Dažniausiai panašaus turinio knygos būna nuobodžios, tačiau ši – pati tikriausia išimtis, tokia pat tikra išimtis, koks „išimtinis“ buvo aprašomos moters gyvenimas. Nepaisant labai gausiai cituojamos medžiagos: laiškų, eiliuotų kūrinių, - Stefan Zweig turi ką pasakyti ir pats: nieko neįtikinėdamas, laikydamasis kuo nuošaliau, jis sukūrė istoriją, kuri, nesvarbu – atspindi realybę ar ne, pranoksta ją ar užgožia, bet žavi, įtraukia ir nepaleidžia dar ilgą laiką nuo paskutinio puslapio užvertimo – ji gyvena kartu su tavim; jis parašė kūrinį, kuriame veikia jo sukurta Marija Stiuart, realiame gyvenime netekusi galvos ( tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme – iš meilės).

Netekti galvos nuo budelio kirvio – tik menkas, veik nereikšmingas faktas, iš kurio žmonės dažniausiai pažįsta Kruvinąją Meri, bet pro biografų, o ypač istorikų akis praslysta tai, kas jos gyvenime buvo esmingiausia – Meilė.

Marijos Siuart mėlynas kraujas nuo jos gimimo iki mirties vertė lietis paprastą, raudoną kraują. Vos jai gimus, užvirė kova dėl „svarbaus“ kūdikio, kuris šiame pasaulyje dar nieko nesuprato. Kova nesibaigė iki paskutinės akimirkos. Kova buvo šios karalienės egzistencijos pagrindas. Jos gyvenimo variklis.

Savo nesuvaldomu temperamentu, jausmingumu ir beprotišku elgesiu, Marija Stiuart labai primena Fransuazą Sagan. Ji gyveno taip, kaip norėjo, ji neklausė niekieno nuomonės, troško išsivaduoti iš visuomenės pančių ir prarado viską, bet net tada aukštai iškėlusi galvą ėjo pasitikti lemties ir išliko karaliene, visom prasmėm. Marija Stiuart tiesiog nemokėjo nebūti karaliene, nemokėjo pralaimėti ir pasiduoti, nemokėjo nemylėti.

Jos meilės istorija keista, beprotiška, tik niekas negalėtų ginčytis, kad Škotijos karalienė nebuvo įsimylėjusi. Ji mylėjo škotų didiką Botvelį labiau nei gyvenimą, dėl jo atsisakė visko, ko tik gali atsisakyt žmogus. Ar tapo laiminga? Mes turbūt jau nesužinosim, tokie dalykai nepavaldūs net biografams.

Stefan Zweig nesistengė kurti tobulo šios karalienės portreto, priešingai – jis rodo pirštu į kiekvieną jos ydą, kiekvieną neapgalvotą sprendimą, kiekvieną klaidą. Jis neteisina, negina, nepataikauja. Ir vis dėlto suvokti šios knygos fenomeną sunku. Tai ne detektyvas (nors mirčių daug), ne trileris ( nors veiksmo apstu), ne meilės romanas (nors daug meilės istorijų), tai ne... Ji ne tokia, kaip visos knygos.

Ta etiketė „biografinis romanas“ – taip pat netiksli. Tai ne gyvenimo istorija, tai... kažkoks fantasmagoriškas sapnas, bet ne fantastika, kažkas labai arti literatūrinės tobulybės ir visa galva aukščiau už gyvenimišką (net patį nuostabiausią) realizmą.

Kalbėti apie Stefan Zweig metaforas, rašymo stilių, minčių subtilumą ir gelmę tikrai neverta, nes visai tai kartu verčia sulaikyti kvėpavimą, - taip, tiesiog žiopčioti kaip žuviai, kuri išmesta į krantą dūsta nuo aplinkinio pasaulio žavesio. Knygą ryji godžiau nei išalkęs skaniausią kepsnį, bet jos vis negana... nes tokia kūryba negalima pasisotinti... ir tai supratusi leidykla „Tyto alba“ nusprendė išleisti dar vieną Stefan Zweig biografinį romaną – „Marija Antuanetė“. Belieka laukti jo pasirodant, nes Tokių knygų, kaip „Marija Stiuart“ niekas kitas neparašytų, ir aš nežinau su kuo ją palyginti.

Ar ji turi minusų? Taip, ji galėtų būti didesnės apimties.

Fantasmagorija