Gelbėkit! Aš tik norėjau atgaivinti atmintį, kad užtektų apžvalgai, atsiverčiau nelemtą knygą ir jau perskaičiau pirmus keturis skyrius, dar nespėjusi nieko parašyti. Kiek šansų, kad knyga įveiks mane ir aš ją perskaitysiu ketvirtą kartą? Daug.

Pradžia paprasta kaip dukart du: iš karinės mokslinių tyrimų bazės į laisvę ištrūksta modifikuotas gripo virusas, turintis mirtiną poveikį 99.4 procentams žmonių populiacijos. Likusieji, tik neklauskite kodėl, nesuserga. Priešingai, nei įprasta filmuose, vyriausybė nesugeba kovoti su epidemija, ir Dievas lengvai atsikrato didžiąja dalimi žmonijos.

Reikalas prasideda nuo apokalipsės ir eina vis blogyn. Apleistoje Amerikoje, pilnoje lavonų, likę žmonės ruošiasi mirtinam mūšiui prieš besikuriančią blogio imperiją.

Pagrindinis romano koziris - personažai. Tiek geri, tiek blogi, jie visi nuostabūs ir gyvesni už gyvus. Būtent jie ir įtraukia į romaną, galima sakyti, įklampina, ir reikia nežmoniškų valios pastangų, kad atsiplėštum nuo knygos ir nuveiktum ką nors naudingo visuomenei. Antras koziris - spėliojimas romano pradžioje, kurie personažai liks gyvi, o kurie užsikrės bjauria liga ir netrukus numirs, o vėliau - fantastiškas karštos vasaros ir daugybės lavonų derinys. Tiesa, kai skaitai antrą kartą, nebereikia spėlioti, kas liks gyvas, bet dėl to ne mažiau įdomu, ir, svarbiausia, malonu skaityti.

Ar daug jums teko skaityti knygų, kurių kiekvienas puslapis veža? Kiekvienas personažas - tikras gyvas žmogus, romano pradžia ir visko priežastis absoliučiai įtikinama, veiksmas vystosi tobulai, o atmosfera tuoj pat įkaista iki baltumo. Ir dar - siaubo čia nedaug, ir tas pats nebaisus, labiausiai šiurpina žmonių gebėjimas susinaikinti savomis rankomis.

Ypač aktyviai veikiantis kūrinio personažas - Dievas. Blogųjų vadas - Jo asmeninis priešas. Dievas beveik nesikiša į įvykių eigą, tik suteikia minimumą galių vienai juodaodei bobutei, gyvenančiai kukurūzų lauke, Nebraskoje. Na, šiek tiek telepatijos (pakankamai, kad tave susapnuotų), trupučiukas ateities numatymo (po keliasdešimties dienų badavimo). Tik tiek, kad, išnaudojus visas žmogiškąsias galimybes, to neužtektų blogiui įveikti.

Neseniai girdėjau vieną mokytą amerikietį sakant, kad Dievas yra rašytojas. Tai dar netapo krikščionybės dogma, todėl tikriausiai negalima tuo remtis mąstant apie realų pasaulį, tačiau visiems tikriems Kingo gerbėjams žinoma, kad jo kūriniuose Dievas yra Kingas, ir besimeldžiantys personažai kreipiasi tiesiai į juos sukūrusį autorių. Tai štai kodėl demonų neveikia giesmės apie Jėzų, tačiau kartais trumpas prašymas nukeliauja tiesiai Jam į ausį. Požiūrį, kad kūrinio autorius savo personažams yra Dievas, Kingas yra ne kartą išsakęs. Išsamiausias kūrinys šia tema - "Paskutinė Amnio byla" iš rinkinio "Nightmares & Dreamscapes", taip pat tokios nuomonės laikosi negailestingoji seselė Annie iš "Misery", be to ir kažkokioje įžangoje, berods, autorius pats minėjo tokią savo nuomonę. Romane "The Stand" Dievas nenusiima savo kaukės, todėl norintys gali ir toliau tikėti, kad kalbama apie įprastą tikrąjį Dievą, tačiau aš tikiu, kad jei nusiimtų, pamatytume pakvaišusiai linksmas Kingo akis už storų akinių stiklų.

Pabaigai: kuo skiriasi netrumpintas leidimas, išleistas 1990 metais, nuo "The Stand", išleisto 1978? Pirmoji romano versija, nunešta leidėjams 1978 metais, buvo apie 1200 puslapių ar net ilgesnė. Redakcija pasitarė ir nusprendė, kad tokios ilgos knygos kaina bus per aukšta ir niekas jos nepirks, ir liepė Kingui ją sutrumpinti. Rašytojas išmetė 400 puslapių, nauja knyga pasirodė. Praėjus dešimčiai metų Kingas įsitikino, kad yra pakankamai jo fanų, norinčių sužinoti, kas buvo iškirpta, ir didžioji dalis išmesto teksto prisikėlė iš šiukšlių dėžės. Tikrai nepakenkė. Naujų siužeto posūkių nėra, personažų charakteriai ir polinkiai nepasikeitė, bet ilgesnėje versijoje jie veikia daugiau ir galima jais džiaugtis ilgiau.

Nepralenkiamas, neprilygstamas, tobulas. Geriau nebūna! 12 balų pagal Richterio skalę, nesvarbu, kad iš viso yra tik dešimt.