Carrie White (Kerė Vait), šešiolikos metų riebi, bjauri, kvailai atrodanti ir besirengianti mergina, be to, dar turinti motiną - religinę maniakę, galutinai užknista savo klasiokių, netikėtai prisimena, kad nuo vaikystės turi paslėptą galią (prisiminkime "Firestarter", mažąją Charlie, uždegančią mintimis, kurią tėvai irgi mokė nesinaudoti super-sugebėjimais) judinti daiktus vien mintimis, ir pradeda treniruotis. Visi užguiti paaugliai svajoja vieną dieną sutraiškyti savo kankintojus, tik niekada to nepadaro. Carrie - pirmoji, turinti galimybę įgyvendinti užknisto paauglio svajonę.

Štai jums netikėtumas - geidžiamiausias mokyklos vaikinas pakviečia Carrie į išleistuvių vakarą. Per savaitę mergina pasisiuva suknelę, išgražėja... Pelenė tampa princese, ir kruvina atomazga - neišvengiama.

"Carrie" nebuvo pirmas Kingo parašytas romanas, bet buvo pirmasis, tapęs bestseleriu. Ir užfiksuotas paauglio įvykdytų žmogžudysčių vienoje knygoje rekordas, kuris iki šiol nesumuštas. Knyga išgarsino autorių ir visiems laikams priklijavo jam siaubo Karaliaus etiketę.

Tiesa, knyga visai nebaisi, atmosfera greičiau liūdna. Atrodo, autorius pats vaikystėje buvo skriaudžiamas mokyklos lyderių. Visas romanas - grasinimas stipriesiems paaugliams. Neerzinkite tylių ir silpnų klasiokų, nes jie moka nekęsti geriau už jus. Palyginimui galima paimti kad ir vargšelį Harold Emery Lauder iš vėlesnės Kingo knygos "The Stand", lygiai tokį patį atstumtą ir užknistą bjaurųjį ančiuką, galiausiai sudegintą neapykantos ir pridariusį daug bėdos.

Kiti romanai, parašyti prieš "Carrie" ir 1974 metus, buvo išleisti vėliau ir su Richard Bachman slapyvardžiu. Jų iš viso buvo penki, tačiau šviesą išvydo tik ketvertas (galiausiai sudėtas į "The Bachman Books" rinkinį). Penktasis buvo toks niekam tikęs, kad neišgyveno. Žinoma tik tiek, kad vadinosi "My Pretty Pony", buvo apie gangsterius, ir iš jo liko tik trumpas mažai kam tikęs apsakymukas tuo pačiu pavadinimu, įtrauktas į apsakymų rinkinį "Nightmares & Dreamscapes". Taigi "Carrie" galiausiai parodė Kingui, kaip ir apie ką reikia rašyti. Stilius kiek kitoks nei vėlesnių knygų, matyt, dar besivystantis. Be galo įdomu.

Įvertinimas: siaubo karaliaus karjeros kertinis akmuo