Turbūt jau girdėjote, kad šioje knygoje panaudotos idėjos iš kitų garsių siaubo ir fantastikos kūrinių.

- Pirma idėja. Gal matėte filmą „Gyvųjų numirėlių naktis“ („Night of the Living Dead“)? Ar bent girdėjote apie jį? Idėja nesunkiai nuspėjama iš pavadinimo: numirėliai atsikelia iš kapų ir traukia žudyti gyvųjų.

- Antra idėja. Skaitėte knygą Stephen King knygą „Dvikova“ („The Stand“)? Jos idėja tokia: beveik visi žmonės miršta. Likę gyvi pasidalina į geriečius ir blogiečius, apsiginkluoja iki dantų ir keliauja per ištuštėjusią, lavonais dvokiančią Ameriką, ruošdamiesi karui.

- Trečia idėja. Skaitėte Neal Stephenson knygą „Lavina“ („Snow Crash“)? Joje skaitmeninis virusas patenka į žmonių smegenis ir paverčia juos psichikos ligoniais, zombiais, kalbančiais ypatinga kalba, skambančia panašiai kaip „blalalala-kazalala“. Apie šią kalbą žr. toliau, skyrelyje „Glosolalija“.

Taigi. Pavojingas technologijų pagalba sukurtas smegenų virusas + zombiai žudikai, kalbantys „blabla“ kalba + išlikusių normalių žmonių kelionė per ištuštėjusią, lavonais dvokiančią Ameriką.

Štai iš tokių sudėtinių dalių suplaktas siaubo kokteilis „Mobilusis“ („Cell“).

Žinoma, idėjos naudotos, bet kas pasakė, kad negalima jų įgyvendinti geriau? Pažvelgti naujai, parodyti kitu kampu, sumaišyti taip, kad gautume naują hibridą...

Muzika

„Mobiliojo“ monstrai itin aktyviai klausosi muzikos. Mėgstamiausia jų dainelė – „Drambliuko pasivaikščiojimas“ („Baby Elephant Walk“). Ją galima išgirsti kad ir čia.

Ši kvailoka ir juokinga melodija Amerikoje naudojama komedijose, lengvuose animaciniuose filmuose, net „Simpsonuose“.

Tačiau kai „Drambliukas“ tampa liūdnos ir slegiančios knygos „Mobilusis“ temine melodija, tai sukelia įdomų efektą. Prisimenate „Tai“ („It“) – klouną, valgantį mažus vaikus? Tai irgi buvo kvailas, juokingas padaras – klounas, darantis baisius, slegiančius, liūdinančius nusikaltimus. Rezultatas: kraupus, iškreiptas, kraują stingdantis juoko, vaikiškumo, kvailumo ir siaubo mišinys, užkabinantis kažką pasąmonėje ir priverčiantis griežti dantimis.

Baisu, panašiai kaip vyšnių skonio žiurkių nuodai arba Alisos Stebuklų šalis pragare. Arba: įsivaizduokite, kad čiuožiate ilgu nupoliruotu laiptų turėklu. O dabar įsivaizduokite, kad tas turėklas pavirsta skutimosi peiliu.

Štai toks efektas.

Glosolalija

„Mobiliojo“ monstrai kalba tam tikra kalba, žinoma kaip glosolalija ( glossolalia ). Tai iš esmės yra beprasmių garsų skleidimas, kai ištinka transas ar šiaip kokia psichopatologinė būsena.

Pavyzdys iš knygos: „ Eyelah! Eeelah-eyelah-a-babbalah naz! A-babbalah why? A-bunnaloo coy? Kazzalah! Kazzalah-CAN! Fie! SHY-fie! ”

Pasak krikščioniškų raštų, glosolalija pradeda kalbėti žmonės, kuriuos paliečia Šventoji Dvasia, ir tada jie esą gali susikalbėti su bet kuriuo užsieniečiu.

Psichiatrai glosolaliją sieja su šizofrenija ir isterija, o lingvistai pabrėžia, kad skirtingų tautybių žmonės kalba skirtinga glosolalija, be to, ja susikalbėti neįmanoma, todėl tai neturėtų būti laikoma kalba.

Jei matėte filmą apie Boratą, tai ten jis kaip tik ateina į kažkokios krikščionių sektos palapinę, ten jį atseit paliečia Šventoji Dvasia ir jis pradeda marmaliuoti. Tai – dar vienas glosolalijos pavyzdys.

Tiek Neal Stephenson‘o „Lavinoje“, tiek ir „Mobiliajame“ žmonės, paveikti viruso, ne tik išprotėja, bet ir ima kalbėti glosolalija. Kad Kingas pasiskolino šią idėją būtent iš Stephensono, galima spręsti iš to, kad vienas iš „Mobiliojo“ herojų tiesiai šviesiai pareiškia, kad Stephensonas yra dievas .

Žanras. SF ar F?

Glosolalija yra realus reiškinys. Jis ištinka į transą patekusius sektantus, šizofrenikus, isterikus, narkomanus,taip pat ir Šventosios Dvasios paliestus žmones, šamanus, mistikus ir Delfų orakulus. Nepaisant keturių pastarųjų grupių, šis reiškinys, kai jis įgauna fantastinių bruožų, vis dėlto priskirtinas mokslinės fantastikos sričiai, o ne maginės, nes jis vyksta realiajame pasaulyje ir yra moksliškai paaiškinamas.

Kita vertus, Kingo glosolalija primena jo kitur naudojamą magiškąją dievų, mirusiųjų ir dar velniai žino kieno kalbą. Turbūt prisimenate visus tuos „can-tah“ ir „can-de-lah“ iš kitų Kingo knygų, įskaitant ir magiškąją Tamsiojo Bokšto seriją. Pagrindinis skirtumas – ši magiška kalba turi pastovų žodyną ir jos žodžiai kažką reiškia. Priešingai nei glosolalija.

„Tamsusis Bokštas“ jau pabaigtas, o „Mobilusis“ visiškai niekuo nesusietas su ta serija.

Kiti „Mobiliajame“ randami fantastiniai žaislai – telepatija, telekinezė ir kt., – kuriais taip džiaugiamės „Kerėje“ („Carrie“) ir „Padegančioje žvilgsniu“ („Firestarter“) (kurios, beje, irgi neturi nieko bendra su „Tamsiuoju bokštu“), Kingo knygose yra aiškinami moksliniais, o ne maginiais metodais. Atseit kažkas tokio yra žmogaus smegenyse, ką galima išlaisvinti vaistais, virusais arba genais – kitaip tariant, visiškai moksliniais metodais.

Ergo, tai mokslinė fantastika.

Mobilieji telefonai

Kas naujo: pasirodo, Stephen King neturi „mobiliako“. Jis, senas krienas, netiki šia velnio išmone. Pasak vieno šios knygos herojaus, turėti „mobiliaką“ viešumoje, o tuo labiau – naudotis juo, yra nemandagu.

Šalin mobiliakus! Jie suės jūsų smegenis, arba dar blogiau, apkrės jas kompiuterių virusais! Pavers jus zombiais, idiotais ir maniakais!

Būtų juokinga, jei nebūtų taip baisu. Kingas vis dėlto yra siaubo dievas, ir įtikinti moka. Tad atsargiau su tais „mobiliakais“...

Vos tik prasidėjus knygai, asfaltą nukloja sudaužyti mobilieji telefonai, o pro šalį prabėga išprotėjęs nuogas vaikinas. Jis bado orą dviem nulaužtomis automobilių antenomis, o jo pimpalas maskatuoja į šalis kaip senovinio laikrodžio švytuoklė, prisivartojusi amfetamino...

Visai padorus kingiškas siaubiakas – nelabai baisus ar bjaurus, bet užkabinantis emociškai. Skaityti malonu.

Siaubo kokteilis