Taigi, Adrianas Moulas. Proletariškos britų šeimos atstovas (tik pagalvokite, britų - ir ne karališkosios, ne aristokratiškos, o proletariškos!) - proletarai, deja, sunkiai tempia savo grandines, be kurių neturi ką prarasti, tad gyvena gana vargingai, tačiau cigaretėms ir alkoholiui - užtenka, be to, sugeba įsivelti į nesantuokinius romanus, prarasti darbus, galiausiai - pakvimpa skyrybomis, o kur dar netikėtas kūdikis?! Na, o tada sūnui lieka… Dienoraštis. Adrianas nelabai patenkintas savo būtimi, be to, paauglys staiga suvokia, kad jis - ne bet kas, o vienintelis intelektualas šioje šeimoje, todėl į pasaulį žiūri daug rimčiau. Be to, prasideda didelis vertybių persistumdymas - mat į vieną pasaulėžiūros formavimo konsultantų staiga ima brautis „geriausias draugas", be abejo, labiausiai besidomintis merginomis, pirmiausia - didžiąja Adriano meile Pandora Braitvait; pasaulėžiūrai formuotis taip pat padeda pasaulinės literatūros klasika, kurios knygas Adrianas ryja vieną po kitos, na, ir, žinoma, gyvenimiška patirtis, susidedanti ne tik iš šeimos ir giminių, bet ir draugų, senojo Berto Baksterio, britiškų taisyklių mokyklos ir kt. Be abejo, iš tokių gyvenimo konsultantų gimsta daug smagaus humoro - dažniausiai sodriai britiško ir neįmanomai juokingo. Čia niekaip neišsiversi be citatų, kurias galima traukti iš bet kur:

Apie šeimą: „Mama lanko moterų saviraiškos kursus. Vyrų ten nepriima. Paklausiau tėvą, ką reiškia „saviraiška". Jis atsakė: „Dievai žino, bet ir kas tai bebūtų, man nieko gero nežada." (p. 43); apie meilę: „Mudu su Pandora džiaugiamės rudens pabaiga, vaikštome kartu po lapus ir uostome laužų dūmus. Šiemet pirmi metai, kai eidamas pro kaštoną nemetu į jo šakas pagalio. Pandora sako, kad aš labai greitai bręstu." (p. 131); apie protestus mokykloje: „Raudonų Kojinių komitetas nusprendė kol kas nusileisti Skratonui. Raudonas kojines mes pasimauname po juodomis. Dėl to mums spaudžia batai, bet nekreipiame dėmesio, nes tai principų klausimas" (p. 93); apie politiką: „Pandora, Naidželis, Klerė Nelson ir aš susibūrėme į radikalų grupę. Pasivadinome „Brigada Pink". Aptariame tokius dalykus kaip karą (esame prieš jį); taiką (esame už ją); ir visišką kapitalistinės visuomenės žlugimą. Klerės Nelson tėvas yra kapitalistas: jis turi daržovių parduotuvę. Klerė mėgina jį įtikinti, kad dalintų pigų maistą bedarbiams, bet jis nesutinka. Jis kraunasi turtą iš jų badavimo!"; apie okultizmą: „Šįryt vonioje radau keistą prietaisą. Panašus į taimerį virti kiaušiniams. Ant dėžutės buvo parašyta „Prediktorius". Viliuosi, kad mama dar nenuklydo į okultizmą." (p. 212); na, ir pagaliau - apie kūną: „Šįryt iš Pandoros gavau šitokį laišką: „Adrianai, rašau, norėdama apibrėžti mūsų santykius. Kadaise mūsų meilė buvo dvasinė. Mus jungė bendras požiūris į literatūrą ir meną, bet tu, Adrianai, pasikeitei. Pradėjai liguistai domėtis mano kūnu. Tavo prašymas pamatyti mano kairę krūtį vakar galutinai įtikino mane, kad turime skirtis. Neieškok su manim kontakto. Pandora Braitvait" (p. 221), ak, argi ne britiška?!

Nors, žinoma, galbūt jums, kai tiesiog išplėšiau frazes iš konteksto, tai nėra humoro viršūnė, bet, patikėkite, bendrame knygos audinyje jos veja viena kitą ir verčia nevalingai kikenti, verčiant puslapį po puslapio. Autorė smagiai žaidžia su politikos, pasaulėžiūros, buities aktualijomis, neatplėšiamai prikaustydama prie teksto. Knygą skaityti nepaprastai lengva, tačiau, deja, yra rizika, kad atsivertus 11 valandą vakaro, nenueisite miegoti be trijų - mat čia nėra įprastinių skyrių, dalių ar pan., kas taip padeda, kai reikia nuspręsti baigti skaitymus! O ir baigiasi knyga kaip tikras dienoraštis - tik viens ir viskas.

Tradicinis patarimas - čiupkit, neturėtumėte gailėtis. Beje, yra išleistas ir Adriano Moulo dienoraščio pratęsimas - „Kapučino metai", kai Adrianas jau suaugęs. Skaityti neteko, bet teko girdėti, kad pirmosiom knygom vis dėlto neprilygsta…

Linksmaplaučiams