Ir jokio dieviškojo teisingumo, atpildo už teisumą ar nuodėmes. Net pačiam Hitleriui: "Mūsiškiai va, ypač, kurie iš fronto ar šiaip per karą čia pateko, visi kaip vienas Hitlerio nekenčia. O Hitleris irgi čia ir pinigo turi kaip šieno, aukštai skraido. Ir nieko tu jam nepadarysi, antrą kartą į aną pasaulį nepasiųsi."

Štai taip. Ak, rankos niežti bent marmūzėn tam Hitleriui vožtelti? Labai prašom, tasai tik apsidžiaugs, nes "Vožei kam nors į dantis, iškart tavo kapšas lengvesnis, o mano sunkesnis. O dantys nauji išdygs, žmonės čia visi sveiki, sirgti nėra reikalo."

Žodžiu, Anapilyje klesti pats tikriausias "laukinis kapitalizmas" ir kokio teisuolio kvakerių pastoriaus, net po mirties bandžiusio gyventi pagal savo teisuoliškus principus, laukia, blogiausiu atveju vietinė "psichūškė", o geriausiu - išmaldos prašytojo dalia.

Ir pamirškite visus žemiškus reikalus, visas nesuvestas sąskaitas ir mirtinus priešus. Tai anam, ankstesniam pasaulyje savo neprietelių galėjai, kur patykojęs į dausas pasiųsti - "O čia niekur nieko nepasiųsi, visi ir taip dausose." Todėl "Numirėliams kariauti - paskutinis reikalas, o jeigu dar dėl priešmirtinių reikalų - tai ir visai kvailystė.".

Štai tokias gyvenimo, ar, tiksliau - pomirtinio gyvenimo tiesas, sužino Ilja Iljičius, Anapilio "naujokas". Su savim jis turi "startinį kapitalą" - kapšelį su nemenka pinigų suma ir tereikia jam ko užsimanyti (žinoma, jei užsimano "įperkamo" dalyko), kai šis dalykas atsiranda, atitinkamai sumažinęs pinigėlių skaičių. Tiesa, "užsimanyti" reikia atsargiai, nes pradėjęs nuo paprasto medinio kuolelio, Ilja neapdairiai užsimano suprasti nesuprantamą dviejų už sienos besiginčijančių žmogelių kalbą. Rezultatas - pinigėlių sumažėja kone perpus, tačiau "...tą pačią akimirką Ilja Iljičius suvokė, kad supranta už sienos besiginčijančius balsus"...

Vis dėlto Ilja Iljičius nenusimena. Juk tikrai žino, kad kažkur čia turėtų sutikti belaiko Angoloje pražuvusį sūnų, prieš gerą trisdešimtmetį iš gyvenimo pasitraukusią žmoną... Žodžiu, visus tuos, su kuriais nepasisekė tinkamai nugyventi pirmojo, priešmirtinio, gyvenimo.

Tačiau kodėl pašnekovai suka į šoną akis ir kažką neaiškiai murma tiesiai šviesiai paklausus ar jis čia sutiks jam brangius žmones?.. Kodėl mykia, jog tai "ne šios dienos klausimas" ir pataria įsidėmėti, jog "Turėk galvoj, čia gyvų nėra, papročiai visai kiti, o nuoskaudos senos."?

Na, bet taip ir visą siužetą galima išpasakoti - užteks pasakyti, jog ateityje Iljos laukia daug malonių ir nelabai atradimų.

Kad ir apie tai, jog artimieji gali ir visai neapsidžiaugti jo pasirodymu šiame pasaulyje, nes čia jie gyvi tik tol, kol juos kas Žemėje prisimena (o tokie prisiminimai - velionių kišenėse tampa pomirtiniais pinigėliais). Todėl galite įsivaizduoti, koks "bagočius" ten yra bjaurybė Hitleris. Bet jei į Anapilį "persikraustė" paskutinis jus prisimenantis žmogus, vadinasi... Laikas ruoštis dar toliau.

Pastaruoju metu ne taip dažnai pasitaiko fantastinių kūrinių tokia "banalia" tema kaip pomirtinis gyvenimas. Na, lyg koks fantastas naiviai tikėtųsi atkreipti į save dėmesį, išleidęs knygelę apie žmonijos kontaktą su ateiviais iš Kentauro Alfos. Vis dėlto, panašu, Sviatoslavui Loginovui pavyko pakankamai originaliai (ar bent jau nenuobodžiai, kas nemažiau svarbu) pateikti aukščiau minėtą "pomirtinę" temą. O ir kaip kitaip - juk tai vienas iš garsiųjų brolių Strugackių mokinių, dar 1974-aisiais pradėjęs lankyti jų žymiuosius kūrybinius seminarus. Nuo 1995 m. Loginovas - profesionalus rašytojas (reiktų suprasti, jog pragyvena iš kūrybos, hm). Beje, tikroji rašytojo pavardė vokiškos kilmės - Vitmanas, o kūrybinį slapyvardį "Loginovas", jis pasirinko 1981 (tai rašytojo motinos mergautinė pavardė).

Pats Sviatoslavas Loginovas (beje, užkietėjęs ateistas) nesiryžo kaip nors tiksliau apibrėžti savo sukurto romano žanrą: "Tai ne MF (mokslinė fantastika - red. Past.), bet ir ne fantasy, o kažkas tokio beprotiško, kad net pats neapsisprendžiau dėl žanro ribų."

Kaip pastebėjo vienas apžvalgininkų, pomirtinio gyvenimo tema Loginovui tik pretekstas pakalbėti apie "...žmonių atmintį, šeimą, apie tai, kas liks po mūsų. Tuo pačiu autorius sugebėjo nenusiristi nei į nykų pamokslavimą, nei į grynai veiksmo siužetą (dėl pastarojo - beveik sugebėjo)." Tad knyga visokeriopai rekomenduotina perskaitymui, nors, gali sukelti ir lengvą depresiją.

Šis romanas (kurio originalus, bet, deja, labai nekomerciškas pavadinimas - "Šviesa langelyje") 2003 m. gegužę Sankt-Peterburge vykusio "INTERPRESSCON" metu pelnė žymaus Rusijos fantastikos portalo"Russkaja fantastika" premiją (nugalėtojas išaiškinamas balsavus portalo lankytojams (I turas) ir redaktoriams (II turas).

Kur kas išsamesnę apžvalgą (rusiškai), galite rasti čia.

Oficialus rašytojo tinklapis.

P. S. Beje, knygoje dar nelauktai, netikėtai radau ir S. Loginovo apsakymą "Kvestas".

Ateisto anapilis