Perskaitęs S. Plath romaną "Stiklo gaubtas", negalėjau atsikratyti abejonių, dvilypumo jausmo. Iš pradžių maniau, kad tai kūrinio įtaka, nes susidarė įspūdis, tartum romanas sudarytas iš dviejų dalių, kurios gana dirbtinai suklijuotos į vieną - nors laikosi tvirtai, tačiau aiškiai matomos siūlės. Viena dalis - tai pasakojimas apie jaunos, talentingos merginos Esteros Grynvud, laimėjusios stipendiją koledže ir bandančios įsitvirtinti Bostone, gyvenimą. Šią romano dalį palyginčiau su 1960 m. serialo "Seksas ir miestas" scenarijumi, jeigu toks būtų buvęs. Kita pusė - psichiatrinės ligoninės patirtis, aprašoma asmens, kuriam pačiam teko gydytis joje. Nors "Stiklo gaubtas" buvo parašytas ir išleistas beveik tuo pačiu metu (1963 m.) kaip ir K. Kesey "Skrydis virš gegutės lizdo" (1962 m.), tačiau aptariamai knygai trūksta ironijos, absurdo ir to maišto idėjos, kurią K. Kesey romane atstovavo misteris Makmerfis.

Bandžiau S. Plath lyginti su islandų rašytoju Einar Mar Gudmundsson ir jo romanu "Visatos angelai", tačiau ir vėl niekaip negalėjau apsispręsti. Viena vertus, autoriai aprašo asmeninius išgyvenimus (E. M. Gudmundsson brolis - psichinis ligonis, o S. Plath pačiai teko gydytis psichiatrinėje ligoninėje), iš kitos pusės - islando knyga subtilesnė, šiltesnė: tartum į ligonius ir pačią įstaigą būtų žiūrima iš vidaus, o romano "Stiklo gaubtas" veikėja jaučiasi svetima šioje aplinkoje: jeigu ne priešiškai nusiteikusi, tai bent jau nenorinti su ja turėti nieko bendro. Ieškoti priežasčių autorių patirtyje (turėti šeimoj ligonį ir pačiam būti ligoniu nėra tas pats) ar laikmečiuose ("Visatos angelai" parašyti 1993 m.) ir požiūryje į psichikos ligonius (visgi, šeštas ir devintas dešimtmečiai)?

Skaityti "Stiklo gaubtą" kaip biografine patirtimi paremtą knygą irgi buvo keista, nes autorės gyvenimas įdomesnis ir dramatiškesnis negu Esteros Grynvud. S. Plath (1931-1963) iki šios knygos pasirodymo garsėjo kaip pripažinta poetė, vadinta JAV literatūros viltimi, protinga, graži, talentinga (pirmieji jos eilėraščiai išspausdinti, kai jai tebuvo aštuoneri metai), turinti šeimą, du vaikus. Ir du įrašus gyvenimo knygoje apie bandymus nusižudyti: pirmą kartą išgėrė migdomųjų vaistų ir pasislėpė rūsyje, tačiau ją surado ir atgaivino (romane tai visiškai atitinka pagrindinės veikėjos atvejį). Antrą kartą greitkelyje rėžėsi į betoninį aptvarą, tačiau liko gyva. Trečiasis kartas nemelavo - atsukusi dujas, rašytoja įkišo galvą į orkaitę. Šalia buvo paliktas raštelis su gydytojo telefonu, tačiau jis padėti nebespėjo. Ir vėl lenda kreivos mintys: ar šis romanas tik viena dalis daug didesnio kūrinio, kuriuo norėta aprašyti įvairius savižudybės būdus, ar S. Plath požiūris į savižudybę galėtų būti atskleidžiamas šia citata: "Kai šoki, ištinka nelaimė, jei tinkamai nepasirenki aukštų skaičiaus - tada, atsitrenkęs į žemę, gali išlikti gyvas. Manau, septyni aukštai - saugus nuotolis" (141 p.).

Taip visą laiką ir dvejoji: romanas geras ar vidutiniškas, įdomus ar nieko nauja nepasakantis, sukrečiantis ar tik išpūstas muilo burbulas.

Mąsčiau, ar rašyti apžvalgą šiai knygai, ar palaukti, kol kitas tai padarys ir tada komentuoti, bet redakcija pasakė - rašyk. Kaip gerai, kad yra gydytojai: jeigu darai, ką jie siūlo, problemų būna mažiau.

P.S. Pirmasis "Stiklo gaubto" leidimas (1963 m.) pasirodė autorei prisidengus Victoria Lucas slapyvardžiu.

Problemos.