Jeigu yra toks fantastikos žanras, tai priskirčiau šią knygą prie postkatastrofinių romanų. O man tai panašiausia į pasaką - dėl savo herojų, aplinkos, neįprastos kalbos. Jau ko, bet tokių abrakadabrų su kalba dar nemačiau. Nebent tada, kai studijuojant tekdavo paskaityt poros-trejeto šimtų metų senumo tekstą. Bet ten niekas specialiai nekūrė. O čia sukūrė. Specialiai šiam romanui Tolstaja sukūrė "alia senovinę, alia pasakinę" rusų kalbą. Smagiai skaitosi tie lingvistiniai išradimai- žodžiais kryžmina medžius, gyvūnus, kartais taip išradingai, kad iššifravus dar kurį laiką ties juo apsistoji visaip vartydamas ir ragaudamas. Taip ir kyla pagunda kokį nors naujadarą pačiai išrasti.

Taigi, Žemėje įvyko Sprogimas, žmonija, neaišku ar visa ar ne- nublokšta į neolito laikus. Ne tikrojo, bet pagal buitinius patogumus- maždaug. Nėra elektros, vidaus degimo variklių, mikrobangių ir kitų išmislų. Užtat yra medžiuose gyvenančių nuodingų juodųjų kiškių, pelių- duonos kasdieninės, Vyriausias Vadas, duok dieve jam sveikatos, ir Kys. Šita miške gyvena. Bet į jį geriau neeiti.

Žmonės-mutantai kelių rūšių, visi turi "Pasledstvije"- kam uodega auga, kam skiauterės, kam akys kelios. Bet kadangi po Sprogimo praėjo porą šimtų su viršum metų, tai jau kaip ir įpratę. Aišku, tuo didesnis prestižas, kuo mažiau ta "Pasledstvije" pasireiškia. O šiaip gyvenimas kaimelyje Fiodoro-Kuzmičske, kažkada Maskva, teka lėtai. Į svečius kviečiama pasivaišinti: užeikite, pelių turime šviežutėlių. Knygos rankraštinės, Vyriausias Vadas, balandėlis, jas diena dienon kuria, kad žmonės turėtų ką skaityt. Štai neseniai "Altorių šešėlyje" parašė. Gera knyga. Pundą pelių kainuoja. Turgaus dieną prekyba oi kaip verda. Senųjų knygų, ikisprogiminių skaityt/turėti nevalia - sužinos, atlėks per visą kaimą raudonom rogėmis ir su visa troba sudegins.

O dar tokie žmonės yra, kurie jokios "Pasledstvijes" neturi - "senieji". Tiksliau, jų "Pasledstvije" - nemirtingumas. Kiek turėjo metų Sprogimo dieną, tiek jie ir tebeturi. Ir nemiršta. Nebent kokį brudą suvalgo. O šiaip sava mirtim tai ne. Vat jie tai keisti, dievaži. Vis atskirai laikosi, su savais tik bendrauja, keista kalba kalba, ant kitų balandėlių vis pyksta - ne taip kalba, ne taip daro, ir išvis, viskas jiems blogai. Susirenka draugėn ir rypauja "o pamenate kokią kavą Lialia virdavo? Ech, kavos dabar...." Ir laidoja saviškius kažkaip nežmoniškai - akių akmenėliais nepridengia, vidurių neišima, rankų su kojomis virve nesuriša, į karstą nei puodynės, nei šaukštelio neįdeda, nieko. Nebent kryželį padaro ir rankon įspraudžia. Kiaušinius valgo... siaubas. Keisti žmonės.

Tačiau didžiausia mutacija įvyko su rusų kalba. Aš, kaip nedidelė fantastikos gerbėja (ir žinovė) nesiruošiu diskutuoti dėl siužeto ir jo atitikimo/ar ne kažkokiam tai žanrui. Juo labiau, kad "knygų gestapas" labai jau primena R. Bradbury "451 laipsnių pagal Farenheitą". Bet tai čia matyt sąmoningai pasiskolinta idėja. Mane sužavėjo knygos kalba. Te nesupyksta skaitytojai, bet ją siūlyčiau skaityti tik tiems, kurie gerai išmano rusų kalbą, tik taip galima pajausti visą malonumą. Dėl siužeto nežinau, 2/3 "labai idomu", o toliau kažkaip ištempta, gal čia duoklė moralui, bet jau norėjosi , kad pasibaigtų. Gera satyra. Mėgstami herojai - tie, nemirtingieji, inteligentai.

Turėtų būti smagu