Kai žmonės nori pasakyt, kad kažkam labai sekasi, jie dažnai sako "Gyvenimas - kaip pasaka", niekada nesusimąstydami, ar tai yra jau taip gerai. Pvz., galbūt visiems žinoma Pelenė turėjo nusižiūrėjusi sau kokį vaikinuką kaimynystėje ir laukė, kol tas prisitaupys pinigų smuklei atsidaryti ir bendram gyvenimui pradėti, o į balių norėjo tik todėl, kad jaunoms mergičkoms būdinga norėt karkartėm išsprukti į šokius. Arba ta kurpaitė, kurią princas matavo kiekvienai karalystės panelei. Batų dydis - labai ribotas parametras, ir šansai, kad dar prieš Pelenę apsireikš mergina, kuriai jis tiks, pakankamai dideli. Juolab kad pačiai Pelenei batukas buvo per didelis, kitaip nebūtų pametusi. Dar pasakose viskas baigiasi vestuvėmis. Ir visa tai tituluojama 'laiminga pabaiga'.

Sena ragana Desiderata, fronto 'Prieš Laimingas Pabaigas' vadė ir vienintelė likusi narė, jaučia artėjant Mirtį. Mirtis nėra svečias, kurio galima tiesiog neįleisti, todėl Desideratai būtina kažkam perleisti savo pareigas, kitaip Genuos miestui, o po jo galbūt ir visam pasauliui nutiks laiminga pabaiga, akcentas ant žodžio 'pabaiga'. Geras dalykas yra tai, kad Desiderata žino, kas galėtų išgelbėti Genuą. Blogas dalykas - paskutinis Genuos šansas taip pat ragana. O raganos labai nemėgsta, kai joms nurodinėja. Jeigu vienas toks burtininkas, mėgstantis pilkus drabužius, apsireikštų prie Esmereldos Weatherwax durų ir imtų paistyti apie žiedą, kurį reikia kažkur nunešti ir kažkur įmesti, geriausiu atveju gautų atsakymą "Tau reikia, barzdyla, tu ir nešk". O motušė Ogg dar pridėtų nuo savęs "Jei pas jus ten užsienyje nutiks pasaulio pabaiga, taip jums ir reikia. Kitąsyk žinosit, kaip mėtyti pavojingus blizgučius kur papuola."

Todėl norint, kad ragana ką padarytų, reikia jai tai uždrausti. Dar geriau - uždrausti ir patikėti fėjos burtų lazdelę ypatingai, netipiškai raganai. Pavyzdžiui, Magrat Garlick, kurios galva pilna modernių idėjų (pačios Magrat nuomone) ir vėjų (bobulės Weatherwax nuomone). Idealistė Magrat iškeliaus vykdyti savo naujų fėjos krikštamotės pareigų, o negi dvi senos raganos paleis tokią šlapią vištelę be priežiūros? Jokiu būdu ne, nors tam teks trenktis į kažkokius užsienius, kurie baisūs ir pavojingi keliaujančioms moterims, ir, negana to, užsienyje pilna užsieniečių, kurie net kalbos nemoka. Na, o nukakusios į vietą ir pamačiusios, kas dedasi pasakų apsėstoje Genuoje, raganos to tikrai taip nepaliks.

Trys šluotos pakyla į orą ir keliauja Genuos pusėn, paskui save palikdamos pergąsdintus kaimus, suvirškintus vampyrus, ištaisytas pasakas ir moliūgų lysves. Ir štai - Genua. O Genuoj - ištisinė pasaka, kuri jau tik per plauką nuo Laimingos Pabaigos...

Išduosiu - knyga baigiasi gerai. Kas yra oi ne tas pats kaip Laiminga Pabaiga.

***

- Mus kažkas seka! - sušnypštė Magrat.

Žibinto apšviesto ploto pakraštyje žybtelėjo dvi blyškios švieselės. Pasirodė, kad tai buvo nedidelio, pilko, kiek varliško padaro, kuris yrėsi link jų ant rąsto, akys.

Padaras pasiekė valtį. Ilgi lipnūs pirštai nusitvėrė krašto, liūdnas veidas pakilo sulig motušės Ogg veidu.

- Ssssveiki, - pasakė padaras. - Šiandien mano gimtadienisssss.

Kurį laiką visos trys raganos tik spoksojo. Paskui bobulė Weatherwax paėmė irklą ir stipriai užtvojo jam per galvą. Pasigirdo pūkštelėjimas ir tolstantys keiksmai.

- Tai šlykštynė, - pasakė bobulė, raganoms irkluojant tolyn. - Niekam tikęs sutvėrimas, man taip pasirodė.

- Aha, - sutiko motušė Ogg. - Tokių slidžių bjaurybių reikia saugotis.

- Kaži ko jis norėjo? - paklausė Magrat.

But they went the long way, and saw the elephant.