Thomas Bernhard „SENIEJI MEISTRAI“

Thomas Bernhard Lietuvoje nėra jau toks nežinomas. Jau prieš kelis metus galėjome skaityti puikų jo romaną "Grimzdėjas"(Der Untergeher). Tačiau žmogui, išsamiau nesusipažinusiam nei su pačiu Thomas Bernhard, nei su jo kūryba, "Grimzdėjas" galėjo pasirodyti kažkas įdomaus, bet tai, už ką nedėtum galvos. Žinoma, čia būtina tarti, kad jo kūryba išskirtinė. Tik šiuo atveju reikėtų atgaivinti šio atgrasaus žodžio reikšmę. Bernhard kūryba nesistengia šokiruoti, ieškoti naujos kalbos (čia kalbos nederėtų painioti su kalbine raiška, apie kurią neišvengiamai reikės užsiminti), greičiau ji stengiasi atgaivinti tai, kas užmiršta, arba tai, kas kasdieninei sąmonei atrodo svetima. Thomas Bernhard rašo apie vienišuosius (romanuose "Užgesimas", "Šaltis", "Sutrukdymas", "Taip"), savižudžius ("Betonas", tas pats "Grimzdėjas", pjesėje "Didvyrių aikštė"), ligonius ("Sutrukdymas", pjesėje "Šventė Borisui").Žmogaus egzistencija susijusi su kančia. Tikroji egzistencijos prasmė slypi mirtyje: "Jei turim tikslą, man atrodo, kad tas tikslas yra mirtis." ("Sutrukdymas"). Savo romaną "Užgesimas" jis pradeda Montaigne`io citata: " Jaučiu, kaip mirtis nuolat mane turi savo naguose. Kad ir ką aš daryčiau, ji čia visur. ". Ankstyvieji Bernhard romanai kalbėjo apie mirtį, gyvenimo beprasmybę, vienatvę. Vėlyvojoje savo kūryboje šios temos taip ir lieka jo kūrybos ašimi, bet Bernhard vis labiau leidžiasi į politiką, jis negailestingai daužo filosofijos ir literatūros patriarchus (M. Heidegger, A. Stifter), atvirai niekina savo šalį, tyčiojasi iš Bažnyčios, keikia švietimo sistemą. Vis dėlto jei pamėgintume atsekti tam tikras įtakas, nes, kaip sakė Goethe, visi esame tik įtakų mazgai, reikėtų skaityti jo biografiją ir ten ieškoti pirmųjų užuomazgų, arba įtakų.

Gimė Thomas Bernhard 1931 m. vasario 9d. Heerlene prie Mastrichto, Olandijoje. Motina augino sūnų viena, galiausiai atvežė pas senelį, rašytoją Alois Zuckerstätter. Ten Thomas lanko mokyklą, bet turi problemų, todėl išsiunčiamas į pataisos darbų koloniją Zalcburge. Iš jos grįžta pas senelį, kuris rūpinasi anūko išsilavinimu: jis duoda jam piešimo, tapybos, dainavimo pamokas. Seneliui mirus, vėl grįžta į Zalcburgą. Ten lanko klasikinę gimnaziją, bet pirma laiko mokslus nutraukia ir pradeda mokytis maisto prekių parduotuvėje. Dėl neišsigydyto peršalimo sunkiai suserga pleuritu, kuris išsivysto į plaučių tuberkuliozę. Vienas po kito einančių apsilankymų įvairiose sanatorijose ir tuberkuliozės dispanseriuose metu, kurie tęsiasi iki 1951 m., Thomas Bernhard pradeda intensyviai skaityti ir rašyti. Miršta motina. Tais pačiais metais pradeda muzikos studijas (baigia 1957 m. Zalcburgo Mozarteum), dalyvauja aktorių seminare. Dirba reporteriu įvairiuose laikraščiuose, teismo pranešėju. Po to kaip laisvas rašytojas ligi savo mirties gyvena Austrijoje. Miršta Thomas Bernhard 1989 m. vasario 12 d. Gmundene, Aukštutinėje Austrijoje.

Th. Bernhard romanas "Senieji meistrai" yra nelyg visų romanų santrauka, tiksliau pasakius, temų, kurios jam visada rūpėjo, santalka.

Rėgeris, senas muzikos filosofas, bėgdamas nuo išorinio pasaulio ir ieškodamas ramios vietos mąstyti, jau daugiau nei trisdešimt metų kas antrą dieną ateina į Vienos dailės istorijos muziejų ir atsisėdęs ant suolo Bordonės salėje apžiūrinėja Tintoretto paveikslą "Žilabarzdis vyras".

Visų pirma, jokio siužeto čia nėra. Jei jis ir būtų, tai dėl to nukentėtų tik pats kūrinys. Svarbiausia yra vidinės minties slinktis, nesuklysime, jei tarsime, kad Bernhard kūrinys yra totaliai egocentriškas. Beje, ar gali būti kitoks? Siaubingai ilgas Rėgerio tiradas perpasakoja jo draugas Acbacheris. Dėl to sakinys nuolat užbaigiamas ta universaliąja "jis pasakė" sintagma. Dabar, be abejo, reikia užsiminti apie kalbinės raiškos subtilumus. Dėl lietuvių kalboje esančios sinonimų įvairovės tą patį galima pasakyti kiek kitaip. Galime kalbėti "jis pasakė", "jis ištarė". Vienas nuolat tekste vartojamas veiksmažodis sukelia sterilumo įspūdį, stilistiniu požiūriu nukenčia tokio teksto kokybė. Vokiečių kalboje nuolat vartojamas veiksmažodis teksto nesugriaus ir nesukels stilistinės painiavos.

Thomas Bernhard romanas, būdamas totaliai asmeniškas, pasižymi minties įtampa, sakinys, nors ir būdamas unikalios raiškos objektu, nekuria gremėzdiškumo įspūdžio. Rėgeris savo pasakojimą pradeda žmonos mirties apmąstymu: "Joks žmogus nebuvo toks sveikas kaip mano žmona, ji gyveno gyvenimą sveikatoje, o aš visada egzistavau ligoje, mano gyvenimas visada buvo egzistencija mirtinoje ligoje, kalbėjo jis" (19 p.). Jau nuo pat pirmųjų eilučių tekstas pradeda "dusinti", jei galima taip tarti, ir sveikam protui, kvailybės optimizmui ši knyga gali sukelti šleikštulį, nerimą ar baimę. Todėl, tebūna tai tik nevykęs priminimas, nes jo nebus laikomasi, tokį tekstą skaityti ir suprasti gali tik liguistas protas, protas, linkęs šlykštėtis pasauliu, neviltim ir mirtimi paženklintas protas. Rėgeris kalba apie savižudybę, bet nenusižudo, jis gelbstisi, ir gelbstisi skaitydamas Schopenhauerį, kaip jis pats sako, nesąžiningai skaitydamas: "Visos knygos ir visi raštai, kuriuos per savo gyvenimą surinkau, sutempiau į butą Singerio gatvėje ir kuriais kimšte užkimšau visas lentynas, galų gale pasirodė beverčiai, kai žmona mane paliko, jie visi man tapo tiesiog juokingi.<...>Bet Schopenhaueris man padėjo išgyventi, žinoma, tik todėl, kad paprasčiausiai išnaudojau jį savo tikslams ir nesąžiningai piktnaudžiavau juo kaip vaistu" (175-176 p.). Rėgeris kalba apie meną, muziką, filosofiją, literatūrą, Bažnyčią, švietimo sistemą, ir viskas persmelkta didžiausio pasišlykštėjimo. Prisiminę A. Strindbergo žodžius, kuriais jis apibūdino savo knygą, sakytume: "Tai griausminga knyga".

Thomas Bernhard už savo kūrybą 1965 m. buvo apdovanotas Bremerio literatūros premija, 1968 m. Didžiąja Austrijos valstybės ir 1970 m. Georgo Büchnerio premija.

Egzistencija mirtinoje ligoje