Ant knygos viršelio labai teisingai parašyta: "Tomo Pinčono tekstai verčia skaitytojus gerokai pasukti galvą". Pradėjęs skaityti sakinį, kuris nesibaigia per pusę puslapio (įdomumo dėlei skaitytojas paskaičiuoja šeštajame puslapyje esančio penktojo sakinio žodžių kiekį ir gauna skaičių 116) skaitytojas ima nervintis, kad jo galva gerokai pradėjo suktis dėl sakinių ilgumo ir beprasmių žodžių vardijimo ten, kur jų visiškai nereikia. Skaitytojas greit pasiklysta ir viduje pagimdo mintį mesti tokį sumaltą skaitalą šalin, bet jis manosi ir dedasi intelektualiu skaitytoju bei postmodernistinės literatūros snobu, todėl skaito toliau, kol ima suvokti nereikalingų žodžių atsijojimo būdą ir pagaliau pagauna romano mintį, kuri veik analogiškai nupasakota tos pačios knygos nugarėlėje.

Knygos herojė yra moteris vardu Edipa. Ji gauna žinią, kad yra paskirta vieno mirusio milijonieriaus, buvusio vyro, testamento vykdytoja. Velionio valiai įvykdyti moteriškė palieka savo dabartinį vyrą ir vyksta į San Narcizo miestą, kur jau pirmąjį vakarą sugeba prisiliuobti ir permiegoti su velionio advokatu. Kitą dieną iki grabo lentos prisiekęs filatelistas Edipai išaiškina, kad mirusiojo nekilnojamojo turto magnato palikime, tiksliau pašto ženklų kolekcijoje, rado falsifikuotų "markučių", nuo kurių ir pradeda suktis paslaptingų įvykių ratas.

Paslaptingumas ir kitos sąmokslo teorijos gimdomos iš pašto tarnybų istorijos, kurios pagrindas toks, kad nuo viduramžių iki dabar ( "dabar" turima galvoje knygos išleidimo datą - 1966 metus) tas, kas valdė pašto monopolį, tas valdė ir visą Europą (po to ir Ameriką). Taigi, ponia Edipa (ne veltui pavadinta mitologinio graikų paslapčių minėjo vardu) imasi narplioti tarptautinę aferą.

Klausimų daug, o atsakymai slypi anapus. Tam kad sužinoti atsakymus, Edipai nereikia daug pastangų, o skaitytojas turi sekti kiekvieną eilutę iki knygos galo. Savanorė seklė tiesiog vyksta iš vienos vietos į kitą, susitinka su vienu žmogumi, kuris nusiunčia pas kitą, tas dar pas kitą ir taip be galo. Skaitytoją, rodos, jau pagavo "Da Vinčio kodo" (gi tūlam lietuviui neims intelektualusis skaitytojas minėti tokių pavadinimų kaip "Fuko švytuoklė", "Vikšras" ar "Vienišasis prišaukia mirtį") lygio įtampa, ir čia pat net, neįpusėjus knygos, įtampa dingsta, dėl ko skaitytojas ima vėl nervintis, nes autorius jį vedžioja už nosies: atsakymus į klausimus lyg žino kiekvienas San Narcizo gyventojas, bet Edipai jų tiesiog niekas nesako, todėl prašome skaityti iki pabaigos. Ir skaitytojas skaito iki pabaigos, kuri sukelia dar didesnį galvos skausmą. "Da Vinčio kode" (kad ir kaip skaitytojas nenori pripažinti, kad tai aukšto meninio lygio kūrinys, nes jis, skaitytojas,- intelektualas) bent pateikiami atsakymai į visus klausimus ir pagrindinis blogietis gauna savo atpildą, o "Skelbiamas numeris 49" palieka skaitytoją išsižiojusį ir bemanantį, kad ponas Pinčonas iki šiol tebesuka galvą, kaip būtų galima užbaigti šį romaną. Skaitytojas ima įsivaizduoti prisiekusį detektyvų rijiką, kuris perskaitęs knygiukštę sužino, kad Erkiulis Puaro, Peris Meisonas ar Šerlokas Holmsas knygos pabaigoj pasako "atsiprašau, gerbiamas skaitytojau, kad susukau tamstai galvą, bet nusikaltėlio (žudiko, vagies ar skerdiko) nurodyti negaliu". Skaitytojas, nežiūrint į tai, kad iš paskutiniųjų puslapių bent suvokia knygos pavadinimo prasmę, lieka įskaudintas.

Velniop tokį galvalaužį ... Skaitytojas labai nusivylęs romano siužetu, bet jaučiasi patenkinęs savo intelektualiojo skaitymo poreikį. Tokios gausos metaforų, hiperbolių, kalambūrų, alegorijų ir kitokių iš piršto laužtų dalykų nerasime keliuose D. Brown'o knygose, nors ir čia turime paslaptingą organizaciją, kuri apraizgiusi savo tinklu visą pasaulį, yra ir knyga iš Vatikano bibliotekos, ir demonas dėžutėje; sužinome apie Buchenvalde vykdytus kankinimus grimasomis ir kitokių intelektualybių ir iki šiol negirdėtų įdomybių.

Visgi skaitytojas kad ir koks jis išsimokslinęs pasiilgo išnašų. Ir ne tik šioje knygoje. Leidėjai paskutiniu metu, matyt, leidžia knygas tik eruditams ir nebemato reikalo knygose paaiškinti ne tik rečiau vartojamo tarptautinio žodžio, bet ir lotyniškų frazių. Žinoma, tam yra TŽŽ. O jei jo neturi? Kas tada? Skaityti tokias knygas kaip "Skelbiamas numeris 49" skaitykloje? O jeigu norite pasiimti knygą į kelionę, tai tempkitės kartu ir TŽŽ.

P.s. Romano skaitytojas tikisi, kad apžvalgos skaitytojas nenuvargo skaitydamas romano apžvalgą, nes romano skaitytojas labai stengėsi rašyti kuo paprasčiau; o jeigu buvo atvirkščiai, tai nevarkite pradėdami skaityti Tomo Pinčono literatūrines struktūras romane "Skelbiamas numeris 49".

Unikalus rašymo stilius, bet neišbaigtas siužetas