Jau tapo akivaizdžia tendencija, kad dabar rašo ne tik puikiai kalbą su visais jos privalumais įvaldę rašytojai, o žmonės [iš gatvės], kurie tiesiog gali rašyti, kurie, matyt, daug mąsto apie būtį, o ypatingai - apie buitį ir turi lengvą ranką beigi dar lengvesnį liežuvį. Kuo sužavėjo Tommy Jaud - tai ne tik galėjimu rašyti ir lengva ranka, bet pirmiausia - puikiu humoro jausmu. Seniai skaičiau knygą, kad kvatočiausi iki ašarų. Dar seniau skaičiau knygą, kurios keletu skyrių paskui balsu dalinčiausi su bičiuliais vakaro linksminimui. Netgi depresyvusis herojaus priverstinių atostogų skyrius kelia tik juoką.

Vykstantis veiksmas - paprastutis. Romane iš tiesų apstu šiandienio jaunimo gyvenimo ypatumų - alus, žolė, seksas, gyvenimas skolon. Net meilė ir vedybos - dalykai, apie kuriuos jaunas žmogus kalba mažiausiai. Meilę knygos herojus įsivaizduoja kaip saulę - šiltą, šventą, siekiamą, bet nelabai pasiekiamą. Taip pat įsivaizduoja vedybas - iš tos pačios meilės. Ne dėl kažkokių kitų pragmatiškų tikslų. Vedybas, kuriomis prasidėtų tobulas šeimos gyvenimas - vyras, žmona, daug vaikučių. Idilė, žodžiu. Todėl mažumėlę gaila linksmojo Simono, kad meilės subjektu jam, švelniai tariant, tenka tiesiog nusivilti.

Pagrindinis romano herojus Simonas Petersas - alaus bokalus dešimtimis kasdien skaičiuojantis vyrukas, dirbantis nelabai mielą darbą, ką tik paliktas merginos ir desperatiškai ieškantis "į vietą" kitos, besiaiškinantis, kurioje viengungystės fazėje jau yra ir kasdien per darbovietės langą stebintis savo svajonių moterį, gretimoje kavinėje maišančią pieno kokteilius. Moters vardas irgi svajoniškas - Marsija P. Garsija .

Kiti herojai - nepykit už labai šiuolaikišką išsireiškimą - irgi "vežantys" ir turintys savo nuomonę apie Simoną. Kroatė valytoja Lala, dievinanti popierinius virtuvinius ranšluosčius (Tu šis momentas be draugės? <...> Klausiu, nes turiu tau puiki moteris, pas kurią valau butas. Labai šviesu, du kambariai, labai gražiai parketas su didelis balkonas į saulė ), geriausia draugė Paula, pasimatymų vis su kitais vyrais fanatikė ( Tuuu? Įsimylėjai? Netikiu ), kolega-draugas Flikas, kuriam su moterimis irgi ne kažkas, bet esamuoju metu erzinantis herojų savo sėkme ( Na... ta Daniela... mes... taigi... pagaliau nuskilo).

Yra ir daugiau vykusių herojų, yra momentų, kur saugokitės negriuvę nuo kėdės arba neužspringę. Romanas ne tas, kurį statyčiau garbingiausioje savo lentynos vietoje, bet lengvoms atostogoms ar liūdnam savaitgaliui be jokio širdagraužio rekomenduočiau bet kurio skonio skaitytojui.

Labiausiai vis tik esu dėkinga autoriui už knygos pabaigą - už taip vadinamą "hepiendą". Dažniausiai vyriškieji skaitytojai tokią pabaigą mėgsta vadinti moteriška - esą štai "herojus optimistas" laimi kovą su pasaulio blogiu, tad akivaizdu, kad rašytoja moteris. Pasirodo, vyrai irgi nori būti laimingi...

Sveikas pasiekęs penktą viengungystės fazę!