Umberto Eco. Prahos kapinės

Autorius: Justinas Žilinskas
Data: 2013-07-10

Prahos kapinės

Apie knygą:Umbertas Eko (Umberto Eco) – Prahos kapinės
Leidykla: Tyto alba (2012)
ISBN: 9789986169253
Vertė: Inga Tuliševskaitė
Puslapių skaičius: 447 

Niekas neatims iš Umberto Eco jo pelnytų neeilinių laurų: mokslininkas, semiotikas, intelektualas, rašytojas… Ir vis dėlto, jo rašytojiški laurai tokie… visokie. Nuo šedevro „Fuko švytuoklė“, iki nepaskaitomos „Vakarykštės dienos salos“ (bent jau man). „Prahos kapinės“ – nei viena, nei kita. Sakyčiau, gal truputėlį prasčiau už man visai patikusią „Paslaptingąją karalienės Loanos liepsną“, bet visgi – prasčiau. Tad kas gi taip ir kas ne taip kapinėse?

Ne taip – tai literatūra. Čia jos, galima sakyti, nėra. Nėra romano. Arba aš jo nepajutau. Arba tai, kas buvo išgalvota, man pasirodė visiškai neįdomu, tik schematiškas tikros istorijos įpinimas į fikcinį audinį. Bet su veikėjais nekilo jokio noro tapatintis, jie buvo netgi neįdomūs – nors juk blogi personažai dažnai kaip tik būna įdomūs.  O ypatingai neįdomu tie nuolatiniai patiekalų vardijimai. Ir gana sunki pradžia – pirmus skyrius tenka brautis per nesupratimo džiungles, buvau netgi atidėjęs iš viso knygą į šalį. Nelabai suprantu, kodėl autorius nepasirinko istorinės publicistikos žanro, spėju, kad būtų pavykę geriau (juokingiausia, kad žinau ne vieną žmogų, kuris manė, jog ši knyga yra kažkas panašaus į pasakojimus apie kokias nors žymias kapines).

O taip – tai būtent istorinė dalis. Juk knyga – apie didįjį XIX a. falsikatorių (išgalvotą), bet, kaip pats autorius ir rašo, visi kiti – kas ką veikė, kas ką sakė, kas ką leido, kas ką darė – istorinės asmenybės ir istoriniai faktai. Štai čia ir yra tikroji „Prahos kapinių“ vertė – parodymas, kaip pikti ir godūs žmonės iš nieko sukuria šmeižtą, melą, pramano klanus, sąmokslus, struktūras, organizacijas ir visa kita – ir kaip lengvai tuo kiti patiki. Žinoma, daug kur tai lemia specialiųjų tarnybų ranka, kaip be jų, bet vis dėlto sukrečia tas paprastumas, kaip iš degtuko galima priskaldyti vežimą, kuris netrukus virsta pragaro krosnių kuru ir tikru, o ne išgalvotų apeigų krauju. Ir net kai parodoma, kad tai – išgalvota, nusirašyta vienas nuo kito, atsižadėta, kai, atrodytų, kiekvienas sveiko proto žmogus turėtų suprasti, kad visa tai – tik pramanas – vis tiek juodos mintys daro savo darbą. Nes juodos mintys yra paprastos – joms nereikia daug pastangų, joms nereikia supratimo, analizės, mąstymo – joms tereikia duoti laisvę. Tad dėl istorinės dalies knygą rekomenduoju kiekvienam. Juk „Siono išminčių protokolus“ iki šiol cituoja kai kurie delfi komentatoriai. Ir turbūt vis dar atsiranda manančių, kad jie cituoja dokumentą, o ne falsifikaciją.

P.S. Prof. Leonido Donskio straipsnis apie tą patį, kas ir knygoje.

Skaityta.lt © 2001-2014. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt.