Labai gerai atsimenu šį jausmą, užplūdusį verčiant paskutinius "Rožės vardo" lapus, kai pasakotojas Adsas sugrįžta į sudegusio vienuolyno griuvėsius. Atsimenu visą tą gailestį, užplūdusį dėl prarastos neįkainojamos bibliotekos, o tikriausiai - dėl niekad nebesugrįšiančių dienų, kai būta taip velniškai ir nuostabiai jauno… Tikriausiai tai pats didžiausias skaitytojo įvertinimas autoriui - patikėti ir susilieti su tuo, kas parašyta.

Umberto Eco (g. 1932) - ne tik rašytojas. Tiksliau, pirmiausia jis yra ne rašytojas, o mokslininkas, Bolonijos universiteto semiotikos profesorius, istorikas, filosofas, literatūros kritikas. Tačiau iki 1980 m. jo vardą žinojo tik intelektualai, o po 1980 m. - sužinojo visas pasaulis, nes pasirodė "Rožės vardas" - istorinis filosofinis detektyvinis romanas (taip, detektyvinis, juk vienas iš alternatyvių planuotų pavadinimų buvo "Nusikaltimų vienuolynas"!). Be abejo, pirmiausia romaną perskaitė intelektualai, tie, kam Eco vardas jau buvo girdėtas. Perskaitė ir… liko apšalę, po to ėmė nesustodami taškytis seilėmis ir neužsičiaupdami girti, tad netrukus "Rožės vardą" skaitė visas pasaulis visomis kalbomis - ir intelektualai, ir snobai, ir tiesiog kokybiškų skaitinių mėgėjai.

Taigi, romanas - tai keturioliktame amžiuje gyvenusio vienuolio Adso prisiminimai apie 1327 m. kraupokus nutikimus viename Italijos vienuolyne, kur jis atsiduria kartu su vienuoliu pranciškonu Viljamu iš Baskervilio (vietovės sutapimas su kitu visuotinai žinomu kūriniu, įtariu, neatsitiktinis - tai labai Eco stilius…). Netrukus vienuolyne prasideda keistos mirtys - vienas vienuolis iškrenta pro langą, kitas - įkrenta į kubilą, trečias, ketvirtas… Norom - nenorom sumanusis brolis Viljamas įsitraukia į paslaptingo žudiko paiešką, o jo raštininkas ir pagalbininkas, novicijus Adsas iš Melno, viską menasi, kad sulaukęs senatvės galėtų aprašyti. Tačiau detektyvinė istorija nuveda visai ne ten, kur galima tikėtis…

Romanas labai daugiasluoksnis. Lengviausia jame rasti Šerloko Holmso vertą detektyvinę intrigą (deja, beveik vien ji beliko 1986 m. pastatytoje Jean-Jeacques Annaud romano ekranizacijoje), galima žavėtis detaliu vėlyvųjų viduramžių vienuolių buities atkūrimu, o galima nardyti po herojų filosofijas, knistis verčiant lotyniškus posakius, šifruoti metaforas. Vienintelis momentas, kuris man truputį kliuvo šiame kūrinyje - tai šiek tiek per daug švietimo amžiaus didaktikos herojų pokalbiuose, kai jaučiasi, kad autorius nori supriešinti "naujų laikų" brolį Viljamą su "senųjų laikų" tamsuoliais vienuoliais. Bet kas aš toks, kad kritikuočiau Eco? Ir visgi, žinokite, kad "Rožės vardas" tebuvo nuostabi pradžia, po to sekė "Fuko švytuoklė" - viena iš geriausių visų laikų visų tautų knygų, bet apie ją - kitą sykį.

P.S. Beje, tik ką "Tyto alba" perleido "Rožės vardą", tad siūlau nieko nelaukti...

ŠEDEVRAS