Gorod molčal i molčali doma.

Bieloj akacii grozdja dušystyje

Noč naproliot nas svodili s uma.

Sad ves umyt byl viesennimi livniami,

V temnych ovragach stojala voda...

Bože, kakimi my byli naivnymi!

Kak žie my ščastlivy byli togda!

Gody promčalis, siedymi nas dielaja.

Gdie čistota etich vietok živych?

Tolko zima da metel eta belaja

Napominajut siegodnia o nich...”

Šis romansas (“Bieloj akacii grozdja dušystyje”), anot Šambarovo, pilietinio karo metu buvo tarsi neoficialiu Baltosios gvardijos himnu. Berods jį, vedamas sušaudyti bolševikų budelių (kuriems pasmerktojo prašymas leisti atsisveikinti su mylimąja sukėlė tik isterišką juoką), niūniavo admirolas Kolčiakas...

Nesunku atspėti – ši neišvaizdaus viršelio, bet gana solidžios apimties knyga – apie baltuosius... Tiksliau, apie jų beviltišką kovą, pralaimėjimą ir likimus. Kartu tai – viena (o gal net ir pati) iš mano skaitytų detaliausių, išsamiausių bei plačiausių studijų apie pilietinį karą Rusijoje (panaudotos literatūros sąraše – net 300 darbų). Bet tai nėra sausas karinių operacijų, smūgių ir kontrasmūgių atpasakojimas, knygos kalba vaizdinga, gyva, aišku, vietomis šypsnį kelia kai kurie stiliaus niuansai, iškeliantys baltagvardiečių saujelių pergales prieš bolševikines ordas... Na, ką padarysi, autorius, taigi, “kariauja” už baltuosius, tiesą sakant, visiškai ir neslėpdamas savo simpatijų... Supratingas žmogus į tai turėtų žvelgti atlaidžiai: vargu ar rasime rusą, kuris galėtų bešališkai aprašyti pilietinį karą.

Na, o jei konkrečiau, tai Šambarovo darbe apžvelgiama (smulkiai apžvelgiama) visa pilietinio karo odisėja, pradedant liūdnai baigusio caro Nikolajaus II atsisakymu nuo sosto bei vasario revoliucija (kuri, beje, skirtingai nuo skelbimų apie jos “nekruvinumą”, kainavo apie 1500 žmonių gyvybių) ir baigiant paskutinės baltųjų citadelės Kryme žlugimu bei bolševikinės Rusijos kovomis su Lenkija.

Šambarovo knygoje apžvelgiamos ir visos žymiausios pilietinio karo figūros, pradedant Čiapajevu ir baigiant Petliūra, Machno (beje, pastarųjų autorius baltagvardiečiais nevadina) ar Denikinu, Vrangeliu ir t.t.

Nors, kaip jau minėjau, vietomis autorius ir pats “pakariauja” už baltuosius, knygos mąstai, medžiagos smulkmeniškumas bei daugybė kitų dalykų leidžia puikiausiai susidaryti gana išsamų bei pakankamai objektyvų pilietinio karo vaizdą visokiausių pažiūrų žmonėms.

Labai įdomu šioje knygoje skaityti daugelį plačiai sovietmečiu propagandos “apdainuotų” pilietinio karo “žygių”, štai, kad ir mažutė ištrauka apie tai koks iš tiesų buvo Žiemos rūmų šturmas (kuriame, beje, dalyvavo ir Lietuvių pulkas):

“Įlindusius pro langus raudongvardiečius nuginkluodavo, bet kai šių prisirinko pakankamai daug, jie užpuolė ir nuginklavo pačius junkerius. O kai buvo aptikta, jog už barikados nieko nėra, ištisinis puolančiųjų srautas, su Antonovu-Ovsejenko ir Čiudnovskiu priešaky, netrukdomai plūstelėjo iš Rūmų aikštės pusės. Rūmų viduje jokio pasipriešinimo nebuvo – dėl didelio jėgų nelygumo jis buvo neįsivaizduojamas. Laikinąją vyriausybę suėmė ir nusiuntė į Petropavlovską. Junkerius, suimtus rūmuose, žiauriai sumušė. Dalis smogikių ( Žiemos rūmus gynė vadinamojo moterų smogiamojo bataliono kuopa – apžvalgos aut. pastaba ) buvo išprievartauta. Kareivos žavėjosi: “Na ir bobos! Viena pusę kuopos išlaikė!” (po to nusižudė). Kai kuriuos nužudydavo tamsoje ar papuolus po karšta ranka.

Keletas šturmo dalyvių nuskendo vyne, rūmų rūsiuose vykusių bakchanalijų metu. Daugelis mirtinai nusigėrė. Nuo apiplėšimo Žiemos rūmus išgelbėjo visai ne revoliucinė disciplina. Paprasčiausiai pagrindinės vertybės įsisiautėjusiems chamams buvo nereikalingos. Jiems reikėjo ko nors paprastesnio. Tempė iš rūsių vyną, iš bufetų – valgius. Plėšė baldų apmušalus. Šilkinius – autams, odinius – batams. Visi rūmų laiptai buvo apvemti girtuoklių.”

Ypač teigiama ir ryšku šioje knygoje tai, jog puikiai matyti koks išties chaotiškas buvo pilietinis karas Rusijoje, kokie skirtingi ir nevienalyčiai tarpusavyje buvo tiek baltieji, tiek bolševikai, tiek visokiausio plauko “žalieji” ir t.t., daugelis kurių karo metu spėjo po keliskart pakeisti savo pažiūras ir priešininkus. Kaip skyrėsi vieni, sakykim, Denikino “baltieji”, sudaryti iš kadrinių buvusios caro Rusijos armijos karininkų ir kaip skyrėsi, tarkim, pauralės “baltieji”, sudaryti iš fanatiškųjų sentikių. Ir kaip skyrėsi plačiai išgarsėję maištingumu bolševikų matrosų daliniai (jautęsi kone visiškai savarankiška jėga ir kovojusių kažkokį “savą” karą bei kartą net siūlę baltiesiems išduoti Leniną, o galų gale sukėlę Kronštato maištą), nuo internacionalinių latvių, vengrų, vokiečių komunistų dalinių (kurie iš esmės buvo, kaip autorius taikliai išsireiškė, revoliucijos samdiniai) ar iš pafrontės suvarytų gyventojų, kur trims žmonėms duodavo vieną šautuvą, o likusius liepdavo “dabyt v bojų”(“įsigyti mūšyje”).

Knygoje rasime pacituota ir begalę išties kraugeriškų Lenino telegramų... Na, pavyzdžiui, kaip Lenino žodžiais reikėjo sulaikyti Judeničiaus puolimą: “Jei puolimas pradėtas, ar negalima būtų mobilizuoti dar 20 tūkstančių Piterio darbininkų plius 10 tūkstančių buržujų, už jų pastatyti kulkosvaidžius, keletą šimtų sušaudyti ir šitaip pasiekti išties masinio spaudimo Judeničiui?”

Taigi, įžymieji “užtveriamieji būriai”, Smeršo analogas Rusijoje naudoti jau kur kas anksčiau nei II pasaulinio karo metais.

O kur dar raudonųjų komisarų aprašymai, kuriuos drąsiai būtų galima dėti į markizo de Sado redaguojamus rinkinius: štai vieno iš romantiškesnių, tokio a la Čičinsko, bolševikų komisaro, siautėjusio Kijeve, mėgstamu užsiėmimu būdavo mėnesienos naktimis sode su revolveriu medžioti nuogas moteris, kurias atveždavo iš pergrūstų kalėjimų...

Kaip jau minėjau, knyga išsklaido daugelį Rusijos pilietinio karo mitų ir parašyta su nemažomis pretenzijomis į objektyvumą, kurias, deja, kiek išsklaido šen bei ten šmėstelintys pabaltijiečių apibūdinimai, kur autorius ironiškai pastebi, jog caro laikais pabaltijiečiai visai nebuvo “kultūra”, o estės ar latvės tebuvo vertinamos tik kaip geros tarnaitės...

Jei žvelgti emociškai - su šia knyga man itin asocijuojasi bent du epizodai: vyriškas kariškių ašaras spaudžianti Olego Gazmanovo daina “Oficiery, oficiery, vašie serdca pod pricielam...” ir Nikitos Michalkovo “Sibiro kirpėjo” epizodas, kai pagrindinis herojus, karo mokyklos eksauklėtinis, vežamas tremtin į Sibirą, šūkteli pro grotas: “Ja liubliu vas, junkera!..”

Šioje knygoje, kaip ir N. Michalkovo filme, galima aiškiai pajusti, kokia daugelio rusų širdyse vis dar galinga, giluminė ir kiaurai viską pramušanti nostalgija carinei motinėlei Rusijai... Šiuo jausmu būtų galima beveik gėrėtis, bet tik iki tol, kol prisiminsime, kas buvo Lietuva šios Rusijos sudėtyje – mažutė, užguita “Šiaurės Vakarų krašto” dalis.

Beje, knygos tiražas vos 5100 egz.... Jei šiandienos Lietuvos mastams tai dar palyginus padorus tiražas, tai Rusijos platybėms mažiau nei niekingas...

KITOKS Rusijos pilietinis karas