Atleiskite... Gal ne čia pataikiau? Kur gi tas aukso amžius, kai ką tik vėl suklestėjo mokslas, kai buvo iškaltas Mikelandželo Dovydas, o kelią į dausas nutiesė Švento Petro bazilikos kupolas? O šaunioji reformacija, sudavusi stiprų smūgį katalikybės monopolijai ir privertusi šią surambėjusią konfesiją netgi Vilniuje įkurti universitetą?! Ir... Už ką tas "ryžas" moteriškes taip? Tėvas Angelas - jis nesveikas, į psichuškę tokius! Iš kur tiek lavonų, kraujo?.. Dieve, kaip mes gerai gyvename!!!

Paskutinis sakinys - tai leitmotyvas, kurį kartoji grūsdamasis per tamsų, klaikų ir žiaurų tuometinį pasaulį. Mikaelio motina - nusižudžiusi, nes vaiko tėvas nežinomas. Mikaelio senelius nužudo Turku miestą užpuolę jūrų plėšikai danai. Mikaelio globėją - vietinę žiniuonę - užmėto akmenimis už tai, kad jos išsilavinęs, bet nemąstantis globotinis aukščiausiu lygiu įsivėlė į abejotiną Danijos - Švedijos - Suomijos uniją. Tenka bėgti iš gimtosios Suomijos, gerai, kad pakeliui - Paryžiaus universitetai, trumpos, keistokos, tačiau laimingos akimirkos su žmona Barbara, o tuomet - vėl košmarai: inkvizicija, reformacija, valstiečių karas ir kruvina apoteozė - Romos nusiaubimas 1527 m... "Linkiu gimti permainų laiku" ((c) nežinomas kinas savo priešui).

Mikaelis - tarsi prakeiksmas, kur jis nukeliauja - ten kartuvės, laužai, skerdynės. Knygos nugarėlė mums žada "kupiną humoro kūrinį" - tris kartus cha! Mažai čia yra iš ko juoktis - nebent iš Mikaelio kvailumo ir jo atseit "kvailo" draugelio - Ančio - apdairumo. Bet "pavėpęs šeimininkas - sumanus tarnas" schemą M. Waltaris naudojo jau ne vienoje knygoje. O juoktis, kai detaliai aprašomi inkvizijos kankinimai arba kaip patyrę kariai išpjauna valstiečių "kariuomenę" arba kaip samdiniai plėšia Romą? Šiurpūs laikai, šiurpūs papročiai.

Deja, tenka paminėti ir tai, kad "Mikaelis Klajūnas" nusileidžia anksčiau išleistiems M. Waltario romanams. Kodėl? Todėl, kad neabejotinai stipriausia šio romano dalis - istorinė rekonstrukcija. To meto Europa, universitetai, papročiai, žmonių bendravimas - viskas labai detalu, kruopštu, įtikinama. Istorinių veikėjų paveikslai - gausūs, aiškūs, įdomūs, nors labai jau sekasi tam Mikaeliui ką nors ypač žymaus sutikti - tai Paracelsas, tai Erazmas Roterdamietis, tai Liuteris (truputį primena "Jaunojo Indianos Džounso metraštį"). Tačiau susidaro įspūdis, kad autorius, paniręs į istorinio atkūrimo teisingumo subtilumus, pamiršo veikėjus. Romaną baisiai apsunkina ilgi aprašymai: Švedų - suomių maišto slopinimas, inkvizicijos kankinimas, Tomas Miunceris ir jo armija - ponai, sunku, žiauru, netgi nuooooboooodu - na, ir kas, kad kraujas liejasi laisvai! Ir tas nuobodumas sriautingu domkratu užgriūna būtent nuo knygos vidurio, romanas "atsitiesia" tik paskutinėse dviejose "knygose" (romanas yra suskirstytas į knygas), dar gerai, kad kartais reikalą gelbsti kokia nors patrauklesnė (tėvas Petras) arba įdomesnė (tėvas Angelas) asmenybė. Kitos M. Waltario knygos, ypač "Sinuhė" pasižymėjo gyvenimiškos išminties gausa, įdomiomis mintimis, svarstymais, tačiau "Mikaelyje" tai kažkur nukišta į priplėkusį užkampį. Nors knygos nugarėlė skiriama atskiro dėmesio Mikaelio moterims, tačiau jų likimas arba labai liūdnas, arba jos tokios bjaurios, savanaudės ir visokių kitokių nuodėmių indai (kad ir toji pati Agnesė, kurią knygos nugarėlės autorius kažkodėl lygina su Mata Hari, taip pat finale epizodiškai, bet ryškiai sublizgėjusi Lukrecija), kad net koktu skaityti. O gal tik tokios tais laikais galėjo išlikti?

Labai keista situacija su pagrindiniu veikėju. Taip, galima būtų teigti, kad Mikaelio charakteris įtikinamas, išplėtotas. Dažnai veikėjo elgesys sukelia ir šiurpą, ir pasipiktinimą, ir įsiūtį - kodėl toks kvailys vis dar vaikšto po svietą, jeigu aplink šimtais miršta, tikriausiai, daug išmintingesni žmonės?! Nežinau, kodėl M. Waltariui patinka kurti tokius erzinančių bei filosofuojančių kvailių paveikslus (dar blogiau už Manilianą iš "Žmonijos priešų"!), tačiau, nežiūrint viso to susierzinimo, kurį kelia Mikaelis, kaip protagonistas, jis vis tiek kažkoks labai blyškus. Atrodo, kad ne istorinės aplinkybės yra fonas, kuriame vyksta Mikaelio mažosios ir didžiosios tragedijos, o Mikaelis yra fonas ryškioms tragiškoms istorinėms aplinkybėms. Galbūt toks buvo autoriaus sumanymas, bet jis, mano manymu, tikrai nepridėjo romanui patrauklumo. Kita vertus - ar matote, kiek aš siuntu ant veikėjo. Vadinasi, įstrigo, užkabino! Pikčiausia - knyga baigiasi pažadu, kad bus dar viena Mikaelio nuotykių dalis - ir ką, pažvelgęs į M. Waltari bibliografiją pamatai, kad yra romanas "Sultono renegatas", kuris pasakoja tolimesnį Mikaelio de Finlandia likimą, ir, tenka prisipažinti, norisi skaityti toliau.

P.S. Pirmą kartą esu nustebęs dėl "Tyto Albos" knygos nugarėlės - nepanašu, kad ją rašė žmogus, perskaitęs visą knygą. Negerai - galima ir sudegti, skaitytojai - žmonės akyli.

Kantriems ir nebijantiems kraujo