Su šią, berods pačia pirmąja sovietinio šnipo - dezertyro - rašytojo Viktoro Rezuno knyga apie 199… metus galėjo susipažinti "Lietuvos aido" skaitytojai. Keista, kad ji taip ir neišvydo Lietuvos spaustuvių dažų, nors puikiai atitiko best-selerio reikalavimus: išversta į 23 kalbas, Rusijoje perleidžiama kas porą metų, patraukli, kandi, absoliučiai nuvainikuojanti SSRS ir jos ginkluotąsias pajėgas. Čia V. Suvorovas dar ne istorikas, smogęs visai oficialiajai Rusijos ir SSRS istoriografijai įžūlia kvartologija ("Ledlaužis", "Diena M", "Paskutinė respublika", "Apsivalymas"), o tiesiog vienas iš tų taikos pasaulyje sargybinių, sumanęs įamžinti savo patirtį.

Viskas prasideda nuo istorijos, kaip jaunam vaikinukui - kolūkio vairuotojui - tenka skubiai "tepti slides" į armiją dėl to, kad šiek tiek pertręšė savo daržą. O pertręšė dėl to, kad reikėjo kažkaip likviduoti keliasdešimt tonų perteklinių trąšų, o likviduoti reikėjo dėl to, kad kažkoks kombinatas sugalvojo pavyti ir pralenkti penkmečio planą. Tačiau armijoje irgi pyragai nelaukia - štai vienas iš generolų areštuoja vaikinukus vien dėl to, kad dabar jų pamaina. Tada tenka "komunizme", t.y. slaptame karininkų miestelyje - rojuje - tampyti mėšlo neštuvus. O ten nutinka nepamirštamas, tiesiog disputo lygio pokalbis apie komunizmą ir jo greitą atėjimą. Na ir tolesni karjeros laiptai: operacija "Dnepras" arba tobulas Vakarų žvalgybų mulkinimas, nugriautos ir skubiai atstatytas aludės Rytų Vokietijoje, dažai, apsaugantys lėktuvus nuo radiacijos, Durovo kelias. Viską vainikuoja pagalba broliškajai Čekoslovakijai 1968 m.: gali arba šaipytis, ar gailėti doro majoro, užėmusio ir saugojusio banką; gali žavėtis kareivių išradingumu, slepiančių spiritą, nugvelbtą iš spirito varyklos, mašinų radiatoriuose; gali juoktis iš čekų kontrevoliucionierių sunaikinto įrenginio: motociklo su priešlėktuviniu kulkosvaidžiu bei prieštankine granatų svaidykle, kuri, matyt, buvo skirta karo veiksmams Užpoliarėje, nes ant jos buvo padėta pora naujų kailinių puspalčių, o iš šono priremta 200 litrų spirito statinė…

Tik labai jau greitai pokštai baigiasi - kaip ir gyvenimas to vaikinuko, kuris nubaudžiamas mirties bausme prieš rikiuotę už tai, kad dezertyravo iš armijos, kurios išvaduotojai po geresnio gyvenimo pamatymo skubiai permetinėjami į Kinijos pasienį, kad persiauklėtų. Autoriaus manymu "visi mes supratome, kad artimiausius dešimt metų, kad ir kas pasaulyje benutiktų, pasiųsti mus į šalį, su aukštesniu gyvenimo lygiu, niekas nesiryš".

Tiems, kurie "nevirškina" pretenzingojo V. Suvorovo - ši knyga turėtų būti pats tas. Lengvas, ironiškas stilius, taiklūs pastebėjimai, o kai kurie epizodai (ypač finalinis) - tiesiog meistriški. Et, rašytų jis memuarus ir toliau, nemėgindamas romanų, bet žmonėms vis negana to, ką pasiekė...

Ir įdomu, ir vertinga