Viktoro Hugo (Victor Hugo) (1802-1885) kūrinys „Paryžiaus katedra“ yra vienas žymiausių prancūzų romantinės literatūros darbų. Po šio romano nelaimingo Paryžiaus katedros varpininko Kvazimodo vardas tapo bendriniu negražaus, dėl to atstumto visuomenės, vyro sinonimu, kaip ir Esmeraldos vardas tapo nekaltai ir tyrai mylinčios nesugadintos mergaitės sinonimu (tiesa, sekso industrija šį vardą irgi sėkmingai panaudojo, bet aistros trokštančios moters įvaizdis absoliučiai prieštarauja romane pavaizduotam Esmeraldos paveikslui). Perskaičius knygą galima pasakyti, kad toks populiarumas pelnytas, nes kūrinio siužetas labai įdomus. Tiesa, tenka prisipažinti, kad iš pradžių knygą skaityti sekėsi sunkiai. Ji migdė ir ilgai nepasidavė. Pagaliau supratau, kad ne viską reikia skaityti, kad kai kuriuos autoriaus išvedžiojimus apie Paryžiaus architektūrą (kurie sudaro gal 1 proc. teksto) galima sėkmingai praleisti ir pasinerti į siužeto vingius.

Viktoras Hugo nukelia skaitytoją į viduramžių pabaigos Paryžių – miestą, kuriame vyko misterijos ir kvailių popiežiaus rinkimai. Savo rūmuose neretai lankydavosi Prancūzijos karalius, tačiau mieste gyveno ir Vagių (Argo) karalystės karalius su didžiule savo pavaldinių armija. Autorių labai domino marginalinis pasaulis, kuriam jis skiria ne mažiau dėmesio nei feodalų ar dvasininkų pasaulio aprašymui. Autorius, kaip būdinga romantikams, jaučia didelę pagarbą viduramžiams, jo kritikos strėlės nuolat kerta Renesanso, Baroko, Apšvietos laikotarpio idėjoms, ypatingai architektūroje. Romanikos ir gotikos formos jam atrodo žymiai tobulesnės. Būdamas klasicizmo bei Apšvietos laikotarpio tyrėjas ir simpatikas kategoriškai nesutinku su tokiomis nuostatomis, tačiau ginčas dėl skonio ir požiūrio į meną yra beprasmis, ši recenzija nėra skirta įrodinėti, kuri epocha svarbesnė, kurios įtaka didesnė. Tačiau autoriaus didaktinis stilius kiek nervina. Pagrindinis kūrinio motyvas – meilė. Meilė jaunai ir gražiai, tyrai ir nekaltai, silpnai ir trapiai, bet drąsiai ir dorai šešiolikos metų mergelei – čigonei Esmeraldai, šį jausmą pajunta keturi vyrai. Kiekvienas jų – asmenybė, jų visų vertybės, požiūris į gyvenimą ir meilę bei priemones ją pasiekti yra skirtingas.

Pirmasis įsimylėjėlis – Pjeras Grenguaras – vargšas misterijų rašytojas ir filosofas, žmogus, turintis gan gerą širdį, nemenką protą, mokslininko ir literato talentą, bet patiriantis daug nelaimių dėl blogai susiklostančių aplinkybių. Iš pradžių galima pajusti šiam žmogui simpatiją, jis gina nakčia užpultą merginą, bet jo jėgos silpnos, todėl jis greitai atsiduria šaltam griovyje. Pasmerktas vagių karaliaus kartuvėms, bet išvaduotas Esmeraldos, jis nesiekia per prievartą to, ko norėtų labiausiai pasaulyje – atsakymo į jo jausmus. Jis pakeičia užsiėmimą ir be didesnių vargų rodo žonglieriaus sugebėjimus liaudžiai. Tačiau Pjeras Grenguaras nėra stiprus žmogus, jis neina vaduoti suimtos ir raganavimu apkaltintos mylimosios, netgi abejingai atsitraukia. Jis meluoja ir sutinka dalyvauti nešvariuose reikaluose (pvz., pagrobti Esmeraldą ir perduoti ją monsinjorui Klodui Frolui). Pjeras Grenguaras – tipiškas plevėsa, plaukiantis pasroviui žmogus.

Antrasis veikėjas, kuris yra taip pat savo meilės vergas – tai Paryžiaus katedros klebonas Klodas Frolas, turbūt juodžiausias knygos personažas. Jis negražus iš išorės, juoda ir jo siela (romantikams būdinga suteikti išorinį bjaurumą savo neigiamiems herojams). Liaudis jį laiko raganiumi. Tačiau V. Hugo nenupiešia jo paveikslo tik juodomis spalvomis. Kaip tik, jis parodo sunkią dvasininko vaikystę ir jaunystę, rūpinimąsi broliu, pamestinuku Kvazimodu, pasišventimą mokslams ir religijai. Pačias juodžiausias mintis jam pažadina, atrodytų, pats šviesiausias jausmas – meilė. Kunigas siekia užvaldyti jauną Esmeraldos sielą, o nepasisekus yra pasiryžęs viskam, netgi prievartai bei smurtui.

Kvazimodas – likimo nuskriaustasis beveik aklas, kurčias, nebylys, kuprotas žmogus. Jis absoliučiai ištikimas savo šeimininkui Klodui Frolui, tokią pačią šunišką ištikimybę jis jaučia ir Esmeraldai, kurią išvaduoja iš budelio rankų, slepia, gina nuo priešų, galiausiai netgi nužudo savo šeimininką ir miršta kartu su mylimąja. Jis aklai vykdo bet kurį merginos nurodymą, netgi pakviesi jos mylimąjį Febą. Kvazimodas nusipelno skaitytojų simpatijos, nes turi gerą širdį.

Galiausiai Febas. Tai gražus, narsus, stiprus, bet kvailas ir ištvirkęs kavalierius. Tokių dažnai pasitaiko ir šiais laikais. Tai „Pravdos“ nulijonierius. Jam moteris tiesiog žaislas, jis tiek davęs meilės priesaikų, kad nekreipia į jas dėmesio, jis turi didžiulę meilės (sekso) pergalių kolekciją, bet bijo būti supančiotas santuokos saitais. Tokie labai moka susukti galvas naivioms merginoms, Esmeralda buvo viena iš jų. Tiesa, jis vidury nakties ją išgelbėjo nuo Klodo Frolo ir Kvazimodo rankų, bet už tai prašė tik vieno – merginos kūno.

O Esmeralda kas? Šiandien tai būtų dešimtokė ar vienuoliktokė. Ji dora ir tyra, bet ji dar vaikas, kuriam tenka sunkūs išbandymai, jos meilės pasirinkimas krenta žmogui, kuris to nevertas, bent jau, todėl, kad susižadėjęs. Galima teigti, kad visi pagrindiniai romano personažai – labai spalvingos asmenybės.

Norėtųsi pasakyti, kad knyga pasirodė gana niūri. Autorius su simpatija aprašęs viduramžius atgaivino jų dvasią, bet negaliu pasakyti, kad susižavėjau šia knyga. Iš jos laukiau daugiau. Be abejo, tai ne skaitalas, ne pigus romanas, ne vien meilės istorija, bet didesnių apmąstymų knyga nesukėlė. Jos stiprioji pusė – pagaunantis įdomus siužetas, tačiau man jis pasirodė kiek serialinis (nekaltybė, meilė, prakeikimas, atrastas dingęs kūdikis). Ir šiandien gatvėmis žingsniuoja tūkstančiai febų, kvazimodų, frolų bei grenguarų. Pasitaiko ir esmeraldų. Panašios meilės istorijos galėtų kilti ir šiais laikais, aišku, be katedros puolimų ir viešų mirties bausmių už raganavimą, bet tie patys gyvenimo principai išliko. Taigi ši knyga geras serialas, serialas, kurį verta pamatyti, bet neverta dėl jo mesti visus suplanuotus darbus ir perjungti įdomių futbolo rungtynių.

Knygoje krito į akis faktinės klaidos. Autorius, smarkiai klysta rašydamas, kad žmonės gali valgyti kukurūzinį paplotėlį ir žinoti apie paukštelį kolibrį XV a. pabaigoje, kai iki Amerikos atradimo buvo likę dar beveik dešimtmetis. Bet tai tik nedidelis netikslumas. Šiaip, knyga perskaityti rekomenduočiau, ji įdomi ir praturtins skaitytoją intelektualiai.

Paryžiaus istorija