Manau, daugelis prisimename vaizdus, kuriuose šis aukštas, barzdotas žmogus su dar aukštesne už jį patį kuprine, papuošta mažute trispalve, lipa į traukinį ir išvažiuoja šturmuoti Everesto, o vėliau - visų kitų aukščiausių pasaulio viršukalnių. Šie kadrai perbėgo per visas Lietuvos televizijas ir radijas, kaip ir žinia, kad pirmasis lietuvis vis dėlto pasiekė pasaulio stogą. Tai buvo tikras įvykis. Tenka pripažinti - turbūt didesnis, negu antrojo lietuvio - Sauliaus Viliaus - nesenas įkopimas. Nes į Everestą paprastai kopia ne pavieniai entuziastai, o gerai organizuotos ekspedicijos, kartais - net politiškai organizuotos ekspedicijos, kaip 1982 metų SSRS ekspedicija. Perskaityti į viršūnių viršūnę lipusio žmogaus prisiminimus - tai ir pačiam nors truputį prisiliesti prie visatos motinos (juk dar iš geografijos pamokų pamename, kad tą reiškia pavadinimas "Džomolungma") mito ir magijos.

"Kopimo į didįjį kalną nereikėtų tiesmukai lyginti su sportu, kaip nedera gretinti šiltnamio su gūdžia giria. Jau vien buvimas aštuonių kilometrų aukštyje - tai nesibaigiantis balansavimo ant būties ašmenų supermaratonas. Pasiekęs tokią finišo juostelę, nebesistebi Tibeto lamų kalbomis, kodėl, girdi, užsieniečiams reikia užsikrauti didžiausius kopimo vargus. Juk paprasčiausia yra pakilti į viršūnę savo subtiliuoju kūnu" (p. 150).

Kopimo vargai - tai žodžiai, ne visai tiksliai apibūdinantys visą sudėtingą pasiryžėlio kelią. Juk iki tol yra abejonių ir apsisprendimo vargai, tada - organizaciniai vargai, ir tik ten, pačioje pabaigoje - kopimo bei nusileidimo vargai. Taigi, vargų būta ne vieno ir ne dviejų. Pavyzdžiui, batai, reikalingi kopimui. 1992-ųjų pradžioje juk ne kiekvienas galėjo sukrapštyti pinigų brangiam alpinistiniam inventoriui, tad, pvz., V. Vitkauskas daro tai, ko save gerbiantis kalnų keliautojas nedrįstų - pasiima gerus, tačiau per mažus batus. Juk visi žinome, ką reiškia spaudžiantys batai. Turbūt nesunku suvokti, kokias pasekmes spaudžiantys batai gali atnešti, kai -40 Celcijaus… Tačiau batų kainos tampa juokingos, prabilus apie leidimus prisijungti prie kurios nors ekspedicijos - jie kainuoja… Pvz., 40 arba 42 tūkst. dolerių (tiek norėjo JAV ir Naujosios Zelandijos ekspedicijos vadovai). Ypatingai puikią paskolą pasiūlė bankas "Hermis" - 5 tūkst. JAV dolerių trims mėnesiams, palūkanos - 6 procentai, delspinigiai - 1 procentas už kiekvieną uždelstą dieną (dosnūs tie mūsų naujieji verslininkai buvo, ar ne?). Laimė, laidavo Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Galiausiai V. Vitkauskas sugebėjo įsiforminti kaip Nepalo moterų ekspedicijos, kurios tikslas buvo, kad įkoptų pirmoji Nepalo moteris - alpinistė Pasang Lhamu, fotografas. Tai kainavo 7 tūkst. dolerių. O kur dar rasti lėšų įrangai, inventoriui? Vis dėlto, organizacinių vargų grandinę įveikti pavyko ir prasidėjo kopimas… Šio etapo perpasakoti nemėginsiu - klausyti tai trečių lūpų būtų nesamonė. Tik paminėsiu, kad galų gale V. Vitkauskui, jau įkopus, teko nuleidinėti nuo pasaulio stogo ir žuvusią Pasang Lhamu. Moteris įkopė, tačiau nusileisti nesugebėjo. Kalnai klaidų ir bravūros neatleidžia, nebent esi laimės kūdikis, o gelbėtojai tokiame aukštyje ir patys lengvai gali tapti aukomis.

Knyga parašyta gana paprastai, bet ne prastai ir tikrai įdomiai. Netgi labai įdomiai. Tai nėra koks nors nuostabus literatūros kūrinys, didžiąją dalį įdomumo, be abejo, sudaro pati ekspedicijos ir pasirengimo jai kronika. Tačiau tai - tuo pačiu ir gilesnė žmogaus istorija apie save, savąją lemtį, jeigu norite - asmeninę legendą - kurią vainikavo tikslų tikslas. Everesto ekspedicijos pasakojimai persipina su atsiminimais apie kitas keliones, kitus kalnus, draugus ir pažįstamus (tarp jų ir vienintelį Lietuvos sniegynų tigrą - Dainių Makauską), pamažu padėjusius subręsti iki pagrindinio tikslo. Knygoje taip pat daug citatų iš originalaus V. Vitkausko dienoraščio, įdomu stebėti, kaip laksto žmogaus mintys, įdomus stebėti, kaip filosofavimas persipina su emocingais protrūkiais. Beje, knygos poligrafija - puiki, nuotraukos - įspūdingos. Juk fotografavo Nepalo moterų ekspedicijos fotografas!

Na, ir pabaigai dar viena citata: "Į amžiną klausimą, kodėl kopiama į Everestą, tarsi testamentas lieka 1924 metais savo gyvenimą kalnams atidavusio Džordžo Meliorio žodžiai: "Todėl, kad jis yra".

Todėl, kad jis yra!