Vladimir Sorokin „LEDAS“

Ar gali knyga atsirasti iš vieno posakio? Niekada nebuvau apie tai susimąstęs – ir net skaitydamas „Ledą“ apie tai nemąsčiau. Mintį (ir posakį) parodė prie romano teksto pridėtas nedidelis straipsnis, skirtas V. Sorokino asmenybei ir jo kūrybai. Apie šį rusų literatūros enfant terrible jau buvau girdėjęs (nors ir neskaitęs) – mat kažkurie jaunieji putinistai (berods „Einantys kartu“) padavė į teismą už kažkurį romaną, jame radę pornografijos. Tai nebuvo „Ledas“ (berods – „Žydrieji lašiniai“), bet nė kiek nesistebiu tokiu rusų chunveibinų įkarščiu. V. Sorokinas iš tiesų sugeba rašyti „černūchinį“ tekstą: prievarta, atviras, negražus seksas, narkotikai, visa tai – yra. Ir dažną vos pradėjusį skaityti „Ledą“ tai gali atbaidyti (ir atbaido). Kaip atbaidyti gali ir fantastinis briedas , sulindęs į pirmus puslapius. Jūs tik pamanykite, kažkokie trenkti čiuvai gaudo žmones, riša juos prie medžių, sienų, užkiša burnas ir daužo lediniais kūjais, rėkdami „kalbėk!“, kol laimingųjų širdys prabyla, o nelaimingieji keliauja į amžinos medžioklės plotus. Kaip ir būdinga maniakiniams psichams, jie vadina vienas kitą „broliais“ ir „seserimis“. Kas tokie, iš kur ir kodėl jų negaudo šaunioji ekssovietinė milicija – visiškai neaišku.

Bet, netgi ir bjaurėdamasis turiniu, jauti, kad čia rašo žmogus, kuriam ne tai svarbiausia. Bet kol kas visiškai neaišku, kas iš tikrųjų svarbu?

Ir smalsumas netrunka būti atlygintas: antroji knygos dalis staiga tampa visai kitokia: iš padriko, nežodingo, gausiai žargoniško, trumpų sakinių teksto, tiesiog pulsuojančio naujuoju vozbezu *, ji virsta beveik klasikiniu naratyvu. Iš Jelcino bespredelo skaitytojas perkeliamas į karą ir pokarį. Ne, čia skaitytojas nešiurpinamas detalėmis, kaip vokiečiai elgėsi su žydais ar rusais, negana to, V. Sorokinas veda labai aiškias, visiškai nedviprasmiškas paraleles tarp nacių ir sovietų, ir esesininkas nuo enkavedisto niekuo nesiskiria (kaip čia praleista proga dar kartą paduoti V. Sorokiną į teismą, šįsyk – dėl darbo ir poilsio stovyklų sistemos „GULAG“ šmeižto? Nors, spėju, laukti liko nedaug – paduos). Tik, pasirodo, knygos veikėjai visa tai daro ne dėl nacizmo ar stalinizmo ideologijų, visa tai dėl dar aukštesnio tikslo – dėl to paties Ledo, prakalbinančio širdis. Visi „didieji“ kitus žmones aukojo lengva renka – ar vertos gyventi „mėsos mašinos“ (kitiems atitinkamai – žydai, buožės, dvarininkai, nešiojantys akinius, kt.), kurios neturi nieko bendro su tikruoju žmogiškumu, kaip jį apibrėžė vadas, tėvas, tikėjimas?

Na, o trečioji knygos dalis – tai kažkas panašaus į „svečių knygą“, „skaitytojų laiškus“ aptarinėjant naują devaisą „Ledas“. Šįsyk - tokia smagi maišalynė nuo atseit žymaus režisieriaus intelektualių išsidirbinėjimų iki proletariškų ar kompiuteristiškų (anti)tekstų.

Jums gali kilti klausimas – kodėl taip plačiai apie turinį, gal nebereikia knygos skaityti? Gal viskas čia ir išklota? Nieku gyvu, apie turinį plačiai dėl to, kad „Lede“ vis dėlto pagrindinis skaitymo džiaugsmas tai yra žavėtis, kaip autorius „persijunginėja“ tarp veikėjų, stilių, formų. Tai pat – nenoriu kėsintis į skaitymo malonumą, todėl Ledo kilmės ir panašios peripetijos telieka už kadro.

Ir vis dėlto, kaip pavadinti visą šitą keistą, bet talentingą kokteilį? Postmodernus trileris, flirtuojantis su fantastika? Nietsche‘s ar Solovjovo idėjų literatūrinė rekonstrukcija (taip, antžmogių, kuriems viskas galima dėl didesnio tikslo tema yra viena iš pagrindinių)? O gal - vartotojiškos visuomenės, suvalgančios viską, net ir idealus, kritika? Kaip matyti – kiekvienas randa kažką sau ir tai, matyt, vėl komplimentas autoriui.

Taip pat komplimentai ir vertėjoms – Irenai Potašenko ir Danutei Kairytei, kurioms pavyko išlaikyti labai vykusį kalbų balansą, pagal poreikį paliekant rusišką autentiką (įskaitant ir matą), bet visą kitą – išverčiant į normalią lietuvių kalbą. Netikiu, kad buvo lengva ir drąsu, ypač žinant, kad knygą skaitys ir žmonės, dar nepamiršę rusų kalbos.

Jums vis dar rūpi, koks posakis iliustruojamas šiuo romanu? Ogi dostučat‘sia do serdca (liet. prisibelsti iki širdies). Pamenate tokią mūsų tėvų jaunystės dainą „Klausyk širdies?“ („Kai tėviškėlėn mūsų vasara ateis / ir pilki keleliai sudulkės“) Tai štai, su šia daina – nieko bendro. Bet norėčiau irgi mokėti iš vieno posakio parašyti romaną, tik dainą rinkčiausi neabejotinai kitą.

* - vozbez: (rus. vozroždenie bezgramotnosti , liet. neraštingumo atgimimas, t.y. alternatyva sovietų programai Likbez – likvidacija bezgramotnosti , liet. neraštingumo likvidavimas)

Talentinga