William Makepeace Thakeray „ROŽĖ IR ŽIEDAS“

Ši garsaus XIX a. anglų rašytojo V.Tekerėjaus ("Tuštybės mugė", "Snobų knyga") knyga skirta vaikams, tačiau su intencija, kad ją skaitys ir vyresnieji. Kad apčiuops tą ironiją, paslėptą po nuotykiais ir stebuklais, ir sugebės ją įvertinti. Aš nebūčiau prieš, jei pašaipa būtų stipresnė, bet reiktų prisiminti, jog istorija sukurta kaip kalėdinio lėlių spektaklio scenarijus. Nors jokių eglučių, angelėlių, sušalusių mergaičių su degtukais ir kitų graudžiai saldžių motyvų čia nėra, pasaka juk negalėjo būti paversta visišku farsu. Tradiciniai štampai išjuokti autoriui to nebaksnojant pirštu, hepiendas įvyksta. Ir galima ginčytis, ar pikti didžiūnų dialogai - įprastas dalykas, ar parodija:

" - Aš užmušiu tave!

- Aš persmeigsiu tave!

- Aš perrėšiu tau gerklę!

- Aš ištaškysiu tau smegenis!

- Rytą tave aplankys mano sekundantas!

- O po pietų tave aplankys mano kulka! " (57 p.)

Pati pasaka nėra labai jau arši. Dvi karalystės nesutaria, dvi užgrobusios sostus šeimos pasimeta, ar susigiminiuoti, ar kautis. Galų gale dvi širdys suranda viena kitą, o dar dvi būna priverstos surasti. Veikia viena fėja, du stebuklingi daiktai ir kelios kariuomenės. Didelių netikėtumų nėra, iš esmės daug kas pavaizduota, remiantis tokių kūrinių tradicijomis - pvz., jei kokia mažametė karalaitė paliekama miške sudraskyti tigrams, tai pirma neaiškios kilmės mergina istorijoje pasirodys ja beesanti. Tačiau didžiausias savitumas ir skirtumas nuo įprastų pasakų čia - pateikimo ir charakterizavimo stilius. Aišku, ne visai teigiami personažai įdomesni.

Tarkim, Paflagonijos karalius Narsulonas, samprotaujantis apie prisiimtą valstybės valdymo naštą iš kilnių paskatų (suprask - kadaise atėmė karūną iš savo mirusio brolio sūnaus Kvatulino ir neketina atiduoti), arba kaimyninės šalies, Pragarmėjos princas Bulbis, savim patenkintas storulis, šiaip ar taip, įdomiau aprašyti, negu vienintelė čia tikrai visaip teigiama herojė. Žinoma, tai jau minėtoji "prapuolusi karalaitė". Istorijos pradžioje ji tarnauja Paflagonijos princesei, gudrutei ir gražutei Andželikai, ir yra vadinama Betsindos vardu. Kaip pašnibždomis praneša autorius, Andželika nėra tokia jau protinga, kaip kad visiems atrodo, ir namų darbus už ją ruošia Betsinda… Vėliau mes sužinome, kad ji nėra tokia jau ir graži, tiesiog stebuklingas žiedas, kurį kadais jos motinai padovanojo fėja Juodlazdė, verčia visus gėrėtis tuo, kas jį mūvi. Lygiai taip pat yra ir su Bulbiu - kol jo atlape įsegtas nevystantis rožės žiedas, niekas nepastebi, kad tai kvailokas, apkūnokas ir bailokas jaunuolis, atvirkščiai, garbina ir tirpsta iš malonumo. Bet kas bus, jei stebuklingi daiktai pateks į kitų rankas? Pavyzdžiui, į bjauriosios grafienės Žiežaros nagus, arba ir be to simpatiškai Betsindai (tiksliau, Rozalbai, jei jau vadinsime ją tikru, karališku vardu). Nieko stebėtino, kad karalaičiai taip gražiai šnekučiuojasi, kaip matėte iš pavyzdžio, kai juos apakina meilė… Tačiau kaip ir visose padoriose pasakose, tikrą laimę reikia užsidirbti. Išvaryta iš Paflagonijos Rozalba renka kariuomenę kovai su savo sosto užgrobėju, o ją įsižiūrėjęs Kvatulinas, žioplys bei nemokša, stoja į universitetą ir stebėtinai greitai tampa mokytu ir visais kitais atžvilgiais šauniu jaunuoliu. Deja, intelektu priešo neužmuši, ir mūsų laukia karo žygis.

Komiško efekto V.Tekerėjus siekia tokioms priemonėmis, kaip perdėtai pakilus stilius ("Supratau, kokia tobula ši mergina, tikra jaunystės nimfa, tikra skaistybės deivė." (93 p.)), vardais (kapitonas Galvašniovas, geriausi studento Kvatulino draugai - Smitas ir Džonsas, Kosfordo rektorius Protoklis), atviru mėgavimusi štampais, pabrėžiant juos, išplėtojant. Tačiau tai nėra knyga kvatojimui. Nenustebčiau net, jei kas perskaitęs ją įvertintų kaip tradicinę pasaką be jokių ten užslėptų intencijų. Galbūt tai parodo jos universalumą, nors tvirtai teigti nedrįstu. Beje, filmas išeitų visai smagus. Ypač vaikams patiktų muštynės su lovos šildykle (daiktas, panašus į suveriamą keptuvę su dangčiu, į kurio vidų priberiama žarijų ir taip kaitinami patalai)…

Stilinga pasaka