Ši knyga kitokia. Pirmiausia - ji mane privertė daug galvoti, daug ką prisiminti, įvertinti. Ypač - paprasčiausius kasdienos dalykus. Privertė mokytis - nepaisant to, kad visi dalykai yra puikiai žinomi ir pažįstami. Kartais, rodos, jau ne kartą girdėti - iš tėvų, iš senelių - sena "nevartotojiška" išmintis. Begales būtų ir esamų dalykų norisi sugretinti, skaitant ją. Atrodo, ji parašyta dabar, tačiau taip toli nuo to, ką mes esame priversti gyventi. Ir taip arti to, ką svajojame ir prisimename. Prisimename tie, kurie matėme kitokį pasaulį. Pasakykite, ar prieš dvidešimtį metų mums viską leido tėvai? Ar mums mokykloje buvo dėstomas lytinis švietimas? Ar mes desperatiškai plaudavome rankas prieš valgį? Ar mes žinojome apie tokį dalyką kaip "vaikų teisės"? Ar turėjome viską, ko širdelė troško? Ar skraidydavome su tėvais vasarą į šiltus kraštus, o žiemą slidinėti (o gal veikiau sėdę į ketvirtą žiguliuką trise ant galinės sėdynės važiuodavom į Kareliją)? Bet ar buvome nuo to nors kiek nelaimingi? Ir ar buvome nuo to neturėjimo nors kiek blogesni už šiandieninius vaikus. Ar žodis "lepus" mums kažką reiškė? Atsakymas garantuotai bus vienintelis - ne. Nes buvome susitelkę ir nenutolę vieni nuo kitų, nes seneliai dažnai būdavo tokie brangūs kaip ir tėvai, nes giminė susieidavo bent kartą per metus, nes bendravome ne sms ir ne telefonais, o matydavome vieni kitų akis. Nes supratimas buvo kitoks ir kitokia buvo gyvenimo reikšmė - jis tiesiog buvo "sunkesnis" - ir svorio prasme. Vadinasi, labiau vertinamas, labiau reikalingas. Gyvenimas buvo vertybė, ne realybė. Apie tokius dalykus verčia galvoti knygos autoriai - tuo pačiu nemoralizuodami ir nesakydami, jog turime grįžti ten, nuo ko pradėjome. Tad nelaikykite ir manęs užsilikusia aname pasaulyje, negebančia gyventi šiuolaikiniame. Aš tik žiūriu į jį kažkiek ironiškai ir tarsi per langą. Bet žiūriu. Taip pat kaip ir tie, kurie žino, jog galima būti kitaip. Gyvenime tarsi ant trolių Mumių debesėlių iš burtininko skrybėlės.

Tai knyga, kurioje surinkti straipsniai, esė, jau buvę spausdinti bernardinai.lt puslapyje. Bet gėrio niekada nebūna perdaug, tad ši knyga - puikus įprasminimas dalykų, apie kuriuos šiuolaikiniame besiglobalizuojančiame, tobulėjančiame, o greičiausiai - patologiškai pragarmėn lekiančiame pasaulyje beveik nebekalbama. O galbūt ir kalbama, tik dažniausiai - su ironija ir nepasitenkinimu. Praktiška, neįdomi, bet savimi patenkinta realybė dažnai būna aukščiau už bet kokias svajones, užtat esu dėkinga žmonėms, sugalvojusiems išleisti šią knygą.

Nesu praktikuojanti katalikė. Veikiau - priešingai. Tačiau nė vienas čia rašęs žmogus (vienuoliai, ar kitaip su religija gyvenimą susieję žmonės, pirmiausia turbūt - giliai tikintys) manęs nesuerzino. Tai, kaip jie rašo, yra vienintelis būdas priartinti žmones prie Dievo, koks jis bebūtų ir kokį jį kiekvienas savyje matytume. Turint galvoje, kad Dievas yra Gėris, priartina pirmiausia prie Gėrio.

Nors knygos viršelyje rašoma, kad knyga kviečia ginčui, man nekilo joks noras kažkaip diskutuoti su autoriais, veltis į paikas replikas ar ieškoti literatūrinių priekabių prie tų, kurie sudėjo savo mintis, svajones ir prisiminimus šioje knygoje. Priežastis labai paprasta - tai, kas parašyta, nėra kažkieno asmeninė patirtis. Tai yra kažkas bendro visiems. Pasižiūrėkime į naujuosius "trumpalaikius" lietuvių autorius, kurie turbūt pasirodo vienam kartui - "ant bangos" - jie gyvena metus Amerikoje, dirbdami juodą darbą, jie įsimyli, juos palieka, staiga "pajunta" jog yra homoseksualūs, palieka šeimas… o tada sėda ir rašo knygą. O gal ne taip? Kodėl įsivaizduojama, kad knygai parašyti užtenka dienoraščio iš to gyvenimo, kurį gyvename kiekvienas. Gyvename skirtingai, bet juk visi mylime, kenčiame, dirbame, patiriame, kabinamės į gyvenimą, tuokiamės, skiriamės, verkiame, juokiamės. Tad negi tai pakankamas pretekstas knygai? Viena, ko negaliu suprasti - tai lietuvių polinkis į savęs išskleidimą popieriuje. Ar įsivaizduojame, kad išrašydami savo "gyvenimišką" patirtį kažkam padėsime, kažką išgydysime? O gal tik paskatinsime kopti į rašytojus dar daugiau neturinčių apie ką rašyti.

Ir štai šiame naujame lietuviškame kontekste - verta būti šalia tikrai vertingų, jau išbandytų Lietuvos rašytojų knygų - "Aštuntoji diena". Knyga, kurioje tekstai žmonių, kurie iki šiol sąlytį su literatūra išgyveno tikrai ne savo rašomais romanais. Nesu susipažinusi su visų autorių gyvenimų istorijomis, bet kai kurių jų istorijos - senos, žinomos, skaudžios, išgyventos. Bet ne apie gyvenimą, man regis, čia rašoma. Apie svajones.

Tikiu, kad kiekvienas susirasite savo mėgstamiausią autorių. Man jis - nepakeičiamasis Julius Sasnauskas. Rašo taip, kad juo netikėti neįmanoma. Priartina prie dalykų, kuriuos pamirštame per kasdienius savo rūpesčius. Bet niekada nesudaro įspūdžio, jog kažkuo esi nusikaltęs gyvenimui. Tai visiškas gyvenimo "pozityvas", mano akimis. Žavi tuo, kad esi skatinamas tobulėti ne per savigraužą, o per norą tiesiog gyventi gražiau. Galbūt net prasmingiau. Svarbiausia, kas visada "pagauna" - jo tekstuose visa yra gyva. Nėra dirbtinų, pritemptų, išgalvotų dalykų. Bet svarbiausia, kad jie yra ne jo - ne asmeniškai, ar greičiau ne savanaudiškai patirti, bet visų. Tiesiog tokį įspūdį jie sudaro. Užtai nė menkai akimirkai nepagauna jausmas, jog skaitai svetimą dienoraštį.

Išskyriau jį ne todėl, kad kiti rašytų blogiau. Tiesiog jo tekstai yra seniau pažįstami, vadinasi ir artimesni, savesni. Iš tiesų visi autoriai turi ką pasakyti. Sako tai gražiai - be pykčio supančiam pasauliui su lengvutėle kaip dūmas nostalgija. Apie gėles, apie batus, apie meilę, apie Vilnių, kuriame gyventi buvo svajonė.

Skaitykite. Knyga nereikalauja atskiro laiko. Tekstai trumputėliai. Galite leisti sau malonumą kas vakarą po tekstą. O geriausia - kas rytą. Ir pirmyn į pasaulį su nušvitimo ir atgimimo nuojauta.

Tad darsyk - aleliuja (Julius Sasnauskas, 45 psl.)