Yalom Irvin D. „GYDYMAS ŠOPENHAUERIU“

Žodis “psichoterapija” mums, prieš keletą metų studijavusiems filosofiją, kėlė juoką ir netgi, sakyčiau, panieką. Siejome jį su kitu žodžiu “išsipasakok”. Nes išsipasakoti, išsakyti, iškloti svetimam žmogui tai, kas yra ypač asmeniška, nesibodėti aiškinti, kaip pats į tai reaguoji, kokius jausmus tai sukelia, būdavo priešinama objektyviai tikrovei bei neva intelektualiems mūsų pokalbiams apie pasaulio pradus, būtį, dalykų esmę. Klausimai “kas ir kaip yra (egzistuoja)?” buvo “lygis”, o klausimas “kaip jautiesi?” – žeminantis iš principo.

Šis romanas, mano akiai, yra ta pati diskusija – tiesiog labiau argumentuota – tarp filosofijos ir psichologijos, tarp teorijos ir praktikos, tarp žmogaus, studijuojančio filosofiją ir kito – praktikuojančio psichoterapiją ir ja gydančio nelaimėlius arba nesusipratėlius. Nenoriu pradėti turinio atpasakojimo, kaip tie du žmonės susitiko ir kokiomis aplinkybėmis įsivėlė į šią diskusiją. Būtų tiesiog nebeįdomu skaityti, laukiant vienokio ar kitokio finalo. Knyga, patikėkite, tikrai verta perskaityti patiems. Tiesa, ją rašė psichoterapeutas. Tad pusiaukelėj bus nesunku nutuokti, kurlink diskusija vedė ir kuo baigėsi.

Pati knygos struktūra – dvilypė. Šalia to, jog atskleidžiami dviejų profesijų subtilumai, mes esame priversti gilintis ir į abiejų žmonių psichologines gilumas. Kokiomis psichologijos doktrinomis ar kryptimis vadovautis – gauname leidimą spręsti patys. Savo kailiu jaučiu, kaip tas “išsipasakojimas”, laikui einant, nebeatrodo tokia didelė blogybė. Tiesa, kinuose ir knygose (šioji taip pat neišimtis), neišvengiamai visa atrodo kitaip. Galbūt dėl to, kad rašydamas knygą būsi neįdomus skaitytojui, jei remsiesi absoliučiai tikra patirtimi. Knygoje atsiranda daugiau dramatizmo, netikėtų paralelių, o šiame romane dar ir natūraliai nupieštas, realistiškas ir netgi, sakyčiau, nepritemptas hepiendas .

Sunku patikėti, kad vienoje psichoterapijos grupėje susirenka tokia socialinio gyvenimo įvairovė – viena gražuolė, kuriai viskas klostosi puikiai – šeima, karjera, vaikai, vyrų dėmesys, etc, viena savimi nebaigianti baisėtis bibliotekininkė (sic! – manau, net ir psichoterapeutas galėtų vengti tokių ir panašių klišių – esą “ar gali bibliotekininke dirbti daili, savo gyvenimu ir pasirinkimais patenkinta moteris” ), vienas “užsisportavęs”, kalėjime sėdėjęs chuliganas, vienas žmonos po padu paspaustas vyriškis, nerandantis kelio iš jos spąstų, dar beje, lyg to būtų maža, ir alkoholikas, viena tipiška šiuolaikinė moteris – emancipuota, gerai išsilaikiusi , tačiau vistiek baisiai kenčianti nuo neišsipildžiusios meilės ir bailių vyrų, vienas nuomonės neturintis “medūza” ir filosofas, net ir realų gyvenimą gyvenantis kažkaip teoriškai (vistik asmenybine prasme įdomiausias). Iš šių mano pastabų nesunku susikurti įvaizdį, jog tai ne gyvi žmonės, o tipažai, tačiau nepaisant to, autorius sumaniai juos įpina į gyvenimo asmeniškumo kokonus, suriša juos į vieną tinklą ir darosi visai įdomu stebėti šios sumažintos visuomenėlės gyvenimą.

Tiesa, kodėl “Gydymas Šopenhaueriu”? Šopenhaueris čia yra viena iš romano ašių. Jo filosofija - tarytum pagrindas, ant kurio klojamas visas pasakojimas. Šalia šitos įvairios psichoterapinės kompanijos autorius mums suteikia galimybę sekti šio žymaus XIX amžiaus vokiečių filosofo – Artūro Šopenhauerio gyvenimą ir mintis. Herojai vienas kitam replikuoja: “ Aš žinau tik tiek, kad jis žymus filosofas. Vokietis, pesimistas <…> Taip, mirė 1860-aisiais Frankfurte. O dėl pesimizmo tai manyčiau, kad jis buvo realistas” (183 psl.). Ši replika man – viena taikliausių. Pamenu, kaip skaitėme Šopenhauerį skersai išilgai ir tada man jis darė tikrai slogų įspūdį, tačiau vis neišvengiamai tekdavo susidurti su tuo, jog realybė dažnai – ne ką mažiau slogi. Romanas prasideda nuo mirties baimės. Taigi pinamos gijos remiasi Šopenhauerio filosofijos pagrindais – mirtis, kančia, bet kokių asmeniškumų ir emocijų vengimas, norų tramdymas. Tačiau kaip puikiai visa tai romane išpinta, jog skaitant neištinka joks vidinis sunkumas, nei baimė gyventi.

Pirma mintis, kuri kilo perskaičius romaną – teigiamas tekstas. Kad ir kaip filosofiškai į gyvenimą žiūrėtume, manau, maža yra žmonių, sąmoningai trokštančių kančios. Galbūt skirtingi yra būdai jos vengti arba su ja kovoti. Bet tikslas lyg ir vienas – gyventi taip, kad netektų nusivilti savo gyvenimu.

Kaip ir sakiau – pabaiga tikėtina. Kitokios jos ir nelaukiau, nors autorius galėjo pasistengti būti ne toks nuspėjamas.

Kiekvienam "taip" turi būti ir "ne"