"Rizikuoju būti apmėtyta akmenimis tos skaitytojų dalies, kuri dievina Dan Brown ir detektyvines mįsles apie seklius morkas. Dar neteko skaityti nė vieno atsiliepimo apie "Vėjo šešėlį", atitinkančio mano dvasinį būvį ją skaitant. Priešingai - puikus, nepaprastas romanas, įstabus, lengvai skaitomas, be to - puikiai išverstas. Dėl vertimo aš nesiginčysiu. Tokią knygą išversti vertėjai reikėjo turbūt prometėjiškos kantrybės.

Knyga, kuri pati save rekomendavo, kuriai nereikėjo jokios reklamos, nes garsas apie ją eina iš lūpų į lūpas - štai kam aš pasiryžau atsiversdama šį ispano rašytojo romaną, tikėdamasi ne tik intrigos, bet ir kažko daugiau.

Dieve šventas! Penki šimtai puslapių ir beveik dvi savaitės galvos skausmo bei keiksmų sugadintam lietuviškam skoniui. Į tuos pirmus 175 puslapius sudėta viskas, apie ką tik gali svajoti rašytojai - šimtas ir viena klišė, šimtas ir vienas intriguojantis epizodas, dvigubai tiek išgyvenimų aprašymų, kalbos perliukai - tokie kaip nuogas kūnas baltuose pataluose; tėvas, užmigęs su laikraščiu ant krūtinės, riebaluoti plaukai, įžūlios kiaulės akutės…"

Su tokiu įspūdžiu ir būčiau likusi, jei ne skaitytojo ryžtas - pabaigti skaityti knygą iki galo. Sukaupiau visą drąsą ir paryčiais baigiau. Nesigailėdama, tiesą sakant, ir netgi be jokios prievartos. Nuo to nelemto 172 ar 175 puslapio įsisukau į romano veiksmą ir jau tada norėjosi ne tik greičiau jį pabaigti skaityti - kad sužinočiau, kuom viskas baigėsi, bet tiesiog skaityti. Buvo panašu, kad autorių nuo tos vietos ėmė veikti kažkokios pašalinės priemonės it sportininką dopingas - gal kokia ispaniška mūza.

Šiuolaikiniai raštojai, dažniausiai, rašo sparčiai. Kartais turi ką pasakyti, kartais - neturi, kartais užburia kalbėjimo maniera, o kartais - siužetu. Prieina iki 200 puslapio ir kantrybė baigiasi. Carlos Ruiz Zafon "Vėjo šešėlis" - 487 puslapiai. Visi jie - pilni vardų, įvykių, veiksmo, herojų, istorijų ir istorijos, Barselonos gatvių. Vien už autoriaus kantrybę ir fantaziją verta nusilenkti. Šitiek parašyti ir dar sugebėti išlaikyti skaitytoją iki paskutinio puslapio, pripažinkime, ne kiekvienam duota, o ir ne kiekvienas norėtų.

Pagrindinis knygos herojus - Danielis - dešimties metų berniukas - pabunda vieną rytą nuo savo riksmo, nes neatsimena mirusios motinos veido. Tą dieną tėvas jį vedasi į Pamirštų Knygų Kapines, kur Danielis turi išsirinkti knygą. Berniukas pasirenka nežinomo autoriaus Chulijano Karakso knygą "Vėjo šešėlis". Knyga jam palieka didžiulį įspūdį, o su ja jis sužino, kad šio autoriaus knygų yra likę vos keletas, kad yra žmogus, pasivadinęs "Vėjo šešėlio" herojaus - velnio Leino Kuberto - vardu, kuris jas visas superka iš knygynų ir kolekcionierių, o tada jas degina. Kaip ir priklauso dešimties metų berniukui, jis susikuria sau tikslą ir užduotį - įminti Chulijano Karakso knygų mįslę. Nuo tos jo minties ir prasideda istorija. Tiesą sakant, istorijų čia tiek daug, kad penki šimtai puslapių pasirodo net mažoka. Herojų romane - ne vienas ir ne du. Pagrindinis jų - Danielis, kurio mažumėlę lepšiškas charakteris pirmuosiuose puslapiuose, matyt, ir nuslopina ryžtą skaityti. Ilgainiui atsiradęs naujas veikėjas Ferminas, išneša ant savo pečių ne tik Danielį, bet ir visą romaną. Savo charakterio daugialypiškumu, savo sąmoju, patirtimi ir daugybe kitų patrauklių dalykų jis prikausto skaitytojo dėmesį iki paskutiniojo puslapio. Dažnai net labiau nei Chulijanas Karaksas. Žinoma, mėgstamus herojus kiekvienas renkamės pagal save. Tad nedrįsiu būti kategoriška. Autoriaus herojų atsargos irgi stebina - viename romane sutalpinti tiek veikėjų ir jų likimų, kurie galiausiai susikerta vienoje kryžkelėje it Pietų Amerikos seriale - ypatybė. Tiesa, stilius daug švaresnis ir malonus skaityti, nepaisant kai kurių paverkšlenimų. Knyga nėra sunkiai skaitoma ir aš supratau, kuo ji patraukė daugybę skaitytojų - kalnos sklandumu, paprastumu, intriga ir, be abejo, laiminga pabaiga. Perskaičiusi vieno paskutinių knygos skyrių pavadinimų "Post mortem", jau buvau benudžiunganti, kad vistik intriga išlaikyta iki galo ir kad romano pabaiga nebus nusaldinta, kaip ir tikėjausi nuo pirmo puslapio. Teko nusivilti, nors, žinoma, gera pabaiga yra gera pabaiga. Jos visame kame tikimės. Dažnai ir knygose. Ypatingai - tokio pobūdžio.

Taikliausia pastraipa pačioje knygoje, apibūdinanti ją visą - merginos Bėjos atsakymas Danieliui:

- Žinai, manau, niekas neįvyksta atsitiktinai. Visi dalykai turi tam tikrą ryšį, nors mes ir nesuprantame. Kaip tu, pavyzdžiui, atradai Karakso romaną Pamirštų Knygų Kapinėse arba tai, kad mudu dabar esame čia, šiame name, kuris kadaise priklausė Aldajų šeimai. Viskas yra kieno nors dalis, ko negalime suprasti, bet mus tai užvaldo. (242 psl.)

Taip viskas ir buvo. Žodis žodin - visi dalykai romane turi tam tikrą ryšį. Esu tikra, kad po poros savaičių pamiršiu bent pusę šio romano veikėjų vardų, net ir dabar ne visus juos teisingai pamenu. Gal ir pati knyga neilgai sėdės minčių slėptuvėj. Pasiimkite ją artėjančioms atostogoms ar nemigo nakčiai - turėtų pagelbėti.

Ir tik nebandykite skaityti nuo 175 puslapio.

Istorijos ir jų šešėliai