Žvaigždės - ne žmogui
Autorius: Justinas Žilinskas
Data: 2010-01-02
Apie knygą: Arthuras C. Clarke'as nėra didis literatas. Bet jis iš tų laikų, kai mokslinė fantastika mirgėte mirgėjo originaliomis idėjomis, kai mokslinė fantastika narsiai prognozavo ateitį, kuri, rodės, ranka pasiekiama. O ateitis buvo aiški - kosmosas. Mėnulis, Marsas, Saulės sistema, o tada - toliau, į žvaigždes. Ką ten sutiksime? Kur tie proto broliai?
Tai - berods pirmas A. C. Clarke'o romanas, dar iki garsiosios "2001 metų Odisėjos". Tačiau jis taip pat skirtas kontaktui. Tarp žmonių ir kažkokių iš kosmoso atsibeldusių "siuzenerų", iš išvaizdos labai primenančių vienas nemalonias mitines būtybes. Ir nors svečiai atkeliauja labai panašiai kaip holivudo filmiūkštyje "Nepriklausomybės diena" (garantuotai R. Emerichas pasiskolino sceną), bet elgiasi priešingai - užuot išpjovę ar pavergę vietinius, jie išsprendžia visas žmonijos problemas. Už rankutės nuveda žmoniją į aukso amžių, į visuotinės taikos ir gerovės epochą. Tačiau tik mažai kam kyla klausimas: kodėl ir kas toliau? Juolab - siuzerenai nesiruošia žmonijos išleisti į kosmosą ir pasako aiškiai: žvaigždės - ne žmogui.
Ir štai čia Clarke'as smogia taip, kad skaitydamas norom nenorom šiurpsti. Romano atomazga žiauri tarsi vivisekcijos traktatas, bet logiška lyg algebros uždavinys. Ne, siuzerenai nepadaro žmonijai nieko bloga. Paaiškėja kiti dalykai - dėsningi, nemalonūs, neišvengiami. Autorius netgi griebiasi trupučio mistikos, priversdamas ją tarnauti savo idėjai, kuri vėliau rezonuos ir "Odisėjoje".
Kaip jau supratote, ši knyga mane kiek sukrėtė. Niekada neįsivaizdavau, kad Clarke'as galėtų būti toks evoliucinis pesimistas. Bet kuo daugiau mąstau apie jo idėją dėl žmonijos raidos, tuo labiau ji man atrodo jeigu ne tikėtina, tai logiška, nors techniškai viskas gal vyks kitaip.