Įkvėpusi Kingą
offca
Apie knygą: Richard Matheson – Aš esu legenda Leidykla: Obuolys (2007)
ISBN: 9789955700258
Puslapių skaičius: 208
Manau, kad protinga pirmiau perskaityti kūrinį, o tik po to imtis jo ekranizacijos. Ypač jeigu tai fantastikos, nuotykinio ar detektyvinio žanro kūrinys: gi koks įdomumas skaityti apie tai, ką jau matei ekrane? Bent man – jokio. Ne kartą tuo įsitikinau jau praktikoje.
Richardo Mathesono romano „Aš esu legenda“ trečioji ekranizacija mano akis pasiekė pirmiau negu knyga, tad dar kurį laiką atidėliojau skaitymo procesą, bet pradėjęs nesigailėjau.
Romanas atskleidė gal ne daugiau negu mačiau kino filme, bet tikrai daug ką kitaip: kitokios siužetinės linijos, kitoks įvykių priežastingumas, kitokia pagrindinio veikėjo praeitis ir mėgiama muzika, kitokie blogiečiai-vampyrai ir, svarbiausia, kitokia pabaiga.
Kas dar nežino, šis klasikinis siaubo romanas pasakoja apie visuotinę planetos pandemiją, kuri žmones pavertė vampyrais. Neužsikrėtė virusu tik Robertas Nevilis – paskutinis žmogus Žemėje, nesavo noru tapęs homo sapiens legenda. Apie šią gyvą legendą ir sukasi pasakojimas: legendos kasdienybė ir kasnaktybė; česnakiniai kryžiai ir drakuliškos bakterijos; nekrofilinio potraukio malšinimas alkoholiu ir nuogų vampyrų scenos už užkaltų langinių; tuščios Los Andželo gatvės ir dar tuštesnės košmariškų sapnų kupinos naktys; sugrįžtantys prisiminimai ir, žinoma, vienatvė,- tokia, kokios net Robinzonui Kruzui neteko patirti, siaubingai šlykšti vienatvė, kurios pabaigoje jokios prošvaistės išlipti iš legendos statuso.
Šios nestoros knygos puslapiai pasibaigė greitai ir netikėtai. Šiandien skaitant prieš 50-imt metų sukurptą istoriją truputį trikdo aprašomas laikmetis (1976-1979 m.), kuris tada Mathesonui buvo tolima ateitis, o man jau gili praeitis. Taip pat pasigedau gilesnio pagrindinio veikėjo vidinio pasaulio analizavimo. Bet visa kita tikrai verta klasikos vardo zombinės-siaubo-fantastikos žanro rėmuose. Nebanalus, nors vietomis nuspėjamas (galbūt tai dėl prieš tai matytos ekranizacijos) siužetas, gyvai nupieštos kritinės situacijos (artimųjų praradimas, jų ilgesys, susidūrimas su protu nesuvokiamais reiškiniais, pastangos išgyventi bedieviškame pasaulyje ir pan.), logiškai sarkastiškas humoras, kurio galėjo būti ir daugiau („Kaip elgtųsi vampyras musulmonas, išvydęs kryžių prieš akis“) ir nebanaliai stipri pabaiga.
Ant knygos viršelio pirkėjus ir skaitytojus vilioja užrašas, kad „Aš esu legenda“ įkvėpė geriausias istorijas sukurti patį Stepheną Kingą, ir tai yra visuotinai žinoma tiesa, tačiau iš jos naudos šiais laikais nedaug, nes pats Kingas manau Mathesoną pralenkė su kaupu ir pakišo po krūva savo siaubo pasakėlių. Man asmeniškai perskaičius „Aš esu legenda“ kilo įspūdis, kad šis kūrinys yra įkvėptas Johno Wyndhemo šedevro „Trifidų dienos“ siužeto. Bet nesvarbu, kas ką įkvėpė, verčiau perskaitykit „Aš esu legenda“ neatsikvėpę.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Ne baltasis, ne raudonasis
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Ilgą laiką nesiryžau į rankas imti šio Michailo Bulgakovo kūrinio. Man teko gauti dar nemenką dozę propagandos apie blogiukus „baltuosius“ ir geriukus „raudonuosius“.
Tad visiškai nenorėjo skaityti, kaip, spėjau, puikus rašytojas turės brautis pro cenzūrą, pasakodamas vėl apie geruosius „raudonuosius“ ir blogus „baltuosius“. Bet, kadangi praėjusią vasarą atradau naują skaitymo būdą – garso knygas, iškratęs interneto lobynus vis dėlto išsirinkau „Baltąją gvardiją“ ir nusprendžiau: tebūnie, pamėginsiu.
Mėginimo rezultatas pranoko bet kokius lūkesčius ir atsargumus – nors per beveik metus teko perskaityti ar perversti nemažai knygų, „Baltąją gvardiją“ atsimenu kaip vieną iš pačių ryškiausių, geriausių ir įdomiausių. Žinoma, galima sakyti, kad tai – girdimosios atminties pokštai, ir vis dėlto...
„Baltoji gvardija“ pasakoja apie neramų ir baisų laikotarpį, kuris Rusijoje prasideda po 1917 m. Spalio perversmo. Valdžią užgrobus V. Lenino vadovaujamiems bolševikams, buvusioje Rusijos imperijoje – visiška suirutė. Dalis teritorijų vis dar okupuota vokiečių, kitur – jau bolševikai, trečiur – galvas kelia nacionalinės ir nacionalistinės jėgos. Romano veiksmas vyksta 1918 m. Kijeve. Ukraina, dideliai buvusių „imperininkų“ ironijai, pasiskelbia nepriklausoma (nors vis dar okupuota vokiečių). Atsiranda ir kitos „nežinomos“ šalys: Lenkija, Latvija. Apie „imperininkų“ nustebimą, nepasitenkinimą puikiai byloja šis dialogas:
„Aš ir klausiu – o kaip ukrainietiškai katė? Jis atsako – „kit“. O tada klausiu – o kaip ukrainietiškai „kit“ (rus. banginis). O jis varto akis ir nežino, ką atsakyti...
Nikolka trūkčiojančiai užsikvatojo ir tarė:
- Jie negali turėti žodžio „kit“, juk Ukrainoje banginių nėra, o Rusijoje visko daug. Baltojoje jūroje yra banginių!“
Tačiau kol kas Kijevas bijo ne bolševikų, labiausiai bijo ukrainiečių nacionalisto Simono Petliūros, kuris, kaip skelbia gandai, surinko daugiatūkstantinę armiją. Kanonada jau mieste girdisi, bet vokiečiai tikriausiai apgins? Deja, vokiečiai netikėtai pasitraukia. Bandoma formuoti miesto savigyna – iš junkerių, nuo bolševikų bėgančių karininkų, tačiau paaiškėja, kad didingosios Rusijos Imperijos kariuomenės karininkai bevelija taip pat pasprukti, palikdami miestą Petliūros valiai.
Dramatiškų įvykių verpete atsiduria ir Turbinų šeima: daktaras Aleksejus Turbinas, jo sesuo – Jelena ir jaunasis brolis Nikolajus. Auklėti carinės imperijos dvasia, žodžiais „garbė“ ir „tėvynė“, jie staiga pamato, kad tai – tik žodžiai, kurie ne visiems svarbūs tiek, kiek norėtųsi. Ir visa jėga patiria kinų prakeiksmą: „kad tu gimtum permainų laiku“!
Nepaprastai galingas istorinis romanas. Toks idelaus variantas, kuriame pirmas planas neatiduodamas tik istoriniams įvykiams, o istoriniai įvykiai, jų tragedija ir komiškumas sušvinta per žmones. Tiesiog pritrenkia, kiek dėmesio rašytojas skiria veikėjams ir jų charakteriams, ir kokie tie charakteriai ryškūs, išplėtoti, apgalvoti. Ir ne tik pagrindiniai, bet ir šalutiniai – pavyzdžiui, poručikas Myšlaevskis, kapitonas Naj-Tursas arba inžinierius pravarde „Vasilisa“. Romane aibė vietų, kurias norisi cituoti – pavyzdžiui, garsioji apie šviestuvo gaubtą:
“Tada kambaryje tampa šlykštu, kaip ir bet kuriame kambaryje, kur chaosas, ruoša, ir, dar blogiau – kai nuplėštas šviestuvo gaubtas. Niekada. Niekada nenuplėškite šviestuvo gaubto! Gaubtas šventas. Niekada nebėkite žiurkės žingsneliais į nežinomybę nuo pavojaus. Prie gaubto snauskite, skaitykite, tegul siaučia pūga, - laukite, kol pas jus ateis!“
Arba – apie baimę ir neapykantą:
„Bolševikų nekentė. Bet ne tiesiogine neapykanta, kai nekenčiantis nori eiti mušti ir žudyti, o neapykanta bailia, šnypščiančia iš už kampo, tamsos. Nekentė naktį, užmigdami su pavojaus nuojauta, nekentė dieną restoranuose, skaitydami laikraščius... Nekentė visi – pirkliai, bankininkai, advokatai, aktoriai, namų savininkai, kokotės, valstybės tarybos nariai, inžinieriai, medikai ir rašytojai“.
Nors, kaip sakiau, romane nepaprastai ryškūs veikėjai, tačiau ir epinė pasakojimo dalis niekuo nenusileidžia. Negandų talžomas Kijevas, jo gyventojai, kasdienės problemos, naujų „šeimininkų“ sutiktuvės, rusų imperializmo ir ukrainiečių nacionalizmo susidūrimas... Rašytojas dažnai nuklysta nuo tiesioginės pasakojimo linijos, leisdamasis į įvairius istorinius, politinius, socialinius apibendrinimus (tuo knyga aiškiai siejasi su L. Tolstojaus epu „Karas ir taika“). Žinoma, komunistams nesunku buvo teigti, kad M. Bulgakovas be gailesčio tyčiojasi iš Kijevan nuo bolševikų subėgusių „imperinių atmatų“: bailių karininkų ir sifilitikų „buržuazinių menininkų“. Bet pačių bolševikų čia tiesiog nėra. Jie – kaip Damoklo kardas, kabantis, gręsiantis, tačiau iliuzinis ir nesugebantis suvienyti sutrikusios imperijos.
Įdomiausia tai, kad romane apie pačią Baltąją gvardiją kaip karinę organizaciją nėra beveik nei žodžio. Ar tai turėjo būti alegorija, ar užuomina, kad tokio dalyko nebuvo iš viso, kaip ir pritrenkiantis monologas, kad „Mitas. Petliūra – mitas. Jo nebuvo iš viso. Tai mitas, toks pat žavingas, kaip mitas apie niekada neegzistavusį Napoleoną, tik ne tok gražus... Tai – labai paprasta. Tereikia sumaišties, o žmonės – atsiras.“
Tad – galingas, epinis, ir tuo pačiu jautriai žmogiškas, istorinis poetinis pasakojimas apie permainų laikus, gyvenimą, meilę ir mirtį. Ir nors knyga baigiasi Petliūros pasitraukimu iš miesto, aišku, jog kitas šeimininkas jau bus bolševikai. Koks Turbinų šeimos likimas – taip pat beveik aišku. Galbūt dėl to M. Bulgakovas iš pradžių lyg ir galvojęs apie romaną kaip pirmą trilogijos dalį, toliau istorijos nebeplėtojo. Nes baisūs buvo ne tik 1918 metai po Kristaus gimimo ir antrosios revoliucijos – būsimo kraujo upė dar tik rinkosi ištakas.
Poezija suvokimo spąstuose
Gabija
Apie knygą: Vytautas Bložė – TU PALIKAI MANE UŽMIGUSĮ Leidykla: Kitos knygos (2007)
ISBN: 9789955640448
Puslapių skaičius: 52
Pavydžiu tiems, kurie poeziją dar skaito savo malonumui. Lėtai tirpsta metaforų pasaulyje, kuris kaskart kitoks, tad į vieną eilėraštį gali grįžti daugybę kartų.
Vytauto P. Bložės poezija kitokia. Čia reikia ne vien įsijautimo, bet ir proto pastangų, turi gerai išmanyti kultūrinius kontekstus, ypač rytų filosofinę mintį. Tik tada tekstas prasivers. Tačiau norintiesiems pavartyti (o gal ir perskaityti nuo pirmos iki paskutinės eilutės?..) naująjį jo eilėraščių rinkinį ir to nepakaks.
Turėsite apsiginkluoti... paprasčiausia lupa. Knygos šriftas parinktas turbūt smulkiausias, koks tik gali būti. Vos pradedi skaityti, ir raidytės-skruzdėlytės ima lietis, pintis į blakstienas, tad net nepajunti, kaip imi ir palieki knygą užmigęs... ne vakarui, ne elektros šviesai, o kitam „kada nors“... Be reikalo. Knyga įdomi. Nors išleista 2007 metais, tekstų sukūrimo datos kur kas ankstesnės: nuo 2001 iki 2003 m. Laiko žyma čia svarbi. Todėl, kad nuo parašymo iki paskelbimo atsiranda seprynerių−penkerių metų distancija: apsisprendimas rodyti kažkuomet parašytus tekstus liudija atsakomybę už savo ištarmes, ištikimybę anuometiniam „aš“, galiausiai − tikėjimą, jog dvasinė žmogaus egzistencija skleidžiasi belaikėje erdvėje, su laiku sukabinta tik plonytėmis nuorodų į datas gijomis. Šiuo atveju nuorodos dramatiškos: apima paskutiniuosius poeto žmonos Nijolės Miliauskaitės gyvenimo metus ir dvejus metus po jos mirties kurtus tekstus. Jie daugiasluoksniai, daugiabalsiai: nuo aukštų, pakylėtų intonacijų peršokama į autoironiją, buitinį kasdienės šnekos toną, kuris netikėtai vėl virsta kalbėjimu apie egzistencinius, net metafizinius dalykus. Tačiau nepaisant to, kad remiamasi asmenine netekties patirtimi, ši nutrūkusio dialogo poezija pirmiausia kalba apie kūrybos ištakas:
turim būt ne kuo norim, o
kas priklauso, t. y. kaip Dievo duota
tačiau Barbutė šliurpčioja toliau:
anksčiau poetai romantikais būdavę
o aš atremiu, kad
„niekas šiame pasauly pačiu savim
nebuvo“, o ji: iš kur!
(...)
kūrybą peni ne viltys, o praradimai
p. 5
Tik artimo žmogaus, kaip bendrakeleivio, buvimu pasitikima, iš jo semiamasi stiprybės: „oi Barbute, prisimenu / kiek galios tavo siela man duodavo, dėl to ir / išlikau“ („Tu palikai mane užmigusį“, p. 39). Su Barbute „keistasi haliucinacijomis“, eita „pėda pėdon, linija linijon“, „iš sapno į sapną, iš tikrenybės / į atmintį“ (p.40).
Žinome, kad jųdviejų dialogą nutrauks mirtis. Tačiau jis tęsiamas mintyse, grimstant į dar gilesnę praeitį, prisimenant motutę, vaikystės namus ir vaiko baimes eiti į naktį („Nemiga“, p. 7, „o lietus, o tamsa, o vėjas!“, p. 14) Rašymo veiksmas tampa pastanga įtvirtinti ir galbūt įprasminti praeinančią/praėjusią būtį, aiškiai suvokiant, kad ir tai „tik sniego pėdsakai mašinraštyje / kalbos ir balso klaidos“ (p. 21).
Žmogaus kūnas šioje žemėje reiškia mažiausiai, jo palaikai − „ne palikimas“, vis tiek suirs, todėl ir nesvarbu, kad Barbutės kapas apleistas, kad nėra kam jo prižiūrėti („Vietoje testamento“, p. 17). O pati siela galbūt įsikūnija trapiuose gamtos pavidaluose: „smilgute smilgute / vėjo auskarėli / į savo kasas įpink / juodą mano šešėlį“ (p. 19). Kurį laiką lieka turėti ar liesti daiktai, tačiau jie − lyg „akmenys / palaikantys laivo pusiausvyrą, / žemės audrų vandenyne: herbariumai, peteliškių kolekcijos, įvairia- / spalviai siūleliai, siuvinėjimai, adatos, antpirščiai, / virbalai kojinėms megzti, tik prisirišimai“ (p. 12). Rašymas, kūryba tampa nusiraminimu ir tilteliu, jungiančiu „tada“ ir „dabar“: „...žalioj lempos šviesoj, tylios raidės / ant popieriaus: tik tiek / tik tiek, iš viso to: tik lieptelis / į tai, kas buvai“ (p. 13). Kiekviena „dulkelė“ čia persmelkta Rytų kultūrų filosofijos: žmogaus nėra, tačiau „yra atminties technika / todėl jis ir išlieka, pasaulis“ (p. 13).
Galbūt viskas yra tik iliuzija? − klausia V. P. Bložės tekstai. Galbūt. Tačiau kokia intensyvi toji iliuzija gali būti! Baltas jazminas, pavasarį žydintis po trobos langu: „o žiedų žiedų − kekių kekės! / viršūnė net linksta nuo balto svorio“ (p. 6) ar rudens įspūdžiai, žvelgiant į „lapų konfigūracijas su saulėlydžio kraujosrūva“ (p. 16). O tarp žmogaus ir jo aplinkos nėra aiškių ribų.
stebėdamas
už lango debesis, jūrą, vėjo bloškiamą
skersvarnę, tu pats esi − vėjas
jūra, debesis, skersvarnė, t. y. esi viso to
stebimas, žinoma, tai
suvokimo spąstai
p. 35
Taigi tik suvokimo spąstai visa tai...
Lietuvių marinistikai atminti
Renata Baltrušaitytė
Apie knygą: Sigitas Šileris – Kodėl anksti pražyla kapitonai Leidykla: EGLĖS LEIDYKLA (2007)
ISBN: 9789955542506
Puslapių skaičius: 208
Pranešti. Bet kokiais ženklais. Kokiais?
Sigita Bartkutė
Apie knygą: Rita Latvėnaitė Kairienė – Šauksmas Leidykla: EGLĖS LEIDYKLA (2007)
ISBN: 9789955542476
Puslapių skaičius: 240
Charles Bukowski „Moterys“
Viktorija Vit
Apie knygą: Charles Bukowski – Moterys Leidykla: Kitos knygos (2006)
ISBN: 9955640219
Puslapių skaičius: 307
Taigi. Plevėsa ir girtuoklis, talentingas rašytojas ir poetas, velniškai skandalingas, bet pamėgtas plačiosios visuomenės lyg koks angeliškas sutvėrimas. Net jei nieko nesate girdėję apie Ch.Bukowski (kuo aš, tiesą sakant, netikiu), tai jau vien knygose pridedama autoriaus nuotrauka apie jį nemažai pasako. Kartu ir apie jo kūrinius, kurių herojai – rašytojo alter ego. Būtų smagu ir lengva priklijuoti jo kūriniams „shopping and fucking“ etiketę. Tik kad to shopping čia – nė ženklo. Kaip ir kitų smulkiaburžuazinių džiaugsmų. Kaip ir tūkstančio dalykų, iš kurių susideda tūkstančiai paprastų šeimų gyvenimų. Užtat yra daug fucking. Labai daug. Ir drinking. Virš šios veiklos sferos turbūt galima kabinti visą parą dirbančios parduotuvės reklaminę lentelę (24 hours non stop). Jau skaityta apie jo darbą pašte, apie vaikščiojimą gyvenimo paribiais, apie nesuskaičiuojamas pažintis, suguloves, meilužes, kekšes, mylimąsias… Oplia – romane “Moterys” visas tas dailiosios lyties atstovių batalionas peršoka į romano centrą, užsiropščia ant viršelio, bet nepajėgia sutramdyti pagrindinio herojaus – girtuoklio rašytojo Henrio Činaskio - … ko? Polėkio? Silpnybių? Skrydžio? Ar ritimosi į bedugnę? Vieno atsakymo nesurasiu.
Daugybės anksčiau pasirodžiusių knygos apžvalgų autorius kankino vienas klausimas: na kaip toks vyras gali pritraukti tiek ir tokių moterų? Būtų galima paspėlioti, kas vilioja moteris į apšnerkštą H.Činaskio butą ir sąvartynų atliekas primenančią lovą lyg drugelius į ugnį: a) tai, kad jis garsus? b) tai, kad jis garsus pasiekimais ne tik plunksnos srityje, bet ir lovoje? c) tai, kad dažnoje moteryje budi gailestingoji seselė, kuri tik jau pasirodys ir išgelbės štai tokį nei šiokį, nei tokį, bet geros širdies ir visa kita nelaimėlį? d) tai, kad labai patogu gyventi į viską atsiremiant klausimu “o kodėl gi ne?” e)… Tiesą sakant, nemanau, kad tai svarbu. Tai, jog knygos herojų istorijos paneigia vadovėlinę logiką “gražuolis – su gražuole, pabaisa- su baisuole”, o vadovaujasi gyvenimiškais ir absoliučiai nepaaiškinamais dėsniais, kaip tik ir yra žavu. Tačiau apie tą ugnį ir drugelius. H.Činaskis pats – dar vienas drugelis, arčiau nei daugelis prisibrovęs prie ugnies.
Kur vis dėlto slypi šios knygos patrauklumas? Gerai subalansuota – galbūt taip reikėtų įvardinti tai, kas traukė ir traukia tūkstančius skaitytojų? Ironija, cinizmas, atviro chamizmo padiktuoti poelgiai čia koja kojon eina su švelnumu, savigrauža ir tuo, ką pajunta apie kojas besiglaustantis katinas (“Buvau geras žmogus, jis tai žinojo. Gyvūnai tokius dalykus išmano”, p.307). H.Činaskis ironiškas ne tik kitiems, bet ir sau. Ir dar kai kas – jis nemeluoja. Ir kai pas jį iš velniai žino kur atskrenda pilvo šokėja, jis taip ir pasako moteriai, su kuria gyvena: „Atsitiko tai, kad esu didžiulis mėšlo gabalas!“ (p.253). Ir nors “mano kaltė mane susuko ir mane sutraukė mėšlungis“ (ten pat), jis vis tiek išvažiuoja pas naują... vargu ar teisinga sakyti „aistros objektą“. Neteisinga sakyti net „nuotykį“. Kai nuotykis tampa kasdienybe, tai - jau nebe nuotykis.
Jei koks nevėkšla sugalvotų pafilmuoti vien intymiąsias knygos scenas, serialo turbūt užtektų visiems metams. Tačiau lėkšta pornografija romano „Moterys“ neturėtų pavadinti net didžiausi kritikai. Ir tai patvirtina, kad Ch.Bukowski nebuvo tiesiog rašeiva, sugalvojęs išviduriuoti ant popieriaus visų savo patirčių. Jo viražai nuo sentimentalumo iki atviro vulgarumo, nuo absurdiškų situacijų iki kaltės ašarų yra beveik virtuoziški. Baisiausia – ir meistriškiausia –yra tai, kad skaitytoją jis patraukia į savo pusę. Ir štai kokia nors Sesilija, kuri šiaip jau yra visai normali moteriškė (žavisi vandenynu, dievina gėles, mėgsta žiūrėti, kaip baseine plaukioja žmonės), kažkodėl pradeda atrodyti tokia absurdiška ir juokinga, kad norisi greičiau įgrūsti ją į lėktuvą ir išskraidinti kuo toliau su visu jos marcipaniniu pasauliu.
O dabar apie moralę. Knygos fone taip juokingai skamba retai, bet pasitaikantys moterų šūkčiojimai „niekšas! Tu manimi tik pasinaudosi” ir t.t. Juo galima piktintis, smerkti, bjaurėtis. Bet iš tiesų beveik visais atvejais H.Činaskis tiesiog pasiima tai, ką randa ant savo namų slenksčio; kas siūlosi jam laiškais, vulgariomis nuotraukomis, kas atskrenda pas jį iš kitos žemyno pusės, kas nori tapti vienintele arba tik audringai praleisti naktį. Vis laisvėjantys moralės pančiai nustebina ir patį H.Činaskį; panašu, kad net laisvo gyvenimo vaikas nebespėja koja kojon su vis drastiškesne, vis beatodairiškesne laisve: “Seksas buvo puikus, mes daug juokėmės. Sunkiai prisiminiau kultūringesnį laiką, nė vienas iš mūsų nieko nereikalavo, bet mūsų santykiai buvo šilti, o ne bejausmiai, lyg negyvėlis santykiautų su negyvėliu. Nekenčiau tokio pasileidimo, to Los Andželo, Holivudo, Bel Ero, Malibu, Laguna Byčo tipo sekso. Svetimi susitikę, svetimi išsiskyrę; bevardžių vienas kitą masturbuojančių kūnų mankšta. Žmonės be moralės dažnai laikydavo save laisvesniais, bet dažniausiai jie neturėjo gebėjimo nei jausti, nei mylėti. Todėl atsidėdavo paleistuvystei” (p.262). Ką jau čia pridursi. Nebent tai, jog moterį, su kuria apsisprendžia likti, H.Činaskis dar išduos milijoną kartų, nesipriešindamas vis naujiems sijonams. Tik kas pasakys, kur prasideda, kur – baigiasi išdavystė, ir ar ji apskritai egzistuoja?
Pabaigai - akmenėlis leidėjams: keliose vietose užkliuvo knygos vertimas. Neskaičiau kūrinio originalo kalba, todėl negaliu spręsti, kiek vertėja išdrįso ir kiek – pabūgo rinkdamasi intymiąją sinonimiką, kuri, įtariu, originalo kalba tikrai nepasižymėjo dideliu subtilumu. Tačiau keliose vietose sunku nepastebėti ir kiek gremėzdiškų sakinių konstrukcijų. Vis dėlto tai netapo dideliu kliuviniu skaitant šią knygą.
Vladimir Sorokin „Opričniko diena“
Krekas
Apie knygą: Vladimir Sorokin – Opričniko diena Leidykla: Kitos knygos (2008)
ISBN: 9789955640516
Puslapių skaičius: 184
Pradėsiu tuo, kuo paprastai baigiama, kai pasakojama apie vieną ar kitą kūrinį – nuomonės išsakymu. Nesiruošiu ilgai aiškinti apie ką ši knyga, tiesiog siūlau ilgai neatidėliojant perskaityti Valdimir‘o Sorokin‘o romaną „Opričniko diena“. Bent jau dėl keleto priežasčių.
Pirma, ši knyga puikus būdas identifikuoti savo požiūrį į dabartinę Rusiją, nes vieniems šis romanas bus pesimistinė pranašystė, kitiems – šmeižikiškas kliedesys. Tik laikas parodys, ar šis V. Sorokin‘o kūrinys bus priskirtas prie genialių antiutopijų (šalia Georg‘o Orwell‘o „1984-ieji“, Aldous‘o Huxley „Puikus naujas pasaulis“), ar ateinančios kartos (ateinanti karta?) jį telaikys alternatyvia istorija.
Antra, dėl ko verta skubėti skaityti šią knygą – sulyginti autoriaus ir skaitytojo pradines pozicijas. „Opričniko diena“ pristatoma kaip įspėjimas dėl Rusijos ateities, kurią patvirtins arba paneigs istorija: kuo vėliau perskaitysite knygą, tuo lengviau bus diskutuoti su autoriumi, o būti protingu po laiko nėra garbinga. Kitas reikalas – susidaryti savo nuomonę dabar, ieškoti skirtumų bei panašumų tarp knygoje aprašomos ir tikrosios ateities, stebėti savo nuomonės kitimą arba didžiuotis savo orakulo savybėmis.
Trečioji priežastis paprasčiausia: „Opričniko diena“ – gerai parašyta ir išversta (taip rašo žmonės) knyga. Tam, kad ja mėgautis, užtenka truputį žinoti apie opričniną ir šiek tiek daugiau apie paskutinį Rusijos šimtmetį. Tą „truputį“ nustačiau labiau subjektyviai: tiesiog lyginau su savo žiniomis, nes neabejoju, kad, žinantys daugiau, aliuzijų, užuominų, kabliukų, vadinasi, ir malonumo ras daugiau.
Man užteko šių žinių: opričnina – Ivano Rūsčiojo laikais beveik dešimt metų trukęs valdžios vykdytas teroras prieš dvarininkus, miestiečius, bažnyčią; garsiausias opričnikas – Maliuta Skuratovas (romanas dedikuojamas „Grigorijui Lukjanovičiui Skuratovui-Belskiui, pravarde Maliuta“); opričnikų atributai – šuns galvos ir šluotos (ateities opričnikai nesitenkina pakeisdami „mersų“ ženklus šunų figūrėlėmis – galvas, kaip ir jų pirmtakai, naudos tikras).
Praėjusio amžiaus Rusijos faktai, kuriuos verta prisiminti: Raudonoji spalio revoliucija (romane – Raudonasis maištas), TSRS žlugimas („Prakeiktas Baltasis maištas“, „supuvę laikai“; negaliu atsižavėti 54-55 p. aprašomu spektakliu, kuriame nuostabiai įkomponuota garsioji „Prekrasnoje dalioko“), Krymo klausimas (Krymas – Rusijos dalis), dujų vamzdžio politika, komjaunuoliai ir „našistai“ („Rusijos gerųjų jaunuolių gėrio vardan sąjunga“ arba sutrumpintai „gerjaunuoliai“), oligarchų ir Vakarų pastangos „išparceliuoti“ Rusiją („Rytus – japonams, Sibirą – kinams, Krasnodaro kraštą – chacholams, Altajų – kazachams, Pskovo sritį – estams, Novgorodą – baltarusiams“, 99 p.). Kitų aliuzijų taip pat nereikia aiškinti: Didžioji Rusijos siena, rusiški kioskai (kuriuose visko „po du daiktus, kad liaudis pasirinkt galėtų. Išmintinga tatai ir gilu. Idant mūsų dievobaimingoji liaudis turi iš dviejų rinktis, o ne iš trijų ir ne iš trisdešimt trijų. Rinkdamas iš dviejų, mūsų liaudis atranda sielos ramybę, įgyja pasitikėjimo rytdiena, išvengia nereikalingos sumaišties, taigi kartu – pasitenkina. O su tokia liaudimi, patenkintąja, galima kalnus versti“; 88 p.), žydriosios piliulės, nuo kurių „kotai“ pakyla...
Knygos siužetas – viena 2027-ųjų Rusijos opričniko diena: nuo pabudimo iki užmigimo. Apie ką iš tiesų, spręsti skaitytojui ir laikui: iš pirmųjų nenoriu atimti skaitymo malonumo, o antrasis savo nuomonės dar nepareiškė.
Neabejoju, kad šį romaną skaitysiu dar kartą: gal ne ryt, ne poryt, bet po metų ar poros tikrai (nepamiršti perskaityti 2027 m.?). Tikiuosi, kad tada perskaitęs galėsiu pakartoti paskutinius romano žodžius „Ir ačiū Dievui“, nepridėdamas prieš tai einančio sakinio „O kolei gyva opričnina, gyva ir Rusija.“
P. S. V. Sorokin‘as jau buvo teisiamas dėl pornografijos savo kūryboje. Ir šį romaną galima uždrausti dėl prievartos ar homoseksualizmo scenų. Nors ne jos romane svarbiausios ir ne jos kelia nerimą.
Žodis ir darbas
Cornelia Funke „Drakono raitelis“
Mirmeka Alba
Apie knygą: Cornelia Funke – Drakono raitelis Leidykla: Alma littera (2005)
ISBN: 9955089822
Puslapių skaičius: 432
Kas nenorėtų paskraidyti ant drakono? Na taip, tikiu, daug kas nenorėtų, bet tokie retai skaito maginę fantastiką. Pastaruoju metu turbūt sunkiau rasti knygą paaugliams, kurioje magijos, burtų, raganų ar drakonų nebūtų nė kvapo, negu tokią, kur visų jų knibždėte knibždėtų. Kuo labiau žmonija įninka į technologijas, tuo labiau, matyt, ją kamuoja stebuklų ilgesys. Bet ką daryti tokiam technokratiniam pasaulyje patiems drakonams?
Apie saugaus slėnio, vadinamo Dangaus Pakraščiu, paieškas ir yra ši knyga. Visiems „Eragono“ gerbėjams galiu iškart pasakyti, kad „Drakono raitelis“ sukurtas anksčiau nei ta knyga (1997-aisiais) ir yra apie visai kitokį pasaulį. Truputėlį skirtingą nei mūsų, bet vis dėlto atpažįstamą, šių laikų pasaulį. Tiesa, jame gyvena kaukai, elfai, brangakmenių nykštukai, net vienas kitas baziliskas... Tik ne kiekvienam pasitaiko laimė ar nelaimė juos sutikti. Berniukui Benui, būsimam drakono raiteliui, ji kaip tik pasitaikė.
Ir Benas kaip tik buvo toks žmogus, kuris labai labai norėtų paskraidyti ant drakono. Net jei kartu su juo skris bambeklė kaukutė, kuri, atrodo, daugiausia rūpinasi grybais (kuriuos valgo) ir kaip ką nors kuo nors įtarti. Net jei žemėlapis, gautas iš mokslininko kartografo žiurkiaus, ne visada gali patarti, kur saugiai leistis stojus dienai, o Dangaus Pakraštys jame apskritai nepažymėtas. Net paaiškėjus, kad draugus persekioja siaubūnas Dilgius, kurio gyvenimo tikslas – sunaikinti visus drakonus... Šioje knygoje yra visko, kas suteiks keletą valandų smagaus skaitymo perdaug neįsitraukiant: nuotykių, pavojų, kelionių, įdomių susitikimų, aiškūs charakteriai (negaliu pasakyti, kad sudėtingi – iš tiesų veikėjų santykiai gana nuspėjami). Tiesa, joje nėra epiškumo, užmojo, gilumo – apysaka* nėra tokia, kurią norėsis cituoti ar parafrazuoti, kuri taptų tarkim, kertiniu nuomonės apie drakonus šaltiniu. Drakonas Lungas, pakilęs iš savo gyvenamojo slėnio, kurį sumanė užtvindyti žmonės, kaip tik nėra itin ryškus personažas – jam tarsi neleidžiama išskleisti sparnų. Pirmu smuiku groja gauruota miško kaukė Sierakailė, kuri globoja drakoną (miško kaukų ir drakonų bendrabūvis, pasirodo, įprastas dalykas), ir baisūno Auksinio Dilgiaus šarvašveitys, nedidukas ir bailus homunkulas Musiakojis, kurio misijai bei abejonėms taip pat skirta daug vietos. Karts nuo karto pasirodo ir kitos stebuklinės būtybės; beje, jas tiesiog traukia vienas prie kitų, o tai, kaip suprantate, gerokai apsunkina slaptas paieškas... Gerų žmonių, kurie džiaugiasi susitikę drakoną, o dar įdeda paviržio į kelionę, irgi pasitaiko. Trumpai tariant, pats vienas Lungas niekaip nepasiektų iškelto tikslo, čia ir moralas apie skirtingų rasių padarų draugystės galimybę ir netgi būtinybę.
Knygos trūkumais įvardinčiau nuspėjamumą ir hmmm, stebuklingų būtybių buitiškumą, ar kaip tai įvardinti: joms truputuką trūksta maginio šarmo. Tiesa, dar šiek tiek erzina, kai viską išriša pranašystė, kuri buvo kadų kadaise pasakyta, - turėtų lyg būti atvirkščiai, tai pranašystę reikėtų išrišti, išaiškinti, atskleisti, o autorės pasirinktas sprendimas - tarsi bandymas uždaryti besisukančias duris: kažkurioj pusėj vis tiek atvira.
Įdomiausias knygos herojus, žinoma, ne Lungas, o Auksinis Dilgius – neigiamas, piktas, nesąžiningas, pasipūtęs, savimyla herojus, bet stiprus ir gudrus, kad nebūtų nuobodu su juo kovo... tiksliau, nuo jo bėgti, bent didžiąją dalį knygos.
Netikėčiausia veikėja – žiurkė lakūnė.
Būdas, kaip išbaidyti įkyrius elfus: „Aukštyn, apspangę atsipykę ateiviai! Bėkit, baikštūs bepročiai bėduliai!“ ir t.t. Nežinia kodėl tai įvardinta rimavimu bei eiliavimu. Turbūt todėl, kad lietuvių kalboje nesugalvota dar termino, kuriuo būtų galima pavadinti kalbėjimą pradedant žodžius iš kokios nors vienos raidės.
Perspėjimas: ne visada gali pažinti giminaičius, jei buvai palikęs juos ilgus amžius vienus...
* Nebloga apysaka – 400 su virš puslapių...
Juokinga ne snobams
Viktorija Vit
Apie knygą: Herkus Kunčius – Išduoti, išsižadėti, apšmeižti Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2007)
ISBN: 9789986394914
Puslapių skaičius: 149
Ko tikėtis iš knygos, kurios anotacijoje teigiama, jog tai – „ne tik literatūros kūrinys, bet ir politinis pareiškimas“ (A.Šlepikas, IV knygos viršelis)? Meskite į mane akmenimis, bet man tokie apibūdinimai didelio susižavėjimo paprastai nekelia. O dar autorius, kurio gerbėja, tiesą sakant, niekada nebuvau. O dar pavadinimas, kuris skamba lyg koks manifestas ar ironiška priesaika.
Bet net tokią daugybę išankstinių nuostatų įveikęs nesusipratėlis skaitytojas, t.y., aš, gali aptikti kokį grynuolį. Nors paprastai pritariu sakantiems, kad nieko nėra lengviau, nei kritikuoti, visgi ir čia praverčia talentas. Socializmas, socrealizmas ir panašūs ne tokios dar senos istorijos klodai, rodos, užlūžta ir išverčia lauk savo žarnas ant H.Kunčiaus plunksnos smaigalio. Veidmainiams, apsimetėliams, prisitaikėliams, padlaižiams, praeities herojams čia pasigailėjimo nėra. Visokie Afanasijai, Kurtai Šubertai, Juozapai M. ir rečiau pasitaikančios moteriškosios herojės čirška lyg ant iešmo.
Net jei nesigilini į politines potekstes, o aukščiau aptartus reiškinius su šaknimi –soc- žinai tik iš pasakojimų, pražiopsoti šią knygą būtų gaila. Groteskas, šaržas, ironija, žiupsnis erotikos – kokteiliukas, kurį verta vartoti jei ne vietoje miego, tai bent prieš jį.
„Išduoti, išsižadėti, apšmeižti“ – tikrai ne istorijos vadovėlis. Tačiau puikiai tinka jam atskiesti. Nepamirštant kritiško požiūrio, aišku. Kai kur knygoje stringa pabrėžtinis vulgarumas ir bandymai šokiruoti, būti tuo taip trokštamu literatūros maištininku. Tačiau iš esmės – visai suskaitoma ir netgi juokinga. Juokinga ne snobams.
Parduodama daug gerų nebrangių knygų
Justinas Žilinskas
Nors knygų pardavimas ir nėra skaityta.lt tikroji veikla, tačiau šįsyk norime padėti žmogui, kuris tikisi, kad jo turėtos knygos jums atneš gerų akimirkų.
Parduodamų knygų sąrašą rasite čia.
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .