skaityta.lt „Bitės plius laboratorija“ konkurse pripažinta naudingiausia paslauga visuomenei
Dalius
Konkurse „Bitės plius laboratorija“ skaityta.lt buvo pripažinta naudingiausia paslauga visuomenei!
Spaudos pranešimas BNS'e.
Šiek tiek daugiau informacijos, nuotraukų apie visus dalyvius dalyvio ir įasmeninto laimėtojo - Daliaus Dobravolsko - akimis.
Tuo pačiu skaityta.lt kolektyvas sveikina Dalių!
Mažosios gudrybės ir pasiūlymas leidėjams
skaityta.lt
Pastebėjome, jog vienos leidyklos gerbėjai, o gal - ir patys leidėjai, į skaityta.lt ėmė dėti savo leidžiamas knygas, atitinkamai jas įvertindami. Mes tam neprieštarausime, be to, jeigu leidyklos turėtų savo išleistų knygų duomenų bazes ir galėtų jomis pasidalinti - netgi padėkotume, taip skaityta.lt sistema netgi patobulėtų. Jeigu susidomėjote šiuo pasiūlymu - rašykite el.paštu dalius@sandbox.lt
Tačiau užsakomųjų apžvalgų geriau nedėkite, nepriimsime ;)
rekomenduoju
Viktorija Vit
Apie knygą: Boris Vian – DIENŲ PUTA Leidykla: Tyto alba (2006)
ISBN: 9986164842
Puslapių skaičius: 198
Niekada nieko panašaus nesu skaičiusi. Tikriausiai ne tik todėl, kad perskaitytų knygų sąrašas kur kas mažesnis, nei norėtųsi savikritikos balsui ar paprasčiausiam ego užčiaupti. Net ir nesilygiuojančiam į bibliofilų pirmąsias gretas žmogui rasti kažką visiškai naujo, šviežio, gaivaus šiandieninėje knygų griūvyje nėra lengva.
Ši knyga – kaip tik tokia. Nors parašyta prieš daugiau nei šešiasdešimt metų, ji ir šiandien skamba originalia, įsimenančia melodija, kurios vis dėlto taip paprastai nepašvilpausi.
Kaip rašoma knygos viršelyje, „šis poetiško pavadinimo romanas yra bene didžiausia prancūzų leidybos sėkmė, kaip teigia jo kūrybos kritikas Gilbert‘as Pastureau“. Nepaisant fakto, kad B.Viano kūryba buvo atrasta tik po jo mirties. Tačiau tai atrodo neišvengiama. Kūryba, kuriai apibūdinti geriausiai tinka žodis „keista“, turbūt pasmerkta būti atrasta ir pripažinta tik po daugelio metų – dėl objektyvių ar visai subjektyvių priežasčių. Manau, kad ir pats autorius kitaip nesitikėjo. Žmogus, kuris pasakoja apie prie ligonio budinčią pelę, pianiną, kuriuo grojant iš įvairių gėrimų gimsta netikėčiausi kokteiliai ir t.t., vargu ar svajoja apie greitą šlovę, premijas, limuzinus ar žurnalų „People“ viršelius.
Bet čia jau tik mano prielaidos. Galbūt klaidingos. Klaidinga būtų ir teigti, kad knygoje pasakojama dar viena meilės istorija. Taip, tai meilės istorija, į kurią lyg visai netyčia įsipainioja Chlojė ir Kolenas. Du žmonės, gyvenantys pasaulyje, kuriame dar nebuvau. Čia iš čiaupo išslysta ungurys, kurį čia pat pietums patiekia gerokai išprotėjęs virėjas. Čiuožykloje valytojams tenka nuolat gramdyti ištiškusių čiuožėjų likučius, o jų žūties vietose pastatyti ledinį kryžių. Jaunavedžių figūrėlės čia lipdomos iš žąsų kepenėlių. Ūsą raitanti pelė su Kolenu kalbasi lyg būtų visuomenės kritikė, o katinas tampa ne jos budeliu, bet savižudybės bendrininku...
...ir taip toliau, ir toliau, kol visi beveik du šimtai knygos puslapių pralekia lyg akimirka. Net ir tokiame pasaulyje meilė ir gyvenimas turi pabaigą. Net ir čia, tarp fantasmagoriškų vaizdinių savo čiuptuvus išskleidžia liga. Gražiausia, kokia tik gali būti: vienas iš meilės istorijos dalyvių miršta dėl plautyje išaugusios vandens lelijos. O tada – godūs vienuoliai, skurdžios laidotuvės ir pelę užgraužiantis gedulas.
Susidomėjusiems neverta pykti, kad atskleidžiau knygos pabaigą (tiek rasite parašyta ir knygos anotacijoje, taigi...). Nes ne pabaiga čia svarbiausia. O kiekvienas sakinys, kiekviena jų gyvenimo akimirka, kiekviena išprotėjusio, bet nuostabaus pasaulio dulkė.
Žodžių žaismas, juodojo humoro ir atviro liūdesio kaleidoskopas, grakšti kalbėjimo maniera, jokių nereikalingų detalių ir drauge – nepaprastai vizualus, įtaigus pasakojimo stilius. Tokie kūrinio bruožai lyg sulaiko nuo komplimentų skaitytoją. Geriau, nei parašyta, jau vis tiek nepasakysi, o papasakoti, kaip ir apie ką, yra misija neįmanoma. Tiesiog – rekomenduoju.
Ieškome naujų apžvalgininkų
skaityta.lt
Nuolatos ieškome naujų apžvalgininkų. Mėginti gali kiekvienas!
Atsilyginimas? Pirmiausia - garbingas skaityta.lt bendradarbio vardas, antriausia - galimybė skaityti naujausias knygas. Būkim idealistai?!
Siūlykitės komentaruose arba el.paštu - skaityta@skaityta.lt
Ačiū!
Alvilė Rimaitė „KLIUKLIUKAS arba keletas istorijų, nutikusių vienam gauruočiui“
Mirmeka Alba
Apie knygą: Alvilė Rimaitė – KLIUKLIUKAS arba keletas istorijų, nutikusių vienam gauruočiui Leidykla: Baltos lankos (2008)
ISBN: 9789955231462
Puslapių skaičius: 133
Geram miške, gerame ąžuole, geroje drevėje gyveno geras gauruočius. Tai ne skaičiuotė. Tai knygos esmė – visi čia geri. Net tie, kurie iš pradžių atrodo gąsdinantys ar žiopli, vėliau pasirodo esantys geri, mieli ir protingi. Ar daug įmanoma prirašyti tokiu stiliumi? Nemažai. Ar įdomiai? Kitas klausimas.
Dažnai naudojamas principas vaikų „pasakinėje“ literatūroje – apgyvendinti herojus kažkur užkampyje, paprastai girioje. Antras – išsiųsti juos pakeliauti po pasaulį, kad įgautų proto ir draugų, kad keistųsi. Net ne nuotykinėje vaikų literatūroje labai svarbus kliūčių įveikimo, pavojaus, priešo motyvas. Ne vien todėl, jog „toks gyvenimas“, bet ir todėl, kad būtų įdomu skaityti... Pirmą dalį autorė įvykdė: gauruočius Kliukliukas gyvena miške. Tiesa, tas miškas itin civilizuotas, bet vis dėlto miškas. O po pasaulį jam keliauti nereikia. Kam, jei ir čia gerai?.. Nes, kaip jau sakiau, gerame ąžuole, geroje drevėje... gerai gyveno...
Ne, žinoma, yra smulkių problemėlių. Pvz., eilinė audra (ir kad surinktos avietės nesušlaptų – beveik ir nesušlaps), potvynis, per kurį varna gelbėja peliukus, kuriuos šiaip jau turėtų lesti (bet kad visi, berods, čia maitinasi sausainiais ir uogomis), vaiduoklis pirtyje, dėl kurio Kliukliukas labai nemėgsta maudytis (spėkit, ar tai bus vaiduoklis, ar istorija baigsis mielai). Tai ir viskas? Gauruotis (toks pūkų kamuolys su rankytėm ir kojytėm, labai panašus į Smirdėlių, arba Stinkį, iš „Muminukų“) yra draugiškas padaras, mėgstantis virti, kepti, pats valgyti ir kitus vaišinti, jis turi draugę varną Piliulę, kuriai patarė apsigyventi ąžuole, kai vaikai išdraskė jos lizdą, draugus voveriukus, draugus bebrus ir visus kitus draugus žvėrelius. Jaukioje jo drevėje stovi krosnelė su stiklinėmis durelėmis ir du foteliukai, jis pina vainikėlį Kalėdoms, oi, ar čia man netyčia išeina viską sakyti mažybine forma, ar tai knygos įtaka?.. Turbūt reiktų manyti, kad tokios istorijos moko gyventi draugiškai, rūpintis, kad niekam nieko netrūktų, truputėlytį aukotis, truputėlį sielvartauti, kad kažkam gal ne taip gerai, kaip galėtų būti, bet galų gale prikepti skanių pyragų ir gyventi toliau – ramiai, šiltai, mielai. Maginės fantastikos čia nerasim, nebent laikysime ja faktą, jog gyvūnėliai mūvi pirštines ir montuoja žibintuvėlius. Dvasinio personažo virsmo – irgi. Šiek tiek nuotykių ir plepėjimo, bet sausainių – vis tiek daugiau. Minties, kurią norėtųsi pacituoti – nė vienos. Stilius – nieko ypatingo nei gerąja, nei blogąja prasme, tiesiog „sklandus pasakojamasis“. Iliustracijos – teisingo vaikiško stiliaus, jų nemažai. Priežastis, dėl kurios perskaityta – „o gal vis dėlto įvyks kas nors tokio?“ ir tai, kad skaitosi glotniai ir lengvai, kaip per sviestą. Priežasties, kodėl ši knyga buvo parašyta ir išleista – neatkasu. Gal dėl to, kad mūsų aplinkoje trūksta mielumo?
Rekomendacijos: pasiskolinus perskaityti galima. Nusipirkus gali būti nusivylimo. Nebent jūsų – suaugėlių – tikslas – tiesiog smalsauti ir remti lietuvių literatūrą. Ką pasakys vaikai, o, pasak „Baltų lankų“ tinklapio, knyga skirta 5-10 metų (įdomus tarpas) skaitytojams, man būtų įdomu išgirsti. Gaila, anotacijoje nepasivarginta nurodyti auditorijos amžiaus. Bet į tų knygų, kurias smagu skaityti ir vyresniems, kategoriją, mano nuomone, ji neįeina.
Geram miške, gerame ąžuole, geroje drevėje...
Jūratė Kuodytė „ESAME VIENI DĖL KITŲ. Pokalbiai su Antanu Saulaičiu SJ“
Viktorija Vit
Apie knygą: Jūratė Kuodytė – ESAME VIENI DĖL KITŲ. Pokalbiai su Antanu Saulaičiu SJ Leidykla: Alma littera (2007)
ISBN: 9955248439
Puslapių skaičius: 172
Dar viena pokalbių knyga iš paskutiniu metu gana gausaus šio žanro leidinių sąrašo. Kas lemia tokių knygų patrauklumą? Turbūt ne tik kalbinamasis, bet ir kalbintojas. Tokias knygas perka turbūt ne vien kalbinamojo gerbėjų ratelis, negalintis nepirkti jau vien dėl inercijos. Manau, esama ir kitų priežasčių. Viešojoje erdvėje pasiilgsti nuoširdaus, nebanalaus, į gylį, o ne į plotį besistiebiančio pokalbio. Ar čia visa tai radau?
Nei dėl kalbinamojo, nei dėl kalbinančios skaitytojas neturėtų turėti leidėjams jokių priekaištų. Šiuo atveju kalbinamojo profesija – kunigas – (o gal reikėtų sakyti pašaukimas ar gyvenimo būdas) jau lyg savaime padiktuoja ir būsimų pokalbių gaires: meilė, tikėjimas, sąžinė, nuodėmė, gyvenimo prasmė etc. A.Saulaitį kalbina J.Kuodytė – „Mažosios studijos“ bendradarbė, ir tai, mano nuomone, yra logiškas ir vykęs pasirinkimas. Autorės klausimai tikrai neatsiradę “iš niekur”, pvz., tik pokalbiui palaikyti. Juos tikriausiai padiktavusi ne tik profesinė, bet ir asmeninė patirtis, žingeidumas, artimumas pašnekovui, taip pat – atsiminimas, kad už dviejų žmonių pokalbio dar yra ir trečiasis – auditorija.
Visi šie privalumai, deja, neleidžia nepastebėti ir vieno gana keisto leidėjų sprendimo. Visi pokalbiai suskirstyti pagal tematiką: “Apie draugystę”, “Apie blogį”, “Apie ištikimybę” ir t.t. Yra tekę skaityti panašiai pagal tematiką sudarytą tėvo Stanislovo pamokslų rinkinį. Tačiau ten kalbama apie pamokslus. T.y., dvasininko monologus, kurių pirmiausia turi išklausyti ir juos apmąstyti. Šiuo atveju toks tematinis suskirstymas parinktas dialogams. Ir tai, mano nuomone, kiek pakenkė knygos svoriui. Klausimas – atsakymas – klausimas – atsakymas – tokia schema, pvz., meilės ar draugystės tema išdėstoma vidutiniškai penkiuose puslapiuose, ir jau tema išsemta. Blogiausia ne tai, kad pritrūksta paties pokalbio konteksto, užuominų, iš kur kyla klausimas, kokios aktualijos ar realijos jį padiktuoja. Tokia formuluotė kuria skubėjimo įspūdį, kurio kontrastas su ramiu A.Saulaičio tonu atrodo labai savotiškas. Ne vienoje vietoje man pasirodė, kad pokalbis tik įsibėgėja, diskusija tik įsiliepsnoja, o jau tema baigta. Galbūt tematinio sąrašo kiekybės šiek tiek nukentėjo pokalbių kokybė.
Nenorėčiau savo apžvalga sukurti neigiamo knygos įspūdžio. Tų minčių, išdėstytų puslapiuose, užteks dar daugybei vakarų. Tačiau dviejų asmenybių susitikimai – ne toks jau dažnas atvejis mūsų literatūroje, kad būtų galima sau leisti juos iškarpyti pagal miglotą trafaretą.
Neparašyta
Aurelijus Katkevičius
Apie knygą: Per Petterson – VOGTI ARKLIUS Leidykla: Tyto alba (2008)
ISBN: 9789986166047
Puslapių skaičius: 220
Prisėsiu parašyti knygos apžvalgą.
Mano kompiuterio klaviatūroje ilgasis "tarpo" klavišas dešinėje pusėje nusitrynęs. Ir dar raidžių "a", "s" ir "d" klavišai. Vos po dvejų metų. Gal nueiti laukan parūkyti. Tik prieš tai dar gal pasidarysiu kavos. Mūsiškiame kontoros gale stovinčiame aparate ji gerokai prastesnė nei ten, už reklamos skyriaus. Tokia skysta ir permatoma. Ten, kitoje pusėje – net ir su puta. Tik kad nesinori eiti pro tas visas sales, kur perpus jaunesnės šviesiaplaukės kažką bando įžiūrėti skystų kristalų ekranuose. "Ačiū" – sako aparatas. Pasiėmiau kavą, todėl gal palauksiu lifto. Pirmas atvažiuos kairysis ar dešinysis? Einu lažybų, kad kairysis. Laimėjau. Kieme lyja. Nors gal veikiau dulkia. Taip pat, kaip ir tądien, kai sodyboje sedėdamas dėliojau ant seno nudrengto žurnalinio stalelio šitos knygos rankraščio lapus. O, mūsų čia daug – rūkančiųjų mažumos. Ne, mobiliuosius, matyt, vis dėlto geriausia pamiršti ant biuro stalo – taip, kaip aš padariau. Cigaretės tapo retesnės, ir visai nereikia, kad į šitą mano meditacijos rūšį lįstų kas nors pašalinis. Apskritai – mobilusis yra nuolatinis tavo nuosavos erdvės pažeidėjas. Gal dėl to Turnui jo ir nereikia. Jis bando atkurti savo, tik savo erdvę. Kiekvienas dirgiklis yra pasikėsinimas į šį savo pasaulio ir savo erdvės kūrimą.
Jeigu iki šios apžvalgos vietos dar nesusierzinote, galite drąsiai eiti ir skaityti "Vogti arklius". Anotacijoje parašyta: "New York Times Book Review" sako, kad knyga yra viena iš geriausiųjų 2007-aisiais parašytų penketuko. Aš ne prieš.
Jeigu jūs iš tikrųjų mėgstate skaityti, o ne "ryti", jeigu jūs mėgaujatės žodžio magija (Eglės Išganaitytės vertimas puikus), o ne jaudinatės dėl to, kaip ten baigsis pagrindinio herojaus mylimajai, pakliuvusiai į mafijos nagus, jeigu manote, kad svarbiau pasakojimas negu laiminga pabaiga – knyga jums. Ji jums, jeigu jūs neskuodžiate iš kino salės po penkių minučių islandiško filmo apie du senukus, pabėgusius iš senelių namų. Ir jeigu taip nedarote, tai prie šios knygos gali norėtis grįžti dar ne kartą.
Apie ką? Žmogus atvažiavo į kalnų trobelę, kad joje baigtų savo kelionę šia ašarų pakalne.
Turi šunį. Susitiko kitą žmogų, irgi turintį šunį, kuris pažadino prisiminimus apie paauglystės vasarą kitoje kalnų trobelėje.
Apie ką dar? Apie vaiko tapimą vyru. Apie seno žmogaus susitaikymą su savim ir savo praeitim. Apie vyrus ir moteris. Šunis ir šeimininkus. Mišką ir arklius. Norvegus ir švedus. Ir vokiečius. Upę ir sielius. "Volvo" ir "Jonsered". Pjuvenas, duoną, pieną, sakus ir skausmą.
Nes pagrindinis knygos sakinys, bene keturis kartus pakartotas – "tu pats nusprendi, kada tau skauda".
Va tokia ji ir yra – apie tai, ar galima ir kaip galima išvalyti iki svaiginančio ir deginančio skaidrumo viso gyvenimo skausmą.
Neparašyta knyga, nes svarbiau yra ne tie lėtai besisunkiantys iš puslapių žodžiai, o žodžius supanti tyla – ta, kurioje jie užaugo. Svarbiau yra tie raudoni ratilai ir blizgūs taškeliai, bėgiojantys po akių vokais, kai užsimerki, negu tas vaizdas, kurį tik ką matei. Niekaip negalėjau negalvoti: kažkaip labai dzeniška. Tokia ilga ilga meditacija.
Per Petterson, "Vogti arklius" – nusiteikusiems kurį laiką pamedituoti.
Nedaugžodžiaujant
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Liudvikas Jakimavičius – ELIO Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2007)
ISBN: 9789986394990
Puslapių skaičius: 96
Retai, labai retai ryžtuosi prasižioti apie poeziją. Ne dėl to, kad jos nemėgčiau, o dėl to, kad sunku apie ją kalbėti ir pristatinėti. Štai ir šįsyk – Liudviko Jakimavičiaus „ELIO“ – eilėraščių apysaka. Puiki knyga! Bet kaip apie ją taip pat puikiai pasakyti?
Pamėginsiu. Pagauna ir nusineša nuo pirmo puslapio – stiliumi, kalba, vaizdais, nors geriau pagalvojus ir pradėjus „gilintis“ – taigi čia visiška mišrainė, atsiprašau, eklektika.
Čia ir toks lietuvio sielai artimas prarastasis rojus – kaimas, ir iš sovietinių komunalkių neišsivadavęs miestas. Nelaiminga meilė, kuriai prisipažinti tesugebi ant išvietės sienų, ir trumpos, buitiškos meilės lyrikos eilutės, kaip šios:
„Mylėjau savo moterį
Laukdavau vakarais
Kol sugrįždavo
Virdavome ryžius
Sėdėdavom tylėdami
Laukdavom kol išvirs“.
Paprasta? Netgi labai. Bet jaudina ir žavi. Atrodo, taip galėtų parašyti bet kas, tik kažkodėl neparašo. Nes tai - tikra ir išjausta, o ne koks nors „septintas orgazmas“ ((c) Mantas Areima).
Žinote, kas keisčiausia? Ogi tai, kad šią knygą išgyrė žodžio chuliganai iš „Šiaurės Atėnų“ – C&P. Negaliu suvokti – kodėl? Nejaugi užteko tų kelių autoriaus eilučių apie ištvirkavimą arba gerokai daugiau eilučių apie gėrimą? Pvz.,
„Prie alaus užstalėje netinka rafinuotos, intelektualios moterys, gurkšnojančios mažais gurkšneliais kavą su bezė pyragaičiais. Netinka jų subtilios užuominos pasislinkti, nes jos yra kiauliškos – nes jos nesupranta, ką reiškia sukiaulėjęs vyras geriantis alų“, kad įtiktų?
Ar tiesiog ir C&P kaukė kartais nukrenta ir visi šūksniai „ugnis į buržuazinio meno barikadas!“ telieka dar vienu tuščiu taurelės lozungu?
Nedaugžodžiausiu - nors knyga teatneša tik pusvalandį džiaugsmo (plona...), bet ją galima skaityti ne vieną kartą - ir vis kitaip. Ir pasirankioti citatų galima. Ir pamąstyti apie ją galima. Ir netgi teigčiau, kad šioje „eilėraščių apysakoje“ sudėta gerokai daugiau už kai kuriuos storiausius romanus.
Metų knygos laureatai - Sigtas Parulskis ir Rimantas Černiauskas
skaityta.lt
Paaiškėjo „Metų knygos“ rinkimų rezultatai!
Jomis tapo:
Sigito Parulskio trumpų istorijų rinktinė „Sraigė su beisbolo lazda“ (suaugusių skiltis) bei Rimanto Černiausko „Slieko pasaka".
Nuoširdžiai sveikiname autorius! Tikimės netrukus pasidalinti šių knygų apžvalgomis.
Geri ketinimai
Viktorija Vit
Apie knygą: Ingmar Bergman – GERI KETINIMAI Leidykla: Alma littera (2001)
ISBN: 998602952X
Puslapių skaičius: 326
Niekada nemaniau, kad turėsiu įžūlumo ir drąsos apžvelgti bent vieną šio žmogaus knygą ar filmą. Bet ko žmogus niekada nesakyk?.. Būtent šis I.Bermano kūrinys man atvėrė vieną, subjektyviu įsitikinimu, esmingiausių jo kūrybos bruožų – fotografiškumą. Ir fotogeniškumą. Gal ir dėl vieno, ir dėl kito aš klystu, bet apie tą klaidą norisi diskutuoti garsiai.
„Geri ketinimai“ – romanas, kurio centrinės figūros – autoriaus tėvas ir motina. Kinematografine forma parašytas kūrinys dėlioja jų portretus nuo susitikimo jaunystėje iki santuokos iššūkių. Autorius tai vienoje, tai kitoje vietoje pripažįsta: „šitai aš sugalvojau“, arba „apie tai iš tiesų nėra likę jokių žinių“. I.Bergmanas nesidrovėdamas pasinaudoja kūrėjo galia ir parašo romano pabaigą, atvirai įspėdamas: „Šitas žaidimas čia galėtų baigtis, (...) nes aš pasakoju apie tikro gyvenimo atkarpą, o ne išgalvotus dalykus. Aš nusprendžiau pridurti epilogą, o jis išgalvotas“ (p.323).
Senos šeimos fotografijos – vienas iš I.Bergmano informacijos, o drauge – ir kūrybos šaltinių. “Okerblomų šeima mėgo fotografuotis”, - pats pirmasis įžangos sakinys. Ta lakoniška nuoroda iš tiesų pasako labai daug. Šeima, kuri mėgo fotografuotis, turbūt mėgo ir sekmadienio pietus, kultūringus pokalbius prie vakarienės stalo; mėgo parinkti draugus savo vaikams ir bendrauti su tinkamais žmonėmis. Iš nuotraukų, prisiminimų, aplinkos nuotrupų autorius atkuria kiekvieną žmogų lyg nuotrauką. Su kompiuteriniu tikslumu I.Bergmanas skrodžia ne tik namų aplinką, vakarėlio atmosferą, vienišo vyro aprangą. Jo charakterių pjūvis įsismelkia iki pat gelmės. Pasigailėjimo čia nėra niekam. Tai, ką įprastai šeimoje linkstama užglaistyti, nupudruoti, I.Bergmanas išvelka į operacinės šviesą ir … operuoja. Dirba savo darbą, regis, visai nepaisydamas, kas tuomet atsispindi aplinkinių akyse – smalsumas ar baimė nualpti. Riba tarp kūrinio ir skaitytojo demonų plonėja, atotrūkis tarp išorinio elgesio ir vidinių paskatų vis tolsta, ir visa tai neišvengiamai įtraukia į bergmanišką karuselę, kurioje telpa ir visi Dantės aprašytieji ratai.
Šiaurietiškas santūrumas, tikslumas, lakoniškumas ir dar daugybė kitų –umų šiam kūrėjui pastatė turbūt amžiną paminklą. Užvertus šią knygą tikroji knyga tik prasideda. I.Bergmanas sužadina norą vartyti savo vidinius puslapius ir ieškoti ten nebūtinai gražių ir šviesių savybių bei poelgių. Kad ir žymusis kilnusis posakis “aš norėjau tik gero”. Romanas įrodo – šiam gražiam tikslui tinkama vieta – slenkstis tarp dvasinio šiukšlyno ir gėlyno. Nes sąžinė savo ataskaitose neretai užlipa būtent ant šiuo šūkiu papuoštų laiptelių, klausdama, ko iš tiesų ten tamsta norėjote.
Knygos pabaigoje romano pavadinimas skamba graudžiai ironiškai. Ketinimai visada susiję su viltimis. O viltys dažnai – su neišsipildymu. Ir nebe taip svarbu, ar Ana ir Henrikas visgi lieka drauge, ar pasirenka atskirus kelius. Svarbiau yra Anos pasakyta abejonė, o gal – žinojimas: “Mes galbūt niekad vienas kitam nebeatleisim” (p.326). Ir tai, kad tą abejonę ji ištaria garsiai.
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .