Gyvenimas nešlovėje
offca
Apie knygą:
Mūsuose geros knygos lentynose nusėda tyliai, be jokio šurmulio, skandalo ir rekomendacijų. Atrodo, kad jos net neegzistuoja atviroje rinkoje, jų visai nėra, na, nebent kaip koks antikvarinis foliantas, apie kurį galima tik pasiskaityti enciklopedijose, paminimas statistiniuose įrašuose ir ne daugiau. Atrodo, kad tokias knygas skaito tik išrinktųjų grupė, kuri niekur nesiafišuoja, nes, kaip sakė užkietėjęs bibliotafas Rolandas Kazlas: „Nemėgstu klausimo „ką čia skaitai?“. Grybautojas neišduoda grybingų vietų. Jas pačiam reikia susirasti. Todėl visas savo skaitomas knygas aplenkiu nepermatomu odiniu aplankalu.“
Panašus jausmas apėmė ryjant Pietų Afrikos rašytojo John Maxwell Coetzee romaną „Nešlovė“: lyg skaičiusieji bijotų prisipažinti, kad knyga juos užgavo; lyg lauktų, kol viskas susigulės, nusistovės, bet tas laikas niekaip neateina, nes vos tik prisiminus skaitymo procesą, vėl mintis apninka realybės ir dvejonių drumzlės.
Pradėjus romaną, iš pradžių man viskas asocijavosi su popsininko P. Coelho „Vienuolika minučių“, bet greit blankus, geidulingas pasakojimas virto pačion dūšion smogiančia apokalipse, kurios paveikslas prilygo A. Camus „Svetimo“ ir „Kryčio“ stiliui. Ne, ne literatūrine prasme, o sąmonės sukrėtimo, ir realaus daužymo sakiniais per paširdžius, keliant skrandžio kartėlį iki tikro egzistencinio gaižumo burnoje.
Nepabijosiu ir atskleisiu scenarijų: pagrindinis knygos veikėjas, dukart išsiskyręs Keiptauno universiteto profesorius Deividas Luris, įsitraukia į santykius su savo studente Melani Aizeks. Santykiams iškilus viešumon, Luris užsitraukia nešlovę ir iškeliauja į kaimą pas lesbietę dukterį Liusę, kur pamato kitokį Afrikos gyvenimą, išgyvena dukters išprievartavimą ir bando rasti jėgų sugrįžti atgal. Rodos, kasdieniška situacija, nieko ypatingo: mokytojų ir mokinių intymūs santykiai, žaginimai, rasizmas ir kitos kasdieniškos smulkmenos – tai galima aptikti daugumoje knygų ir televizijos serialų. Tačiau Coetzee tai naudoja tik kaip foną, rėmus, kuriuose vyksta žmogaus transformacija, kova už savo tiesą ir demokratines teises ir, svarbiausia, - kelionė į savęs ir kitų pažinimą.
Pats autorius niekada nekomentuoja savo kūrinių, todėl skaitytojas be baimės gali daryti savas išvadas ir interpretacijas. Vieni kūrinyje įžvelgia biblinius motyvus ir lordo Bairono biografijjos paralelių, kiti kalba apie politinę Afrikos padėtį, kurioje gyvas apartheidas, rasizmas ir diskriminacija.
Biblinių motyvų alegorija „Nešlovėje“ gana ryški. Luris lyg Adomas (nors tiksliau būtų sakyti – lyg Ieva) rojuje gyvena nerūpestingai, materialiai apsirūpinęs – darbas universitete jam užtikrina pajamas dabar, pensiją ateity ir padėtį visuomenėje. "Jis gyvena pagal savo pajamas, pagal temperamentą, naudodamasis turimomis emocinėmis galiomis. Ar jis laimingas? Daugeliu požiūrių taip. Tačiau nepamiršta paskutiniųjų choro žodžių iš „Edipo“: „Nevadink žmogaus laimingu, kol jis nemiręs“. Lyg žaltys seksuali studentė sugundo Lurį ir paverčia jį Eroto tarnu, kuris pasiryžęs sumokėti visą kainą, kad tik galėtų pasinaudoti geismo teise. Ir kaip pranašiškai (skaitant romaną antrą kartą) sugaudžia dar pačioje istorijos pradžioje išsakytas palyginimas: „Jei jam reiktų pasirinkti totemą, tai būtų gyvatė“. Ta geismo ir nupuolimo gyvatė ir išvaro jį iš rojaus į tikrovę, į kitą pasaulį, kuriame profesorius atlieka bausmę: dirba nekvalifikuotą darbą, santykiauja su bjaurios išvaizdos moterimi, kenčia fizinį ir dvasinį skausmą dėl dukros išprievartavimo ir savo bejėgiškumo kažką pakeisti. Tai Lurio apsivalymo, stiprybės ir tikėjimo išbandymo kelias, kuris baigiasi jauno mylimo šuns užmigdymu: lyg Abraomas savo sūnų Luris neša jį į operacinę aukai („glėbyje tarsi ėriuką“) ir taip, simboliškai atsisakydamas savo prisirišimo ir noro dar savaitę šunį pagloboti, nusidėjėlis baigia ritualą. Jam apsivalymas reikalingas tam, kad galėtų sugrįžti namo, kad pagaliau baigtųsi tremties laikotarpis. Tik čia ne Dievas ir ne universiteto bendruomenė atlieka Teisėjo vaidmenį, o pats Luris save ir nubaudžia, ir išteisina.
Tai žiauriai krikščioniška ir, sakyčiau, netgi šiuolaikiškai modernu, jeigu ne tas faktas, kad greta biblinių dorovės tiesų romane kergiasi Pietų Afrikos kaimo gyvenimo apraiškos, kuriose visai kitoks supratimas apie laimę, garbę, nuosavybę, kraujo ir giminystės ryšius. Čiabuvių pasaulėvoka, veiksmų motyvai ir priežastys dažnai nesuvokiamos ir visiškai nepanašios į vakariečių. Čia žmogaus ir gyvulio gyvybės vienareikšmės, jokios pagarbos baltaodžiams, seksualinėms mažumoms, abejingumas, žiaurumas ir atviras egoizmas pinasi su netikėtose vietose išlendančiomis užuojautos, draugystės ir ištikimybės situacijomis. Net dabar pagaunu savo pasąmoninę metamorfozę – kaip smerkiau prievartautojus ir Lurio dukters apsisprendimą neviešinti prievartavimo epizodo, neišvykti iš savo ūkio ir, kaip šis nusistatymas pakito einant romanui į pabaigą. Coetzee naudojama pažinimo paradigma leidžia į pasakojamą istoriją pažvelgti abiejų kultūrų atstovų akimis, bet jis nepalaiko ir nesmerkia nei vienų, nei kitų, leidžia kiekvienam pasilikti prie savo tiesos, nes visi knygos veikėjai yra savotiškai teisūs: ir Luris, pasidavęs geismui, bei pasakęs, kad santykiai su studente jį praturtino; ir universiteto bendruomenė, reikalavusi iš Lurio viešo raštiško atsiprašymo; ir Liusė, kovojanti už savo garbę mums nesuprantamais metodais; ir veterinarė Bevė Šou, patenkinusi savo geismą; ir Petrus, vis grobiantis Liusės žemes. Jie ir mes – visi žmonės, visi klystame ir vaizduojame doruolius, visi nuodėmingi ir tuo pačiu teisūs,- visi panašūs išore ir skirtingi vidumi.
Romanas daugiasluoksnis kaip svogūnas, kaip gyvenimas: nulupus išorę kiekviename puslapyje vis randi naują konfliktą, situaciją; taip kaip realybėje – kasdien po naujieną. Galima būtų dar ilgai postringauti apie kitus romano rakursus (kad lesbietei didžiausias pažeminimas būti išprievartautai vyrų; kad romanas ne apie Lurio santykius su moterimis, bet apie tai, ką jam tie santykiai duoda; kad Afrikos kaimiečių nepakantumas kažkuo primena prasigėrusio Lietuvos kaimo siaubus; kad nei šunys, nei žmonės nėra pasirengę mirti niekieno neišlydėti ir t.t.), bet, manau, pakaks to, kas jau pasakyta.
Dar pridursiu, kad knyga išleista metai prieš autoriui paskiriant Nobelio premiją (2003), todėl neaplipinta neskoninga reklama ir liaupsių tiradomis. Paminėtina dar tai, kad „Nešlovė“ 1999 metais apdovanota Booker‘io premija. Beje, dar prieš tai kitas Coetzee romanas „Maiklo K gyvenimas ir laikai" (1983, liet.: 2005) taip pat pelnė Booker‘į, ir padarė J.M. pirmuoju, laimėjusiu minėtą premiją dukart.
Negaliu lyginti „Nešlovės“ su kitais nobelisto kūriniais, tačiau, anot užsienio kritikų, Coetzee nėra sukūręs dviejų knygų pagal tą patį receptą. Tad pavydas neskaičiusiems.
Akmenukas leidyklai dėl išnašų nebuvimo. Jau baigiam visi susitaikyti su tendencija nepaaiškinti retesnių tarptautinių žodžių, bet negalim nesinervinti, kai neišverčiami visiems "suprantami" posakiai, kaip pvz.: „luxe et volupte“, „la donna e mobile“, „qu‘est devenu ce front poli, ces cheveux blonds, sourcils voutes?“ ir kt. Perfrazuojant autorių - ar “vertė“ nereiškia „išvertė“?
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Ne tik (o gal - ypač?) vasario 14-ai
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Nusiraminkite, ponai cinikai, kuriems meilė - jau sinonimas banalybei, prastam skoniui, o gal "čia rusai sugalvojo, kad nereiktų pinigų mokėti". Nors "Šilkas" ir meilės romanas, bet jis toks... na... toks šilkinis, kad niekuo neprimena savo žanro brolių. Vienintelė juos siejanti gija - tai meilė, bet juk meilė sieja įvairiai.
Įsivaizduokite knygą, kurį yra parašyta ant šilko atraižų plonyčiais teptuko brūkštelėjimais, ją paėmę į rankas nejaučiate svorio, vartant - puslapiai tarytum sklando ore. Toks tat jausmas užplūsta perskaičius šią knygą. O perskaityti ją gali per keturiasdešimt penkias minutes. Beje, 2007 m. "Tyto alba" ją perleido ypatingu formatu - senovinių japoniškų knygų, na, ir kas, kad rašė italas...
"Šilko" siužetas - gana paprastas: šilkverpių augintojas iš Prancūzijos Ervė Žonkūras, epidemijai sunaikinus šilkverpius, išsiruošia jų parsivežti iš Japonijos. 1861 m. - tuo metu Japonija - tik ką prievarta praverta svetimšaliams, bet vidumi likusi uždara, nesuprantama ir egzotiška šalis. Kelias tolimas...
Ir vis dėlto - užmirškime siužetą! Didžiausia šio kūrinio vertybė - tai stilius. Skirtingai nuo apžvalgos autoriaus, romano autorius rašo labai trumpais, tiksliais ir itin gracingais sakiniais, nevartodamas jokių tekstą apkraunančių ar nereikalingų žodžių, kruopščiai taupydamas žodžius. Viena iš "Šilko" dalių - vos aštuoniolikos žodžių! Pavadinimas ir rašymo stilius pasiekęs protu sunkiai suvokiamą vienovę, tačiau intuityviai supranti - toks yra šilkas, TAI yra šilkas. Beje, vienas pažįstamas žurnalistas minėjo, jog jų redaktorius liepė kiekvienam perskaityti "Šilką". Kad pasimokytų rašyti taupiai ir turiningai. Garbė tam redaktoriui!
Tad jaukų vakarą patogiai įsitaisykite fotelyje. Išjunkite televizorių. Įsipilkite į taurę vermuto, vyno, brendžio. Lai groja lengva klasika, džiazas arba Kitaro "Šilko kelias". Ir atsiverskite "Šilką".
Ešafotas sovietmečiui ir jo išperėtiems įpročiams
Kajus Kvintas
Apie knygą: Nerija Putinaitė – NENUTRŪKUSI STYGA. PRISITAIKYMAS IR PASIPRIEŠINIMAS SOVIETŲ LIETUVOJE Leidykla: Aidai (2007)
Puslapių skaičius: 306
Kažkada ieškodamas angliško atitikmens mūsiškam žodžiui "pažįstamas" susidūriau su keblumu, kad nė vieno vertinio turinys neištempia iki reikiamos prasmės (arčiausiai gal būtų "acquaintance"). Tuomet apie tai nesusimąsčiau, bet iš karto prisiminiau, kai šis žodis buvo paminėtas naujoje filosofės Nerijos Putinaitės knygoje "Nenutrūkusi styga" (žr. 178 p.).
Šis "pažįstamas" tiek savitai transformavęsis mūsų iš sovietmečio užsilikusio gyvenimo dirvonuose, kad turbūt būtų galima skirti atskirą studiją aptarti, kokia jo reikšmė.
Tačiau pradžiai užtektų ir N.Putinaitės knygos, kurioje jis aptariamas tarp kitų - "blato", "kombinavimo" ir t.t. Tai vienos iš prisitaikymo strategijų - filosofės pavadintos "išmone" - neišraunamų dalių. "Pažįstami", kaip ir "blatas", padėjo tenkinti mūsų poreikius "nenormalioje" sovietinėje tikrovėje. Bet kartu toks prisitaikymas žalojo žmones: pateisindama leistinų ribų laužymą sugriovė pamatines moralės nuostatas.
Visa knyga skiriama aptarti įvairioms prisitaikymo strategijoms sovietmečio Lietuvoje. Tik vienas skyrius skiriamas pasipriešinimui, kuriame taip pat pripažįstama, kad punktyras tarp prisitaikymo ir pasipriešinimo dažnu atveju labai miglotas: tai, kas laikyta pasipriešinimu, galėjo būti subtilus prisitaikymas.
Visų sugrupuotų prisitaikymo strategijų (maištavimo, neišvengiamybės, išmonės ir kt.) neverta dėstyti, galime tik pastebėti, kad tikroji knygos vertė sukuriama ne aptariant žinomas prisitaikymo formas, o išskleidžiant būtent tas "subtiliąsias", kartais tikrai netikėtas, iš pirmo galinčias sukelti reakciją: "bet juk tai tikrai pasipriešinimas!" arba dar paprastesnę "to negali būti!".
Svarbi ir įdomi pasirodė "šventvagiška" N.Putinaitės pastaba, kad lietuvius su rusais sieja jų sentimentalizmas (kas lietuviams ąžuolai - tas rusams berželiai. Gaila, kad šiame kontekste liko neaptarta P.Širvio kūryba ir jo neišblėstanti meilė berželiams). Tai priartina "svetimąjį rusą" ir iš tiesų net iki šiol pamirštamos "visokios okupacijos", kai susitinka lietuvis su "plačiadvasiu" rusu.
Užtat labai baugiai, bet kartu labai tikrai nuskamba mintis, kad prie sovietinės tvarkos prisitaikę žmonės taip pat nesunkiai jos atsisakė ir perėjo į demokratiją, ir anaiptol ne visi iš meilės nepriklausomai tėvynei, o dėl to, kad sovietinis režimas taip išminkė jų mąstymą, kad jiems nesunku prisitaikyti prie bet kokios politinės tvarkos. Tai reiškia, kad net jei šiandien demokratija vėl būtų keičiama į kitokią santvarką, tokio mąstymo savininkai turbūt vėl rastų prisitaikymo būdų. Kitaip sakant, demokratija tokiems žmonėms nėra savaiminė vertybė, tik santvarka tarp kitų santvarkų.
O štai Jo Didenybė Ezopo kalba, šitiek ilgai karaliavusi ja besigyrusių kūrėjų kalbose, ne tik nuvainikuojama, bet tiesiog nukirsdinama. O riedanti nukirsta galva dar savo krauju aptaško ne vieną iki šiol autoritetą išlaikiusį rašytoją, režisierių ir kitų sričių menininkus. Ezopo kalba veikale įvertinama tik kaip viena iš prisitaikymo strategijų: ja kūrėjas gal ir norėjo apeidamas valdžios cenzūrą pasakyti "ką nors draustino", bet neįdėjo konkrečių prasmių, todėl liko plūduriuoti sovietų režimui nepavojingame lygmenyje.
"Nenutrūkusi styga", gal visai to sąmoningai nesiekdama, moko sovietmečio lietuvių autorius skaityti nauju kritiniu žvilgsniu. Tai pasakytina ne tik apie paviršutinišką propogandinio sluoksnio nuplovimą (tai jau seniai padaryta), o apie ištisą literatūrinės ideologijos diegimo strategijos demontavimą. Nes iš naujo perkratomas ne tik seniai devalvuotas E.Mieželaitis, bet ir tvirtai savo pozicijas išlaikantis J.Marcinkevičius.
Pastarasis kažkada turbūt sulauks atskiro rimto istorikų tyrimo dėl savo fenomeno anuomet ir dabar. Kvestionuoti jo kūrybą iki šiol yra drąsu, dažniau tik asmeniniuose pokalbiuose istorikai ar kultūros tyrėjai drįsta griežtai įvertinti jo veiklą, o štai viešai stengiamasi vengti kategoriškų žodžių. Nors teigiama (tiesa, ne aptariamoje knygoje), kad jo apysaka "Pušis, kuri juokėsi" buvo užsakyta KGB, joje rašyta, anot paties Tomo Venclovos, apie jį ir jo draugus, tačiau panašūs J.Marcinkevičiaus kūriniai nesugriovė jo - kaip tautos šauklio - įvaizdžio.
Ir pati N.Putinaitė, viešai kalbėdama arba duodama interviu apie knygą, vengia minėti konkrečias rašytojų pavardes, jas palieka tiems, kurie nepasivargins perskaityti visos knygos. Matyt, prisibijo, kad paviršutiniškas paminėjimas užtrauktų rūstybę ir autorė liktų nesuprasta.
O iš tiesų N.Putinaitė jau turėjo priprasti prie čaižių kritikos kirčių. Už savo knygą "Šiaurės Atėnų tremtiniai".
Kai kurias ano veikalo mintis ji tęsia ir čia. Nacionalumo devalvavimas iki liaudiškumo, sovietinio režimo etnografijos ir liaudies išnaudojimas, gyventojų išlaikymas tik šių kategorijų lygmenyje, taip pat tautos primityvios sampratos formavimas, praeities romantizavimo nauda - tai jau "Šiaurės Atėnų tremtiniuose" aptartos temos, apie kurias kalbama kitokių tikslų kontekste. Bet didelių naujienų čia filosofė nepateikia, nors tam skiria daug dėmesio keliose knygos vietose, iš tiesų kartais net kartodamasi. Regis, po anąkart sulauktos kritikos N.Putinaitė siekė dar labiau iškristalizuoti savo teoriją, pateikti aiškesnį jos vaizdą.
Dėl to turbūt ji neklydo, nes apie jos "Nenutrūkusią stygą" iki šiol aptikau tik vieną tekstinį atsiliepimą (nors pripažįstu nesąs uolus literatūrinės spaudos skaitytojas). Vanda Zaborskaitė bernardinai.lt rado reikalą pakalbėti būtent apie tautiškumą N.Putinaitės knygoje. V.Zaborskaitė tvirtina, kad filosofė supriešina tautiškumą su pilietiškumu. Bet negalėčiau su tuo sutikti. Atrodo, kad diskusija vyksta tik dėl klausimo, kam turėtų būti teikiama pirmenybė (vykstant esminiams visuomenės procesams): tautiškumui pilietiškumo atžvilgiu ar atvirkščiai?
Regis, N.Putinaitei dažnai kliūna vien už tai, kad savo darbuose ištikimai laikosi koncepcijos. Ji pati kartą neformaliai prisipažino, kad po "Šiaurės Atėnų tremtinių" ją labiausiai nustebino istorikų reakcija: "Atrodo, kad istorikų visai nemokina koncepcijų!".
Laikydamasi krikščioniškųjų vertybių ji to neslepia ir pateikia kaip analizės atramą. Jos garbei reikia pasakyti, kad tuo pačiu nepamiršta ir kitos galimos prieigos prie sovietinės problematikos - liberalų požiūrio, pateikia ir jų kritines pastabas.
N.Putinaitė priklauso (šį žodį reiktų suprasti ne siauriai) aplink krikščioniškąjį "Naująjį Židinį-Aidus" susibūrusiai intelektualų grupei, kuri, mano nuomone, drąsiausiai šiuo metu Lietuvoje pasiryžusi kritišku žvilgsniu vertinti Lietuvos istoriją: iš naujo pasverti istorines "vertybes" (N.Putinaitės "Šiaurės Atėnų tremtiniai") ar atgaivinti istorinę atmintį (E.Railos “Apie 1791 metų gegužės 3-osios konstituciją”), solidžiai įvertinti ir sovietinės interpretacijos rūbą nuplėšti nuo svarbiausių istorijos įvykių (N.Šepečio „Molotovo-Ribbentropo paktas ir Lietuva“, B.Gailiaus „Partizanai: tada ir šiandien“).
Jaunesnioji karta tęsia vyresniųjų tradiciją – pvz., Vytauto Ališausko ar Kęstučio Girniaus, kurių darbuose istorijos mokslas persipina su filosofija, net sunku nurodyti - autorius daugiau filosofas ar istorikas. Apskritai siekiu kritiškai vertinti ir teigti savąją koncepciją yra tęsiama netgi tarpukario "Židinio" tradicija (S.Šalkauskio, K.Pakšto ir k.t.).
Matyt, sulauksime dar ne vienos ir N.Putinaitės, ir kitų šios grupės intelektualų darbų, kurie vers kiekvieną mąstantį lietuvį iš naujo persvarstyti "savaime suprantamus" dalykus. Ir su daugeliu iš jų atsisveikinti ant ešafoto.
V. Woolf klasika
offca
Apie knygą: Galvoju, jeigu būčiau moteriškosios lyties atstovė, man ši knyga patiktų labiau. Ne todėl, kad rašytoja moteris, bet todėl, kad neturiu tokios tyros, švelnios sielos, kuri leistų pajusti visą Virginia Woolf romano „Ponia Delovėj“ grožį.
Netradicinės literatūros klasikės kūrinys parašytas gūdžiais 1925-aisiais, tarpukario laikotarpiu, tačiau net dabar yra atsvara literatūriniam action ir puikus pavyzdys tos literatūros, kurioje nereikalingas įmantrus siužetas ar laki fantazija.
Šiandien pasaulis Ponią Delovėj ir Virginia Woolf daugiau pažįsta iš filmo „Valandos“ („The Hours“), kuris pastatytas pagal to paties pavadinimo Michael Cunningham romaną.
Amerikietis Cunningham „pasiskolino“ iš Woolf ne tik „Ponios Delovėj“ skurdaus siužeto linijas, bet ir pačią Virginia Woolf bei bandė sekti jos romanų struktūros pėdomis. Jokiu būdu neteigiu, kad „Valandos“ yra menkesnis kūrinys už „Ponią Delovėj“, tiesiog neskaičius pastarojo - sudėtinga suvokti „Valandų“ gilumą, kaip ir neskaičius krūvos Šekspyro pjesių, nesusipažinus su to laikmečio istorija ir nepabuvus Londone – neįmanoma šimtu procentu pajausti Woolf romano jėgos. Išnašos ir mano mylimos V. Tauragienės (taip, tai ta pati, kuri pradėjo ir užbaigė Beckett‘o "Molojaus" trilogiją) vertimas šiek tiek padeda, bet tik šiek tiek.
Woolf per žmogišką psichologiją aprėpia daugybę temų: nuo socialinių sluoksnių skirtumo iki egzistavimo beprasmybės, tačiau knygoje praktiškai nėra veiksmo: aprašoma tik viena ponios Delovėj gyvenimo diena, kurią ji rengia pobūvį. Tai žmonių vidinių išgyvenimų romanas, todėl laikas čia neegzistuoja: veikėjai savo mintimis, juslėmis, pasąmone nuolat iš dabar nukeliauja keliasdešimt metų į praeitį ar iš realybės nugrimzta į pilnus simbolių sapnus. Autorė koncentruojasi ties žmonių vidiniu pasauliu, parodo, koks jis daugialypis, kaip priklauso nuo kiekvieno asmeninės patirties, auklėjimo, sociokultūrinės aplinkos ir sluoksnio, kaip vienoje asmenybėje gali tilpti skirtingi ir nesuderinami charakterio bruožai. Ir čia pat paaiškina, kodėl kapsto taip giliai: „Kadangi matomasis mūsų pavidalas, matomoji mūsų dalis yra tokia efemeriška, palyginti su nematomąja, kuri driekiasi labai plačiai,- jog nematomoji mūsų dalis galbūt išlieka gyva ir po mirties ir ją galima aptikti kokiu nors būdu susijusią su vienu ar kitu žmogumi.“
Knygą skaityti nelengva – tai prilygsta žmogaus minčių sekimui: vieną akimirką jos nuosekliai pasakoja akių matomą istoriją, kitą - nušoka į galimus lūkesčius ir praeities galimas alternatyvas, buitiniai rūpesčiai persipina su dvasinės būsenos savijauta. Tai savotiškai žavu, nes būtent toks rašymo stilius leidžia kaip ant delno išnarstyti aprašomo veikėjo vidų, poelgių motyvus, momento jausmų gamos plotį, pamatyti visą jo SSGG (stiprybes, silpnybes, galimybes ir grėsmes), ir tuo pačiu tai vargina, nes skaityti sudėtinga,- ne visada galima suvokti ir pagauti minties seką, dažnai tik lauki, kad pasibaigtų pastraipa, jog galėtum ramiai įstriginti sekiklį. Nežiūrint to, tikrai būtina bent pabandyti pradėti skaityti tokį romaną-elegiją, nes tai unikalus literatūrinis palikimas, nusipelnęs Klasikos vardo.
Romanas kupinas išminties sentencijų ir psichologinių įžvalgų, kurios aktualios ir šiandien. Pvz.: „kiekvienas žmogus turi orumo jausmą ir yra savotiškai vienišas, net vyrą ir žmoną skiria praraja, ir reikia su tuo skaitytis <...>, juk ir pati neišsiskirtum su tais dalykais ir neatimtum jų iš savo vyro prieš jo valią, kartu nepraradusi savo nepriklausomybės ir savigarbos“; „žmonės, kuriuos mes mylim, ne itin gerai mus veikia, kai mes sergam“ ir t.t. Perskaičius man giliausiai įstrigo ši mintis – „praeitis ir patirtis praturtina, ir tai, kad myli vieną ar du žmones, taip pat: šitaip įgyji gebėjimą, kurio neturi jauni, nutraukti santykius, daryti tai, ką nori, nusispjauti į tai, ką kalba žmonės, ir veikti be didelių lūkesčių<...>“.
Sudėtinga aprašyti viską, ką "Ponia Delovėj" apima, todėl galiu tik patarti perskaityti, ar bent pabandyti skaityti, nes ir tai bus patirtis, kuri leis suvokti, kad skaityti Virginia Woolf nėra lengva.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Pažadas ir žadėtojai
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Sorj Chalandon – PAŽADAS Leidykla: Tyto alba (2008)
ISBN: 9789986166009
Puslapių skaičius: 180
Kartais ima ir į rankas nukrinta tokios knygos, kurios, atrodytų, nieko ypatingo tau nesiūlo: jos nepasidabinusios „bestselerių“ etiketėmis, žinomomis pavardėmis, net jų viršelis nepanašus į siekiantį privilioti. Bet kai jas atsiverti – tarsi iš šaltinio gertum: ramu, tyra, gaivu. Turbūt dėsninga, kad dažniausiai tokios knygos priklauso arba italų, arba prancūzų plunksnai. Tarytum viduržemio dieta būtų persikėlusi į tekstus.
Štai ir ši – „Pažadas“. Viskas nutinka mažame Prancūzijos kaimelyje. Keletas žmonių duoda keistą ir kilnų pažadą - lankytis Ker El. Name, kur gyvena Etjenas ir Fovetė. Atitraukti užuolaidas. Palieti gėles. Įsukti lempelę. Prisukti laikrodį. Smulkmenos...
Kiekvienas iš pažadėjusių turi savo gyvenimo istoriją – su tragedijomis, komedijomis, atradimais ir paklydimais. Dažnam toji istorija dovanoja po bruožą ar keistenybę. Leo, pamatęs mašiną, visada nulips nuo dviračio. Rojus, tarsi šventas Petras, vaikšto su didžiuliu raktų ryšuliu, o Ivanas laiko užkištus tris pirštus už švarko ir gniaužia rankoje kepurę. Pažado vyno taurė, tarsi pareiga, tarsi meilė, tarsi patirtis, juos suvienija. Bet pasižadėti amžiams negali niekas.
Pirmasis įspūdis – švelni ghost story (t.y. – istorija apie vaiduoklius). Antrasis – istorija apie gyvenimą, meilę ir žmones. Ypač apie žmones – būtent portretai mano manymu yra šios knygos puošmena. Nors veikėjus į vieną giją sieja būtent pažadas, bet kiekvienas iš jų – tarsi novelė romane. Kai geriau pagalvoji, ką skaitai – staiga supranti: čia gi tragedijos! Bet kol plauki tekstu – tartum viskas kaip toje kinų pasakėčioje: „mirė senelis, mirė tėvas, mirė sūnus – viskas gerai“.
Nežinau, ar galima šį kūrinį laikyti prancūziška literatūra apie kaimą, bet, kadangi ji pasakoja apie kaimo gyvenimą, tai visai įdomu stebėti, kaip smarkiai skiriasi prancūziškojo kaimo vaizdavimas nuo lietuviškojo. Taip, ir čia yra baisių nelaimių („ – Prisijuoksi tuo vieną sykį! – kaskart sakydavo Leo, žiūrėdamas, kaip ji važinėja zigzagais vidury kelio...
Sunkvežimis parbloškė Andželę ir ji su visu dviračiu palindo po ratais... Taip ją vilko keletą metrų. Andželės suknelė įsivėlė į radiatorių, sunkvežimio ratai nutraukė koją. Andželę taip ir palaidojo, nutrauktą koją įdėdami kartu...
- Tikras vargas turėti dviratį tik tam, kad galėtum jį visur tampytis, - šaipydavosi Andželė“ (17 p.)), bet jomis nesimėgaujama, per daug neįkimbama į detales ir jos, nors ir sukrėtusios veikėją, tėra viena iš daugelio nelaimių, kurios nutinka kiekvieną akimirką kuriame nors kampelyje.
Tad vieni šioje knygoje ras daug šviesios meilės ir gražių svajonių. Kiti – nebaisią vaiduoklišką istoriją. Treti – nepaprastai įtaigius paprastų žmonių portretus. Nugarėlė kalba apie „savotišką pasaką“. Galbūt. Pamenate tokią gražią knygą „Montedidijus“? Jeigu pamenate – tuomet čia kažkas panašaus, nors ir kitokio. Sielos atgaivai.
Gediminas Kulikauskas - septyneri!
skaityta.lt
Vietoje įžangos: Gediminas Kulikauskas, profesionalus istorikas, publicistinių istorinių straipsnių rubrikos žurnale "Verslo klasė" šeimininkas, vienų iš geriausių lietuviškos fantastikos apsakymų autorius, visada buvo žmogus, kuris sirgte sirgo už skaityta.lt ir jos rūpesčius. Ir štai ėmė ir parašė trumpą skaityta.lt istoriją. Gimtadienio proga - puiki dovana mums!
Na ką – jau ir septyneri. Jau smilkiniai pabalę (juokauju)...;)
Knygų apžvalgų svetainė - www.skaityta.lt vartus pravėrė 2001-aisiais.
Menu, kaip Justinas, dažnai pavėžėdamas mane iš fantastų klubo į Antakalnio pakraščio studentų „barakus“ vis murmėdavo ir grasindavosi, kad tuoj tuoj pradės rimtą naują internetinį projektą, skirtą knygoms. Tuoj pradės... Tuoj startuos...
Ir ką – pradėjo. Pradėjo tais laikais, kai daugeliui labiau rūpėjo ne skaitymai, o darbo paieškos, kai apie skaitymą ir knygas kalbėta lyg tarp kitko, gerokai mažiau, nei dabar, kai sklando visokios pustuštės deklaracijos paskelbti metus skaitymo ar knygos metais...
Smagiausi buvo pirmieji metai – nemeluosiu. Kai apžvelginėdavom savo mėgstamas nušiurusias-nučiupinėtas knygeles, kai forume užsidiskutuodavom tokiomis temomis, kaip...mmm...
- ar gali žmogus būti parblokštas, pvz., kulkos smūgio?..
- kas yra alternatyvioji istorija, o kas kriptoistorija?..
- kas dirbs mėšlavežiais atėjus komunizmui?..
- ar už „bitlų“ dainų citatų panaudojimą teks sėsti į cypę...
..ir t.t.
Buvo metas, kai skaitytoje siautėjo mergina, „kieta pravarde“ – L. Krutulytė, pasižymėjusi ypatingu talentu provokuoti, erzinti ir juokinti žmones (dažniausiai apžvelginėjusi S. Kingo kūrybą).
Buvo metas, kai visuotinį susierzinimą aštriom kategoriškom apžvalgom kėlė...mm.. va, atmintis ir pavedė, kaipgi tas jaunuolis... Vilis Normanas, va.
Būdavo smagu paskaityti "Geriausios Lietuvos fantastikos“ apžvalgas – ypač, žinoma, jų komentarus, kur kokia Tošė Malošė skalbdavo kailį kokia Edui Gruzdui už „belaisvių pilį“.
Buvo momentas, kai sumanėme įkurti savotišką literatūrinį kalendorių – deja, tai pasirodė per sprangus ir sunkiai virškinamas kąsnis – nepavežėm.
Būdavo ypač malonu kartą metuose susirinkti prie alaus-vyno-arbatos padiskutuoti apie knygeles ir rašytojus kur jaukioje aludėje (kur dažniausiai skambėdavo klausimai-šūksniai „o skaitei?“ ir atsakymai – „žinoma!“)
Skaityta suvedė/išskyrė nemažai likimų. Yra, jos pagalba susiradusių sau gyvenimo porą, yra mirtinai įsižeidusių ir atsižegnojusių nuo apžvalgų skaitymo-rašymo, yra šmėstelėjusių it meteoras ir vėl praskridusių kažkur į tolius...
Vėliau pastebėjome, kas mus pastebėjo. Kad galima – ne, neužsidirbti, bet kažkiek kompensuoti sugaištą laiką – daugelis leidyklų noriai dalinosi savo naujienomis (ar ir užsigulėjusiom senienomis) teprašydamos už tai parašyti knygelės apžvalgą.
Man patiko, kad svetainė, bendradarbiaudama su leidyklomis nesistengė įtikti – visada pabrėždavo, jog apžvalgininkas parašys savo sąžiningą nuomonę, net jei leidykla nemokama jam ir davė knygelę.
Todėl, tikriausiai, gerokai nusivylė tos leidyklos, kurios manė, kad skaitytos apžvalga=knygos reklama.
Žinoma, tai buvo įžūlu ir nejaukoka – paimti knygą bei, ja nusivylus, rašyti neigiamą apžvalgą – na, tartum tėkštelėtum leidyklai šlapiu skuduru per veidelį... Bet trigubai nejaukiau būtų buvę, jei svetainė būtų parsidavusi „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto...“ Žinoma, dabar tokie laikai, kad kartais net ir neigiama nuomonė geriau nei jokios – vis pastebės knygelę, vis nupirks (ne paslaptis, kad kartais apžvalgos autorius gali būti gerokai subjektyvus).
Pradėjus aktyviau bendradarbiauti su leidyklomis, skaitytos.lt turinys gerokai pasikeitė – iš mėgiamų knygų apžvalgos svetainės, ji tapo daugiau knygų naujienų svetaine.
Leidykloms tai buvo į gera, svetainei, mano nuomone – kiek blogiau. Diskusijos ėmė rimti – apie seną numylėtą knygą visada atsiras norinčių pasidalinti savo mintimis, apie naują, kurios daugelis dar neskaitė – gerokai mažiau.
Kita vertus „karštos“ naujienos ir aktualijos kartais irgi sukeldavo ne mažesnį emocijų ir diskusijų pliūpsnį.
Skaitytos forumas buvo (ir, tikiuosi – tebėra) – bent jau man, pati įdomiausia, gyviausia svetainės vieta.
Todėl buvo ypač skaudu matyti šio forumo merdėjimą, kai skaitytą.lt užpuolė reklaminiai robotai, į forumą pradėję masiškai rašyti beprasmes žinutes... Svetainė ėmė gesti – apžvalgos dar buvo dedamos, bet komentarai jau buvo atjungti. Vėliau, įvedus komentavimą tik su privaloma registracija, komentarų (ir diskusijų) kiekis gerokai sumažėjo.
Metų metus tęsėsi šnekos apie portalo rekonstrukciją, bet darbai taip ir nejudėjo iš vietos.
Bet 2007-aisiais, reikalai, regis, ėmė taisytis.
Daliaus dėka jau turime naują skaitytos sistemą (kas, kad neįprastą – svarbiausia – veikiančią!), naujas komentavimo galimybes.
Skaitytos.lt sumanytojui ir jo dešiniosioms bei kairioms rankoms (kuriomis ilgai buvo murmt ir magyla) jau nebereikia tiek vargti įdedant eilinę apžvalgą – ta gali padaryti patys autoriai (nebent pritingi, na, aš, skubu prisipažinti – pritingiu).
Reikia tikėtis, kad portalas, atsigavęs nuo nokdauno, vėl taps pilnakrauje, gyva ir sveikai triukšminga knygų ir skaitymo mėgėjų bendravimo vieta, klubu internete. To, matyt, skaitytos gimtadienio proga ir derėtų palinkėti.
Ir padėkoti Justinui – kad nenuleido, ir vis dar nenuleidžia rankų, o mes turime kur pasikalbėti apie mėgstamas ir nemėgstamas knygeles.
Apie
offca
Apie knygą: Joey Goebel – Kankinkite artistą Leidykla: Vaga (2007)
ISBN: 9785415019533
Puslapių skaičius: 288
Menas - tai verslas. Parduoti kūrybą šiandien sudėtinga, nors visi tai daro: knygos, laidos, muzika, dainų tekstai, pjesės yra tik prekės, kuriose vieni ieško prasmės, o kiti iš tos paieškos darosi pelną.
Vieni tokią produkciją aukština ir ima tai, kas arčiausia ranka pasiekti (tai, ką kiša reklama), kiti keikia bei bando atskirti pelus nuo grūdų. Ir visi malasi toje pačioje erdvėje bandydami rasti vidurį tarp menininkų kūrybos kokybės ir kiekybės. Gi net skaitant kažkelintą Remarko, Hemingvėjaus ar Kingo kūrinį imi pastebėti besikartojančius niuansus, o tada ir pagalvoji, kad gal geriau tų kūrinių būtų kelis kart mažiau, bet kiekvienas originalus. Aišku, nuo savęs nepabėgsi, nebent tavo įkvėpimą skatins ir kūrybingumą ugdys Joey Goebel knygoje „Kankinkite artistą“ aprašytais metodais.
Šito romano istorija tokia: gigantiško pramogų koncerno prezidentas imasi projekto pavadinto „Naujasis Renesansas“, kurio tikslas atrinkti talentingus jaunuolius ir jiems dirbtinai sukurti kankinančias gyvenimo sąlygas, kad iš kančios gimtų įkvėpimas kūrybai. Kokybiškai ir produktyviai kūrybai, kuri pakeistų šabloniškus ir nuobodžius serialus, realybės šou bei kitas žemo kultūrinio lygio muzikos ir kino pasaulio pramogas. Toliau pasakojama apie vieno tokio priverstinio talento, Vincento, gyvenimą, kurį artistiškai kankina korporacijos pasamdytas vadybininkas Harlanas Eifleris. Kankinimas pasireiškia tuo, kad Vincentas nuolat praranda draugus ir drauges, sukasi nelaimingos meilės pinklėse, susargdinamas nepagydoma liga, svaiginamas alkoholiu ir medikamentais bei luošinamas kitaip, tiek fiziškai, tiek psichiškai. O kaip tai veikia patį Vincentą ir kaip tai įtakoja jo kūrybą, galima sužinoti perskaičius romaną.
Kūrinys įtraukia nuo pat pirmojo sakinio: „Man labai gaila, bet turiu tau pranešti – tu niekada nebūsi laimingas“. Intriga garantuota, skaitymo malonumas taip pat: spalvingi charakteriai, žaismingi ir gyvi dialogai, naudojamos skirtingos pasakojimo formos, daug veiksmo... Kažkuo šios knygos skaitymas priminė man kokybiško serialo žiūrėjimą; puslapiai keičiasi, o veiksmas pasibaigus įžanginei serijai sustojo; imi lengvai erzeliuoti, tačiau žiūri toliau – iki paskutinės serijos, kur vėl įvykiai įsibėgėja, keičia vienas kitą ir gauni tą išsvajotą finalinį epizodą.
Ambicinga Goebel romano tema visgi pateikta pigiame literatūriniame įvalkale. Nors autorius eskaluoja mintį ir piktinasi, kad dabartinis popkultūros mėšlas sukurptas ant sekso industrijos pagrindo (nuogi užpakaliai, didelės iškirptės, vulgarūs judesiai ir pan.), tačiau pats nevengia šitos temos knygoje „Kankinkite artistą“. Praktiškai veik visi knygos konfliktai paremti „antro galo“ bėdomis, neišskiriant kulminacinio epizodo. Sveikintina, kad knygoje atvirai pasišaipoma ne tik iš amerikietiško popkultūrinio šlamšto vartotojų, bet ir iš kūrėjų, atlikėjų, prodiuserių; minimi tiek realūs, tiek išgalvoti kultūrinio pasaulio atstovai: realūs dažniau teigiama prasme, išgalvoti – neigiama, tačiau ir pastaruosiuose galima atpažinti kai kuriuos „užkoduotus“ personažus. Pvz.: ar aš labai suklysiu pasakęs, kad Styvenas Silveinas man priminė Silvestrą Stalonę, o TJI/Globe-Terner kompanija ir jos prezidentas – žiniasklaidos magnatą Turner‘į.
Romano istorija pasakojama Vincento vadybininko lūpomis, ir dažnai neina suvokti, kas yra pagrindinis veikėjas: Vincentas ar Harlanas. Tai skaitant erzino, nes per tokio pasakotojo prizmę negalėjau suprasti ir įsijausti į Vincento kūrybines kančias,- t.y. mano išankstiniai lūkesčiai, susipažinus su knygos nugarėlės tekstu, liko nepateisinti: vietoj istorijos apie kankinį gavau istoriją apie kankintoją.
Peržvelgiant knygos struktūra, įspūdis toks, jog romanas rašytas su intencija jį ekranizuoti: daug įmantrių dialogų, kuriuos palydi veikėjų veiksmai, ir jokios veikėjų vidinio pasaulio analizės. Net pabaiga perdėm holivudinė. Negana to, kad ironiška istorija virsta į pigų trileriuką su pasivažinėjimu po Ameriką, paskutinis skyrius skaitosi lyg banali filmo pabaiga, kurioje išvardijami visi veikėjai ir tekstu aprašomas jų tolimesnis likimas. Geriau jau visai jo nebūtų buvę: skaitytojas galėtų bent pasukti smegenis ir palavinti vaizduotę.
Šis romanas įdomus kaip vakaro skaitalas. Tokio vakaro, kurį grįžę iš darbo, žmonės įsijungia televizorių ir spokso dar vieną Lotynų Amerikos serialą ar realybės šou dienoraštį. Tai vagia laiką, tačiau atpalaiduoja, leidžia įsijausti ir gyventi kitų gyvenimą. Tol, kol jo kažkas neužbaigia: režisierius, scenaristas, prodiuseris ar negavusi planuotų reitingų televizijos kompanija. O tada nieko nebelieka, ta prasme, nelieka nieko iš to, ką matei: jokio grūzo ar lengvumo, jokių minčių ar emocijų, jokio susimąstymo ar siekio pakeisti savo gyvenimo detales,- tik noras imtis rimtesnės pramogos. Na, nebent esat lengvai pasiduodąs televizijos įtakai, tai nuo šiol imsite kankinti savo atžalas „kūrybiniam įkvėpimui“.
Reziume: knyga nėra visiškas šlamštas, tiesiog ją priskirčiau tai laisvalaikio literatūrai, kuri skaitosi lengvai, įdomiai, bet nieko nepalieka, arba didžiulio užmojo ir pretenzingas romanas, vertas J. Londono „Martino Ideno“ poros skyrių.
P.s. Neapsigaukit dėl knygos storio, jis ir pačioje knygoje ir leidyklos internetiniame puslapyje nurodytas 200 psl. didesnis, negu yra iš tikro.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Fantastinis patriotizmas
Gabija
Apie knygą: Danutė Bindokienė – ANGELŲ SNIEGAS Leidykla: Bonus animus (2007)
ISBN: 9789955754039
Puslapių skaičius: 176
Buvo laikai, kai lietuvių literatūra buvo suskilusi į kuriamą Lietuvoje ir į kuriamą išeivijoje. Danutės Bindokienės apysaka „Angelų sniegas“ − iš ten, iš anapus. Rašyta išeivių vaikams ir išleista 1981 m. O 2007-aisiais perleista Lietuvoje. Serijoje „Z-7“, kurioje, anot leidyklos „Bonus animus“ užmojų, leidžiamos „geriausios fantastinės knygos visiems iki 18 metų“.
Apysakos tema tikrai fantastinė. Paslaptingi pūkai, gavę „angelų sniego“ pavadinimą, ima plisti įvairiose Žemės vietose ir kelia mirtiną pavojų žmonijai. Jie atskiria nuo pasaulio vasarojančių Amerikos lietuvių šeimą: motiną ir būrelį įvairaus amžiaus vaikų − keturiolikmetį Vytenį, Dainę ir jos draugę Rugilę, jauniausias dvynes sesutes Liną ir Liepą. Būtent Vyteniui lemta atskleisti ir angelų sniego kilmės, ir galimybės juos sunaikinti paslaptį. Deja, tema, siužetas ir problemos sprendimo būdas tokie nuvalkioti ir taip elementariai pateikti, kad ima atrodyti, jog apysaką sukūrė ne profesionali rašytoja, o keturiolikmetis, sumanęs išbandyti jėgas fantastikos srityje. Taigi tie, kurie tikisi čia kvapą gniaužiančio trilerio, gaus nusivilti.
Vis dėlto nesinori nuvertinti autorės darbo. Tiksliau − įnašo į išeivijos lietuvių literatūrą. Knyga turėjo užpildyti lietuviškos literatūros spragą paaugliams, augantiems anglakalbėje aplinkoje, tikintis, kad nuotykinis siužetas apie angelų sniegą paskatins juos skaityti lietuviškai: 1981 m., kai ši apysaka pasirodė, anaiptol ne visiems lietuvių karo pabėgėlių anūkams ta lietuvių kalba buvo tokia priimtina, kad galėtų laisvai bendrauti. Taigi autorės noro išsaugoti savą kalbą apysakoje yra su kaupu. „Mūsų Dainė kuria jau antri metai, po to, kai lietuviškoje mokykloje laimėjo eilėraščių rašymo konkursą. Visi keturi vaikai lanko lituanistinę mokyklą, nes mes esame lietuviai, norime išlaikyti savo senąją kalbą ir kultūrą…“ − pasakoja mama Rimvydienė žurnalistams, susirinkusiems į vasarnamį po to, kai Vytenis įmena angelų sniego mįsles. Veikėjų pasididžiavimas savo lietuviška kilme ir desperatiški autorės bandymai rasti kontaktą su šiuolaikiniu išeivių skaitytoju vaiku − verti medalio. O pakartotas šios knygos leidimas Lietuvoje sveikintinas kaip duoklė lietuvių vaikų literatūros istorijai. Ne daugiau.
Dantų griežimo simfonija
Viktorija Vit
Apie knygą: Rimantas Černiauskas – KORIDORIŲ VILKAS Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2007)
ISBN: 9789986394877
Puslapių skaičius: 175
Kai visa Lietuvos žiniasklaida kaltinama atitrūkimu nuo paprasto žmogaus, koncentracija į didžiųjų (cha) šalies miestų gyventojus ir užuomaršumu, jog šalia dar gyvena gyvenviečių, kaimų ir miestelių šviesuoliai ir tamsuoliai, rašytojų tokiomis nuodėmėmis neapkaltinsi. Apie kaimą jie rašė, rašo ir tikriausiai rašys.
Jis – neišvengiamai prasigėręs (viešoji nuomonė), pilnas kažkokio pūvančio nuobodulio, banalių šeimyninių scenų – tebėra lašas vilties visokio plauko kūrėjams, kad va kaimo gyvenime tai jie ras neišsenkantį įkvėpimo šaltinį, originalumo kibirkštį etc. Juk visai madinga ir populiaru kaimo keistuolius fotografuoti, filmuoti, aprašinėti, įrašinėti... Tada snobiška didmiesčių auditorija neišvengiamai bus priversta susirinkti į kokią oficialią parodą ar knygos aptarimą ir kalbėti apie tuos bulviakasių žmones kaip apie kokius retus vabzdžius.
R.Černiauskas, deja, už savo kolegas niekuo ne originalesnis. Daugelyje vietų – net nuviliančiai banalesnis. Pradžioje dar sukandusi dantis skaičiau jo įžvalgas šiandienos ir truputį ankstesnio kaimo tema, kartodama sau, kad kankinystė vardan tolerancijos – šventas dalykas. Bet jau knygos viduryje visiškai palūžau, ir tada ėmė erzinti viskas: ir dedikacijos po daugeliu apsakymų (“Vienai Reginai”, “Vienai Nijolei”, “Teodorui”), banalūs, neišbaigti, o daugeliu atvejų – net tinkamai ir nepradėti psichologiniai charakteriai, gausybė klišių ir net kai kurios elementarios gyvenimiškos logikos klaidos. Štai, pavyzdžiui, rašo žmogus apie nedarnios šeimos nedarnų gyvenimą “komunalkėje”. Kur vyras – neištikimybės, girtuoklystės ir to nuodėmių rinkinys. Mokantis tik periodiškai pabandyti pasikarti. O palikdamas savo žmoną (ar jos išvarytas – čia kaip pažiūrėsi) ima ir atsiunčia žmonai laiškelį. Kuriame rašo, kad “jie su Viktorija myli vienas kitą. Jie nekalti, kad pamilo…” (p.53). Dabar žinosiu, kad riteriai, kurie žmonoms apie savo naują pasiją elegantiškai praneša aukštuomeniško stiliaus laiškeliu, slepiasi, pasirodo, visai ne pilyse ar dvaruose, o „komunalkėse“.
Labai labai nevykę man pasirodė bandymai pažvelgti į pasaulį moters akimis. Visa bėda, kad pasakotojui moterys – tai tik vaikštantys kompleksų, vienatvės ir baimės neištekėti komplektai. Antra vertus, apsakymas apie gėjų parkelį – irgi vienas liūdnesnių literatūrinių bandymų. Gal tada jau geriau tiesiog rašyti apie rudenėjančią gamtą.
Visa laimė, kad knygos pabaigoje yra toks novelių ciklas „Tolminkiemio istorijos“. Knygos anotacijoje jis pavadintas „brandžiu“. Dėl šito galėčiau gerokai pasiginčyti. Bet tai – jau bent labiau vykę kūrybiniai bandymai, nei likusieji apsakymai, kurių vienintelis teigiamas bruožas – trumpumas. „Tolminkiemio istorijose“ pasakojama apie Kristijoną Donelaitį. Kiek čia faktinės medžiagos, kiek – vaizduotės, sunku pasakyti. O pagaliau ir ne taip svarbu. Nors vietomis man kliūva bandymas suderinti primirštus gimtosios kalbos žodžius („sodnas“, „ąnžuolinis“) su visokiais „ištobulintas“, nors kai kur K.Donelaičio asmenybė man pasirodė pernelyg bandyta sudvasinti, pakylėti aukščiau , bet šios novelės vienintelės neleidžia nuskęsti skaitytojui dantų griežimo simfonijoje.
Lietuvoje yra dar viena gera rašytoja
Aurelijus Katkevičius
Apie knygą: Dalia Jazukevičiūtė – JUODAS KVADRATAS Leidykla: Tyto alba (2007)
ISBN: 9789986165729
Puslapių skaičius: 238
Aš norėjau parašyti apie antrąją Dalios Jazukevičiūtės knygą „Juodasis kvadratas“. Aš norėjau parašyti jau apie pirmąją – „Anarchistės išpažintis“, bet šitame tinklalapyje kitas žmogus suskubo tai padaryti anksčiau negu aš. Kol kaupiausi parašyti apie antrąją – irgi kitas žmogus parašė.
Dabar aš sėdžiu ir galvoju: ar čia man dar ką ir berašyti?
Na, bet juk aš matau kitaip – pagal apibrėžimą, "by default", ar ne?
O be to – na, ar aš kaltas, kad jūs galvojate greičiau negu aš?
Vis vien – prieš kalbėdamas apie antrąją, turiu pasakyti šį bei tą apie pirmąją.
Kokius trisdešimt, gal keturiasdešimt puslapių „Anarchistės išpažinties“ dar skaičiau įsidėjęs redaktoriaus akis.
Aha – kodėl „lovos skersmuo“? Ji ką – apskrita? Hm, koks čia sakinys – „nepalikau raštelio, kaip įprasta“. Įprasta nepalikti ar įprasta palikti?
Bet va po tų kelių dešimčių puslapių redaktoriaus akiniai kažkaip sutirpo, ir skaičiau tiktai tekstą. Ir skaičiau godžiai, springdamas, praversdamas. Ir man nė kiek netrukdė tai, kad personažų prototipai atpažįstami (kaip dabar vargšui Egidijui ar ne visai vargšui Algimantui jaustis, aš nežinau, bet ir ne mano reikalas...).
Sutrynė, sutraiškė visus savo gyvenimo kampus kaip stiklo šukes saujoj ir taip ir sugrūdo gerklėn: vemkit krauju, suskiai, nes man buvo bloga. Ir aš parašysiu knygą apie tai, kaip aš norėjau parašyti knygą tuomet, kai man buvo bloga.
Čia pirmoji – į pirmąją tu gali sudėti savo patirtis, savo dulkes ant rašomojo stalo, nudaužytus krumplius, nepasakytus tostus, neišsapnuotus košmarus: visą savo gyvenimą.
Ką tu pasakosi antrojoje, jeigu prieblandos šmėklas ir pilkus lyg milinės rytus jau sumalei į kruviną faršą su stiklu ir supakavai mums, svetimiems?
Aš nesidėsiu šįkart jokių redaktoriaus akinių (nors šyptelėsiu skaitydamas, kad pirmai parodai besiruošdama pagrindinė herojė, dailininkė Stella, dar 37-erių, o po keliolikos puslapių – jau 35-erių).
Mane erzino pradžia – egzaltuotas romantiškos humanitarės strykčiojimas su vyriškais marškiniais pievelėmis – ir frazuotės lyg tipiškos blogas.lt gyventojos. Ir tik vėliau beskaitant atėjo – taip ir turi būti: va tokia va plaštakė, veidu į tikrovę. Gyva dar? Dar gali pakelti? Tai še dar – stiklinę vidurius draskančio skausmo iškrovos, naktimis dūžtančių ir skeveldromis byrančių iliuzijų dėlionė, kurios briaunas dar tik teks suklijuoti. Kuo? Kokiu nors fiziologiniu skysčiu.
Vytautas Mačernis kitados ragino mokytis gyventi ir dūžtančiose formose. Vieną mokinę tikrai turi: nuolatos suklijuoti prasmės ir tikėjimo (va jis, tas žodis - tikėjimo) pavidalą iš subyrėjusio gyvenimo Dalia Jazukevičiūtė mokosi ir mokymosi patirtimis dalijasi.
Nėra labai daug lietuviškų knygų, kurias perskaitęs aš nesigėdyčiau prisipažinti: žliumbiau.
Tai va, Dalia, žliumbiau – žliumbiau kaip piemuo žiūrėdamas indiškus ar indėniškus filmus. Ir jaučiau, kad kažkas manyje truputėlį truputėlį valosi. Aristotelis sakė, šitas daiktas vadinasi katarsis.
Siužetas? Taigi eikit, pasiimkite ir perskaitykit. Tik to betrūko, kad gadinčiau jums malonumą.
Ponios ir ponai, turiu jums pranešti liūdną žinią: Lietuvos spauda prarado vieną gerą žurnalistę.
Ponios ir ponai, Lietuvoje yra dar viena gera rašytoja.
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .