Auksinio kardo kronikos
Gediminas Kulikauskas
Apie knygą: Charles Louis Thourout Pichel – ŽEMAITIJA Leidykla: Samogitia Media (2007)
ISBN: 1794004
Puslapių skaičius: 233
Aš sužavėtas. Karalienė sužavėta.*
Teprireikė vos šešiolikos metų, kad Lietuvoje būtų antrą sykį perleistas „...nepaprastas istoriografijos laimėjimas...“, kaip dar žilais 1991-aisias savo pagiriamajame žodyje tvirtino apie šį (laimėjimą) profesorė Vyda Kęsgailaitė-Ragulskienė.
Tai knyga, kurią (cituoju vieno žemaičių forumo dalyvių pokalbį): „...skaitydamas pajunti pasididžiavimą, kad esi žemaitis.“
Tai „Nuslėpta ir nutylėta galingos tautos istorija“ – kaip ją iškilmingai pristatė Lietuvos radijas (ir televizija).
Autorius skelbiasi ilgus metus rinkęs medžiagą „...užmirštuose archyvuose, sutrūnijusiuose metraščiuose, retuose laiškuose, nuslėptuose dokumentuose, šeimų istorijose ir knygose, nukištose nuošaliausiuose Europos ir Amerikos vietose.“
Šių paieškų rezultatas – veikalas, kur „Atskleista nutrūkusi grandis Europos istorijoje“, o pasaulis iš jo sužinos „...tiesą apie vieną įžymiausių visų laikų meno lobių“ (bjauriai atskleisiu paslaptį – tai auksinis žemaičių valdovų kardas).
Pichel, panašu, surado ir karinės mongolų galybės paslaptį: „Mongolai visose savo kovose plačiai vartojo siaubą – jį keldavo ir jų negraži išvaizda ir nuo jų sklindanti smarvė.“
Kaipgi su šiuo mongolų siaubu susidorojo senovės žemaičiai, anot autoriaus, sustabdę ir sunaikinę Aukso ordą?.. Gana paprastai – patrankomis:
„Mūšis įvyko atvirose Lydos apylinkių lygumose. Mongolai čia buvo pergudrauti – jie atsidūrė artilerijos užtveriamojoje ugnyje – apstulbintos jų pajėgos buvo kirste iškirstos, o raiti žemaičiai galutinai juos sunaikino.”
Kodėl apie šį mūšį jums (tikriausiai), neteko girdėti? Kodėl jo diena nepaskelbta valstybine švente? Nes bjaurybės „Kronikininkai patrankų gausuma klaidingai vadina maurojančiais bizonais“.
Bet ką ten laukiniai mongolai, jei žemaičių artileristai sėkmingai triuškino kalavijuočius dar Saulės mūšyje!
Kaip aiškėja skaitant Pichel tyrinėjimus, šarvuotus vokiečių riterius ten ištaškė apšaudydami iš tuščiavidurių, žemėn įkastų rąstų – „Per atvirąjį galą – žiotis į vamzdžio vidų būdavo dedami gausiai tiekiami akmenys, kurie uždegtų durpinių kerpių miltelių sprogimu būdavo svaidomi į priešo kariuomenę.“
O pristigę pabūklų, žemaičiai, spjovę į visokias ten tarptautines konvencijas, be didesnių skrupulų panaudodavo ir cheminį bei dujinį ginklą:
„...apie 1245 – 1250 m., kaip byloja žemaičių padavimas, kai 100 000 mongolų armija naktį buvo įsirengusi stovyklą ties Lietuvos sienomis, žemaičiai panaudojo chemikalus ar nuodingas dujas ir sunaikino visus tos armijos karius bei gyvulius. Veikimas buvo toks baisus, kad žemaičiai prisižadėję daugiau niekada jų nebevartoti.“
Nesunku nuspėti, jog šių, Matejkos teptuko vertų mūšių metu, žemaičiai įgydavo gausybę turtų, o vienas iš tokių legendinių trofėjų – auksinis kardas, net tapo žemaičių Saulės dinastijos simboliu (ir išliko juo iki 1894-ųjų, kol dingo paslaptingomis aplinkybėmis).
Deja, vėliau atėjo nuosmukis – garbę ir galias iš žemaičių įvairiomis klastomis paveržė lietuvių kunigaikščiai, o pirmuoju tokiu klastūnu buvo karalius Mindaugas, kurio „..intrigos suskaldė žemaičius į tarpusavyje besivaržančias ir pavydo graužiamas gentis.“
Vytautas buvo ne geresnis – pasirodo, tiek jam, tiek kryžiuočiams „...nedavė ramybės didžiuliai Žemaitijoje paslėpti lobiai – karo grobis, paimtas iš Aukso ordos. 200 metu kryžiuočiai grobė ir kankino daug įžymių Žemaitijos kilmingu asmenų veltui ieškodami šių lobių slėptuvių.“
O pirmiausia, žinoma (nedavė ramybės) – auksinis kardas.
Naivuoliai! Iš kurgi jiems žinoti, kad šie turtai, žemaičių vyr. žynio pranašavimu, nebus prieinami tūkstantį metų ir „Laikas parodys, ar tai įvyks, nes artėjame prie 2243 metų.“
Nepaisant visų skriaudų ir klastų karinė žemaičių galybė, it begęstančio laužo žarijos – retkarčiais dar blykstelėdavo.
Žemaičiai, pasirodo, laimėjo ir Kircholmo (Salaspilio) mūšį, žemaičių raiteliai išgelbėjo Napoleoną prie Maskvos.
Žemaičiai sumušė bermontininkus…
Žemaičiai nužudė Smetoną…
Oi, būsiu išsitaręs, na bet kad jau, istorija ten tokia:
1932-ųjų liepą žemaičių vyriausieji surengė susitikimą su savo slaptuoju kunigaikščiu „Amerikos fermoje Konektikute“. Pasitarimo metu nuspręsta „...pasiūlyti Lietuvos vyriausybei pusę Žemaitijos turtų, jei Žemaitijai bus suteikta autonomija.“ Bet A. Smetona tik pasišaipė iš tokio pasiūlymo, tad įsiutę žemaičiai pažadėjo jam atkeršyti.
Ir ką gi – tepraėjo vos 12 metų ir iš sovietų okupuotos Lietuvos į Ameriką pasprukęs Smetona žuvo labai paslaptingomis aplinkybėmis Čikagoje. Panašiai mįslingai pasimirė ir kiti jo „kabineto nariai“.
Vidinę knygos logiką gal kiek sudrumsčia tik 20 skyrius, kuriame, anot Pichel, „Aikštėn iškeltos Rusijos caro Nikolajaus II ir jo šeimos paskutinės intymiosios valandos, parodoma vienintelė žinoma žudynių aukų nuotrauka.“
Nors žadėta nuotrauka knygoje taip ir nepateikta – reiktų numanyti, jog prie Rusijos imperijos žlugimo svariai prisidėjo...Žinoma, ne kokie nors ten aukštaičiai, o patys tikriausi žemaičiai, kuriais, pasirodo labai pasitikėjo tiek Leninas, tiek Trockis.
Tiesa, žemaičiai turėjo ir sąjungininkų – okultinį judėjimą, vadovaujamą „ponios Blavatskos“, buvusios „...pasaulio okulistų vado A. A. B., kuris save vadino pasaulio valdovu ir gyveno Artimuosiuose Rytuose, pavaduotoja.“
Tokia tad istorija. Šimtmečiais skriaustiems karingiesiems žemaičiams beliko laukti ne taip daug – vos porą šimtmečių, nes „Jų pagoniškoji pranašystė skelbia, jog antrasis Žemaitijos didingumo laikotarpis prasidėsiąs 2243 metais. Dauguma žemaičių tvirtai tuo įsitikinę.“
Ką gi, pamatysim (tiksliau – mūs vaikučiai pamatys). Na, o pats Pichel be didesnių užuolankų knygos pabaigoje sumišusio skaitytojo klausia:
„Ko vertas istorijos mokytojas, profesorius, politinis istorikas, karo specialistas, žurnalistas ar rašytojas, jei jis nėra skaitęs „Žemaitijos“.
*
– Esu sužavėtas, – monotoniškai giedojo Korovjovas, – esame sužavėti... Karalienė sužavėta...
– Karalienė sužavėta... – už nugaros sniaukrojo Azazelas.
– Esu sužavėtas, – spygavo katinas.
(M. Bulgakovas, Meistras ir Margarita).
Kodėl verta prisijungti?
Dalius
Pradėsiu šį savo įrašą nuo prašymo prisijungti ir įvertinti tas knygas, kurias esate skaitę. Tai tikrai labai paprasta: įvedate savo OpenID (paskaitykite Apie dalį, jei nežinote, kas yra OpenID), spaudžiate prisijungti, o tada naudodamiesi paieška arba knygų sąrašu įvertinate tas knygas, kurias norite. Jei knygos nėra sistemoje, ją galite pridėti.
Jei įvertinsite bent kelias knygas (nepriklausomai nuo to, ar jums jos patiko ar ne), padarysite didelį darbą. Kokia nauda jums iš to? Priklausomai nuo jūsų (ir visų kitų įvertinimų) sistema rodys, kokios knygos patiko žmonėms, kurie skaitė panašias knygas. Taigi, jums bus daug paprasčiau išsirinkti knygą skaitymui, bet tam reikia kuo daugiau vertinimų. Ir tai tik pradžia.
Prisijungti verta ir dėl to, kad:
- Galėsite pridėti knygas ir rašyti apžvalgas (tiesą sakant, jei sistemą užplūs prastos apžvalgos, sistema gali keistis);
- Galėsite vertinti ne tik knygas, bet ir apžvalgas;
- Bus daug paprasčiau rašyti komentarus, o savo vartotojo puslapyje (į ji paprasčiausia pateksite paspaudus savo vardą/nick'ą virš menu dešinėje pusėje) galėsite sekti atsakymus į jūsų komentarus;
- Galėsite kurti grupes ir burti bendraminčius.
Štai dar keletas dalykų, kurių sulauksite ateityje ir kurie tikrai atsipirks:
- Sistema, priklausomai nuo jūsų ir visų kitų vartotojų vertinimų, jums rekomenduos knygas, kurias jums verta perskaityti. Kita vertus, draugai pažiūrėję į jūsų vartotojo profilį galės jums padovanoti knygą, kurios jūs dar nesatę skaitę ir kuri jums tikriausiai patiks;
- Padėsite įvertinti autorius, leidyklas ir knygų apžvalgininkus apskritai - po kiek laiko tai išeis į naudą visiems, jei tik subursime kritinę masę;
- Ateityje prisijungę vartotojai galės vertinti komentarus.
Ir kaip jau sakiau tai tik pradžia...
Paukščiai, draskantys raizgus
Mirmeka Alba
Apie knygą: Julija Ostapenko (Юлия Остапенко) – PAUKŠČIŲ GAUDYTOJAS (Птицелов) Leidykla: ACT (2007)
ISBN: 5170387318
Puslapių skaičius: 540
Kaip sako autorė, jauna, bet anot jos pačios jau „laimėjusi daugybę visokių konkursų“, ji rašanti „Maginę fantastiką su stipriu polinkiu į klinikinę patopsichologiją“. Visiška teisybė, psichologės diplomas turbūt ramybės neduoda ir ėmusis riterių, religinės nesantaikos, kovų dėl sosto ir panašių temų... Tokioje terpėje sukasi ir šio romano veiksmas. Mėgstančius trečiame maginės fantastikos kūrinio puslapyje rasti drakoną, o dešimtame – bent keletą burtininkų, galiu pagąsdinti: perskaičius apie 200 puslapių, man staiga į galvą kniostelėjo viena mintis; aš nuėjau ir paklausiau žmogaus, kuris knygą skaitė prieš mane: „O ten bus kas nors fantastiško?“ Klausiamasis truputį pasimetė. Aš bandžiau padėti: „Na, drakonų, trolių kokių nors... Burtų...“ „A, tai bus šiek tiek.“
Nors ne drakonų ir ne trolių. Šiek tiek senųjų dievų-saugotųjų, šiek tiek neįtikėtinų sutapimų, šiek tiek besivaidenančių praeities šešėlių. Daug psichologijos. Daug kovų – ne vien šaltaisiais ginklais, bet ir „protas prieš protą“, „jaunystė prie patirtį“, „cinizmas prieš avantiūrizmą“, „tiesmukumas prieš įtarumą“. Autorė veikėjus nagrinėja kaip anatomas kokią varlę. Niekas čia nepraleidžiama tiesiog šiaip sau: nuo jų nulupamas sluoksnelis po sluoksnelio... Bet štai įsivaizduokit svogūną. Kad ir kiek lukšto nuo jo nuluptume, viduj rasite vis tą patį svogūną.
Paukščių gaudymas – mesero Luko Džeidri amatas. Menas. Pašaukimas. Tai jo esmė: pagauti į savo pinkles kokį nors žmogų ir priversti jį pasitikti savo rūsčios lemties – dažniausiai bausmės – ateiti pačiam. Lukas cinikas, jis neprisiriša prie žmonių – nes bijo prisirišti, jis nėra žiaurus savo ketinimais (jam nusispjaut), bet dažnai žiaurus darbais. Aišku, savo spintoje šis vyriškis laiko ne vieną skeletą... Tuo jis skiriasi nuo karštagalvio ir vėjavaikio riterio Marvino iš Fosteino, kurio kraują kaitina 21 metai, o ranką dažnai valdo troškimas kautis – su bet kuo, svarbu kapoti, kapoti, kapoti - ir pačiam likti gyvam. Jis talentingas, bet neprotingas. Jis visiškai nemoka pralaimėti... Ir Marvinas lyg netyčia pakliūva ant kelio Paukščių Gaudytojui. Paukštelis labai viliojantis. Visų pirma patį Luką. Jam reikia šito mergišiaus ir peštuko, tik jį vertėtų dar truputį pabrandinti – pažeminti; apstulbinti; priversti jį prarasti, ko jis prarasti nenori, ir priversti jaustis kaltu dėl to. Lukui siekia užsiauginti Priešą. Bet Marvinas su savo retais sugebėjimais prisidirbti tampa reikalingas dar ir kitiems. Karalienė ant jo griežia dantį, valdančiajam švento Patriko ordinui prireikia jo paslaugų – arba lavono, ir – ką apie vaikiną pamanys sutiktas giliausiai Luko spintoje paslėptas skeletas?..
Ne, vis dėlto nepaisant mūšių, intrigų ir meilės romanų, nepaisant „riterinės aplinkos“ ir „viduramžiškų detalių“ tai nėra grynoji nuotykinė maginė fantastika, o reta psichologinė jos atmaina. Tiesa, kartais tai vargina. Negi negali herojai tiesiog šiaip ko nors daryti, ir nebūtina jiems visada turėti kažkokių slaptų priežasčių?.. Kad sužinotum, ar esi teisus, teks perskaityti iki galo. Ir pamąstyti dar truputį po perskaitymo.
Nepaliksianti abejingų
Viktorija Vit
Apie knygą: Romualdas Granauskas – RŪKAS VIRŠ SLĖNIŲ Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2007)
ISBN: 9986394600
Puslapių skaičius: 277
Knyga, nepaliksianti abejingų. Parašau ir net lošteliu, kaip toks šūkis konstrastuoja su tykiu knygos turiniu, melancholišku ir graudoku pavadinimu, netgi su lapkričio spalvų gamos viršeliu... Tačiau rašydama šį sakinį nujaučiu, kad knyga vėl „užmins“ ant gana madingo konflikto tarp „senosios“ ir „naujosios“ lietuvių literatūros.
Vėlgi – kalbu ne literatūrologų sąvokomis; kalbu apie spigius reikalavimus vieną kartą pamiršti lietuvišką kaimą, šimtąkart apdainuotą berželį ir imtis... „šiuolaikinį“ žmogų atitinkančios tematikos. Visokie „realičiai“, pseudoironiškas požiūris į juos ir vienišo intelektualo kauksmas bukoje Lietuvos kasdienybėje – oi, kaip pageidautina.
Bet užteks šaipytis. Jau ir taip supratote: taip, ir vėl apie lietuvišką kaimą, apie paprastus (sąlyginai) žmones. Jei ne po klevu – tai slėniuose. Jei ne apie didelę senatvę – tai vis tiek apie didelį vienišumą (kas iš esmės yra labai panašu, kai pagalvoji). Ne apie „versačius“, be armijos žargono, be dangoraižių aukščio keiksmažodžių.
Ne, čia trumpai, bet nuoširdžiai pratrūksta Milda: „Jėzusmarija, Jėzusmarija!... Duokit nuo to vaiko bent biškį pailsėties!.. Bent biškį! Nebegaliu daugiau! Bėgsiu laukais, galvą susiėmusi!...” (p.178). Bet nuo “mergos su vaiku” vardo Milda bėga ne per laukus, o į pirtį. Ir nebėga net – su tokio Balsio mašina važiuoja. Mašina! Kas, kad Balsys, “…sako, jau ir partijoj yra už tą du kartus svarstytas, o ką padarysi, kad kūnas nepaleidžia?..” (p.194). O Vyniauto nepaleidžia širdis. Myli jis Mildą, nors dažnai ir nusispjaudamas. Dantimis pagrieždamas. Apie tai ir ši istorija – tylią dviejų žmonių meilę. Ir iš pašalies, ir pačių pastangomis gerokai apgriautą. Jei neišsipildo du žmonės, ar jų meilė gali išsipildyti?..
Ir va tokio sentimentalumo, su kuriuo čia prapliupau vsiem certjam na zlo, nė ženklo. Santūru, subtilu, tik kartais – plyksteli, sugelia, prasiveria... Taip, kaip ir ankstesniuose R.Granausko ir dar, tiesą sakant, ne vieno gimtojo autoriaus kūriniuose. Teko girdėti atsiliepimų, kad visos šio rašytojo knygos jau labai ties tuo kaimu „įstrigusios“. Galbūt. Bet man labai patiko knygos viršelyje Valentino Sventicko pastebėjimas: „Paprasti tai žmonės. Tartum taip iš įpročio reikėtų sakyti. Bet yra romanas, ir jie jau nėra paprasti. Talentingo pasakotojo apdovantoi polėkiais ir kritimais, jausmais ir apmąstymais, sūkuringais priešybių verpetais“.
Talentas – tai, dėl ko R.Granausko knygas skaičiau ir skaitysiu. Nes talentingų klasikų numintas berželis man yra įdomesnis, nei grafomanų „naujai atrasti“ pasauliai.
Sveikiname g-taskas.lt!
skaityta.lt
Sveikiname mūsų šaunius draugus - tinklalapį g-taskas.lt, laimėjusį šių metų "Pravdos" naujokų rinkimuose! Gerų naujienų apie kultūrą nebūna per daug!
Moterų paslaptys anatomų akimis
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Vos paėmęs knygą į rankas ir pradėjęs tyrinėti tai, kas iš toli atrodo tiesiog dar vienas margas viršelis, buvau šiek tiek nustebintas: atvirai nepadoru. Nesu šventuolis, bet tokį viršelį nuo vaikų tektų slėpti, nors tai ir Šarūno Saukos paveikslo panaudojimas.
Tik štai knygos turinį tyrinėti pradėjau kiek ankstėliau, nei viršelį, todėl pradžioje jis nedarė įtakos įspūdžiams. O turinys, bent iš pirmo žvilgsnio, buvo tikrai įspūdingas: renesansinė Italija, anatomas Metjus Realdas Kolonas, besigilinantis į moterų pažinimo paslaptis ir galiausiai parašantis visą traktatą apie tai, kas vadinama Veneros kauburėliu.
Traktatas parašomas dėl to, kad Kolonas atkakliai siekė žymios Venecijos kurtizanės meilės, bet ši tik dalijosi kūnu. Žinoma, už solidų mokestį, o pinigai, kitaip nei meilė, išsenka. Ir anatomui mirtinai parūpo surasti būdą užvaldyti ne tik moters kūną, bet ir sielą. Tik kaip? O gal atsakymas glūdi pačiame moters kūne? Kodėl gi nepaekspermentavus, kai aplink tokių kūnų netrūksta... . Tik štai – pavojus! Pasirodo, Kolono darbas kelia grėsmę bažnyčiai – kokie čia dar moterų organai, kurių tikriausiai nebuvo aptikęs pats Aristotelis? Pakvimpa autodafė.
Parašyta viskas tikrai meistriškai - tik paskui sužinojau, kad ši knyga 1996 m. buvo pripažinta geriausiu Argentinos romanu (autorius – argentinietis, ne italas, kaip pasirodė iš pradžių). Renesanso, sprogusio erotiškumu, bet vis dar tebegrasinančio laužais ir religinėmis dogmomis, atmosfera; žaidimas senovinėmis rašymo formomis, detektyvo verti linijų persipynimai. Beje, nors siužetas greičiausiai išgalvotas, bet pagrindinės veikėjas – istorinė asmenybė, kaip ir pats darbas „De re anatomica“. Viena iš pagrindinių šio veikalo tezių – moteris neturi sielos ir tai įrodoma anatomiškai ir moksliškai! O sielos, beje, moteris neturi dėl to, kad ji turi tą „veneros kauburėlį“. Kaip tai gali būti susiję? Nesakysiu, per daug įdomiai viskas aptariama traktate, kurį tikrai verta perskaityti (nors, prisipažinsiu, originalo neskaičiau - naudojausi Andahasi interpretacija.
Istorija ir fantazija knygoje taip gražiai suausta į vieną audinį, jog nebežinai, kuo tikėti, ir kuo – netikėti (nejaugi tikrai moteris neturi sielos?!?) Kita vertus, vietomis tekstas ir vaizduojami dalykai tampa tikrai šlykštoki, ką jau bekalbėti apie logišką ir žiaurų finalą. Perskaitęs tokią knygą nesijauti prašviesėjęs (nors sužinai tikrai nemažai), todėl mano rekomendacija būtų: jeigu nemėgstate natūralizmo, jeigu jums nepatinka tamsioji žmogaus pusė arba, pvz., jeigu sunkiai skaitėsi M. Waltario „Mikaelis klajūnas“, „Anatomo“ geriau net neskaitykite. Nors – privalau pabrėžti – parašytas jis puikiai, įdomiai, talentingai.
P.S. Labai gaila, kad nebeturiu po ranka teksto. Būtų galima prirankioti tikrai pikantiškų citatų. O gal kas nors turite?
Sveiki atvykę
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Frank Miller – SIN CITY: MOTERIS, DĖL KURIOS ŽUDYTUM Leidykla: Alma littera (2007)
ISBN: 9789955247418
Puslapių skaičius: 206
Nežinia, kodėl neseniai gana netikėtai „Alma littera“ išleido dvi knygas iš „Nuodėmių miesto“ (ar vis dėlto „Nuodėmingo miesto“ (angl. Sin City?) serijos: „Sunkus atsisveikinimas" ir „Moteris, dėl kurios žudytum". Ar nebūtų buvęs geriausias momentas tuomet, kai prieš porą metų kino teatrų ekranus juodai baltu krauju užplūdo Roberto Rodriguezo ir Quentino Tarrantino padaryta kino versija? O gal tiek prireikė laiko suderinti autorinių teisių klausimus, pasiryžti rizikai, skaitytojų teismui pasiūlant pirmąjį „pieštinį romaną“ lietuvių kalba. Taip, būtent „pieštinį romaną“ arba „pieštinį pasakojimą“, būtent taip „rimtuosius“ komiksus vadina užatlantėje.
Tiesa, būta poros bandymų šiuo kitose šalyse nepaprastai populiariu žanru sudominti skaitytoją: galime prisiminti „Kelionę į Tulumą", tačiau bent jau kol kas, mano žiniomis, tik vaikai ir paaugliai pamažu pratinasi prie komiksų, o išeiti į suaugusių auditoriją iki „Nuodėmingo miesto“ rimtesnių mėginimų berods nebuvo. Nežinia, kaip pasiseks šis mėginimas – neįsivaizduoju, kaip ši knyga susiras skaitytoją, nes, bent jau man, visiškai neaišku, kas ja susidomės, ypač kai knygos nelydėjo jokia pristatymo kampanija.
Frankas Milleris – vienas garsiausių „pieštinių pasakojimų“ suaugusiems autorių, o jo „Sin City“ serija yra laikoma kultine – kodėl? Nežinau. Gal dėl to, kad detektyvo žanras nuo pat atsiradimo visada buvo populiarus, o dar kai turime iliustruotą detektyvą noir tikrąja prasme, t.y. – juodai balto piešinio, ir iliustruotą meniškai, o ne kaip nors primityviai – tai yra mažiausiai įdomu. Be to, ir pasakojimų siužetai nėra visiškai beviltiški, kad ir šis: nors nuo pat pavadinimo aišku, kad jis pasakos apie kažkokią femme fatale, tačiau ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pradžių: mat iš pradžių mums atrodo, kad Dvaitas prašomas būti kilniuoju riteriu, o pasirodo... Ne, detalių neatskleisiu. Beje, sutiksite čia ir filme matytą galiūną Marvą, pamatysite mirtinai pavojingas senamiesčio mergaites ir dar daug pažįstamo. O jeigu nematėte – jums bus pirmas žingsnis į šį tamsų, niūrų, (anti)romantišką miestą. Aišku, veikėjų individualizavimui čia naudojamas ne tiek tekstas, kiek piešinys, nėra reikalo stengtis ir aprašyti veikėją - jį galima nupiešti – kartais vienam dramatiniam planui panaudojant ištisą atvartą be teksto. Arba – pavyzdžiui, du žvilgsniai: minėtoji femme fatale Ava, žvelgianti pro langą, ir į ją žvelgiantis policininkas Vis dėlto, vidiniai monologai ir veikėjų dialogai taip pat vykusiai kuria pasakojimo nuotaiką. Ir nors jie nepasižymi metaforų ar kitų meninių priemonių gausybe, savo užduotį atlieka. „Ji išplėšė mano seilą ir iškratė gabalais kaip kokią peleninę, bet ar mano protui to pakanka? Prakeikimas, ne! Jis man grąžina tą jos akių žvilgsnį, kai pasakojau jai apie savo tėvą. Tuo metu mudu rūkėme žolę, buvom pradėję kikenti ir negalėjome liautis.“ (p. 43).
Bet grįžkime prie to, kodėl gi šis kūrinys gali nerasti skaitytojo. Vieną priežastį jau sakiau – jis žinomas tik tiems, kurie domisi komiksais (tokių nėra daug), ir tiems, kurie matė filmą „Sin City“ (ir anaiptol ne visiems mačiusiems jis paliko gerus įspūdžius, kaip sakė mano vienas draugas – „Kas ten gero? Estetiškas žudymas?“. Paskutiniame puslapyje (bet ne nugarėlėje) užrašas „knyga skirta skaitytojams nuo 14 metų“ galbūt pritrauktų paauglius, bet, paradoksas, ši „pieštinė istorija“ gali neįtikti paaugliams tuo, jog veiksmo čia nėra daug, erotinės scenos – subtilios ir „retušuotos“, ir, kaip sakiau, piešiniai nėra tik pasakojimo iliustracijos. O suaugusieji... Ar tik neliks stereotipo gniaužtuose, kad komiksas negali būti kažkas daugiau nei ančiuko Donaldo nuotykiai, ar, geriausiu atveju, vaikiškai naivūs „Spaidermenai“.
Ir vis dėlto, norėtųsi palinkėti knygai sėkmės. Vien dėl to, kad tai – tikrai meniškas „pieštinis pasakojimas“, vien dėl to, kad paskui „Sin City“ gal ateitų „Sandmanas“ ir kiti žymūs šio žanro kūriniai. Štai, leidykla „Obuolys“ surizikavo pradėti versti mangas. Vadinasi, keičiasi ir knygų pasaulis, o kuo daugiau įvairovės – tuo įdomiau gyventi. Ir skaityti.
Kaip tai atrodo (tiesa, ne lietuvių kalba):
O štai ir femme fatale:
Nimfomanas – tas, kuris seksu užsiima dažniau už tave
offca
Apie knygą: T.C. Boyle – UŽDARAS RATAS Leidykla: Alma littera (2007)
ISBN: 9955244453
Puslapių skaičius: 552
Užraukiu naktines užuolaidas, užrakinu duris, išjungiu mobilniką, teliką, mikrobangę, šalia pastatau puslitrinį puodelį arbatos ir pasileidžiu ramią muzikėlę (šiuo atveju tebūnie tai Pink Martini, nors pabaigoje repytu sukosi Garbage „Sex is not the Enemy“) – pradedu pilnavertiško skaitymo procesą. Man muzika neatsiejama nuo skaitymo, kaip Alfredui K. Kinsiui (Alfred C. Kinsey) buvo seksas neatskiriamas nuo darbo.
Anuomet profesorių Kinsį studentiškoji visuomenė vadindavo trumpiau – Proku. Šita asoba mano kartos Lietuvos piliečiams mažiau žinoma negu koks Zalytis ar Kąstytis Baltalytis, o štai JAV penktajame ir šeštajame dešimtmetyje Prokas buvo sekso revoliucijos pradininkas. Taip, taip, būtent jis moksliniais tyrimais įrodė, kad masturbacija neįtakoja delnų apžėlimo, apakimo, išprotėjimo, o po analinio santykiavimo tikrai neatsibusi velnio namuose.
Dešimtasis, iki tol man nežinomo, JAV rašytojo T. C. Boyle romanas yra būtent apie minėtąjį veikėją ir jo aplinką. Seksologo Kinsio istorija perteikiama jo asistento, Džono Milko, akimis: pradedant apsilankymu Proko dėstomame „santuokos kurse“ ir baigiant grupiniu pasikrušimu profesoriaus name.
Kalbant apie literatūrinę romano pusę, tai tiesiog eilinė rašliava. Toks sausas faktų apdorojimas, skurdus žodynas, paprasta romano sandara kažkuo panašu į mokinių rašinius, kai perskaitytos knygos mintys (šiuo atveju realaus žmogaus gyvenimo faktai) ne cituojamos, o tiesiog perfrazuojamos ir įpinamos į mokslinį tekstą. Jei lyginant, tai panašu į kokį Ž. Verną ar D. Brown‘ą, ir tikrai nepretenduoja atsistoti greta J. Fowles‘o ar M. Kunderos. Knyga aktualesnė tik siužetine prasme.
Negaliu sakyti, kad sekso pionieriaus Kinsio gyvenimas romane „Uždaras ratas“ atskleistas netinkamai. Be to, autorius, mano supratimu, nesiekė sukurpti Kinsio biografijos, o, tiesiog, remdamasis realiais faktais iškepė bestselerį apie grupelę mokslininkų, kurių darbo vaisius buvo 1948 m. išleista studija „Seksualinis vyrų elgesys“, o 1953 m. – „Seksualinis moterų elgesys“. Iki tol seksas buvo: nešvanku, gėdinga, asmeniška, nepadoru ir visiškai netinkama tyrimams, o Kinsis su savo komanda įrodė, kad yra priešingai.
Alfredas Kinsis ir jo žmona Mekė romane vieninteliai realūs veikėjai, o visa kita, anot autoriaus, tiktai pramanas. Jeigu taip, tai T.C. Boyle nepasižymi plačia vaizduote, ir iš vis, kaži ar suvokia, kokiame laikmetyje gyvena. Dabar dvidešimt pirmas amžius, ir tokie seksualinio gyvenimo klausimai kaip: - Kada pirmą kartą masturbavaisi? – Kiek buvo tau metų, kai pirmą kartą pamatei priešingos lyties asmens genitalijas? – Kada pirmą kartą išvydai sudirgintą ir stovintį kito vyro penį? – Ar mylėjotės su savo lyties asmeniu? - Ar mylėjotės su gyvūnais? ir pan. retai kam sukelia nepatogumo pojūtį, tačiau, jeigu, tamsta, jaučiatės priešingai, tai romanas „Uždaras ratas“ tikrai Jums. Gi mes - žmonės, - smalsūs padarai, ir mums negali nepatikti galimybė netikėtai atskleisti psichologo seansų užrašus. O čia dar įdomiau, nes dar intymiau nei bandymas sulipdyti nenusisekusią šeimyninę utopiją: čia gi seksualinio patyrimo istorijos. Jau tema (seksualinių eksperimentų), tai nors prie širdies (ir klyno) dėk: sanguliavimą virtualiu pasismaukymu pakeičiantys drovuliai, nusivylusios namų šeimininkės ir net tokie, idealių porų kergėjai kaip G. Navaitis, turėtų knygą praryti vienu mauku ir, įgavę drąsos, dar kaimynui paporinti, kad jų seksualinė inversija yra ne tik madinga, negėdinga, bet ir sveikatą stiprinanti. Aš pats jokiu būdu nesu prieš sveikatos stiprinimą frikcijuojant lytiniais organais, nors dėl Kinsio tėzės, kad „visų tipų seksualinis elgesys, įskaitant ir pedofiliją, sodomiją bei zoofiliją, yra normali, natūrali, gera ir priimtina žmogaus seksualumo raiška“ negalėčiau siena stoti. Gaila man vaikučių. O ir žvėrelių taipogi. Kai prisimenu tą benamį katinėlį skuodžiantį pabrukus uodegą, ar po pasilinksminimo išgaišusią vištidę, tai... Ai, mes gi ne apie mane ar, mano kumyrą, Kinsį. Grįžtant prie romano, galiu pasakyti, kad po poros šimtų puslapių nesikeičiantys tyrimo klausimai, o tik besimainantys respondentai daro „Uždaro rato“ skaitymą nuobodoką. Labai taikliai apie tai išsireikšta pačiame kūrinyje: „ir jei manote, kad sekso tyrimai nepaprastai stimuliuoja, galiu jus užtikrinti, kad nuslūgus pirmajai susijaudinimo bangai <...> į mūsų smegenis ima smelktis nuobodulys ir sekinanti monotonija“ (475 psl.). Būtent, įpusėjus knygą, imi jausti, kad autorius kartojasi, ir bet kokiu būdu siekia sutarto honoraro už apimtį, o tai tikrai neprideda pliusų.
Be fanatiškojo patologo Proko eksperimentų knygoje vystoma ir pramanyto pasakotojo, Džono Milko, siužetinė linija, kurios įdomumas ir sudėtingumas apsiriboja tuo, kad „teorinės sekso studijos neatskiriamai susijusios su praktiniu žinių pritaikymu“ (301 psl.). Milkas santykiauja su Proku, su jo žmona, su savo žmona Airise, su bendradarbio žmona ir dar keliomis šalavomis, tačiau kulminaciniam momentui (romano, ne santykiavimo) artėjant paima viršų meilė, o ne ???. Teip sakant, „kiekviena santuoka stiprėja tik per sutuoktinių patiriamas kančias, tad pasikankinti“ (364 psl.) teko ir Milkui, o išsikankinus atslinko išsvajotoji šeimyninio gyvenimo idilė. Iki begalybės koktu, nuvalkiota ir amerikietiška. Man daug mieliau buvo skaityti to pačio Milko pamastymus, kad „santuoka – iki galo sugedusi prievartos institucija. <...> Vyras iš prigimties buvo panseksualus ir tik visuomenėje egzistuojančios konvencijos – įstatymai, papročiai, Bažnyčia – neleido jam tenkinti savo poreikių su pirmu sutiktu partneriu, neatsižvelgiant nei į jo lytį, nei rūšį. Santuoka buvo akmuo po kaklu ir rankas bei kojas kaustančios grandinės. Vergija.“ (366 psl.). Taip daugiau lietuviškojo realizmo, ir mažiau muilo operų hepiendiškumo, nuo kurio vemti norisi.
Tačiau, kas išspausdinta – išspausdinta, ir aš neištrinsiu... o gaila... savam epiloge įtraukčiau į seksualinio gyvenimo istorijų klausimyną kuklų klausimėlį:
- Ar Jūs norite man dabar atlikti minetą?
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Gerų naujienų apie viską pabaiga
offca
Apie knygą: Kurt Vonnegut – ŽMOGUS BE TĖVYNĖS Leidykla: Kitos knygos (2007)
ISBN: 978955640301
Puslapių skaičius: 152
Seniai beskaičiau knygą, kurios kainą atitiktų turinys. Šiandien brangi knyga - tai stora, kietu viršeliu, turinti ant nugarėlės stambiagabaritinį užrašą "daugiamilijoninis bestseleris" ir smulkesniu šriftu pamargintą tekstą kaip, kur, kuo ir ką šokiravo parduodama kaladė. Toks foliantas ypač patogus buityje susiklosčius aplinkybėms, kai po ranka reikalingas šaltas ginklas šeimyniniam ginčui užbaigti, arba, kai nuo begalinio naktinio supimosi išlūžta sofos koja, arba tupykloje atlikus didįjį reikalą ir tik po viskam apsidarius, kad baigėsi subinšluostis. Taigi knygos tampa daugiafunkcinėmis. Arba, kaip pasakytų žmogus be tėvynės, Kurtas Vonnegutas, "evoliucija nepaprastai kūrybinga, štai kodėl turime žirafų" (58 psl.).
2007 m. balandžio 11 d. juodojo humoro ir satyros meistras apleido šią užterštą planetą su vis dažniau visų linksniuojama fraze: "planetos imuninė sistema bando atsikratyti mūsų" (116 psl.). Prieš palikdamas gyvuosius susinaikinimui, Vonnegutas rašinėjo straipsnelius žurnalui "In these Times", kurie sudėti krūvon įgavo "Žmogus be tėvynės" užvardinimą ir "netikėtai" tapo bestseleriu. Amžinatilsis laikomas postmodernistu, nors po minėto esė rinkinio man Kurtas darosi labiau panašus į realistą.
Ne esmė tai, jog ant knygos nugarėlės rašoma, kad "jis cituoja Jėzų Kristų, Marką Tveną, Abraomą Linkolną, Kilgorą Trautą (veikėją iš "Čempionų pusryčių"), Bokononą (veikėją iš "Katės lopšio")", daug svarbesnės citavimo aplinkybės ir situacijos, apie kurias postringauja aštuoniasdešimtmetis senukas. Nepasižymėdamas įmantriu rašymo stiliumi, plačiu žodynu ir kitomis literatūrinio audinio mandrystėmis, autorius taikliai reiškia savo nuomonę, subjektyviai ir kartais per daug kategoriškai, apie:
1) humoro prigimtį - "Humoras - tai priemonė apsisaugoti, neleisti gyvenimo baisumui tavęs prislėgti" (122 psl.), "Juoktis galima iš bet ko. Manau, Aušvico belaisviai taip pat labai šiurpiai juokaudavo" (16 psl.). Gaila, kad žmogui neteko skaityti "Dievų miško";
2) socializmo esmę - "socializmas" nė kiek ne baisesnis žodis negu "krikščionybė" (24 psl.);
3) menininkų ir meno prasmę - "Jeigu nori rimtai įskaudinti tėvus ir neužtenka drąsos tapti gėjumi, gali būti bent jau menininku. Nejuokauju. Menai – ne būdas užsidirbti pragyvenimui. Tai labai žmogiškas būdas padaryti gyvenimą labiau pakenčiamą. Rupūs miltai: jeigu esi koks nors menininkas, nesvarbu, geras ar prastas, tavo siela auga. Dainuok duše. Dainuok įsijungęs radiją. Pasakok istorijas. Parašyk eilėraštį, nors ir netikusį, draugui. Daryk viską kiek įmanydamas gerai. Tau bus be galo dosniai atlyginta. Tu būsi kažką sukūręs." (33 psl.) Dar reikėtų pridėti – parašyk apžvalgą, jeigu perskaitei gerą knygą;
4) muzikos nuostabumą - "Jeigu, gink Dieve, aš kada nors mirčiau, tegul ant mano antkapio užrašo: JAM UŽTEKO VIENINTELIO DIEVO EGZISTAVIMO ĮRODYMO - MUZIKOS" (66 psl.). Taip, šimtą kartų "taip", nes gerą muziką kuria angelai;
5) literatūros analizę - "Aš ką tik jums įrodžiau, kad Šekspyras buvo toks pat prastas pasakotojas kaip bet kuris arapahų genties indėnas". (42 psl.) Jeigu smalsu, kodėl "Hamleto" istorija yra niekam tikusi ir neprilygsta Kafkos "Metamorfozei" ar pasakai apie Pelenę, turite būtinai pasiskaityti loginį tokios išvados pagrindimą;
6) organinio kuro žalą - "Mūsų valdžia kovoja su narkotikais? Verčiau tegu kovoja su benzinu" (22 psl.), "tiesa štai kokia: mes visi esame priklausomybe nuo organinio kuro sergantys narkomanai, beviltiškai bandantys išsiginti šio fakto" (49 psl.);
7) šiuolaikinių šeimų problemas - "Kai sutuoktiniai šiais laikais susirieja, jiems gali pasirodyti, kad jie nesutaria dėl pinigų, viršenybės, sekso arba dėl vaikų auklėjimo ar dar ko. Iš tikrųjų jie vienas kitam, patys to nesuvokdami, sako "Tavęs man per maža!" (54 psl.) Įdomi mintis: jeigu nenorite rietis - gausinkite savo šeimos narių skaičių;
8-x) save, tapatumą, naujas technologijas, humanizmą, politiką, Džordžą Bušą, laimę, etc.
Netgi tokiame, be jokios fantastikos, amplua Vonnegutas išlieka šmaikštus, kandus, originalus ir, pliekiantis tiesiai į dešimtuką, Rašytojas, kuris padarys didelę įtaką dar ne vienam rašytojui ir skaitytojui.
p.s. Keista, kad toks planetos tausotojas kaip Vonnegutas neiškėlė savo knygų leidėjams sąlygos - taupyti popierių, nes tušti esė rinkinio puslapiai nors ir padidina knygos apimtį (ir tuo pačiu kainą), tačiau neprideda garbės leidyklai ir kertasi su knygos turiniu apie gamtos puoselėjimą.
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Apie Tūlą
offca
Apie knygą: Visų pirma, ši knyga apie denatūratą - visokį, bet ne apie kokį škotiškąjį, burboną ar prabangią vodkę: greičiau apie tokį, kurį vadinam rašalu ar actu. Man seniai aišku, kas sieja knygą su alkoholiu, nors, tiksliau, reiktų sakyti „man aišku, kodėl didžiuma Lietuvos rašytojų yra prasigėrę“. Kaip ir didžiuma skaitytojų: šie taip pat nesigiria sveikata; jeigu ne veizolai, tai kepenys pareina: pats patyriau tą savo apžėlusiu kūnu.
Pradedu kokį išliaupsintą mūsuose sukurptą skaitalą, tai tuoj ir griebiuosi taurelės, kad būtų įdomiau, kad akys ir mintys neužsnūstų, kad viskas gražiau atrodytų, tiesa, to nebuvo skaitant mūsų plikagalvio „3 s dangaus“, bet tai buvo senokai ir po to dar buvo ne vienas briedas, kuris skatindavo čiupti stiklinaitę taurybės ir pamiršti, kad pradėjai, ko niekad nepabaigsi. Su panašiu išankstiniu nusiteikimu atsiverčiau „Tūlą“.
Ale neteko daug sveikatos pagadinti zeigiojant amžinatilsio Kunčino meilės išpažintį. Gal todėl, kad tarp eilučių plaukiojo daugiau svaiginančio literatūrinio ir dvasios spirito negu mano spintelėje, gal todėl, kad tokios stilistikos raizginio neregėjau nuo vidurinės laikų, kai buvau verčiamas narplioti lietuviškomis raidėmis nelietuviškai sukurptą „vėl saulelė budina svietą...“, kas tada atrodė (ir dabar atrodo) neapčiuopiama beprasmybė, kurioje grožį gali užveizėti tik profesoriai ir daktarai. O girdėjau, kad „Tūla“ irgi jau įsprausta į mokyklinukų būtinuosius zeigiojimo sąrašus – nėra tas blogai, bet ar supras nepatosiškai geriantis jaunimas subtiliai prasigėrusio senio raideles, ar įsikirs, kad ne dėl jų skaitymo ir analizavimo kančių, o dėl pačios Tūlos buvo imtasi „šitų nelinksmų užrašų“, kad tik dėl jos buvo pastatytas popierinis monumentas, kuris dar ilgą laiką skleis pasauliui socialistinės Lietuvos laikotarpio alkoholinės meilės aurą. Kad būtų aiškiau, galiu praskleisti turinio užvalkalą: apgailėtinas, prasigėręs valkata – tai yra pats nepakartojamasis Jurgis, palikęs vaikingą šeimą, gyvena mylėdamas gyvenimą, vyną, moteris, meną, Vilnių ir Tūlą, nors dėl gyvenimo nesu tikras, ypač dėl „ikitūlinio“ periodo, kai nežinodavo nei kur nakvos, nei ką gers, nei su kuo, ar sulauks „Valkatų gaudymo savaitės“, ar ne. Nors ne, esu tikras: gi jis kaip tik pabėgo nuo geresnio gyvenimo į gatvę, miglą, benamystę, kur „be paliovos, kiekvieną minutę, reikia saugoti savo menką gyvastį“, kur privalai „nepraleisti nė menkiausios progos užvalgyti, išgerti, nesigėdinti paprašyti padėvėtų batų“ ir „turi absoliučiai nekreipti dėmesio ne tik į savo fiziologiją, bet ir savo menkumą, niekingumą“. Tokia autobiografinė linija visai kitaip leido man pažvelgti į mano daugiabučio sklepe įsitaisiusį latrą: galbūt tai būsimas genijus, sugebėsiąs parašyti panašų meilės romaną, galbūt tai paskutinis iš anos kartos palikuonių, besinešiojančių užanty kultūrinių vertybių - žodžių, kurių reikšmė man, pacukui, niekada be svetimo pagalbos nepaaiškės. Jurgis taip pat turėjo tokių vertybių. Deja, per vėlai į mano rankas pateko ši knyga, jau nebepaklausiu jo, ką, po velnių, reiškia tokia autentika: „suka hulahup lanką“; „vagabundai“, „cerata aptrauktos kušetės“, „gatvėje baisi pagela“ ir t.t.
Visų pirma, šita knyga yra apie meilę ir jos apraiškų sąsajas su valkatavimo teorija, kuri „žiauriai skiriasi nuo praktikos, bent mūsų geografinėse platumose“. Aš netikėjau, kad pro langą stebimas konteinerių rausėjas gali mylėti, gali būti dvasingas ir, juo labiau, gali būti mylimas; kad gali naktį pavirtęs šikšnosparniu gali skrosti tamsą link savo mylimosios guolio tam, kad įkvėpti jos svaigulio, kad bent sparno mostu priliesti jos sapnų, tam, kad nepamirštų jos mylėti, kad vėl patirtų prisiminimo laimę, „kad ji tik nedaugeliui graži ir patraukli kaip man“, „kad ji ne iš tų, į kurias gatvėje gręžiojasi plevėsos“. Šita knyga apie tikrais faktais paremtą ir asmeniškai autoriaus išgyventą tikslingą meilę, tokią, kuri viršija visą šekspyrinių veikėjų jausminės gamos skalę. Čia meilė – valkatiška ir dieviška, purvina ir tyra, girta ir sąmoninga, nuščiuvusi ir klykianti, pūvanti ir išsiskleidusi... tokių „ir“ galiu prirašyti gyvą biesą, nes aš pavydžiu tokio ryšio ir potyrio, kokį turėjo ne romeai, džiuljetos, tristanai ar mohikanai, bet kokiame murkdėsi Jurgis su Tūla. Sako, kad „meilė tik tada pasiekia savo tikslą, kai baigiasi mirtimi“, o jų būtent taip ir baigėsi, reiškia tikslą pasiekė.
Ir galiausiai šita knyga gali būti apie Vilnių, apie sostinės dalį, vadinamą Užupiu, apie tuometinę ir dabartinę menininkų buveinę, apie atskirą respubliką mieste, apie visus jos griuvėsius ir užkaborius, kur kunkuliuoja po tiltu Vilnelė, kurioje atsispindi Bernardinų bokštai, kur rangosi Filaretų, Olandų ir kitos gatvelės, kur vaikščiojo ir gyveno Tūla, THULLA su dviem „l“. Minėtos vietos ten nebuvusiam reiškia šnipštą, netgi kelia nuobodulį, skaitant apie kiemelius, bokštelius, anfiladas ir vienuolynų bei bažnyčių aprašinėtas sienas ar aptrupėjusias plytines palanges. Visai kitaip skaitai pažinodamas tas vietas ir visai kitaip žvelgi į tai jau pažinodamas „Tūlą“: eini Užupiu ir, rodos, įkvepi kunčiniškų alyvų kvapo, ir tada vietovė mainosi, sensta, nyksta modernios parduotuvių vitrinos, blizgantys automobiliai, švarūs šaligatviai, mobilizuoti verslininkai ir lieki vienas siaurame prišnerkštame skersgatvyje, vienas su Tūla – popierine, arba gyva...
p.s. Žinot, ilgai dvejojau, bet visgi išduosiu paslaptį, jog šias eilutes skaičiau keliolika kartų: „Į lango stiklą kažkas negarsiai pabeldė; nors ir taip gulėjau bežadis, Tūla pakėlė pirštą ir uždėjo ant mano lūpų – mūsų niekam nėra...“
Apžvalga įdėta bendradarbiaujant su www.g-taskas.lt
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .