Be komentarų
Viktorija Vit
Apie knygą: Janina Survilaitė – VILA „EDELVEISAS“ Leidykla: Tyto alba (2007)
ISBN: 9789986165729
Puslapių skaičius: 238
Labai ilgai tempiau laiką, kol ryžausi aprašyti šią knygą. Gal net per ilgai. Pyktis, nusivylimas ir įniršis visa tai išreikšti priblėso. Gal ir gerai. Gal pavyks įžvelgti čia ką nors gero. Tas „gal“ įžangoje toks dažnas dėl pastangų išlikti tolerantiška, bandyti pateisinti net ir tokią literatūrą. Tik vis tiek išlenda abejonės geluonis – gal čia tos pastangos visai ne vietoje. Bet apie viską iš eilės.
Jei dar negirdėjote, trumpai pristatau: knygos autorė J.Survilaitė keliolika metų gyvena Šveicarijoje, Ciuriche, kur dirba senelių namuose profesionalia slaugytoja. Taip pat yra Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė. Kaip teigiama knygos viršelyje, autorė savo romaną iš dalies grindė asmenine profesionalios slaugytojos patirtimi. Romano epicentras – ironiška, graudi, kartais juokinga kasdienybė pasiturinčių senukų slaugos namuose, į kuriuos, pasirodo, žmonės eina dirbti ar lankyti savo artimųjų vedini ne vien gerų ketinimų.
Gerbiu filologinį knygos autorės išsilavinimą, pastangas būti šmaikščia, originalaus ir intriguojančio romano autore; gerbiu už nepamirštą gimtąją kalbą svetimoje šalyje; ir dar daug dalykų gerbiu. Bet, gerbiamieji knygos autoriai/leidėjai/redaktoriai/gimdytojai etc. – prašau ir jus gerbti kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, lietuvių literatūros istoriją. Kalbu apie drąsų palyginimą knygos viršelyje: esą slaugos namų „kasdienybė kartais mažai skiriasi nuo groteskiškųjų Balio Sruogos „klipatų komandos“ nutikimų“. Kuo labiau klimsti į „Vilą „Edelveisas“, tuo labiau žmogus dėl tokio palyginimo niršti. Todėl nebesinori šios knygos vertinti atlaidžiai. Pavyzdžiui, kaip emigrantės ilgesio išraišką ar panašiai. Norisi pasakyti aiškiai, tiesiai, galbūt visiškai subjektyviai, tačiau: ši knyga apskritai vargu ar gali būti vadinama literatūra. Vargu ar gali būti laikoma net literatūriniu bandymu. Ir jau tikrai negali ničnieko būti prilyginama „Dievų miškui“.
Autorė siužetą konstruoja lyg iš dviejų dalių, laviruodama tarp slaugos namų kasdienybės ir savo asmeninio gyvenimo. Ir jei pirmuoju atveju dar bent žiovaudamas gali sekti, kas padėdavo seneliukams kiek anksčiau nukeliauti į Anapus, tai asmeninio gyvenimo peripetijos sukelia visišką neviltį. Paradoksas, bet pastangos analizuoti savo, emigrantės ir svetimšalio pamiltos moters, dalią atsiremia į visišką plokštumą, visišką psichologinių niuansų nepaisymą, elementarių logikos klaidų neišvengiamybę. Galbūt iš šios knygos norėta išvirti sriubą visiems skoniams. Bet sudėta tiek daržovių ir prieskonių, kad vandens tiesiog neliko. Tiek stilistinis, tiek ir siužetinis perkrovimas, įvykių ir apmastymų perdozavimas – didžiausios šios knygos ydos. Na kam reikėjo to netikusio siužeto vingio apie į prostitucijos pinkles patekusią ir iš jų išvaduotą giminaitę? “Pavojai namie” – taip skyrių apie gražią merginą savo namuose pavadina knygos autorė. Ir čia pat rašo: “..atrodė, kad ji, kaip toji pasakos Raudonkepuraitė, paklausta, ar nebijo eiti per mišką, galėtų drąsiai atsakyti:
- O ko man bijoti? Savo kelią žinau. Seksą mėgstu…”.( p.270). Knygos heroję Agnę užvaldo mintis apie galimą jos ir mylimojo santykių baigtį, nes šalia – gražus ir gundantis „pavojus“. Taigi Agnė jausmingai atsidūsta: „turėjau ką nors daryti, nes jaučiau artėjant pirmosios šalnos žvarbą, kuri per vieną naktį galėjo sunaikinti vasaros likučius“ (p.271). Ir tie jausmingi atodūsiai kuo toliau, tuo labiau varo iš proto. Perdedu? Štai keli knygos skyrių pavadinimai: „Alyvų žydėjimas ir vagiama meilė“, „Laiko blaškomos bangos“, „Nuskriaustasis žentas“...
Manau, kad ši knyga taps visai populiari (o gal jau ir tapo) tarp garbaus amžiaus šalies skaitytojų. Čia ir romantikos daug, ir detektyvinių intrigų, ir siužetas neįmantrus – galima skaitant bandyti megzti ar žiūrėti televizorių. Bet man vis įkyriai atmintyje kirba vienas leidyklos redaktorės interviu viename žurnale. Kur, paklausta apie vis dar pasitaikančius atradimus literatūroje, leidėja paminėjo būtent šią knygą. Kaip netikėtumą, literatūros naujovę, kaip staigmeną. Ir aš niekaip nesuprantu – ar tai jau buvo apdairiai suplanuota PR kampanija? O gal leidėja buvo nuoširdi? Nes jeigu apie šią knygą skaitantis žmogus iš tiesų gali atsiliepti palankiai…. Aš dedu daugtaškį…
Smagiai keistos istorijos
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Kęstutis Kasparavičius – TRUMPOS ISTORIJOS Leidykla: Nieko rimto (2006)
ISBN: 995568304X
Puslapių skaičius: 80
Viskas prasidėjo nuo to, kad mano keturmetė staiga atnešė į virtuvę „žalią“ kiaušinį. Nustebusi mama paklausė: „o kur tu jį buvai padėjus?“ „Garaže“, – atsakė mažoji, mat mes kartu tik ką buvome iš kaladėlių pastatę didelį namą su „garažu“. Mama ėmė aiškinti, kaip baisu yra dūžtantis kiaušinis, o aš norėjau juoktis – nes žinojau, kodėl mažajai kilo idėja į „garažą“ nunešti kiaušinį. Mat K. Kasparavičiaus knygelėje, kurią vis paskaitome prieš miegą, yra istorija apie raudoną automobilį, vedantį vaikus iš kiaušinių.
Kęstutis Kasparavičius ilgą laiką buvo labiau žinomas kaip dailininkas, tačiau prieš keletą metų jis pradėjo rašyti, rašyti būtent vaikams, ir, reikia pripažinti, jam puikiai sekasi. Štai šiais metais jo knyga „Dingęs paveikslas“ yra pasiūlytas Anderseno literatūros premijai, kuri vaikų literatūros sferoje lyginama su Nobelio premija moksle. Tad dabar šis autorius ir rašo, ir pats savo knygas iliustruoja ir, beje, labai dažnai iliustracijose save nusipiešia.
„Trumpos istorijos“ – trumpų, bet tikrai labai keistų istorijų knygelė. Mano bene mėgstamiausia frazė iš šios knygelės yra apie skraidančią katę, kurią pamatę žmonės sako: „Skraidantis katė! Didelio čia daikto...“ Tad iš tiesų, žvelgiant į dažną pasakojimą iš „Trumpų istorijų“ taip ir norisi pasakyti: didelio čia daikto, kas čia ypatingo? Lyg ir nieko – kalba graži, bet niekuo neypatinga, siužetai – kasdieniški, tačiau... Jau ne vienas autorius pastebėjo, kad vaikams patinka absurdas, siurrealizmas, visokios neįtikėtinos fantazijos, ypač jeigu jos glaudžiai siejasi su kasdienybe, išversdamos pastarąją tarsi kojinę į išvirkščią pusę. Štai čia Kęstutis Kasparavičius ir siautėja – varto tą kasdienišką realybę taip, kad net suaugusiam ima smagiai svaigti galva. Daro tai labai paprastai, bet elegantiškai ir žaviai: pvz., supykęs prožektorius ima skleisti tamsą; pelikanas sumano išsivirti žuvienę iš viso ežero; vazonėliai rūpinasi vienas kitu; televizorius užsigeidžia žiūrėti į žiūrovą ir t.t.
Suaugusiam, be abejo, Kęstučio Kasparavičiaus istorijose įdomu kas kita – ir suaugusiam čia taip pat yra ką veikti. Pvz., istorija „Maištas“ tai aiški parodija į visokiausias revoliucijas, mitingus; paieškojus įvairių aliuzijų netgi žiaurokai nuskamba istorija „Malkos“ apie teisingo ir aštraus karaliaus Kirvio valdomą malkų koloniją; norom nenorom su garsiuoju anekdotu apie olimpinius žiedus susisieja istorija „Riestainiai“, na, o gyvenime pabrėžtinai ignoruojantiems fantaziją (kaip dainuoja A. Kaušpėdas – „Mes rimti!) labai rekomenduoju perskaityti istoriją apie Marsiečius. Beveik kiekvienoje istorijoje galima rasti ką nors sau – ir nusistebėti, ir šyptelėti.
„Geriau vaikščiosiu žeme, – nutarė sau Katė, – ir uodegą laikysiu ne tiesiai, bet užriestą į viršų“. Ir pasijuto labai išdidi“ („Skraidantis katė“).
– Bet aš neturiu antenos! – bandžiau teisintis.
– Kažin, kaip tu atrodytum su antena ant galvos?! – šaipėsi Televizorius.
– Be to, aš neįjungtas į elektros rozetę ir bet kada galiu išeiti, – supykau, – ir tada tu iš viso neturėsi į ką žiūrėti." („Televizorius“)
Be abejo, kiekviena istorija yra iliustruota įdomiu piešiniu, nė kiek nenusileidžiančiu, o gal kartais ir pranokstančiu, tekstą. Tad – jaunas jūs ar senas, šią knygelę drąsiai galite ir perskaityti, ir dovanoti, netgi vien tik pavartyti – taip pat labai smagu.
Karas be karo
Gerardas Teisutis
Apie knygą: Dorota Maslowska – LENKŲ IR RUSŲ KARAS PO BALTAI RAUDONA VĖLIAVA Leidykla: Kitos knygos (2007)
ISBN: 9789955640363
Puslapių skaičius: 220
Karas? Kur karas? Ką, Kaczynskis, net iš valdžios pagaliau išspyrus jo brolelį, jau paskelbė rusams karą? Ar rusams vėl prireikė Varšuvos, kad dar kartą padovanotų lenkams tokią baidyklę kaip “Tautų draugystės namai” (o gal kaip nors kitaip tas Stalino tortas vadinas?) Kažkada sakydavo – mir, družba, žvačka (mūsų kalba tai būtų: taika, draugystė, kramtomoji guma), dabar užtenka pasakyti pys!, pasidalinti elemu ar džoitu- ir vėl taika žemėje. Tik kad “Kitos knygos” turi tokį bžiką – tai jiems commandantes Che atsiminimai, tai lenkų ir rusų karas – tarytum apie kitką niekas nerašo, nors šiais laikais, kai net LNK rodo debilmilitaristinę tragikomediją “Garbės kuopa” – ko čia stebėtis.
Nors ši knyga leista tikrai ne dėl to, kad jos pavadinime yra žodis “karas”. Ji leista dėl to, kad ją parašė Dorota Maslowska. Esate tūlas lietuvis ir nežinote, kas yra Dorota Maslowska? Tuomet – sužinokite, jog ji - naujoji lenkų literatūros viltis. Žvaigždė, įtikusi ir seniems, ir jauniems literatūros vilkams. Ir nors mergina neseka Sienkiewicziumi (kaip tūlas lietuvis ant greito kitų lenkų autorių nepamenu), bet rašo tokiu griausmingu domkratu, kad perskaičius pamiršti darosi truputį neįmanoma.
Seniai teko skaityti kažką tokio kaleidoskopiško, palaido, nesistemingo, iš pirmo žvilgsnio – net antisiužetiško, bet galiausiai vis tiek išsiliejančio į pakankamai nuoseklų pasakojimą. Brautis per tokį literatūrinį faršą nėra lengva (neveltui Jerzy Pilchas ant atvarto svaigsta, kad D. Maslowska supjausto lenkų kalbą ir iš jos likučių sukuria savitą kalbėseną) - kapotas stilius, normalios tiesioginės kalbos atsisakymas, persijunginėjimas tarp pirmo ir trečio asmens. Tik kartais norisi nusikeikti Mickievicziaus kalba “psiakrev!” ir bandyti ieškotis originalo, nes aišku tik tiek – Vytas Dekšnys, knygos vertėjas, turėjo žiauriai sunkią užduotį ir vien iš lietuviško rezultato sunku vertinti, kaip jis susidorojo. Įdomu ir tai, kad vieną kartą tekstas papjauna norą į jį gilintis jau po penkių puslapių, kitą kartą – leidžia pervaryti 20 – 40, bet tai anaiptol nereiškia, kad paskui vėl skaitysi tuo pat tempu. Skaitant puola įspūdis, kad viskas, kas čia surašyta – gaudesys. Na, taip – 200 puslapių sąmonės srauto, bet tą srautą norisi labiau vadinti “gaudesiu” - foniniu, keistu, nemaloniu, erzinančiu, kuriame, tarsi ritminėje figūroje, plyksteli labai gerai įsimenantys pikai: “Ji tarsi vartotojiškumo simbolis. Suvalgytų viską, išvalgytų iki paskutinės kruopelytės visą pasaulį ir numestų likučius, tarsi sudriskusį polietileno maišelį. Surūkytų iš karto visas iki galo cigaretes iš pakelio, jei tik galėtų kaip nors lūpose jas sutalpinti ir prisidegti” (p. 47).
Beje, anotacija mėgina įtikinti, kad tekstas – tai urlagano išpažintis. Taip ir norisi pasakyti – tai bent lenkų urlos! Ne, jūs tik paklausykite: “Saulė kažkokia didesnė nei paprastai. Riebi, gerai nušerta, tarsi koks nuolat kamuojantis parazitas”. Kuo ne Baltuszis? O čia? “’O paskui vėmalai, baltai raudona vėmalų upė nuteka per miestą, vėmalų banga, aiškiai matoma iš kosmoso, kad ruskiai žinotų, kur mūsų valstybė, o kur jų ir kokias lenkai suigeba surengti bendras solidarumo akcijas prieš klastingus grobikus” (p. 121). Urla, mąstanti (būtent – mąstanti) apie anarchiją (politiškai angažuota!), socialinį teisingumą, Lenkijos švietimo ministeriją, jau panorusią kreacionizmą dėstyti ir lenkuose, operuojanti kelių sluoksnių metaforomis? Gerai, galima tai nurašyti amfo ar spydo sukeltai smegenų turbinimo reakcijai, bet šiaip jau man norisi šaukti kaip lenkų priešų klasikui – “Netikiu!” Kaip ir tai, kad labai jau tas “Stiprusis” (pagrindinio herojaus kličkė) jausmingas – rūpi jam ne tik mergos ir amfas, bet ir pasaulis, ir Lenkija, ir vidiniai kitų išgyvenimai. Pradžioje vis galvojau, kad tuoj, tuoj nutiks koks nors posūkis, ir paaiškės, kad čia ne “Stiprusis, o “Stiprioji”. Po pirmos sekso scenos vilčių neliko.
Be abejo, jūs turite teisę klausti – tai kur karas? Nėra čia jokio karo. Nėra ir baltai raudonos vėliavos. Ir net nėra nė vieno ruso – bent jau tokio, kurį būtų galima apžiūrėti iš arčiau ar duoti jam į snukį. Galiausiai apie tai susimąsto ir tekstas, stojęs į dialogą su savo autore: “ar lenkų ir rusų karas – tai tik dokumentuotas istorinis faktas, ar atstiktinių prietarų kompleksas?” (p. 210) Tad galiausiai ir iš skaitytojo supratimo lieka kažkoks faršas – tarsi per mintis prasiautė “Trainspottingas”, “Requiem svajonei”, “Šokėja tamsoje”, viskas susimaišė, užsitraukė migla ir nieko nepaaiškėjo. Iš Maslowskos talento neatimsi, faktas kaip blynas, bet tik neaiškinkite man, kad visi lenkų urlos tokie, nes taip galima įsivaryti dar vieną lietuvišką kompleksą, įpratus matyti “fabų treninginius paprastuosius”.
Parengta bendradarbiaujant su pravda.lt
Susipažinkite - kraujo kerštas albaniškai
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Ismail Kadare – PAKIRSTAS BALANDIS Leidykla: Tyto alba (2007)
ISBN: 9789986165682
Puslapių skaičius: 238
Mes, karta, augusi su sovietiniais animaciniais filmukais, (kitų nebuvo, gal ir gerai) bei dar nemažai ragavusi prievartinės „tautų draugystės“, turbūt pirmiausia iš ten esame girdėję pasakymą „kalnų įstatymas“. Pamenate, kaip toks piktas kalnų milžinas uždarė vieną iš brolių su avimis oloje – jis sakė: „svečio noras – man įsakymas, toks kalnų įstatymas.“
Izmailas Kadare, anot nugarėlės, žymiausias albanų rašytojas, šiuo metu gyvenantis Prancūzijoje, būtent ir parašė romaną apie Albanijos Šiaurės Alpių įstatymą – Kanuną. Šimtmečių galia prislėgtas papročių rinkinys lemia kiekvieno kalniečio gyvenimą nuo pirmo klyksmo iki paskutinio atodūsio. Jo jėgos nesugebėjo pakirsti nei negandos, nei okupantai* .
Kalnų pašaliečiui Kanunas ir jo galia beveik nematoma, išskyrus... Kai Kanunas pašaukia kraujo kerštui. Nužudė tavo giminaitį, galbūt – svečią, kuris tamsią audringą naktį pasibeldė į tavo namus, įžeidė tavo moterį? Viskas išmatuojama krauju, pasveriama kiekviena žaizda, kiekvienas šūvis – viskas įvertinama „kraujo pinigais“. Ir klaidžioja po klaidžius kalnų kelius giakai – kerštautojai. Ir slapstosi nuo jų būsimos aukos. Ir dygsta viena po kitos muranos – kraujo keršto kapai. Ir kiekvieną dieną keliauja į Orošo pilį „kraujo pinigai“, ir naujai aukai, tik ką buvusiam giakui, atbuvusiam jo nužudyto žmogaus šermenyse, lieka 30 dienų gyvenimo – tiek tęsiasi „šventoji taika“ – besa. Nes dabar vėjyje plaikstosi jo nužudyto žmogaus marškiniai, o gelsvėjantis audinys neabejotinai byloja – aukos siela kankinasi ir šaukiasi keršto! Tikriausiai visa tai mums, moderniems žmonėms, atrodo nehumaniška, žiauru ir neįmanoma? Deja, viskas ne taip jau paprasta.
Šį romaną turbūt tiksliausiai apibūdintų žodis „pažintinis“. Skaitytojas labai tvarkingai ir kruopščiai pažindinamas su visais požiūriais į kraujo kerštą: – savo likimą žinančio giako, Kanuno pasmerko jaunuolio, kuriam likę 30 dienų gyvenimo iki nuolatinio slapstymosi. „– Ką veiksi per trisdešimties dienų besą? – Nieko“. Smalsuolio rašytojo Besiano iš sostinės – jis susižavėjęs šiuo papročiu, jį įsimylėjęs tiek, kad net nesupranta, kad romantika čia gali dvelkti tik tuomet, kai stebi iš šono. Moterišką, užuojautos, supratimo atspalvį įneša rašytojo mylimoji.
„– Kaip atskiri tą, kuris keršija, nuo to, kuriam keršija? – paklausė Diana. – Juk ir tie, ir tie yra paženklinti tokiu pat juodu kaspinu, ar ne?
– Taip, mirties ženklas vienodas<...>
– Kaip baisu, – išsprūdo jai.
– Girdėjau jų giesmes apie žuvusius, – įsterpė Diana, – jos tokios pat liūdnos kaip ir jų kapai, kaip ir jų muranos.
– Tiesa. Jos prislegia kaip akmenų krūva. Beje, jų ir sandara panaši į muranų.<...>
Jis stengėsi paaiškinti, kad išskirtinė mirties svarba suteikia šių žmonių likimui amžinumo prieskonį, nes mirties didybė pakylėja juos virš kasdienybės menkumo“.
Matome net Orošo tvirtovės „kraujo prižiūrėtojo“ Marko Ukaciere požiūrį – čia atsiranda vietos ir „kraujo pinigų“ ekonomikai – nors pinigai ir vadinasi „kraujo“, bet jie vis tiek – pinigai.
Taip tapoma truputį realistinė, truputį fatalistinė, truputį socialinė drobė. Nepaneigsiu – tikrai labai įdomu, talentingai parašyta, bet tuo pačiu ir... Pažintiniška – rašytojas bando ne tik pasakoti, bet ir aiškinti, per daug aiškinti, todėl, pvz., „kraujo pinigų ekonomikos“ epizodas atrodo dirbtinis. Aiškiai sukonstruota – veikėjams, jų poelgiams, trūksta kažkokio netikėtumo, neschematiškumo. Susidaro įspūdis, kad knyga rašyta gerovės valstybės išpaikintam prancūzui, tarsi egzotiška kelionė į Ismailo Kadaro gimtinės paslaptis. Tarsi meninis išplėstinis kelionės gidas. Ir atrodo yra viskas, kas lyg ir turėtų griebti už širdies, bet negriebia. Gali būti, kad tai – mano širdies problemos. Kita vertus, jau prabėgo pora mėnesių kaip skaičiau knygą, o lėtai gelstantys kruvini aukos marškiniai kartais vis dar suplėvesuoja prieš akis, išgirdus žodį „kalnai“.
* – įdomu, ar sugebėjo tai padaryti komunistai, pusę amžiaus valdę Albaniją. Knyga, deja, pasakoja tik apie XX a. tarpukario laikotarpį. Šį rudenį pasišnekėjęs su albanu išsiaiškinau, kad vis dėlto Kanunas jau – istorinė sąvoka. Ir ačiū Dievui.
Egzotiška kelionė
Sorbai ir jų pasakos
Piktasis Arklys
Apie knygą: Viename Kauno antikvariatų atsitiktinai aptikau ir nusipirkau sorbų pasakas; tiesiog norėjau įsigyti dar vieną pasakų knygą į savo kolekciją. Pirmas klausimas, kurį teko spręsti atsivertus knygą, buvo suieškoti miestą, kuriame išleista ši knyga originalo kalba. Antraštė sorbų kalba skelbė, kad knyga išleista Budyšin`e. Pasirodė, kad tai Rytų Vokietijos Saksonijos žemėje esantis Bautzen`o (Bauceno) miestas. Šiame nedideliame Vokietijos mastais mieste yra sorbų kultūros centras, 5-10 proc. miesto gyventojų priklauso šiai Vakarų slavų grupei. Iš viso daugiausia Brandenburgo bei Saksonijos regionuose gyvena maždaug 60 000 (senesnėje literatūroje pateikiamas 100 000 skaičius) sorbų, tiesa, sorbų kalbą ir kultūrą išlaikė nedidelė jų dalis.
Taigi, prasidėjo pirmoji mano pažintis su sorbų kultūra. Ir reikia pasakyti, kad ji buvo labai įdomi ir naudinga. Galima teigti, jog šiose pasakose pavyko rasti įdomių motyvų, neįprastų detalių ir kitokių keistų meninės raiškos priemonių, kurių kitų tautų pasakose aptikti nepavyksta, arba pavyksta labai retai.
Pasakos apie žvėris visose tautose dažniausiai panašios, ir sorbų pasakose žinomų motyvų gausu, tačiau rasta ir kai kurių neįprastų detalių. Štai pasakoje apie paukščių karaliaus rinkimą „Garnys, karaliukas ir pelėda“ paukščių lyderiu, kuris gėdingai pralaimėjo karaliukui ir dėl to gavo galą, buvo ne erelis, kaip kitų tautų pasakose, o garnys.
Sorbų tauta, skirtingai, negu daugelis kitų, neturėjo savo aristokratijos. Sorbai buvo nuolatos spaudžiami ir netgi persekiojami vokiečių, ilgą laiką gyveno izoliuotai nuo kitų slavų tautų, juos stipriai paveikė germanizacija. Turbūt dėl to jų pasakose veikėjų vardai būna ne tik slaviški: Janas, Michalas, Jurijus, bet ir germaniški: Peteris, Hansas ir pan.
Labai įdomu, kad sorbų pasakose, skirtingai nuo kitų Europos tautų, krikšto motina yra neigiamas personažas, ji iš pradžių žadanti pienu plauti podukrai kojas („Skambanti liepa“) arba veidelį plauti pieneliu ir kojas alumi („Kosmodėjus“), bet taip pamalonina podukrą tik kartą, o po to ją ima skriausti kaip visoms pasakų pamotėms ir pridera.
Tiesa, kai kurie motyvai nelabai pradžiugino, pvz., šiandien vargu, ar kokia save gerbianti mergina norėtų tekėti už tokio jaunikio, kaip karalaitis, kuris Pelenei spyrė batu už tai, kad ji nevikriai jam padėjo nusiauti batus, tiesa, po to tas spardytojas susigėdo dėl savo grubumo („Pelenė“). Savaime aišku, kad pasakos negalima vien tik pagal šiandienos moralę, bet ši pasaka man patiko mažiau, nei kitos.
Kai kurie siužetai sukėlė juoką: pvz., kaip karalius bučiavo asilo pasturgalį („Kunigaikščio duktė ir piemuo“) arba kaip Mėnulis pyko ant žmonių: „Jis buvo toks piktas, kad, nusiavęs batus, trenkė juos į sieną. Skundėsi, kad žmonės jam neduoda ramybės. Vieniems jis šviečia per daug, kitiems per mažai, niekaip negalįs įtikti“ („Ponas Hibšikas“).
Kai kurios detalės buvo itin įdomios. Pvz., kad miškinis bei ragana turi vardus. Pirmasis personažas vadinosi Kosmodėjus („Kosmodėjus“), o antroji – senoji Vera („Jankas ir Hanka“). Neįprasta, kad pasakoje nykštukai buvo slibinų tarnai, jų pievoje degę anglis („Stiprus bernas“). Vienos pasakos idėja buvo labai netikėta: vaikis įsimylėjo ir vedė Egipto princesę („Žydroji juosta“). Taigi, sorbų liaudies fantazijos mastai išties nemaži.
Patiko tai, kad pasakose nėra daug smurto ir prievartos, kad neigiamiems herojams kaltė neretai atleidžiama. Štai pavyzdžiai: jaunėlis karaliaus sūnus atleido kaltę broliams, nors jie paliko jį tamsiame požemyje, o sau pasiėmė karalaites („Trys žiedai“), broliams nekeršija ir kitas jaunėlis tapęs karalaičiu, nes „iš to džiaugsmo visi skriaudas pamiršo“ („Gyvybės vanduo“). Vaikas atleido motinai, kuri buvo susidėjusi su milžinu ir siekė jį nugalabyti („Žydroji juosta“), apsišaukusį jaunikį burtininką, kuris nušovė zuikiu pasivertusį jaunikaitį, ne nužudė, o uždarė požemyje („Trys norai“), lygiai taip pat svetimas jaunikis, ketinęs vesti karalaitę, turėjo išsidanginti taikiai („Prarasta karalaitė“), nemandagiai su miškiniu pasielgusi pamotės duktė nežuvo, o sėdėjo po krūmu ir graudžiai verkė („Kosmodėjus“). Galima teigti, kad kitų tautų pasakose taip būna retai. Asmeniškai man pasirodė žiauriausiomis osetinų ir gruzinų pasakos.
Vienintelis dalykas, kuris knygoje man pasirodė ne koks, tai Vaclavo Karelo iliustracijos, kurios, mano nuomone, buvo kiek negrabios.
Taigi, sorbų pasakos labai neįprastos ir tikrai šaunios, manau, kad jas paskaityti būtų pravartu tiek suaugusiems, tiek vaikams.
Sorbų liaudies fantazija ir humanizmas
Meilės ir mirties kvadratas
Vilis Normanas
Apie knygą: Dalia Jazukevičiūtė – JUODAS KVADRATAS Leidykla: Tyto alba (2007)
ISBN: 9789986165729
Puslapių skaičius: 238
Amžinoji anarchistė ir merdinčios lietuvių literatūros gelbėtoja Dalia Jazukevičiūtė nudžiugino savo gerbėjus ir papiktino negerbėjus, parašydama dar vieną, antrąjį savo romaną „Juodas kvadratas“. Šį kartą – apie meilę. Ir vėl apie meilę? Šiame, labai pažangiame amžiuje, simuliuojančiame laimės iliuziją, meilė tapo pačia paklausiausia preke: apsidairykite – kas slepiasi už reklamos, kurioje siūloma bet kokia namų apyvokos prekė, kas slepiasi už visų mums siūlomų pramogų ir t.t.? Meilė – aplink nėra nieko daugiau tik meilė! Visos dainos, filmai, reklamos ir .t.t. Jos tiek daug, kad atrodo, dar kartą pavartotas šis žodis privers viaukčioti ir gal net vemti. Kiek galima apie tą patį?
Ir štai – dar vienas romanas apie meilę. Kur šiuolaikinių romanistų ir romanisčių originalumas? – paklausite. Ir visai teisingai padarysite, bet klausimą siųskite ne jiems – siųskite Aukščiausiajam, ir pasiteiraukite Jo: „kodėl mes, žmonės, negalime gyventi be meilės?“
Labai geras klausimas. Apsieikime šį kartą be antgamtinių jėgų pagalbos ir pasitelkę D. Jazukevičiūtės antrąjį romaną, su jo pagrindine veikėja Stella, pabandykime atsakyti.
Taigi, Stella – jauna mergaitė iš provincijos, atvyksta į sovietinės Lietuvos sostinę – Vilnių. Niūrų, bet didelį miestą, kuriame ji, atseit, turi studijuoti universitete, kaip ir visi, norintys ištrūkti iš kaimo. Fonetika ir sintaksė, marksizmas ir leninizmas – aiškiai ne šiai merginai. Tokie dalykai skirti vaizduotės neturinčioms kvailėms, vėliau, deja, dažniausiai tampančioms dėstytojomis.
Stella – žvaigždžių vaikas, ir kaip visi to paties likimo vaikai, ieško tikro gyvenimo – ne taisyklingo rato, kurį kaip asilai suka paprasti žmogeliai, bet...? – atspėjote – juodo kvadrato.
Ir randa. Vienas vienintelis – Justas. Vienas vienintelis meilės mėnuo. Viena vienintelė laimė. Trumpa, lyg krintančios kometos mirksnis, ir gili, kaip nesibaigianti bedugnės tuštuma.
Meilė čia aprašoma taip tikroviškai, kad pranoksta pačią tikrovę. Bet tai ne sentimentų ir romantikos, o svaigulio, veik beprotybės akimirkos. Aštriausių ir stipriausių jausmų triumfas, nušluojantis visas abejones ir priešginas šalin – ten, kur yra meilė, nėra nieko daugiau. Ten, kur nėra meilės...? Naujas klausimas Stellai, taip staigiai pakilusiai į žvaigždes, kad, nespėjus nė atsitokėti, gyvenimo realybė ima draskyti ir plėšyti, - tai chirurgo peiliu, tai nemylimo vyro rankomis; tai atplėšdama vieną vienintelį kūdikį... Kraujas. Skausmas. Kančia. Neviltis. Košmarai ir vienintelis troškimas – kuo greičiau numirti.
Jau baugu? Jau norėtųsi priekaištauti knygos autorei, kad sudrumstė ramų ir patogų telenovelių scenaristų išgalvotą meilės iliuziją? Tai tik maža dalis skausmo, kuris neranda sau žodžių, kuris blaškosi ir klykia – begarsiu vaitojimu.
Gana literatūroje meilės klišių! Gana tų sterilių ir paviršutiniškų nesąmonių apie Joną ir Jonytę. D. Jazukevičiūtė nutraukia lietuvių literatūros virkštelę nuo motiniško ir infantilaus meilės vaizdavimo mene. Meilė neatsiejama nuo kančios, - drįsčiau teigti, kad meilė dažniausiai ir gimsta iš kančios (kaip diena po nakties).
Pasaulio ambivalentiškumas, kuriam eilinis lietuvis toks pats abejingas, kaip ir adekvačiam tikrovės suvokimui, atveria save – imkite ir valgyti jį visi, ištroškę meilės arba nutroškę nuo jos.
Stella nenutrokšta – tiesa, bando nusigerti - nusižudyti, bet nepavyksta, - ją gelbsti kūryba ir Menas. Menas pačia plačiausia prasme. Menas ne tik tapyti, gyventi, mylėti, bet ir svarbiausia – menas būti savimi. Savimi ir niekuo kitu. Jokių sociumo primestų pseudokaukių. Jokių pataikavimų ir panašių „prisitaikymo“ simuliacijų.
O tada, kai ši mergina, lyg pasakoje virtusi moterimi, atsiskiria nuo pasaulio ir užsidaro savo trobelėje, įvyksta tikras stebuklas – pagaliau ji tampa laiminga! Akivaizdu, kad eiliniam skaitytojui, sužalotam psichologinio šlamšto skaitinių, tokia mintis atrodys absurdiška. Taip ir turi būti – ką pasėjot, tą ir pjausit. Bet Stella supranta, kad nėra normalu prisitaikyti prie iš principo nenormalios visuomenės.
Tada, kai liaudiškai tariant, ji pasiunčia visus NATO, įvyksta dar vienas stebuklas – ji tampa populiari. Visiems jos prireikia. Visi žavisi jos darbais ir nori jos – visom prasmėm. Kokia likimo ironija!
Kūryba išgano Stellos sielą. Menas nugali chaltūrą ir puikus knygos apie meilę moralas būtų toks: mylėk save, nes niekas daugiau tavęs taip karštai ir stipriai nemylės. Geras, nors šiek tiek senas moralas.
Bet atsargiai, gerieji žmonės, jau užsimanę pasismaginti skaitydami šią knygą! Čia jums ne žurnalinis „afrodiziakas“ prieš miegą, įkaitinantis jūsų skurdžias fantazijas. Kodėl? – išsižioję piktai paklausite. Ir Stella, kartu su bepročiu Friedrichu Nietzsche, jums atsakys: „Menas pavojingas todėl, kad jis yra didesnis už gyvenimą“.
Įspėjimas silpnų nervų ir jautrios psichikos žmonėms: gydytojų patarimu „Juodą kvadratą“ rekomenduojama skaityti ne didesnėmis nei dešimties puslapių dozėmis per dieną. Perdozavus arba pajutus priklausomybę, būtina kreiptis į gydytoją ar vaistininką. O geriausia – jo išvis neskaityti, reguliariai tuštintis, daug dirbti, nieko nemylėti, bet mylėtis, džiaugtis gyvenimu ir kuo daugiau šypsotis, dalinti visiems laimę ir gerumą ir t.t. Kitaip sakant, nekankinti savęs iššūkiais, kurių nesugebėsite priimti. Menas pavojingas todėl, kad parodo ribas, kurių niekada nedrįsite peržengti. Peržengę „Juodą kvadratą“, jau negrįšite tokie, kokie buvote. Tai pats didžiausias bet kokio meno kūrinio privalumas ir trūkumas: meilės ir mirties kvadratas yra pats gyvenimas, kuriame galime rinktis - kaip kam patogiau ir nepatogiau - meilę arba mirtį.
Jeigu tu kada nors manei, kad pamilai kitą žmogų, bet tau neskaudėjo sielos, tu klysti. Tu niekada nemylėjai.
Ne tik paaugliams
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Leidykla "Gimtasis žodis" visada mokėjo pasirinkti, kokias knygas dovanoti skaitytojams. Ir man atrodo labai gera iniciatyva, kad viena iš leidžiamų „neformalių“ serijų yra paskirta paaugliškai literatūrai. Ne magiškiems bestseleriams, kurie, be abejo, kartais taip pat turi savo grožį ir vertę, bet paaugliškai probleminei literatūrai. Tik kartais darosi įdomu – o paaugliai ar ją skaito?
„Priemiesčio ruletė“ būtent ir yra knyga paaugliams apie paauglius. Beveik visada, nors ir su išimtimis (tiesa – labai retomis), skaitydamas lietuvišką realistinę literatūrą paaugliams, šaipydavausi: paaugliai taip nesielgia, paaugliai tokių temų negvildena ir – prisiekiu - paaugliai taip nekalba. Viena iš tokių labai neįtikinamų knygų – tai puikios ir mano labai gerbiamos Vytautės Žilinskaitės „Kintas“. O štai ši Ninos Rauprich knyga, net jeigu ji pasakoja apie vokiečių paauglį, atvirkščia: paaugliai taip elgiasi, paaugliams taip nutinka ir paaugliai taip kalba. Gal dėl to, kad šie paaugliai teturi savo pilkus daugiaaukščius ir neturi nesugadinto lietuviško kaimo, kur pasitaiso kiekvienas blogas paauglys. Kai ant nugarėlės pamačiau autorės gimimo datą ir suskaičiavau, jog jai jau 69 - buvau dar labiau nustebęs. Nes apysakoje visiškai nesijaučia, jog ją rašė visai kitos kartos žmogus.
Pasakojama istorija – paprasta: tai vieno vaikinuko, iš, pavadintume, „proletariškos“, apirusios šeimos, kelias į nusikaltimą. Labai paprastas – viskas prasideda nuo pinigų stygiaus (ar lengva gyventi, kai net 10 eurų namuose yra problema ir motina – tik viešbučio tvarkytoja?). Alkoholis, narkotikai, diskoteka - visko norisi. Kaip ir norisi rengtis „kaip kiti“, linksmintis „kaip kiti“, o pagalbos nelabai yra iš kur laukti. Net socialinis darbuotojas, pasiūlęs cigaretę, išklausęs jam papasakotą beletristiškai pagražintą vagystės istoriją (Bėgau! Vijosi! Šovė!), pasako: „tai bent prisigalvojai!“
Šios istorijos stuburas atrodo tarsi nužengęs iš klasikinių kriminologijos (mokslo apie nusikalstamumą) tekstų – nėra jokio „įgimto“ noro nusikalsti, yra kelios aplinkybės, kurios susideda tam tikru laiku tam tikroje vietoje ir prasideda slydimas nuokalne. Pradžioje jis malonus:
„Tupėjome ant raudonos daužtos mašinos kapoto ir pasakojome visas pasiseskusio žygio smulkmenas. Pasakojome vėl ir vėl, perdėdami, pramanydami, juokdamiesi iš to, kaip sporto mėgėjas parklupo ant kelių. Pavaizdavau, kaip kvaila kuprinė vos netapo man žiauria lemtimi. Džozefas parodė, kaip jis vos nesivertė per galvą, nes sportinio dviračio stabdžiai labai gerai stabdė. Džangas tvirtino, kad jis vos neužsirovė ant policijos patrulio. Juokėmės iš visko. Kiekviena smulkmena mums kėlė juoką. Jautėmės nugalėtojais. (p. 93)“
Susimąstymas, svyravimas, suvokimas, kokią kainą reikės sumokėti - ateina vėliau: "Bet kaip nutiko, kad vyras buvo sužeistas? Negalėjau suvokti. Džangas jį paspardė, aš padaužiau. Bet tai nuk ne joks kūno sužalojimas!.. Tos kvailos replės pasimaišė man po ranka... Jas reikia išmesti. Jų reikia atsikratyti. Dar šiandien!" (p. 95)
Ypač gerai knygoje pavaizduota ribotos paauglio psichikos galimybės suvokti, kas dedasi - juk viskas prasideda nuo klasės draugo mirties, kuris, neturėdamas teisių, užsimušė su motinos automobiliu. Bet ar paauglys galvoja apie mirtį? Ne, jam rūpi - kaip jis išmoko vairuoti? Kodėl tuo rūpinasi Daniela, nutraukusi draugystę su Džozefu? Kaip Džozefas gauna pinigų? Ar aš galiu pasiimti taip pat? Galiu - o kodėl gi negalėčiau?
Būtent tai šioje apysakoje ir patraukia, būtent dėl to ją gali drąsiai rekomenduoti bet kuriam paaugliui. Čia nėra nei trupučio tiesmuko moralizavimo, kuris taip baido bet kokį paauglį, bet kriminalinio „kietumo“ prieštaringumai parodomi labai aiškiai. Vertimas pritaikytas prie Lietuvos realijų ir mūsų žargono: „vielikas“, „bikas“, „krūtas“ ir kt. Kai tekste malasi vokiečiai, turkai, albanai, juodukai tai gal kiek glumina, kita vertus – priežastis suprantama. Trumpai tariant – įtikinama, protinga ir gerai parašyta knyga paaugliams apie paauglius. Tikrus paauglius. Ir, manau, ją verta skaityti ne tik paaugliams. Beje, laimingos pabaigos nėra.
Paslysti - lengva. Ir paprasta.
Tikras daiktas
Justinas Žilinskas
Apie knygą: Pagaliau manęs neapgavo - "Tyto alba" anotavo šią knygą kaip istorinį romaną, o ne pyyyyypt pyypt pyyyyyypt! "istorinį trilerĮ". Vis tiek buvau įtarus (štai ką iš žmonių padaro reklama!), bet...
Ponios ir ponai, sveiki atvykę į XVII a. Angliją, kai dar joje negyveno nei Andrius Užkalnis, nei kiti lietuviai. Nieko keisto, kad jų ten nebuvo - vietelė tiesiog brrr... Šalta, ūkanota, šlapia, tamsu, niūru. Dar ir laikas toks nemalonus: puritonai kimba į gaurus dar likusiems katalikams, įsisiūbavę aptvėrimai, keliais bastosi valkatos, plėšikai. Reikia tvarkos! Ir ją žada - magistrato pirmininkas Natanielis, lordas Savilis. Valkatoms - kartuvėms, paleistuvėms - rykštės, ko daugiau gali norėti žmogus? Tik griežto, bet teisingo įstatymo! Tik koroneris Džonas Brigas nėra tuo įsitikinęs. Jis, naivuolis, mano, kad net pačios griežčiausios bausmės neišnaikins valkatų, o nuplakta ir neprisipažinusi, su kuo paleistuvavo mergina, nebūtinai pasitaisys. Jis, naivuolis, įtaria, kad Ketrina Šei nenužudė savo kūdikio ir bando surasti tiesą, pavojingą tiesą. Jis, naivuolis, įsitikinęs, kad nusišalinęs nuo visų peripetijų magistrate galėtų ramiai gyventi savo užmiesčio name, mylėti savo žmoną, auginti avis ir vaikus, saugoti, kaip kažkada rašė M. Bulgakovas, savo "šviestuvo gaubtą". Nelemta. Deja, nelemta - blogas laikas, bloga vieta, blogi žmonės?
Tikrai labai gera knyga. Su tikru istoriniu fonu, tikroviškais veikėjais, tikromis problemomis. Atmosfera kuriama puikiai, epochos autentika - gal ir neprilygsta Miko Waltari kūriniams, bet pojūčio netrūksta, be to, ir perskaičius ilgai, dar labai ilgai nedingsta iš atminties.
"Kol Brigas žvelė į apirusį kūną narve, smuklininkas užgriežė smagų, siautulingą šokį, o viena moteris bedė pirštu į pusiau pridengtą lavono tarpkojį, kuriame nebebuvo to, kas kadaise darė jį vyru...
Brigas prisiartino:
- Kas tu, kad mane šauki?
- Jus šaukia Gudė Mor, pone Brigai. Vargšo ten supančioto vaiko motina.
- Tavo sūnus buvo ne vaikas, o pagarsėjęs vagis, čia tykojęs prekijų ir keliautojų... Kodėl čia atėjai tokią siaubingą dieną?
- Ar turit šio siaubingo narvo raktą, sere?
Brigas nesupratęs spoksojo į ją.
- Man reikia jo kaulų, kad galėčiau palaidoti, - paaiškino ji. - Kaip kitaip jis sutiks Kristų Paskutinio teismo dieną? Jam reikia kapo, iš kurio galėtų keltis, jei nori gyventi amžinąjį gyvenimą." (p. 129 - 131)
Autorius daug darbo įdeda ne tik kurdamas charakterius, bet ir gilindamasis į veikėjų pasaulėžiūrą, vykusiai perteiktas tikėjimas ženklais, pranašystėmis, kai kur vizijos, sapnai įsilieja ir į kūrinio tekstą. Labai įspūdingas nuotaikos svyravimas, grėsmės pojūtis, vienadienės saviapgaulės jausmas, kai tiesiog norisi verčiant puslapius murmėti: "gerai, tegul viskas būna gerai! Aš noriu, kad būtų gerai!"
Turbūt net neverta sakyti, kad šis kūrinys nesibaigia šviesiai ir gerai. Baigiasi jis taip pat tikroviškai, logiškai ir niūriai. Todėl perskaitęs tokią knygą nesijauti pakylėtas, tačiau minčių ji sukelia - ir daug, ir įvairių, kaip ir privalu tikram kūriniui. Nerekomenduoju jos skaityti, jeigu ir taip gyvenimas atrodo niūrus, bet, tą taip pat reiktų paminėti, knyga nesiekia manipuoliuoti skaitytoju (kaip, pvz., su žiūrovu elgiasi L. Trieras "Šokėjoje tamsoje"), skaitytojas visą laiką truputį nujaučia, kas įvyks ir tas kūrinio organiškumas taip pat paperka. Beje, anotacijoje gana smarkiai akcentuojama detektyvinė linija ("plėtojama žmogžudystės istorija". Aš manau, kad ji tikrai nėra svarbiausia. Bet, labai norint, gal ir galima tai būtų perskaityti kaip išplėstinį detektyvą. Tačiau jums linkiu perskaityti kaip gerą istorinį romaną.
Dalia Jazukevičiūtė „ANARCHISTĖS IŠPAŽINTIS“
Viktorija Vit
Apie knygą: Dalia Jazukevičiūtė – Anarchistės išpažintis Leidykla: Tyto alba (2007)
ISBN: 9789986165491
Puslapių skaičius: 322
Pirmiausia prajuokino, o vėliau ir pečiais gūžčioti privertė autorės bandymas pasislėpti už neva pagrindinės knygos herojės – Katerinos – vardo. Kam?! Kai jau išdalinti dešimtys interviu, neslepiant knygos autobiografiškumo. Kai į žurnalistų klausimus apie asmeninį gyvenimą atsakoma: „Tai sužinosi mano knygoje“. Kai kai kurie personažai – rašytojas Gintaras, Šefas ir kiti - yra visiškai realūs žmonės, kai kurių jų net vardai nepakeisti. Anarchistei pritrūko drąsos parašyti „mano išpažintis“? Nesiimu spręsti.
Kitas kabliukas – sąvoka „anarchistė“. Gal aš klaidingai įsivaizduoju šią sąvoką, bet anarchistė knygos herojei – kiek per skambus užvadinimas. Tokius žmones galbūt reikėtų vadinti gimusiais be odos. Jiems dėl visko skauda, jie viską priima ir sugeria į save, jiems nėra ne jų problemų, o eilinįkart gavę per skruostą jie nustemba vis iš naujo. Tik nereikia jiems kabinti angelų sparniukų. Bėda ta, kad ir patys jie dažnai tampa problemomis ir artimųjų skausmu. Ne išimtis – ir ponia Dalia (arba Katerina). Na neįžvelgiu aš čia didelio maišto, ryžtingo autoritetų nepaisymo ir t.t. Taip, kaip Katerina, gyvena, mąsto ir jaučia daug kas. Gyventi savo širdimi, pagal savo sielos balsą nėra toks jau unikalus bruožas (ačiū Dievui), kad aptikus savyje sąžinės ir moralės gyslelę vertėtų iš karto pulti viešinti savo potyrių. Katerina taip pat tiesiog nuolat blaškosi moralės, tikėjimo, nuodėmingumo, pareigos ir laisvės labirinte. Tarp mylimo ir nemylimų, tarp nuskriaustų pašnekovų ir mankurtiško Šefo, tarp pareigos bei beatodairiškos meilės dukrai ir noro pasinerti į savo tamsą. Su tokiais žmonėmis niekada nebūna lengva. Bet dažniausiai – įdomu.
Pagrindiniu šios knygos privalumu vadinčiau nuoširdumą. Aistrą, su kuria parašyta knyga. Todėl nors vietomis tekstas suerzina demagogijos priešaušriu ar egzaltacija, vis dėlto norisi jį pabaigti skaityti. Ir ne tam kad sužinotum, „tai mylėjo jis ją ar ne“. Tiesiog kai žmogus tau patiki savo skausmą, dingti jam iš akių užsikimšus ausis atrodo pernelyg...
Kita vertus, ar tik ne tas pats mano išgirtas nuoširdumas autorei pakišo koją ir atvedė prie didžiausio knygos trūkumo – egzaltacijos? Jau taip čia viskas jausminga, jau tiek daug žodžių „mano skausmas“ir „mano meilė“, kad taip ir užsimanai žmogus silkės su svogūnais. Arba tos pačios vodkės, kaip Katerina užsimanytų. Kodėl nei gyvenime, nei kūryboje neišmokstame į save žiūrėti paprasčiau? Kam reikia kad ir tokio protrūkio: „Aš visada dosniai dalijausi savimi. Netaupiau savęs“ (p.185)? Tikime, žinome, bet gal tai galima perteikti taip tiesmukai netvojant lyg kuolu per galvą? Daugybė žurnalistų paliudytų, kad įsijausti į pašnekovo gyvenimą – nieko ypatingo. Gal nėra duona kasdieninė, bet ir ne Velykų pyragas. Jei sutiktas žmogus užkabina sielą, pasibaigus darbo valandoms – pavyzdžiui, aštuoniolika nulis nulis – nepaspaudi mygtuko „delete“, kad pamirštum išgirstą istoriją. Tik kodėl Katerinai tai atrodo jos vienos, lyg kokios Pateptosios, bruožas? Ironijos knygoje netrūksta, o štai saviironijos galėtų būti daugiau.
Pabaigai – viena citata:
„- Kodėl tu taip nori parašyti tą knygą, mama? – atsliūkino susivėlusi Livija, vilkdama grindimis mano mėlyno aksominio chalato padurkus. - Nežinau. Gal kad sugrūsčiau į ją viską. Visą tą mėšlą... Visą save. Viską, ką išbarsčiau po laikraštpalaikius ir žurnaliokus.“ (p.100).
Gal rašytoja pajuto, kad skaitytojams nuo to mėšlo (žr.citatą) vis tiek ne visi kanalai atsivers. O gal pajuto, kad tas “viskas” visgi visai nebuvo viskas. Nes jau kalbama apie antrąją D.Jazukevičiūtės knygą. Ir šiek tiek baugu. Nes jei tai vėl bus autobiografijos elementų dozė – mea culpa, bet jau pasirinksiu kokią nors seniai nusižiūrėtą biografiją. O jei tai bus fikcija – ar beliks to įkarščio ir nuoširdumo?.. Pažiūrėsime.
Išpažintis be anarchistės
Moll Geneviève „MADAM SAGAN: PRIE KAPO DUOBĖS“
Viktorija Vit
Apie knygą: Moll Geneviève – MADAM SAGAN: PRIE KAPO DUOBĖS Leidykla: Tyto alba (2006)
ISBN: 9986165075
Puslapių skaičius: 236
Knyga apie neabejotinai ne tik talentingą, bet ir skandalingą asmenybę rizikuoja nuklysti į pikantiškas bulvarinių laikraščių antraštes. O ir autorė jos – spaudos, radijo bei televizijos žurnalistė. Skaitydama žymių žmonių biografijas visada piktinuosi aptikusi tokias frazes:
”Ji paniekinančiai perkreipė lūpasirspjaute išspjovė žodžius”. ”Jis šiurkščiai nustūmė vienintelės jį mylėjusios moters ranką, o jo akyse žaidė pyktis ir ironija”. Pykstu ne vien dėl melodramatiškų scenarijų. Tiesiog manau, kad negalima realios asmenybės gyvenimo konstruoti pagal savo sampratą. Jei nesame amžininkai, tai tikrai ne mums spręsti, ar paniekinančiai ponia X perkreipė lūpas, ar ne. Nemėgstu autoriaus, kuris lyg į medį pasilypėja į žinomos asmenybės figūrą ir nuo ten mojuoja visomis meninės raiškos priemonėmis, kurios tik ateina į jo šviesią galvą. Taigi noriu pasakyti, kad čia to nėra. Nors tam daug palankių aplinkybių: autorė ir F.Sagan yra bendravusios, informacijos apie rašytoją rasti tikrai nėra sunku – vis dėlto dvidešimtasis amžius... juolab kad žiniasklaida, kaip supratau iš užuominų knygoje, atsiliepdavo ne tik apie kūrybinio Madam Sagan gyvenimo vingius. Daug mylimų vyrų, daug mylimų moterų, audringi vakarėliai, gluminantys santykiai su broliu, aistra narkotikams – kiek autorei reikėjo pastangų iš tokių detalių sukurti tokį subtilų, neįkyrų, aristokratišką paveikslą? Gal tai padiktavo G.Moll pagarba rašytojai? Bet kuriuo atveju skaitytojas tikrai nesužino, ką reiškia žodis ”neskanu”. Jis neturi kada pasibjaurėti lovos reikalų analize ar suskaičiuoti vietų, kur moteris yra vėmusi ar tiesiog iš didelio linksmumo nepaėjusi. Čia to nėra. Meilužių vardai čia pateikti taip pat oriai, kaip ir kintantys knygų tiražai, leidyklų pasiūlymai, sėkmė loterijose, pelnyta žymių žmonių pagarba.
Tai knyga apie talento dovaną ir naštą, tekusius moters pečiams. Garsusis romanas ”Sveikas, liūdesy” skaitytojus pasiekė tada, kai F.Sagan buvo vos aštuoniolika. Tik aklas ir kurčias skaitytojas pagalvos, kad jo suteiktos šlovės apakinta F.Sagan nuslydo nuodėmingų malonumų keliu. Talentas neklausia ir nesirenka. Jo duotybė įskelia žmoguje amžino alkio, neramumo, sunkumų troškulio kibirkštį. Ir tai – viskas. Nei meilužiai, nei profesinė sėkmė, nei motinystė gali ištrinti vidinę kančią. Sagan, atrodo, tai žino. Todėl šėlsta taip, lyg jau rytoj jos neliktų. Šėlsta ne tik iš linksmumo, gal veikiau – iš suvokimo, koks tragiškas pasaulis ir koks amžinai vienišas žmogus. Tokių asmenybių biografams lieka du keliai: arba pasismaginti išskaičiuojant galimas savęs deginimo priežastis, arba atsipindėti faktus, suvokiant, kad žmogaus siela ir lieka žinoma tik pačiam žmogui ir Dievui (kuriuo, beje, F.Sagan netikėjo). Tai knyga apie ribą tarp išorinės sėkmės, lydimos visokių ”ko jai trūksta?” ir vidinės žmogaus savijautos, dažnai taip ir prasilenkiančios su pelnytais šlovės blizgučiais.
Skaitant apie tokius žmones, kelintą kartą šauna kvaila mintis: net jei po mirties yra kitas gyvenimas, seni pažįstami į jį nepersikelia. Nesuprasti, neišgirsti, už rankos nepalaikyti žmonės todėl ir pasitraukia arba yra pašaukiami, kad pailsėtų nuo mūsų egoizmo. Gal ir Sagan dabar rašo knygas, pasislėpusi nuo kaltinimų už narkotikų vartojimą, mokesčių policijos, plėšrių leidėjų, pavydžių meilužių?..
Keistas pasirodė knygos epilogas. Iš F.Sagan laidotuvių einanti G.Moll svarsto, ”kada joje įvyko lūžis?” (p. 227). Du puslapiai pasvarstymų atrodo nieko verti. Čia turbūt galima pasakyti – nėra priežasties, nes tik mes patys ir esame priežastys. Tą, atrodo, galiausiai patvirtina ir pati autorė: „...regis, jos visiškai patenkinti negalėjo niekas. Netgi motinystė. Ji mylėjo savo vaiką, matė jį augantį. Bet visada ateina akimirka, kai, tapęs savimi, vaikas išsprūsta. Ir vienatvė darosi dar didesnė“ (p.229).
Apie gyvenimą su prieskoniais
Skaityta.lt (©) 2001-2016. Visos teisės saugomos. Platinti puslapyje publikuojamas apžvalgas be skaityta.lt ir/arba autorių sutikimo NEETIŠKA IR NETEISĖTA. Dėl medžiagos panaudojimo rašykite el.paštu skaityta@skaityta.lt .