Wikipedia  Ladislav‘ą Fuks‘ą (1923-1994) pristato kaip čekų rašytoją, kurio psichologinių romanų pagrindinė tema nusivylę ir kenčiantys žmonės fašizmo laikotarpiu. Todėl romanas „Lavonų degintojas“ (1967 m., liet. – 2007 m.) turėtų būti geras jo kūrybos pavyzdys.

XXa. 4-asis dešimtmečio Praha. Ponas Kopfrkinglas, paprastas čekas, pavyzdingos šeimos tėvas, dirba krematoriume. Pagrindinis veikėjas ne tik, kad negeria, nerūko, bet dar ir domisi budizmu – nežinia, ar šis pomėgis leido susirasti tokį darbą, ar darbo pobūdis įtakojo pasirinktą religiją.

Ponas Kopfrkinglas – mielas žmogus: užjaučia tuos, kuriems gyvenimas nenusisekė, su niekuo nekonfliktuoja, prieš ką nors apkalbėdamas, pora kartų atsiprašo, tiki pasaulio gėriu bei progresu. Tiesa, pagrindinio veikėjo interesų ratas atrodo siaurokas – darbas (ir, tarkim, su tuo susijęs budizmas) bei šeima, šeima, šeima: rūpestis dėl sūnaus draugų (kad berniukas per toli nuo namų nenuklystų, kad iš doros kelio neišklystų), rūpestis dėl vyresniosios dukters vaikino (kad rimtas būtų ir gėdos neužtrauktų), rūpestis dėl žmonos sveikatos. Na, dar kaip namus kokiu paveikslu papuošti... Nuomonę apie visa kita ponas Kopfrkinglas susidaro iš draugų ir pažįstamų. Kaip minėta, paprastas mielas žmogus. Toks mielas, kad net šleikštu darosi.

Tačiau praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje prie Čekijos sienų nerimo kitas „mielas“ žmogus, pavyzdingas vyras (negėrė, nerūkė, nors budizmu lyg ir nesidomėjo), savo tautos sūnus ir vadas – Adolfas Hitleris. Ir Čekijoje būta jo pasekėjų. Vienas tokių – Vilis Reinkė – po truputį, pamažėle keičia ir mūsų mieląjį poną Kopfrkinglą: paprastas čekas, pavyzdingas šeimos tėvas tampa grynakrauju vokiečiu, pavyzdingu nacistu.

Kardinalius pono Kopfrkinglo gyvenimo (tiek šeimyninio, tiek vidinio) pokyčius ypač sustiprina romano stilius – mažybinių žodžių pilnas pasakojimas sudaro kontrastą aprašomiems nusikaltimams. Šioje knygoje nerasite nei J. Hašeko šveikiško humoro , nei B. Hrabal’o grotesko  – vien tik per smegenis trenkiantis supratimas, kaip paprasta paveikti paprastą žmogų. Galingas ir platus optimizmo medis „gyvename juk civilizuotame pasaulyje, dvidešimtojo amžiaus Europoje“ (52 p.) iškertamas su šaknimis: pono Kopfrkinglo saldus rūpestis šeima ir tikėjimas mielaisiais draugais sutraukia skrandį, o, pamačius rezultatus, šleikštulys kyla iki noro išsivemti.

P. S. Praėjus metams po knygos išleidimo originalo kalba (1968 m.) pasirodė ir šio romano ekranizacija.

„Gyvename juk civilizuotame pasaulyje, dvidešimtojo amžiaus Europoje“.
Aha, kurgi ne!

Viktoro Hugo (Victor Hugo) (1802-1885) kūrinys „Paryžiaus katedra“ yra vienas žymiausių prancūzų romantinės literatūros darbų. Po šio romano nelaimingo Paryžiaus katedros varpininko Kvazimodo vardas tapo bendriniu negražaus, dėl to atstumto visuomenės, vyro sinonimu, kaip ir Esmeraldos vardas tapo nekaltai ir tyrai mylinčios nesugadintos mergaitės sinonimu (tiesa, sekso industrija šį vardą irgi sėkmingai panaudojo, bet aistros trokštančios moters įvaizdis absoliučiai prieštarauja romane pavaizduotam Esmeraldos paveikslui). Perskaičius knygą galima pasakyti, kad toks populiarumas pelnytas, nes kūrinio siužetas labai įdomus. Tiesa, tenka prisipažinti, kad iš pradžių knygą skaityti sekėsi sunkiai. Ji migdė ir ilgai nepasidavė. Pagaliau supratau, kad ne viską reikia skaityti, kad kai kuriuos autoriaus išvedžiojimus apie Paryžiaus architektūrą (kurie sudaro gal 1 proc. teksto) galima sėkmingai praleisti ir pasinerti į siužeto vingius.

Viktoras Hugo nukelia skaitytoją į viduramžių pabaigos Paryžių – miestą, kuriame vyko misterijos ir kvailių popiežiaus rinkimai. Savo rūmuose neretai lankydavosi Prancūzijos karalius, tačiau mieste gyveno ir Vagių (Argo) karalystės karalius su didžiule savo pavaldinių armija. Autorių labai domino marginalinis pasaulis, kuriam jis skiria ne mažiau dėmesio nei feodalų ar dvasininkų pasaulio aprašymui. Autorius, kaip būdinga romantikams, jaučia didelę pagarbą viduramžiams, jo kritikos strėlės nuolat kerta Renesanso, Baroko, Apšvietos laikotarpio idėjoms, ypatingai architektūroje. Romanikos ir gotikos formos jam atrodo žymiai tobulesnės. Būdamas klasicizmo bei Apšvietos laikotarpio tyrėjas ir simpatikas kategoriškai nesutinku su tokiomis nuostatomis, tačiau ginčas dėl skonio ir požiūrio į meną yra beprasmis, ši recenzija nėra skirta įrodinėti, kuri epocha svarbesnė, kurios įtaka didesnė. Tačiau autoriaus didaktinis stilius kiek nervina. Pagrindinis kūrinio motyvas – meilė. Meilė jaunai ir gražiai, tyrai ir nekaltai, silpnai ir trapiai, bet drąsiai ir dorai šešiolikos metų mergelei – čigonei Esmeraldai, šį jausmą pajunta keturi vyrai. Kiekvienas jų – asmenybė, jų visų vertybės, požiūris į gyvenimą ir meilę bei priemones ją pasiekti yra skirtingas.

Pirmasis įsimylėjėlis – Pjeras Grenguaras – vargšas misterijų rašytojas ir filosofas, žmogus, turintis gan gerą širdį, nemenką protą, mokslininko ir literato talentą, bet patiriantis daug nelaimių dėl blogai susiklostančių aplinkybių. Iš pradžių galima pajusti šiam žmogui simpatiją, jis gina nakčia užpultą merginą, bet jo jėgos silpnos, todėl jis greitai atsiduria šaltam griovyje. Pasmerktas vagių karaliaus kartuvėms, bet išvaduotas Esmeraldos, jis nesiekia per prievartą to, ko norėtų labiausiai pasaulyje – atsakymo į jo jausmus. Jis pakeičia užsiėmimą ir be didesnių vargų rodo žonglieriaus sugebėjimus liaudžiai. Tačiau Pjeras Grenguaras nėra stiprus žmogus, jis neina vaduoti suimtos ir raganavimu apkaltintos mylimosios, netgi abejingai atsitraukia. Jis meluoja ir sutinka dalyvauti nešvariuose reikaluose (pvz., pagrobti Esmeraldą ir perduoti ją monsinjorui Klodui Frolui). Pjeras Grenguaras – tipiškas plevėsa, plaukiantis pasroviui žmogus.

Antrasis veikėjas, kuris yra taip pat savo meilės vergas – tai Paryžiaus katedros klebonas Klodas Frolas, turbūt juodžiausias knygos personažas. Jis negražus iš išorės, juoda ir jo siela (romantikams būdinga suteikti išorinį bjaurumą savo neigiamiems herojams). Liaudis jį laiko raganiumi. Tačiau V. Hugo nenupiešia jo paveikslo tik juodomis spalvomis. Kaip tik, jis parodo sunkią dvasininko vaikystę ir jaunystę, rūpinimąsi broliu, pamestinuku Kvazimodu, pasišventimą mokslams ir religijai. Pačias juodžiausias mintis jam pažadina, atrodytų, pats šviesiausias jausmas – meilė. Kunigas siekia užvaldyti jauną Esmeraldos sielą, o nepasisekus yra pasiryžęs viskam, netgi prievartai bei smurtui.

Kvazimodas – likimo nuskriaustasis beveik aklas, kurčias, nebylys, kuprotas žmogus. Jis absoliučiai ištikimas savo šeimininkui Klodui Frolui, tokią pačią šunišką ištikimybę jis jaučia ir Esmeraldai, kurią išvaduoja iš budelio rankų, slepia, gina nuo priešų, galiausiai netgi nužudo savo šeimininką ir miršta kartu su mylimąja. Jis aklai vykdo bet kurį merginos nurodymą, netgi pakviesi jos mylimąjį Febą. Kvazimodas nusipelno skaitytojų simpatijos, nes turi gerą širdį.

Galiausiai Febas. Tai gražus, narsus, stiprus, bet kvailas ir ištvirkęs kavalierius. Tokių dažnai pasitaiko ir šiais laikais. Tai „Pravdos“ nulijonierius. Jam moteris tiesiog žaislas, jis tiek davęs meilės priesaikų, kad nekreipia į jas dėmesio, jis turi didžiulę meilės (sekso) pergalių kolekciją, bet bijo būti supančiotas santuokos saitais. Tokie labai moka susukti galvas naivioms merginoms, Esmeralda buvo viena iš jų. Tiesa, jis vidury nakties ją išgelbėjo nuo Klodo Frolo ir Kvazimodo rankų, bet už tai prašė tik vieno – merginos kūno.

O Esmeralda kas? Šiandien tai būtų dešimtokė ar vienuoliktokė. Ji dora ir tyra, bet ji dar vaikas, kuriam tenka sunkūs išbandymai, jos meilės pasirinkimas krenta žmogui, kuris to nevertas, bent jau, todėl, kad susižadėjęs. Galima teigti, kad visi pagrindiniai romano personažai – labai spalvingos asmenybės.

Norėtųsi pasakyti, kad knyga pasirodė gana niūri. Autorius su simpatija aprašęs viduramžius atgaivino jų dvasią, bet negaliu pasakyti, kad susižavėjau šia knyga. Iš jos laukiau daugiau. Be abejo, tai ne skaitalas, ne pigus romanas, ne vien meilės istorija, bet didesnių apmąstymų knyga nesukėlė. Jos stiprioji pusė – pagaunantis įdomus siužetas, tačiau man jis pasirodė kiek serialinis (nekaltybė, meilė, prakeikimas, atrastas dingęs kūdikis). Ir šiandien gatvėmis žingsniuoja tūkstančiai febų, kvazimodų, frolų bei grenguarų. Pasitaiko ir esmeraldų. Panašios meilės istorijos galėtų kilti ir šiais laikais, aišku, be katedros puolimų ir viešų mirties bausmių už raganavimą, bet tie patys gyvenimo principai išliko. Taigi ši knyga geras serialas, serialas, kurį verta pamatyti, bet neverta dėl jo mesti visus suplanuotus darbus ir perjungti įdomių futbolo rungtynių.

Knygoje krito į akis faktinės klaidos. Autorius, smarkiai klysta rašydamas, kad žmonės gali valgyti kukurūzinį paplotėlį ir žinoti apie paukštelį kolibrį XV a. pabaigoje, kai iki Amerikos atradimo buvo likę dar beveik dešimtmetis. Bet tai tik nedidelis netikslumas. Šiaip, knyga perskaityti rekomenduočiau, ji įdomi ir praturtins skaitytoją intelektualiai.

Paryžiaus istorija

Ką gi – ir vėl lietuviško kaimo kronikos.Beje,žodis „kronika“ šiuo atveju itin tinka. Pats knygos autorius H.A.Čigriejus viršelyje rašo: “Norėčiau pasakyt maždaug panašiai kaip kitados Vaižgantas – kūrybos šičia ne tiek daug, čia tik aprašymai.Čia tai, kas yra atsitikę mano artimiesiems, pažįstamiems, draugams, pagaliau man pačiam. Na, be išmonės neapsieita. (…) Betgi čia ne protokolai, o novelės, kurioms išmonė privaloma”.

Knygą papildo ir senos nuotraukos, kuriose įamžintas vienas kitas novelės prototipas. Bet vargu ar tai keičia vaizdą, iškylantį skaitytojo vaizduotėje. Vaizdinga kalba, saikingai dozuojama aukštaitiška tarmė, ramus knygos tonas – tokiais subtiliais potėpiais rašytojas piešia kaimo gyvenimą. Ir prieš pusšimtį metų vykę įvykiai visai neatsiduoda pelėsiais. Galima numoti ranka – esą rašyta tai perrašyta, kiek gi galima? Galima kosčioti, kaip nusibodo nuo Žemaitės laikų nesikeičianti gimtosios literatūros tematika. Bet tie neįmantrūs siužetai, kiek gudrūs, tiek ir naivūs žmonės, tylios jų laimės ir nelaimės kažkuo patraukia. Tiksliau, visai ne kažkuo – būtent ta tyla ir subtilumu.

Kad ir ne tiek daug šičia kūrybos, “čia tik aprašymai”, knyga abejotinai verta literatūros, o ne makulatūros vardo. Taupaus žodžio kūriniui labiausiai tinkantis apibūdinimas – lietuviška. Štai kad ir toks pastebėjimas: “Bet kaip greit ima gesti beržų ir klevų spalvoti žibintai. Ateina visokio numerio žibalinių lempų metas. O su jomis ir visokių skaitymų metas” (p. 95).Žibalinių lempų metas jau seniai praėjo – dabar jos visos puošia bajorkiemius ir panašiai. Bet tų spalvotų žibintų nykimas nesikeičia – kaip ir toks, man regis, lietuviškas polinkis jį fiksuoti.

Knygoje pasigedau tik informacijos, kada šios novelės parašytos. Ar rašytojas po keliasdešimt metų taip jautriai atkūrė įvykius, žmones, jų kalbą, gamtos spalvas? Ar kažkokie „apmatai“ sumesti senų senovėje? Be atsakymo.

Kadangi kelis kartus novelėse akcentuojama pagarba knygai, norisi baigti paskutiniais knygos žodžiais: „...išgerkim alaus, jei turim. Pasak vieno prof.habl.Daktaro, reikėtų trijų stiklinių – kad antroji nebūtų jau paskutinė... O tada pasižiūrėkim į knygų lentyną, išsitraukim iš jos kokią linksmą knygą ir pasidžiaukim dar šia diena“.

Taupiai ir gražiai

Seniai seniai, taip seniai, kad tą pamena tik tie, kurie knygas skaitė iki P. Coelho ir D. Brown‘o bestselerių pasirodymo, kūrinių apie burtininkus veiksmas vykdavo kituose pasauliuose arba, neįtikinamiausiu atveju, seniai seniai Žemėje. Bet paskui pasirodė istorija apie Tą, Kurio Vardo Neminėsiu, kuri atskleidė, kad burtininkai egzistuoja ir šiandien: jie (kaip ir kiti fantastiniai veikėjai) vis dar gyvena šalia mūsų, paslapčia, pūsdami miglą paprastiems mirtingiesiems į akis. Tačiau su kiekviena knyga apie burtininkus (ypatingai – apie jų mokinius) mes, prasčiokai, vis labiau artėjame prie tiesos. Ji tokia: „Burtininkas turi didelę galią. Valios pastangomis jis gali padaryti ką tik nori. Jo kerai gali tarnauti arba doriems, arba savanaudiškiems tikslams, todėl ir rezultatai gali būti geri arba blogi darbai.“ (77 p.)

Burtininkų paslaptis – demonai: „demonai yra didžioji paslaptis. Prastuomenė žino, kad jie egzistuoja, ir žino, kad mes su jais bendraujame. Štai kodėl jie taip mūsų bijo! Tačiau tie žmogėnai nežino tikros tiesos – kad visas galias mes gauname iš demonų. Be jų pagalbos mes būtume tik pigūs fokusininkai ir šarlatanai. Mūsų galia yra ta, kad mokame juos iškviesti ir priversti paklusti savo valiai. Jei viską atliekame teisingai, demonai mums tarnauja. Tačiau jei padarytume nors mažiausią klaidą, jie sučiuptų mus ir sudraskytų į gabalus. Mes vaikštome skustuvo ašmenimis“ (77-78 p.). Todėl tik kvailiai (kitaip tariant – mokslininkai) mano, kad marą platina žiurkės – nė velnio! T. y. velnias, o tiksliau velniūkštis – raudonasis nuoboda (jį galima pamatyti užkonservuotą Linkolno korporacijos Medicinos institute).

Jūs manote, kad teisininkai yra velnio išperos (turiu omenyje teisėją ir kitai pusei atstovaujatį advokatą, nes jums pasitaikė ne teisininkas, o maumas)? Nesąmonė! Demonai – tikrieji teisininkai: „Jei sakydamas paliepimą burtininkas stabteli įkvėpti oro, nors ir trumpam, galime suprasti tai kaip įsakymo pabaigą, o tada pasikeičia jo esmė arba lieka tik nesuprantamas žodžių kratinys. Trumpai tariant, jeigu mums suteikiama proga suprasti ką ne taip ar savo naudai, mes jau jos nepraleidžiame“ (97 p.). Tiesa, ir burtininkai, anot pačių demonų, ne ką geresni: „Burtininkai yra patys klastingiausi, pavydžiausi ir dviveidiškiausi žmonės pasaulyje, baisesni net už teisininkus ir mokslininkus. Jie dievina valdžią ir meistriškai ja naudojasi, tik ir ieško progos, kaip įgelti savo priešininkams.“ (98 p.)

Visa kita turėtumėte žinoti ne iš knygų (būtų gerai, kad bent jau ne iš šių):
„– Nagi, jaunasis Andervudai, – klausdavo ponas Perselis, – koks svarbiausias mūsų garbingos Vyriausybės uždavinys? – Natanielis atrodė sumišęs. – Galvok, galvok!
– Vadovauti mums?
– Apsaugoti mus. Nepamiršk, kad mūsų šalis kariauja. Praha vis dar užėmusi didžiulius plotus į rytus nuo Bohemijos, o mes iš visų jėgų stengiamės, kad jie neįsiveržtų į Italiją. Dabar pavojingi laikai. Po Londoną šmirinėja būriai agitatorių ir šnipų,. Jei norime, kad imperija liktų nepadalyta, reikalinga stipri ir tvirta vyriausybė. O stiprybė – tai galingi burtininkai. Įsivaizduok šalį be jų! Prasčiokai valdo valstybę – tai paprasčiausiai neįmanoma! Šalyje įsivyrautų chaosas ir ją greitai užimtų priešai. Tik mūsų vadovai gelbsti mus nuo anarchijos!“ (70-71 p.)*

Štai tokį pasaulį rasite britų rašytojo Jonathan‘o Stroud‘o romane „Samarkando amuletas“ (2003 m., liet. – 2007 m.). Tai pirmoji trilogijos dalis: kitos dvi – „Golemo akis“ (2004 m., liet. – 2007 m.) ir „Ptolemajaus vartai“ (2006 m.). Jeigu paklaustumėte manęs, kam skaityti dar vieną britą, rašantį burtininkus, atsakyčiau paprastai: ši knyga artimesnė Robert‘o Asprin‘o istorijoms apie Skivį ir Aahzą nei Tos, Kurios Vardo Vis Tiek Neminėsiu, kūrybai.

J. Stroud‘o knygos siužetas – minėtųjų autorių romanų mišinys: šių laikų Jungtinė Karalystė, paauglys burtininkas, kuris iškviečia demoną, norėdamas atkeršyti už prieš keletą metų patirtą pažeminimą. Ir iškviečia jis ne bet ką, o patį Bartimėjų – Sakhr al Džinį, Galingąjį N‘Gorso, Sidabraspalvę Plunksnuotoją Gyvatę, atstačiusį Uruko, Karnako ir Prahos sienas, kalbėjusį su Saliamonu, šuoliavusį po prerijas su pirmykščių bizonų kaimenėmis, sergėjusį senovės Zimbabvę, kol suiro jos sienos ir šakalai apgraužė žmonių kaulus! Kadangi Natanielis (toks jaunojo burtininko vardas) dar labai nepatyręs, tai košės bus privirta kaip reikiant – sunaudota tiek beržo, kiek jo reikia 508 puslapiams pagaminti.

Knygoje nuvylė tik du dalykai. Pirma, jo pradžioje pateikti atsiliepimai, kuriuose (tiesa, ne visuose) atskleista per daug siužeto. Antra, viršelyje įrašytas trilogijos pavadinimas, iš kurio aišku, kad tiek demonas, tiek jo šeimininkas laimingai išsisuks iš visų problemų (gerai, jau gerai, ir taip aišku, kad 99% knygų pagrindiniai veikėjai lieka gyvi; bet nors viltį, kad visi žus, galėjo palikti).

O patiko gyvenimišku (tiek, kiek jo gali būti fantastinėje literatūroje) paprastumu: paauglys šiame romane panašus į paauglį, o ne superveikėją – su savo nuoskaudomis, keršto troškimu, baimėmis ir klaidomis. Be to, ir klaidos čia įsirėžia skaudžiau nei randas odoje. J. Stroud‘o dėstomos tiesos, vėlgi, paprastos ir gyvenimiškos: „Laisvė tėra apgaulinga iliuzija. Už ją visuomet reikia mokėti“ (166 p.), „Visi turistai tik ir taiko nugvelbti kokios skulptūros arba statinio gabalėlį ar pasibastyti po „blusų turgų“ ir pigiai iš po prekystalio įsigyti kokį nors iš kojų verčiantį magišką daikčiuką. Labiausiai mane erzina ne tai, kad naikinamos kultūros vertybės, o beviltiška šitų turistų tuštybė.“ (26 p.)

Dar ši knyga mane sužavėjo humoru (tai ir sukėlė asociacijas su R. Asprin‘o kūryba): joje rasite ir taiklių pastebėjimų („Čia jums ne taksi susistabdyti – neužtenka riktelėti bet ką “, 11 p.) ir politinės satyros (deja, patingėjau pasidomėti, ar romane minimų politikų pavardės yra tikros ar išgalvotos).

Telieka paminėti, kad knyga lyg ir su pabaiga, tačiau visi keliai palikti Bartimėjui sugrįžti (kaip minėta, tą rodo ir trilogijos pavadinimas). Ir dar tai, kad 2009 m. turėtų pasirodyti šio romano ekranizacija.

Dar viena istorija apie jauną anglų burtininką.
IMHO, geresnė už HP (ne, jo vardas ne Canon‘as)

 * Jeigu ši ištrauka neįtikino apie tokios vyriausybės būtinumą, tai siūlau trumpai susipažinti su metine šios vyriausybės ataskaita:
„Džiaugiuosi, kad šiandien galiu pasakyti, jog visose srityse – tiek vidaus, tiek užsienio – yra puikių laimėjimų. Netrukus juos išvardysiu, o pirmiausiai noriu pranešti, kad mūsų kariuomenė nubloškė italų maištininkus iki Turino ir ten įsitvirtino žiemai. Be to, mūsų Alpių batalionai sunaikino ekspedicines čekų pajėgas....
Akimirkai jo kalbą nutraukė audringi plojimai.“ (214 p.)

Kas patraukia į biografijų lauką mane, tave ir kitus? Noriu pabandyti prisiliesti prie žmogaus, kuris jau išėjęs. Noriu, skaitydama jo knygą, žvelgdama į jo paveikslą, klausydama jo dainų, suvokti šiek tiek daugiau. Noriu skaitydama paniurnėti, suabejoti, ar tikrai tas žmogus būtent taip manė, būtent taip jautėsi ir iš kur apie tai nutuokia rašantysis. Daug variantų. Gal nė vieno jų teisingo.

Prie teatro aktoriaus kūrybos (nekalbant apie įvairius spektaklių įrašus), jam išėjus, iš esmės negali sugrįžti. Lieka gandai, kritikų ir žiūrovų atsiliepimai, sukurtas mitas ar tiesiog tyla. Kino aktoriaus meistrystę galėčiau liudyti žiūrėdama senus filmus, kuriuose jis vaidino. Bet, atleiskite, kas juos rodo?..

Paklausiau vieno pažįstamo (vyresnio) žmogaus, ar šis žino tokį aktorių Bronių Babkauską. „Aišku, esu girdėjęs“, - atsakė. Tik štai vaidmenų teatre – nė vieno nepasakė. Kine? Vieno filmo pavadinimą. Nežinau, kas būtų mieliau aktoriui – ar kad nežinotų jo pavardės, bet prisimintų vaidmenį, vadindami personažo vardu, ar priešingai. Perskaičius knygą man atrodo, kad rinktųsi pirmąjį variantą. Bet jau nesužinosim. Galų gale ne taip ir svarbu. Svarbu tai, kad knygoje aš apčiuopiau žmogų. Ieškantį, laukiantį, bandantį, pavargusį, džiugų, orų, nuoširdų, tikrą.

Knygoje yra daug vietų, kuriose skaitytojas gali muistytis, klausdamas autoriaus: „O kas tau sakė, kaip jis tada jautėsi?“. Kuo pagrįsti skaitytojo pasitikėjimą knyga? Tą – bent jau iš dalies – lemia ir autoriaus asmenybė. Tik iš knygos sužinojau apie komišką L.Tapino ir B.Babkausko pažintį, išaugusią į bičiulystę. Knygai tai neabejotinai suteikia svorio. Man visada kelia abejonių visokie artimųjų ir pažįstamų bandymai paaiškinti. Paaiškinti kito žodį, žvilgsnį, poelgį. Ir kuo daugiau aiškinama, tuo labiau painiojamasi, tuo labiau tolstama nuo tiesos, nuo esmės. Čia tokių labirintų beveik (su nedidelėmis išimtimis) nėra. Gėrė – tai gėrė. Mylėjo – tai mylėjo. Kančia buvo kančia, džiaugsmas – džiaugsmas. Šis tas nutylėta, šis tas – atskleista, o daug kas likę tik paties B.Babkausko sielai.

Daugiau apie knygos turinį kalbėti nesinori. Nuo vaikystės iki išėjimo – vargu ar galima banaliau apibendrinti. Tiesa, gana daug dėmesio politiniams dalykams – sovietų valdžios kišimuisi, privalomiems spektakliams ir t.t. Galbūt tą galima paaiškinti ir knygos išleidimo data – 1991-ieji.

Knygos pavadinimas – eilutė iš Henriko Radausko eilėraščio – parinkta itin taikliai. Pamiršusiems – cituoju (kiti ras šios knygos 9 puslapyje): „Našlaičiai, porom surikiuoti, mieguistame parke / Praeina ploni ir geltoni kaip žydinčios pienės. / „Sesute Angelika, medyje angelas verkia“. / „Ir vėl tu pradėsi kliedėti, eime vakarienės“. Ir knygoje viskas tas juntama – našlaičio siela, angelo verksmas, ploni ir geltoni žmonės – visai kaip pienės...

KO VERKIA ANGELAS

Ar gali knyga atsirasti iš vieno posakio? Niekada nebuvau apie tai susimąstęs – ir net skaitydamas „Ledą“ apie tai nemąsčiau. Mintį (ir posakį) parodė prie romano teksto pridėtas nedidelis straipsnis, skirtas V. Sorokino asmenybei ir jo kūrybai. Apie šį rusų literatūros enfant terrible jau buvau girdėjęs (nors ir neskaitęs) – mat kažkurie jaunieji putinistai (berods „Einantys kartu“) padavė į teismą už kažkurį romaną, jame radę pornografijos. Tai nebuvo „Ledas“ (berods – „Žydrieji lašiniai“), bet nė kiek nesistebiu tokiu rusų chunveibinų įkarščiu. V. Sorokinas iš tiesų sugeba rašyti „černūchinį“ tekstą: prievarta, atviras, negražus seksas, narkotikai, visa tai – yra. Ir dažną vos pradėjusį skaityti „Ledą“ tai gali atbaidyti (ir atbaido). Kaip atbaidyti gali ir fantastinis briedas , sulindęs į pirmus puslapius. Jūs tik pamanykite, kažkokie trenkti čiuvai gaudo žmones, riša juos prie medžių, sienų, užkiša burnas ir daužo lediniais kūjais, rėkdami „kalbėk!“, kol laimingųjų širdys prabyla, o nelaimingieji keliauja į amžinos medžioklės plotus. Kaip ir būdinga maniakiniams psichams, jie vadina vienas kitą „broliais“ ir „seserimis“. Kas tokie, iš kur ir kodėl jų negaudo šaunioji ekssovietinė milicija – visiškai neaišku.

Bet, netgi ir bjaurėdamasis turiniu, jauti, kad čia rašo žmogus, kuriam ne tai svarbiausia. Bet kol kas visiškai neaišku, kas iš tikrųjų svarbu?

Ir smalsumas netrunka būti atlygintas: antroji knygos dalis staiga tampa visai kitokia: iš padriko, nežodingo, gausiai žargoniško, trumpų sakinių teksto, tiesiog pulsuojančio naujuoju vozbezu *, ji virsta beveik klasikiniu naratyvu. Iš Jelcino bespredelo skaitytojas perkeliamas į karą ir pokarį. Ne, čia skaitytojas nešiurpinamas detalėmis, kaip vokiečiai elgėsi su žydais ar rusais, negana to, V. Sorokinas veda labai aiškias, visiškai nedviprasmiškas paraleles tarp nacių ir sovietų, ir esesininkas nuo enkavedisto niekuo nesiskiria (kaip čia praleista proga dar kartą paduoti V. Sorokiną į teismą, šįsyk – dėl darbo ir poilsio stovyklų sistemos „GULAG“ šmeižto? Nors, spėju, laukti liko nedaug – paduos). Tik, pasirodo, knygos veikėjai visa tai daro ne dėl nacizmo ar stalinizmo ideologijų, visa tai dėl dar aukštesnio tikslo – dėl to paties Ledo, prakalbinančio širdis. Visi „didieji“ kitus žmones aukojo lengva renka – ar vertos gyventi „mėsos mašinos“ (kitiems atitinkamai – žydai, buožės, dvarininkai, nešiojantys akinius, kt.), kurios neturi nieko bendro su tikruoju žmogiškumu, kaip jį apibrėžė vadas, tėvas, tikėjimas?

Na, o trečioji knygos dalis – tai kažkas panašaus į „svečių knygą“, „skaitytojų laiškus“ aptarinėjant naują devaisą „Ledas“. Šįsyk - tokia smagi maišalynė nuo atseit žymaus režisieriaus intelektualių išsidirbinėjimų iki proletariškų ar kompiuteristiškų (anti)tekstų.

Jums gali kilti klausimas – kodėl taip plačiai apie turinį, gal nebereikia knygos skaityti? Gal viskas čia ir išklota? Nieku gyvu, apie turinį plačiai dėl to, kad „Lede“ vis dėlto pagrindinis skaitymo džiaugsmas tai yra žavėtis, kaip autorius „persijunginėja“ tarp veikėjų, stilių, formų. Tai pat – nenoriu kėsintis į skaitymo malonumą, todėl Ledo kilmės ir panašios peripetijos telieka už kadro.

Ir vis dėlto, kaip pavadinti visą šitą keistą, bet talentingą kokteilį? Postmodernus trileris, flirtuojantis su fantastika? Nietsche‘s ar Solovjovo idėjų literatūrinė rekonstrukcija (taip, antžmogių, kuriems viskas galima dėl didesnio tikslo tema yra viena iš pagrindinių)? O gal - vartotojiškos visuomenės, suvalgančios viską, net ir idealus, kritika? Kaip matyti – kiekvienas randa kažką sau ir tai, matyt, vėl komplimentas autoriui.

Taip pat komplimentai ir vertėjoms – Irenai Potašenko ir Danutei Kairytei, kurioms pavyko išlaikyti labai vykusį kalbų balansą, pagal poreikį paliekant rusišką autentiką (įskaitant ir matą), bet visą kitą – išverčiant į normalią lietuvių kalbą. Netikiu, kad buvo lengva ir drąsu, ypač žinant, kad knygą skaitys ir žmonės, dar nepamiršę rusų kalbos.

Jums vis dar rūpi, koks posakis iliustruojamas šiuo romanu? Ogi dostučat‘sia do serdca (liet. prisibelsti iki širdies). Pamenate tokią mūsų tėvų jaunystės dainą „Klausyk širdies?“ („Kai tėviškėlėn mūsų vasara ateis / ir pilki keleliai sudulkės“) Tai štai, su šia daina – nieko bendro. Bet norėčiau irgi mokėti iš vieno posakio parašyti romaną, tik dainą rinkčiausi neabejotinai kitą.

* - vozbez: (rus. vozroždenie bezgramotnosti , liet. neraštingumo atgimimas, t.y. alternatyva sovietų programai Likbez – likvidacija bezgramotnosti , liet. neraštingumo likvidavimas)

Talentinga

Mums visą laiką reikia mokytojų – nesvarbu, ar tik žengiame pirmuosius žingsnius, ar ne visai žinome, kaip sutikti paskutinį. Kai kurie iš mūsų turėjo vieną kitą Mokytoją – mokykloje, kieme, senelių kaime, pirmojoje darbovietėje. Kiti ieškojo idealo raštuose ir kaip koks Roaldas Amundsenas žiemą vasarą prausėsi rytais šaltu vandeniu ar kaip kardinolas Giuseppe Mezzofantis uoliai mokėsi trisdešimt aštuntosios kalbos.

Na, kartais mums reikia bent jau patarimo. Kartais. Nors ne visada norime prisipažinti, kad jo mums reikia. Bet vienuolių, parduodančių „Ferrari“, turtingų ir neturtingų tėčių bei auksinių taisyklių, kuriomis grįstas kelias į asmeninę ir visokią kitokią laimę, gausa knygynų lentynose paliudija, kad vis dėlto patarimus mes linkę bent jau išklausyti, jeigu ne klausyti. Ir patarėjų bei patarimų daugėja kasmet.

Yra ir tokių patarėjų, kurie nėra madinga sezono naujiena. Jie parašė knygas, kurios nedulka lentynose jau porą tūkstančių metų.

Šit viena iš tų knygų, kurias skaitau nuolat. Nežinia, kas dar Romoje būtų sudegę valdant Neronui, jeigu ne jo mokytojas ir patarėjas iš Ispanijos stoikas Seneka. Nors priekabesni, aišku, galėtų filosofą ir dramaturgą bandyti kaltinti ir dėl to gaisro – mat, neišauklėjo imperatoriaus. Gyveno 4 m. prieš Kristų – 62 m. po Kristaus. Vadinasi, teoriškai galėjo bent jau žinoti apie Galilėjos pranašą. Dantė „Dieviškojoje komedijoje“ palydėjo filosofą į limbą prieš pragarą. Į tą ratą, kur susirinko, anot Dantės, krikšto palaimos nepatyrę šviesūs žmonės.

Jo filosofija dažnai pavadinama eklektiška. Ir tikrai – jis nekūrė visa paaiškinančios sistemos. Jis svarstė, kaip reikėtų gyventi, kad galėtum kiekvieną akimirką ramiai ir oriai numirti. Tokia šviesi pagonybė, toks paprastas gyvenimas, kuriame gali būti daugis dievų arba nebūti nė vieno. Nes žmogus neturėtų atsakomybės už save ir savo gyvenimą kam nors kitam perleisti.

Tai labai arti kito stoiko, imperatoriaus ir filosofo Marko Aurelijaus mąstymo. Nenuostabu – abu sėmė iš tų pačių mąstymo šaltinių ir gyveno nelengvais laikais. Tiesa, Senekai laikai buvo nelengvi, nes jis gyveno, kai valdė pakankamai padykę imperatoriai – pavyzdžiui, Kaligula ar Neronas. Markui Aurelijui – veikiau dėl to, kad jau pasieniuose pradėjo iš toli matytis imperijos saulėlydis.

Seneka buvo milijonierius tais laikais, kai milijonai reiškė daugiau negu dabar ir susikrauti juos buvo šiek tiek sunkiau. Bet priverstas atsisakyti turto, vykti į tremtį, milijonus nupurtė taip lengvai kaip dulkes nuo apsiausto.

Padykęs imperatorius Neronas nebuvo labai geras auklėtinis ir patarimų klausytojas. Būtent jis įsakė filosofui nusižudyti. Seneka persipjovė venas, bet ilgai badavus kraujas lėtai sroveno. Jis išgėrė nuodų, bet ir jie neveikė. Tada jis atsigulė į karštą vonią, kad kraujas greičiau almėtų. Tacitas raše, kad Seneka mirė uždusęs garais, kurie kilo iš vonios.

Atrodo, gyvenimas nenorėjo paleisti filosofo.

Mano mėgstamiausia ir dažniausiai kartojama filosofo citata yra tokia. Kai pas ištremtą Seneką nuvykę pasiuntiniai kviesti jo atgal į Romą imtis valdžios ir užsikrauti atsakomybę, sakoma, kad jis atsakęs: „Jeigu jūs matytumėt, kaip užderėjo mano kopūstai, jūs manęs nekviestumėt.“

O „Laiškus Lucilijui“ geriausia tiesiog imti ir skaityti – kad ir po gabalėlį kas vakarą arba tuomet, kai pareisite iš kokio nors ypač žiauriai nuobodaus posėdžio. Jau pati pradžia – argi ne mūsų laikams rašyta:

„Daryk taip, mielas Lucilijau: atsikovok save ir laiką, kurį iki šiol iš tavęs pagrobdavo arba pavogdavo kiti ir kuris pats pranykdavo, taupyk ir saugok. Patikėk, iš tiesų yra taip, kaip rašau: dalį laiko iš mūsų žmonės plėšte išplėšia, dalį atima nejučiom, dalis dingsta savaime. Tačiau gėdingiausia netekti jo per apsileidimą. Įsižiūrėk atidžiai: didžiausia gyvenimo dalis praeina mums darant klaidas, didelė – nieko nedarant, o visas gyvenimas – darant ne tai, ką reikia.“

Ir pati pabaiga:

„Laikyk save laimingu tada, kai tavo džiaugsmas plauks tik iš jo, kai, pamatęs, jog tarp žmonių gerbiamų, trokštamų, saugomų daiktų nerasi ne tik trokštamo, bet ir norimo. Pateiksiu tau trumpą taisyklę, kaip save išmatuoti ir sužinoti, ar jau esi tobulas: savo gėrį būsi pasiekęs tuomet, kai suprasi, jog nelaimingieji yra patys laimingiausi. Lik sveikas.“

Bet turbūt labiausiai žinomas Senekos posakis yra 82-ajame laiške: „Vita sine litteris mors“ – „Gyvenimas be mokymosi – mirtis.“

Gyvenimas be mokymosi – mirtis

Jei bent kartais netyčia užkliūvate už radijo laidos “Kultūros savaitė”, abi šias ponias tikrai esate girdėję. Maloniais, neįkyriais, iki skausmo “radijiškais” balsais jos nuolat gvildena kultūrinio gyvenimo peripetijas, neaplenkdamos pačių gyventojų, kas ypač džiugu. Laida, pasirodo, gyvuoja daugiau kaip aštuonerius metus (čia, knygoje, taip rašo). Drįstu pastebėti, kad gyvuoja ne iš inercijos ir ne dėl to, kad tuo metu eterio “vis tiek nėra kuo užkišti”. Jei dar Ponai Atsakingieji joms skirtų truputį palankesnį laiką, Velykų sulauktume kaip niekad laimingi.

Antra vertus, kuris tas laikas “geresnis”, vienos nuomonės nėra ir negali būti. Gal todėl (o gal ir ne – supaisysi) žurnalistės po vienu viršeliu suguldė 30 radijo interviu su menininkais, mokslininkais, dvasininkais.

Vienas toks piktas dėdėiš „literatūrmenio“, rašydamas apie šią knygą, iš pradžių su piktdžiuga ėmė plyšauti: „Vieni labiausiai mano nekenčiamų žmonių – žurnalistai“ (ot tai originalu). O paskui lyg apgailestaudamas konstatavo, kad na nepavyks šios knygos sumaišyti su vienu tokiu dvokiančiu dalyku. Ir netgi parinko „topinių“ frazių dešimtuką. Tai ką jau man, paprastai vargo pelei, kalbėti. Tik skaityti ir džiaugtis, kad taip yra dirbama ir kad tas darbas nuo šiol surašytas ir juodu ant balto.

Žurnalistės išliko sąžiningos tiek atrinkdamos interviu, tiek ir jiems ruošdamosis. Kai kurie interviu daryti ne jų, bet vėliavos „čia AŠ ir tik AŠ kalbinau“ autorės, matyt, nesiruošė iškelti. Todėl, pavyzdžiui, su Šarūnu ir Nomeda Saukais daugiau kalbasi ne J.Kryževičienė, bet Sigitas Parulskis (ir tai, tiesą sakant, šį pokalbį gerokai išgelbsti). Sakyti, kad visiems interviu puikiai pasiruošta, maža. Juntama, kad autorės tam ruošiasi nuolat – net nesiruošdamos. Puiki orientacija kontekste ir atida pašnekovui – dalykai, iš kurių verta pasimokyti ne tik žurnalistams.

Žemai lenkiu galvą prieš autores ir už tai, kad kiekvienas pašnekovas, kalbintas laidoje, lieka savimi. Neperkandamas lieka neperkandamu, pesimistas – pesimistu, optimistas visą pokalbio laiką taip ir žvelgia į giedrą dangų. Čia nėra pastangų nei įsprausti į „formatą“, kad žmogus atitiktų iš anksto sugalvotą nuostatą, kad pateisintų rengėjų lūkesčius. Čia nėra nei bandymų įtikti, nei sugluminti. O kas yra? Išliekamoji vertė, neabejotinai verčianti interviu skaityti vėl ir vėl.

Jei dar autorės išmestų savo pamėgtą „įtakoja“, šioje medaus statinėje nebūtų nė kvapo deguto. Ir neišsigąskite anotacijoje nudrėbto: „Žurnalistės be jokių tabu prakalbino...“. Čia tikrai ne „...“ (pavadinimą įrašykite patys) laidos anonsas.

Sėskim ir paskaitykim

Praėjo septyneri metai nuo to, kai perskaičius John’o Irving’o “Pasaulis pagal Garpą” mane buvo apsėdusi “garpomanija” ir grafomanija, bet kaip teisingai minėtame romane rašė “pasaulyje pagal Garpą visi mes esame martini atvejai”, taip ir mano pasaulyje visos manijos nusimarino. Na, galbūt, išskyrus skaitymo …

Lietuviškai pasirodė nemaža krūvelė bestseleristo Džono Irvingo romanų: “Sidro namų taisyklės”, “Malda už Oveną Mynį”, “Ketvirtoji ranka”), tačiau po “Garpo” mane sustabdė nukankinęs savo nuobodumu, taip ir nepabaigtas romanas “Cirko sūnus”. Tad nelengva buvo ryžtis pradėti pusseptinto šimto puslapių rašliavą, ypač kai dedikacijoje perskaitai: “meilės romanas” . Visgi įveikus knygos pradžios baimę sustoti buvo nelengva: knyga skaitosi lengvai, stilius ir žodynas turtingas, romano istorijos pagaulios ir, žinoma, bestseleriškos – t.y. veikėjų gyvenimas apraizgomas seksualiais, detektyviškais, fatališkais, nerealiais, bet vaizduotę žadinančiais vaizdiniais. Retkarčiais autorius tam tikrų aprašymų detalėmis perlenkia lazdą. Pavyzdžiui, Edžio masturbacijos scenos tikrai per daug ištęstos, nors gal tik man taip pasirodė dėl savo išvirkimo laipsnio. Keletas puslapių pasirengimo onanizmui nenorom verčia skaitytoją kišti ranką į kelnaites, tačiau pats procesas subtiliai peršokamas, ir iki pornografinio lygio nenusileidžiama, dėl ko skaitytojas lieka sustingusiais pirštukais, ir turi teisę kaltinti rašytoją ribotumu: per visą romaną masturbuojasi (ir dažniausiai ne po vieną kartą) tik vyriškos giminės individai, o moteriškaitės lyg frigidiškos namų šeimininkės sugeba tik tarpusavyje pasikeisti fraze “girdžiu kaip mano kelnaitės slysta ant grindų” .

Kai kurie romano žodžiai išspausdinti pasvirusiu kursyvu. Atseit, bukas skaitytojau, atkreipk dėmesį į išskirtą žodį – jis reikšmingesnis už kitus. Tai lyg pasako, kad savo kūrybos skaitytojais autorius laiko nelabai aukšto literatūrinio išprusimo asmenis. Tebūnie taip, gi tai tik meilės romanas.

Iš tikro, perskaičius knygą man gerokai buvo keista, kad autorius ėmėsi sudėtingo darbo – atskleisti moters, o ne vyro pasaulėžiūrą, nors gal yra tame tiesos, kad niekas geriau nesupras moterų kaip vyrai. Negaliu pasakyti, kad buvo kažkokių nelogiškų pastebėjimų ar nukrypimų nuo įmanomo elgesio gyvenime. Išskyrus tai, kad visame romane meilės/sekso porų amžiaus skirtumas tikrai viršija realybę. Na dar įmanoma, kad šešiolikametis turi trisdešimt devynerių metų meilužę, bet kai 77-erių senukas duodasi su 35-erių moterimi, tai jau nelabai įtikinama, nors ... gerontofilija bujoja tarp skirtingo socialinio sluoksnio atstovų, tačiau kalbėti apie pilnavertišką tokių porų intymų santykiavimą, manau, per daug drastiška. Todėl man tai labiau panašu į norą šokiruoti senamadiškų seksualinių pažiūrų skaitytoją, ir taip pelnyti papildomų taškų neįdedant didesnių pastangų į siužeto kūrimą.

Romanas gana daugiasluoksnis, nors veikėjų nėra daug. Pagrindine veikėja įvardijama rašytoja Ruta Koul, nors ne ką mažiau dėmesio skiriama ir jos tėvui, motinai, draugei, vyrams bei meilužiams. Visi pagrindiniai veikėjai daugiau ar mažiau susiję su literatūros pasauliu. Būtent šis, romane analizuojamas aspektas, man, kaip tūlai lietuvaitei grafomanei, patiko labiausiai, nes tam tikrose gyvenimo situacijose nušviestas rašymo procesas rado nemažai paralelių su asmenine patirtimi. Kaip iki skausmo pažįstama tai, kada vietoj galimybės rašyti gauni mylimą žmogų ir jo priklausinius: aistrą, seksą, dėmesį, šilumą, pasivaikščiojimus ir bendrus stalo žaidimus (čia nebaigtinis sąrašas), ir tik tai praradusi suvoki, kad vėl atradai tai, apie ką svajojai prieš tai – galią rašyti. Analogiškai romane atsitiko Edžiui O‘Harai: tik praradęs savo meilę jis pradėjo rašyti. Negi tikrai teisūs yra tie, kurie eskaluoja „meno iš kančios“ postulatus.

Dar man baisiai patiko Amsterdamo „raudonųjų žibintų“ rajono seržantas Haris. Dabar pateiksiu knygos ištrauką: „ Hario moterys reikšdavo nepasitenkinimą dar ir dėl to, kad jis visada nutolęs. Jam labiau patikdavo skaityti kokią knygą, negu klausytis pašnekovės.“ (498 psl.) Ech, kaip tai pažįstama man, knygų graužikei, kai tūlas pasikvėpinęs vaikėzas ima rodyti pavydą mano knygoms. Juokinga, bet realu.

„Našlė vieneriems metams“, mano manymu, gana autobiografiška knyga. Irvingas šio romano herojuose lyg atskleidžia savo knygų rašymo procesą: kaip gimsta idėja, kaip rutuliuojasi vaizduotėje kuriama istorija, kaip ir kodėl ji kinta, kiek rašytojas išgalvoja, o kiek aprašo realius personažus ir įvykius. Kaip ir „Garpe“ šitoje knygoje sumaniai įpinami veikėjų „kūriniai“, kurie turi sąsajų su pasakojama istorija tik tiek, kad juos parašė knygos veikėjai. Beje įdomu tai , kad pateiktas kūrinys „Garsas, tarsi kažkas stengtųsi nesukelti jokio garso“ buvo išleistas atskirai kaip knyga vaikams su iliustracijomis, o skyrius „Raudonos ir mėlynos spalvos pripučiamas čiužinys“ taip pat buvo spausdintas vokiečių periodikoje. Tai, manu, tik dar labiau patvirtina knygos paraleles su tikruoju autoriaus gyvenimu.

„Našlę vieneriems metams“ rekomenduočiau skaityti ne tik fanatiškiems rašytojams ir skaitytojams, bet ir našlėms, praradusioms, bei senmergėms, vis dar ieškančioms to vienintelio princo už balto mersedeso vairo.

p.s. Noriu ir aš savo vestuvių ceremonijos knygyne.

Erotiškas meilės romanas

Tikriausiai ne vieną skaitantįjį H.Radauskas neišvengiamai grąžina į mokyklos laikus. Tai buvo pirmasis poetas, kuriam dar mokykloje nedvejodama užlipdžiau etiketę „mano“. Jo pamatytas gamtos alsavimas – ypač margos rudens melancholijos ir ramybės kaukės, - jo šokėjos, padavėjos, jaunikaičiai, jo pasakos ir pasaulio priešprieša, jo vienatvės ir ironijos šešėliai, jo lietaus ir saulės darbai – .... Visa tai vyniojosi, slydo į kažkokią neapčiuopiamą giją, nepasiduodančią įprastiems bandymams interpretuoti, neprisitaikančią į jau išmoktas teorines sąvokas. Ta laisvė, tas atotrūkis, neprijaukinimas prie normų ir formų ir drauge – visiškas paprastumas – gal iš čia to H.Radausko eilėraščio magija?

Knygos „Eilėraščiai“ visiškai nesinori aptarti rūsčiai suraukus kaktos, knisantis po „silabinestonines“ eilėdaras ar braukant į mezgimo raštą panašių eilėraščio metro eilučių. Gaivališkumas – bruožas, iki šiol likęs vienu ryškiausių H.Radausko poezijoje (subjektyvi mano nuomonė). Tai nėra paaugliški šūkčiojimai „ach, pavasaris, och, meilė!“. Eilėraščio žmogus čia – daug kur vaikiškai tyras ir jautrus, kartais – vienišas, kartais – lyg bejausmis stebėtojas, bet visada – esantis čia ir dabar, išgyvenantis kiekvieną akimirką iki paskutinio kraujo lašo. Net jei ta akimirka – ryškiai fioletinė (ar ne ši spalva vargšėms mokyklinių programų aukoms iškart įkalta į galvas kaip nerimo simbolis?).

Nuo poeto mirties prabėgo beveik keturi dešimtmečiai. Šiemet išleisti visi326jo poezijos puslapiai man atrodo gryniausias įrodymas, kad genialumas slypi paprastume. Žemė, dangus, voratinklis, ąžuolas, bitės – visiems po lygiai dovanotas stebuklas. Dukart didesnis stebuklas – visa tai ne tik pamatyti, bet ir juste pajusti.

Nieko daugiau ir nesinori pridurti. Knyga, kurioje surinkti visi H.Radausko eilėraščiai, ypač subalansuota rudeniui (kaip, tikriausiai, ir apskritai visa poezija?). Visiems tautiniams paniurėliams, keiksnojantiems lietų, vėją, šaltį ir apskritai gyvenimą. Man pakeliui – į priešingą pusę, ten, kur „...lietus plonom stiklinėm kojom / Po visą sodą bėginėja...“

Strėlė danguje