„Obuolio“ leidyklos nemėgstu dėl vieno bruožo – už perdėtą, perspaustą, hiperbolizuotą, egzaltuotą ir taip banaliai komercializuotą savo knygų pristatymą, žinoma, ir leidžia jie daugiausia vien popigią komerciją, dažniausiai glaudžiai susijusią su kino teatrų repertuaru (rasite čia ir „Hanibalas: pradžia“, ir „Poseidonas“, ir „Stefordo žmonos“). Todėl nieko keisto, kad ir ant absoliučiai kitokio pobūdžio knygos nugarėlė klykia lygiai taip pat, tarsi čia būtų tik ką kinuose prasisukęs blokbasteris pagal bestselerį . Tik pamanykite, „Karo menu“ vadovavosi ir Napoleonas, ir Hitleris, ir netgi JAV generolai planuodami „Audra dykumoje“! Galima pagalvoti, kad leidėjai laikė žvakę ar elektros lemputę, kuria šie (ne)didžiavyriai pasišvietė vartydami puslapius. Tiesa gi yra daug banalesnė ir paprastesnė: kiekvienoje solidesnėje karo (ir ne tik) aukštojoje mokykloje ši knyga yra klasika, kurią privalo perskaityti kiekvienas save gerbiantis kursantas. Nugarėlė taip pat pasakoja mums apie „originalų tekstą“, nors metrikoje nurodyta aiškiai – versta iš anglų kalbos, o Sun Tzu buvo kinas, gyveno jis 544 – 496 m. pr. Kr., tad turėtų būti akivaizdu – originalus tekstas yra kinų kalba, bet Linas Ruzgys iš jos nevertė. Tiesa, kartais ne visada eina suprasti, ar vertėjas suprato, ką verčia (pvz., Kariuomenės puolimas – tarsi pustyklės smūgis į kiaušinį: iš pradžių pilna, paskui tuščia (51 p.), nors mano turimame angliškame variante sakinys skambėtų taip: „ Kariuomenės puolimas – tarsi girnos smūgis į kiaušinį: jis valdomas tų pačių silpnumo ir stiprybės dėsnių“.

Tai tiek piktinimosi, o dabar prasidės žavėjimasis, nes knyga tikrai velniškai gera.

„Jeigu jie pailsėję – išvargink, jeigu jie vieningi, išskirk “ – jau vienu iš pirmųjų Sun Tzu patarimų paaiškėja, jog „divide et impera“ nebuvo romėnų išradimas, greičiau – privatizavimas. Pirmą kartą skaitant šį veikalą (nedidelį – be komentarų būtų vos 20-30 puslapių) ima nuostaba. Nuostaba gilėja vėl prie jo sugrįžtant, nes supranti, kiek daug tiesos ir išminties yra sudėta labai lakoniškose eilutėse. „ Ginkluotę jis ima iš valstybės, atsargas – iš priešo “. Taip, knyga apie karą ir kariavimą, archajišką, tokį, kokie vyko 6 a. pr. Kr., tačiau labai daug ką iš šių trumpų pastebėjimų galima pritaikyti ir šiuolaikinėms situacijoms. „Todėl tas, kuris sugeba kariaut, pavergia priešo kariauną be mūšio“. Atrodo, būtent taip JAV elgėsi Irake 2003 m., vos pradėjusi operaciją „Irako laisvė“, gaila, politikai nepaskaitė kitų eilučių „ Kariuomenė brangina pergalę ir nevertina užsitęsusio karo “. Beje, „greitas karas“ buvo būtent tas karas, apie kokį visada svajojo visos valstybės (doktrina, apogėjų pasiekusi prūsų – vokiečių sukurtoje blitzkrieg taktikoje), kol Mao Dze Dungas bei Ho Ši Minas neištobulino antipodo – „lėto karo“ taktikos, apie kurį Sun Tzu, deja, nerašė.

„Laimi tie, kurie patys yra atsargūs ir laukia neatsargaus priešininko žingsnio“ – jeigu nubrauksime visus karus, atsiribosime nuo veikalo istorinių aplinkybių, aiškiai išvysime, jog didžioji dauguma pateikiamų minčių yra kuo puikiausiai pritaikomos ir kasdieniame gyvenime. Tiesą sakant, kasdieniame gyvenime yra pritaikoma ir karinė mintis – „ jeigu priešo kariuomenė traukia namo – nestabdyk jos “, lietuvių liaudis turbūt ne veltui sakydavo „ gulinčio – nemuša “. Cituoti galima beveik bet kurį sakinį, o išimtas iš konteksto jis dažnai įgyja ir naujų prasmių.

Na, o jeigu jus suerzino mano citatos ir norite šiek tiek tikslesnių žinių, apie ką yra „Karo menas“ – prašom. Tai yra rytietiško stiliaus traktatas apie karybą (ne romanas), susidedantis iš atskirų skyrių (pvz., Pradiniai vertinimai, Forma, Žygis, Puolimas ugnimi, Šnipinėjimas ir kt.), parašytas archaiškai, patetiškai ir patraukliai. Be abejo, jeigu norite tapti šiuolaikiniu karvedžiu, „Puolimas ugnimi“ nebus pats svarbiausias skyrius, bet, pvz., Žygio (dabar sakytume – logistikos) klausimų pagrindai nušviesti. Na, o jeigu ruošiatės būti „M“, tikrai pravers skyrius apie šnipinėjimą. Kitaip tariant, manau, beveik kiekvienas šiame veikale ras kažką sau: galbūt istorijos, galbūt karybos, galbūt tiesiog gyvenimiškos išminties, ir galbūt net poezijos.

Pergalinga kariuomenė pirmiausia laimi, o tik po to eina į mūšį

„Ne trinktelėjimas durimis, o gailus inkštimas – štai kokia mūsų pasaulio pabaiga“ *

T. S. Eliotas (iš E. Hobsbawmo knygos „Kraštutinumų amžius“)

Šią knygą kadais man rekomendavo vienas keisčiausių (ir įdomiausių) VU Istorijos fakulteto dėstytojų – doc. dr. A. Kasperavičius, kurio paskaitos neretai labiau panašėjo į audringą „Spaudos klubo“ laidą kokios politinės krizės metu ir kuris, jei tik dažniau pasirodytų viešumoje, tikrai pelnytų „skandalingai pagarsėjusio“ etiketę.

„Kraštutinumų amžius“ – nepelnytai neįvertinta bei Lietuvoje nepastebėta knyga. Net ir šiandien, praslinkus jau septyneriems metams nuo išleidimo, šį juodašonį tomelį galite pastebėti daugelyje knygynų.

Daugelį, galbūt, atbaidė tas santūrus „Kraštutinumų amžiaus“ apipavidalinimo stilius – juodą viršelį puošia (?) tik garsioji „mūšio dėl Britanijos“ nuotrauka (anglų budėtojas neramiai žvelgia į dangų, laukdamas vokiečių oro antskrydžio).

Tas niūrus eilinio „oro pavojaus“ laukimas, panašu, būdingas ir pačiam autoriui, kuris jau įžangoje užsimena, jog „...nuotaiką tų, kurie apmąstė mūsų šimtmečio praeitį ir galvojo apie jo ateitį, vis labiau ėmė gaubti fin-de-siecle (amžiaus pabaigos) slogutis.“

Eric Hobsbawm, profesionalus (ir neretai vadinamas žymiausiu iš dabartinių istorikų-marksistų) britų istorikas (tiesa pripažinęs, kad „jo periodas“ yra veikiau XIX a.) XX-ąjį amžių vadina „istoriniu sumuštiniu“, nes audringas 1914-1991-ųjų periodas žmonių visuomenę pakeitė „..ko gero labiau nei kuris kitas panašus jos istorijos tarpsnis.“

Pirmiausia bedugnėn nugarmėjo XIX-ojo šimtmečio europocentristinė Vakarų Europos civilizacija, tvirtai įtikėjusi, kad yra „pasaulio bamba“ (juk čia buvo „...mokslo, meno, politikos ir pramonės revoliucijų lopšys“ , šio žemyno ekonomika buvo prasiskverbusi į „...daugumą pasaulio valstybių, o jos kariai jas užkariavo ir pavergė“ ).

Šios civilizacijos Aukso amžius baigėsi 1914-aisiais, kai, anot Hobsbawmo, britų užsienio reikalų ministras Edward Grey (pirmąją karo su Vokietija dieną) išsitarė, jog „Gesta lempos virš visos Europos. Ir savo gyvenime mes jau nepamatysime jų vėl užsidegant“ .

Tai buvo pranašiški žodžiai – su šiuo karu prasidėjo, kaip pastebėjo Hobsbawmas, Katastrofos amžius , trukęs dešimtmečius (iki II-ojo pasaulinio karo pabaigos). Tad prieškario kartai „Taika“ jiems reiškė „iki 1914“: tai, kas vyko po to, neverta tokio pavadinimo.“

Kodėl gi į kruvinas pjautynes I-ojo pasaulinio karo metu įsivėlęs XIX a. civilizacijos pasaulis taip ir nesugebėjo laiku sustoti?..

Hobsbawmas ironiškai tarsteli, kad jei I-ojo pasaulinio karo metu netikėtai iš kapo būtų pakilę senesnių laikų žymieji politikai – koks „Taleyranas ar Bismarckas“ , jie būtų labai stebėjęsi, kodėl „...protingi valstybės vyrai nenusprendė baigti karą kokiu nors kompromisu, t.y. tol, kol jis nesugriovė 1914 metų pasaulio.“

Bet tai buvo pirmasis kitoks karas ( Dauguma praeities nerevoliucinių ir neideologinių karų nebūtų buvę vedami iki pražūties ar iki visiško išsekimo ).

Po jo pasaulis neatpažįstamai pasikeitė, XIX a. visuomenę nušlavė du pasauliniai karai, dvi revoliucijų bangos, kolonijinės imperijos subyrėjimas ir t.t. Nedaug betrūko, kad Katastrofos amžiaus pasaulinė ekonominė krizė pakirstų ir giliausias XIX-ojo a. civilizacijos – liberaliojo kapitalizmo – šaknis ( „Net JAV, nepatyrusiai karų ir revoliucijų, grėsė žlugimas“ ), be to, silpnėjant ekonomikai, be kai kurių išimčių, faktiškai išnyko ir liberalios demokratijos institucijos.

Kaip nebūtų keista, demokratiją, E. Hobsbawmo manymu, „...išgelbėjo tik laikina ir keista liberaliojo kapitalizmo sąjunga su komunizmu...“ , kurią (t.y. sąjungą) jis vadina bene keisčiausiu ir lemiamiausiu XX a. istorijos tašku.

Vis dėlto socializmo iššūkio kapitalizmui jėgą britų istorikas regi daugiau tik kaip XIX a. buržuazinės visuomenės žlugimo pasekmę (nepamirškim – XIX a. yra jo „arkliukas“). Be šito ekonominė socializmo sistema „...niekada nebūtų galėjusi tapti realia globaline kapitalistinės visuomenės alternatyva ir niekas nebūtų jos tokia palaikęs.“

Gal paradoksalu, tačiau nepaisant tokio socialistinės sistemos įvertinimo Hobsbawmas tvirtinimu būtent SSRS (tik fašizmo iššūkio dėka tapusi viena iš dviejų supervalstybių ir pradėjus ilgametę „visus šiurpinančią“ konfrontaciją) stabilizavo XX a. politinę struktūrą. Tad kapitalizmas „...visų, neišskiriant ir jo paties, nuostabai išgyveno tą beprecedentį ir, ko gero, anomalų 1947-1973 metų aukso amžių“

Būtent tuo metu ekonominė, socialinė ir kultūrinė pertvarka tapo „...didžiausia, sparčiausia ir nuodugniausia iš visų pertvarkų žmonijos istorijoje.“ . pvz., jau aštuntajame dešimtmetis, Hobsbawmo manymu, žymėjo 7-8 tūkstantmečių trukmės periodo pabaigą, „...kai žmonijos dauguma augino maistą ir ganė gyvulius.“

Antrasis Aukso amžius (t.y. XX-ojo a. aukso amžius), esą, pasibaigė 1991-aisiais, taip, atspėjote – su SSRS žlugimu, kuris „...sukūrė milžinišką politinio netikrumo, nestabilumo, chaoso ir pilietinių karų zoną “, kai griuvo keturis dešimtmečius politinius santykius stabilizavusi sistema.

SSRS prieš šį žlugimą atrodė “...kaip visiškai sumušta šalis, pralaimėjusi didelį karą, nors jokio karo ir nebuvo.“ Beje, E. Hobsbawmas deramai įvertina „beprotišką“ ir „provokuojantį“ Lietuvos vaidmenį žlungant sovietinei sistemai, tačiau priduria, jog iš esmės SSRS suardė ne nacionalistinės jėgos, bet centrinės valdžios pakrikimas.

Taigi, ponai, mes vėl gyvename vis aštrėjančios globalios krizės (panašu, bet kuriuo metu gręsiančios peraugti į Katastrofų amžių) periodu. Hobsbawmo parašyta XX-ojo a. istorija baigiasi „žvilgsniu į nežinią“ ir tas žvilgsnis akivaizdžiai pesimistinis, nepaisant „...revoliucinės transporto ir ryšių permainos, leidusios faktiškai įveikti laiką ir atstumą.“

Kas kad šių permainų dėka eilinis žmogus dabar turi daugiau žinių ir pramogų, nei 1914-ųjų pasaulio valdovai. Vis pastebimesniu mūsų pasaulio bruožu tampa nežinia kuo pasibaigsianti įtampa tarp globalizacijos procesų ir visuomenės institucijų.

XX a. pabaigos pasaulis, kaip, matyt, reikia suprasti iš istoriko svarstymų, panašus į nežinia kur nuo kalno vis didesniu greičiu lekiantį vežimą. Hobsbawmas šią situaciją apibūdino gana mįslingai (bet vaizdingai): „Šio šimtmečio pabaigoje pirmą kartą galima išvysti pasaulį, kuriame praeitis, įskaitant ir dabarties elementus, prarado savo vaidmenį...“

Ką gi, nežinia dažnai baugina, nuo šios knygos pasirodymo jau praėjo beveik dešimtmetis ir galime regėti kiek pasitvirtino (-a) tas šios knygos autoriaus netikrumas.

Britų istorikas, beje, buvo ganėtinai atsargus ir tvirtai (bei kiek ironiškai) prognozavo vos vieną dalyką: „...kad praktiškai visos valstybės ir toliau deklaruos savo prisirišimą prie demokratijos, organizuos vienokius ar kitokius rinkimus, daugiau ar mažiau toleruos opoziciją (kartais tik įsivaizduojamą), tą žodį aiškindamos kiekviena savaip.“

Ir nors E. Hobsbawm pats pridūrė, kad „...būtų kvaila šią knygą baigti pranašystėmis, kaip ateityje atrodys pasaulis“ , jis nesusilaiko nuo paburbėjimų, kad „...yra požymių, tiek išorinių, tiek vidinių, jog pasiekėme kritinį istorijos tašką.“ , o taip pat, kad „ Mūsų pasauliui gresia sprogimas, tiek išorinis, tiek vidinis “.

Ką gi, bręstančio sprogimo nuojauta pastaraisiais metais, ko gero, gyvena visas pasaulis. Nors, kas žino – galbūt kai kas šį periodą įvardins ir „aukso amžiumi“, kai nevertinome to, ką turime. Požiūrio klausimas – šįkart – retas šiems laikams marksistinis-istorinis.

Apibendrinant – nepaprastai įdomi knyga, neretai stebinanti įžvalgų gilumu (bei aštrumu), iš pirmo žvilgsnio netikėtomis, bet neretai ir – stebėtinai tiksliomis išvadomis.

Labiausiai bus įdomi žmonėms, vis dar nevengiantiems susimąstyti apie tai, kur einame ir kas bus. Rekomenduoju.

* Panašu, kad kur kas tikslesnis šių T.S. Elioto poemos „The Hollow Men“ eilučių vertimas būtų – „Ne sprogimas, o gailus inkštimas – štai kokia mūsų pasaulio pabaiga“ . Už nuorodą dėkui Kiprui.

Katastrofų ir aukso amžiaus istorija

Būti fantastikos mėgėju ir nežinoti Terry Pratchetto yra ne tik neprofesionalu, bet netgi nepadoru. Aišku, lietuviškai Pterio kūrybos (taip jį trumpina mėgėjai) yra išleisti tik trupiniai - dvi pirmosios "Plokščiojo pasaulio" (ar vis dėlto "Disko pasaulio") knygos "Magijos spalva" ir "Šviesa fantastiška" ir štai dabar leidykla "Garnelis" ryžosi išleisti knygą vaikams - "Mažieji laisvūnai", labai norisi tikėtis, kad ji sulauks geresnio atgarsio nei pirmosios dvi (iš esmės - universalios, ne tik fantastų skoniui skirtos istorijos), nes knyga tikrai - nepabijosiu skambaus epiteto - žavinga!

Marlinė Skauduolė - devynmetė mergiūkštė, kurios pagrindinis galvasopis - dvimetis broliukas Ventvertas. Jeigu jūs turėjote dvimetį broliuką (ar sūnelį), puikiai žinote, kad tai yra padarai kurie lenda kur nereikia, daro, ko negalima, be to, jie nuolatos snargliuoti ir... dar blogiau. Kodėl tad broliuko nepanaudojus kaip jauko iš kažkur atsiradusiai keistai žaliai pabaisai, nes gi su pabaisomis kažkas turi kovoti? Kažkas turi saugoti jų pasaulį, kažkas, kaip mokė močiutė, turi kalbėti už tuos, kurie neturi balso! Ir dar - Marlinė svajoja būti ragana. Tik štai - ką reiškia būti ragana? Gyventi meduolių namelyje ir valgyti užklydusius vaikus? Mokėti kerėti? Ar matyti tai, ko nesugeba pamatyti kiti, kaip amžinatilsį senelė Skauduolė, su kuria būdavo taip gera paprasčiausiai... tylėti. Ir, po galais, kas tie maži, keisti atkaklūs žmogučiai - vagišiai, keikūnai, lėbautojai, staiga ėmę rodyti didžiausią pagarbą Marlinei ir suskubę jai į pagalbą, kai broliuką Ventvertą kažkas drįso pagrobti?!

"Viena vištų atrodė šiek tiek suglumusi. Marlinė ją skubiai pakėlė. Po ja tupėjo du mažučiai mėlyni raudonplaukiai žmogeliukai, abiem rankom laikydami po kiaušinį. Jie pakėlė akis. Minos buvo labai kaltos:

- O ne! - tarė vienas. - Mergaitė! Ragana...

- Jūs vagiat mūsų kiaušinius! - įtūžo Marlinė. - Kaip drįstat! Be to, aš ne ragana!

- Žmogeliukai dirstelėjo vienas į kitą, paskui į kiaušinius.

- Kokius kiaušinius? - paklausė vienas.

- Kiaušinius, kuriuos laikot, iškalbingai atsiliepė Marlinė.

- Ką? Ak, šituos? Čia kiaušiniai? - paklausė pirmas prašnekęs žmogelis, žiūrėdamas į kiaušinius taip, lyg niekada nebūtų jų matęs. - Mat kaip. O mudu manėva - akmenys.

- Akmenys, - nerimastingai atitarė kitas.

- Palindoma po višta sušilti, - sklandžiai dėstė pirmasis. - Veizdiva - šitie daiktai, manėva, kad akmenys, todėl nabagė paukštelė be atvangos kudakuoja...

- Kudakuoja, - energingai linksėjo antrasis.

- ...mums pagailo vargšelės ir...

- Padėkit... kiaušinius... į vietą, - lėtai ištarė Marlinė." (p. 57-58)

Nežinau, ar jums jau juokinga. Bet žinau, ką man tai primena - ogi folklorą, gal pamenate, kaip čigonas teisinosi pavogęs arklį? Folkloro įspūdį dar sustiprina ir tai, kad vertėja juos "prakalbina" kažkuria aukštaičių tarme (spėju, kad originale jie turėjo šnekėti škotiškai). Bet visa kita knygoje smarkiai tolsta nuo folklorinės pasakos jau vien dėl to, kad didaktika (kurios knygelėje yra neįtikėtinai daug), viena vertus, yra pakankamai tiesioginė, kita vertus, visiškai neerzinanti ir daugeliu atveju tinkanti ne tik devynerių metų mergaitėms. Iš esmės tai yra knyga apie mokėjimą žiūrėti ir matyti ("Regintis teišvysta", berods taip sako Šventraštis?), apie mokėjimą jausti atsakomybę ir ją prisiimti, apie mūsų ryšį su praeitimi ir įsipareigojimus ateičiai. Velniai rautų, geriau pagalvojus, ši knyga yra vos ne psichoterapija dabartinei laisvės be atsakomybės išpaikintai visuomenei, nežiūrint to, kad kai kurie jos veikėjai...

"Taip, vaikiai? Kuomi mes garsėjam?

- Vagystėm! - suriko mėlynieji žmogeliukai.

- Kuomi dar?

- Muštynėm!

- Kuomi dar?

- Išgertuvėm!

- Kuomi dar?

Žmogeliukai kurį laiką mąstė, bet priėjo prie tos pačios išvados.

- Išgertuvėm ir muštynėm!" (p. 78)

Vis dėlto, muštynės muštynėms nelygu. Pagalvojus - juk ir riteriai iš esmės tebuvo profesionalūs mušeikos. Taip ir čia - maži nenaudėliai nuosavais etikos kodeksais, ištikimybe ir atsidavimu toli lenkia tuos, kurie nedaro nieko blogo, bet ir nieko gero. Knyga neabejotinai skirta visai šeimai - ir humoras, ir temos tokios plačios, kad savo ras kiekvienas. Beje, ir pasakojimo požiūriu ji yra sukonstruota pakankamai sudėtingai - Marlinės linija, persipinanti su močiutės linija, o sapnų dalis padvelkia siurrealizmu, atmetus mažuosius žmogelius su smokingais. Ir besikandžiojančius elfus. Ir kamanmoteres. Ir būtybes, kurios jeigu turi galvą, tai gali į ją gauti!

Gaila, apžvalga - ne guminė, tenka sustoti. Tad apibendrinimui - labai juokinga, beje, puikiai išversta (nors labai daug Ptery pokštų paremta kalbos subtilybėmis), labai protinga ir tik į galą - vos vos - timptelėta. Na, o "pašvęstiesiems" leisiu dar kartą nusikvatoti: "Matai jų kalavijus? Advokatų akivaizdoje jie švyti mėlynai."

Ir kaip sugedo pasaulė, jeigut tokis gėrimas paliekamas ten, kur niekuo dėti žmonės gali netyčia išlaužtie duris, išmuštie grotas, nutrauktie grandinę nuog spintelės, atrakintie spyną ir jį išgertie!

Tėvo Stanislovo dukterėčia B.Tiknevičiūtė 1989-2005 metais rašė dienoraštį. Apie paprastus pokalbius su tėvu Stanislovu, jo pamokslus, iškeldinimą iš Paberžės į Dotnuvą, šimtus tuoktuvių ir krikštų, gilėjančią opą kojoje, metastazes, kunigų luomo juodąsias kates, reportažus žiniasklaidoje, veržimąsi iš ligoninės į celę... ir smėlio kauburėlį Paberžės bažnyčios šventoriuje. Dabar tą dienoraštį skaito susitikusieji su Tėvu Stanislovu, artimi Tėvui Stanislovui, girdėję apie Tėvą Stanislovą, išgirdę apie Tėvą Stanislovą....

Taip išleistos knygos kažkada į rankas pakliūdavo visai atsitiktinai. Net sunku apibrėžti tiksliai, kas telpa žodyje „taip“. Jokios nurodytos leidyklos, daug nuotraukų, gana skurdi kalba, dar – daugybė korektūros klaidų (čia to, laimei, nėra) – taip išleistus teko skaityti pasakojimus apie šventųjų gyvenimus. Seniai. Panašaus „mėgėjiškumo“, kurį net sunku tiksliai įvardinti, pakanka ir čia. Tačiau. Tai dienoraštis. Negaliu žmogaus minčių ir patirčių vertinti kaip aukštojo meno objekto. Negaliu ir nenoriu. Tai veikiau – liudijimas apie svetimų mylėtą, o savų neretai niekintą žmogų, į žemę atėjusį tarnystei.

Kalba - paprasta lyg iš neobliuotų lentų sukaltas stalas. Čia nėra patoso, pasigraudenimų. Šiltas, nuoširdus rūpestis artimu žmogumi – taip. Knyga rašoma lyg stebint, lyg tiesiog konstatuojant – jei gyvenimo atkarpą šiurkščiai prilyginčiau posėdžiui, tai toks dienoraštis būtų savotiškas jo protokolas. Bet tai knyga apie žmogų, kuris sudegino visus gautus diplomus, prezidentų sveikinimus, apdovanojimus, nepasilikdamas nė vieno kalėdinio atviruko su svaraus žmogaus svariu parašu. Ir tokia knygos forma gal išties – tinkamesnė nei pompastiškai leidžiami albumai, sveriantys panašiai kaip Tėvo Stanislovo celės lubos.

Knyga – apie kurią, vos užvertus paskutinį puslapį, nesinori nei rašyti, nei kalbėti. Man patiko, kad čia nieko nesiekiama įtikinti, paaiškinti, perkalbėti. Ir tie, kuriuos glumino kai kurie Tėvo Stanislovo poelgiai – ar nušauto reketininko palaidojimas, ar džiaugsmas Darbo partijos įsikūrimu, ar skeptiškas ES vertinimas – turbūt ir liks neįtikinti. Bet kai žmogus eina paskui pašaukimą, tai jis turbūt ir negali nieko įtikinti. Jam nereikia. Jis neapsaugotas nuo klaidų, jam negarantuojamas teisuolio miegas, gal net dažniau – teisiamojo. Ir ta jo kelionė dažnam turbūt mielesnė, artimesnė, nes panašesnė ir į daugelio mūsų keliones.

Parodyti knygos apimtims parinkau pora citatų. 2000 metų rugsėjo 11 dienos įrašas – Tėvo Stanislavo sakyta paskaita „Žinijos“ draugijoje: „Dievas sutvėrė žmogų tiesų, todėl turime būti statūs, nevalia susikūprinti. (...) Komentuosiu tik Bibliją. Rasime parašyta „Džiaukitės“. Šimtus kartų tai parašyta. Džiaukitės, bet ne linksminkitės – nustumkite nuobodulį, apatiją. (...) Rilkės posakis: „Nekalbėk apie pergales, išstovėti – tai viskas“. (...) Vienas dalykas – kūno būsena, kitas – dvasia. Man – sako Tėvas Stanislovas – kiaura koja, bet aš nekiauras“. (p.190).

Ir kitas įrašas, jau knygos pabaigoje,2004 metų gruodžio 11-oji: “- Ką tik grįžo eksponatai iš Vilniaus, iš tūkstantmečio parodos, - atsiliepia telefonu Tėvas Stanislovas. – Grąžinu juos į savo vietas“.

Ir tai viskas. Nes viskas yra šalia – ir kiauras bažnyčios stogas, ir pūvančios sienos, ir nepalaidotų savižudžių sielos, ir neįgalaus vaiko šypsena, ir basos kojos per sniegą, ir užgėrę darbininkai... Ir už tą viską galima dėkoti.

Šypseną kelia Tėvo Stanislovo sudievinimas, pačiam kėlęs tiek nepatogumų. Bet kaip žmogiškai suprantami tie žmonių antplūdžiai, tikinčių, kad jis vienas gali išklausyti, suprasti, padėti. O juk kone visiems ta pagalba tilpdavo į žodį „melskis“. Bet juk ir dabar tas žodis niekur nedingo?.. .

Šalia Tėvo

Kai apie žmogaus išvaizdą ar charakterį sakoma „savotiškas“, toks apibūdinimas klausiančiajam dažniau sukelia raukšles tarp antakių, klaustukus akyse ar tiesiog užprogramuoja savotišką nepalankumą. Savotiškumas įtraukia ir originalumą, netikėtumą, bet šie bruožai lyg užgožiami tam tikro nepatogumo, būtinybės stengtis perprasti, suvokti, išaiškinti, kitaip sakant – į savo suvokimo stalčiukus įdėti ir užrakinti savotišką žmogų, kūrinį, nuotaiką...

Savotiškai knygai turbūt visi šie apibūdinimai taip pat tinka. Tema, kurią pasirinko dailininkas ir rašytojas Leonardas Gutauskas, yra nei labai originali, nei netikėta. Apie lietuvių tremtinius prirašyta dokumentinės prozos užtektinai, galbūt – net pernelyg užtektinai. 1941-ieji, Jakutija. Į tokį laikotarpį ir vietą knygoje žvelgiama keturiolikmetės Augustės akimis. Susirgusi, karščiuojanti, klejojanti mergina dienas leidžia ant utėlėmis apėjusio čiužinio. Jos buitis ir kasdienybė daugiau nei skurdi, o sapnai, vizijos, svajonės – labiau nei turtingos. Dvidešimt vienas sapnas Augustę nuskraidina ir į namus Lietuvoje, ir pas Anapilin išėjusius artimuosius. Sapnuose pasirodo baltasis elnias, auksinė žiurkė, kalbantis varnas; susitinka gyvieji ir mirusieji, sugrįžtama ir prie mamos kapu virtusio ledyno, ir į tėvynėje švęstas Sekmines.

Į visus Augustės sapnus prasiskverbia ir jos dabartinės kasdienybės detalės: po blakstienas zujančios utėlės, rūstūs sargybiniai, badui prilygstantys maisto daviniai. Ir, aišku, samis Jarvis – Augustės mylimasis, globėjas, draugas. Tragiški įvykiai neatima iš žmogaus jo gebėjimo mylėti ir aukotis. Mylimas žmogus Augustę lydi ne tik atšiauriame krašte, bet ir jos sapnuose. Atsakomybė prieš jį išplėšia Augustę ir iš mirties nagų, neleidžia pasiduoti nei nuovargiui, nei lemčiai, nei abejonėms savo ir kito nuoširdumu. Meilė ir Sibiro speiguose, ir debesų pūkuose, ir sapno glėby lieka vienintele priežastimi, vieninteliu tikslu, vienintele aplinkybe.

Tačiau apie kertinius žmogiškumo principus kalbanti knyga vis dėlto nėra tokia, prie kurios nuolat norėtųsi sugrįžti – įtvirtinti, kas perskaityta, priminti sau, kas iš tiesų svarbu. Kalbančių gyvūnų monologai, iš Anapilio trumpam sugrįžusių artimųjų žodžiai gilūs, gražūs, bet drauge kažkodėl ir tolimi. Šiurpioje kasdienybėje krikščioniškas stebuklas – toks pasirinktas požiūrio kampas turėtų būti varomoji šios knygos jėga. Tačiau, man regis, autorių vietomis užliūliavo pernelyg ilgi monologai, nuolatiniai deminutyvai, ir knyga, galėjusi tapti ypač paveikiu kūriniu, virto kažkodėl vietomis nuobodoku pasakojimu. Savotiškumas tarp knygos ir skaitytojo sukūrė emocinį atstumą, kurio man nepavyko įveikti.

Savotiškai

Keistas dalykas tos knygos vaikams – štai neperskaitai vaikystėje kokių „Brolių liūtaširdžių“, ir paskui junti skaitydamas jau didelėmis akimis – kažkada būtų buvę... Ir rašyti vaikiškų knygų apžvalgas, ne tų, kurios vaikystėje vertė verkti ar juoktis, yra sudėtinga. Pavyzdžiui, na, aš be galo gerbiu Vytautę Žilinskaitę – už „Tandadriką“, už „Melagių pilį“, bet šiųmetinę šlovę laimėjęs „Kintas“... Kam tokia ilga įžanga? Tik dėl to, kad rašysiu apie knygą, kuri man, kaip suaugusiam, patiko, o štai kaip būtų su ja vaikui – spėti sunku.

Teko girdėti – Lenkijoje yra toks rašytojas Andrzejus Sapkowskis? Tad, nežinau, ar Michaelas Gruberis jį skaitė, bet faktas, kad jų abiejų galvose suskambėjo kažkas panašaus: pasakos sako taip? O gal ten buvo visai kitaip? Taigi, viskas prasideda nuo to: neįprasta ragana, neįprastai sugalvojusi užauginti rastinuką ir susidūrusi su raganom tokiomis neįprastomis motinystės problemomis. Todėl vaikelį tenka auklėti meškai, o mokyti – džinui, kuris mielai nemokytų, bet Grumsto – toks keistas vaikio vardas – motinėlė jį įkalinusi akmenyje už kai kurias nuodėmes ir tenka atidirbti, laukiant tinkamos akimirkos. Kokią ateitį turės toks auklėtinis? Be abejo, sudėtingą, nes, kaip ir Maugliui, jam kažkada reikės sutikti žmones, o žmonės, kaip žinome, yra bjaurūs, purvini, pikti, ypač kitokiam padarui. Tad užtenka vieno susidūrimo, kad tavo didžiausiu noru taptų kerštas, ne tik bjaurybėms žmonėms, bet ir motinai – už tai, kad augino ne taip, nemylėjo tiek, kiek norėtųsi...

Pirmoji pusė knygos yra tiesiog puiki. Viena vertus, jau minėtas pasakų motyvų naudojimas, jas perkuriant (ne taip šmaikščiai, kaip tai daro A. Sapkowskis, tačiau irgi pakankamai įdomiai ir pagrįstai), taip pat pasakinių situacijų sąsajos su šiandienos problemomis (kad ir toji pati vieniša motinystė arba nesuvokta motinystė). Sklandus, vaizdingas pasakojimas bei ryškūs veikėjų charakteriai, tarp kurių, žinoma, yra ir raganos katinas.

Įspūdis šiek tiek silpsta knygai persiritus į antrąją pusę, kai siužetas ir situacijos ima klostytis daugiau – mažiau įprastai ir atsiranda netgi tiesmukos didaktikos (lyg tyčia, ten Grumstas jau užaugęs ir įsimylėjęs paiką merginą). Be abejo, nusikaltimas ir bausmė, nuodėmė ir atpirkimas – visa tai irgi yra. Ką gi, klasika juk nesensta.

Reziumė – ne visai įprasta knyga vaikams, neabejotinai vyresniems, bet smagi skaityti kiekvienam (taip, „knyga visai šeimai“J). Ar M. Gruberis gali būti laikomas pretendentu į J. K. Rowlingą? Vargu – „Raganiuko“ problemos dažnai gilesnės nei blogis prieš gėrį, nuotykiai čia irgi ne tokie „vežantys“, o labiau gramzdinantys – štai dėl to spėju, kad el. kartai ji gali nepatikti. Būtų džiugu, jeigu apsiriksiu.

„Raganius“ vidutiniam mokykliniam amžiui

Kiekviena knyga turbūt yra suplanuota akimirka skaitytojui (rašytojui tikriausiai – spontaniška?). Šitą knygą planavau skaityti seniai. Gal “suintrigavo” ankstesni autorės žodžiai “Siužetą siūlau nušauti” ir jos tekstas knygoje “Siužetą siūlau nušauti”. Šioje knygoje, natūralu, siužetas irgi dažniausiai suvarstytas kulkų, bet dar kenčiantis agoniją. Autorė stebi savo gyvenimą su vienu patikimiausių ginklų – ironija. Subtili, bet kandi, paprasta, bet kiek snobiška, ciniška, bet su romantikos protrūkiais – tokia knyga, tokia moteris, tokios jos akimirkos.

G.Radvilavičiūtė stabdo pačias paprasčiausias kasdienybės akimirkas. Diena, kai vežamas kastruoti katinas, kasdienis krosas, kaimynų meilės ir neapykantos, miglota meilės iliuzija, santykiai su dukra. Visa tai – tik tramplinas, nuo kurio atsispiriama šokant į apmąstymus, analizę, mažyčius autopsichologijos seansus. Taip nejučia nulaviruojama prie moters brandos, vienatvės dviese, “klimakso periodo parko” (p.51), senatvės, meilės – ir vėl taip pat grakščiai ir švelniai grįžtama į Katedros aikštę, tarpmiestinį autobusą ar mokyklos laikus. Gebėjimas viską matyti iš šalies, truputį atsitraukus – tai, kas labiausiai intriguoja šioje knygoje. Nupiešęs spalvų ir daiktų pilną piešinį, atsitrauki ir primerki akis – ir pamatai kitą vaizdą - miglotesnį, bet drauge ir aiškesnį, be mažareikšmių detalių. G.Radvilavičiūtė gal ir ne pirmoji, kuri rašo taip “prisimerkus”. Bet jos žvilgsnis į save ir kitus man atrodo irgi toks “primerktas”, išryškinantis tai, kas slepiasi už margaspalvių smulkmenų.

Ironija ir – drįstu taip manyti – patirtis pagimdo ir graudžias, ir tuo pačiu labai juokingas įžvalgas. Dažniausiai tai išsprūsta pačios pasakotojos kalboje: „...iš daugelio ženklų, nuojautų, įvykėlių, būsenų, bardakėlių, rytą, vakarą, kas dieną, valgant ir atrajojant, darbe ir ant pagalvių jaučiu, kaip į mane artėja baisi klimakso banga. Tikrai paplaus sveiko proto pamatus“ (p.54). kartais gimsta iš dialogų: „Nuėjau pas ekstrasensą. Prieškambaryje sėdi trys mano, t.y., klimaksinio amžiaus moterys. Klaikiai persidažiusios. Viena sako: „Man jis baigia stuburą išgydyti. Kai jis mane apima delnais net neprisiliesdamas, aš imu nejučia suktis‘. Aš klausiu „Ar dūzgiate, kai sukatės, ar tyloje?“ Ji sako: „Tyloje“ (p.55). o kartais juos papasakoja ir kaime sutiktas senelis, kalbėdamas apie meilę: „Pjaunu dalgiu žolę ir jaučiu, kad nepatogioj vietoj nugarą niežti. Jei Onutė būtų čia, pažiūrėtų – erkė ten ar ne erkė. Dabar turiu vakare puskilometrį iki Eugenijos dėl to bristi“ (p.116).

Knygos viršelyje Laimantas Jonušys pastebi, kad „nesėkmių keliama desperacija, pagauta ironiško žvilgsnio, virsta medžiaga literatūriniam laimėjimui“. Man atrodo, kad tą desperaciją kelia ne kažkokios asmeninės nesėkmės ­– dar viena skystėjanti meilės istorija, dar viena netektis, dar vienas buitinis kuriozas. Atsistota ant laiptelio, kai supranti, kad viskas jau tik kartosis. Ir čia gali nuslysti į visišką jogo ramybę ar – priešingai – desperacijos ir depresijos akivarą. G.Radvilavičiūtė kažkaip išbalansuoja pasirinkdama tarpinį variantą. Iš siaubo ir nevilties ji netveria juoku, o kitų juokas jai sukelia graudulį. Tas žinojimas „ir tai praeis“, visko laikinumo suvokimas drauge yra ir stabiliausias pagrindas – tiek apmąstymams, tiek apskritai asmenybei.

Vienintelis dalykas, kurio nepasigesčiau šioje knygoje – tai nuolat linksniuojamos rašytojų, filosofų etc pavardės ir citatos. Žinau, kad tai daroma ne įspūdžiui „kokia aš apsiskaičiusi“ sustiprinti. Bet nuo tos gausos jau pradeda vaidentis, kad tai daroma būtent tokiam įspūdžiui sukelti.

Jei yra visuomenės kritikai, gal gali būti ir visuomenės ironizuotojai? Priekaištaujantys švelniai lyg mama vaikui, tikslūs lyg juvelyrai, juokingi lyg kartais gyvenimas, akyli lyg… ? Žmonės, pastatantys kopėčias, nuo kurių pamatai, koks visgi esi mažas, primityvus ir graudžiai paprastas.Ir tampa taip graudu, kad net juokinga.

Naivumu per ironiją

Egzistuoja fenomenas, kai knyga, rodos, sukurta nepaisant visų standartų, pataiko į viduriuką ir netgi tampa klasika. Ką gali pasakyti irzliai nusiteikęs kritikas apie “Brolius Liūtaširdžius”? Kad blogis jame beveidis ir beprasmis, kad vaizduojamas pasaulis neišplėtotas, kad trylikametis berniukas negali būti toks gudrus, ištvermingas ir stiprus, kaip Junatanas, kad knygoje propaguojama savižudybė… Ir visa tai rodys, kad minėtasai hipotetinis kritikas linkęs per medžius nematyti miško ir tiesiog bijo knygos poveikio. O jis – tikrai stiprus.

Kalis Lejonas – istorijos pasakotojas, sunkiai sergantis dešimties metų berniukas, kuris gyvena su mama ir vyresniuoju broliu Junatanu. Junatanas – gražus, stiprus, geras, protingas. Kalis, vadinamas Skrebučiu – “ visai negražus, paikas berniokas, didžiausias bailys klišomis kojomis ir taip toliau ” (p. 5). Jis per dienas guli ant savo kanapos mažoj virtuvėlėj, klausydamasis, kaip mama gretimame kambaryje dirba siuvamąja mašina, ir laukdamas, kol iš kiemo grįš brolis, papasakos viską, ką šiandien veikė, matė, skaitė, paseks pasaką, užvirins vandens su medumi, kad jaunėliui būtų lengviau atsikosėti… Vieną dieną Kalis netyčia nuklausė, kad greitai mirs. Ir, ramindamas verkiantį brolį, Junatanas pasakė, jog mirus žemėj gulės tik jo pavidalas, o jis pats nuskris į visai kitą šalį, esančią anapus žvaigždžių, į Nangijalą. Ten žydi sodai, žmonės gyvena visai kitokį gyvenimą, ten kitaip eina laikas, ten gali per dienas žvejoti, jodinėti, džiaugtis, ten būsi sveikas ir nereikės nuolat kosėti. Bet atsitinka taip, kad pirmas į tą pasakų šalį patenka Junatanas, kuris žūsta, begelbėdamas brolį. Deja, paaiškėja, kad net šioje šalyje ne viskas gerai ir gražu, kad yra savo piktas priešas – pavergėjas Tengilis, yra klastingų išdavikų ir bailių pakalikų, kad joje gyvena kraupus drakonas Katla, kurį maitina kaliniais – kovotojais už laisvę. Žinoma, nenorintys kentėti priespaudos žmonės nepasiduoda. Ir broliai nelieka nuošaly. “ Junatanas atsakė, kad yra tokių dalykų, kuriuos reikia daryti, nors ir pavojinga.

– O kodėl? – paklausiau.

– Tada nebūsi žmogus, o tiesiog šlamštas .” (p. 51)

Sakoma, kad kiekvienas didvyris turi savo drakoną. Kartais tas drakonas – visai ne baisus žvėris degančiomis akimis, o tavo baimė. Kartais tas didvyris – abejojantis, neapdairus, pavargęs. Kartais drakoną užmuša kitas drakonas. Primityvių sprendimų nėra; galbūt jie tiesiog paprasti – kaip gyvenimas. Žmonės, kuriuos aprašo autorė, neturi stebuklingų galių, nėra superherojai. Bet kiekvienas, senas ir mažas, daro tai, ką gali, kad jo tautai būtų lengviau. “ Tengilio kareiviai be paliovos šniukštinėjo po namus ir kiemus, ieškodami, ar neras kur paslėpto lanko, kalavijo ar strėlių. Tik niekada nieko nerasdavo. Tačiau nebuvo nė vieno namo ir nė vieno kiemo, kur nebūtų paslėpta ginklų ar kur nebūtų jie kalami būsimai kovai, kuri turėjo vieną kartą prasidėti .” ( p. 114) Tiesą sakant, nei Junatanas, nei Kalis netrokšta kautis. Jie visai nėra karžygiai iš pašaukimo. “ Supranti, Skrebuti, lemiamas mūšis negali būti kitoks, kaip pikta pasaka apie mirtį, mirtį ir dar kartą mirtį .” (p. 140) Kaip skiriasi šis skaudus suvokimas nuo suvokimo tų maginės fantastikos narsuolių (ir realiame gyvenime taip pat jų pilna), kurie mūšyje mato tik progą pasižymėti.

Kuo skiriasi vidutinės knygos nuo gerų? Galima kruopščiai pagrįsti kokį nors netikėtą siužeto ėjimą, bet jėgos, gilumos knygoje vis tiek nebus. Šios apysakos, kaip ir kitų A.Lindgren kūrinių, jėgą lemia nuoširdumas, nepabijosiu to žodžio, meilė žmonėms, jų pasirinkimo gerbimas. Skaitant reikia pasirinkti ir skaitytojui: ar leisti vaikui, veikėjui, tikėtis geresnio gyvenimo, šviesaus, netrikdomo, su mylimais ir mylinčiais žmonėmis, ar palikti jį murkdytis liūdnoje, skausmingoje realybėje. Ir nors žinai, kad tavęs jokia Nangijala nei Nangilima nelaukia, norisi palinkėti broliams tik sėkmės. Kartais pabėgti irgi reikia išdrįsti.

“O, Nangilima! Junatanai, aš matau šviesą! Aš matau šviesą!”

Aleksandras Gromovas ko gero pelnytai vadinamas vienu iš „paskutiniųjų mohikanų“, sėkmingai rašančių kokybišką klasikinę mokslinę fantastiką. Ką jau padarysi, kad šiais laikais tai – retenybė.

Lietuviams šis autorius gana žinomas – 2003-iaisiais Lietuvos fantastų suvažiavime jo knyga „Lemingo metai“ buvo pripažinta „...geriausiu 2002-2003 metų užsienio autoriaus fantastiniu romanu išleistu lietuvių kalba.“ Gana palankiai skaitytojai įvertino ir kitą „Eridano“ leidyklos išspausdintą Gromovo romaną – „Tūkstantis ir viena diena“.

„Feodale“ Gromovas pasakoja apie keistą Plokštumos pasaulį, į kurį kartkartėm papuola mūsų realybės gyventojai. Na čia tie tūkstančiai paslaptingai ir nežinia kur kasmet pradingstančių žmonių. Pasirodo juos „praryja“ plokštuma, žmogus vieną sekundę dar stovėjo čia, o kitą – jau atsidūręs keistoje bekraštėje dykumoje.

Kas ir kodėl patenka į Plokštumą – klausinėti nėra prasmės. Iki šiol dar niekam nepavyko nustatyti jokio dėsningumo. Panašu į atsitiktinę atranką. Kažkas kiša ranką į maišelį ir nežiūrėdamas ištraukia loterijos kamuoliuką.

Ir gerai, jei tokiems „loterijos kamuoliukams“ pakaks proto bent dieną-dvi likti vietoje, kurioje jie atsidūrė (juolab, kad joje paprastai būna palikta kukli vandens ir maisto atsarga). Juk pastaroji – tai tik vienas iš daugelio tokių pražuvėlių „išmetimo“ į Plokštumos pasaulį „taškų“, kuriuos reguliariai lanko feodalai (apie juos kiek vėliau).

Smalsuoliai, puolę dairytis po apylinkes paprastai greitai pražūva vienoje iš daugybės šio pasaulio anomalijų, labai primenančių įvairiausius spąstus iš nemirtingo brolių Strugackių „Pikniko šalikelėje“.

O inversija – visai bjaurus dalykas. Išėjo žmogus pasivaikščioti – ir prašom, grožėkitės, kabo... Seniai jau.

- Jis...negyvas?

- Be vandens ir maisto žmonės negyvena tiek laiko, kiek jis ten vartosi.

- Ir niekad nenukris? – berniukas susigūžė, bet jo balse skambėjo nuoširdus susižavėjimas. **

- Kodėl nenukris?- Vedlys patraukė pečiais. – Nukris, kur jis dėsis. Kada nors sūkurys jį išspjaus, o ten ir inversijos riba. Aš tokių mačiau...išmestų. Sausi kaip mumijos.

Ne tokie smalsūs ir kantresni anksčiau ar vėliau sulauks „feodalo“ – senbuvio, kažkada irgi šitokiu būdu „atsviesto“ į Plokštumą, bet įsigudrinusio išgyventi. Tik jis vienintelis žino sąlyginai saugius kelius ir takelius, kuriais nelaimėlius atveda į vieną iš nedaugelių „oazių“ – saugių ramybės salelių.

Tačiau feodalai – ne tik vedliai, jie turi dar vieną sugebėjimą – žino tam tikras Plokštumos vietas, kuriose galima „išsapnuoti“ įvairius daiktus. O tų daiktų – kad ir paprastos adatos,virvės ar kirvio – labai trūksta, žmonės juk į Plokštumą patenka „kaip stovi“... Bėda tik, kad ne visi feodalai sugeba „sapnuoti pagal užsakymus“ – reikia „išsapnuoti“ degtukus, o prisisapnuos kokia negyva žuvis...

Pirmas sapnas buvo valdomas ir davė kuklų naudingų daiktų derlių. Ilgi praktikos metai išmokė jį sapnuoti tuos daiktus, kuriuos įsivaizduodavo prieš užmigdamas, bet toks būdavo tik pirmas sapnas. Antras, jeigu aplankydavo, retai materializuodavo kokių nors naudingų daiktų, užtat alebrastinių monstrų – kiek nori.

Taigi, Plokštumos pasaulis – tai daugybė teritorijų – oazių grupių, kiekvieną kurių valdo savas „feodalas“. Kuris ...ir reikalingą daiktą atneša, ir žinią perduoda, su juo, galų gale, tiesiog pasišnekėti galima savo malonumui. Mainais feodalas gauna natūralią duoklę ir svetingumą... Tad ...feodalizmas Plokštumoje savotiškas. Iš tikrųjų tai visiems naudinga simbiozė .

Apibendrinant – man asmeniškai knyga daugiau padarė įspūdį sukurtu pasauliu, nei siužetu. Pabaiga kiek silpnoka – autorius, mano manymu, nesusitvarkė ir nesugalvojo ką tokio nuveikti su savo sugalvota Plokštuma, kuri, pasikartosiu, sukurta labai įtaigiai. Tiek, jog užgožia ir herojų ir siužetinę liniją, ir paties autoriaus pastangas pateikti skaitytojui kai ką daugiau nei keistą nežmonišką, bet velniškai įdomų pasaulį.

Pirmos knygos pusės stiprumą ko gero nulėmė tai, jog „Feodalas“ iš pradžių buvo sukurtas kaip apysaka, kuri pirmąsyk publikuota rusų fantastikos žurnale „Jesli“ ir kurią autorius vėliau perdirbo į romaną. Tad toji „apysakinė“ dalis išliko stipriausia ir knygoje.„Feodalas“ 2006-aisiais pelnė net tris prestižines rusų fantastikos premijas: „Interpresskono“, „Roskono“ ir fantastinės literatūros kritikų „Filigran“.

Truputisapie autorių. A. Gromovas garsėja kaip naujų keistų pasaulių kūrėjas – štai neseniai pasirodžiusiame alternatyviosios istorijos (ar veikiau alternatyviosios geografijos) romane „Islandijos žemėlapis“ pasakojama apie pasaulį be Amerikos kontinentų – kuriame Eurazijos žemyną nuo Vakarų iki Rytų skalauja vienas didžiulis vandenynas. Dėl įtakos šiame žemyne grumiasi Britanija, Prancūzija, Vokietija ir imperatoriškoji Rusija, o garo mašina net ir dvidešimt pirmajame amžiuje išlieka progreso viršūne...

Rašytojas taip pat žinomas ir savo pomėgiu kūriniuose nagrinėti įvairius žmonijos pražūties scenarijus. Apie vadinamąją „katastrofinę fantastiką“ Gromovas neseniai net parašė gana įdomų straipsnį – „Apokalipsė fantastikoje“. O rusų fantastikos žurnale „Jesli“ neseniai buvo publikuota A. Gromovo apysaka „Vikruolė ir valkata“ (vertimo tikslumo negarantuoju, rusiškai skamba – „Prytkaja ir Potaskun“): kurią drįsčiau pavadinti viena geriausių kada skaitytų futurologinių tolimos tolimos mūsų planetos ateities prognozių. Kaip taikliai išsireiškė vienas rašytojo gerbėjų, šioje apysakoje „Autorius vėl pražudė žmoniją, šįsyk – itin originaliu būdu.“ Kūrinį, žinoma, įvertino ir rusų fantastikos mėgėjai bei kritikai: apysaka 2007 m. pelnė dvi prestižines fantastikos premijas apysakų kategorijoje – „RosKon“ ir „Interpresskon“. Apysakos pradžią galite paskaityti čia.

Baigiant belieka apgailestauti, kad Gromovą, kaip ir daugelį kitų žymių rusų fantastikos autorių – S. Lukjanenko (raginusį bombarduoti Gruziją), N. Perumovą, K. Benediktovą, S. Loginovą ir kt., jau pasiglemžė sparčiai besikerojantis „rusiškojo šovinizmo“ vėžys. Tiesa, Gromovą tai paveikė kiek švelniau, bet jis pernelyg neslepia savo monarchistinių pažiūrų. Ką gi, matyt belieka apgailestauti ir, kol rašo gerus kūrinius, nesukti sau galvos dėl šių autorių politinių pažiūrų.

Feodalo piknikas Plokštumoje

Hm, vis dar senoji geroji Anglija? Troliai, barsukai, laukiniai sūriai ir neregėti išradimai. Pikti dėdės ir kvailos poniutės. Ir, aišku, geri draugai ir nuotykiai, kitaip nebūna. Ši knyga, kaip mėgstama anotacijose, išgirta tiek, kad jau, rodos, ne tik pretenduoja, bet ir tapo vaikų literatūros klasika, o jei dar Holivudas pastatys fiiilmą… Ar girdėjote apie ją? Aš - kol nenusipirkau, negirdėjau. Žinoma, visa britų maginė fantastika vaikams nebūtinai turi būti išreklamuota taip kaip patys žinote kokiu atveju. Todėl, tarkime, kad galim nesugadintu išankstinės reklamos žvilgsniu pažiūrėti į šį kūrinį.

Pirma, kas kris į akis - tai iliustracijos. Autorius kiek karikatūriškai vaizduoja personažus ir miestą, kuriame vyksta veiksmas - Retbridžą. Jis nėra vien vaikų rašytojas, bet dar ir profesionalus dailininkas; ypač tai matosi damų-mados aukų paveiksluose: viskas jų figūrose ir apdaruose hipertrofuota, jei aukštakulniai - tai kaip koturnai, jei šukuosenos - tai metro aukščio, o jau klubai, o jau rankinukai… Šiaip ar taip, paveiksliukus vis dėlto norisi pavadinti "senais gerais", jei smalsu, galite paieškoti jų čia. Antra, ką pastebėsim jau ne vartydami, o skaitydami - po truputį atsiskleidžiantį "stebuklingą pasaulį šalia", po kurį mus vedžioja autorius. Ne, tas pasaulis visai ne meiliai, romantiškai stebuklingas, sparneliais mosuojančių ir pudrą barstančių fėjų ar burtininko su nemokamais eskimo mėlyname sraigtasparnyje nerasime. Tiesiog ribos tarp maginės fantastikos ir įprasto pasaulio čia nėra. Tarkim, troliai, veikiantys romane, nors žmonėms nėra įprasti (nes slapstosi iš drovumo, dėl to net vaikšto "apsirengę" kartoninėmis dėžėmis), tačiau visai natūralūs gyventojai. Geriečiai į juos žiūri palankiai, paprasti žmonės beveik nepastebi, blogiečiai vadina neūžaugomis ir nori sunaikinti. Žiurkė čia gali būti laivo kapitonu (ak, tas angliškas humoras), o sūriai turi kojeles, moka bliauti ir laksto pievomis bei miškais.

Nuo sūrių viskas ir prasidėjo. Kadaise Retbridže veikė sūrių gamykla, kuri ne vien teršė orą, bet ir nuodijo žmones savo produkcija. Galų gale miesto valdžios kantrybė trūko ir gamykla buvo uždaryta, taigi, fabrikantai liko be pasipelnymo šaltinio. Ar gali įpratęs prabangoje vartytis tokio turčiaus sūnelis atleisti miestui už pažeminimą? Ne! Uždrausta Sūrininkų gildija nenutraukė savo veiklos. Jos nariai gaudo po sūrinės uždarymo išsilaksčiusius po miškus (ir turbūt kažkaip besiveisiančius) sūrius, aukoja juos kažkokiam paslaptingam monstrui apleistoje salėje ir rengiasi keršto akcijai. Taigi, kad ir karikatūriškas savo užsiėmimais, bet visai grėsmingas sumanymais blogis yra. Dabar apie kitą pusę.

Pagrindinis herojus, berniukas Artūras, gyvena po žeme. Ką jis ten veikia? Tiesiog gyvena. Nes ten įsikūręs jo senelis, netikras, bet labai mylimas ir geras. Kodėl įsikūręs, sužinosime jau antroje knygos pusėje. O kad pasiligojęs senelis turėtų ką valgyti pirmoje knygos pusėje, Artūras kartais naktimis išlenda į paviršių nušvilpti kokios daržovės ar vaisiaus iš miestiečių sodų. Visokiais išradimais besidomintis senelis jam pagamino ne tik sparnus, bet ir pasikalbėjimų įrenginį, paslėptą lėlėje. Tačiau Artūras sugeba įkliūti į bėdą, pasipainiojęs ant kelio sūrininkams. Gerai, kad jam pavyksta sutikti buvusį advokatą, seną poną Vilberį, kuris ne vien pagirdo karšta kakava ir pamaitina bandelėmis išsigandusį berniuką, bet ir imasi gelbėjimo operacijos. O tada prasideda. Iš pradžių reikia gelbėti senelį, sūrius, paskui jau ir gėlavandenę jūrų karvutę, trolius, kopūstgalvį, žiurkes, Artūrą, įvairius požemio gyventojus, galų gale visą miestą (ačiū dievui, ne visą Žemę, nors Holivudas gal pataisys šį neapsižiūrėjimą). Ne, viskas ne taip jau ir paprasta, nes teisėsaugos atstovai šiame mieste korumpuoti, o išradimus pasisavinti ir piktam panaudoti gali ir patentų biuro atstovai.

Knygoje pribarstyta keistų ir neįtikėtinų detalių. Pvz., savanorių policininkų dviračių ratai - aštuonkampio formos… Dėl to jie labai nervingi, nes ne kiekvienas gali užsidirbti pagalvei po užpakaliu. Požemiuose gyvena ne vien troliai, bet dar ir kopūstgalviai, nedideli žmogeliai, kažkokiu būdu auginantys ten jų dievinamus kopūstus ir nešiojantys pririštą kopūsto galvą virš savo nuosavos, taip pat paslaptingi triušiai ir triušienės - tarsi tikri, tarsi gyvūnų užauginti pamestinukai vaikai, o dar pikti kaip velniai ir besikandžiojantys greitaeigiai barsukai. Atrodo, terpė - fantastiška, suk istoriją po istorijos, klok klodą ant klodo. A.Snou pasirenka kitą kelią, jis pabarsto parodijų, aliuzijų suaugusiam skaitytojui, žodžiu, tokių nedidelių inkliuzų, kartais net nesirūpindamas priderinti prie pagrindinės veiksmo linijos: įmantri kopūstgalvių karalienės kalba, draugiškas triušių pasaulis su garsiai skaitomomis pasakomis, madingų aksesuarų "kaip Paryžiuje" troškulys turguje, išradimų patentavimo problemos… Ten pakikeni, šen pakikeni, ir tas teisinga, ir anas - bet?

Šiai knygai trūko visai nedaug, kad ji ne vien įtrauktų į veiksmą, prablaškytų smagiais piešiniais, bet ir užkabintų kažką giliau, sukurtų savitą pasaulį ne vien keletui skaitymo dienų, bet išaugintų to pasaulio šaknis. Kad siužetas ne vien "stovėtų ant žemės", bet ir turėtų potencialą augti skaitytojo vaizduotėje. Galbūt rašytojas dar ir sunkiai įsigyveno į Artūro vaidmenį: istorija, iš pradžių pasakojama jo akimis, paskui atitrūksta, autorius atsistoja visu savo ūgiu ir iš aukštai apžvelgdamas Retbridžą, vedžioja mus po savo sukurtą pasaulį - kaip po judančių karikatūriškų paveikslėlių ir lėlių miestą. Sekti istoriją įdomu ir smagu, bet ar patikėti ja - va čia jau klausimas.

Laisvę sūriams!