Pagaliau pasirodė n kartų laidotas ir n+1 kartą gaivintas šeštasis almanachas „Geriausia Lietuvos fantastika“. Nuo ankstesniųjų jis, pirmiausiai, skiriasi apimamu laikotarpiu: jeigu 1997, 1998, 1999, 2001 ir 2002-ųjų rinkiniai buvo metiniai, tai šis apima ketverių metų laikotarpį 2003-2006 metus. Antra, jame rasite ne tik lietuvių fantastų rašytinę kūrybą, bet ir dailės darbus. Be to, šis rinkinys – vienas gausiausių kūrinių skaičiumi: 19 autorių (vienas apsakymas priklauso duetui), 26 kūriniai. Ketvirta, rinkinyje nebeliko prizinių vietų ir apdovanojimų: „Geriausia Lietuvos fantastika 2003-2006“ tapo tikru almanachu, kurio pats pavadinimas pasako viską.

Prieš nagrinėjant kiekvieną kūrinį atskirai, pora bendrų pastebėjimų-paniurzgėjimų. Didžiausi priekaištai rinkiniui būtų skirti leidinio formatui: fantastika niekada neatsikratys geltonosios literatūros stereotipo, jeigu geriausios (!) lietuviškos fantastikos almanachas (!) bus ir toliau taip leidžiamas – greit sudylantis paperback‘as, kuriame tekstas beveik lipa per puslapio kraštus: net skaityti sunku, nes laikant knygą pirštai slepia dalį teksto. Dar vienas trūkumas – korektūros klaidos: taip, redaktoriai atsiprašinėjo ir patys stebėjosi, kodėl jų liko tiek daug, taip, tokių netikslumų pilna ir kitose knygose, bet ketverius metus laukus ir pagaliau sulaukus knygos, nesinori, kad šventę gadintų detalės. Trečias priekaištas būtų subjektyvus: man užkliuvo kūrinių skelbimo principas: leidykla rašo, kad „almanacho apsakymai sugrupuoti pagal kūrinių siužeto, atmosferos panašumus“ (7 p.), tačiau mažiau diskusijų būtų kilę, jeigu kūriniai būtų sudėti abėcėline tvarka pagal autorius.

Dar viena pastaba (bet ne priekaištas) – didesnę dalį kūrinių galima buvo perskaityti anksčiau: kai kurie buvo skelbti internete, kiti buvo įvairiausių kūrybinių konkursų dalyviai, treti buvo publikuoti fenzinuose. Tačiau šiuo atveju galima suprasti autorius: kadangi situacija dėl naujojo rinkinio ilgai buvo neaiški, ne kiekvienas norėjo laukti Godo, t.y. nežinai kiek, nežinia ko.

Kadangi almanache sudėti kūriniai skiriasi ne tik stiliumi, bet žanrais, savo pirmuosius įspūdžius apie kiekvieną kūrinėlį pateiksiu atskirai (DĖMESIO! Po pavadinimo skliausteliuose gali būti SPOILERIŲ!)

Neringos Vaitkutės „Atgauti nuožmumą“ (drakonas lakuotais nagais) didelio įspūdžio nepadarė: siužetą nuspėjau, o naudojamas humoras nėra mano tipo: nors kūrinys baigiamas žodžiu „nusišysojo“, tačiau aš šyptelėjau geriausiu atveju tik pora kartų. Kūrinį gelbsti tai, kad jis nėra ilgas.

Rūtos Marijos Klovaste „Medžioklis grįžta namo arba O toliau tik kalnai“ (kašara) parašytas nuostabiai gerai (sužavėjo kalba, stilius, įtraukimas), tačiau nelabai supratau pabaigos: jeigu tai ištrauka iš didesnio kūrinio, tai reikėtų taip ir nurodyti – „ištrauka“. Teks skaityti dar kartą arba (būtų dar geriau) lauksiu viso kūrinio!

Linos Darbutaitės „Kotryna“ (liūdna pasaka apie laumę) – puikus kūrinys, kurį drąsiai galima spausdinti ir kaip „rimtą“ literatūrą, ir labai geras pavyzdys, kaip grožinėje literatūroje galima panaudoti tautosakos elementus! Ir nors šią istoriją skaičiau antrą kartą (publikuotas fanzine „Dorado raganos“), bet vis tiek likau sužavėtas.

Tomo Vilko „Laukinis“ (kaip mažasis Tomukas nenorėjo į mokyklą eiti © Viltakis) taip pat skaitytas. Pabaiga (na, beveik pabaiga, kai draugas liko nakvoti) gerokai timpteli kūrinį iki neblogo.

Hertos Matulionytės ir Tomo Burbos „Budelio veidas“ (vapsva (skruzdėlė?) budelis) – trumpas apsakymas, paremtas aiškia idėja. Dėl tokių niekada nepyksti, net jei jie nėra tavo skonio.

Elvyros Girniūtės „Už ribos“ (apie Pilkį miške, kuris žino apie miestą) pasirodė per ilgas, nes idėja paprasta, o stilius nėra toks įspūdingas, kad būtų galima žavėtis kalba nekreipiant dėmesio į nuobodoką siužetą.

Linos Krutulytės „Laidotuvės“ (apie laidotuves) trumpos, paremtos nuspėjama idėja. „Budelio veidas“ patiko labiau.

Linos Krutulytės „Keršto kūdikėlis“ (čečėnai teroristai Vilniuje) nors nedidelis, tačiau dirbtinis darbelis. „Laidotuvės“ patiko labiau.

Gedimino Kulikausko „Šungaudis“ (šunų-kačių karai su užsakomais žudikais) labai aiškus ir tvarkingas kūrinys, tačiau kadangi jau buvo skaitytas, nebeliko netikėtumo faktoriaus.

Gedimino Kulikausko „Nudundėjo griaustinis-2“ (keliaujantys laiku pirkliai) pasirodė nuspėjamas, todėl neteko žavesio. Labiau primena epizodą, o ne savarankišką kūrinį.

Gedimino Kulikausko „Uždeginėjantys laužus“ (dar viena sąmokslo teorija) aiškūs ir tvarkingi (vėlgi) kaip pelenų krūvelė. Iš manęs gavo pliusus už idėją (kad ir ne nauja, bet man patiko) ir puikų pavadinimą (atsiras naujas terminas?).

Alekso Kiliotaičio „Toliausiai toli“ (Alytus Sibire) gal ir nepasižymi įspūdinga idėja, bet labai patiko stilius. Reikia laiko „įsikirsti“ į tekstą (ypatingai tuo atveju, jeigu antologijoje esančius kūrinius skaitai vienu prisėdimu).

Justino Žilinsko „Paskutinė užduotis“ (kaip lietuviai sunaikino slaptą vokiečių ginklą, su kurio šie galėjo laimėti II-ajį pasaulinį karą) perskaityta ne kaip fantastika, o kaip tikri faktai (nesvarbu, ar tai – alternatyvi istorija ar kriptoistorija, svarbiausia – istorija). Žaviuosi istoriniu tikslumu ir detalėmis (tik tai ir tegaliu, nes patikrinti neužtenka žinių), nors žanras ir nėra iš mėgstamųjų.

Justino Žilinsko „Tom&Jerry“ (kaip ateityje bus žaidžiamas Tom&Jerry)  trūkumas – didaktiškumas (bent jau man jis jautėsi). Asmeniniame „trumpų ir aiškių“ TOP‘e stovėtų tarp „Budelio veido“ ir „Laidotuvių“.

Justino Žilinsko „Filijaus metraščiai: Bėgliai“ (kaip tėvai su sūnum bėgo iš Marso)„prasisuko“ greitai ir paprastai: vienas, du ir dingo. Panašiai ir su apsakymu: greitai perskaičiau ir beveik pamiršau. Už „Tom&Jerry“ geriau.

Justino Žilinsko „Tragi-Kam“ (kodėl negalima mylėtis muziejuose) sudarė įspūdį, kad kūrinys rašytas tik dėl erotinių scenų, nes labai jau nuspėjamas ir naivus (tiesa, erotinės scenos tikrai pavykusios). Geriau jau tos scenos būtų panaudotos kuriame nors kitame kūrinyje (knygoje „Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas“)

Elzės Hamilton „Įausti į šviesą“ (nueik nežinai kur, atnešk nežinia ką) skirtas teminiam konkursui ir kaip konkursui parašytas labai gerai. Atsiribojant nuo konkurso, kūrinys geras, gal kiek nuvylė pabaiga.

Karolio Gričiaus „Akis už akį, variklis už širdį“ (tiesiogine prasme) taip pat konkursinis kūrinys, tačiau šiuo atveju labai patiko idėja. Stilius irgi negadino vaizdo.

Mindaugo Šyvio „Pabėgimas“ (apie kalėjimą ir varghošus) patiko idėja pateikti kelias pabaigas (dar pora pabaigų prikūriau pats): leidžiant kūrinį atskirai, galima sužaisti įdomesniu knygos formatu. Tiesa, ne visos pabaigos pasirodė stiprios, bet keletas patiko (bene labiausiai – trečioji).

Edmundo Radavičiaus „Šviesa veiduose“ (kaip būseną, kurią vadinama švytinčiu veidu, aiškina fizika) įstrigo puiki pradžia ir šiek tiek silpnesnė atomazga. Patiko, be to, ir parašytas gerai. Beje, tai vienintelis tikras mokslinės fantastikos kūrinys rinkinyje.

Monikos Daneliūtės „Kaip visada“ (vakcina prieš visus maro porūšius) trumpas, aiškus, stilingas, labai geras apsakymas. Debiutas. Tikėsimės, kad apibūdindami kitus šios autorės kūrinius galėsime rašyti „kaip visada labai gerai“.

Giedriaus Vilpišausko „Metas dalintis“ (apie vedus): nors parašyta gerai, tačiau idėja nesužavėjo. Gal dėl to pasirodė, kad apsakymui trūko išbaigtumo: iš kur tie vedai atsirado, ką jie daro?..

Mirmekos Albos „Laiko kalėjimas“ (pora nusikaltėlių, atliekančių bausmę eksperimentiniame kalėjime) – puikus kūrinys: yra siužetas, yra įtampa, yra raštingumas. Daugelio nuomone, geriausia rinkinio kūrinys.

Rugilės Gaidukaitės „Seno miškinio atostogos“ (nieko bendro su miškiniu iš animacinio filmuko): trumpa ir aišku. Po „Laiko kalėjimo“ atrodė silpniau.

Rugilės Gaidukaitės „Apie vabalą ir broliuką“ (apie vabalą ir broliuką): trumpa ir aišku. Po „Laiko kalėjimo“ atrodė silpniau.

Rugilė Gaidukaitė „Musė“ (apie paskutinę musę): trumpa ir aišku. Po „Laiko kalėjimo“ atrodė silpniau.

Šeštasis GLF‘as: niekas tuo nebetikėjo, bet jis pasirodė!

Du autobiografinio pobūdžio B.Pūkelevičiūtės romanai aprėpia rašytojos, aktorės ir režisierės vaikystės Kauną, pasitraukimo iš Lietuvos istoriją, karo baisumus ir JAV išeivio duoną.

Abiejuose romanuose paraleliai gretinamos dvi laiko ašys. „Aštuoniuose lapuose“ dabarties atskaitos taškas – jau palikus Lietuvą, kabinantis už menkos galimybės išgyventi Dancige. Šalia nuolat driekiasi ir vaikystės Kauno linija. Prisiminimai – savotiškas vaistas, padedantis bent retkarčiais užsimerkti prieš kraupią realybę. Karas sugriauna miestą, atima galimybę net svetimą žemę ilgėliau laikyti savo pastoge, vienos šeimos likimą išblaško į tūkstantį užkaborių. Tačiau jis negali nubraukti praeities. Iš ten likę kaimynai, draugai, su kuriais likimas suveda ir apgriautame Dancige. Iš ten – tėvų pamokos, susiformavęs žmogiškumo stuburas, pirmieji principai ir pirmieji nusižeminimo slenksčiai. Manau, kad iš tos praeities atėjusi ir žodinga autorės kalba, gyvas, raiškus pasakojimo stilius.

„Aštuoni lapai“ konstruojami pagal didžiąją krikščionių savaitę. Kiekvienas skyrius, pavadintas didžiosios savaitės diena, pradedamas poetiniais inkliuzais. Daugelyje jų net nėra žodžio „Jėzus“ ar „Dievas“. Tačiau lyriniai būties stebėjimai pilni krikščioniškos paslapties („Jo rankose plazdėjo saulės ir žvaigždynai lyg auksiniai vasaros drugiai. Jis žinojo jų vardus, kelius ir skaičių. Jis ranka nuvilnydavo pievų žolę – naujagimio ėriuko švelnų guolį. Ir kiekvieną vynuogyną pridengdavo delnu nuo šalnos“ – p.116). Romanas baigiamas skyriumi „Velykos“, kai be artimųjų likusi herojė pakyla, kad vienatvėje išeitų iš prievartaujamo ir grobstomo miesto. Tas prisikėlimas, lydimas fizinio ir dvasinio skausmo, atskleidžia ir kitą Jėzaus prisikėlimo prasmę, parodo žmogaus ir dieviškos paslapties vienovę. Atsvara aplinkiniam baisumui ir žiaurumui tampa herojės tikėjimas, ryžtas, žinojimas, kad mirties dar nėra, kad jos gyvenimas nesibaigs šiuose griuvėsiuose tarp užmuštų vyrų ir prievartaujamų moterų.

Gaila, tačiau į „Devintąjį lapą“ perkeliamos jau kitos nuotaikos. Čia dabarties taškas – jau gyvenimas JAV, tarp praeities šešėlių ir naujai sutiktų bičiulių. Pabėgimo iš Dangico istorija, gyvenimas persiunčiamų asmenų lageryje vyniojasi prisiminimų takais. Tačiau šis dviejų laiko linijų sugretinimas atrodo kiek dirbtinis. Sunku įtikėti, kad kitoje Atlanto pusėje net praėjus keliems dešimtmečiams autorė kiekvieną akimirką gyvena prisiminimuose, iš kurių ją pažadina tik trivialūs draugų monologai.

Labiau nei dviejų laikotarpių gretinimas nuvilia dabarties gyvenimo nuotaika. Pasakotojos žodžiuose juntamas nuolatinis nepasitenkinimas. Žmogaus prisiminimų neatimsi, likimo ir būsenos neperkalbėsi – galbūt tos nuotaikos padiktuotos praeities košmarų. Tačiau vietomis tas nepasitenkinimas jau virsta tiesiog smulkmeniškumu priekabumu, paprasčiausiu burbėjimu. Štai apie vieną pažįstamą rašoma: „Astra Budrienė save laiko poete. Pasirašinėja pseudonimu: „Astra Vėjūnė“. (...) Nors ji už mane šešeriais metais vyresnė, bet rašo taip, kaip mes eiliuodavome gimnazijoj. Neturiu su Asta Vėjūne daug kalbos“ (p.561). Toliau – dar keisčiau: „Astra maža ir apvalutė, su trim gintarų eilėm ant gėlėto drabužio. Plaukai pašakniais žili, toliau švelniai riešutiniai (visados kurpius lieka be batų, o kirpyklos savininkė nespėja nusidažyti ataugančių plaukų)“ (p. 563).

Tokios nepasitenkinimo, nusivylimo nuotaikosįsibrauna ir į prisiminimus. Čia jau nėra to jaunatviškumo gūsio, to harmonijos pojūčio. Stebimasi, piktinamasi tėvynainių godumu, aplinkinių bukumu. Tačiau ir pačios trijulės – pasakotojos ir jos bičiulių – kai kurie poelgiai liudija, kad pirmiausia galvota apie save ir savo gerovę, kad jau išmokta ir skaičiuoti, kas kainuoja per brangiai, ką apsimoka keisti į brangenybes, ko – ne, ar verta grąžinti rastą pavogtą senukų medų, ar pamažėle kabinti jį pačioms.

„Aštuonis lapus“ nuo „Devinto lapo“ skiria beveik trys dešimtmečiai. Galbūt tai geriausiai paaiškina tokią kontrastingą nuotaiką. Kai keičiasi žmogus, keičiasi ir jo praeitis?

Aštuoni su puse lapo

Jei reikia pavyzdžio, kuo pasaka (nors man panašiau į apysaką) su maginės fantastikos elementais skiriasi nuo tikrosios maginės fantastikos, ši istorija visai tiktų. Čia ir ragana yra, ir vaiduokliai su mumijom ir stebuklingi pavirtimai, ir melo skystis, ir slibinas, ir piratai, ir pasivaikščiojimai po sapną, ir paslaptis… O vis dėlto tai ne maginė fantastika. Tai į pasakų pievelę sukrėsti talentingos rankos nulipdyti personažai ir šiek tiek pamakaluota: o dabar, beveik neišeidami iš už jos ribų, būkit malonūs ir bręskite. Keiskitės. Pamatykite pasaulį naujai. Skirtingu laipsniu tai skirta skirtingiems veikėjams, ir, ačiū dievui, didaktinė pusė nėra akcentuojama, net jei tą augimą suprastume visai ne kaip “meluoti negražu” suvokimą. Tiesą sakant, autorė neįkyriai, bet nedviprasmiškai yra už fantazavimą ir nenuobodų gyvenimą. Nors iš pradžių Krakatukų pievelėje gyvenimas buvo tikrai ramus…

“Toli toli – nebent sapne galėtumei tenai nukeliauti – glūdi ramiausia pasaulyje vietelė. Ją iš visų pusių supa stebuklingi krūmai, ir jų raudonos uogos, vadinamos krakatukais, dega lyg žibintėliai tarp žalių lapų.” (p. 5) Ten stovi trobelė, kurioje gyvena Birbindonas (geras, mandagus, rūpestingas žmogus), tešlius (toks romus, kartais tyliai maištaujantis padaras iš tešlos, gyvenantis piestoje), maumas (kuris visada miega stalčiuje, nes grynas oras jam kenkia) ir Buntė Esmeralda (nepakenčiama skraidanti bobelė, besielgianti kaip paauglė). Krūmuose bruzda jūrų kiaulytės, akivare gyvena senas vandenis, už pievelės yra baisus miškas su keistomis būtybėmis… Kažkur toli šiaurėje stūkso niūri Gogrinbogso pilis. Nieks jos nematė, bet visi žino, kad niūri ir pasakoja apie ją skirtingai. Žodžiu, jei nekiši nosies už krakatukų pievelės, gyvenimas ir toliau tekės ramia vaga, su smulkiais pasibarimais ir kasdieniais maloniais įvykiais, bet be nuotykių.

Bet be nuotykių nebūtų ir knygos, tiesa? Į pievelę atkeliauja: a) bliovimo entuziastas veršis Oskaras, b) sena ragana Bobramsula, c) didžiaausė senė Mariana Silvana, d) senė Mora (tiesą sakant, šioks toks užsiciklinimas ties senatve jaučiasi, beje, dar yra ir jūrų kiaulyčių senelė)… O paskui ir visokie kitokie padarai, kurie pievelės idilę nuneša šuniui ant uodegos. Didžiaausės stačiokės senės pasakojimuose siaučiantys jūrų vėjai pripučia susižavėjusiam tešliui tokių idėjų į galvą, kad jis net beveik savo noru nuotykiuose dalyvauja! Ir ne taip net svarbu, ar tie pasakojimai tikri, ar išgalvoti, jei gyventi su jais įdomiau.

Reziumuojant: smagiai susiskaitanti, norsšiek tiek kryptingumo stokojanti knygelė. Vienas nelabai patikęs dalykas – jau išeksploatuotų vardų vartojimas, nežinau, kodėl, bet tai mane visada erzina (išimtis – aliuzijos ir parodijos). Mora (visai nepanaši į Tuvės Janson Morą), krakatukai (visai nepanašūs į E.T.A.Hofmano krakatukus), na, bent maumas čia bendrinis vardas…

Ko gero, knyga labiau rekomenduojama paaugusiems ir suaugusiems vaikams, kurie atpažins personažuose ne veikėją–kaukę, o save ar savo pažįstamus: gerus, tingius, bambeklius, fantazuotojus. Kartais negaliu atsikratyti įspūdžio, kad pažįstu vieną Buntę Esmeraldą. Laimė, ji nemoka skraidyti...

Linksmi nuotykiai Krakatukų pievelėje

”Prieš jūsų akis dabar – teatras, kokį jį mačiau aš, - be grimo” – anotacijoje teigia knygos autorė teatrologė I.Aleksaitė. “Be grimo” man atrodo gana slidi sąvoka, kalbant apie memuaristiką. Padailinti, pridažyti, šiek tiek užmaskuoti asmeninius prisiminimus, prieš pateikiant juos plačiajai auditorijai, atrodo žmogiška ir suprantama. Ir kas patikrins, kiek makiažo sunaudojo autorius?

I.Aleksaitės knyga man iš tiesų pasirodė ganėtinai “nuogo veido”. Perfrazuojant – ne aukštuomenės pokylyje Kleopatros akimis žavinti ledi, o strazdanomis ir apgamais žvilgsį traukianti mergička kokiame Dievo užkampyje. Spuogelių, raukšlelių ir panašių ypatumų, tiesa, mažoka. Tačiau šmaikštus ir taiklus knygos žodis suskamba natūraliai, o prisimenami žmonės nenugludinami vien iki tobulo švelnumo ir gerumo įsikūnijimų.

Vis dėlto pažadu “pamatyti teatrą be grimo” susiviliojęs skaitytojas gali jaustis kiek suvedžiotas. Vaikystė, jaunystė, tėvų pamokos, brolio ir sesers likimai sudaro didesnę dalį knygos, nei teatro užkulisių peripetijos. Tai – gyvenimo dalyvės, o ne teatro stebėtojos memuarai. Ir knygos centre atsiduria teatrologės asmenybę formavę žmonės, o ne pats teatras, ko iš knygos anotacijos galėtų tikėtis skaitytojas. Skyrius apie teatro žmones “Nepaprasti teatriniai susitikimai” pasitinka tik jau gerokai įpusėjus knygą. Nuo čia atsiveria nuogesni nei įprastai aktorių veidai, prabyla netikėti likimai, grįžta primirštos teatralų pavardės. O kur dar sovietmečio tvarkos padiktuoti kuriozai ar tos net kritikus užklumpančios akimirkos, kai spektaklio tyloje auditoriją staiga ima ir ištinka juoko priepuolis. Čia pat – ir, pasak I.Aleksaitės, brazilišką serialą primenantys aktorių ir teatro kritikų santykiai.

Visa tai nereiškia, kad knygą įmanoma skaityti tik nuo 190-ojo puslapio. Autorė iš tiesų turi ką papasakoti ir iki jo - nuo atlapaširdžio tėvo pokštų ir išdaigų iki karo metais nusidriekusių skurdo ir vargo maršrutų. Džiaugsmas, nuoskaudos, netektys, pirmosios teatro bacilos – visa tai pasakojama išties nuoširdžiai ir – kas ypač džiugu – nenuobodžiai. Be didelio gailesčio sau, veikiau – su optimizmo ugnele, žaismingai, sužybsint ironijos velniukams. „Šelmiški“ - itin vykusiai parinktas žodis knygos antraštėje. Sentimentalumo balansas, mano nuomone, neišlaikytas poroje vietų: atvirukiška gimtųjų Telšių nuotrauka ir pora pastraipų apie miestelio istoriją kažkodėl primena oficialų kokios organizacijos albumą. Keistokai pasirodė ir žodis seseriai – Natalijai Dubauskienei – bei broliui – talentingajam Jonui Aleksai. Du trumpučiai tekstai, parašyti pirmuoju kiekvieno jų asmeniu, keistai iškrinta iš knygos konteksto. Tie pamąstymai tiesiog per trumpi žmogui atskleisti. Todėl noras taip pagerbti mylimus žmones truputį primena sveikinimų koncerto scenarijų. Ypač apie garsųjį dirigentą norėtųsi paskaityti daugiau. Gal I.Aleksaitei vertėtų pagalvoti apie naują knygą?

Margi gyvenimo žemėlapiai

Pasirodo šiais laikais dar būna ir taip: nudilinau daugelio Vilniaus knygynų slenksčius (gerai, gerai – nemeluosiu –veikiau jau nuzulinau telefono ragelį), klausinėdamas ar turi jie dar pernai išleistus „Senuosius Šiaulių atvirukus“, bet paaiškėjo, jog sostinėje šios knygos įsigyti tiesiog neįmanoma. Neatvežė. Niekam neįdomu. Tikriausiai.

Iš tikrųjų kokiems keistuoliams gali būti įdomus 858 senovinių atvirukų albumas, su unikaliais XIX-XX a. pr. Šiaulių, jų apylinkių, ten gyvenusių žmonių, to meto technikos ir pan. atvaizdais?..

Kam gali būti įdomi 1912-aisiais Šiauliuose nusileidusio žymaus rusų aviatoriaus V. Abramovičiaus ir jo lėktuvo fotografija? Ką sudomins vokiečių kareivių, abejingai stebinčių ugnyje pleškantį miestą, smalsių turgaus pardavėjų, virš Šiaulių skriejančio dirižablio, turkų princo viešnagės, per gatves varomų barzdočių rusų belaisvių, miesto elgetų, cirko „stiprolių“, kurioziškų Lietuvos žemėlapių ir kt. atvaizdai?..

Matyt nedaugelį – todėl ir šį 1000 egz. tiražu išleistą albumą įsigyti galima tik nuvykus į Šiaulius.

Na, bet kalba juk apie albumą, o ne aptingusius sostinės knygynus, kuriuose, tiesa, kai kur tebesipuikuoja aprašomo leidinio „dvasiniai broliai“ (Lietuvos Nacionalinio muziejaus parengti Kauno atvirukai 1918-1940 ir Vilniaus vaizdų atvirukai 1897-1915 ).* „Senuosius Šiaulių atvirukus“, beje, išleido jau kitas – Šiaulių „Aušros“ muziejus, albumo sudarytojai: A. Šlivinskas, P. Kaminskas ir R. Barisaitė.

Ką reiškė tais laikais atvirukas sugeba įsivaizduoti nedaugelis, nedaugelis įsivaizduoja ir kokia jų gausybė buvo išleista I-ojo pasaulinio karo metais. O šio karo pėdsakai – tai ne tik nuniokoti Lietuvos miestai ir kaimai, bet ir landūs vokiečių karo fotografai, fiksavę (o leidėjai – publikavę) šimtus (kol kas surasta apie 500 tokių atvirukų) įvairių Lietuvos vietovių atvaizdų.

Jei ne minėti fotografai, apie tai, kaip tuomet atrodė smulkesnės Lietuvos gyvenvietės** (pvz., Skaudvilė) ir jų gyventojai, matyt, galėtume tik paspėlioti. Šiandien tas unikalias fotografijas, išleistas atvirukų pavidalu, aktyviai medžioja kolekcionieriai (toks kolekcionavimas vadinamas filokartija). Daugiausia tuomet fotografuoti, aišku, Vilnius ir Kaunas, bet Šiauliai (tiksliau – tai, kas iš jų liko, o liko nedaug) užima garbingą III-iąją vietą.

Kaip teigia vienas albumo sudarytojų, A. Šlivinskas, 1900-1918 metai vadinami atvirukų leidybos „aukso amžiumi“, carinėje Rusijoje nespalvoti atvirukai kainuodavo vos 3-5 kapeikas, o nelegalūs (taip, buvo ir tokių) – tik 1 kap.

Kaip nebūtų keista – labiausiai atvirukai išpopuliarėjo I pasaulinio karo metu, anot A. Šlivinsko, tokia jų paklausą „...lėmė nemokamas karo lauko paštas ir paprastesnė nei laiškų cenzūra, gerokai sugaišindavusi jų persiuntimą.“

Na, bet žvilgtelkime pagaliau ir į patį albumą. Santūrokas rusvas viršelis, labai gera poligrafinė kokybė, be to, leidėjai nenuskriaudė skaitytojų ir vaizdais: dauguma atvirukų albume vaizduojami natūralaus dydžio ar sumažinti iki 82 proc. (ne paslaptis, kad kai kurie albumų leidėjai unikalesnius atvaizdus „saugo“, juos gerokai sumažindami ar dėdami į atverstinius puslapius). Kaina (apie 80 Lt.) tokio pobūdžio, masto ir unikalumo leidiniui labai nuosaiki.

Visi atvirukai suskirstyti į 4 periodus: carinės Rusijos (1902-1914), I-ojo pasaulinio karo (1915-1918), Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940) ir II pas. karo (1941-1944).

Carinė Rusija. Aibė nepaprastai įdomių atvirukų, kad ir Gabrieliaus Landsbergio, 1909-1916 m. gyvenusio Šiauliuose ir dirbusio draudimo kompanijos „Rossija“ inspektoriumi. Miesto vaizdai, žemės ūkio paroda, gimnazijų, akių gydyklų, garinio Kaganovo šokolado fabriko atvirukai, Borodino mūšio 100-ųjų metinių minėjimo iškilmės. Jau minėtas lakūno Abramovičiaus, 1912 m. vasarą per 23 dienas nuskridusio iš Berlyno į Peterburgą ir stabtelėjusio Šiauliuose, atvirukas.

Šiauliai, kaip rašo A. Šlivinskas, tuo metu buvo antras pagal dydį Kauno gubernijos miestas, jame gyveno apie 23 tūkst. (be kariuomenės) gyventojų, tad natūralu, jog ir atvirukai atspindi spalvingą ir įvairiapusį miesto gyvenimą.

Pirmasis pasaulinis karas. Įspūdingiausia ir turtingiausia atvirukais albumo dalis. Jau tituliniame skyriaus lape pateiktas reto grožio ir kokybės atvaizdas, kuriame Ch. Frenkelio odų fabriko fone bravūriškai pozuoja vokiečių kareiviai, saugantys niūrius barzdočius rusų belaisvius.

Dauguma kitų atvirukų – žymiojo Šiaulių gaisro 1915-ųjų pavasarį, kai miestas beveik visiškai sudegė,*** vaizdai.

Juose matyti tiek besiblaškantys, mantą iš namų velkantys gyventojai (daugiausia žydai), tiek abejingai liepsnas ir dūmus stebintys vokiečių kareiviai ir karininkai. Po griuvėsius ir degėsius besikapstantys padegėliai, gatves tvarkantys rusų belaisviai, neįprastai daug Šiaulių elgetų atvirukų, yra ir labai spalvingas atvirukas, vaizduojantis to meto „šiauliečių tipus“. Ir daugumoje šių atvirukų dominuoja virš griuvėsių stūksanti baltabokštė Šiaulių bažnyčia, kone vienintelis sveikas išlikęs miesto pastatas. Ant kurio stogo matyti uždažytas (ar išdėliotas) baltas kryžius, matyt tik šitaip ir apsaugojęs bažnyčią nuo negailestingo artilerijos apšaudymo. Tiesa, kai kuriuose atvirukuose matomos skeveldrų suvarpytos bažnyčios sienos leidžia manyti, jog pastatas išliko tik laimingo atsitiktinumo dėka.

Miesto gaisro vaizdai kai kur „paryškinti“ spalvotomis liepsnomis – matyti, kad vokiečių leidėjams rūkstantys griuvėsiai pasirodė nepakankamai įspūdingi, tad pastatai kai kur „nuspalvinti“ liepsnos liežuviais... Daug turgaus, pirkėjų, pardavėjų, arbatinės padavėjų vaizdų, tačiau beveik visur – griuvėsių fone.

Nemažai vokiečių kariuomenės, įžengiančios į miestą, patruliuojančios jo gatvėmis, vaizdų. Taip pat yra ir ne tiek Šiaulių, kiek jų apylinkių –, pvz., Bubių atvaizdų. Galima rasti ir įvairių bažnytinių procesijų, laidotuvių atvirukų.

Yra ir visai unikalių vaizdelių – pvz., vokiečių raitelių vedamas sušaudyti „šnipas“, gali būti – lietuvių valstietis (daugelis kurių karo metu šitaip tapo tiek vokiečių, tiek rusų įtarumo aukomis).

Nepriklausomos Lietuvos (1918-1940) atvirukų skyrius gerokai skurdesnis, tačiau ir čia nemažai įdomybių: pvz, ar jums įdomu, kaip 1919 m. atrodė telegrafo ir telefono ryšių mazgas? Man – įdomu.

Gausu dar neatstatyto, apgriuvusio miesto atvaizdų, yra įvairių įdomių reklaminių atvirukų: cirko „stiprolio“ atvaizdas, emigrantams skirti atvirukai-lapeliai, grūdų elevatoriaus reklama ir t.t. Ypač įdomus žemėlapių skyrius, tarp kurių – ir unikalus propagandinis lenkų atvirukas, pavadinimu „Tokia turi būti mūsų Respublika“.

Na ir negausiausias skyrius – II-ojo pasaulinio karo laikų atvirukai, kurių tėra vos du.

Reziumuojant – labai vertinga ir įdomi knyga. Tiems, kurie nori istoriją ne tik perskaityti, bet ir „pamatyti“, kiek tai, aišku, įmanoma.

Iliustracijos

01 - Garsus rusų lakūnas Vsevolodas Abramovičius, atskridę į Šiaulius 1912 m. vasarą. Žuvo 1913 m., mokydamas Rusijos aviatorę J. Šachovskają.

02 - kareiviai, saugantys rusų belaisvius prie Ch. Frenkelio odų fabriko Šiauliuose. A. Kiulevindto fotografija.

03 - miesto gyventojai. 1915-1916 m. atvirukas.

04 - griuvėsiai 1915 m. O. Burmeisterio fotoatvirukas.

05 - Degantys Šiauliai. Gaisrą stebintys vokiečių kariai laukia įsakymo.

06 - Propagandinis lenkų organizacijos Polska organizacja wojskowa (P.O.W.) atvirukas, parodantis jų požiūrį į Lenkijos teritorijos ribas. Išleistas 1939 m., Lvove.

---

* Paskubėsiu pranešti, kad „Kauno atvirukai“ man nelabai patiko: minkštais (!) viršeliais, atvaizdai ten mažiukai (jų galėjo būti gerokai mažiau, bet didesni), visai neatspindėtas audringas 1915-1917 m. periodas, kai miestą užėmę vokiečiai išleido ypač daug Kauno atvirukų.

„Vilniaus vaizdų atvirukai“ – visai kita kalba – monumentalus sunkiasvoris monstras (taip, jį net fiziškai nešioti sunku), su daugyyyybe (3,5 tūkst.), geros kokybės atvaizdų. Labai geras ir labai brangus (kaina apie pustrečio šimto litų), bet turėdamas jį, supranti, kad turi kažką tikrai labai vertingo. Net jei nesidomi Vilnium ir jo atvaizdais – po n metų ši knygelė kainuos ojoj kiek. Puiki smulki investicija.

** Tiesa, daugeliu atvejų (pvz., Tauragės, Šiaulių) vokiečių fotografams telikdavo užfiksuoti jų griuvėsius. Ką jie, panašu, darydavo su šiokiu tokiu keršto jausmu – mat po Rusijos kariuomenės įsiveržimo į Rytprūsius ar Klaipėdos kraštą griuvėsiais virto ir nemažai vokiečių gyvenviečių.

*** Vokiečių teigimu, taip pat vietos gyventojų liudijimais miestą atsitraukdami padegė rusai. Taip pat minima, jog miestas užsidegė ir nuo vokiečių artilerijos ugnies. Tačiau labiausiai ugnis įsisiautėjo dėl vėjuotos dienos ir dėl to, jog daugelis gyventojų paliko miestą, ar, bijodami vokiečių, ilgai nedrįso gesinti pastatų. Vokiečiai irgi ilgą laiką tik abejingai stebėjo liepsnas ir nesiėmė miesto gesinti.

Norintiems „pamatyti“ XIX-XX a. Šiaulių ir Lietuvos istoriją

Groteskiško absurdo apsakymai, keistos fantazijos (mirtis, pragaras, labai graži gimda) ir t.t. Būtent tai galima rasti šiame apsakymų rinkinyje. Apsakymai trumpi, vos keleto puslapių, tačiau dėl tokios apimties nespėji susidomėti pagrindiniu herojumi, o kūrinukas jau baigiasi..

Knygos autorius gimė 1967m., su šeima gyvena Tel Avive; jis yra laikomas vienu iš geriausių šiuolaikinių Izraelio rašytojų. Įdomus faktas – E.Keret apsakymų rinkiniai yra labiausiai vagiamos ir kalėjimuose skaitomos knygos (gana keista išspausdinti tokį dalyką knygos viršelio vidinėje pusėje. Gal tai turėtų rodyti pavyzdį lietuviams..?).

Visa knyga persmelkta žydų tradicijomis (autorius kilęs iš Izraelio). Tai ne tik minimi tradiciniai valgiai, bet ir neapykanta vokiečiams, moterų ėjimas į kariuomenę ir pan. Rašymo stilius – puikus. Visko tiek, kiek reikia:aprašymų, veiksmo, tezių pamąstymams.. Tačiau man užkliuvo autoriaus netolerancija. Viename iš apsakymų, vaizduojančiame nusižudžiusių žmonių gyvenimą pomirtiniame pasaulyje, lyg netyčia atsiranda kažkoks Kurtas, kažkokios žinomos grupės lyderis, kažkoks žąsinas (aliuzija į Curt Cobain). Nemanau, kad vertėtų taip rašyti. Tuo labiau, kad net neaišku, ar Cobain iš tiesų nusižudė, ar buvo nužudytas. Etgar Keret sukėlė savo tautiečių pasipiktinimą (nemanau, kad kitiems tai taip aktualu) sukurdamas apysaką pavadinimu “Rabinas negyvas“, kurioje pasakojama apie katiną, vardu Rabinas. Atrodo, kad autoriui patinka truputį pasišaipyti iš daugelio dalykų, net iš holokausto – apsakyme „Batai“ berniukas aplanko Volynės žydų muziejų, kur jam įdiegiama, jog vokiečiai ir jų gaminiai yra absoliutus blogis. Todėl kai tėvai parveža jam vokiškus „Adidas“ sportbačius, jis nusprendžia, jog batuose yra dalis jo senelio..

Kai kurie apsakymai yra beveik tobuli (pavyzdžiui, “Kacenšteinas”, kuriame pasakojama apie vyriškį, kurį visą gyvenimą lygino su jo bendraklasiu Kacenšteinu, nes pastarasis visiems atrodė beveik tobulas, ne kaip nevykėlis pagrindinis apsakymo veikėjas. Ir net po mirties jis nesugebėjo būti geresnis ir protingesnis už tą prakeiktą Kacenšteiną..). Viskas šiek tiek hiperbolizuota ir dar tos groteskiškos idėjos (pavyzdžiui, dažnos žmogžudystės ar bent kokia mažytė užuomina apie mirtį).. Mano nuomone, ir knyga, ir autorius tikrai verti dėmesio. Rekomenduočiau tiems, kurie mėgsta F.Kafką, nes stilistika tikrai panaši. Ir tiems, kurie pasiilgo kažko lengvo, šviesaus, bet nebanalaus.

Filosofinių minčių pilna ir absurdo kupina knygelė;)

Įsigijau šią knygą iš smalsumo: ėgi latviai taip pat rašo apie nykštukus… Ir kuo jų nykštukai skiriasi nuo kitų?

Į klausimą atsakyti sunku, nes vargu ar tai latvių nykštukai. Aišku tik tiek, kad kadaise, prieš tūkstančius metų, jie, slėpdamiesi nuo ledynmečio, užmigo dideliuose akmenyse, o atėjus laikui prabudo ir nutarė grįžti į savo gimtinę. Kelias namo, primygtinai pristatoma nostalgija ir yra romano ašis. Žinoma, kova su blogiu, stichijos išdaigos ir klaidžiojimai po pasikeitusias vietoves – būtini tokio siužeto atributai. Ir dar šiek tiek romantikos. Tiesa, patys nykštukai per daug nykštukiški, rūstoki ir, hm, pernelyg kryptingai nusiteikę, kad pasiduotų meilės kerams, todėl į siužetą įpintas nei šioks, nei toks berniukėlis, kuris net savęs apibūdinti aiškiai nemoka, o jau savo paskirties gyvenime išvis neįsivaizduoja – Murmuliukas. Tiesa, susidaro įspūdis, kad autorius tyčia neleidžia jam išskleisti sparnų ir tapti jei ne pagrindiniu, tai bent rimtu, svariu personažu: esi Murmuliukas ir sėdėk savo vietoj. Na, elfę tai gali įsimylėti, bandyti kokį žygdarbį dėl jos padaryti, bet šiaip vis tiek esi nesusipratęs padaras. Tiesą sakant, elfė dar labiau nesusipratus, jai tik nektaras rūpi, šokiai, tai ji Murmuliuku žavisi, tai visai jis nerūpi, tai vėl vieninteliu draugu vadina, žodžiu, nepastovumo įsikūnijimas. Kokio dydžio elfė Margutė, kaip ji tą nektarą iš gėlių siurbia, nedetalizuojama. Kiek daugiau apie veikėjus galima spręsti iš iliustracijų, kurių tikrai gausu. Tai daro knygą smagesnę, įdomią mažiems skaitytojams, tik gaila, kad kai kurie personažai pernelyg panašūs, tarkim, geriečiai, nors grubūs, troliai ir blogiečiai nelabieji farkai ir korkai. Didelės ausys, aštrios alkūnės, kažkokie perkarę visi…

Bet turbūt blogiau tai, kad neaišku, kas jie apskritai. “Dabar jau nebe taip, kaip prieš ledlaikį. Kas nebuvo sulindęs į akmenį, tas pavirto korkais ir farkais ir užmiršo, ką anksčiau žinojo ir darė. Mūsų daug ir greit mes valdysim pasaulį. Kas mums pasipriešina, tas pavirsta šnypšliu”, – aiškina pagautiems belaisviams nelabųjų vadeiva. Na, jei jau užmiršai, ką darei prieš tai, tai neturi žinoti, kad kažką užmiršai; jau nekalbant apie tai, kad priežastis – klimato pasikeitimas – pavirsti į piktus padarus atrodo, švelniai tariant, netvirtai… Bet autorius iš tiesų nesigilina į priešistorę ir priežastinius ryšius. Jis turi septynis pagrindinius personažus nykštukus, du įsimylėjėlius pakeleivius ir vieną prielipą raganą, kuriuos turi pamažu nugabenti iki punkto B – kalnų. Gaila, kad raganos personažas pasirodo toks vienpusis, vis dėlto, iš jo tikėjausi daugiau. O patys nykštukai netgi vardais demonstruoja ne savo individualumą, o paskirtį gyvenime: čia yra Nykštukas Žadintojas, kuris rūpinasi, kad nieks nepramiegotų, Nykštukas Žvalgas, galintis skraidyti paukščiu, narsuolis Nykštukas Kovotojas, Nykštukas Keliavedys, kurio žinioje – kelią turintys rodyti kamuoliai, kurių svarbiausią, juodąjį, jis pameta, Nykštukas Guodėjas – taip sakant, psichologas ir socialinis darbuotojas viename asmenyje (jo atstovaujama funkcija visai įdomi, verta geresnio siužeto), Nykštukas Karalius, vadovaujantis šiai grupei ir Septintasis Nykštukas, kurio paskirtis – būti opozicijoje, sklaidyti avių bandos jausmą. Deja, maištininku ar ironišku stebėtoju jis netampa, nykštukiškas solidarumas ima viršų. Apie keliautojų kovas ir klaidžiojimus išties nesinori pasakoti, jie gana paprasti. Originaliausi čia šalutiniai veikėjams padedantys personažai: senolis milžinas Girinis ir Pelkinių šeimyna (“Viksva pliaukštelėjo delnais ir sukliuksėjo: – O brangieji, kaip aš jūsų laukiau! Dar prieš penkis šimtus metų mes pastatėm svečiams šiuo namus ir laukėm, kad kas ateitų. Jūs būsit pirmieji!” p. 214) Bent jau tikrai gyvesni ir įdomesni, negu šabloniškos seserys Teisybė ir Neteisybė, su kurių viena nykštukams teko kovoti, norint grįžti į gimtuosius namus, o kita, kaip visiškai aišku, jiems padėjo.

Kam rekomenduoti šią knygą? Suaugusiems – nebent kai norisi praryti kokį skaitalą nekramtant, bet ir nespringstant, o šiaip jau – nedidukams vaikams, kuriems simboliai tebėra nenuvalkioti, blogis – vienpusiškas ir baustinas, ir kurie džiaugiasi atspėję, kas bus toliau (deja, su amžium skaitytojas vis labiau nori būti stebinamas ir maustomas). Kita vertus, jei jie jau priaugę iki A.Lindgren – tegu verčiau skaito ją:).

Nykštukai pradeda ir laimi

Ir dar vienas negirdėtas itališkas vardas. Kažkada taip susipažinome su Nicolo Amanitti, Erri de Luca, ką jau kalbėti apie Alessandro Baricco, bet, panašu, „Tyto alba“ linkusi vis kažką ištraukti iš to bato aulo, kuris įmerktas į Viduržemio jūra. Knyga ir vėl tituluota – dvi itališkos literatūrinės premijos – Campiello ir Viareggio . Tiesa, garsiąją Stregą gavo jau ne šis, o kitas romanas. Iš nugarėlės į mus žvelgia labai keistas tipas. Man pirmas įspūdis buvo – „kaukas“, toks, kaip juos paišė amžinatilsį Gintaras Beresnevičius. Bet knyga – nė trupučio nekaukiška. Tad – apie ją.

Džanis Ordzanis yra vaikų rašytojas. Laimingas rašytojas – jo paskutinė knygelė „Picano Picos nuotykiai“ (tai bent pavadinimas...) tik ką jis apdovanota penkiolikos milijono lirų premija, bet štai – akimirkos kilnumas (silpnumas?) ir nepačiupinėta premija iškeliauja moteriai, kurios avarijoje sunkiai sužalotą vaiką nori atjungti nuo dirbtinio kvėpavimo aparato. Nieko keisto, kad kelionė namo prabėga giliuose apmąstymuose, kodėl jis taip pasielgė. Keistumai tuo nesibaigia – parvežti į namus jį pasisiūlo kažkoks įtartinas taksistas nelegalas su turbūt vogta mašina, o prie vienos sankryžos jis taria: „Frančeskinas išmoko dviračiu važiuoti!“ Tai būtų niekuo neypatingi žodžiai, jeigu Frančeskinas nebūtų Ordzanio sūnus. Taip pat jeigu mintyse neatsirastų pratęsimas: „Žinote, kaip būna su vaikais... Vis kas nors nutinka – tai avarija, tai...“ Vienoje sankryžoje Džanis sprunka nuo vairuotojo ant sėdynės palikęs net krepšį su nešiojamu kompiuteriu, tą pat naktį išveža šeimą toliau iš Romos ir koks jo nustebimas, kai vieną dieną, kai visgi grįžta į Romą išsiaiškinti, kas nutiko, duris atvėręs pamato...

Keistoka knyga. Prasideda tarsi intelektualus mafijozinis trileris, tada lyg ir krypsta į šnipų romaną, o galiausiai tampa kasdieniška ir šiek tiek liūdna meilės ir išdavystės istorija. Ir tada man pasidaro gaila tos intrigos, taip smagiai užsuktos pirmuose puslapiuose, ir tos istorijos su „butylka v more“, šeimos paslaptimis, praeitimi, talžančia dabartį. Jautiesi šiek tiek apgautas, kol staiga nepradeda „rezonuoti“ kita romano pusė – labai kasdieniška, labai realistiška ir kažkuo artima – draugai ne draugai, tavo ištikimybė nieko neverta ir pan. Tas knygos dvipusiškumas galiausiai ima reikštis ir pasakojime - į įprastinį pasakojimą pirmu asmeniu staiga ima terptis sąmonės srautas ( „nebent norėtum baigti gyvenimą ant kryžiaus, o Jėzus to norėjo, taip, jis tikrai norėjo būti išduotas, bet aš – nenoriu, velniai rautų, nenoriu, dabar jau žinau, kur eiti, teisingiau, žinau, kur važiuoti, nes užsivedu Vespa – rrmmm – šįsyk pavyksta iš karto, raunu iš vietos, prima antra trečia, užmiršau užsidėti šalmą ir pamiršau ant staliuko Karverio knygą, velniop, tame vynu permirkusiame paveiksle yra šuo, jis susisukęs po stalu prie tuščio dubenėlio, akivaizdu, jis ką tik jį išlakė, jo snukis sotus, o dubenėlyje tikrai buvo ne vanduo, nes tame paveiksle nesimato nė lašo vandens, jei neklystu, ten yra apelsinai ir siaubinga ėriuko galva ant padėklo, dar duona, peiliai ir vynas, vynas, vynas, nė pėdsako vandens, Palestinoje vandens buvo mažiau nei vyno“ (p. 166), kuris atrodo tarsi atėjęs iš kito kūrinio. Pagaliau – ir tas leitmotyvas „praeities galia“ kažkoks neskambantis. Daug panašiau, kad herojui daugiau galvasopio kelia ne praeitis, o būtent dabartis.

Tad įspūdis – labai nevienalytis. Įdomu – įtraukia – nuobodu – paleidžia – žavu – artima – banalu – kartojasi ir t.t. Matyt, telieka pasidžiaugti, kad nesu literatūros kritikas ir neskirstau jokių premijų – senjoras Sandro Veronesi iš manęs jos negautų, nors negaliu pasakyti, kad būtų prastai parašyta ar neįdomu. Tiesiog savotiška, bet ne tiek, kad pritrenktų savotiškumu, ir ne tiek, kad nuviltų.

Pritrūko galios

Dar nuo mokyklos laikų Kafka man buvo žmogus-vabalas, rašytojas gebantis raidėmis tapyti daug siurrealistiškesnius vaizdus nei Dali. Tad ir imdamas į rankas „Pasakojimus“ tikėjausi kažko „kafkiško“: bjauraus, nejudančio, nežmogiško, bet gyvo ir gyvenančio kaimynystėje. Deja, gavau krūvą šlamšto, kuris įspraustas į patrauklų viršelį su epitetais „neskelbtas palikimas“, „nepaprastai talentingas rašytojas“ ir „ištrauktas iš rašytojo ugniakuro“ apgaulingai patraukė ir mano dėmesį. Skaitydamas „Pasakojimus“ nemažiau dešimt kartų sau teigiau, kad apie tokius liguistus niekalus neverta rašyti apžvalgos, ir verčiau jau M. Brodas būtų įvykdęs velionio valią, negu naikinęs brangią medieną. Vienok, keletas literatūrinių šedevriukų bebaigiant rinkinėlį pakeitė mano nuomonę, tad toliau šioje apžvalgoje tik apie teigiamas „Pasakojimų“ vietas.

Rinkinio „Stebėjimas“ pasakojimai atrodo lyg paveikslo aprašymai: trumpi, konkretūs, šališki ir dažnai statiški, lyg paskubomis išdėstytos mintys principu „ką matau, apie tą rašau“. Vienas kafkiškiausių pasakojimų, tai „Liūdesys“, kuris atskleidžia vienatvės pagimdomas vizijas. Toks tikroviškas, pagaulus ir gyvas. Perskaičiau net dusyk, ir pasigailėjau, kad neturiu namie vaiduoklio,- būčiau turėjęs, pabandyčiau jį nupenėti...

Antras rinkinys pavadintas „Kaimo gydytojas“. Stipriausias apsakymas – titulinis „Kaimo gydytojas“, primena, kad Kafka geba ne tik varyti nuobodulį, bet ir moka šiurpinti skaitytoją. Jeigu kaimo gydytojas būtų reikiamu metu atsidūręs reikiamoje vietoje, tai, manau, pasisekimas galėjo prilygti Stoukerio „Drakulai“ ar R. L. Stivensono „Džekilo ir Haido“ istorijai. Keista, kad iki šiol šis kūrinys neekranizuotas. Kitas šio rinkinio siurrealistinis šedevras - „Pranešimas akademijai“, kuriame laiško forma pateikiami lyg tai žmogaus, užaugusio tarp beždžionių, lyg tai beždžionės, virtusios homo sapiens metamorfozės išgyvenimai. Nenustebčiau jei Barouzas būtent iš čia pasiskolino Tarzano idėją.

Visus kitus Kafkos „Pasakojimus“, kaip ir minėjau, reikėtų delikačiai tiesiog praversti, nes dauguma nesiekia lietuviškųjų kaimo rašytojų lygio.

Perliukai tarp nesudegusių anglių

Žodis “psichoterapija” mums, prieš keletą metų studijavusiems filosofiją, kėlė juoką ir netgi, sakyčiau, panieką. Siejome jį su kitu žodžiu “išsipasakok”. Nes išsipasakoti, išsakyti, iškloti svetimam žmogui tai, kas yra ypač asmeniška, nesibodėti aiškinti, kaip pats į tai reaguoji, kokius jausmus tai sukelia, būdavo priešinama objektyviai tikrovei bei neva intelektualiems mūsų pokalbiams apie pasaulio pradus, būtį, dalykų esmę. Klausimai “kas ir kaip yra (egzistuoja)?” buvo “lygis”, o klausimas “kaip jautiesi?” – žeminantis iš principo.

Šis romanas, mano akiai, yra ta pati diskusija – tiesiog labiau argumentuota – tarp filosofijos ir psichologijos, tarp teorijos ir praktikos, tarp žmogaus, studijuojančio filosofiją ir kito – praktikuojančio psichoterapiją ir ja gydančio nelaimėlius arba nesusipratėlius. Nenoriu pradėti turinio atpasakojimo, kaip tie du žmonės susitiko ir kokiomis aplinkybėmis įsivėlė į šią diskusiją. Būtų tiesiog nebeįdomu skaityti, laukiant vienokio ar kitokio finalo. Knyga, patikėkite, tikrai verta perskaityti patiems. Tiesa, ją rašė psichoterapeutas. Tad pusiaukelėj bus nesunku nutuokti, kurlink diskusija vedė ir kuo baigėsi.

Pati knygos struktūra – dvilypė. Šalia to, jog atskleidžiami dviejų profesijų subtilumai, mes esame priversti gilintis ir į abiejų žmonių psichologines gilumas. Kokiomis psichologijos doktrinomis ar kryptimis vadovautis – gauname leidimą spręsti patys. Savo kailiu jaučiu, kaip tas “išsipasakojimas”, laikui einant, nebeatrodo tokia didelė blogybė. Tiesa, kinuose ir knygose (šioji taip pat neišimtis), neišvengiamai visa atrodo kitaip. Galbūt dėl to, kad rašydamas knygą būsi neįdomus skaitytojui, jei remsiesi absoliučiai tikra patirtimi. Knygoje atsiranda daugiau dramatizmo, netikėtų paralelių, o šiame romane dar ir natūraliai nupieštas, realistiškas ir netgi, sakyčiau, nepritemptas hepiendas .

Sunku patikėti, kad vienoje psichoterapijos grupėje susirenka tokia socialinio gyvenimo įvairovė – viena gražuolė, kuriai viskas klostosi puikiai – šeima, karjera, vaikai, vyrų dėmesys, etc, viena savimi nebaigianti baisėtis bibliotekininkė (sic! – manau, net ir psichoterapeutas galėtų vengti tokių ir panašių klišių – esą “ar gali bibliotekininke dirbti daili, savo gyvenimu ir pasirinkimais patenkinta moteris” ), vienas “užsisportavęs”, kalėjime sėdėjęs chuliganas, vienas žmonos po padu paspaustas vyriškis, nerandantis kelio iš jos spąstų, dar beje, lyg to būtų maža, ir alkoholikas, viena tipiška šiuolaikinė moteris – emancipuota, gerai išsilaikiusi , tačiau vistiek baisiai kenčianti nuo neišsipildžiusios meilės ir bailių vyrų, vienas nuomonės neturintis “medūza” ir filosofas, net ir realų gyvenimą gyvenantis kažkaip teoriškai (vistik asmenybine prasme įdomiausias). Iš šių mano pastabų nesunku susikurti įvaizdį, jog tai ne gyvi žmonės, o tipažai, tačiau nepaisant to, autorius sumaniai juos įpina į gyvenimo asmeniškumo kokonus, suriša juos į vieną tinklą ir darosi visai įdomu stebėti šios sumažintos visuomenėlės gyvenimą.

Tiesa, kodėl “Gydymas Šopenhaueriu”? Šopenhaueris čia yra viena iš romano ašių. Jo filosofija - tarytum pagrindas, ant kurio klojamas visas pasakojimas. Šalia šitos įvairios psichoterapinės kompanijos autorius mums suteikia galimybę sekti šio žymaus XIX amžiaus vokiečių filosofo – Artūro Šopenhauerio gyvenimą ir mintis. Herojai vienas kitam replikuoja: “ Aš žinau tik tiek, kad jis žymus filosofas. Vokietis, pesimistas <…> Taip, mirė 1860-aisiais Frankfurte. O dėl pesimizmo tai manyčiau, kad jis buvo realistas” (183 psl.). Ši replika man – viena taikliausių. Pamenu, kaip skaitėme Šopenhauerį skersai išilgai ir tada man jis darė tikrai slogų įspūdį, tačiau vis neišvengiamai tekdavo susidurti su tuo, jog realybė dažnai – ne ką mažiau slogi. Romanas prasideda nuo mirties baimės. Taigi pinamos gijos remiasi Šopenhauerio filosofijos pagrindais – mirtis, kančia, bet kokių asmeniškumų ir emocijų vengimas, norų tramdymas. Tačiau kaip puikiai visa tai romane išpinta, jog skaitant neištinka joks vidinis sunkumas, nei baimė gyventi.

Pirma mintis, kuri kilo perskaičius romaną – teigiamas tekstas. Kad ir kaip filosofiškai į gyvenimą žiūrėtume, manau, maža yra žmonių, sąmoningai trokštančių kančios. Galbūt skirtingi yra būdai jos vengti arba su ja kovoti. Bet tikslas lyg ir vienas – gyventi taip, kad netektų nusivilti savo gyvenimu.

Kaip ir sakiau – pabaiga tikėtina. Kitokios jos ir nelaukiau, nors autorius galėjo pasistengti būti ne toks nuspėjamas.

Kiekvienam "taip" turi būti ir "ne"