Airių autorius Eoin Colfer Lietuvoje jau žinomas kaip knygos “Artemidas Faulas” autorius. “Norų sąrašas” – nepamirštamas, drąsus pasakojimas apie gyvenimą, mirtį ir netikėtą pomirtinį gyvenimą. Tikėjaisi po mirties ramiai patekti į rojų? O gal buvai tikras, jog eisi tiesiai į pragarą? O ką daryti, kai dėl tavo sielos, būtent – dėl tavo, kovoja Dangus ir Pragaras? Teks pasistengti, kad patektum ten, kur nori. Per daug pagalbos iš Dangaus nesitikėk, o Štai Pragaras prikiš tiek pagalių tau į ratus, jog dardėsi tiesiai į jo gelmes…

Taigi, Megė Fin pakliūva į bėdą. Mirus motinai, patėvio išvaryta iš namų, Megė yra bastūnė, ramybės drumstėja. Po nevykusio bandymo apšvarinti pensininko būstą Megė su nusikaltimo bendrininku Belču ir jo šunimi Žudiku atsiduria keblioje padėtyje. Jų gyvenimas šiame pasaulyje baigiasi. Tačiau iš kur jie galėjo žinoti, kas jų laukia toliau?

Be jokių abejonių, blogasis, žiaurusis banditas Belčas, po nelaimingo atsitikimo susiliejęs, tikrąja to žodžio prasme, su savo šunimi Žudiku, stačia galva nugarma į Pragarą. O štai Megė užstringa tunelyje tarp Dangaus ir Pragaro. Pasirodo, Jog tarp jos svarstyklių lėkštelių pusiausvyra, tad ji grąžinama į Žemę, kad nulemtų savo pomirtinį likimą. Tačiau pragaro viršininkas – Jo velnybė – tuo labai nepatenkintas. Megė Fin ypatinga. Pasiglemžti tokią sielą į Pragarą būtų didžiulis laimėjimas kovoje su gėriu. Taigi, pragaro šefas pasikviečia antrąjį numerį Pragare po savęs ir įsako jam žūtbūt sugrąžinti Megės Fin sielą. O jos sugrąžinti į Žemę pasiunčiamas vyriausiojo pragaro informatiko sutvarkytas, pragariškai modifikuotas Belčas – Žudikas.

Megė grįžta ten, kur viskas prasidėjo. Vienintelė jos viltis išsigelbėti – norų sąrašas. Bet kaip įkalbėti pensininką Lourį jai padėti, kai ji šitaip jį nuskriaudė? O jei ir įkalbėtų, ar tikrai jai užteks gerumo taškų, kai atsidurs priešais Šventą Petrą? Jai ant kulnų mina Belčas, jos energija senka, o norams įvykdyti ji turi skersai išilgai išnaršyti Airiją. Senojo Lourio jėgos taip pat senka. Ar jiems pavyks pasiekti savo tikslus – patekti į dangų ir išpildyti šešiasdešimt metų laikytus paslaptyje norus?

Romane atskleidžiami du skirtingi personažai ir jų pasauliai. Megė Fin – įžūli, kandi, jauna, bet daug karčios gyvenimo patirties turinti siela. Louris – senas, konservatyvus, visą gyvenimą buvęs po žmonos padu, luošas pensininkas. Visgi, netgi būdami viena mirusi, kitas netoli gyvenimo pabaigos, jie sugeba vienas iš kito daug ko išmokti, pažvelgia į gyvenimą vienas kito akimis, išmoksta pasitikėti vienas kitu. Jie turi laikytis išvien, įsikibę kits kito, nes kiekvienas yra antrojo šansas į tai, ko trokšta.

Labai netikėtai romane vaizduojamas pomirtinis pasaulis. Tokio Dangaus ir Pragaro tu nesitikėjai išvysti. Ar žinojai, kad dauguma informatikų patenka į pragarą, kadangi jame turi geresnes galimybes pritaikyti savo įgūdžius. Pragaras žengia koja kojon su pažanga. O štai Dangus… Tuo tarpu, kai Pragaras naudojasi įvairiomis gudrybėmis, kad pasiglemžtų sielą sau, Dangus nesikiša, taip sakant, pasikliauja Dievo valai. Beje, Dievas išlieka nebylia tema. Rojus ir jo gyvenimas atskleidžiamas per Petrą, o štai Pragaro gyvenimas aprašytas plačiau.

Netikėtas akcentas, suteikiantis gyvumo, Šv.Petro ir Belzebubo pokalbiai mobiliuoju telefonu. Taip, netgi Dangus ir Pragaras turi palaikyti ryšį. Apie tai nežino net šių antrųjų numerių rojuje ir pragare viršininkai. Šmaikštūs, ironiški pokalbiai pagyvina skaitymą.

Per visą romaną vilnijanti intriga – kuo ypatinga toji Megės Fin siela? Probėgšmais užsimenama apie tai, ką ji padarė savo šlykščiajam, riebiajam ir žiauriam patėviui. Kodėl ji dabar turi sukaupti visas jėgas, kad patektų į Dangų, pas jazminais dvelkiančią, taip anksti prarastą mamą?

Nėra amžiaus ribų šios knygos skaitytojams. “Norų sąrašas” suteiks skaitymo malonumą tiek jaunam, tiek vyresniam.

Taigi, ar Megei atsivers Dangaus vartai, už kurių jos lauks mama, o gal ji taps viena iš Pragaro viršenybių?....

Gerų emocijų ir juoko dozė

Atsiprašau, apžvalga bus ilga. Bet tam yra rimtų asmeninių priežasčių.

Fantastiką aš mėgau visada. Bet ši knyga man - ypatinga. Kai pirmą kartą ją paėmiau į rankas, jau truputėlį buvau girdėjęs apie fantastų judėjimą, jau buvau skaitęs ir lietuviškos fantastikos. Tiesa, labai nedaug – porą Kazio Paulausko knygelių ir tokią plonytę apsakymų rinktinę - „Turangitas“, kuri, beje, labai įsirėžė į atmintį. Ir štai – beveik prieš dešimt metų – gražų vasaros vakarą kaime įknibau į šito oranžinio, „Eridanui“ neįprasto viršelio slepiamą turinį. Man patiko. Man daug kas patiko – ypač gausias emocijas sukėlė Gedimino Kulikausko lengvas siaubukas „Paminkladirbys“, mat kai iki jo prisikasiau, jau buvo vėlokas vakaras, o vakarais senose kaimo trobose likus vienam darosi ne visada jauku – ypač su tokiu šiurpiu. Aišku, skaitant buvo emocijų įvairių – kai kas erzino, kai kas – glumino, kai kas - žavėjo, bet nė karto nepamenu, kad būčiau pagalvoję – ot šūdas, ko čia gaištu laiką?

Ir štai kai dabar, paprašytas parašyti šios knygos apžvalgą, vėl paėmiau į rankas – visą nuautografuotą jos autorių, pasirodo – paprasčiausių žmonių, dabar – jau net draugų, pagalvojau – kaip dar visai neblogai daug ką iš kūrinių atsimenu. Ir pasisaugojau – o koks gi įspūdis bus dabar? Ką joje vėl rasiu? Kaip nenusakomai palengvėjo, kai joje radau beveik tą patį. O kartais net ir daugiau. Tad – „Geriausia Lietuvos fantastika 1997“ (GLF), vėl atgimstančios fantastinių apsakymų ir apysakų antologijos pirmasis tomas.

Tai buvo tomas, kuris užbrėžė tam tikras šios antologijos tradicijas, be to, jis buvo sudarytas Gedimino Beresnevičiaus – vieno iš svarbiausių Lietuvos fantastikos klubinio ir literatūrinio (pabrėžiu) judėjimo atstovų. Iš tiesų, tai nebuvo pirmas lietuviškos fantastikos smulkiosios formos rinkinys. 1988 m. pasirodė mano minėtas „Turangitas“, 1996 m. G. Beresnevičius savo lėšomis išleido antologiją „Šviečianti strėlė“. Vis dėlto – GLF‘as buvo tam tikras kokybinis šuolis į priekį – pirmiausia, tai leidyklos „Eridanas“ suteikta egida, atsispindinti rinkinio apimtyje ir, žinoma, žinomiausios Lietuvos fantastikos leidyklos logotipu, antra, galimybė į dienos šviesą traukti tuos lobius, kurie galbūt glūdėjo archyvuose jau seniai. Rinkinys susidėjo iš trijų poskyrių: mokslinės fantastikos, mistinės fantastikos ir, žinoma, magiškosios fantastikos arba fantasy . Beveik visi apsakymai ir apysakos buvo parašyti „naujosios bangos“ autorių – t.y. neapsiplunksnavusių fantastikos rašeivų, neturėjusių stambių formų publikacijų, daugeliu atveju – plunksnas besismailinusių tik fantastų mėgėjiškuose leidinukuose – fanzinuose (žr. pvz., „Dorado raganos“ ).

Iš mokslinės fantastikos sekcijos, mano manymu, lyderiai yra trys: tai Austėjos „Miške... Tamsus... Baisus...“ (beje, kitas puikus šios autorės darbas bus ir naujajame GLFe 2003 - 2006), fantastikos literatūrinio chuligano Prano Šarpnickio „07.00-12.24 Vietos laiku“ bei Egidijaus Šantaro ir Mykolo Starkausko „Idealus pasirinkimas“. Tada, seniai, dar patiko ir Dianos Butkienės „Net ištisos paralelilinio pasaulio tautos“, o Austėjos kūrinys pasirodė blankus, tačiau dabar prioritetai susidėliojo šiek tiek kitaip. Kodėl? Nežinau, galbūt – kitas laikas, kita vieta. Austėjos apsakymas, nežiūrint to, kad jis apie gana įprastą kontakto situaciją, tačiau pasižymi šiai autorei būdingais bruožais – įdomia žinomos idėjos transformacija ir sklandžiu literatūriniu apvalkalu, Pranas Šarpnickis – taip pat kaip jam vėliau taps įprasta – žavi puikiu action (būtent action!) ir gruboku, žurnalistiniu, bet labai tolimojo kosmoso užkariavimo istorijoms tinkamu stiliumi. Ką jau kalbėti apie ateities erotinių malonumų vizijas! Beje, šis apsakymas buvo sukurtas komikso pagrindu, bet tai jam tapo tik į naudą. E. Šantaras ir M. Starkauskas parašė pirmąjį lietuvišką cyberpunk apsakymą, negana to, jį sodriai prifarširavo lietuviškomis detalėmis (cha, „Lenkijos šėtonistai ir iškrypėliai skverbiasi į Lietuvą“!), nors siužetas gal ir nebaisiai įmantrus, tačiau atsitraukti neleidžia. Kiti mokslinės fantastikos sekcijos apsakymai irgi nebuvo blogi, pvz., puiki Daliaus Vadlugos „Padėvėtų drabužių“ idėja, fantastinis anekdotas Remigijaus Misiūno „Mašinikėje“, labai literatūriškas ir tvarkingas D. Butkienės „Net ištisos paralelinio pasaulio tautos“. Bet buvo ir vienas, kurį vos perskaičiau tada seniai, ir kurio nebenorėjau skaityti ir dabar – Vido Gavelio „Patys paprasčiausi keleiviai“, nes tai, kūrinys, kuriame vieną kartą pabandytas juokas – juokinga, antrą kartą – daugmaž, trečia kartą – kvaila, ketvirtą – idiotiška, galiausiai, lieka tik susierzinimas. Ir nejuokinga, ir neįdomu.

Su mistine rinkinio dalimi daug sudėtingiau. Pirmiausia, į ją sudėta viskas, kas netelpa į mokslinę fantastiką, bet nėra ir ryški fantas, antra, apsakymai labai skirtingi ir gal net netolygūs. Pavyzdžiui, aš tikrai nesuprantu iki šiol, kodėl reikėjo dėti Gedimino Kulikausko „Dykumą“, kai ji „Paminkladirbiui“ – neabejotinam mistinės dalies lyderiui – neprilygsta nė per pačią pirmą antkapio raidę? Tai pat – ką čia veikia V. Masilionytės „Eloizos šypsenos“, ir kodėl D. Butkienės, L. Darbutaitės bei D. Nauronaitės fantastiniai anekdotai apsupti visiškai nejuokingomis, bet labai gražiomis miniatiūromis (M. Lužytės „Karolio išeitis“, trys V. Latono miniatiūros). Na, bet dėl skonio ir spalvos nesiginčijama, tik dėstoma autoritetinga nuomonė (šypt).

Štai ir fantasy dalis. O ji smogia iš karto – ir smogia svaigiai, galingai, taip, kad akyse – žvaigždutės, o ausyse – varpai. Tai ir Gintauto K. Ivanicko „Mylėti raganą“ arba kuklį įžanga į romaną „Laumės mėnuo“; fantastinės literatūros lyrikės L. Darbutaitės „Daina“ (na, ir kas, kad autorė sakosi, kad čia „atsiduoda“ U. Le Guin, perrašinėjo D. Kajoką ir pan. – užtat KAIP ji tai darė!); vėlgi labai tvarkingas, labai literatūriškas D. Butkienės „Laumvaikis“; staiga iš naujo skaitant suveikęs (o anksčiau net per daug neužkliuvęs) R. Misiūno „Nemirtingųjų galas“; lakoniškas, bet kažkuo sukrečiantis A. Almanio „Lietus“ ir, galiausiai, turbūt vienintelis tikrai pavykęs lietuviškos humoristinės fantastikos kūrinys – E. Šantaro ir A. Tapino (taip, to pačio) „Faršas ir Dziubelis prieš Fėjų Ragą“. Žinovai jau sukluso – aš gi kai ką praleidau. Sąmoningai? Žinoma, ponios ir ponai. And the winner is... Ne, ne taip. Jau ir tada skaitant širdis virptelėjo ties L. Urbono apsakymu „Gyvasis vanduo“. Bet tada aš nebuvau skaitęs A. Sapkowskio, o gal buvau per daug sugadintas J. R. R. Tolkieno. Dabar šis, deja, vienintelis plačiau publikuotas amžinatilsį Lino Urbono kūrinys, staiga atsiskleidė visu grožiu: nežinau, kiek jo autoriui turėjo įtakos „Raganius“, tačiau jis galėjo parašyti kažką panašaus, ir nebūti apkaltintas akivaizdžiu plagiatu (gal būtų atsiradusi serija „A. Sapkowskio mokiniai“?). Šis kūrinys turi viską, ko reikia, kad senolė herojinė fantasy (plg. L. Darbutaitės „Daina“ ar D. Butkienės „Laumvaikis“) sualsuotų nauja gyvybe: herojų-ne-herojų, komišką drakoną, neegzaltuotą ir dėl to nuoširdžią meilės liniją, pagaliau, nekasdienę herojaus etiką. Gal tai nėra šedevras, bet tai kažkas jame tokio yra ir dėl to dar liūdniau, kad tai jau neprasitęs.

Tad – reziumuoju savo kuklią ir atvirą nuomonę apie pirmąją „Geriausia Lietuvos fantastika“ antologiją. Tai buvo labai rimta paraiška išjudinti lietuviškos fantastikos pasaulį. Iš dalies tai pasisekė – juk tuoj turėsime šeštą tomą (bet vietoje lauktos kasmetinės antologijos), iš šios serijos išaugo trijų fantastinių romanų autoriai. Tuo pačiu pirmasis rinkinys nubrėžė ir tam tikrą tendenciją (galiu ją pastebėti jau skaičiuodamas viščiukus): mokslinė fantastika užleidžia vietą mistinei fantastikai ir ypač – magiškajai. Negalėčiau pasakyti, kad tai mane džiugina, bet tuo pačiu ir suprantu tuos, kuriuos labiau užburia elfai, raganos, o ne erdvėlaiviai ir kontaktai.

A, apie pirmuosius nominantus! Tais metais pirmosios vietos negavo niekas, antroji buvo paskirta Dianai Butkienei, trečioji – Linai Darbutaitei ir Gintautui K. Ivanickui, paskatinamąsias premijas gavo Gediminas Kulikauskas, Remigijus Misiūnas ir Pranas Šarpnickis. Į konkursą buvo gauti 137 apsakymai iš visos Lietuvos, rinkinio sudarymas, dalykinė ir net pirminė kalbinė redakcija buvo padaryta Vilniaus fantastų klubo „Dorado“ pajėgomis, labiausiai – Gedimino Beresnevičiaus ir Dianos Butkienės.

P.S. Beje, G. Kulikausko „Paminkladirbio“ iš naujo neskaičiau. Yra tokių tekstų ir knygų, kurių pirmo įspūdžio keisti nenori. O gal nedrįsti. Tad ir nereikia.

Nenutrūksiu ir aš nuo paralelės su Platono “Dialogais”. Nutrūkti sunku ne tik dėl to, kad autorius šalia to, jog rašytojas, vertėjas, japonologas, kartu yra ir filosofas; ne tik dėl to, kad pati – kalbėjimo ir diskusijų forma – jau savaime yra dialogas, bet ir todėl, kad temos – senos kaip pasaulis – meilė, tarpusavio santykiai, filosofija, bendravimo subtilumai, pinigai, materialus ir dvasinis pasauliai, profesionalumas. Yra momentų, kur norisi pabraukti arba parašyti pastabą paraštėse, reaguoti, replikuoti ar tiesiog pasiginčyti su autoriumi.

Knygos struktūra – dviejų [brandžių] žmonių pokalbis, laiškai (be atsakymų), kuriuose – žmonių (vyro ir moters) tarpusavio santykių istorija, teorija, genezė arba kaip pavadinsite.

Kodėl [brandžių]? Bernardo brandumu aš neabejoju. Ne tik dėl amžiaus, požiūrio į įvairius dalykus, gyvenimo būdo, bet ir dėl to, kad toks ir buvo šios asmenybės užmanymas. Bernardo asmenyje persišviečia paties autoriaus gebėjimas būti matomu, suprantamu, išmintingu, išprususiu (autorius ne kartą yra viešėjęs Lietuvoje, su juo bendravę žmonės stebėjosi, jog lietuviškai jis kalba be jokio akcento ir nuolat yra laukiams bet kokio pobūdžio susitikimuose). Bernardo santykių istorija, jo profesionali patirtis, o svarbiausia – jo padarytos išvados yra vertos, kad jas išklausytų ir galbūt gebėtų jo pavyzdžiu mokytis.

Tuo tarpu Hektoras – greičiau bręstantis nei brandus. Jaunuolis - gražuolis, “moterų širdžių daužytojas”, poetas, vertėjas, besivadovaujantis gyvenime, man regis, keistokais principais. Arba keistai tuos principus nutapė autorius. Tarytum tie principai turėtų vienintelį vardą “Moteris”. Vien jo laiškai iš Paryžiaus ko verti. Kiekviename jų – skirtinga moteris, skirtinga patirtis, lakstymas paskui nežinia ką, bėgimas nežinia kur. Moteris jo gyvenime – mūza be aiškaus apibrėžimo. Labai pasiekiama, o tuo pačiu įkūnijanti begalinį nepasiekiamumą. (ši mintis man visai patiko). Kažkur lyg yra įsivaizdavimas, kokia ji turėtų būti ta “tikroji moteris”, bet kadangi vienoje moteryje tai nesutelpa, Hektoras yra priverstas jas keisti savo gyvenime. Galbūt negebėjimas pasilikti tą vieną akimirką, kurioje kadaise sutilpo visi Hektoro jausmai vienintelei moteriai, galbūt net ne moteriai, o jos išraiškai, dabar verčia jį taip elgtis. Ir nepaisant to, kad romane labai daug dėmesio skiriama pokalbių vystymui, diskusijoms apie viską, nubėgti nuo pagrindinio siūlo autoriui taip ir nepavyksta. O dar tas paskutinis puslapis…

O paskutiniuoju puslapiu autorius ėmė ir nuleido knygą ant žemės. Ir dar kaip nuleido! Tiesiog nebepalikdamas vietos jokiai fantazijai. Galbūt toks “truputį neužbaigtumas” priešingai – reiškia pačią tikriausią pasirinkimo laisvę, galimybę bet ko: galbūt ginčo, galbūt pykčio, gal nepasitenkinimo esama situacija, gal tolimesnės diskusijos (jau ne dviese), bet aš vis tiek nenustoju svarstyti, kodėl pabaiga būtent tokia. Galbūt tokia buvo autoriaus užmačia – priversti suvokti, kad gyvenimas net ir knygoje yra gyvenimas – su savais siurprizais.

Kaip ten būtų, turinys tikrai vertas dėmesio. Į lentyną knygą dėsiu prie potencialių skaityti savo užaugusiems vaikams – tegul lengviau išmoksta žiūrėti į diskusiją kaip į bendravimo formą, tegul supranta, jog mokomasi yra visą gyvenimą ir tai yra malonumas. Romanas artimas ir savo geografija. Kad ir skirtingai, vis tik išgyvenom su broliais estais tuos pačius periodus, tas pačias peripetijas beigi daugiau mažiau vienodu tempu ėjome į savęs išlaisvinimą, o išsilaisvinę – į vertybių perkainojimą.

Pabaigai – nepraeikite pro vardų rodyklę. Ji sukelia ir šypseną: “Jėzus, žydų asketas”, “Hailė, Hektoro ir Georgo meilužė”, “Helena, Bernardo namų šeimininkė”, “Viola, Hektoro sutikta mergina ”. Įspūdinga. Ir tiesiog, nebūdinga.

Paliesti tai, kas tikra…

Daugiau kaip 400 receptų kiekvienai dienai. Taip teigiama jaukiai lyg virtuvės užuolaidos languotame knygos viršelyje. Knygos autorė užsimojo dar kartą sugriauti mitus, kad vegetarai rupšnoja tik trauklapius, užsigerdami juos tyru šaltinio vandeniu. Kaip šioje knygoje suprantamas žodis „vegetaras“, kiek iš tiesų vertas pažadas išmokyti receptų „kiekvienai dienai“ ir ar nevirs ryžtas „nuo rytojaus gyventi kitaip“ (t.y., valgyti sveiką, vegetarišką, skanų ir įvairų maistą) vien spalvingų nuotraukų peržiūra?..

Sąvoka „vegetaras“ dažnai paklūsta ne bendram apibrėžimui, bet paties kalbančiojo subjektyviai nuomonei. Ne taip jau retai tenka iš visokių žurnalinių žvaigždžių išgirsti „esu vegetaras, valgau tik žuvį ir vištieną“. Taigi šioje knygoje nei vištienos, nei zuikienos patiekalų nėra. Nėra ir patarimų, kaip skaniai paruošti žuvies patiekalus. Tuo tarpu, pavyzdžiui, veganams ši knyga netaps didžiuoju išsigelbėjimu: čia gausu virtų, keptų, troškintų patiekalų dalių, desertams nevengiama tokio nuodėmingai skanaus dalyko kaip šokoladas ir t.t.

Be įprastų tokiai knygai receptų skyrių (tokių kaip sriubos, salotos, grybai, gėrimai, vaisiai ir desertai) yra ir keletas egzotiškesnių: marinuotos daržovės, azijietiška virtuvė, indiška virtuvė, vegetariniai kotletai, dumbliai. Kiek čia naudos, o kiek – tiesiog gražaus, bet sunkiai paprastoje paprasto žmogelio virtuvėje įgyvendinamo mokslo? Priklauso nuo skaitančiojo kulinarinių įgūdžių, entuziazmo ir – bent šiek tiek – kišenės. Kai kurie receptai iš tiesų itin paprastučiai. Pavyzdžiui, čia mokoma, kaip reikia virti makaronus: kiek vandens įpilti, kiek laiko virti, kuo paskaninti. Salotos, košės su vaisiais, sumuštiniai – irgi ne aukštojo pilotažo reikalaujantys skanumynai.

Antra vertus, daugelyje receptų ima ir išlenda koks nors sunkiai suprantamas, o gal ir suprantamas, bet tiesiog retokai ieškomas ir aptinkamas padažas, prieskonis, produktas. Pavyzdžiui, šaukštelis sambal oelek pastos, 16 lakštų filo tešlos, erškėtrožių vaisių miltai, Filadelfijos sūris, pankoliai, kokosų pienas ir kitos įmantrybės. Būtų išties gerai, jei knygos rengėjai pasiūlytų rečiau randamiems produktams alternatyvą. Gal tą įmantriąją „sambal oelek“ galima pakeisti kažkuo kitu. Bet kai žmogus supratimo neturi, kartus, saldus, rūgštus ar aitrus tai dalykėlis, ir pakeisti ne taip lengva. Arba mėsos pakaitalas „quorn“ – iš grybų baltymų pagamintas produktas, primenantis vištieną. „Rinkoje naujas produktas. (...) Europoje jis žinomas seniai“ (p.160)– tai visgi naujas produktas ar senas? Gal jį galima pakeisti tiesiog grybais? Nes bent jau man, tiesą sakant, visokie „pakaitalai“ skamba gana įtartinai ir pasitikėjimo nekelia. Ar tai vienintelis vegetarams tinkamas mėsos pakaitalas? Jei ne, tai kodėl paminėtas būtent jis? Ar mėsos pakaitalai apskritai tokioje knygoje reikalingi?

Prisipažinsiu: kai kuriuos knygos skyrius tiesiog pavarčiau, užverčiau ir pamiršau. Tarp tokių atstumtųjų pateko duonos kepimo instrukcija, daugelis azijietiškos ir indiškos virtuvės receptų, kuriems reikia ne tik egzotiškų produktų, bet ir specialios virtuvės įrangos.

Trumpai tariant, ši knyga ne apie tai, kaip iš kirvio sriubą išvirti. Jei šaldytuve džiūsta kelios daržovės, apverktinas sūrio gabalėlis ir įpusėtas sojų padažo buteliukas, “Vegetariški valgiai” stebuklo nepadarys. Bet kartais “paburti” atsivertus tokią knygą, išsirinkus receptą, susipirkus bent dalį reikiamų produktų – kodėl ne?

Knygoje ne tik daugybė receptų ir iliustracijų, bet ir bendros informacinės medžiagos. Matai, svoris, maisto produktų lentelės, sveikos mitybos planavimas – reikalinga ir įdomu. Yra ir vitaminų lentelė, kur surašyta, kokiuose produktuose kokių mineralų yra ir kas atsitinka, kai jų trūksta. Sunkiau suvokti, kam reikalingas skyrius “kursų planas”, kur aiškinama, kaip turėtų vykti vegetariškos mitybos kursai. Čia juk knyga paprastiems skaitytojams ir bandytojams, o ne naują verslo nišą apčiuopusiems piliečiams?

Tai, kas sveika, nebūtinai neskanu

Ričardėliui blogai. Ričardėlis geria. Kai perskaičiau, kad tokius laiškus nuo Ričardo Gavelio kartais gaudavo Jurga Ivanauskaitė, staiga supratau, kad apie šį rašytoją ir jo gyvenimą žinojau daug mažiau, nei apie kitus jo amato brolius – gal norom, gal nenorom, bet vis išlendančius į viešumą (arba ištempiamus žiniasklaidos). Pamenu, paskutinį kartą Ričardą Gavelį mačiau kažkurioje laidoje „Spaudos klubas“, kurioje R. Gavelis su kandžia šypsenėle į akis dėjo Gediminui Vagnoriui Antrajam, ką jis mano apie kažkurį pastarojo ekonominės politikos aspektą. Pagalvojau – ech, toks geras rašytojas, ko jis į tą politologiją lenda. Vėliau vienas iš draugų, kuris nuėjo į atsisveikinimą su R. Gaveliu pasakė, kad laidotuvėse buvo labai nedaug žmonių, tarsi rašytojas nebūtų turėjęs draugų ir gerbėjų, ką stačiai sunku suvokti, nes nedaug pažįstu žmonių, kurie yra neskaitę bent „Vilniaus pokerio“. Štai ir viskas, ką žinojau apie R. Gavelį. Visa kita buvo jo knygos.

Kodėl pradėjau nuo tokių nelabai įdomių pastebėjimų? Galbūt dėl to, kad perskaitęs šią knygą, savęs paklausiau: „ir ką?“ Na, aš kažkaip esu įpratęs – jeigu skaitai memuaristiką, atsiminimus, biografijas, tai perskaitęs tu įgyji kažkokių daugiau mažiau sistemingų žinių apie žmogų. O čia – taip, leitmotyvas, ar, tebūnie, kaip rašo leidėjai, bliuzo kvadratas: R. Gavelis nebuvo aplink save minias burianti asmenybė, nors geniali, inteligentiška, eruditiška ir elegantiška, neturėjo daug draugų, todėl ir mes apie jį nelabai ką žinome. O jeigu ir žinome, kaip kad nutiko su motinos – Vandos Gavelienės ar bendradarbio, fiziko Jono Grigo memuarais – tai labiau primena ne gyvą žmogų, o kažkokią fotografiją. Juodai baltą ir pakankamai banalią. Todėl iš prisiminimų skyriaus (juo prasideda knyga) man labiausiai patiko Jurgos Ivanauskaitės gabalėlis. Labai nuoširdus, vietomis – komiškas, ir visur – labai tikroviškas, gyvas ir pasibaigiantis pastebėjimu apie tai, kad jiedu vėl greitai susitiks. Dar taip pat patiko ir Leo Ray – buvusio Ričardo studijų draugo, šiuo metu – žinomo Izraelio dailininko, kurio piešiniais iliustruota knyga – atsiminimai. O visi kiti – bliuzo kvadratas, kai žiūri į turinį ir nebepameni, kas ten apie ką rašė.

Daug įdomiau yra skaityti Ričardo ir Leo susirašinėjimą laiškais. Deja, knygoje pateikti tik R. Gavelio laiškai ir labai, labai trūksta į juos atsakymų, bet čia jau ima išplaukti kažkokia beveik fantasmagoriška realybė, kurioje ginčijamasi dėl… Na, skaitykite patys: „Ilgai ir nuobodžiai kontempliavau triadą „bananas dievo sąmonėje (A), ideal bananas (Plato) – bananas mano sąmonėje (B). Parašytas arba nutapytas bananas (C)“, bet nieko nesugalvojau. Nesupratau, ką reiškia taisyti. Taisymas, matyt, yra šalininkas tarp neatitikimo (B) ir (C), bet tu klausi (nori sužinoti, suprasti), kuo skiriasi verbalizuoto banano taisymas nuo pieštinio banano taisymo, o čia pats velnias nusilauš savo penktą šuns koją. Aš nemoku tokių dalykų lyginti. Kyla klausimas – ar aš apskritai mąstau plastinėm formom? Be abejo (kinas)“ (132 p.) Daug supratote? Na, ir toliau – visokiausi paradoksai, pažįstamų ir nepažįstamų kūrinių, simbolių, reiškinių analizės nematytais rakursais. Daug ko neįmanoma suprasti, bet… Įdomu, originalu ir net šiek tiek iššūkio. Todėl ir gaila, kad nėra Leo atsakymų. Labai gaila.

Ričardo Gavelio eseistika – nepaprastai įdomus skyrius. Reikia nepamiršti, kad Ričardas Gavelis iki tapdamas rašytoju buvo fizikas. Ir, beje, Almantas Salamavičius per knygos pristatymą minėjo, kad taip gerai struktūrizuotų apsakymų lietuvių literatūroje iki šiol nerašė niekas. Neabejotina, kad nemaža dalis R. Gavelio fenomeno ateina būtent iš jo tiksliųjų mokslų. Eseistikoje tai ypač ryšku – prielaidos, įžvalgos, išvados. Svarbiausia – esė rašytos jau daugiau kaip prieš dešimt metų, kai kurios – dar 1989 m., o aktualumas visiškai neišnykęs. Pavyzdžiui, „Diletantų epocha ir asmenybės suverenitetas“ turbūt turėtų būti perskaityta kiekvieno. Na, net jeigu iš jos nepadaromos atitinkamos išvados, susipažinti su šiomis mintimis ir jas apmąstyti, bent viduje pasiginčyti – privaloma. Tiesą sakant, aš niekur kitur nebuvau sutikęs tokios tikslaus profesionalumo apibrėžimo kaip šiuose svarstymuose.

Paskutinę turiningąją knygos dalį užima R. Gavelio kūrybos analizė – ir mūsų, ir išeivijos, ir užsienio literatūros kritikų. Kažkokių ypatingų atradimų man ji nepateikė – kritikai yra kritikai, jie, kaip ir dera kritikams, kapsto, mąsto, ieško įdomių asociacijų, paslėptų gelmių, ir, kas taip pat nieko keisto, viso šito R. Gavelio kūryboje randa daug. Tik čia iškilo štai koks klausimas: knygos pristatymo metu „Tyto albos“ direktorė L. Varanavičienė minėjo, kad kai ji sutiko kultūrologą A. Salamavičių, pastarasis jau rašė knygą apie R. Gavelio kūrybą. Taip ir nesupratau – ar tos knygos dar tebuvo tik 19 puslapių (būtent tiek yra A. Salamavičiaus pateiktos analizės), ar ji dar kada nors bus. Antrasis variantas būtų daug priimtinesnis.

Štai toks tas Bliuzas Ričardui Gaveliui. Keistokas, šiek tiek įdomus, šiek tiek nuobodus (hm, o kur aš girdėjęs visiškai nenuobodų bliuzą?), šiek tiek keistas, šiek tiek įprastas. Nežinau, bet kažkodėl man atrodo, kad R. Gavelis iš dausų turėtų į šią knygą žvelgti ironiškai. Negaveliška ji. Per mažai provokacijos, per mažai išradingumo ir netikėtumo. O gal kaip tik dar ironiškiau nusišypsoti: „cha, norite apie mane ką nors sužinoti? Mėginkit, mėginkit…“ Vis dėlto, beveik visi, rašę prisiminimus, tvirtina viena – nors R. Gavelis iš pažiūros visai nekreipė dėmesio į ignoravimą, kurio jam gausiai atseikėjo literatūrologai ir kolegos rašytojai už dūsavimų literatūros kanonų laužymą, jam buvo skaudu ir neįvertinimas, ir idiotiška kritika, kuri rašytojo kūriniuose įžvelgdavo tik obscesiją ir norą šokiruoti. Todėl šis leidyklos žingsnis yra gražus ir reikalingas. Kaip ir iniciatyva perleisti visą R. Gavelio kūrybą, nes sako, kad R. Gavelio nėra mokyklų programose. Tačiau bent jau man įsivaizduoti XX a. pabaigos lietuvių literatūrą be „Vilniaus pokerio“ – tai tas pats kaip valgyti nesūdytą silkę. Nors ir dėl skonio ir nesiginčijama.

Negaveliškai apie (ne)Gavelį

“Žmonių būna įvairių. Vienas, paklaustas apie savo gyvenimą, atsako: ai. Ir nueina.

Kitas, paklausus, kaip surasti pirtį, papasakoja, kokioje pirtyje maudydavosi vaikystėje, Padejuoja, kad dabar žmonės maudosi tik voniose, išdėsto, kokių vonių jis matė vakar parduotuvėje, pasiskundžia, kad į parduotuvę labai sunku nuvažiuoti, paaiškina, kad dėl to, jog žmonės tuščiai važinėja, brangsta benzinas, iškloja, kad benzinas gaminamas iš naftos, o dėl naftos žmonės kariauja, prisimena savo vaikystės draugą, kuris kare žuvo. Po valandos ir trisdešimt dviejų minučių aiškinimo jis galų gale pasako, jog apie pirtį nieko nežino, ir nueina savais keliais.” (psl. 46)

Dailininkai dažnai mėgsta save nutapyti kur nors minioje, taip įsiamžindami. Gendrutis Morkūnas turbūt nutarė pasekti jų pavyzdžiu ir įamžino savo knygoje save (žr. citatą). Iš tiesų čia puikiai pavaizduotas jo stilius: pradėjus apie vieną, tęsti apie antrą, trečią, ketvirtą, verti visokius “gyvenimiškus pastebėjimus”, mintis, palyginimus ant begalinio siūlo, kol apsukus ratą pagaliau grįžtama prie siužeto ir pasakoma apie veiksmą keletas sakinių. O tada vėl – daugiau kvapo į plaučius – ir į pievas, į pievas. Iš tiesų vos ne iki šimtojo puslapio tai buvo taisyklė. Skaitėte gerą vaikišką knygą, kur veiksmas buksuoja kiekvienoje pastraipoje?.. Aš – ne. Nes šios nepriskirčiau nei prie gerų, nei prie skirtų vaikams knygų. Kita vertus, nežinau, ar daug naujo gali ji pasakyti ir suaugusiam. Beje, tai tik mano subjektyvi (bet ne apriorinė, o susidariusi įveikus knygą) nuomonė.

Knygos herojus – “geras berniukas” Bernardas.

Knygos Herojus – Katšunis, kuris panašus į katę ir į šunį, o jo kailiuku gali bėgoti įvairiaspalvės bangos. Jis žino daugiau už jus ir ateina kai man nors labai labai negera. (Deja, negaliu nepabambėti dėl jau išeksploatuoto pavadinimo vartojimo, nors autorius sakosi nieko apie animacinį personažą nežinojęs.)

Knygos esmė – berniukas ne toks vaikiškas, kaip kiti vaikai, bet ir nesuaugęs; jis nesijaučia laimingas. Netikėtai pasibeldęs į duris Katšunis padeda jam pamatyti pasaulį ir atrasti save.

Aprašomas pasaulis – nesuprasi koks. Pabandysiu suformuluoti pretenziją, kuri kilo skaitant. Tarkim, “Mažajame Prince” vaizduojamas labai įprastas pasaulis, bet jame veikiantis atvykėlis iš savo planetėlės ar kalbanti gyvatė nestebina. “Vasara su Katšuniu” iš pradžių patikina, kad kalbėsime apie paprastą, banalią Žemę, kur, žinoma, kartais vyksta stebuklai. Stebuklai – tegu!Kuo daugiau, tuo įdomiau! Bet tą koliziją, kai staiga pareiškiama, kad nėra kažko, kas tikrai yra, sunkiai pavyksta suvirškinti. Pateiksiu pavyzdį. Autorius – pasakotojas – porina apie muilo burbulus. Aš nieko prieš, kad juos galima sudžiovinti ir nešiotis lagamine. Tikrai. Bet kai ilgai įtikinėjama, jog žmonės niekada neleidžia muilo burbulų gatvėse , dantimis noris griežti.

Knygos stilius – jau turbūt supratote.

Knygos problema – kam tie redaktoriai?

Deja, aprašant knygą tenka išreikšti griežtą nuomonę, nors nugręžus visą tą plepalų vandenį, iš 200 psl. atseit romano išeitų keletas esė–apsakymų smalsiems suaugusiems, mėgstantiems nekasdienišką požiūrį į kasdieniškas situacijas ir pabarstytus pastebėjimus (“Niekas taip nenulaupo nuo sienų dažų kaip nekantrūs žmonių žvilgsniai.” (psl. 77)) , su koncentruotu veiksmu ir koncentruota morale. Taip taip, geriau koncentruota moralė, negu moralai, kaišiojami kas antram puslapyje – ir, kas blogiausia, ne pademonstruojant siužetu, kad, pvz., vaikus mušti negerai, o pamokslavimu per kelis lapus, kodėl suaugusieji juos muša, kaip tai negarbinga ir kad blogų vaikų apskritai nebūna (cha cha). Bet yra kaip yra.

Laimė, nuo pusės knygos vyksmas įsivažiuoja, ir nors neįtraukia, bet jau nebesinori šveisti knygos į kampą, jei iki puslapio pabaigos ir toliau nieko neįvyks. Taigi, Bernardas su Katšuniu vaikšto po miestą ir atradinėja: paprastai kokį nors vienišą ar nelaimingą žmogų, o gal net namą, kuriam reikia tik trupučio pagalbos, ir viskas susitvarkys. Matyt, tai tokia inovacija vaikiškoje literatūroje, kad knyga sulaukė nemažai liaupsių. Nors aš vaikams nerekomenduočiau jos skaityti (manau, yra šimtai geresnių ir įdomesnių knygų), bet, be abejo, yra ir visai priešingų nuomonių, kad ir čia, o jei esate kantrūs ir linkę į filosofavimą (ne filosofiją) – pabandykite perskaityti ir susidaryti savąją.

Nuobodulys su Katšuniu

Nebuvo ir nėra lengva pradėti rašyti šios knygos apžvalgą. Ne todėl, kad knyga būtų sunkiai skaitoma ir dar sunkiau suprantama. Panašiai sunku turbūt būtų apžvelgti maldaknygę. Nesijausčiau ne tik turinti teisę kritikuoti knygą dėl sudarymo, stilistikos ar kitų dalykų – nesijausčiau galinti veltis į diskusijas dėl reikšmingumo ar išliekamumo. Ką bendro turi „Dievo neturtėlis“ su maldaknyge? Jau iš knygos leidyklos aišku, kad bent šį tą turi. Vis dėlto tai romanas. Romanas apie šventąjį, parašytas, mano nuomone, genialaus graikų rašytojo.

Tas savotiškas dvilypumas – religinės, tikinčiųjų neabejotinos tiesos ir meninis jų interpretavimas – tikriausiai ir yra tai, kas labiausiai žavi, gundo ir baugina N.Kazantzakio knygose (kalbu, be abejo, subjektyviai). „Dievo neturtėlis“ – tai šv.Pranciškus Asyžietis. N.Kazantzakis jo gyvenimą ima sekti nuo lemtingos dienos, kai lėbautojas ir serenadų po mylimosios langais dainininkas išgirsta jį šaukiantį balsą. N.Kazantzakio Pranciškus neieško Dievo. Jis jį girdi, mato ir jaučia geriau, nei prie vakarienės stalo susėdusius savo brolius. Kuo sunkesnis ir klaidesnis Pranciškaus kelias link Jo, tuo aukščiau kyla neturtėlio siela. Iš pradžių Šv.Pranciškaus pasirinkimai svyruoja tarp gana stereotipinių pagundų ir sąžinės bei tikėjimo balso: pasitraukti nuo mylimos moters, atsisakyti sotaus valgio, minkšto guolio, šiltos pastogės. Tačiau kuo toliau, tuo garsiau ir griežčiau skamba Dievo balsas, tuo didesni uždaviniai tenka šio žmogaus – nustekentu kūnu vis dar paprasto mirtingojo – pečiams.

Visoje knygoje paraleliai vyksta dvi kelionės: geografinės – skelbiant apie Meilę – ir vidinės.

Sukrečia būtent pastarieji – Pranciškaus sielos maršrutai. N.Kazantzakis meistriškai išryškina besikeičiančią Pranciškaus motyvaciją. Iš pradžių lyg atpildo už savo patiriamas kančias Dievo neturtėlis laukia Dangaus karalystės. Tačiau knygos kulminacijoje jo bendrakeleivis Leonas susapnuoja Nukryžiuotąjį, kuris pasako baisią žinią: danguje nieko nėra. Viskas, kas yra – tai dabartis ir kančia. Tą savaip suvokia ir Pranciškus. Jo poelgiai, materialumo atsisakymas, savęs kankinimas, kova su pagundomis yra ne todėl, kad jis rinktų sau taškus kelionei į dangų. Toks jo pašaukimas, jam skirtas kelias.

Ryškiausias Dievo neturtėlio, jo brolių, o drauge ir visos žmonijos bruožas ieškant tikėjimo – abejonė. Pranciškus svyruoja ne tik tarp žmogiškųjų pagundų. Jo abejonės atveria, kaip sunku kartais suvokti ir teisingai perskaityti siunčiamus ženklus – Dievo tai ar velnio balsas? O kur dar žmogiškas nuovargis, kartais išspaudžiantis beviltišką „nebegaliu“. Tai ypač dažnai skamba iš Šv.Pranciškaus bendrakeleivio brolio Leono lūpų. Ir tas nuovargis, savo silpnumo pripažinimas yra tiek pat šventas, kiek savo ego išsižadėjimas. Gal todėl taip ir jauku skaityti šią knygą. Nes jos Dievo neturtėlis ir jo bendrakeleiviai yra tokie pat abejojantys, klystantys, kartais – tingūs, kartais – labai nekantrūs. Čia nėra smerkimo, nėra grūmojimo pirštu. Tik kelias pas tris Pranciškaus vestas moteris – Nedalią, Santarvę, Meilę.

Būtų apmaudu, jei kam nors susidarytų įspūdis, jog tai slogi ir niūri kančios enciklopedija. Jau anksčiau vienas Skaityta.lt kolega pastebėjo, kad graikai TIKRAI mokėjo rašyti. Pasirašau po kiekvienu šio sakinio žodžiu (nors gal tebemoka?..). Knyga išties šviesi, kupina sustabdytos akimirkos stebuklo, kai Dabar dangų nušviečia saulė, Dabar šnarėdamas krinta lietus, Dabar bado dienas nutraukia sriubos su pelenais dubenėlis. Kuo labiau alinamas šv.Pranciškaus kūnas, kuo didesnės atsiveria jo žaizdos ir greičiau artėja mirtis, tuo labiau jis ilgisi muzikos ir dainų... Stebuklai, kuriuos net šventasis turbūt aštriausiai suvokia ir jaučia tik jau atsistojęs ant slenksčio.

Knyga neskirta manantiems, kad ją perskaičius atsivers visos čakros, ateis visi atsakymai ir išsispręs visi galvosūkiai. Romanas kaip tik sufleruoja, kad visų atsakymų turbūt niekas ir niekada nerado ir neras. Bet gyvenimas tikriausiai ir suteiktas paieškai, o ne radimui.

„Kol rašiau šį tikresnį už tiesą pasakojimą...“(N.Kazantzakis)

Vien tik išgirdęs žodį “giljotina”, dažnas žmogus išsigąsta. Tai – šiurpus žudymo instrumentas, simbolizavęs revoliucinį terorą XVIII a. pabaigos Prancūzijoje. Sunku patikėti, kad Prancūzijoje, kuri laikoma viena kultūringiausių ir labiausiai intelektualiai pažengusių šalių, šis įrenginys buvo skirtas atlikti bausmei iki pat 1981 m., kada mirties bausmė galutinai panaikinta. Tik nuo 1939 m. bausmės nebebuvo atliekamos viešai, o 1977 m. buvo įvykdytas paskutinis giljotinos nuosprendis.

Šio įrenginio istorijai skirta neseniai pasirodžiusi brito Robert‘o Frederick‘o Opie knyga “Giljotina. Teisingumo stulpai”.

Nusikaltimų, bausmių bei kalėjimų problematika tiek dabar, tiek praeityje domino visuomenę ir tokių knygų pasirodymas turėtų patraukti plačiąsias Lietuvos skaitytojų mases. Pagrindinė knygos problema yra giljotinos idėjos ir praktikos kolizija. Daktaras Joseph‘as Ignace’as Guillotin’as (1738–1814 m.) buvo Apšvietos (Šviečiamojo) amžiaus idėjų šalininkas, nuoširdus humanistas ir visuomenės lygybės principų puoselėtojas. Jo tikslas buvo sukurti neskausmingą ir greitą bausmę.

Kaip jam pavyko įgyvendinti šią idėją, ir rašoma knygoje. Knygos įvade autorius mini, jog knyga bus “ne vien sausi faktai, tai groteskiškai įdomus (!) pasakojimas apie mistinės galios įrankį”. Toks nekuklus savo darbo pristatymas verčia tikėtis ypatingo malonumo skaitant istorinį kūrinį.

Autoriaus pasakojimas prasideda vienu iš paskutiniųjų nuosprendžių vykdymo XX a. septintajame dešimtmetyje aprašymu. Lengvu stiliumi R. F. Opie vaizdžiai parodo giljotinos bausmės rafinuotumą, iškart pajuntama pagrindinė autoriaus mintis, kuri plėtojama per visą knygą – giljotinos bausmė – makabriška ir žiauri, neadekvati netgi didžiausiems nusikaltimams, juolab, nesuderinama su humanistine XX a. patirtimi. Galima teigti, kad toks pasakojimas, nesilaikant griežtos chronologijos (knyga prasideda nuo giljotinos uždraudimo aplinkybių, visame pasakojime yra daug nukrypimų laiko atžvilgiu), yra pakankamai gerai pavykęs autoriaus metodas sudominti skaitytoją.

Vėliau autorius rašo apie XVIII a. Prancūziją. Legenda skelbė, kad besilaukianti J. I. Guillotin’o motina, išvydusi mirties nuosprendžio vykdymą, patyrė stiprų nervinį šoką. Tad mirties bausmės ženklu giljotinos išradėjas buvo paženklintas dar negimęs. Tiesa, skirtingai, nei skelbia kitos legendos, J. I. Guillotin’as niekados nebuvo nuteistas mirties bausme ir mirė savo mirtimi, sulaukęs senatvės.

Teisės istorijos mokslas aiškiai nurodo, kad XVIII a. vadinamosios kvalifikuotosios mirties bausmės buvo itin žiaurios ir viešai demonstruojamos. Žmones draskydavo į gabalus, sukdavo į ratą, degindavo, virdavo aliejuje arba vandenyje. Anot Lenkijos istoriko Janusz’o Tazbir’o, teisinėje visuomenės sąmonėje egzistavo 2 pagrindinės teorijos. Pirmoji: už visuotinai moralei prieštaraujančius poelgius žmogų reikia pašalinti iš visuomenės, o ne bandyti jį perauklėti. Manyta, kad kankinęsis žmogus po to nesikankins pragare. Tokio nusidėjėlio palikimas gyventi galėtų sukelti Apvaizdos kerštą ir tada nukentėtų daugelis kitų nekaltų. Antroji teorija – mąstyta, kad bausmės atgrasins daugelį potencialių nusikaltėlių. Apšvietos mokslininkų ir publicistų darbuose suabejota griežtų bausmių efektyvumu. Monarchai, atsižvelgę į visuomenės kritikų nuomonę, daugumoje Europos valstybių (beje, ir Lietuvos ir Lenkijos valstybėje) panaikino kankinimus, uždraudė persekioti raganas. Tai įvyko ir Prancūzijoje, tačiau mirties bausmės kriminaliniams nusikaltėliams atsisakyta nebuvo. Didžiosios Prancūzų Revoliucijos metu iškilo klausimas – kaip šią bausmę padaryti greitą ir neskausmingą. Mechanizmo išradėjai ir įgyvendintojai buvo jau minėtasis I. J. Guillotin’as bei gydytojas, Chirurgų Akademijos sekretorius Anoine’as Loise’as. Prieš įgyvendindami savo projektą dėl vieningos mirties bausmės įvedimo šie du revoliucijos veikėjai išnagrinėjo, kaip ji atliekama kituose kraštuose, tyrinėti ir panašūs į būsimąjį įrenginiai, veikę Anglijoje. Knygos autorius neginčijamai įrodo, kad giljotina buvo ne Didžiosios Prancūzų revoliucijos išradimas, o senų idėjų pritaikymas. Giljotinos atsiradimas pakeitė bausmės sampratą Vakarų Europoje. Iki tol galvos nukirtimas taikytas tik privilegijuotųjų luomo atstovams, XVIII a. pabaigoje po peiliu gyvenimą pabaigė ir karališkoji šeima, ir skurdžiausių visuomenės sluoksnių atstovai.

R. F. Opie toliau rašė apie revoliucinio teroro kasdienybę. Iš pradžių giljotina išbandyta baudžiant kriminalinį nusikaltėlį, vėliau autorius su daugybe detalių pavaizdavo karaliaus, karalienės, kitų aukštų pareigūnų mirties egzekucijas. Keista, bet jakobinų vadų – Luiso Sen-Žiusto (Louis Antoine de Saint-Just), Maksimilijono Robespjero (Maximilien Franēois Marie Isidore de Robespierre), prokuroro Antuano Tinvilio (Antoine Quentin Fouquier de Tinville) mirties bausmių jis neaprašė, nors netgi XIX a. žymiajame Tom’o Carlayl’io veikale apie Prancūzų Revoliuciją galima buvo rasti medžiagos. Taigi, kontrasto ir platesnio požiūrio pateikti F. Opie nepavyko. Galima neabejoti, kad tokio pobūdžio knygos skaitytojui svarbu būtų žinoti, kad M. Robespjeras mirtį sutiko verkšlendamas, bandė pabėgti nuo budelio. O štai L. Sen-Žiustas mirtį sutiko ramiai. Bausmių aprašymas ilgas ir išsamus, autoriui puikiai pavyko atkurti bausmės atmosferą, parodyti jos nehumaniškumą ir neteisingumą. Kai kada galima įžvelgti, kad F. Opie per daug šališkas. Pvz., vertindamas karalienės Marijos Antuanetės bausmę jis nevengia gailesčio ir susižavėjimo pilnų žodžių, tačiau rašydamas apie priešišką (revoliucionierių) pusę nepasidrovi tokių žodžių kaip ekstremistai (vargu, ar tai XVIII a. tinkantis terminas) [p. 119], “šlykštusis Tinvilis”. Iškart matosi, kad autorius nesilaiko moksliniame pasaulyje būtino objektyvumo regimybės ir nelaviruodamas sako, ką galvoja.

Keičiantis santvarkoms ir žmonijai pamažu einant progreso keliu, nuolatos kyla diskusijos dėl Didžiosios Prancūzų Revoliucijos reikšmės ir rezultatų šiandienos Europos gyvenimui. Neatmetant revoliucijos idėjų įtakos įgyvendinant visų žmonių lygybę prieš įstatymus, valdovo sakralumo panaikinimą, kovą su feodalizmo likučiais ir aristokratijos savivale, šiandien netgi kairieji istorikai sutinka, kad jakobinų teroras nebuvo pažangus reiškinys. Jis tik dar labiau suvienijo priešiškas revoliucijai Europos imperijas. Naivus ir netoliaregiškas Liudvikas XVI nebuvo tironas, jis siekė Apšvietos idėjų įgyvendinimo, nepasižymėjo kraugeriškumu ir nebuvo pats išlaidžiausias monarchas. Jo vieta istorijoje menka, bet jis, kaip ir jo žmona, nebuvo vertas griežčiausios bausmės. Iš Prancūzijos atėjusios revoliucinio teroro idėjos siautė ir Vilniuje bei Varšuvoje, po daugiau kaip šimto metų jos nukeliavo ir į bolševikų valdomą Rusiją bei kitas valstybes. Revoliucinėje Prancūzijoje, kur mirties nuosprendžiai buvo skaičiuojami tūkstančiais, šis procesas negalėjo praeiti be pėdsakų. Todėl autoriaus šališkumą galima iš esmės suprasti.

Pasibaigus politiniam terorui, giljotina tapo bausmės už kriminalinius nusikaltimus vykdymo priemone. Toliau autorius pateikia įvairias istorijas iš budelių gyvenimo (pvz., kaip girtuoklis ir švaistūnas Paryžiaus budelis Clément’as Sanson’as užstatė mechanizmą ir gavęs valstybės įsakymą vykdyti egzekuciją, neturėjo kaip. Nusižengėlis buvo atleistas iš pareigų ir 1847 m. pasibaigė žymioji budelių dinastija.)

Kitos autoriaus keliamos problemos – giljotinuotųjų kapines (kaip buvo rasti karaliaus ir karalienės, kitų žymių revoliucijos epochos veikėjų kūnai), ar nukirstai galvai skauda (atsakymas į šį klausimą rastas nebuvo, nors daugelis gydytojų bei mokslininkų eksperimentais įrodinėjo savo tiesas). Aprašomi kai kurie nenumatyti atsitikimai bausmių vykdymo metu. Negalima įtarti autoriaus mėgavimusi žiaurumu. Jis pakankamai ramiu tonu komentuoja įvykius.

Vertinant knygą bendrai galima teigti, kad šis leidinys – tikrai įdomi mokslo populiarinimui skirta knygelė, tačiau specialistui ši knyga nebus itin svarbi, joje pateikiamus faktus reikės tikrinti. Kita vertus, knygos rašomos ne vien profesionalams, tad knygos pasirodymą galima vertinti palankiai.

Giljotinos bausmė daugeliui

Kiekybė prieš kokybę. Atrodo neišvengiama išskirti ir į atskiras barikadų puses suvaryti šiuos R.Šavelio knygos apie poetą Paulių Širvį aspektus. Kodėl?

Kiekybė – nes kas lieka iš šimto devyniolikos puslapių atėmus keliolika nuotraukų, ištraukas iš kitų knygų apie poetą ir lyg siūlas per puslapį nusidriekiančius P.Širvio eilėraščių posmus bei rankraščių faksimiles? Dar reikėtų turėti omenyjepuslapius, kuriuose yra R.Šavelio atsiminimai apie save, kitus to meto rašytojus. Taigi lieka kažkas, ką išleidus įprastu šriftu ir formatu vargiai gautųsi bent knygelė – greičiau, anot vienos Lietuvos ponios, - brošiūrėlė.

Tos kiekybės yra tiek, kiek yra, dėl kelių priežasčių. ”Prieš imdamasis šito rašymo ilgai abejojau. Pirmiausia dėl prastos savo atminties, kuri bėgant metams visai išskydo” (p.9)– prisipažįsta knygos autorius. R.Šavelį ir P.Širvį skyrė pora dešimtmečių. Jungė – tyli, nežodinga, veikiau tyvuliuojanti, nei banguojanti draugystė. Ar galėjo būti kitaip? Juk vienas iš šios draugystės veikėjų į eilėraštį sudėliojo „Aš toks vienas, velnioniškai vienas...“. Kartu jie beveik nekeliavo, beveik nevalgydino nei neglumino vienas kito nuogomis išpažintimis. Kaip rašo R.Šavelis, susitikę dažnai tiesiog tylėdavo, ir tos tylos būdavo gana. Ir kas pasvers, kada tos draugystės koncentratas stipresnis: ar tada, kai vienas dalyvauja antrojo vestuvėse, ar tada, kai susitikę paieško kišenėje „rubliašūdžių“, parimsta prie stikliuko ir tyli išties apie tą patį.

O čia jau reikia peršokti į kitą pusę ir pakalbėti apie kokybę. R.Šavelis pripažįsta nebuvęs artimiausias P.Širvio draugas. O ar toks žmogus apskritai buvo? Užuomina apie pirmosios P.Širvio meilės laišką, atklydusį po dvidešimt penkerių tylos metų iš onkologinės ligoninės – tik dar vienas patvirtinimas, kiek tame to žmogaus gyvenime būta nutylėjimų, vienatvės, neišsipildymo, atsiribojimo ir tylos. Penkiolika minučių šalia tokio žmogaus turbūt visam gyvenimui įsirėžia kur kas labiau, nei kartais atminty pasilieka penkeri metai kasdienio, tuščio, žodžių ir emocijų perkrauto matymosi, irgi vadinamo draugyste. Ir čia net sąvoka „charizma“ atrodo dirbtinė, netinkama, kaip netiko tos Šavelių išplautos ir išblizgintos grindys P.Širvio apšnerkštame kambarėlyje... Skaitai ir jauti, ką reiškė ir reiškia gyventi atlapa (ne palaida!) krūtine, kišene ir širdimi. Todėl suprantamas ir R.Šavelio noras pakalbėti apie žmogų, kuris jo gyvenimą gal ne itin paženklino į plotį, užtat kaip reikiant įrėžė į gylį.

Pats R.Šavelis rašo, kad gražiau, nei Laimonas Noreika savo knygoje „Kol Nemunas bus...“, apie P.Širvį niekas nėra pasakęs. Gali būti. Ir „Geriu žalią tylą“ pasirodė noras pasakyti ne gražiau ar gražiausiai, bet tiesiog nuoširdžiai. Truputį pašmaikštaujant, truputį paironizuojant, nepamirštant ir kitų to meto bendražygių. „Jauni nežino ir vargu ar kada nors sužinos, kokius išskirtinius žmones mums buvo lemta sutikti savo kelyje. Beveik neabejoju, kad jaunimui tai gal ir nerūpi. O ir kodėl turėtų?“ (p.9) – lyg savotiškai flirtuoja rašytojas. Rūpi, gerbiamasis, rūpi! Klausimas, kodėl į dažną kūrėją neretai atsigrįžtama tada, kai jis jau būna išėjęs, nusipelno atskiros diskusijos. Antra vertus – bent jau tada, bent jau tiek.

Knygos stilius, pasirinktas kalbėjimo tonas man kažkuo priminė ir pačią P.Širvio poeziją. Iki skausmo žinomi įvaizdžiai, aiškus rimas – o taip „sukalta“ į širdį, kad iki šiol skaitydamas pats tampi toks „atsilapojęs“. Taip ir čia. Skaitai paprastą, nerėksmingą, subtilų tekstą – o kažkaip ta žalia tyla srūva. Nemeluoju.

Itin nustebino paskutinis memuarų puslapis. Skaitydama tą gana šokiruojančią istoriją prisiminiau „išėjusiems – negrįžti“. Ir pagalvojau, kad kai kuriems tiesiog skirta neišeiti.

Nepamirštamos akimirkos

Jau seniai nagai niežtėjo perskaityti šią knygą. Dėl poros priežasčių: viena vertus, ji buvo pretendentė į „Metų knygą 2006“ ir rinkimais nepatenkintas komisijos narys, literatūros kritikas iš „Literatūros ir meno“, Karolis Baublys pasakė, kad "komisijos nariai vieningai sutarė tik dėl vienintelės meniniu požiūriu pavykusios knygos – Alvydo Šlepiko „Lietaus dievo“, kita vertus, A. Šlepikas viename interviu sakė, kad svajotų parašyti kažką panašaus į Tolkieną, t.y. – magiškąją fantastiką, fantasy , paminėdamas, kad ir šiose novelėse yra truputis fantastinių elementų. Geresnių kabliukų sužadinti smalsumui ir nereikia!

Skaityti pradėjau nuo nugarėlės - ten autorius pasisakė, kad jis į siužetą kreipia dėmesį ir nepritaria jo „nušovimui“. Mano „skaitalininkiškam“ skoniui - tai pliusas. Geras siužetas lietuviškose novelėse apskritai gana retas paukštis – kaip ir lietuviškame kine. Mes gi tokia vidinių gelmių tauta! Ką mums čia siužetai...

Perskaitęs pirmą rinkinio novelę "Meškeriotojai" likau apstulbęs. Tai čia būta... siužeto? Čia šitas autorius rašys lietuvišką fantasy ? Hmmm... Supaprastintas novelės perpasakojimas: žvejoja kažkokie du žmonės: senis ir jaunesnis, jų visi nemėgsta. Pasirodo, senis buvo bobišius ir smurtautojas, jo žmona pasikorė, sūnus augo nemylimas, galiausiai abu įsižiūrėjo tą pačią moteriškę, senis jai ėmė tempti viską, sūnus ėjo aiškintis, bet ir jam patiko moteriškė, tėvas sūnų aptiko, susimušė, sūnus - komoje, tėvas užmiršo bobas ėmė slaugyti sūnų ir dabar abu žvejoja. Tai bent siužetas! Vienintelis šioje novelėje man patikęs dalykas buvo graži ir vaizdinga kalba – negalėtum pasakyti, kad ji kažkokia labai originali, bet tiesiog – gražu. Na, kaip, pvz., R. Granausko ar J. Apučio.

Nesmagu, kai jau pirmas kūrinėlis sukelia skeptiškumą. Tačiau įvyko mažas stebuklas - kitos novelės susiskaitė nepalyginamai geriau ir jose tikrai buvo visko - ir žadėto siužeto, ir truputis magiškojo realizmo (tokie mažyčiai mažyčiai trupinėliai), niekur nedingo ir vaizdingumas, stilius, nuotaika. Ypač patiko tai, kad autorius beveik tobulai įsijaučia į pasakojantį personažą - o jų nemaža įvairovė: ir paaugliai, ir seniai, ir girtuokliai, ir keistuoliai.

Novelėse - mažosios tragedijos. Tačiau labai tikroviškos tragedijos - jas paprastai skaitome (jeigu skaitome) penktuosiuose puslapiuose: sudegė, užsimušė, pasikorė, išprotėjo, o gal tiesiog - mirė. Aišku, kažkas bus su tuo susijęs - tyčia ar netyčia, kažkas išgyvens, kažkas - stebėsis, kažkas pirmą kartą susidurs su mirtimi ir supras savo baimių absurdus. Viskas įvilkta į menišką rūbą, niuansuota, net kažkiek estetizuota. Knygos niekaip nepavadinsi šviesia - vietomis ji priverčia gerokai krūptelėti; bet nepavadinsi ir sentimentalia, didaktiška ar moralizuojančia (o nukrypti į tai buvo galima kiekviename lape). Tiesa, tie, kurie nemėgsta lietuviškos kaimo - mažo miesto literatūros, jo nešviesių problemų - turbūt net neimkite į rankas. Ji būtent yra apie provincijos gyvenimą - dažnai seniokišką, dar dažniau - pusgirtį, su plebėjiškomis šventėmis miestelio stadionuose, uždarytų kultūrnamių dvasia, iširusiomis šeimomis ir vaikais - palaidūnais. Nieko panašaus į Lietuvos kaimą, dovanojusį mums Signatarus ar formavusį ir išmaitinusį net kelias miesto inteligentijos kartas. Skaitydamas niekada nesuabejoji - viskas autentiška ir kažkaip labai lietuviškai beviltiškai egzistenciška.

Turbūt labiausiai man patikusi novelė - "Mano draugas Sigitas", joje žavėjo viskas: ir įsijautimas į veikėją, ir menamas kalbos autentiškumas, siužeto sukūrimas „iš nieko“, nujaučiama, bet vis tiek sukrečianti pabaiga. Patiko ir „Lapė", "Broliai juodvarniai", "Gegužės sūkuriai". Tik štai titulinė - "Lietaus dievas" neužkabino. Na, juk negali patikti viskas, arne?

Tad ar rekomenduoti A. Šlepikui rašyti lietuvišką fantasy, che che (įžūliai elgiuosi, bet kas uždraus)? Na, perskaityti turbūt būtų įdomu, išlaikius "Lietaus dievo" dvasią niūrumas būtų panašus kaip "Juodosios gvardijos", vaizdingumo irgi nepritrūktų, dialogais galėčiau pradėti mėgautis net juos nujausdamas. Bet vis dėlto dėl siužetų gal ir suabejočiau - nors kuo ne siužetas, kaip girtas samdinys ginasi nuo kadaise išžudytų elfų vaikų sielų? Na, jei parašys – perskaitysiu.

Dievo užmiršto krašto novelės