Turbūt nesuklysiu pasakęs, kad jeigu žmogus žino nors vieną filosofą, tai greičiausiai Friedrich Nietzsche. Šio ekscentriško „veikėjo“ kūriniai iki mūsų dienų neprarado aktualumo ir dar gi, drįsiu pasakyti – patrauklumo. Palaidojęs stabus, paskelbęs Dievo mirtį, nuvainikavęs moralę, Nietzsche užsitikrino vietą filosofijos istorijoje.

Kuo jis toks žavus ir neprilygstamas? Jeigu tikėsime vienu jo biografu, kurio knygą jau senokai išleido „Tyto alba“ – Walteriu Niggu, Friedrichas Nietzsche buvo regėtojas, pranašas ir šventasis. Gana neblogi „apibūdinimai“, kuriais bandoma įrodyti šio filosofo religingumą ir „dieviškumą“. Visai kitoks valios siekti galios kūrėjas vaizduojamas Joachimo Kohlerio knygoje, kur filosofo gyvenimas lipdomas iš garsiosios Wagnerių šeimos „pusės“. Čia mąstytojui tenka nedėkingas mokinuko vaidmuo, kuris nelabai dera prie išliaupsinto šventojo titulo.

Lyginant Walterio Niggo ir Joachimo Kohlerio knygas, į akis iš karto krenta objektyvumo paradoksas – Niggas buvo pastorius ir jo noras įrodyti, kad Nietzsche „visai“ nelaidojo Dievo – didelis, Kohleris apskritai nesistengia kažkuo įtikinti, jo uždavinys – parodyti, kaip filosofą veikė ir įtakojo Wagneriai, kurių centre, tikra gyvatė – Cosima Wagner.

Nežinau, ar galima apie Nietzsche kalbėti nesusiejant jo asmenybės su kūryba, bet nepaisant paties filosofo noro „būti atskirtam“ – tai dalis jo asmenybės.

Tai, ką mąstytojas sakė, ir kaip gyveno, geriausiai ir parodo Kohlerio pasakojimas – idėjos negimsta iš niekur, jos atspindi, jei ir ne visą, tai bent jau kažkurią jų kūrėjo dalį.

Nietzsche‘ė dažniausiai įsivaizduojamas kaip arogantiškas, pasipūtęs, kiek trenktas, beprotiškas, genialus ir labai savimi pasitikintis savimyla. Tokio derinio išties galima tik pavydėti, ypač, turint omeny, kiek tame mažai tiesos. Gyvenime jis buvo bailus, drovus, ligotas ir labai dorovingas žmogus. Be jokios arogancijos ir pompastikos. Tikras – kaip ir savo knygose, atviras ir šiek tiek mėgstantis „pavaidinti“, žodžiu, žmogus, kaip ir visi.

Iš kur tos drąsios, šokiruojančios, kartkartėm įžeidžiančios ir beveik „normaniškai“ deklaratyvios mintys? Kaip toks gabus žmogus leidosi į avantiūrą nuvainikuoti pasaulio galinguosius (turiu omeny – stabus)?

Apie tai galima būtų ilgai diskutuoti, Kohleriui tai nelabai rūpi, jam svarbiau kitkas – kokią įtaką Nietzsche‘i padarė Wagneriai. O pasirodo, didesnę negu būtų galima tikėtis. Wagneris buvo filosofo stabas (kokia likimo ironija), - „be muzikos gyvenimas klaida“. Tačiau vėliau ir Wagnerį mąstytojas palaidojo, supratęs, kad tam pamišėliui visi žmonės yra įrankiai, tikslui pasiekti.

Kohlerio rašymo stilius keistas – nesilaikoma visų įprastų literatūrinių klišių. Praeitis – dabartis – ateitis nuolat šokinėja, į pasakojimą vis įsiterpia kas nors, iš pirmo žvilgsnio „ne į temą“, autorius žaidžia žodžiais – tai pagirtina.

Nepaisant „sauso“ žanro knygą skaityti vienas malonumas (tiesa, jos norisi daugiau).

Nietzsche čia – tik žmogus, ne joks – šventasis ar velnias. Jis žmogus, kuris bijo, žmogus, kuris kenčia, žmogus, kuris ieško.

XIX amžiaus Europos gyvenimas išties bjaurus – ir Nietzsche, žmogui, kuris trokšta ne galios (koks neatitikimas su jo skelbiama valia siekti galios), tai kelia daug rūpesčių. Jis blaškosi tarp profesoriavimo, meilės, išdavysčių ir išnaudojimo. Gyvenime jis nėra tikras – kas ir kaip. Kohleris drąsiai atidengia visas filosofo silpnybes, jau norisi jam prikišti šališką negatyvumą, bet...kur gi tau, viskas ne taip paprasta – ir galiausiai, autorius pasiekia savo, taip pat, kaip ir Nietzsche, puikiai sugeba „išdurti“. Pati knyga lyg ir kartoja Nietzsche žodžius: „tiesos nėra“.

Kokia būtų tiesa apie šią knygą? Ji hipnotizuojanti (kažkuo panaši į Patricios Duncker romanu „Haliucinuojantį Fuko“). Pats filosofas yra tikras priešybių lydinys, pats susikūręs mitą apie save – žmogų dinamitą, antžmogį. Puikiai padirbėta, bet stabų saulėlydis tęsiasi – ir sunku likti antžmogiu, kai biografai pradeda labai giliai kapstytis, gal reikėjo kaip Froidu – sunaikinti visus dienoraščius ir laiškus?

Šią knygą rekomenduočiau visiems, - ir tiems, kas domisi filosofija, ir tiems, kas ja visai nesidomi. Jei kam nors ir gali būti neįdomus Nietzsche, abejoju, ar gali būti neįdomu, kodėl jis toks įdomus kitiems. Amžinas imoralistas, pašaipus profesorius, ir dar – labai jautrus muzikos mylėtojas.

Perskaitykit – ten visi rasit šiek tiek tiesos apie save.

Beprotiškai žmogiška, pernelyg?

Tikslas. Jose Freches‘o knyga „Aš esu Buda“ turėjo būti romanas apie Budą Budos akimis, t. y. beletrizuoti Budos atsiminimai. Tai autorius mini ir pratarmėje:
„Aš ilgai galvojau, kol išdrįsau įsivilkti į Budos kailį ir parašyti jo „Memuarus“.
Ir vis dėlto aš ryžausi pavaizduoti Budą kartu tokį žmogišką ir mums artimą, nes, anot Budos, kiekvienas yra pašauktas, jeigu to nori, tapti buda, tai yra Praregėjusiuoju.
Be to, aš esu tikras, kad neužsitrauksiu jo pykčio, nes Buda visada linkėjo tik gero į save panašiems.
Negana to, aš drįstu tikėtis, kad iš savo nirvanos aukštybių, jis man bus atlaidus.“ (7 p.)
Rašau „turėjo“, nes, mano nuomone, sumanymas autoriui visiškai nepavyko: knyga nuvylė visais aspektais.

Stilius. Didaktika, didaktika, didaktika. Primityvi ir lendanti per gerklę. Toks stilius, skirtingai nuo romane aprašomų įvykių, kai daugelis įtiki Buda, neįtikina.

Kalba (vertimas?): „medinė“ (geriausiu atveju), nesuprantama („visiškai taip pat kaip vanduo niekada nepripildo šulinio be dugno“, (137 p.) – kiek man žinoma, visi šuliniai turi dugną), nelogiška („mes surasime nusikaltėlę ir sušaudysime!“ (170 p.) – kulkosvaidžiai V a.?), juokinga („Patikėk, mano berniuk, tu nesigailėsi... – šnabžda moteris išmanančiu veidu.“ (114 p.) – gal tiesiog išmanančiai?), su klaidomis („Atsižvelgiant į tavo būklę, negalima eiti toliau nė žingsnio! “, 106 p.) Trumpai tariant, kažkuo primena "Gražiausias Korėjos pasakas".
Platesniam susipažinimui su romano stiliumi ir kalba – pasakojimo apie akluosius ir dramblį variantas, pateiktas šioje knygoje:
„Vieną dieną karalius paklausė aklųjų nuo gimimo, ar jie pažįsta dramblius. Ne! – choru atsakė aklieji. Tada Veidrodžio Priekinė pusė liepė atvesti storaodį ir akliesiems pasiūlė apgrabalioti rankomis dramblį ir po to jį apibūdinti. Vienas iš aklųjų sučiupo straublį; kitas – uodegą; trečias – iltį, ketvirtas – leteną; dar kitas – šlaunį ir taip toliau. Apibūdinkite šį dramblį! – tada paprašė karalius aklųjų, kurie visi ką tik grabaliojo storaodžio kūną. „Į ką jis panašus?“. „Į sulenktą grąžulą“, - pareiškė tas, kuris paėmė straublį; „į antklodę“, - paaiškino tas, kuris sugriebė ausį; „į grūstuvą“ – patikslino tas, kuris sučiupo iltį; „į šventyklos koloną“, - pridūrė tas, kurio vos nesutraiškė koja. Vienas po kito sekę visiškai nepanašūs apibūdinimai baigėsi tuo, kad aklieji susipyko, vieni kitus kaltindami klydus. Tada karalius sušuko: „vargšai aklieji, jūs visi esate suklaidinti! Dramblio kūnas yra vientisas. Jūs suvokėte tik vieną jo dalį! “ (206 p.)

Įtarimai. Nesu budizmo ar Budos gyvenimo žinovas (dėl to ši knyga mane ir sudomino – tikėjausi daugiau sužinoti apie šią religiją ir jos kūrėją), tačiau perskaitęs knygos 2 priede pateiktą Didįjį Budos pamokslą ir palyginęs jį su romano 22 skyriumi, spėčiau, kad visas J. Freches‘o romanas – tai tik tekstų apie Budą pateikimas pirmuoju asmeniu.

Knygoje vertinga yra tik 1 priedas: trys su trupučiu puslapiai, kuriuose labai labai labai trumpai pristatomas budizmas. O tai sudaro truputį daugiau negu 1/100 knygos dalį.

Asmeninė nuomonė. J. Freches‘o knyga „Aš esu Buda“ primena adaptuotų knygų seriją („Iliustruota didžioji klasika“ ir pan.), iš kurių naudos nėra daug: sutrumpintas perpasakojimas nėra analizė ar interpretacija, o turinio žinojimas nesuteikia išprusimo. Man nepatiko J. Freches‘o Buda, o apie tikrąjį Buda aš nelabai ką sužinojau.

Neįtikinami Budos memuarai

Amžinatilsio John’o Fowles’o mažosios prozos rinkinys “Juodmedžio bokštas” talpina savyje keturis kūrinius. Kur leidėjai pradangino penktąjį - “Debesis” (The Cloud), lieka mįslė. Daug didesnė negu Fowles’o apsakymas tokiu pačiu pavadinimu.

Pirminis rinkinio pavadinimas buvo „Variacijos”, ir jis, manau, taip pat sėkmingai būtų tikęs, nes visi kūriniai yra perdėm daugialypiai ir kintami, be to turi bendrų sąsajų, nors jas pastebėti gana sudėtinga, tačiau ieškantys randa. (Apie tai yra gana nemažai informacijos internete, tad čia nebesiplėsiu.). Kodėl pavadinimas buvo pakeistas pats autorius teikiasi paaiškinti „Eliduko” pradžioje, tačiau didelės reikšmės rinkinio pavadinimui nereikėtų teikti. Verčiau nieko nelaukiant kristi į skaitymą, nes skaityti Fowles’ą yra tiesiog malonu.

Istorijos pradžia kiek išgąsdina savo nukrypimu į meną, ypač tai, kad žodinėje dviejų dailės stovyklų (šiuolaikinio abstrakcionizmo ir klasikinės dailės) atstovų kovoje beriamos krūvos negirdėtų (man negirdėtų) dailininkų pavardžių ir jų kūrinių pavadinimų. Eilinį skaitytoją, kuriam dailė prasideda ir baigiasi sulig Van Gogo nupjauta ausim bei Da Vinčio „Mona Liza”, tiek piešiamojo meno faktų gali atgrasinti tęsti skaitymą. Tačiau nereikia to išsigąsti, tiesiog svarbu suvokti, kuris kurią stovyklą atstovauja ir toliau mėgautis žodžio bei istorijos magija.

Apysaka įvairiapusė: apie drąsą mene ir meilėje, apie kartų ir požiūrių kovą, apie ištikimybę kitam ir sau, apie nuoširdumą ir nutylėjimą, apie kūno geidulius ir moralę, apie kelią į savęs pažinimą. Apie gyvenimą, koks jis yra, ir koks norėtum, kad būtų, ir apie tai, kokie tavo norai gali būti naivūs ir savanaudiški.

Tik išvažiuodamas iš senojo menininko sodybos Deividas pamato save iš šalies: kaip abejojo, išsisukinėjo ir stigo ryžto, koks buvo savimyla. Ir kad neturi teisės vadintis menininku, nes bijo rizikuoti, bijo savo kūryboje atskleisti savo gyvenimą. Iš vienos pusės dėl drąsos trūkumo, iš kitos pusės todėl, kad jo gyvenimas per daug blankus, kad būtų kam nors įdomus. Jo gyvenimas tai abstrakcijos, nes jose jis gyvena ir tik jomis gyvena, ir joms pasiduoda.

Kaip lengvai ir tuo pačiu skaudžiai į Deivido vietą pasistatęs save suvokiau, kad labai lengva būti padoriu žmogumi ir amžina vidutinybe. Ir kad tikram menui reikia pastangų, reikia pykčio ir neapykantos. Nemoki neapkęsti – negali mylėti. Nemoki mylėti – negali tapyti (arba rašyti, arba muzikuoti, arba režisuoti, arba...). Po velnių, aš džiaugiuosi, kad šita apysaka pagimdė manyje pyktį ir neapykantą, ir to linkiu visiems kitiems skystapaučiams, t.y. tiems kastruotiems menininkams, kurie kuria „Juodmedžio bokštus”.

„Elidukas” – perpasakota sena keltų pasaka, bent taip, kaip jos esmę suprato rašytojas. Pasakojama apie vieną riterį, vardu Elidukas, kuris iš karto mylėjo dvi moteris, o ... kas buvo toliau težino skaičiusieji, nes taip būna tik pasakose arba musulmonų šeimose. Ir žinoma Fowles‘o vaizduotėje.

„Vargšas Koko”. Simbolinis apysakos pavadinimas bei turinys apie nemokėjimą klausytis ir už tai sulauktą atpildą. „Rankraščiai dega“,- taip perskaitęs garsiai perfrazavau žymiuosius Volando žodžius. Tiek gerai, kad dabar yra jau nedegantys laptopai, oi, atsiprašau kalbininkų, skreitinukai, tad galim naktį miegoti ramiau.

Šitas kūrinys man mažiausiai patiko, bet tai nereiškia, kad jis nieko vertas. Tiesiog, aš moku klausytis.

„Mįslė” – tai lyg eilinis angliškas detektyvas. Visa intriga slypi dingusio žmogaus paieškoje, tiksliau dingimo motyvuose. Jaunas inspektorius bando sau pateikti nuo protingiausių iki absurdiškiausių versijų, tačiau viskas rodos beprasmiška. Nėra jokio siūlo galo. Ir įvaręs į akligatvį rašytojas ima žaisti su skaitytoju sakydamas, kad šitoje apysakoje nėra paisoma literatūrinio žanro taisyklių, tad nieko nuostabaus, jeigu liksi kandęs musę. Tai tikrai tikroviška. Tai netgi kasdieniška. Gi dauguma žmonių dingimų lieka paslaptyje, arba mįslėje, arba vandenyje (kaip Jums patogiau), ir niekas nepaneigs, kad taip atsitiko dėl to, kad tyręs bylą inspektorius svarbiausiu momentu,- kalbėdamas su pagrindiniu liudininku (tiksliau liudininke), labiau domėjosi savo jausmais ir vaizduote, kurioje liudininkė buvo švelni ir nuoga, sėdinti ant kelių ir šiurkščiai kankinanti... Ir negi tada kam nors įdomios lieka darbinės mįslės?

Dar gyvas būdamas Fowles’as buvo vadinamas klasiku, ir jis šito vardo nusipelnė vien už “Juodmedžio bokštą”. Apibendrinant dar galima pasikartoti, kad kaip ir kituose kūriniuose Fowles’as šitame rinkinyje išlieka genialiu mistifkatoriumi ir provokatoriumi. Ir net skaitant vieną kūrinį po kito neimi manyti, kad šis rašytojas kartojasi ar tampa nuobodus. Tad lieka paraginti leidyklas kokybiškai išversti ir išleisti likusius genialaus rašytojo kūrinius.

p.s. Kaip aš jų NEKENČIU. Duotų Bin Ladenas porą lėktuvų, tai rasčiau kur nukreipti.

Literatūrinės variacijos

“Vienas žymiausių ir populiariausių” – lyg koks Puškinas pristatomas rusų rašytojas V.Pelevinas knygos anotacijoje. Jo kūriniai ”išversti į visas populiariausias pasaulio kalbas, taip pat į japonų ir kinų”, - dar rašoma ten pat (kasyrasakoma apie kinų kalbą, turint omenyje šios tautos populiaciją?). Knygos rengėjamsačiū už pastebėjimą, kad autorius bendradarbiavo žurnale ”Mokslas ir religija”, rengė straipsnius apie Rytų misticizmą. Nes tai šį tą paaiškina ir apie pačią knygą.

Bandymų pažvelgti į galbūt kam nors dar nekaltai atrodantį reklamos pasaulį literatūroje jau būta ne vienas. Lyg netyčia, nekaltai į tą pasaulį abiem kojom įmaknoja, o vėliau visai įklimpsta ir Vavilenas Tatarskis. Mozaika, kaleidoskopas, karuselė – viso to per maža apibūdinti tam, į kokį pasaulį įtraukiamas reklamos kūrėjas. Nuo deivės Ištarės iki kokainu persisunkusio kilimo, per žmogaus godumą, bukumą, aklumą, link pačių beprotiškiausių ir tuo beprotiškumu beveik mirtinai užjuokinančių reklaminių šūkių – siužeto vingiai šimtą kartų aštresni už bet kokios kardiogramos geometriją. Groteskas, šaržas, ironija, sarkazmas, humoras – itin tiksliai ir aiškiai išreikšti teksto nuotaikų pustoniai. Autorius stebi pepsi-coca-colinę kartą, kurios gyslomis, atrodo, teka visi plačiai išreklamuoti gėrimai, vietoje širdies tuksi televizorius, o vietoje smegenų – reklaminių įvaizdžių ir šūksnių cirkas. V.Pelevinas juokiasi kiekviename puslapyje, nors kartais tas juokas skamba piktai, net žeidžiančiai. O kartais virsta tiesiog juoku pro ašaras.

Knygos kulminacija aukštyn kojomis apverčia įprastą suvokimą apie kreatyvų, reklamos ir auditorijos santykį. Čia galima įžvelgti savotiškus juostos ”Trumeno šou” pėdsakus. Kas, jeigu mes patys, mūsų priešai ir mūsų autoritetai esame tik reklamos ir viešųjų ryšių produktas? Sukrimtusiems šią knygą į smegenis stuktelės dar bent kelios panašios dvejonės – iš pradžių atrodančios lyg kilusios iš Marso, bet kalbančios apie itin žemiškus, aktualius ir grėsmingus dalykus.

Galbūt kai ką nuo šios knygos atbaidys svaiginančių musmirės, tarp beprotybės ir genialumo balansuojantys Če Gevaros laiškai ir kiti sveika logika nedvelkiantys siužeto elementai.Galbūt kai kam bus pernelyg daug haliucinacijų, kurias tiek genialiomis, tiek šizofreninėmis pavadinę neliksite neteisūs.Ką padarysi. Kitiems beliks mėgautis knyga, retkarčiais cyptelint – vietomis tekstas bei potekstės pataiko tiesiai į tarpuakį kiekvienam Generation P atstovui. Ir tik nereikia aiškinti, kad tamsta šiai kartai nepriklausote.

Perfrazuojant vieną posakį – knyga, verta ne tik žvakės, bet viso kandeliabro.

Čia jums ne koks F.Beigbeder!

Et, ką ir besakyti – klasika yra klasika. Vienas iš tų etapinių kūrinių, padariusių didžiulę įtaką žanrui, iš naujo permąstęs jo kanonus, net prasiveržęs pro „geležinę uždangą“. Ir nesvarbu, kad superkompiuteris EAL-9000 yra milžiniško dydžio (rašyta 1968 m.), nesvarbu, kad 2001 metais vis dar egzistuoja SSSR, pagaliau, nesvarbu, kad 2001 jau prabėgo, o žmonija vis dar nepajėgi pasiųsti ekspedicijos į Saturną, Marsas, net ir tas numatytas tik 2020. Visa tai – smulkmenos, už kurių slepiasi knygos esmė – vienodai aktuali ir 1968, ir 2007 metais. Tai klausimai kas mes, iš kur mes ir kas mūsų laukia. Tai - hipotezė ir prognozė. Juk negali būti, kad tokioje milžiniškoje visatoje mes – vieninteliai.

Dabar jau turbūt ne vienas iš mūsų matė Stenlio Kubriko (Stanley Kubrick) to paties pavadinimo filmą – su erdvėlaiviu, šokančiu pagal J. Štrauso valsus, raudona EAL-9000 akimi ir jo šiurpulį varančiu ramiu ramutėliu balsu. Ši nepaprasta kelionė būtent ir prasidėjo nuo dviejų genijų bendro darbo: režisieriaus ir rašytojo. Ir vienas, ir kitas jau nebuvo naujokai: A. Klarkas – pripažintas mokslinės fantastikos rašytojas, turintis savo krepšelyje virš dešimt romanų, S. Kubrikas – su kiekvienu filmu garsėjantis režisierius, nors jo superžvaigždės valanda atėjo kartu su „Odisėja“. Tiesa, du genijai retai kada išsitenka viename krėsle – todėl ir tarp kūrėjų būta nesutarimų. Knyga ir filmas buvo kuriami beveik lygiagrečiai ir abu jie turėjo būti kolektyvinio darbo rezultatas, bet filmas pasirodė truputį anksčiau už knygą. Negana to, kūrėjai netgi šiek tiek pasipešė, kuriam turėtų priklausyti daugiau autorystės. A. Klarkas buvo nepatenkintas, kad dabar jo romanas tapo lyg ir „novelizacija“, tad gerokai vėliau, 1999 m. A. Klarkas išleido ir visiškai savą „2001 metų kosminės odisėjos“ versiją („Prarasti 2001 pasauliai“), kurioje kai kurios svarbiausios scenos smarkiai skyrėsi nuo klasikinio varianto.

Odisėja – tai kelionė. Kelionė namo, kelionė į pradžią. Ir viskas prasideda pradžių pradžioje – žmonijos užgimime. Įrankis ir ginklas – taip žmogui įteikta palaima ir prakeiksmas. Ir štai jau mūsų laikų žmonės Mėnulyje suranda kažkokį keistą monolitą – tyrimai rodo, kad jo amžius – trys milijonai metų. Negana to, vos surastas, Monolitas pasiunčia signalą į Saturno palydovą Japetą. Atrodo, jis buvo taip užprogramuotas. Bet kas ten? Kam signalas skirtas? Tą turės išsiaiškinti 2001 metais vykstanti ekspedicija: penki žmonės ir vienas superkompiuteris. Ką jie ras?

Ne, siužetas čia nėra kažkoks ypatingas, kūrinys daug labiau žavi savo detalėmis ir atskirais epizodais. Pavyzdžiui, EAL-9000 „šizofrenija“ tapo klasikiniu epizodu. Tačiau jo atjungimo (taip ir norisi sakyti – nužudymo) scena iki šiol skaitant varo šiurpulį. Vaizdingumo požiūriu „2001 metų kosminę odisėją“ galima lyginti su S. Lemo „Soliariu“, tik jeigu „Soliaryje“ viskas buvo išgalvota, tai A. Klarkas vaizduoja mūsų „kiemą“ – Saulės sistemą. „Kai Boumenas maksimaliai padidindavo „Ieškotojo“ teleskopų galią, jam atrodydavo, kad jis kaba virš didžiulio, kiek paplokščio rutulio, o po juo viesulu skrieja debesys, susiplakę į juostas dėl smarkaus to gigantiško pasaulio sukimosi. Kartais šios juostos sumišdavo į verpetus, mazgus ir žemynų dydžių spalvotų garų mases; kartais tarp jų atsirasdavo ir vėl išnykdavo kelių tūkstančių kilometrų ilgio tiltai. Po šiais debesimis slypėjo daugiau materijos, negu visose likusiose Saulės sistemos planetose“ – štai tokia vaizdinė – fizikinė – astronominė vizija apie Jupiterį. Kas dar? Ekspedicijos kasdienybė – tokia visiškai klasikinė mokslinei fantastikai: „ Ten, kur baigėsi radiatorių sparnai, už devyniasdešimties metrų nuo įgulos patalpų, juodavo ekranuotas reaktoriaus pragaras ir fokusavimo elektrodai, pro kuriuos veržėsi įkaitusi žvaigždinė medžiaga – plazma “. Tenka pastebėti, kad dėl tokio variklio A. Klarkas buvo per didelis optimistas – tam reikia suvaldyti termobranduolinę reakciją, o kol kas žmonija ja moka tik pasinaudoti nevaldomu būdu, t.y. termobranduoline bomba. Na, o trečioji knygos dalis, pasakojanti apie tai, kaip Žemės pasiuntinys virsta Kito proto pasiuntiniu, tai viena didžiulė nesibaigianti vizija. Cituoti čia reiktų jau ištisus skyrius, tad nesiimsiu.

Beje, po „2001 metų kosminės odisėjos“ dar buvo „2010: antroji odisėja“ tačiau savo pirmtakės šlovės ir įtaigumo tęsinys (taip pat ir jo ekranizacija) nepasiekė – šįsyk siužetas buvo labiau žemiškas, akivaizdžiai paskirtas Šaltojo karo peripetijoms.

Kaip ir senajame „Zenito“ serijos leidime, taip ir šiame „Odisėją“ lydi apsakymai: „Laiko strėlė“, „Gelbėjimo laivas“, „Absoliuti melodija‘ bei humoristinis „Ak, tie čiabuviai“. Man bene didžiausią įspūdį yra palikęs „Gelbėjimo laivas“ ir jo posakis „tai giminė, kuri pažinojo radiją tik du šimtus metų!“ – vienas iš retų kūrinių, kur A. Klarkas žmogui suteikia beveik primatą kito proto atžvilgiu. Na, o kiti – ir įdomūs, ir smagūs klasikinio mokslinio fantastinio apsakymo pavyzdžiai.

Nepaprasta kelionė

Nugrimzdo praeitin tie laikai, kai tikras lietuvis tegalėjo būti tik „Rymo katalikas“, nes šį tikėjimą išpažino jo tėvai, seneliai ir proseneliai, giminės ir kaimynai. Dabarties Lietuvon vis atkakliau braunasi įvairūs nauji religiniai judėjimai, siūlydami tai, ko neduoda tradicinis katalikų tikėjimas: naujumą, romantiką, laisvę rinktis, kuo tikėti, o kuo ne, ar, cituojant G. Beresnevičių, „greitą sėkmę šiame ir aname pasaulyje“. Nors didžioji dauguma Lietuvos gyventojų save laiko katalikais, daugiau jų tiki reinkarnacija, skraidančiosiomis lėkštėmis ir horoskopais, nei Jėzaus Kristaus prisikėlimu ar kitais katalikų tikėjimo postulatais. (Autorius netgi tvirtina, kad katalikybė Lietuvoje nė nebuvo įvesta, o tik paskelbta). Magija laikoma nekaltu žaidimu, religija ­ proto paklydimu, o į tradicines bažnyčias žiūrima kaip į susikompromitavusias atgyvenas. Žiniasklaida nuolatos ieško silpnųjų Katalikų Bažnyčios vietų.

Nepaisant to, Katalikų Bažnyčia neturi, nesiima iniciatyvos dvasiniame gyvenime. Užtat šios iniciatyvos imasi įvairios sektos, okultinės srovės. „Tai, kad Bažnyčia pagal reitingus vis dar aukštai, nieko nereiškia. Tai įpročio ir baimės dalykas“, – sako autorius. Ir šią knygą jis nori skirti tam, kad „atskleistų Katalikų Bažnyčios dinamiką ir šios dinamikos perspektyvas“ nūdienos grėsmių akivaizdoje.

Prie Europos grėsmingai artėja islamas. „Jis apie jokį sekuliarizavimą nekalba, atvirkščiai, net ir labiausiai demokratiškos islamo valstybės yra islamiškos iš pamatų, o fundamentalizmas kiekvienoje yra tiek stiprus, kad bet kada elementariais ir teisingais rinkimais gali paimti valdžią, ir tik generolai įsikišę išlaiko pasaulietinės valdžios dominavimą. (...) Europoje deramasi, ar, krikščionybę įrašius kaip pamatą, nebus įžeisti emigrantų islamo išpažinėjų jausmai, o kiekvienoje islamo valstybėje ši religija yra viešai ir oficialiai deklaruotas pamatas.“ Ir Europai reikėtų imti pavyzdį iš islamo, kuris „moka stovėti prieš Alachą pasirengęs bet kokioms užduotims“.

Fundamentalusis islamas, anot G. Beresnevičiaus, yra viena iš naujosios modernybės apraiškų. Jis remiasi Romos imperijos pavyzdžiu. Čia „tikroji modernybė buvo ne tai, kas ideologiškai buvo pristatoma kaip tokia“: romėnai manė, kad modernu – pliuralizmas ir tolerancija, pedofilija, homoseksualumas, hedonistinė filosofija. Tačiau tikroji modernybė, anot G. Beresnevičiaus, buvo tai, kas turėjo ateitį: krikščionybė, tuo metu dar buvusi nepastebima mažuma, krikščionių katakombos ir pirmieji kankiniai.

„Ateitį turėjo tie, kurie valdė gyvybingas idėjas“.

Kas turi gyvybingų iėjų šiais laikais? Tai islamo fundamentalistai, anarchistai, antiglobalistai. „Visi anti­ , tačiau pozityvią aiškiai apibrėžiamą idėją turi tik islamistai. Tiesiai ištarta ši idėja ­ nei daugiau, nei mažiau, kaip pasaulinis islamo įsiviešpatavimas“. Šviežiausia ir gyvybingiausia šios dienos srovė, anot G. Beresnevičiaus, yra fundamentalizmas ­ o ne kaip modernios ir pažangios pristatomos demokratija ir tolerancija, ne postmodernizmas, kurį autorius vadina šiandienine konservatyvumo išraiška, „paskutine konservatorių minties citadele“.

Europoje tokia tikrąja modernybe galėtų būti Katalikų Bažnyčia, kuri „yra ir lieka paskutinis bastionas, šiame skubiai besikeičiančiame pasaulyje atlaikantis ir išlaikantis žmonijos idealus, ginantis žmogiškumą“. („Bažnyčiai praradus vertybių saugotojos ir evangelinės tradicijos sergėtojos krivūlę, jau niekas (…) nebetrukdys daryti pinigus klonuojant žmones, marinant senyvus žmones urmu eutanazijos būdu, taip sutaupant pensijas, imti populiarinti gėjų gyvenimo būdą, idant šitaip sumažėtų Žemės gyventojų populiacija ir atsirastų naujų viešų gėjų poreikių ir patarnavimų rinka, moterys pagaliau galėtų apsieiti be gimdymo, ką feminizmas tikriausiai laiko vienu iš savo tikslų, ir tai būtų paskutinė emancipacijos fazė“) (Jūs tuo tikite? Aš – ne).

Tačiau Bažnyčiai irgi teks atsinaujinti ir imtis tam tikrų metodų, kuriais tikinčiuosius verbuoja naujieji religiniai judėjimai. „Modernūs laikai reikalauja modernaus atsako“, sako G. Beresnevičius. Jis pateikia net ir konkrečių pasiūlymų: „mestis idėjų ir ideologijų rinkon“, ­ tam reikalinga katalikška agresyvi žiniasklaida, reklama autobusų stotelėse, reklaminiai lapukai pašto dėžutėse, kviečiantys užsukti į artimiausią bažnyčią. Autorius siūlo vyskupams kviesti arbatėlėms vietos inteligentus, ieškti ryšių su verslininkais ir profsąjungomis, kitais krikščioniškais judėjimais, infiltruoti „savus žmones“ į politines partijas.

Šiuolaikinio pasaulio ir Katalikų Bažnyčios vietos/misijos jame apžvalgą kartkartėmis vis pertraukia savotiški „intarpai“ ­ viename įdomiai pasvarstoma apie lietuvių rašytojų religingumą, kituose autorius supažindina su Georgeso Bernanoso romanu „Kaimo klebono dienoraštis“ ­ šiame kūrinyje ieškoma sąsajų su šiandienos Lietuva; Philipo Yancey knyga „Jėzus, kokio niekada nepažinojau“ ­ puikiu Jėzaus istorijos papasakojimo šių dienų žmogui suprantama kalba pavyzdžiu, knygele „Tarp dangaus ir žemės arba klierikų laiškai“. Itin plačiai apsistojama ties Gabriele Amorth „Egzorcistas pasakoja: kaip atpažinti demoną ir kaip jo atsikratyti“, ir neveltui. Mat dažnam okultistui gali prireikti egzorcisto pagalbos. Juk „tai, kas okultinėms ir spiritistinėms praktikoms yra siekiamybė, kaip kad aiškiaregystė, ateities numatymas, aplinkos įtakojimas ir valdymas, - elementarūs apsėstumo požymiai.“

G. Beresnevičius pastebi ir dar vieną įvairiausių atvažiuojančių „mokytojų“ ir „pranašų“ keliamą pavojų: dažnai tokie meditacijų, gydymo, karmos „mokytojai“ tebūna pavieniai „specai“, neturintys ryšių su tradicinėmis, amžių patikrinimą atlaikiusiomis mokyklomis. Niekas jų ir jų sugebėjimų bei mokymų nekontroliuoja, „mokytojas“, paskaitęs kelias paskaitas ir kiek pramokęs mokinį „astralinių kelionių“ išvyksta, ir suviliotas mokinys paliekamas likimo valiai. „Rytuose to neįmanoma įsivaizduoti, nes mokinys bent dvidešimt metų turi joti mokytojui ant kupros tikrąja to žodžio prasme, kol gali leistis į normalią, patikimą kelionę pagal kokį nors metodą“, piktinasi G. Beresnevičius. Tokie nemokšiški, nevadovaujami kontaktai ­ ar su ufonautais, ar su angelais ­ neretai tampa psichinės ligos priežastimis.

Nepriimtina ir tai, kad ekstrasensai, okultistai programuoja žmogų ­ jie ir patys teigia, jog gali užprogramuoti žmogų pasveikti, dvasiškai tobulėti, negerti alkoholio… Tuo tarpu katalikybė neprogramuoja, ji tik duoda priesakus, kuriuos žmogus yra laisvas laužyti. Okultistui daro įspūdį tik apčiuopiami reiškiniai, demonstruojami stebuklai, pokalbiai su dvasiomis, aurų fotografijos ­ tikėjimo jis neturi.

Šokiravo aprašymas žmonių, kurie girdi balsus ­ juos G. Beresnevičius aprašo, kaip pats sako, „remdamasis lauko tyrimais, medžiaga iš Lietuvos, surinkta per maždaug dvidešimt metų“. Kartais atrodo, kad žmonės iš tiesų gyvena skirtinguose pasauliuose. Panašiai buvau pritrenkta sužinojusi, kad kai kurios moteriškės iš tikrųjų griebiasi tam tikrų būrimų/kerų, kuriuos visuomet laikiau, hm, etnografų tyrinėjimo objektu, ir jokiu būdu ne šiuolaikiniam žmogui veikiančia realybe. Skamba, tiesa sakant, košmariškai – saugok Dieve nuo visokių balsų ir antgamčių, demonų beigi angelų (baisūs juk, sako, visi angelai). Gera būti konservatyviu materialistu, kai pagalvoji.

Todėl viena iš knygos pabaigos tezių – lietuviams reikia laikytis Romos. Juk iš Romos kilo ir legendinis mūsų kunigaikštis Palemonas, ir, anot viduramžių metraštininko P. Duisburgo, baltų šventovės – Romovės – pavadinimas. „Visąlaik mes arba turėjome pagonišką Romovę, arba apibūdindavome save kaip Rymo katalikus, Romos tikėjimo išpažinėjus“, – sako G. Beresnevičius.

Ir dar – mums reikia susigrąžinti šventumą.

Kai kur su autoriumi galima nesutikti, ginčytis, ypač netikinčiam žmogui, tačiau kad knyga kupina gilių įžvalgų ir išminties, nepripažinti negalima.

Tikroji modernybė

Dienoraštis skirtas tik jį rašančiam, todėl skaityti svetimus užrašus nevalia – šią taisyklę turėtų būti girdėję visi. Tiesa, galimos šios išimtys: rašantis dienoraštį leidžia paskaityti geriausiam draugui/draugei, tikėdamasis, kad šis/ši neišduos to, ką perskaitė, arba rašantysis bando patenkinti savo ekshibicionistiškus poreikius, vildamasis, kad jo užrašai ateityje bus naudingi vertinant praeitį amžininkų akimis. O ką daryti, kai svetimą dienoraštį randi išmestą šiukšlyne? Grąžinti negali, nes nežinai adresato: skaityti ir tikėtis, kad iš aprašomų detalių galėsi rasti autorių? Be to, jeigu jau tikrai nori, kad niekas neperskaitytų tavo paslapčių, tai pasistenk sunaikinti užrašus, o ne tiesiog išmesk. O gal šie svarstymai tik abejotinas bandymas pasiteisinti naršant po svetimas mintis ir jausmus?

Tai visiškai nesvarbu paaugliui Tomui Palmeriui, statybinių atliekų konteineryje radusiam dienoraštį. Mažumėlę padvejojęs, jis vis dėlto pradeda skaityti: nors svetimus užrašus namo neštis ir buvo nejauku, tačiau „pagalvojau, šiaip ar taip, jis buvo išmestas, tad niekam nieko blogo nepadarysiu. Gal pati kada nors jo pasigesi ir aš galėsiu tau jį grąžinti“ (5 p.).

Skaitant dienoraštį aiškėja, kad jis priklauso taip pat paauglei. Jos vardas – Hana. Paauglė kaip paauglė: įprastos problemos dėl antsvorio („Šį vakarą užlipau ant svarstyklių ir pamačiau, kad sveriu beveik penkiasdešimt septynis kilogramus! Lyg kas per galvą būtų trenkęs. Aš tiktai atrodysiu kaip nusipenėjusi boba!“, 11 p.), įprasti santykiai su vaikinais („Nežinau, kodėl, tačiau man atrodo, kad mano amžiaus vaikinai dar tokie nesubrendę ir grubūs. Jie visai nemoka bendrauti. Jiems terūpi tik futbolas ir kaip įlįst tau po kelnaitėm. Mergaitės tikriausiai suauga greičiau. Nežinau“, 21 p.) ir tėvais („Taigi kad ir ką daryčiau, vis tiek jam neįtiksiu. Tokie kaip jis neturi nei laiko, nei noro matyti, ką daro ar galvoja kiti. Mama, aišku, pastebi, ir aš žinau, kad ji labai džiaugėsi, kai Feliksas laimėjo stipendiją, o Greisė nuėjo Pirmos Komunijos. O tai reiškia, kad man nebeliko kuo juos pradžiuginti, nes jau viskas padaryta kitų“, 54 p.). Tiesa, Hana dar įsimylėjusi savo anglų kalbos mokytoją. Tai nebūtų blogai, jeigu šia padėtimi nepradėtų naudotis ir pats mokytojas: jų santykiai nueina daug toliau negu būtų galima pavadinti „įprastais“.

Apysaką sudaro dvi dalys – dienoraščio ištraukos ir Tomo mintys, jo gyvenimo aprašymai, – kurios eina pakaitomis. Pastarieji, ypač Tomo komentarai dėl Hanos elgesio, man pasirodė ne tokie įdomūs ir gal net nereikalingi, nes Hanos užrašai atskleidžia tiek pagrindinės veikėjos, tiek mokytojo elgesio priežastis ir pasekmes, o Tomo linija į knygą įneša tik didaktikos. Tačiau autorių galima ir pateisinti: apysaka skirta tiems, kurie seniau buvo vadinami „vyresnis mokyklinis amžius“. Jiems ir skirti šie tiesioginiai paaiškinimai.

Užkliuvo ir dar viena knygos linija – Tomo bandymas rasti Haną. Paskutiniai skyriai, kuriuose pasakojama, kaip Tomas ieškojo dienoraščio autorės, atrodo „pritempti“, nes istorijos pabaigos lyg ir nėra: kaip Hanai viskas baigėsi,galime tik spėti.

Ir nors ši knyga, kaip minėta, skirta paaugliams (parašyta trumpai, truputį per daug aiškiai ir nevengiant didaktikos), bet ją vertėtų paskaityti ir vyresniems,kad žinotų, kas gali nutikti vaikams, jeigu neskiriame jiems pakankamai dėmesio.

Neprošal paskaityti, nors dienoraštis ir svetimas

Čilės rašytoja I.Allende vėl užmaišė aistrų košę.Aistrų ne tik vyrui ar moteriai, bet ir gyvenimui. Jos herojai ne rusena, o dega. Jų meilė moteriai neapsieina be priesaikų, meilė tėvynei – be perversmų ir revoliucijų, meilė sau – be sadomazochistinių elementų. Veiksmas kunkuliuoja kiekviename puslapyje. Kam tai patinka – valio. Kas anksčiau netapo I.Allende gerbėjų klubo nariais, jais, įtariu, jau ir netaps. Net perskaitę šią knygą. Ypač perskaitę šią knygą.

Prisipažinsiu – pati esu kalta, nes padariau vieną klaidą. „Eva Luna“ perskaičiau praėjus vos kelioms savaitėms po perkrimtimo „Dvasios namų“. Ir iš karto atsimušiau į jau girdėtus siužeto fragmentus, besikartojančius stilistinius elementus, trumpai tariant – į jausmą, kad tai jau matyta, skaityta, žinoma. Tos būsenos priežastys negali būti paaiškintos jokiomis trilogijomis, jokiais romanų tęsiniais. Tai sukelia paprasčiausias vienodumas. Autorė kartojasi, ir to nepajėgia paslėpti net nutrūktgalviškiausios meilės istorijos, hipnotizuojančiai aprašytas aistros pasaulis, Pedro Almodovaro filmus primenantys personažai.

Meluočiau, jei knygą pavadinčiau nuobodžia. Pagrindinė knygos herojė Eva Luna – mergina, kuri nuo skurdžios ir skausmingos realybės gelbėjasi pasakojimais. Pasakojamomis istorijomis Eva Luna užburia sutikto vyro širdį, priverčia pamilti ją supančius šeimininkus, tarnus, sutiktus keistuolius... Ji įsimyli, keliauja iš namų į namus ieškodama tarnaitės vietos, kenčia, svajoja, galiausiai tampa išmintinga subrendusia moterimi, žinančia, kas ir kodėl jai suteikė gyvenimą. Tačiau kai kur knyga pasirodė gana banali, kai kur – lyg pernelyg paskubėta parašyti, o kai kur – tiesiog labai „allendiška“ - ne bloga, bet tiesiog nenustebinanti.

Labai taikli pasirodė vieno knygos anotacijos sakinio dalis: „dar viena meilės istorija“. Iš tiesų. Bet tų meilės istorijų jau ir taip, regis, be galo be krašto. Ir tas „dar viena“ čia, deja, itin taikliai pastebėta. Užvertei perskaitytą knygą – ir atminty nebeliko nei Evos, nei Lunos.

Labai Latino

Bjauri, dvokianti ir griaunanti žurnalistika – toks šio kūrinio objektas. Ne šiaip sau žurnalistika, o būtent bjauri ir griaunanti. Nuo pat pirmųjų eilučių žiniasklaidai klijuojama etiketė, nors pats etikečių klijavimas priskiriamas prie vieno iš tų dalykų, kurie žurnalistiką ir paverčia bjauria. Visos tolesnės eilutės iki pat paskutinio sakinio yra tiesioginė kritika: žiniasklaidos, žurnalistų, leidėjų ir apskritai visuomenės informavimo sistemos.

Knygos herojus – žiauriosios žiniasklaidos sistemos dalis. Panašiai kaip ir pati autorė, kuri šios sistemos dalis buvo. Buvo, pažino ir padarė savas išvadas. Jas dabar pateikia mažo miestelio laikraščio žurnalisto lūpomis. Šis žurnalistas toks kaip šimtai kitų: jaunystėje idealizavo savąją profesiją, tikėjo kilnia jos misija, o susidūręs su tikrove nusprendė, kad ji pernelyg žiauri, kad būtų galima puoselėti idealus ir jais tikėti. Ir vis dėlto vyras ir toliau dirba savo darbą – kartu ir mylimą,ir nekenčiamą. Žurnalistika jį įtraukusi taip giliai, kad jis tiesiog negali jos atsisakyti. Negali, o gal ir nenori. Toliau dirba savo laikraštyje, savo miestelyje, kuriame viskas įgrisę iki gyvo kaulo. Dar daugiau – dėsto žurnalistikos paskaitas jaunimui. Keista. Kalbėti kitiems apie tai, kuo pats netiki. Mokyti žurnalistikos, kai tau pačiam ji tėra galvos ir širdies skausmas. Kita vertus, kai kurios iš šių paskaitų, knygoje pateikiamų atskiruose skyriuose, labiau panašios į pamokslus, kodėl su žurnalistika prasidėti neverta. Pateikiama daugybė argumentų, turinčių įtikinti, kad žurnalistika blogis. Mėgstamiausi iš jų: geras redaktorius yra blogas žmogus, žurnalistai neturi nei draugų, nei asmeninio gyvenimo. Tokie argumentai apibendrina kūrinio herojaus patirtį. O pats herojus (gal tiksliau būtų sakyti pati autorė) mano, kad jo patirtis gali būti apibendrinta kaip absoliuti tiesa, nekintanti žurnalistikos tikrovė, tokia ir ne kitokia. Knyga kuria žiniasklaidos stereotipą, kurio pagrindas nusivylusio žurnalisto išgyvenimai. Be abejo, tokių nusivylusiųjų daug. Be abejo, jie visi mąsto panašiai ir pritardami ploja Tilei Vakarei, atskleidžiančiai jų visų išgyvenimus. Tačiau kur vieta tų, kurie nenori nusivilti ir nenusivilia? Kurie tiki idealais, ir dirba tų idealų vedami, kad ir kokia žiauri būtų tikrovė. Kurie vadinami naiviais idealistais, tačiau vis dėlto gali pakeisti esamą padėtį, nes vieninteliai to nuoširdžiai nori. Tokie žurnalistikoje, kaip būtų galima suprasti iš knygos, neegzistuoja.

Taigi visas kūrinys yra stereotipinis apibendrinimas. Subjektyvi nuomonė bandanti pretenduoti į absoliučią tiesą. Nuomonė, jau kažkur girdėta ir kažkieno išsakyta. Ir vis dėlto knygą perskaityi rekomenduoju. Kai kam, kad nusimestų rožinius akinius, kai kam, kad perskaitytų knygoje savo paties mintis. Dar kitam knygą perskaityti verta jau vien dėl modernaus ir pakankamai originalaus stiliaus, savitos rašymo manieros. Perskaityti verta, o ar priimti tai, kas parašyta, už gryną pinigą, spręskite patys.

Požiūris į žurnalistiką

“Pozityvumas – geistina knygos savybė. Niekas nebenori narplioti, kodėl nekenčia mamos ir gailėtis nelaimingos meilės. Atgyvena! Be to, žmonės nori juoktis” – taip neseniai viename interviu viename žurnale sakė vienos didžiausių Lietuvos leidyklų vadovė (”Ieva“, 2007 nr.1). Viskas suprantama, aišku ir neabejotina. Mes, daug dirbantys ir uždirbantys, visai nenorime, kad ir po darbo kažkas dar vargintų galvą visokiomis svetimomis problemomis – nemeile, nesantaika, neapykanta, nelaime. Duokite mums pramogų, žaidimų, linksmybių, duokite „ką nors lengvo“, kas dvasios nei keltų, nei smukdytų, o tiesiog nepaliestų. Bet štai perskaitai tokią knygą kaip „Pažemintieji ir nuskriaustieji“ ir suabejoji: kas, jei šis prieš pusšimtį metų parašytas kūrinys leidyklas pasiektų šiandien? Gal jis visai neišvystų knygynų šviesos? Kas, jeigu leidėjai bei skaitytojai ir prieš pusę amžiaus būtų reikalavę kažko smagaus apie moteris ir meilužius? Gal F.Dostojevskio pavardės rašytojų sąraše šiandien apskritai nebūtų?

„Pažemintieji ir nuskriaustieji“ nuo pačių pirmųjų puslapių įtraukia į skurdo, tamsos, pažeminimo, niekšybių ir vienintelio priešnuodžio – išdidumo – pasaulį. Sielų žemėlapių braižytojo herojai – lyg atsakas visiems, šiandien sakantiems „gimiau per vėlai“. Pasaulyje visada – ir tada, ir dabar - buvo daug tamsos, pykčio, blogio. Knygos anotacijoje rašoma: „F.Dostojevskio romanų herojai kenčia dėl pasaulio netobulumo. Į esminius būties klausimus jie turi būtinai atsakyti pasirinkdami netikėtą poelgį. (...) Šiame romane visa tai atspindi dviejų šeimų, kurias sugriauna aristokratas Valkovskis, istorija“. Dėl paskutinio sakinio galėčiau ginčytis. Labiausiai žmogų griauna jis pats, jo savojo ego įsikibimas, jo patirtų nuoskaudų ir kančių sudievinimas. Nors daugelis romano herojų – tyros, trapios sielos, iš tiesų skausmingai išgyvenančios pasaulio amoralumo apraiškas, jos ir pačios nėra vienspalvės. Aristokratas Valkovskis – neabejotinas „blogietis“. Bet ne šventas ir dukrai atleisti nepajėgiantis tėvas, ir aklai, bet drauge savininkiškai Aliošą įsimylėjusi Nataša, ir konkurentę nesąmoningai skaudinanti Katia, ir savo silpnybių vergas Alioša... Paradoksalu, kad mažiausiai sielos dėmių turi pats istorijos pasakotojas – rašytojas Vania. Bet tas jo gerumas, jo humaniškumas neįkyrus, nepamokslaujantis. Gal todėl, kad dažnas F.Dostojevskio žmogus, patyręs ir iškentęs skausmą, nebegali skaudinti kito?

Keturių dalių romane radau įkūnytas sąvokas, kurios baigia išnykti iš viešojo diskurso. Moralė, sąžinė, savų interesų išsižadėjimas – ne vien tušti žodžiai. Herojų likimai parodo, kokia neišvengiama našta tvirti moralės principai prislegia žmogaus pečius. Čia nėra vienareikšmiško happy end‘o. Nesitikėk teisybės, nelauk atpildo, turėk išminties susitaikyti – tą kalba ir senuko Nikolajaus, ir keturiolikametės Nelės likimai. Tai, kad esi moralus, sąžininingas, teisingas, visiškai negarantuoja laimės, gal net priešingai. Bet juk toks esi ne todėl, kad bijai sulaukti atpildo už blogį, bet tiesiog todėl, kad kitaip negali.

Po herojų gyvenimus visoje knygoje šeimininkauja Likimas. Ir jo iššūkiams žmogus per menkas atsispirti. Kaip pranašiškai nuskamba Natašos, paliekančios šeimą ir bėgančios paskui lengvabūdį mylimajį, žodžiai: „Argi aš džiaugtis einu pas jį? Argi aš nežinau, kas manęs ten laukia ir ką aš dėl jo iškentėsiu?“ (p.47). Tačiau ir kančioje esama laimės, o laimėje – kančios.

Daugybę spjūvių į veidą ištvėrę herojai lieka nuskriausti, bet ne pažeminti. Savo kalčių ir nuodėmių pripažinimas galiausiai susijungia su beatodairiška ir besąlygiška meile – bausme ir dovana, kurios skirtos ne kiekvienam.

Pasiilgusiems KNYGOS