Mark Gatiss – britų aktorius (jis yra vienas iš sketch* komedijos tipo grupės „Džentelmenų lyga“ („The League of Gentlemen“) narių) ir rašytojas, kurio plunksnai priklauso scenarijai kultiniam britų TV serialui „Daktaras Kas“ („Doctor Who“) – ilgiausiai rodomam serialui pasaulyje (pradėtas 1963 m.), pasakojančiam apie pagrindinio veikėjo keliones laiku kovojant su blogiu (pagrindinį veikėją seriale vaidino ~10 aktorių, o scenarijus serialui rašė daugelis garsių asmenų; M. Gatiss plunksnai priklauso ir keturių šios serijos romanų autorystė).

Knyga „Vezuvijaus klubas“ autorius bando pabėgti nuo „Daktaro Kas“ rašytojo vaidmens: 2004 m. pasirodęs romanas yra pirmasis didelės apimties kūrinys, nepriklausantis minėtai serijai. Vis dėlto panašumų su senuoju stiliumi atrasti galima: „Vezuvijaus klubo“ veikėjus autorius nukelia į XX a. pradžią, kai Jos Didenybės slaptojoje tarnyboje darbuojasi agentas (be abejo, slaptasis) Liuciferis Boksas. Visuomenė jį pažįsta kaip dailininką (dažniausiai piešia turtingų užsakovų portretus), gyvenantį Downing Street 9 (šios gatvės 10 numeriu pažymėtame name yra Didžiosios Britanijos ministro pirmininko rezidencija). Tačiau skaitytojai žino, kad ši profesija tik priedanga vienam garsiausių (kaip jis prisistato) praėjusio amžiaus pradžios agentų.

Skaitydamas Liuciferio Bokso nuotykius, negali šio veikėjo nelyginti su kitu Britų slaptosios tarnybos agentu – legendiniu Bondu. Džeimsu Bondu. Garsusis agentas 007 žvalgyboje pradėjo dirbti XX a. viduryje, todėl nenustebčiau, jeigu vėliau išaiškėtų, kad M. Gatiss veikėjas pasirodytų esąs garsiojo agento pirmtakas (agentas 001 arba pirmasis agentas 007, jeigu numeriai perduodami agentui pasitraukus iš tarnybos, t. y. mirus). Panašumų tarp šių agentų iš tiesų daug: abu – žavūs vyrai, kuriems netrūksta dailiosios lyties dėmesio, abu pasižymi skvarbiu protu, puikia fizine forma ir geromis manieromis, abu turi griežtus bosus (tiesa, L. Bokso tiesioginis viršininkas labai skiriasi nuo Dž. Bondo viršininko M: Džošua Reinoldsas – maždaug trijų pėdų ūgio nykštukas, „vilkintis surdutu su įspūdinga apykakle“; visada linksmas). Kiti skirtumai? Tik tie, kuriuos įtakojo skirtingos epochos: L. Boksas neturi automobilio (nes jų dar nėra?), todėl važinėti tenka kebais, L. Boksas neturi įmantrių slaptų „žaisliukų“ – lagaminėlio su šnipo reikmenims, raketos cigaretėje, „Rolex‘o“ su pjūkleliu ar parkerio, iš kurio teka rūgštis (nes dar nėra pono Q?), – todėl tenka pasikliauti tik pistoletu, savo protu ir jėga. Na, gal dar tuputį sėkme. Visa kita – kaip ir Dž. Bondo serijose: neįtikėtinos situacijos, neįtikėtini pavojai, neįtikėtini išsigelbėjimai. Būtent todėl romanas „Vezuvijaus klubas“ priskiriamas dviems žanrams: šnipų romanui ir istoriniams nuotykiams.

Romane „Vezuvijaus klubas“ aprašomi nuotykiai prasideda nuo agento Džoselino Pūpo, dirbusio Neapolyje ir tyrusio dviejų gerbiamų geologų mirties aplinkybes, dingimo. Šaunusis Liuciferis Boksas siunčiamas pasidomėti visa istorija. Romano veiksmas vystosi labai intensyviai: viena po kitos paslaptingesnės mirtys, persekiojimai ir pasikėsinimai, gražios moterys ir į bėdą pakliuvę draugai bei pažįstami keičia vienas kitą taip greitai, kad vos spėji sekti siužetą. Kaip ir dera tokio stiliaus kūriniuose, superagentui teks susidurti su superblogiukais, kurie jeigu keršija, tai visam pasauliui, jeigu nori valdyti, tai tik tą patį visą pasaulį. Be abejo, Džeimsas Bondas, atsiprašau, – Liuciferis Boksas nugalės piktąsias jėgas ir išgelbės pasaulį, kaip ir reikalauja žanro kanonai.

Nesu šnipų romanų mėgėjas ir žinovas (nepamenu, kad būčiau ką skaitęs ar matęs be ne kartą jau minėto Dž. Bondo nuotykių), todėl įvertindamas romaną „Vezuvijaus klubas“ kaip stereotipinį šnipų romaną galiu pasirodyti nekuklus. Tačiau šį kūrinį perskaičiau su malonumu: šablonus ir nuspėjamą siužetą gelbėjo romano intensyvumas, britiškas humoras ir įsidėmėtinas knygos dizainas: pradedant viršeliu, kuris imituoja seną, gerokai patrintą knygą, priešlapiuose sudėtas XX a. pr. stiliaus reklamas ir baigiant iliustracijomis. Prie teigiamo įspūdžio prisidėjo ir tai, kad senokai susidūriau su nuotykiniu-detektyviniu žanru: neabejotina, kad jeigu tektų skaityti tokią antrą ar trečią knygą, įspūdis būtų ganėtinai prastesnis – kaip minėjau, trafaretų yra nemažai.

Apie tokią galimybę užsiminiau ne be reikalo, nes neseniai (2006 m. rudenį) pasirodė antroji L. Bokso nuotykių dalis – romanas „Blogis gintare“ („The Devil in Amber“). Tikėtina, kad M. Gatiss rimtai pasiryžęs į Jos Didenybės slaptosios tarnybos legendinių agentų sąrašą įtraukti ir Liuciferį Boksą. Pirmas blynas pasisekė neblogai: romanas „Vezuvijaus klubas“ buvo nominuotas „British Book Awards 2006“ kategorijoje „Best Newcomer“.

P. S. Be poros korektūros klaidų didelių vertimo „liapsusų“ nepastebėjau, tačiau vienos iš veikėjų vardą Delilah būtų geriau rašyti ne Dilaila , o Dalila – būten tokia biblijinės veikėjos vardo forma vartojama lietuvių literatūroje (žr. legendą apie Samsoną ir Dalilą).

Istorinis šnipų romanas arba Džeimso Bondo pirmtakas

* Sketch – trumpos televizijos arba teatro humoro scenos, esančios didesnio vaidinimo dalis.

Politinio proceso Lietuvoje 2003-aisiais analizė. Tokia paraštė po knygos pavadinimu iš tiesų slepia atstatydintojo prezidento Rolando Pakso kelią į Prezidentūrą, šiek tiek – kelią iš jos ir patį buvimą prezidentu. Iš tiesų įvykiai prieš trejus metus politinėje arenoje vijo vienas kitą. Kasdien vis naujos pavardės, naujos detalės, naujos citatos iš paviešintų pokalbių, naujos sąmokslo teorijos. Tokioje isterijoje buvo lengva pasiklysti ir, įsipainiojus į detalių voratinklį, pamiršti pačią esmę. Natūralu, kad informacijos perteklius tuomet neretam sukėlė atstūmimo reakciją. Persisotinti komentarų, hipotezių buvo labai lengva. Išgryninti pagrindines skandalo gaires – sunku. Būtent analizės, nuo kurios nuvalytos nereikšmingos detalės, ir tikėjausi iš šios žurnalisto A.Matonio ir politologo R.Lopatos knygos.

Knyga suskirstyta į tris skyrius. „Aštuoni Lietuvos mėnesiai su prezidentu Rolandu Paksu: didžioji šachmatų partija mažojoje lentoje“ vietomis pasirodė sunkokai sukramtoma. Poskyris „Apie laisvos valstybės ir visuomenės santykius“ – pernelyg teorinis, lyg skaityčiau vadovėlį aukštųjų mokyklų studentams. Tačiau „išorinės aplinkos poveikį“ aprašantys autoriai iš tiesų pateikė išsamią ir įdomią analizę. Lietuvoje kilęs skandalas argumentuotai susietas su įvykiais pasauliniame kontekste, parodant, kad kilo ne pats savaime, bet yra didelio mechanizmo mažas sraigtelis. Tai – informacija, kuri kasdienių įvykių sraute visuomenės galėjo nepasiekti, o pasiekusi – likti neišgirsta. Autoriai dekonstruoja įtakingų jėgų sukurtą mechanizmą, viešųjų ryšių strategijas pagrįsdami konkrečiais R.Pakso veiklos pavyzdžiais.

„Politinė terpė: parlamentinė komisija ir „Bermudų trikampis“. Skyrius, labiausiai primenantis įvykių išklotinę. Bet vargu ar buvo kitas būdas pateikti tyrimų komisijos darbą, aukščiausių šalies politikos asmenų požiūrį (neretai besikaitaliojantį), praskleisti partijų gyvenimo kuluarus. Šioje vietoje iš knygos autorių pasigedau truputį daugiau kritiškumo. Tai nereiškia, kad būtina pasakyti, kas yra geriečiai, o kas – blogiečiai. Tačiau jei A.Kubilius pasakė taip, A.Paulauskas – kitaip, o A.Brazauskas – visai nieko nepasakė, vis tiek lieka klausimas - kodėl?

Įdomiausias man pasirodė trečiasis knygos skyrius – „Nuomonių pliuralizmas: nacionalinis ir globalinis“. Ypač susidomėjusi skaičiau apie skandalo atgarsius pasaulyje. „Watergate Lietuvoje“, „Lakūnas prieš kritimą“, „Ramus kaip belgas“ (p.229) – tai antraštės ne iš Lietuvos, bet iš pasaulio žiniasklaidos. Galbūt klysiu, bet tiek skandalo metu, tiek jam pasibaigus buvo daug pavienių pranešimų apie užsienio politikų požiūrį į įvykius Lietuvoje, tačiau nebuvo išsamesnės, visa apimančios analizės, kokių padarinių sulaukta tarptautinėje politinėje arenoje ir kokį mūsų šalies įvaizdį tuo metu formavo pasaulio žiniasklaida.

Tikriausiai vienas pagrindinių tokio žanro knygų reikalavimų turėtų būti nešališkumas. Kiek jo yra „Prezidento suktuke“, galima ginčytis. R.Paksą palaikantys asmenys, žinoma, šauks, kad tai juodu ant balto surašytas melas. Oponentai tvirtins, kad tai visiškai objektyvi knyga. Viena galima pasakyti tvirtai: knygoje naudotasi daugybe šaltinių. Tai – nacionalinio ir komercinių televizijos kanalų žinių reportažai, politinės laidos, konkuruojančių dienraščių straipsniai, pačių autorių interviu su politinių procesų analitikais. Manau, kai šaltinių atranka ir gausa suteikė didelio svorio objektyvumo svarstyklėms.

Savo sandara ir medžiagos išdėstymu (tik ne apimtimi) diplominį darbą primenanti knyga ir baigiama lyg bakalauro ar magistro darbo vaisius – ilgu priedų sąrašu. Tai – nuotraukos, pokalbių išklotinės, politikų ir įtartinų asmenų ryšių schema, skandalo kronika, visuomenės pareiškimai ir t.t. Tikrai pravers, jei koks iš užmaršties išniręs politinis veikėjas jums pasirodys girdėtas prezidentūros skandale.

Ir rinkėjams, ir kenkėjams

Pradžiai norėčiau ne apie knygą, o apie S. Beckett’o atradimą tarp P. Coelho, S. Kingo, D. Brown’o ir kitų šiandien perkamų rašytojų. Toks noras kilo perskaitytos knygos gale pamačius jos tiražo skaičių - 1500. Kone apsiverkiau dėl savęs ir likusių 1499 egzempliorių savininkų. Dėl šventos savo ramybės manysiu, kad kiekviena Lietuvos biblioteka įsigijo bent po vieną Beckett’o trilogijos egzempliorių (nors dar tik dvi dalys išleistos) ir, tam knygraužiui, kuris knygų neperka ir/ar neįperka, o tik skaito,- nebus problemos gauti ir suryti verčiantį išversti savo sąmonę tekstą.

Pamenu, tada buvo antrojo mileniumo pabaiga, ir visi be išimties postino įvairiausius topus. Kas geriausių šimtmečio filmų, kas geriausių muzikos albumų, kas gražiausių mašinų modelių, kas knygų, kurios vertos vadintis klasika. Būtent tarp pastarųjų radau Beckett’o trilogiją. Šalia Šekspyro “Otelo”, , Dantės “Dieviškosios komedijos”, Ovidijaus “Metamorfozių” ir kitų, su kuo mus per prievartą supažindino vidurinėje mokykloje. Manykim, kad pasirodžius lietuviškai J. L. Borges, S. Rushdie, A. Doblin’as, ir S. Beckett’as bus taip pat nesavanoriai grūdami ateinančiai kartai. Nematau tame nieko blogo, veikiau tik teigiamas puses. Nors yra viena neigiama - po Beckett’o visos kitos išliaupsintos rašliavos nebesiskaito, atrodo (o gal ir yra) pigios, lėkštos, paviršutiniškos ir nevertos laiko gaišimo. Tačiau ne skaitymo ir juo labiau Beckett’o idealizavimui yra skirtas šis tekstas...

Po pirmosios S. Beckett’o trilogijos knygos “Molojus” nebuvo likę jokių iliuzijų, kad antroji,- “Malonas miršta”, visus klaustukus pavers taškais. Išankstinė nuostata net neleido tikėtis, kad bus lengvai nuspėjamas ryšys tarp “Molojaus” ir “Malonas miršta”. Tačiau jis buvo daugiau negu akivaizdus, nors susipažinus su kita Beckett’o kūryba (beje jau turime lietuviškai knygą “Prancūziški apsakymai”) gal per daug drastiška taip teigti, nes visur vyrauja tik jam vienam būdingas pasaulis ir, daugumos nuomone, absurdo teatro atmosfera. Tad nieko nuostabaus, kad knygoje “Malonas miršta” vėl stovima ties žmogaus metamorfozės ištakomis, vėl regime net baisiausiame sapne nematytą pasaulį, ir vėl genijaus plunksna pagimdytose klajonėse ieškome būties supratimo.

Jeigu “Molojų” galima buvo pavadinti “kelio knyga”, tai “Malonas miršta” tiktų “lovos knygos” etiketė. Čia daug ryškiau atsiskleidžia rašymo ir įkalinimo lovoje tema: be dviprasmybių pasakoma, kad mirštantysis herojus iš abiejų pusių nusmailintu pieštuku keverzoja į storą sąsiuvinį tą menką dalį tų dalykų, kurie šauna į galvą, nors jis tiki, kad tie dalykai yra svarbiausi (104 psl.). Galop Malonas prisipažįsta, kad “Tai – mano gyvenimas, tame sąsiuvinyje” (131 psl.). Ir spėju, kad kažkieno gyvenimas pasibaigs sulig to sąsiuvinio paskutiniu puslapiu. Šiuo atveju “ viskas bus baigta su Merfiais, Mersjė, Molojais, Moranais ir kitais Malonais” (81 psl.). Malonas rašo, kad sužinotų, ką, kur ir kaip priėjo. Kaip jis pats tai įvardija – atlieka savo gyvenimo inventorizaciją.

Nieko nuostabaus, kad Malonas miršta, gi jam jau 84-i ( trisdešimt tūkstančių prieš tai prabėgusių dienų). Ilgas nueitas kelias, švininė realybė ir dar likusios svajonės. Pasiilgta galimybė šliaužioti, kaip tai darė iki šiol: skaudžiai, purvinai ir iki visko galo. Noras susigražinti, velnias žino kur, dingusią Lazdą. Svajonė sučiupti mažą mergaičiukę, užsmaugti trim ketvirčiais ir priversti ją paduot lazdą, atnešt sriubos, ištuštinti naktipuodžius, paglamonėti, nusišypsoti, pabūti šalia ir eiti paskui katafalką ašarojant. (130 psl.) Argi ne to geidžia dauguma sukriošėlių, kurie dėl katalepsijos patys nebepajėgia pakilt iš lovos, tačiau nekarpytais rankų nagais gali skaudžiai įžnybt į jauną mėsą? Pasirodo, Malonas ne išskirtinis. Jis toks kaip mes, tik jam nedaug liko. Daug mažiau nei kiekvienam iš mūsų. Anksčiau jis darė viską, kad prastumtų laiką. Dabar jau nebe. Žmogus sendamas keičiasi. Kol galop jis įkalinamas būtyje ir ima į save žiūrėti iš šalies. Nebesuvokdamas kokie prisiminimai yra apie jį patį, kokie išgalvoti, kokie susapnuoti. Tačiau svarbu „Užlietam lavos išlikti šaltam kaip marmuras – štai kada pamatai, ką reiškia būti žmogumi“ . (105 psl.)

Šioje knygoje istorija gimsta iš istorijos. Pasakotojas pasakoja istoriją, tačiau kartais pamiršta, ką pasakoja, o kartais - kad pasakoja, tačiau įdomiausias klausimas yra „kodėl?“. O tai suvokti skaitytojui dar sunkiau. Viena istorija greitai keičia kitą, kartais atskirta pastraipa, kartais tik kableliu, kartais išgalvojimai pratęsia pasakotojo mintis, kartais atvirkščiai. Visa tai duoda „gyvo“ teksto įspūdį, ir skaitant neleidžia nustoti būdrauti. Žiūrėk, praleisi pro akių tinklainę pusę sakinio ir liksi pakibęs su klausimu „o apie ką dabar rašo?“. Nors dar dažniau keliskart perskaitytas tas pats sakinys pakabina neką mažiau klausimų.

Autorius pagaliau pasako, kokią reikšmę turi kišenėse saugomi ir čiulpiami akmenukai. Ir tuo vėl leidžia bei verčia dar kartą grįžti prie „Molojaus“ ir prie akmenukų žongliravimo scenos. Ir taip ne kartą laksčiau nuo vienos knygos prie kitos. Rodos,veikėjus gali ant pirštų suskaičiuoti, tačiau visi jie arba pilki, arba prasideda iš M. Kai kas pasakytų, kad „durnizmas gilintis į tokį absurdą“, tačiau aš iš to gavau naują požiūrį į romaną.

Ir, po velnių, kad ir kaip būtų keista, gerai pagalvojus, suprantu, kad tai nėra knyga apie vienatvę, liūdesį ar neapykantą, viskas sukasi apie gyvenimą, stovint ties mirties slenksčiu.

Ir dar keisčiau, kad knyga nesibaigia tašku: kas nutiko? Malonas mirė berašydamas? Maloną (Morisą) nudėjo kirvuku? O gal tiesiog baigėsi inventorizacijos sąsiuvinys? Ar grafitas? Kas žino..

Ne taip seniai maniau, kad Kundera ir Faulzas yra romanų rašymo dievai, tačiau Beckett‘as yra anų dievų Dievas. Jis sugeba kankinti ir marinti ne tik patį herojų, bet ir skaitytoją. Beskaitant „Molojų“ ėmė skaudėti kojų sąnariai, tačiau tai tik fizinis trūkumas, mažmožis palyginus su išgyvenimais, kurie apėmė po to, kai Malonas išslydino iš rankos pieštuką ir pavogė iš skaitytojo keturiasdešimt aštuonias valandas, per kurias buvo pabaigta viskas, kas siejasi su Malonu ir, per kurias įvyko kažkas linksmo. Beckett‘as rašydamas žaidžia su viskuo: žodžiais, teksto struktūra, pasakojimo ritmu, istorijos laiku, detalių kryžminimu su abstrakcijomis ir skaitytojo įtraukimu į tik jam vienam suvokiamų taisyklių žaidimą.

Skaitant Beckett‘o kūrinius imu jaustis realybėje susidūręs su reliatyvizmo principu: knygos viršelis tas pats, raidžių šriftas tas pats, puslapių skaičius toks pats, tačiau knygos turinys ir jo suvokimas mano sąmonėje sulig kiekvienu pakartotiniu skaitymu vis kinta. Mistika, neleidžianti suvokti, kaip mūsų suvargusios šalelės literatai iki šiol kalbėjo apie romano kaip žanro magiją patys neskaitę Beckett‘o. Kaip sakė Parulskis apie grafomanus, taip aš apie literatus, nesugebančius pažvelgti toliau A. Churgino pasenusių vertinių, : „šaudyti juos“. Niekada nemaniau, kad dėkosiu valstybei už jos indėlį į kultūrą, tačiau jei ne valstybės stipendija vertėjai Violetai Tauragienei, tai kaži, ar išvis kada nors Becket‘o trilogija būtų atgulusi dulkėti Lietuvos knygynuose, o jei ir būtų, tai apie vertimą geriau būtų nekalbėti. Šiuokart sakau be jokios ironijos: „Ačiū, Lietuvos valstybe, ir ačiū tau, Prancūzijos kultūrinės politikos institucionalizacija“. Ir tikrai ne ačiū leidyklai,ant nugarėlės pripostinusiai G. Josipovici, Ellmano ir H. Pinterio pasisakymų apie trilogiją. Net leidus pasirinkti tinkamus atsakymus retas tūlas žmogelis atspės, kuris iš jų yra 2005 m. literatūros Nobelio premijos lauretas, kuris akademiniams studentams žinomas kaip veikalo „Pasaulis ir knyga“ autorius, o kuris tiesiog tokių rašytojų kaip J. Joyce, O. Wilde ir Beckett‘as biografas.

Tam kartui būtų viskas apie knygą, jos autorių ir šiaip papaistymus literatūrinių vertybių tematika. Lauksime paskutiniosios trilogijos dalies, kad galėtume galutinai nusimarinti iš laimės beskaitant.

Modernus romanas dabar, nors parašytas prieš pusę amžiaus

2004 m. spalio 23 d., būdama 98 metų mirė paskutinė kinė, naudojusi nušu raštą. Šis raštas buvo žinomas tik Hunano provincijoje (Pietų Kinija). Pagrindinė nušu ypatybė – rašyti juo mokėjo tik moterys. Tai motinų dukterims perduodamas raštas, buvęs paslaptimi vyrams.

Kaip prisipažįsta pati Alma Alexander (žr. knygoje pridedamą skyrių „Istorinės pastabos (romano rašymas)“), žinia apie tokį raštą taip sužavėjo autorę, kad ji pasinėrė į Kinijos studijas: papročius, miestų aprašymus, Kinijos aristokračių kasdieninio gyvenimo smulkmenas, Tao mokymus... Tačiau knyga „Dzin-šei paslaptys“ nėra istorinis romanas, nes autorė pasirinko lengvesnį kelią – A. Alexander išgalvojo naują pasaulį, kuriame daug kas pasiskolinta iš senovės Kinijos („Aš pasinaudojau bendra koncepcija ir sukūriau, aišku, kitokį pasaulį, tačiau pagrindai liko“, 589 p.). Reikia gerbti autorę už tai, kad skaitytojams „nekabina makaronų“ ir savo išmislo nepateikia kaip „galimos“ istorinės tiesos, tačiau kartu tenka apgailestauti, kad dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių A. Alexander nepasuko Mika Waltari ar Umberto Eco keliu ir nesukūrė istorinio romano apie senovės Kiniją – skaityti būtų ir įdomiau, ir vertingiau, nes dabar tenka abejoti romane aprašytų įvykių ar papročių tikrumu.

Taigi, knygos „Dzin-šei paslaptys“ veiksmo vieta – išgalvotas pasaulis, labai panašus į imperatorių valdomą Kiniją. Vienas pagrindinių skirtumų – A. Alexander aprašomos imperijos gyvenime svarbiausią vietą užima moterys: čia jos ir faktiškos valdovės, ir kariai, ir gydytojai, ir poetės. O „Vyrai dalyvauja veiksme kaip antraeiliai personažai – sutuoktiniai, burtininkai, amatininkai, kariai, elgetos, suteikdami matriarchalinei visuomenei ryškumo ir stabilumo“ (ketvirtas viršelis).

Romano ašis – vienos dzin-šei seserijos likimas. Dzin-šei – „įsipareigojama seserystė tarp bičiulių moterų, nesusijusių kraujo ryšiais. Priesaiką davusios seserys būna kur kas artimesnės vienos kitoms nei kraujo seserys; dzin-šei būdavo neišardomas ir šventas įsipareigojimas, trunkantis visą gyvenimą. Jeigu sesuo paprašydavo ko nors kito sesers dzin-šei vardu, prašymas turėdavo būti įvykdomas bet kuria kaina.“ (592 p.) Toks ryšys sujungė aštuonias moteris, įkūnijančias skirtingus tipus: motinos, valdovės, dvasininkės, karės, globėjos, gydytojos, mokslininkės, nepriklausomosios. Romane jos visos kažko siekia: pripažinimo, ramybės, garbingumo, teisingumo, jaukumo, žinių, meilės. Dauguma veikėjų pakankamai vienpusiškos, pavyzdžiui, Saforna, imperijos sargybinė, – moters-karės paveikslas, kuriame vietos yra tik amazonės bruožams. Toks „iškristalizavimas“ leidžia autorei lengviau atskleisti požiūrį į kiekvieną tipažą, tačiau pernelyg supaprastina veikėjus, kas neleidžia skaitytojui sukurto pasaulio priimti kaip mūsų pasaulio atvaizdo.

Didelis pagrindinių veikėjų skaičius turi ir kitą trūkumą – romanas išsitęsia, pasidaro netolygus. Pradėtas tarytum įžanga į epą, vėliau pasimeta tarp fantastikos ir meilės, valdovų gyvenimo problemų ir paprastos moters likimo. Skiriasi ir romano intensyvumas: po smulkmeniškų siužeto detalių vardinimo įvykiai staiga netikėtai aprašomi keliais sakiniais. Klasikinės saliamoniškos istorijos apie dvi moteris ir kūdikį pavertimas ginču tarp dviejų vyrų, besiaiškinančių kam priklauso pasodinti medžiai, geriausia parodo, kad tekstas priklauso ne meistro plunksnai.

Nors neigiamą nuomonę apie knygą turėtų sudaryti išvardinti trūkumai (vienpusiški charakteriai, per daug veikėjų arba per trumpas romanas), tačiau romane labiausiai kliuvo išgalvotų žodžių vartojimas, kuris man pasirodė visiškai betikslis. Pavyzdžiui, vietoj žodžio amžius vartojamas žodis kala , vietoj močiutė – baja ; kiekvienas mėnuo turi savo pavadinimą (kuris niekam nereikalingas), kiekvienas amžius – taip pat (nors būtų galima išsiversti ir paprastai: pavyzdžiui, „Antrasis amžius, pieninių dantų iškritimas“). Visi šie žodžiai pateikti knygos gale esančiame žodyne, tačiau pradėję jį skaityti užbėgsite siužetui už akių, nes kai kurių veikėjų aprašyme pateikiama informacija, kurią turėtumėte sužinoti paskutiniame romano ketvirtyje.

Knygą priskirčiau moteriškųjų tipui: pasaulį tvarko moterys, pagrindiniai veikėjai – moterys, temos taip pat sukasi apie moteris (karės, valdovės ar žinių siekiančios moters dalia), todėl nustebino retkarčiais pasitaikantys žiaurumai – tiek aprašymai (pavyzdžiui, bausmių), tiek kai kurie likimai. Tikintys, kad moterų valdomas pasaulis būtų taikingesnis, teisingesnis ir kitaip geresnis, bus nustebinti pesimistišku požiūriu.

Apibendrindamas savo vyrišką požiūrį į sukurtą dzin-šei pasaulį, paminėsiu, kad nepaisant trūkumų romanas perskaitomas pakankamai lengvai ir greitai nežiūrint jo apimties (600 p. be vieno). Knyga būtų įdomesnė, jeigu tai būtų istorinis romanas, kuriame dalyvauja mažiau pagrindinių veikėjų, arba didesnis fantastinis epas, kuris leistų veikėjus atskleisti įvairiapusiškiau. O gal kūrinys tiesiog subalansuotas moterims ir netinka vyrams?

P. S. Skaitant knygą, ramybės nedavė vienas klausimas, į kurį atsakymo taip ir neradau: o jeigu dzin-šei sesuo paprašytų atlikti ką nors blogo: ką daryti tada?

Moterų valdomas pasaulis. Fantazija senovės Kinijos tema

Retas atvejis, kai pats knygos pavadinimas iš pradžių skaitantįjį priverčia loštelėti savo taiklumu, pats pretentuodamas į laikui nepavaldžią aksiomą. “Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti”, - vadinasi, gyvenk nuotykiais, meilės istorijomis, iššūkiais, pakilimais ir kritimais. Spyris į užpakalį panirusiems į pelkės gyvenimą. Ir tik vėliau, jau nusikračius pirmojo įspūdžio virpulį, kyla dvejonė: ar tikrai gyvenu, kad kitiems papasakočiau?Kad mano gyvenimas būtų skambus, ryškus? O gal viso labo rėksmingas ir tuščias, bet užtat – stebinantis kitus? Kaip rasti tą ribą?

Aišku, kad ponas GGM ją randa. Tiksliau, vargu ar apskritai jos ieško. LotynųAmerikos literatūros perlo gyslomis, natūralu, pulsuoja kitoks kraujas. Ir gyvenimas jo – tirštas visko: ir pavojų, ir euforijos, ir šlovės, ir abejonės akimirkų. Abejojo juo, pasirodo, daugiausiai artimieji. “n” kartų iš universiteto išmestas – laikinai ar visam – jaunuolis mieliau mokėsi meilės meno. Ir pas perkamas, ir pas kitų vyrų apžieduotas damas. Iš čia – ir sultingos akimirkos apie pavogtos aistros kąsnius, ir gėdingi raustelėjimai prisiminus, kaip meilužės lovoje GGM aptikęs vyras subtiliai jį paniekino.

Bet jei GGM visą laiką būtų skyręs vien “tai” veiklai, Nobelio premiją būtų matęs kaip savo ausis. Aistringiau nei sutiktąsias moteris rašytojas prisimena savo skaitytas knygas ir jas lydėjusias diskusijas su bendraamžiais ir bendraminčiais. Skaityti, skaityti, skaityti be atvangos. Tokį malonų nuosprendį nuo mažens sau paskyrė GGM. O įgimtos savybės ir žurnalisto darbas jam leido iš arti stebėti įtemptas šalies politinio gyvenimo akimirkas, jausti, kuo alsuoja paprasti žmonės. Dar reikėtų pridėti į giminės kraują įaugusį mokėjimą pagražinti istorijas. Pavyzdžiui, rašytojo tėvų meilės istorija jų pačių lūpose apaugdavo vis naujomis detalėmis, kol galiausiai tapo neaišku, kas tiesa, o kas – tik gražūs pramanai.

Visa tai drauge turbūt ir nulėmė, jog jį taip gera skaityti. Net kelis kartus primenama artima draugystė su tokiu ponu Fideliu nesuerzina taip, kaip galėtų ar turėtų. Tekstas - sodrus, žodis - sklandus, akimirkos – gyvos. Lyg ir atsispirta pagundai save išaukštini ar pernelyg nuvertinti iš kolumbietiško (jei toks egzistuoja) kuklumo.

O kaip dėl to “gyventi, kad galėtum apie save papasakoti kitiems?” Yra žmonių, kuriuos nuotykiai, iššūkiai pasirenka patys. Ir nieko čia nepadarysi. GGM –žmogus, nebijojęs gyvenimo – tuo viskas ir tebūnie pasakyta. Lieka malonus įspūdis, kad kitiems Marquezas pasakoja apie save norėdamas pasidalinti, o ne pasilypėti aukščiau.

Visada smalsu, kur apie save rašantis žmogus deda tašką. Kur jis nusprendžia, kad jau užteks? Šioje knygoje taškas dedamas toje vietoje, nuo kurios prisiminimais susidomėtų meilės romanų pasaulio damos. „....radau jos atsakymą“ – paskutinieji knygos žodžiai. Ačiū ir už tai, kas liko nepasakyta.

Jei šiame ar aname pasaulyje sutikčiau poną GGM, jam papasakočiau, kad knyga „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“ mažoje Europos šalyje išleista su užklijuotu popierėliu ant trečiojo puslapio. Ant popierėlio išspausdintas knygos pavadinimas. O po juo - tokios ryškios pastangos paslėpti kitą pavadinimą, atspausdintą ant paties knygos lapo. Kažin, susidomėtų?..

Kolumbietiška sriuba. Tirštoka

Tik pasirodžiusi prekyboje knyga „Graikų ir romėnų mitologija“ iš karto patraukė mano dėmesį: patogus kišeninis formatas, kieti viršeliai ir kokybiškas leidimas („slidus“ popierius, daug iliustracijų). Pavadinimas taip pat atrodė daug žadantis, todėl kai šis leidinėlis atsirado mano namuose, jam neteko ilgai dulkėti lentynoje laukiant savosios eilės būti perskaitytam.

Kadangi knygoje nėra jokios užuominos „su kuo ji galėtų būti valgoma“, nuo to ir pradėsime: „Graikų ir romėnų mitologija“ yra žinybinio tipo leidinys, todėl jame nerasite nuoseklaus teksto, siejančio atskirus skyrius ar dalis. Tai nėra trūkumas, tačiau jeigu tikėjotės vadovėlinio tipo pasakojimo, teks pakeisti skaitymo stilių. Nusiteikus ir pasirengus skaityti žinyną apie romėnų ir graikų mitologiją, lauks dar vienas netikėtumas – šis leidinys iš tiesų nelabai „tempia“ iki žinyno lygio: jis labiau primena santrauką arba konspektą. Štai pavyzdžiui viena skyriaus „Mitų prielaidos“ dalis „Kolonizacija“ (visa):
„Pirmosios kolonijos datuojamos nuo dorėnų, išvariusių jonėnų ir ajolų gentis į salas ir Mažosios Azijos link, įsiveržimo. IX a. pr. Kr. pabaigoje visas Egėjo jūros baseinas buvo graikų.
Tada imta kovoti su piratavimu ir stengtasi užimti strateginius punktus. Tačiau svarbiausias veiksnys vis dėlto buvo ekonomika: gyventojų daugėjo, o žemių mažėjo; norint pasiekti pietinės Rusijos javų laukus, Juodosios jūros pakrantėse buvo steigiamos faktorijos.
Prieš išvykstant užkariauti naujos vietovės, būdavo kreipiamasi į orakulą, kuris nurodydavo tikslią būsimos kolonijos vietą. Oficialus ryšys su miestu-motina buvo daugiausia religinis. Tapusios savarankiškos, kolonijos kurdavo kitas kolonijas: Milete buvo įkurtos devyniasdešimt penkios kolonijos. VI a. pr. Kr. persai išvarė graikus iš Mažosios Azijos. Fokajiečiai iškeliavo į Korsiką ir įkūrė Marselį.
Taip susidarė Didžioji Graikija, įsikūrusi pakrančių kolonijose. Visose Viduržemio jūros šalyse paplito graikų kultūra, jų menas, kalba, papročiai ir mitai.
Atvirkščiai, kolonijos galėjo turėti įtakos ir pačiai Graikijai. Pavyzdžiui, Jonija. Nepaisant persų vyravimo, ten išliko turtinga civilizacija. Jonijoje žemė buvo derlingesnė negu Graikijoje, erdvė atviresnė, gyvenimas turtingesnis ir monumentalesni miestai. Jonėnų šypsena, priešpastatyta dorėnų griežtumui. Tai rodo statulos, poezijos ir muzikos gyvumas, švenčių linksmumas, malonumų pomėgis.“(36-37 p.)
Kaip matyti, pateikiama labai apibendrinta informacija, todėl leidinys atrodo pakankamai paviršutiniškas.

Knygą sudaro penkios dalys: mitų prielaidos (bendra informacija apie senovės graikus: gyventojai, reljefas, klimatas, jūros įtaka, amatai, šeima, miestas, šventyklos ir t. t.), kaip mitai išliko iki mūsų dienų (poezija, dramos kūriniai, filosofijos bei istorijos darbai ir autoriai, Aleksandrijos ir Romos autoriai), mitų veikėjai (pagrindiniai veikėjai, antraeilės dievybės, herojai, pabaisos), mitiniai pasakojimai, Roma (trumpai apie romėnų gyvenimą bei keletas jų mitų). Nors knyga vadinasi „Graikų ir romėnų mitologija“, tačiau didžioji dalis aprašo senovės Antiką: 210 iš 260 puslapių skirta Peloponeso pusiasalio kultūrai.

Palyginus su kitomis šiai temai skirtomis knygomis – Michailo Kasparovo „Su skydu ir už skydo: pasakojimai apie senovės Graikijos kultūrą“ ar legendine Nikolajaus Kuno „Senovės Graikijos legendos ir mitai“ – šis leidinys nuvilia dalykine prasme: pateikiama informacija tokia skūpi, kad jeigu šioje srityje nelabai ką žinai ir knygą skaitai norėdamas susipažinti ar pagilinti turimas žinias, tai ši knyga pasirodys prasta pagalbininkė. Pavyzdžiui, apie garsiąją Delfų orakulo pranašystę karaliui Krezui rasite tik tiek: „pranašautoja pasakė Lidijos karaliui Krezui (Kroisui), kad didelė imperija bus sunaikinta, jeigu jis pradės karą su persais, bet tai buvo nerimta pranašystė!“ (77 p.) Kad knyga nesiekia žinyno lygio, rodo ir tai, kad iš dvylikos Heraklio žygių aprašyti tik du su puse, o iš Odisėjo kelionių beliko tik epizodai su Trojos arkliu, kiklopu, Kirke, sirenomis bei sugrįžimas į Itakę.

Tokios apimties knygai pasitaikė per daug netikslumų ir klaidų: pradedant keistai vartojamais žodžiais (Minojo civilizacija (31 p.), tironija ir tiranai (41 p.), Tanatas – mirties genijus (53 p.)), baigiant nebaigtomis iliustracijomis (vienuose piešinėliuose yra skaičiai, tačiau nėra aprašymų, ką jie reiškia, kituose yra aprašymai, bet piešinėliuose nenurodyta, kas yra kas) ar skyrių pavadinimais, kurie įdėti kitame puslapyje.

Nors knygos pradžioje paminėta, kad tai – knyga jaunimui, skaitydamas negalėjau atsikratyti jausmo, kad šis leidinys yra kažkokios kitos knygos santrauka ar trumpas pristatymas: kad ir mokyklinio vadovėlio. Todėl gaila, kad puikiai išleista knyga pasirodė skurdi dalykine prasme, net įvertinus ir tai, kad ji skirta jaunimui. O gal juo labiau įvertinus tai, kad ji skirta jaunimui.

P. S. Kaip skeptiškai bevertinčiau knygos turinį, tačiau jos leidimo kokybė sušvelnino neigiamą įspūdį: nors nėra ką ten skaityti, bet knygos nesinori paleisti iš rankų – laikas nuo laiko paimi pavartyti bei pasigrožėti ir vėl padedi nusivylęs pateikiama infromacija.

Graži suknelė, tuščia mergelė

58 nuotraukos. Pirmoji jų daryta 1965-aisiais, kai autoriui tebuvo dešimt metų. Paskutinioji albumo nuotrauka – 2003-ieji, Marcinkonys. Kas tarp jų? Daugiau kaip pusšimtis į nedidelį formatą suspaustų akimirkų, įkvėpimų, žvilgsnių. Sunkiai apibūdinama spalva – lyg nuo laiko pageltęs audinys ar senelių albumo nuotraukos. Lyg aprūdijusio metalo žaismas. Chronologine tvarka sudėliotos nuotraukos – lyg savotiška atsvara nechronologiniam, tvarkai nepaklūstančiam menininko žvilgsniui.

Praverčiu neabejotinai svarius ir reikšmingus Alfonso Andriuškevičiaus ir Agnės Narušytės samprotavimus. Prie jų dar būtinai sugrįšiu. O kol kas prieš akis - Lietuva. Nuo Vilniaus iki Sitkūnų, Salantų, Murališkių ir kitų net negirdėtų vietovių. Tik jos - ne ežerai, ne raukšlėtuose veiduose žibančios akys, ne žydintys kaštonai. Iš pradžių dar užsiliūliuoji: norėtųsi jam paskambinti iš sovietinio modelio telefono aparato, įsijungti lempinį televizorių ar pakviesti į pasimatymą absoliučiai teisingoje čeburekinėje. Bet ne romantikos, ne nostalgijos, ne varvančių vaikystės ledų čia reikia ieškoti. Socialinis peizažas – be šio pasiskolinto iš menotyrininkės Agnės Narušytės apibrėžimo neišsiversi. Miestas be įamžintų žmonių – o vis dėlto su ryškiais jų rankų pėdsakais. Ženklinti savo būtį – visų fotografijų leitmotyvas. Garbės žodis, sumaišius nuotraukas sunku būtų atskirti, kada įamžinta daug mačiusi Užupio namo siena – prieš dešimt ar trisdešimt metų. Kas keičiasi mieste? Kas keičiasi mūsų nusėstoje ir buities dulkėmis apkrėstoje žemėje? Daugiau troleibusų laidų labirintų, aukštesnės tvoros, senus plakatus pakeičiantys nauji – taip. Bet ir į didžiausius akibrokštus romiai žiūri kokia senutė palangė, iš lentgalių sudurstyta siena ar koks visai savarankiškas ir nepriklausomas vijoklis. Taip buvo, yra. Ar bus?

Vertikalė. Sugretinus kai kurias fotografijas blyksteli subtili autoriaus ironija. Gatvių stulpai kreivi lyg senučio skėčio metamas šešėlis. Saulės blyksnis į paminklą Lukiškės aikštėje bloškia taip pat smagiai, kaip kad tvojosi į sieną virš sovietinių svarstyklių prieš dvidešimt metų. Toje pačioje aikštėje suolai karstą rūstumu primenančiomis linijomis tebelieka pagrindinis erdvės veikėjas tada ir dabar. Vidutinio kiosko dydžio parduotuvikė su grotuotais langais, paskendusi tarp vasaros svaigulio, rodos, užvėrė duris prieš šimtą metų. Bet gi štai – Alešiškės,2003-ieji. Ir mintis, kad laikas –ne horizontali, bet vertikali plotmė, neatrodo absurdiška.

Vienatvė. Šis albumo bruožas apčiuopiamas nuo pirmųjų kadrų, bet pasiduoda įvardijamas tik kelintą kartą verčiant puslapius. Miestas ar nedidelis kaimelis jo pašonėje vis pildosi naujais žmogaus veiklos išraiškos būdais. Bet jo vienatvė nemąžta. Atrodo, kad žmonės prisitempė į smėlio dėžę žaislų, o patys išėjo namo. Palikę visus traktorius, namus, geležinkelio bėgius ir į Kažką nutiestus laiptus.

Retai kurios nuotaikos kvepia – bent jau man. Šitos – taip. Kvepia ne kaip reklaminiai plakatai šalia šviesoforo, viliojantys karštos kavos ar trapių bandelių aromatais. Vos vos jauti kylantį rūką, tvyrančią miglą, besismelkiančią drėgmę, salsvą saulės žybsnį, nuo parko suolo nubraukto vandens lašo kvapą. Kyla asociacijos. Lyg skrydis. Ne į Kanarų salas. Į pilkumą, kurioje tiek atspalvių. Į betoninį miesto gaudesį. Į šešėlių trypiamą žolę ir nejudinamas grindinio dulkes. Į namus, kuriuose nei smagu, nei negera.

Pristatyta tiek formų, prikurta tiek briaunų, linijų – o miesteliuose tebekursuoja beveik tokie pat autobusai, kaip nuotraukoje 1965-aisiais. Štai ir mąstyk žmogus, kas keičia, kas – tik keičiasi. O kas pasilieka.

Ne reklaminiu rakursu

Autorė: Almudena Grandes (g. 1960 m.) – viena labiausiai verčiamų šiuolaikinės ispanų literatūros ir viena populiariausių Ispanijos rašytojų. Debiutavo 1989 m. erotiniu romanu „Lulu amžiai“ (1990 m. ekranizuotas), kuris ne tik sudomino skaitytojus, bet ir pelnė kritikų pripažinimą. Už visą kūrybą 2002 m. gavo Menų ir literatūros premiją Premio Julian Basteiro .
„Kartono pilys“, originalo kalba pasirodęs 2004 m., yra naujausias autorės romanas (2005 m. pasirodė apsakymų rinkinys).

Siužetas: Devintasis dešimtmetis. Madridas. Meną studijuojančių jaunuolių meilės trikampis: vidutiniška dailės studentė Marija Chosė Sančes, kurso pažiba Markas Molina Šulcas ir kurso siela Chaimė Gonsalesas – skirtingos galimybės, skirtingi charakteriai, skirtingi likimai. Kad būtų pikantiškiau, autorė parinko ir skirtingus požiūrius į seksą: mergina, kankinama frigidiškumo problemų, impotentas ir sekso gigantas.

Romaną sudaro keturios dalys – menas, seksas, meilė ir mirtis. Tokia linija vystosi trijulės santykiai: studijos aukštojoje mokykloje, kūniški malonumai, konkurencija dėl Marijos meilės ir išsiskyrimas.

Turinys pakankamai subalansuotas: knyga neperkrauta studentijos, bohemos gyvenimu aštuoniasdešimtųjų Ispanijoje – taip išvengiant aprašymų, kurie būtų suprantami ir įdomūs tik „vietiniams“. Kelią į literatūrą pradėjusi erotiniu romanu, rašytoja nepamiršta šio gyvenimo prieskonio ir apžvelgiamoje knygoje, tačiau iki pornografijos nenusiritama. Sekso trise temoje išvengusi pagundų nuklysti į pikantiškų detalių aprašinėjimus, A. Grandes išvengia ir meilės romano à la Barbara Cartland: nepasakytum, kad parašyta ypatingai, bet saldumo taip pat išvengta. Romanas pradedamas mirtimi (viename iš Madrido aukcionų vertintoja dirbanti Marija Chosė Sančes sulaukia skambučio iš Valensijos Dailės akademijoje dėstytojaujančio Chaimės Gonsaleso apie garsaus dailininko Marko Molinos Šulco savižudybę), mirtimi baigiasi ir visi trijulės santykiai (tiek tiesiogine prasme – vieno iš trijulės mirtimi, tiek perkeltine – kaip minėta, draugystė subyrėjo). Tačiau mirtis, kaip ir menas, meilė bei seksas, šioje knygoje yra tiesiog gyvenimo dalis, faktas, neturintis apibendrinančios ar egzistencinės reikšmės.

Stilius. Romanas labai primena Pedro Almodovar‘o filmus (pavyzdžiui, „Mano paslapties gėlė“ ar „Sugrįžimas“): gyvenimiška, gal kiek išsiskirianti iš bendro standarto (bet ne tiek, kad būtų neįtikėtina) istorija, kurios centre – moteris.

Pažadai: 2002 m. premiją Premio Calamo už geriausią tų metų knygą gavęs A. Grandes romanas „Permainingi vėjai“ šiuo metu verčiamas į lietuvių kalbą.

Asmeninė nuomonė. Romanas „Kartono pilys“ – tai minorinis pasakojimas apie meilę, kuri, kaip ir visi pasakojimai apie meilę, yra svarbesni pasakotojui negu klausytojui (šiuo atveju – skaitytojui).

Meilės trikampio istorija: ispaniškas variantas be muilo operų

Labai keista knyga. Tokia keista, kad pirmą kartą, rašydama apžvalgą, nežinau, nei kuo pradėti, nei kaip pabaigti. Žvilgtelėjus į autoriaus pavardę (K.Ishiguro gimė Japonijoje, tačiau nuo penkerių gyvena Didžiojoje Britanijoje) tas keistumas, atrodo, nėra visai netikėtas. Bent jau man jo kraštiečių pavardės – Haruki Murakami ar nuostabusis Kobo Abė – žada kažką visai netikėto: Žmogų Avį, žmogų, kurį kankina ant kojų išaugę ridikėliai, ar namus į kartoninę dėžę iškeitusį vyrą.Knygos idėja ir šįkart pasirodė tikrai originali. Bet to, pasirodo, nepakanka.

Mūsų laikų Anglijoje, atokioje vietoje įkurtoje mokykloje mokosi ir gyvena Keitė, Rūta, Tomis ir dar daugybė jaunuolių. Savotiškas internatas, iš kurio pilnamečiai iškeliauja garsiai neaptarinėjamais keliais.Ir tai nenuostabu. Hailšemas – mokykla, sukurta specialiai klonams. Pamokos, egzaminai, kurso darbai – iš esmės visa tai neturi prasmės. Iš internatinės mokyklos jie keliauja į ūkį, iš ten – slaugyti organų donorų, o greitai ir patys jais tampa. Dvi, trys, daugiausiai keturios donorystės operacijos – ir klono nebelieka. Jų gyvenimas pasmerktas ne tik dėl to, kad daugelis jų mirs nesulaukę trisdešimties. Pedagogai į juos žiūri kaip į reto dizaino baldus ar panašius daiktus. Kitų žmonių nuomonės klonams dažniausiai nelemta sužinoti – jie su išoriniu pasauliu ilgai neturi jokio ryšio.

Pagrindinis knygos tikslas – įrodyti, kad žmogus yra žmogus, nepaisant jo atsiradimo Žemėje istorijos. Kad jo jausmus, emocijas, patirtį ir viltis būtina gerbti. Tačiau knygos herojų charakteriai man pasirodė tokie neįtikinantys, kad nori nenori skaitant iškyla kvailas klausimas – tai skiriamės mes ir ”jie”ar ne? Net jei į šią knygą reikėtų žiūrėti kaip į fantastikos romaną, tai nepaaiškina kai kurių siužeto skylių, trūkinėjančių charakterių linijų. Taip ir lieka neaišku, kaip bėgo herojų gyvenimas išvykus į ūkį, ką jie žino apie išorinį gyvenimą tebesimokydami mokykloje, ką jiems reiškia sąvoka ”tėvai” ir taip toliau.

Pasirinktas pasakojimo būdas taip pat atrodo keistas: Keitė pirmuoju asmeniu pasakoja savo ir likimo draugų gyvenimo istoriją. Tačiau labiausiai ji akcentuoja Rūtos ir Tomio baimes, nuojautas, reakcijas į numanomą savo lemtį. Tuo tarpu pačios Keitės išgyvenimai lieka užrakinti. Kas, turint omenyje tragiškas aplinkybes, yra ne visai suvokiama. Galbūt mergina, puikiai žinanti, kad jos gyvenimo dienos suskaičiuotos, iš tiesų labiau domėjosi svetimais likimais. Tačiau tai tik vėl paneigia žmogiškų jausmų galimybę. Jei Hailšemo auklėtiniai žinojo, kas yra gėda, meilė, skausmas, pyktis, pavydas, kaip jie galėjo taip abejingai, tiesiog antžmogiškai žiūrėti į savo tragišką lemtį?

Beje, Keitei savotiškai pasiseka. Net kai jos daugelis draugų jau palikę pasaulį, ji tebedirba slauge ir nėra paaukojusi nė vieno organo. Tačiau jos gyvenimo finalas vis tiek aiškus, nors ir keleriais metais ilgesnis nei buvusių mokslo draugų. Ir tas jos šaltakraujiškumas, visiškas baimės ar nevilties ignoravimas tiesiog neįtikina. Jis nėra pagimdytas kokių nors autogeninių treniruočių, meditacijų, asmenybės brandos. Man atrodo, kad jį pagimdė rašytojo abejingumas.

Keistoka ir blankoka

Dievaži, tingiu rašyti apžvalgas. Bet... jau seniai nesu skaičiusi tokios geros fantastinės, ne, apskritai – tokios geros knygos. Ko gero, teisus N. Gaimanas, teigdamas, kad tai – „geriausias fantastinis Anglijos romanas per pastaruosius septyniasdešimt metų“. Mano subjektyvioje lentynėlėje „Strendžas ir Norelis“ drąsiai stojasi greta Tolkieno ir Pullmano, Bulgakovo ir Gaimano (beje, pagal stilių, temą, atmosferą „Strendžas ir Norelis“ man kiek priminė to paties Gaimano „Žvaigždžių dulkes“). O užvis tiksliausias romano apibūdinimas, manau, puikuojasi ant rusiškojo leidimo viršelio: „Taip galėjo atrodyti romanas „Meistras ir Margarita“, jeigu jį būtų parašęs Dikensas“ (A. Genis).

„Džonatanas Strendžas ir misteris Norelis“ – tai autorės Sussanos Clarke pirmoji knyga, iš karto pribloškusi skaitytojus. S. Clarke nekūrė savo specifinio pasaulio, kaip, pvz., Viduržemis, ir vis dėlto sukūrė jį – romano veiksmas vyksta Anglijoje (ir Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje...), tačiau – Anglijoje alternatyvioje ir magiškoje, tokioje, kurią pažįstame nebent iš sakmių ir pasakų: kur burtininkai tarnauja karaliams, elfai grobia žmones ir pildosi senovinės pranašystės.

Žinoma, magiškoji S. Clarke Anglija turi ir savitą istoriją. Kadaise šiaurinę jos dalį, elfų kariaunos padedamas užėmė didžiausias Anglijos burtininkas Džonas Askglasas, vadinamas Karaliumi-Varnu. Ilgai ir gal ne visada teisingai valdęs (be Šiaurės Anglijos, Karalius-Varnas turėjo dar dvi karalystes: elfų šalyje ir pragare iš paties Liuciferio išsinuomotą kampelį) Askglasas pasitraukė, tačiau šiauriečiai iki šiol pripažįsta jį karaliumi ir laukia sugrįžtant. Kartu su Askglasu iš Anglijos pamažu pradėjo nykti ir magija – aukso amžiaus burtininkų, vadinamųjų aureatų kartą pakeitė kur kas silpnesni „sidabro amžiaus“ argentinianai, na o XIX a. pradžios „magai“ jau tėra gryni teoretikai, sugebantys tik kalbėti apie magiją ir tyrinėti jos istoriją, tačiau negalintys atlikti nė menkiausio magiško veiksmo. Tai tęsiasi tol, kol tokia magų teoretikų bendrija neatranda misterio Norelio – po gerų šimtmečių pirmo praktikuojančio burtininko Anglijoje.

Alternatyviojoje S. Clarke Anglijoje magija užima itin reikšmingą vietą (nenuostabu – vienoje vietoje vienas herojus užsimena, kad netgi Anglijos kontūrus nužymėjo magija), panašu, visiškai nustelbdama filosofiją, teologiją, netgi mokslą ar literatūrą – autorė, pavyzdžiui, nė neužsimena apie garsiausius realiosios Anglijos filosofus. Užtat „Strendžas ir Norelis“ marguote marguoja išnašomis iš žymiausių burtininkų darbų bei biografijų. Taip, išnašų daug. Ir jos ilgos. Bet įdomios. Be to, suteikia knygai solidumo ir realumo įspūdį. Tikri istoriniai įvykiai (karas su Napoleonu) „Strendže ir Norelyje“ persipina su magiškąja istorija (kare dalyvauja burtininkai, kartais keisdami net Europos žemėlapį).

Kas dar? Puikūs veikėjų portretai – netipiški burtininkai (ypač knygius ir „zanūda“ Norelis; man jo knygoje gal net norėjosi ir daugiau), juodaodis tarnas Stivenas, kurį už kažką pamilo kaprizingas žiaurus elfas, anglų karvedys Velingtonas, plevėsa misteris Drolaitas... Kiek blankesni moterų paveikslai, bet kadangi beveik visos jos didžiąją knygos veiksmo dalį praleido šokdamos, tai tarkim, kad jų charakteriai atsiskleisti tiesiog neturėjo galimybių. Nuostabiai pavaizduotos Anglijos ir elfų šalies sankirtos (kad ir tiesiog gatvėse imantys augti mįslingi medžiai, kuriuos mato ne visi...), subtilus angliškas humoras, įtraukiantis siužetas su ne taip jau labai nuspėjamais jo vingiais.

Pasaulis, į kurį dar norėtųsi grįžti.