Perskaitai knygos pavadinimą ir nežinai ko tikėtis. Perskaitai anotaciją, tačiau vis tiek negali suprasti, ko laukti iš šios knygos. Įdėmiau žvilgteli į viršelį ir nejučia pradedi gilintis į pasakojimą, įdomų pasakojimą.

Aplink vien bangos, kurias skrodžia laivas, pakeitęs savo maršrutą, nes būtina pristatyti vienišą jauną keleivį į salą, kuri sunkiai teįžiūrima žemėlapyje. Kodėl ten plaukti? Nes ten jaunojo keleivio, meteorologo, darbo vieta. Tačiau pasiektas šis žemės lopinėlis meteorologui nežada nieko gera. Tik įkėlęs į salą koją jaunuolis susiduria su liūdna salos realybe: lygiai prieš metus čia atvykęs ankstesnysis meteorologas dingęs, o kitas žmogus, švyturio sargas, rodos prarado kalbos dovaną. Nieko nepešus meteorologui belieka grįžti į savo namelį, kur laukia nuobodus kasdienis darbas. Tačiau neįdomaus gyvenimo perspektyva išnyksta kaip dūmas, kai sutemus pas jį pabando kažkas įsiveržti. Bet tai ne žmonės. Kova trunka visą naktį, o išgyvenus šį košmarą belieka kuo greičiau keliauti pas švyturininką, bandyti aiškintis kas dedasi šioje saloje. Bet čia netikėtumai nesibaigia. Tačiau apie juos rašyti apžvalgoje nederėtų – nebeliks skaitymo malonumo.

Romanas tikrai nesusideda vien iš greitai besirutuliojančio veiksmo scenų. Jų apstu pirmuosiuose puslapiuose, o vėliau į pirmąjį planą iškeliami veikėjų psichologiniai portretai, truputi paliečiamos humanizmo idėjos. Rašytojas randa vietos plėtoti ir veikėjų charakteriam, atskleisti jų mąstymo subtilybes, parodyti alternatyvas vienam ar kitam veiksmui: kova už būvį pripažįsta tik ginklo jėgą, o gal galima gyventi taikiai? O jei ir taip, tai kas laukia toliau, pasirinkus vieną ar kitą sprendimą? Šalia kovos už išlikimą, vystoma ir meilės linija. Galbūt net meilės trikampio, jei norite. Kvepia dar viena kova, nors nelaimėtas anksčiau paskelbtas karas. O gal tai tas pats karas, tik persimetęs į protagonistų gretas? Tokių klausimų išsikėlimas sau palaiko intrigą iki paskutinių puslapių.

Skaitant gali dvelktelti mintis, kad siužeto linijos perskaitytos anksčiau, galima pajusti kitų rašytojų minčių dvelktelėjimus. Tai nenuostabu – juk A.Pinol siužetą įkurdina klasikinėje siaubo kūrinių vietoje, sukuria slogią atmosferą, dar prideda mistinių būtybių prieskonį. Tačiau tai netrukdo versti puslapius, kuriuose plėtojasi „kabinantis“ veiksmas – šio kūrinio vertybė. Vis dėlto, nelimpa knygai epitetas „puiku“ – nes kai kurios idėjos atrodo pasiskolintos iš kitų autorių; bet žodžio „gerai“ knyga tikrai nusipelno.

A.S. Pinol romanas buvo išverstas į dvidešimtį kalbų. Tai liudija romaną esant neprastą kūrinį, kurio tempas pritraukia sulig pirmais puslapiais ir nepaleidžia iki paskutiniųjų.

Kova su priešais ir savimi

Tiesiog esu priverstas pradėti šios knygos apžvalgą nuo anotacijos. Oficialiosios. Skaitome: jaunosios kartos intelektualo Kristupo Saboliaus „Bloga knyga“ – literatūrinis jo debiutas. Žaidimas, prasidedantis jau nuo knygos pavadinimo ir viršelio, nėra tuščia poza. Tai tik vienas iš prasminių sluoksnių, po kuriuo skaitytojas ras įvardytos groteskiškus šiuolaikinio žmogaus kompleksus, žiniasklaidos, reklamos ir kitų manipuliavimo sąmone įrankių varomas neurozes bei autentiško, nesuklastoto gyvenimo troškimą. **

Raktinis (prasminis?) žodis, kurio norėtų kiekvienas autorius, tikriausiai čia būtų – intelektualas ir prasminiai sluoksniai . Juk net Danas Brownas tikina, jog rašo prasmingas knygas, o čia – ne Brownas, čia filosofijos doktorantas, televizijos laidos vedantysis, žurnalo „Pravda“ redaktorius ir kt. Sakoma, kad blogas tonas aptariant knygą, kalbėti apie autorių, juk autorius davė mums savo tekstą, tad užsiimkime juo? Teisingai, užsiimkime.

Taigi, šį tekstą parašė autorius. Ne, ne taip - Autorius. O gal net AUTORIUS. Kas dar prie teksto kišo nagus? Turbūt kalbos redaktorė(-ius). Ir tai yra blogai. Nes pagrindinė šios knygos problema – tai, kad autoriui niekas neapkarpė sparnų. Spėju, kad knyga buvo atiduota vien tik autoriaus sprendimui daryti taip, o ne kitaip. O visi autoriai – įtariu, žinau, ką kalbu – yra savimylos. Todėl jie kartais nejaučia ribų, nejaučia saiko, nes nuosavas tekstas – tai tarsi pagimdytas vaikas ir oi, kaip sunku, kai reikia amputuoti jo vieną ar kitą galūnę. Bet kartais amputacija - tai išsigelbėjimas. Kas leidyboje būna patys griežčiausi chirurgai? Žinoma, redaktoriai. Tie baisūs žmonės, kurie, anot Džeko Londono (ar Vilio Normano?), tarsi cerberiai saugo įėjimus į leidyklas, sudarko jaunųjų genijų tekstus, sunaikina jų ego. Tai štai – K. Sabolius cerberio nesutiko. Arba tas cerberis išsigando jo šlovės, jo titulų, ir pabruko visas tris galvas. O gaila – tereikėjo vieno ar kelių žmonių, kurie paprašytų, patartų arba riktelėtų „užteks, sustok, nesugadink, neperkrauk, kiekybė dar nereiškia kokybės“!.. Vieną kartą Papa Orechovas yra juokingas ir išmoningas, antrą kartą – pakenčiamas, trečią – nuobodus. Pirmą kartą Marie žavinga, jos nepraustaburniškas slengas – išradingas; antrą kartą – maloniai pažįstamas, trečią kartą – nuobodus. Vienas ilgas „būsimosios žvaigždės“ monologas yra įdomu, antras – pakenčiama, trečias – priverčia peršokinėti tekstą. Ir taip per visą knygą su nedidelėmis išimtimis.

O koks pagrindinis šios knygos privalumas? Pirmiausia – tai ironiškas požiūris. Tuo šis jaunojo filosofo kūrinys yra visiška priešingybė kitojaunojo filosofo kūriniams (../../../../../../../../boardbin/article.cgi?page=Snabzdesys) . Yra tikrai puikių ir prasmingų scenų (kadangi knyga parašyta lyg ir pjesė, lyg ir...?) – pvz., „Monologas Demonui, pasibaigęs manifestu“. Yra daug gana neįkyriai į tekstą įpintos autoriaus erudicijos (nors tų svetimų citatų kiekvieno skyriaus pradžioje tikrai nereikėjo), yra tikrai žavingo slengo, čia aš žemai lenkiuosi Kristupui Saboliui – ką jau ką, bet plūstis mokate klasiškai (tiesa, žinau bent vieną skaitytoją, kurią būtent šie plūdimaisi ir atbaidė nuo knygos, bet juk kiekvienam savo). O didžiausias knygos šarmas – iliustracijos. Būtent jos, iš tiesų, nuo pat viršelio padeda brautis per tekstą ten, kur jau norėtųsi siųsti autorių į šikučių daubą. Aišku, gal kas nors pasakys – o čia netyčiom nekopijuojami K. Vonneguto „Čempionų pusryčiai“? Net jeigu ir taip – valio, kad kopijuojami. Geriau gera kopija, nei prastas originalas.

O prasminiai, prasminiai sluoksniai, tie, kuriuos žadėjo anotacija? Mano manymu – jie giliai. Jie taip giliai užkišti po forma ir taip gerai užmaskuoti, kad tai dar viena priežastis gailėtis dėl minėto cerberio bailumo. Kita vertus, juk forma - tai irgi vertybė. Tik štai ir vėl toji lietuvių liaudis: „sutinka pagal išvaizdą, išlydi...“

Baigdamas tuščiažodžiauti, tiesiog pasiūlysiu kitą anotaciją. Štai šią:

„Jaunosios kartos intelektualo Kristupo Saboliaus „Bloga knyga“ – literatūrinis jo debiutas, idealiai iliustruojantis posakį „pirmas blynas visada...“. Žaidimas, prasidedantis jau nuo knygos pavadinimo ir viršelio, perauga į skaitytojo išbandymą sriautingu autoriaus intelekto ir erudicijos domkratu, išradingomis ekstensyviomis verbalinėmis ir kontekstinėmis formomis, kuriomis idealiai užmaskuojami prasminiai teksto akcentai. Knygą galima skaityti ir pagreitintai: po tris – penkis sakinius iš kiekvieno puslapio, nepamirštant įsigilinti į žavingas iliustracijas. **

O pačiai pabaigai – keletas citatų:

Apie vaizdingumą:

MARIE: Tegul mane lyg į atviRHHHĄ erhdvĖ paleistAS kosmonautO išmatAS sudrasko interghalaktinĖS audros.

Apie maisto gaminimą:

VERONIKA: Jie išrado silikono porūšį, kuriam suteikiama šimto metų garantija

TEODORAS: Ta prasme tu seniai mirus, bet tavo papai kaip stangrūs taip stangrūs?..

MARIE: Man perh daug net tių krhūtų, kurhias turiu. Nesimato, kai gaminu.

Apie filosofiškus atsakymus:

„VERONIKA: Nepamirši manęs ten?

TEODORAS: Geras klausimas

VERONIKA: Neprivalai į jį atsakyti

TEODORAS: Gerą klausimą lengva sugadinti blogu atsakymu“

Apie sielą :

MONTVILA: „Dar man ateina į galvą kitas pavyzdys, nes aš esu DJ Monty Electro Mountain, ir tai irgi turi tam tikrą prasmę, nes elektronika ir kalnai yra giminaičiai, būtent taip, elektronika ir kalnai – tai labai arti, elektronika – tai juk supisti sielos Himalajai“

Apie tautinį charakterį:

PAPA ORECHOVAS: Jumis taip manote? Galimas daiktas... galimas daiktas, jumis ir esatce teisi. Vinok pasakykite, Marie Stefanovna, a kak tada nacionalistinė žemaitiška saprativlėnije, knižkanoscai, miškyniai banditai, už ką tas kraujas ant bitono prie televidinijos bašnios?

MARIE: Bet šiandien lietuvIO į gatvę neišvarySI, net jeigu prhie jo akių niugaliabytum jo paties bobutĘ.“

Apie prasminius klodus :

MARIJA „Supranti, kai ką nors sukuri, tau tik atrodo, kad esi atsakingas už savo kūriniją.“

Knyga, netapusi gera

Jeigu istorija apie surištus, įkalintus lagamine ir apšlapintus mazochistus, kurie miršta nuo dehidracijos, nes jų kankintoja prostitutė netikėtai perdozavo narkotikų ir porai dienų atsijungė nuo šio pasaulio, sukelia norą isteriškai kvatotis, tada T. Fischer’io romanas “Kolekcininkų kolekcininkė” būtent skirtas jums. Priešingu atveju galite pasitikrinti savo humoro jausmą pas seksologą, kuris nepasakys nieko ypatingesnio, negu galima perskaityti minėtoje knygoje.

Romanas “Kolekcininkų kolekcininkė” visų pirma yra ypatingas pasakotojo pozicija – visą tiesą skelia senovinė vaza, kuriai du tūkstančiai metų, kuri visur buvo, viską matė, viską girdėjo. Vaza talpina savyje šimtmečių prisiminimus ir turi sunkų charakterį. Jos žodžiais: “ tikros (vazos) neatrodo taip gražiai kaip aš. Aš geresnė už tikrą. Aš originalas, tokia tikra, kad tikri daiktai atrodo kaip kopijos – žinoma, jie tokie ir yra” (7psl.) . Būtent vaza yra ta snobė, kuri kolekcionuoja pragaištingai turtingus ir pagarbius kolekcininkus.

Pagrindinė knygos istorija sukasi apie du moterų tipus: teigiamos ir neigiamos. Teigiama – graži, protinga, geraširdė, dorovinga senmergė ir menotyrininkė Roza, kuriai tragiškai nesiseka su vyrais. Neigiama – vagilė, žudikė, prostitutė, narkomanė, avantiūristė, nimfomanė ir visus kitus visuomenėje smerkiamus bruožus turinti Niki, kuri turėjo ir turi vyrų tiek, kad nesuskaičiuosi.

Ši knyga lyg visų knygų apie antros poros paieškas parodija. Niki, nesinaudodama jokiais teoriniais išvedžiojimais eina per gyvenimą praskėstomis kojomis, ir tikrai nesijaučia nelaiminga. Aptarnaudama mazochistus verčia juos iššveisti kambarius ir dar už tai susimokėti. Tuo tarpu Niki priešingybė, Roza bando visus žinomus pažinčių būdus iš teorijos perkelti į praktiką: rašo skelbimus pažinčių laikraštyje, lankosi vakarėliuose, pasimatymuose, vyrų namuose, kviečiasi vyrus pas save, net užsirašo į suvirinimo kursus, tačiau bergždžias reikalas. Net Bridžitai Džouns nebuvo taip prastai. Ir H. Fielding „dienoraščiai“ nebuvo tokie juokingi. Matyt, vyrai rašytojai moka labiau juokinti negu moterys, nors tai diskutuotinas klausimas, tačiau perskaičius “Kolekcininkų kolekcininkė“ suvoki, kad tik vyras gali taip pažinti moteris.

Visgi įdomiausia man šioje knygoje buvo vazos pasakojamos istorijos „iš patirties“. Trumpos, tačiau žaismingos, pamokamos ir fantastiškos. Įsivaizduoju, jeigu Umberto Eco rašytų trumpus apsakymus, atmetus sekso tematiką, jie turėtų būti panašūs į T. Fischer‘io filosofinius pramanus. “Kolekcininkų kolekcininkę“ verta perskaityti vien dėl beprotiškai kanibališkos istorijos apie Odilę,- moterį su literatūrinėmis ambicijomis ir kolekcionavimo silpnybe: ji rinko senovinę keramiką ir bepročius poetus. Nepakartojamas išmislas kaip ir kiti vazos pasakojimai.

Knygą reikėtų priskirti prie pramoginio pobūdžio skaitalo, kurioje apstu ironiškų minčių aukščiau minėta tematika:

Visos moterys gražios, bet kai kurios tik trumpą valandėlę. Būna, kad jos išgražėja naktį arba tada, kai niekas nemato. (170 psl.)

Mažas didelio vyro daiktelis visada geriau už didelį mažo vyro daiktelį (184 psl.)

Vyrai, siūlantys pasismaginti, paprastai būna tokie, su kuriais smagintis nesinori, o vyrai, su kuriais mielai pasismagintum, kažkodėl nieko panašaus nesiūlo. (212 psl.)

Tačiau tarp lengvo šypsnio sakinių galima rasti ir šio to rimtesnio, skiriamo nusivylusioms senmergėms:

Gyvenime visada išmuša valanda, kuri nori viską mesti: arba todėl, kad tau nebereikia to, ko taip troškai, arba todėl, kad suvoki, jog vis tiek negausi, arba todėl, kad kaina pasirodo per didelė; ir vis dėlto atkakliai sieki tikslo – ne dėl to, jog esi stiprios valios, o todėl, kad esi silpnos valios, kad kitaip nebegali. (175 psl.)

Reikia mokytis ne laimėti, nes sėkmė iš esmės skirta nedaugeliui, o nedrebant žiūrėti nesėkmei į akis, ištverti bjaurų kasdienybės tvaiką. (187 psl.)

Taigi, turime dar vieną neprastą knygą teigiamoms emocijoms po kasdienybės rutinos. Žinoma, senmergės gali manęs nepalaikyti...

Senmergių kompleksų parodija

Achmatas Danguras – Pietų Afrikos rašytojas, didesniąją gyvenimo dalį paskyręs politikai, o dabar sėkmingai rašantis knygas. Naujausias jo romanas – „Kartus vaisius“ – nominuotas tarptautinei IMPAC Dublino literatūrinos premijai gauti.

Šis prieštaringas romanas, verčia sverti visus „už“ ir „prieš“, bandant „nutempti“ save į kurią nors pusę.

Jame yra visko – jausmų, satyros, gyvo autentiškumo. Pagrindinę mintį autorius tempia, ant atrodytų, gana nudėvėto – gyvenimo trapumo ir laikinumo kurpalio. Tarp politinių ryklių nardo paprasti žmonės ir „spalvotieji“, o viską vainikuoja apartheidas, kuriam ir skirta pirmo ryškumo tematikos vieta.

Pagrindiniai veikėjai – Lidija, jos sūnus Maikas, ir vyras – Sailas. Jų gyvenimai tragiški, jų širdyse dega tik keršto troškimas, kai žmonių sielas žalojantis rasizmas ateina į jų gyvenimus: Diubuazas išprievartauja Lidiją, kuri negali niekam pasiskųsti. Diubuazo paveikslo drobėje šviečiasi visi paties apartheido kontūrai. „Esama dalykų, kuriuos žmonės nei užmiršta, nei atleidžia. Vienas iš tokių – tai išprievartavimas.“

Skaudu. O romano veikėjai, net susidūrę su pačia skaudžiausia realybe, bando gyventi; gal tik bando.

Praeities šmėklos ir slogi, nuolatos į nugarą alsuojanti kaltės naša, kaip prakeiksmas lydi veik visus herojus, bet jie tiki „ta diena“, kai viskas pasikeis.

„Mintyse jie galvos apie tai kaip apie tą dieną, nepriklausomai vienas nuo kito pripažindami, kad jų tarpusavio santykiai pradėjo iš tiesų keistis, kai kiekvienas tūnojo įkliuvęs atskirose savo erdvėse, nepajėgūs ištiesti ranką vienas kitam.“

Knygoje jokių kaltinimų iš autoriaus sakyklos. Jokių nuosprendžių. Pats matai, kaip viskas vyksta, pats susidėliok taškus ant i.

Tik skaudžiausia tiesa taip ir lieka faktas, kad ne visada mes galime valdyti savo gyvenimus, ne visada esame gyvenimo kalviai.

Taip ir išsibarsčius apartheido aukų šeimoms lieka tik sekli tuštuma, ir begalė klausimų, į kuriuos nežinia, ar dar kas nors ieškos atsakymų.

Ne atsakymai čia svarbu, o klausimai.

Atskiras gyvenimas

„Knyga lengvai skaitoma“. Vis galvoju, ką iš tiesų suteikiu šiai pačios sakomai frazei ir kaip ją suprantu, kai taip knygą apibūdina kiti. „Lengvai skaitoma“- ar tai primityvumo, ar autoriaus meistriškumo ženklas? Jei verčiant puslapius neištinka migrena, jei knygą galima skaityti ir suvokti troleibuse, kavinėje laukiant sriubos, ar tai jau reiškia, kad tai – niekalas? Kad rašytoju pasivadinęs žmogėnas sugeba tik rašliavoti, o ne rašyti, ir tuomet lieka vis viena, po kur pasiganyti išleisti protą – savaitinio žurnalo ar knygos puslapius?

Klausiu neatsitiktinai. „Dvasių namai“ – būtent tokia – „lengvai skaitoma“ - knyga. Čilės rašytojos plunksna įrėmino vienos šeimos istoriją. Čilė – būtent tokie geografiniai ir kultūriniai vaizdiniai iškyla vartant jau pirmuosius knygos puslapius. Nėra ledo pojūčio, subtilios, jausmus ir veiksmus nuo skaitytojo akių uždengiančios širmos, kaip norvegiškame L.Christenseno „Įbrolyje“. Nėra aitraus smilkalų aromato, nugulančio ir žmonių santykius, kaip S.Rushdie knygose. Visos šeimos visuose žemynuose iš esmės pykstasi, mylisi, vedasi, gimdo, dirba, miršta. Kuo ypatinga I.Allende aprašytoji šeima? Tikromis latina aistromis ir paslaptinguoju dvasių pasauliu.

Jausmų švytuoklė knygoje iš tiesų kartais bauginamai švysteli taip, kad, atrodo, jau tuoj išlėks į kitas galaktikas. Tačiau neišlekia. Jei jau mylimasi – tai beatodairiškai, nepaisant nei vietos, nei laiko primetamų nepatogumų. Jei pykstamasi – tai jau neapsieinama be frazės „iki gyvenimo pabaigos ji nepratarė jam nė žodžio“. Jei kovojama už idealus – tai už širdies ir atminties sienų paliekant sentimentus, namus, turtingą ir patogų gyvenimą. Atrodo, kiekvienas Estebano Truebos šeimos narys gimsta tam, kad iki pat lašo išgertų jam skirtą taurę, kurioje vyrauja vienas skonis: gebėjimas mylėti, nekęsti, įskaudinti, aukotis ar džiaugtis. Visus knygos herojus vienija dar ir kitas bruožas: veržimasis iš ramybės lauko. Visi Truebos mėgsta komplikuotis gyvenimą: kas bando pakilti tais laikais dar neregėtu oro balionu, kas įsimyli brolio moterį, kas – mirtiną senelio priešą, kas meta namus ir tampa bastūnu, kas visus turtus išdalija vargšams ir pats lieka basas. Herojų vardai mainosi vienas po kito, bet dvasios alkio ir troškulio linija lieka ryški visuose gyvenimuose.

Nors Estebanas Trueba pergyvena kelias mylimąsias, vaikus ir užaugina anūkus, nors knygos tekstas nuolat šokinėja iš pasakotojos į paties Estebano lūpas, pagrindinė romano ašis – šeimos moterys. Jų paslaptingi, vyrams nesuvokiami, neretai visas logikos ribas pažeidžiantys gyvenimai. Klara – moteris – vaiduoklis, mokanti vien žvilgsniu pajudinti daiktus ar priversti groti pianiną, kurio klavišus slepia dangtis. Įstabu, tačiau tokios jos galios nekelia juoko nei ciniškos reakcijos. Aiškiaregystės ir magijos dvasia paženklina ir kitų šeimos moterų likimus. Amanda, Alba, Blanka ir kitos moterys mylėti savo išrinktųjų nenustoja tol, kol kvėpuoja. Tačiau įpusėjus knygą vis labiau meilės liniją gožia politiniai įvykiai, neišvengiamai persipynę su širdies reikalais. Taip jie ir gyvena: vyrai verda keršto, ambicijų, pykčio ir skausmo katile. O jų žmonos, meilužės, dukros kartais į tą katilą įberia druskos ir pamaišo, o kartais sumažina liepsną ir traukia iš ten skęstančius, pačios rizikuodamos sudegti.

Ratu besikartojančios tos pačios šeimos vis naujų narių istorijos sukelia kiek graudžią šypseną: kiekvienam atrodo, kad tik jo meilė ypatinga, kad tik jam lemta patirti tokias kančios ir laimės akimirkas. O jos iš tiesų pasirodo visos vienodos, gal net ne vienodos, bet jau patirtos, išgyventos, nudėvėtos ir net sudilusios. Gal todėl ir užversta knyga iš minčių ėmė trauktis gana greitai. Antra vertus, jai daug ką galima atleisti už epilogą, kuriame viena moterų su nuostaba sako, kad „gyvenimas labai trumpas, prabėga taip greitai, jog nespėjame išvysti įvykių sąsajos; negalime suprasti savo veiksmų pasekmių, tikime praeities, dabarties, ateities fikcija, - bet juk gali būti, kad viskas vyksta vienu metu“ (p.405). Ir tame pačiame puslapyje moteris, kurios laukia dar daug keistų, sunkių ir laimingų akimirkų, suvokia, kad „mano pašaukimas – gyvenimas, ir kad man skirta ne pratęsti neapykantą, o tik prirašyti šiuos puslapius“. Taigi – kas pašaukti parašyti, o kas – perskaityti. Nesakau „pasimokyti“, nes visi knygos likimai liudija, kad mokomasi iš savo klaidų – ne svetimo.

IKI DURŲ MIRTIES IR ANT SLENKSČIO

Keltai - Vidurio Europos ankstyvojo geležies amžiaus kultūra (maždaug 500 - 50/0 pr. m. e.) Vargu ar kas nors suskaičiuos, kiek per pasaulio istoriją yra išnykę įvairių kultūrų. Kai kurios iš jų, taip ir nepaliko ryškesnių savo buvimo pėdsakų.

Keltai - nesuklysiu pasakęs - viena iš dvasingiausių, kada nors gyvavusių kultūrų.

Kadangi keltai – gamtos vaikai, gamtos pasaulis buvo jų būtis ir draugas.

Nenuostabu, kad John O‘Donohue, poetas, mokslininkas ir kunigas, gilinasi į šios kultūros palikimą, kuriame galima rasti neišsemiamus dvasinės išminties klodus.

Anam cara, išvertus iš geilų kalbos, reiškia sielos draugą.

Knygoje įdomiai atskleidžiamos pararelės tarp krikščionybės, keltų kultūros ir garsių žmonių minčių. Tai savotiškas eklektizmas, kuriuo siekiama svarbiausio tikslo – padėti žmonėms surasti dvasinę ramybę.

Keista, kad ši knyga visame pasaulyje susilaukė gana daug dėmesio (ir visai nesistebiu, kodėl liko veik nepastebėta Lietuvoje). Atrodytų, kad tai neturėtų labai rūpėti, bet vis tik, matyt, vakarų pasaulis grįžta prie amžinųjų vertybių.

John O‘Donohue knygoje aptaria šešias temas – draugystės paslaptį, pojūčių dvasingumą, vienatvės šviesą, darbą – poetinio augimo apraišką, prabėgusius metus: dvasinio derliaus grožį ir mirtį – horizonto šulinyje. Pačios temos, pasak autoriaus, sudaro ratą, kuris keltų kultūroje turėjo itin svarbią reikšmę.

Keltai mėgo vaizduoti ratą. Iš patirties pastebėjo, kad gamtoje, dieviškuose dalykuose, viskas vyksta ratu. Tą pripažįstant, šios knygos sandaroje laikomasi rato principo.

Vos pradėjęs skaityti knygą pajutau iš autoriaus žodžių sklindančią šilumą. Apskritai, pradžia yra bene stipriausia šio kūrinio vieta. Buvau pakerėtas ne tik John O‘Donohue erudicijos, bet ir žmogiško dvasingumo, švytinčio Anam caroje.

Net nežinau su kuo būtų galima palyginti šią minčių ir apmąstymų knygą, kurioje dominuoja visi svarbiausi keltiško gyvenimo aspektai, tačiau į juos žiūrimas per šiuolaikinę, nūdienos žmogaus prizmę. Žmogaus, kuris nemato gamtos grožio, kuris skuba gyventi amžinu rytojumi.

John O‘Donohue nėra kraštutinis naujovių priešininkas, tačiau jis puikiai parodo, kaip tai įtakojo žmonių santykius, kaip pakeitė suvokimą, kas yra draugas, meilė ir jausmai. Iškreipta, iliuzinė naujųjų techologijų tikrovė iškreipia ir žmonių santykius.

Galbūt, daug kas pagalvos, kad Anam cara tėra dar vienas dvasinis vadovas, kokių prirašyta devynios galybės, visgi, turiu pripažinti, kad dabar ypač madingi psichologiniai vadovėliai nė iš tolo negali lygintis su tuo, ką rašo John O‘Donohue.

Mūsų kultūroje pernelyg daug dėmesio skiriama žmonių savitarpio santykiams. Apie juos žmonės kalba dažnai. Tai nuolatinė televizijos, kino filmų ir kitokių informacijos priemonių tema. Technika ir informacinės priemonės nevienija pasaulio. Jos sukelia tik regimybę, kad atspindi į internetą įtrauktą pasaulį, o iš tikrųjų imituoja šešėlių pasaulį. Dėl to pasaaulis dar labiau susvetimėja, žmonės jaučiasi vieniši.

Knygoje nėra didaktikos, kuria dažniausiai mėgaujasi įvairūs guru. Tai paprastas ir šiltas kūrinys apie pasauly, kuris yra mumyse.

Pabudus sielai prasideda ieškojimas, ir nebėra kelio atgal. Nuo šiol tave degina ypatingas troškimas, kuris niekada nebeleis gaišti pasitenkinimo savimi ar dalinio išsipildymo liūne. Tu trokšti to, kas amžina.

Šią knygą norėtųsi cituoti ir cituoti, nes joje nėra kažko nereikalingo, ar beprasmiško. Nesvaičiojama, kad „blogai“ besielgiantys žmonės pateks į pragarą ar panašiai. Taip pat knygoje nerasite ir užuominų apie tai, kaip žmonės turėtų vieni su kitais, ar net su savimi elgtis. Viskas, ką autorius nori pasakyti, daro kitu būdu – jis ne moko, o parodo, koks gražus gali būti šis pasaulis, jei tik mes matytume ne vien išorę, bet ir vidų. Be abejo, kūrinį apvainikuoja svarbiausia sielos draugo aspektas – meilė.

Kai myli, patiki savo gyvenimą Kitam. Visos užtvaros sugriūva. Nebesilaikoma apsauginio atstumo. Mylimam žmogui suteikiama visiška laisvė įžengti į didžiausią tavo sielos šventovę. Tavo būtis ir gyvenimas gali tapti jo pamatu. Taip arti ką nors įsileisti reikia didelės drąsos. Įsileidus, nes siela yra kūne, Kitam leidžiama tapti tavo dalimi. Tikros meilės šventoje giminystėje dvi sielos susipina. Tapatybės išorinis apvalkalas ir kontūrai išakija. Jūs vienas kitą užpildote.

Ar dar reikia ką nors sakyti apie šią knygą? Na, nebent – imkite ją ir skaitykite, nes tokį turta jūs sunkiai kur nors kitur gautumėte.

Perskaitęs Anam cara iš tiesų galiu sakyti, kad tapau John O‘Donohue sielos draugu.

Geriau nieko nesitikėkite iš šios knygos, nes kad ir kiek tikėtumėtės, ji duos daugiau

Labai paslaptinga (o gal net slapta) leidykla „Žaltvykslė“ vieną po kitos leidžia garsių XX a. autorių serijas – tai ir „kietojo detektyvo“ meistras Raymond Chandler, ir, n-tąjį kartą – E. M. Remarkas, ir E. Hemingway‘us. Klasika nesensta, nors kartais nuo jos ir dvelkteli pelėsiais, tačiau – tik ypač jautrioms uoslėms.

Raymondo Chandlerio vardas yra vienas iš šventų vardų visiems detektyvo mėgėjams. Aš juo nesu. Todėl knygą į rankas ėmiau su devizu „įdomu, kas čia tokio“? Kodėl „kietasis“? Kas jame tokio „klasiško“? Dabar – daugiau ar mažiau subjektyviai – jau galiu dalintis įspūdžiais.

Pradėkime nuo protagonisto. Kiekvienas detektyvų autorius turi savo firminį seklį. A. Conan – Doyles tai buvo Šerlokas Holmsas, A. Christie – Erkiulis Puaro, G. Simmenon - Megre. R. Chandleris į detektyvo pasaulį atveda Filipą Marlou. Kaip ir visi sekliai, Filipas ne iš kelmo spirtas ir pirmiausia yra gudrus, drąsus ir pastabus. Tuo jo panašumas su kitais kolegomis ir baigiasi – jeigu Holmsas ir Puaro yra tikri detektyvo aristokratai, baltų pirštinių ir Jos Didenybės keliaraiščių riteriai, tai F. Marlou labiau primena apipešiotą industrinio peizažo žvirblį. Jis – tikrai neimpozantiškas, tačiau, kaip ir kiti amato broliai, turi tam tikrą privataus seklio kodeksą, kuris priverčia jį gerbti ir priešus, ir policininkus, ir draugus.

Antras dalykas – tai klausimas, kuris turbūt iškils neskaičiusiems R. Chandlerio – kas yra „kietasis detektyvas“. Kas jame kieto? Ne tiek jau daug – „kietasis“ – turima galvoje, kad prievarta, seksas ir t.t. jame nemaskuojama. T.y., šis detektyvas tiek pat kietas kiek ir tikras kriminalinių padugnių (kad ir kokios būtų jų apykaklių spalvos) gyvenimas. Čia galima tik atlaidžiai pakraipyti galvą – ech, tas romantiškas XX amžius… Argi čia – prievarta?! Argi tai – seksas?! Čia vos viena kita kukli užuomina į TAI. Taigi, čia gal jau ir tiktų pastebėjimas, kad klasika truputį pelija. Tik – mano davatkišku požiūriu – tai nieko blogo.

Trečias dalykas – literatūrinio stiliaus vertybės. Pripažinkime – detektyvai dažniausiai žavi istorija, jos turiniu, supainiotumu, o ne metaforomis, hiperbolėmis, deminutyvais ar aliteracijomis. R. Chandleris šiuo atveju yra išimtis – ne veltui rašoma, kad net „rimti“ rašytojai vertino jo stilių. Jis tikrai vaizdingas (aišku, ne J. Fowles lygio), kinemotografiškas ir skaityti šį tekstą yra malonu ne tik dėl žmogžudiškų istorijų. Ypač man patiko įvairios metaforos: „Ant tų jos lygių plaukų styrojo tokia embrioninė – lyg būtų per anksti nutraukta nuo motinos – skrybėlaitė“ (8 p.), „Buvau apsvaigęs kaip dervišas, silpnas kaip senas variklis, beginklis kaip bebro pilvelis, tylus kaip naktinis drugys ir turėjau tokį pasisekimą, kaip baleto šokėjas su medine koja“ (161 p.)

Ketvirtas dalykas (pagaliau!) – detektyvinė istorija. Ji tikrai susukta gerai, intriguojančiai, tarsi žengte nužengusi iš ankstyvojo Holivudo filmų. Nieko keisto – juk ji ir yra apie Holivudą, apie gangsterius ir jų draugužes, sesutes ir kitus dorai pinigo nekalančias tamsias asmenybes. Ne veltui Chandlerio siužetai vėliau atgulė į film noir lentynėles, o Filipą Marlou įkūnijo pats Humphrys Bogartas, jie tikrai tam tinka. O kokios egzaltuotai fatališkos moterys! Jūs tik paklausykite: „ - Esu baltaodė, laisva ir pilnametė, - atskriejo jos balsas iš ten. – Išbandžiau visus žinomus metodus. Atrodo, kad taip. Jei negaliu jūsų įbauginti, sumušti ar suvedžioti, tai kuo, po velnių, galiu jus nupirkti?.. “ Jų garderobų aprašymai taip pat verti atskiro dėmesio, kaip ir kitos detalės, parašytos būtent taip, kad veiktų principas – jaudina ne tai, kas rodoma, o tai – kas slepiama.

Klaustukai – 270 puslapių, tarpas tarp eilučių - pusantro, skaitymo laikas – maks. trys valandos, kietas viršelis, kaina ~ 25 Lt. Ar ne per daug? Galiu pasakyti tik tiek, kad kitų šios serijos knygų aš tikrai nepirksiu. Skolinsiuos – mielai, bet tiek mokėti, tegul tai ir detektyvo klasika.

Reziumė – geras, įdomus, stilingas, savotiškai žavus ir pakankamai literatūriškas detektyvas. Tik štai prabėgus savaitei po perskaitymo galvoje lieka vienintelis vardas – Filipas Marlou. Visi kiti skęsta kažkokiuose vaizdiniuose, dažniausiai atplaukiančiuose iš Holivudo produkcijos. Juk jūs turbūt irgi nepažįstate Melvės Veld?

Kietai stilinga

Tai atsisveikinimo ir išsiskyrimo knyga. Ir ne vien dėl to, kad

-žmonija bus padalyta į dvi nelygias dalis pagal mums nežinomą parametrą, mažesnioji jos dalis forsuotai ir negrįžtamai aplenks didesniąją, ir šitai įvyks supercivilizacijos, absoliučiai svetimos žmonijai, valia bei dėka.

...kaip jau apysakos pradžioje mokslininko Brombergo lūpomis mus gąsdina broliai Strugackiai. Aga, atspėjote, košė, užvirusi knygoje „Vabalas skruzdėlyne“, pasirodys vieni niekai, palyginus su „Bangų...“ problemomis ir (skausmingais) atradimais.

Knyga, kuri parašyta kaip seno ir pavargusio Maksimo Kamererio (jam 89-eri) atsiminimų ir dokumentų rinkinys, baigiama ne tik trilogija apie šį herojų. Ja baigiamas ir ištisas dešimties Strugackių romanų ciklas*, uždaromos jų „Vidudienio pasaulio“ durys. O pats pasaulis, pradėtas šviesia „60-ųjų stiliaus“ komunistine „Vidudienio XXII amžiaus“ utopija, panašu, grimzta į saulėlydžio ūkanas – vienas aukščiau minėtos utopijos herojų čia (čia – t.y. knygoje „Bangos slopina vėją“) jau rengiasi gultis ant operacinio stalo, nuo kurio kažin ar bepakils, o kitas merdėja, nes... tiesiog pavargo gyventi.

Apie šį saulėlydį atvirai (knygoje „Komentarai apie nueitą kelią“ (Komentary k proidennomu) kalba ir B. Strugackis:

„Apysaka „Bangos...“ tapo galutine. Visi herojai beviltiškai paseno, visos kažkada kilusios problemos buvo išspręstos (arba pasirodė neišsprendžiamomis), mes net paaiškinome (įdėmiam) skaitytojui, kas tie Keliauninkai...“

Autoriai liko ištikimi ir savo „komunistiniam, bet antitarybiniam“ stiliui. Pirminė ir pagrindinė knygos idėja – „...žmonija komunizme merdėja evoliucinėje aklavietėje“ , tiesa, idėja, vėliau kiek pakito, tačiau didelė dalis jos atspalvių liko.

KONKOMAS-2 budi Žemės sargyboje: iš mįslingų dalykų ir nutikimų mozaikos – „pingvino sindromo“, ūmių masinių fobijų, pabaisų antplūdžio Mažojoje Pešoje ir keistų įvykių Charkovo keistuolių institute, Burtininko iš Sarakšo planetos ( „...neįtikėtinos intelektinės galios būtybė, jis iš tų sapiensų, kuriems pakanka vandens lašo, kad padarytų išvadą apie vandenynus.“ ) vizito bei daugelio kitų nutikimų, Žemės saugumiečiams, kuriems dabar vadovauja jau M. Kamereris, ima ryškėti itin nemalonios situacijos kontūrai...

Ideali komunistinė ateities visuomenė, atlaidžiai „progresuojanti“ likusius galaktikos „atsilikėlius“, ūmai su šiurpuliu suvokia, jog susidūrė su „superkomunistais“, nešančiais ne mažesnio masto revoliuciją (ne, veikiau gal sukrėtimą). Taip, tai (lyg) tie patys Keliauninkai, su kuriais kovota (bandyta kovoti, na, ar bent jau – nepasiduoti) romane „Vabalas skruzdėlyne“. Neįsivaizduojamai svetimos ir tolimos, nors ir žmonijos pagimdytos būtybės – „homo ludens“, „žmogus žaidžiantis“. Kurios į siūlymą bendradarbiauti atsako maždaug – „Mešką galima išmokyti važiuoti dviračiu, bet ar meškai bus iš to naudos ir laimės?“

Viskas išsisprendžia, visi mazgai atrišami jaukioje vietelėje: Dauguvoje prie Kraslavos (Strugackiai, reikia manyti, ten neabejotinai yra buvę), kur paaiškėja, jog per žmoniją – šeimas, draugystes ir bičiulystes – netrukus nuvingiuos neįsivaizduojamo gylio properša, nes:

„Visų tipiškiausias liudeno požiūrio į žmogų modelis – tai patyrusio ir nepaprastai užsiėmusio suaugusiojo santykis su simpatišku, bet neapsakomai įkyriu kūdikiu. Štai ir įsivaizduokite santykius porose: liudenas ir jo tėvas, liudenas ir jo artimas draugas, liudenas ir jo Mokytojas...“

Ką gi belieka daryti Žemės „saugumui“, KONKOM-ui, ūmai atsidūrusiam situacijoje, kai „Jie apie mus žino viską, o mes apie juos – nieko. Tai žemina. Dabar kiekvienas mūsų, susipažinęs su padėtimi, patiria pažeminimo jausmą...“

Ir ką daryti su žmonėmis, rėkiančiais, jog

„Nenoriu stebeilyti į Jus iš viršaus žemyn. Nenoriu, kad mano gerbiami ir mylimi žmonės man primintų vaikus.“

..ir puikiausiai suprantančius, kad

„Virtimas liudenu – tai mano mirtis. Tai kur kas blogiau už mirtį, nes tiems, kurie mane myli, liksiu gyvas, tačiau neatpažįstamai svetimas. Be to, dar veikiausiai ir amžinas.“

Tiek apie knygos siužetą gal ir užteks (gal net per daug). O šiaip romanas, pasikartosiu, apie išsiskyrimą. Tiksliau, vieną skaudžiausių jo porūšių – kai žmogus dar greta, lyg ir pažįstamas, o bendrauji su juo it per stiklą, nieko bendro nebėra, abu žvelgiat tuščiomis akimis, šypsotės apgailestaudami.. Išsiskiriat. Ir gerai, jei abu išsiskiriat jausdamiesi lygiaverčiais, deja, gyvenime dažniausiai būna kitaip. Knyga, mano manymu, puikiai iliustruoja tą skausmingą maudulį, susidūrus su gerokai pranašesniu, nesivaržančiu to pranašumo slėpti ir kartu apgailestaujančiu bei nuobodžiaujančiu, jog tu „ne jo lygyje“.

Įdomu, kad kūrinį autoriai iš pradžių ketino pavadinti „Apysaka apie Toivo“ (taip vadino vieną pagrindinių herojų), vėliau – „Fait accompli“ („Įvykęs faktas“, prancūzų k.) ir tik vėliau sugalvojo „Bangos slopina vėją“.

Neįtikėtina, kad „Bangos...“ išvis pasiekė mūsų fantastikos mėgėjus – Lietuvoje perkamiausių fantastikos knygų standartą labiausiai atitiko „Gyvenama sala“, tad leidėjai, mano žiniomis, ketino ja ir apsiriboti. Nelaukta netikėta knygos sėkmė paskatino išleisti gerokai sudėtingesnę antrą dalį – „Vabalą skruzdėlyne“, vėlgi atsižegnojant, jog trečioji, pati „sunkiausia“ knyga, tai jau tikrai neturi šansų.. Bet, pasirodo, „niekada nesakyk niekada“.

Kas žino, galbūt kada sulauksime ir dar kokio Strugackių šedevro, na, pavyzdžiui, legendinio „Pirmadienis prasideda šeštadienį“ (tiesa, matyt, itin sunkiai išverčiamo į lietuvių kalbą)...:)

O ir Kamererio gerbėjai gali dar nenuleisti rankų: gal kada nors sulauksime ir...ketvirtojo romano apie Maksimą. Apie tokį (kažkokius neaiškius Maksimo nuotykius Sarakše) porąsyk užsimenama ir tose pat „Bangose...“:

„Toivo dar nebuvo gimęs, o Makas Simas Sarakše jau sprogdino spindulinius bokštus ir kovėsi su fašistais... Neprilygstamas Baltasis valdovas!Operacijos „virusas“ organizatorius – po jos pats Superprezidentas praminė jį Big Bagu!Toivo buvo dar mokyklinukas, o Big Bagas prasiskverbė į Salų imperiją, į pačią sostinę... Pirmasis iš žemiečių – ir paskutinis, beje...“

Gi ir pats B. Strugackis knygoje „Komentarai apie nueitą kelią“ (Komentary k proidennomu), užsimena:

„Mes, tiesa, ketinome parašyti dar vieną romaną – kurio sąlyginis pavadinimas būtų „Baltasis valdovas“ ar „Operacija VIRUSAS“ – bet tai ir neprisirengėme net jo pradėti. Įdomu, kad sugalvojome jį anksčiau, nei „Bangas...“.

Tačiau po Arkadijaus Strugackio mirties Borisas, tęsiantis kūrybinę veiklą S. Vitickio slapyvardžiu, nusprendė, kad vienas šio romano neberašys. Nors itin norėjosi – autoriai jau buvo sugalvoję savotišką trisluoksnį Salų imperijos pasaulį („sukurtą su negailestingu Demiurgo, nebeturinčio vilčių išnaikinti blogį, racionalumu“), į kurį turėjo prasiskverbti bebaimis Maksimas.

Išorinis sluoksnis, kuriuo Imperija, pasišiaušusi prieš likusį pasaulį, laikė gynybą ir smogė smūgius, buvo kloaka, kur sutekėdavo visos visuomenės atmatos. Viduriniajame gyveno įprasti žmonės – ne angelai, bet jau ir nebe išsigimėliai. Na, o centriniame klestėjo Teisingumo pasaulis, šiltas, laisvas ir draugiškas. Kiekvienas, gimęs Imperijoje, neišvengiamai atsidurdavo kuriame iš sluoksnių.

Ypač norėjosi ir dėl sumanytos efektingos romano pabaigos, matyt, vertos Filipo K. Diko plunksnos. Jos neatskleisiu (tiesa, rasti ją nesunku), nes romanas kada nors dar gali išvysti dienos šviesą, nes viename iš interviu B. Strugackis prasitarė, kad vienas iš šiuolaikinių rusų fantastikos autorių apsiėmė parašyti „Gyvenamos salos“ tęsinį. Anot Strugackio tai bus visiškai savarankiško autoriaus visiškai savarankiškas kūrinys. Autorius gavo visus Strugackių užrašus, susijusius su minėtu projektu, tačiau neįsipareigojo juos panaudoti.

Na, bet grįžkime prie lietuviškojo „Bangų...“ leidimo. Knygos viršelis – santūrokas ir, mano manymu, visai tinkamas tokio pobūdžio romanui. Vertimas... Na, aišku, neprilygstantis virtuoziškam „Gyvenamos salos“, bet... Va, prisiminiau, keistas dalykas – skaitant rusiškai knyga paliko kur kas labiau slegiantį įspūdį, lietuviškas vertimas toks „lengvesnis“, bet kartu ir labiau bespalvis, lyg kokių literatūrinių šešėlių būtų sumažėję.

Tiesa, yra ir gerokas šaukštas deguto, leidėjų, aišku, kliūstelto su pačiais geriausiais ketinimais, bet... Kalbu apie toje pačioje knygoje pridėtą Andrejaus Pavluchino apysaką „Jie“. Toks įspūdis, tarsi prašmatniam restorane po rafinuoto patiekalo tau į lėkštę vietoj deserto tėkšteltų grubiai suteptą sumuštinį. Taip, tai neblogas, tačiau visiškai kito lygio ir stiliaus kūrinys, paprastai „sukaltas“ kovinis veiksmo trileris (su kiek naiviom pretenzijom į kiberpanką). Ko gero, taip mėginta nušauti du zuikius: vienu metu (ar, tiksliau, vienoje knygoje) įtikti tiek „kovinės“, tiek „rimtosios“ fantastikos gerbėjams.

*„Vidudienio pasaulio“ ciklui paprastai priskiriami šie dešimt Strugackių romanų (pateikti chronologine tvarka):

„Vidudienis, XXII amžius“, Bandymas pabėgti“, „Tolimoji vaivorykštė“, „Sunku būti Dievu“, „Neramumas“(tai, beje, ir pirminis apysakos „Sraigė ant šlaito“ variantas), „Gyvenama sala“, „Mažylis“, „Vaikinas iš Pragaro“, „Vabalas skruzdėlyne“, „Bangos slopina vėją“.

Be to, su Pusiaudienio pasauliu vienaip ar kitaip susiję ir kūriniai „Purpurinių debesų šalis“, „Kelias į Almatėją“, „Stažuotojai“, „Išbandymas SKIBR“, „Asmeniniai svarstymai“(vertimas apytikslis – aut. past.), „Plėšrūs amžiaus daiktai“, „Ekspedicija į pragarą“.

Negana to, 1996-aisiais išleista (leidus B. Strugackiui) įvairių rusų fantastikos autorių antologija „Mokinių metas“, 1999-aisiais „Mokinių metas – 2“, o 2000-aisiais „Mokinių metas – 3“, daugelis kurių kūrinių vienaip ar kitaip susiję su „Pusiaudienio pasaulio“ ciklo kūriniais.

Homo Sapiens ir (prieš?) Homo Ludens

Kadangi Hermann Broch kūryba jau lyginama su garsiausiais XXa. rašytojų kūriniais, tikėtis vidutiniško romano būtų naivu. Iš tiesų, pradžia daug žadanti, tačiau, kaip sakoma, ji tik pusė darbo.

Knygos siužetas neįmantrus, paprastas kaip dvi kapeikos. Į nuošalius Alpių kaimus atvyksta nepažįstamas vyras, Marijus Ratis. Kažkas panašaus į Paulo Coelho „Demoną ir panelę Prym“, panašumų dar padaugėja, kai centrine ašimi tampa auksas, mat netoli kaimo yra didelis kalnas, kuris nuo senų senovės buvo kasinėjamas ieškant brangiojo metalo. Ir svetimšalis, aišku, norėtų, kad tas metalas būtų iškastas. Ar tik garsusis brazilas nemėgdžioja Hermann Broch? Tokie „panašumai“ pamažu nyksta, kai prasideda tikros linksmybės.

Pradžioje savo pasirodymu Marijus Ratis nenudžiugimo nė vieno kaimų gyventojo, tačiau pamažu...pamažu stebuklai ima vykti vienas po kito. Valkata Marijus visus pakeri. Stebuklas? Kadangi kaimai, Žemutinis ir Aukštutinis Kupronas, kaip ir turi vieną savivaldą, prasideda kivirčai tarp jų, vienas palaiko svetimšalį, kitas nusistatęs prieš jį. Tikras karas, kitaip nepasakysi. Tačiau paviršinis paprastumas, kaip ir dera tikram klasikui, čia tik „geriausias“ būdas pasakyti tam, ką nori.

Kaip teigia pats autorius „vaizduojant objektyviai“ nieko nepasakysi. O ką gi jis nori pasakyti? Abrakadabra – masinė psichozė. Sezamas atsivėrė ir skaitytoją ištinka pakerėjimas – tai ką aš čia skaičiau ne apie...? Ne, brangus ir naivus skaitytojau, tu skaitei ne apie kaimą, ne apie Marijų Ratį, o jau greičiau Hitlerio klounišką versiją. Bandai kapstytis savo smegeninėje, kas, kaip ir kodėl - dėl skonio nesiginčysim.

Kalbėdamas apie masinę psichozę Hermann Broch pasitelkia, jo žodžiais tariant „atskirą sielą“. Intelektualu, beprotiškai žavu! Problema ta, kad neperskaičius autoriaus komentarų pabaigoje, gali ir nesuprast, ką jis norėjo pasakyti, nes papasakota istorija tiktų nebent vaikiškos fantastikos mėgėjams. Tačiau, kaip ir minėjau, čia viskas labai modernu. Tik autorius galėjo pasistengti, kad tas modernumas būtų bent šiek tiek įdomesnis, o dabar...daug tuščių pokalbių, daug pasakotojo minčių, kurių esmei nusakyti užtektų kelių sakinių, žodžiu, knyga gerokai ištempta.

„Pakerėjimas“ palieka dvejopą įspūdį – kaip nenuginčijamo talento rašytojo labai gilus bandymas pasibelsti į žmogaus sielą arba alegorinį pasakojimą, kurio dialogai labai realistiški ir apie nieką, veikėjai visiški kvailiai, o pasakotojas iš serijos „suprask kaip nori“.

Blaškydamasis tarp – gili mints ir gili duobė, aš taip ir pasilikau viduryje ir nusprendžiau perskaityti knygą po kelerių metų – gal dar reikia suaugti? Gal.

Kad ir kaip ten bebūtų – verta išmėginti savo smegenėles, žaidžiant su Hermann Broch. Jis – pripažintas ir labai gerbiamas. Tik va, man bėda su autoritetais, jų garsūs vardai, kaip pakerėjimas manęs neveikia.

Hmm...

Ši knyga – jau septintoji iš serijos „Senovės baltų kultūra“. Tai – straipsnių rinkinys, skirtas vienam iš baltų kultūros aspektų, šiuo atveju – gamtos ir senosios baltų religijos santykiui.

Leidinį pradeda humanitarinių mokslų daktarės Elvyros Usačiovaitės straipsnis „Dėl senovės baltų religijos tyrinėjimo metodų“. Jame, kaip galima spręsti iš pavadinimo, autorė aptaria baltų religijos tyrinėjimo metodus (lyginamąjį, fenomenologinį, struktūralistinį), pastebi klaidingo jų taikymo atvejus, kaip pavyzdį aptardama daugelio autorių išplėtotą Pasaulio medžio sampratą, kurią pati E. Usačiovaitė kritikuoja. Nemažai vietos straipsnyje skirta tradiciniams lietuvių kryžiams, kuriuose daugelis tyrinėtojų ieško pagonybės pėdsakų, tačiau autorė pabrėžia ir gina jų krikščioniškumą.

Gintaras Beresnevičius straipsnyje „Gamta ir šventumas. Senovės lietuvių religijos „gamtiškumo“ klausimu“ nagrinėja „gamtos garbinimą“ senovės baltų tautose ir pastebi, kad daugelyje istorinių šaltinių minimos „šventos giraitės“ ar kiti šventieji gamtos objektai buvo garbinami ne patys savaime, o todėl, kad juose/per juos reiškiasi dievai.

Latvių archeologas Juris Urtans aprašo Žiemgaloje esantį kultinį Zebrenes Elko kalną. Istorikas Romas Batūra straipsnyje „Mitologinio Vižo ir jo aplinkos klausimu“ nagrinėja įvairius vietovardžius ir vandenvardžius su šaknimis „Viž“, „Vyž“ bei jų aplinkoje išlikusius šventviečių pėdsakus (aukurus, laidojimo paminklus, vietovardžius ir vandenvardžius su sakraliais pavadinimais (pvz. „Šventoji“, „Deivai“ ir pan.). Rimantas Balsys aptaria įvairiuose rašytiniuose šaltiniuose bei tautosakoje minimus baltų vandens dievus ir dvasias. Jonas Balčius straipsnyje „Baltiškosios pasaulėžiūros atšvaitai Kristijono Donelaičio „Metuose“ pastebi, kad, nors K. Donelaitis išpažino ir skelbė krikščioniškąsias vertybes, jo „Metuose“ galima atrasti ir baltiškosios pasaulėžiūros atšvaitus: gamtos ritmų ir cikliškumo pajautą, herojai iš dalies vertinami pagal tai, koks jų santykis su gamta: „viežlybieji“ būrai džiaugiasi pavasariu, jį sveikina, o nenaudėlis Slunkius nekenčia atbundančios gamtos ir būsimų pavasario darbų.

Radvilė Racėnaitė straipsnyje „Gyvūnai mirties pranašai senojoje lietuvių kultūroje“ aptaria tikėjimus, kad neįprastas kai kurių gyvūnų ar paukščių elgesys (staugia šuo, užgieda višta) lemia mirtį.

Valdis Rusinš (gaila, kad jo nėra tarp knygos tarp knygos gale pateiktų trumpų autorių biografijų... pamirštas?) aptaria Jumio (latvių derlingumo dievybės) vaizdinio raidą valstiečių derlingumo papročiuose.

Man ypač įdomus buvo Dainiaus Razausko straipsnis „ Ritimai – lietuviškas ritualo pavadinimas ir jo kilmė“, kuriame autorius ieško viename XVIII a. pradžios šaltinyje paminėto mirusiųjų pagerbimo ritualo pavadinimo „Ritimai (Ritimey)“ sąsajų su apėjimą, judėjimą ratu reiškiančiais žodžiais, atskleidžia judėjimo ratu, rato ir visuotinės tvarkos, darnos santykį, susieja ratelius ir ritualus (Ritimus)... Straipsnio priede „Pamiršta žodžio „rytas“ ritualinė semantika?“ naujai pažvelgiama į šį įprastą, kasdienišką žodį.

Knyga bus įdomi ir naudinga visiems, besidomintiems senovės baltų kultūra ir religija