Tamplieriai, tamplieriai ir dar kartą tamplieriai. Visur tamplieriai.

Iš tiesų, prisipažinsiu – nekenčiu tokių knygų. Tiesiog negaliu jų pakęsti!!! Vos tik pradedu ką nors panašaus skaityti – visi kiti skaitiniai nuplaukia į antrą planą. Ką rinktis – Martyno Heidegerio tekstą studijoms ar „Paskutinį tamplierių“? Hamletiškas klausimas, kur visada laimi BŪTI, t.y. skaityti narkotinių medžiagų poveikiu grįstus romanus: skaityti ir skaityti, ryti ir ryti.

Dažniausiai, beje, tokie romanai grindžiami įtemptu veiksmu, ir ...pagal pageidavimus – paslaptys, mirtys, meilė ir t.t. Ar ši knyga – išimtis? Ne. Tiksliau – ne visai. Joje veiksmas nėra tas dalykas, kuris verstų versti puslapius. Visai ne. Čia malonus pats skaitymo procesas. Retas atvejis. Malonu tai, apie ką rašo autorius. Jau seniai skaičiau knygą, kur visai nenorėjau toliau versti puslapio, nes norisi stabdyti save, stabdyti laiką, kad tik knyga nesibaigtų. Bet kur tau – dvi dienos ir blogos naujienos – perskaityta. Blogai, va šitai - labai blogai.

O dabar apie ką gi čia rašoma. Pirmiausia, be abejo, įvardinkim tuos, kurie įsimylės vienas kitą – Tesė Čaikin ir Šonas Reilis. Romeo ir Džiuljetą jau turime. Gal kai kam tai atrodys nuvalkiota klišė, bet meilės istorija šitoj knygoj, asmeniškai man, labai vykusi. Ji nėra super tikroviška, nes tada sakyčiau, kad ji apgailėtina, bet ta riba tarp tikra ir pasakiška – siaura. Ir tai gerai. Tokia meilė gali būti, ir gerai, jei jinai būtų, ir smagu iš jos juoktis (gerąja prasme) ir viskas čia smagu.

Knygos esmė – tamplieriai ir jų paslaptys, kerštas ir Bažnyčia. Viskas, ką reikia žinot apie knygą. Mažai? Perskaitykit ir bus daugiau.

Jei atrodys, kad apie tokius dalykus viskas girdėta, kad tai išsemta ir nuvalkiota tema, norėčiau paklausti – o kokia tema neišsemta? Bus pavyzdžių? A, taip, Lietuvoje neišsemta alkoholizmo tema. Viena kritikė labai džiaugėsi, kai kažkokia mergaitė apie tai parašė knygą. Be komentarų.

Reziumė - Raymond Khoury tikras šaunuolis. Ne viskas, ką jis aprašė, verta komplimentų, bet knyga neįpareigojanti, paprasta ir įdomi: jeigu ir įmanoma sukurti maloniai skaitomą nelėkštą knygą, tai šis autorius tai atliko puikiai. Nesakau, kad tai labai vertinga ar naudinga knyga smegenims, bet jei nori jas pailsinti, tai...

Visi Browno kritikai gali būti ramūs – čia ne tas stilius. Yra panašumų, bet jie ne esminiai.

Skaitydamas knygą galvojau, kiek daug turėsiu ką parašyt apžvalgoje, o va, kai perskaičiau, noras ėmė ir praėjo. Jei manęs klausit ar skaityt knygą, sakysiu – taip. Iš tokio pobūdžio romanų skaičiau daug prastesnių, ir jei visai rimtai, net nežinau, kuo taip patiko „Paskutinis tamplierius“. Gal tuo metu, kai skaičiau, buvo gera nuotaika, gal buvau įsimylėjęs, o gal „šiaip“ buvo kažkokia gera mėnulio fazė. Tokio kvailo pasiteisinimo jau seniai nebuvo sugalvojęs: labai neprofesionalu, bet profesionalai recenzijose rašo ir apie tai, kaip perka žemę, tai ką jau čia aš...

O labiausiai šioje knygoje sužavėjo religijos interpretacija. Va, čia jau galiu sakyti – pataikyta į dešimtuką. Krikščionybė turi dar vieną priešą, deja, bet daugeliui dalykų, sakomų knygoje, aš pritariu visais įmanomais procentais. Jeigu kažkam atrodė pavojingas „Da Vinčio kodas“, tai čia kur kas rimčiau – giliau, esmingiau, ir logiškiau. Dieve, Dieve, - jau girdžiu, kaip dejuoja davatkos . Bet kai religija tampa verslu, man jau daros baisu. O dar kažkas sako, kad meilė nepardavinėjama – wake up! (Čia, jeigu ką, tik mano asmeninė nuomonė).

Be visų komplimentų autoriui, komplimentai leidyklai už „Adobe Caslon Pro regular“ šriftą, vertėjui Jonui Čeponui už teisingai atliktą darbą, be to, linkėjimai visiems, kuriems šita knyga nepatiks (niekas nesako, kad ji super intelektuali), bet lietuviams būdinga savo psichinius negalavimus išreikšti kritika.

Kartais kritikuodami, mes sugadiname tai, kas buvo gerai (V. Šekspyras).

Nesugadinkit reikalo – atsipalaiduokit.

Negalvoti apie tai, ką skaitai, kartais reiškia galvoti apie tai, ko neskaitai

Ką mes žinome apie 1932-uosius? Septyneri metai iki Antrojo pasaulinio karo, vieneri metai iki Dariaus ir Girėno skrydžio, vieneri iki Hitlerio atėjimo į valdžią. Mažoka, ar ne? Ir juk tai – apie artimą praeitį, o apie ją, kaip žinote, viskas sukataloguota, aprašyta, galima pasiskaityti ir daug, labai daug sužinoti. O ką mes žinome apie ateitį? Ne, ką apie ateitį galėjo nuspėti dar 1932-aisiais metais parašytas kūrinys? Nepatikėsite – daug, labai daug. Taip, klonavimas dar tik žengia pirmuosius žingsnius, daug kas jau šneka apie vartotojiškos civilizacijos moralinį ir net fizinį žlugimą, bet vis dėlto skaitant A. Huxley kūrinį negali nesistebėti – 1932-ieji, o niekas nepasenę.

Jeigu man būtų leista spėti, kuri visuomenė – G. Orwello ar A. Huxley turi daugiau šansų realizuotis, statyčiau už Huxley. Orwello sistema prašyte prašosi iššūkio, kovos, pasipriešinimo, pagaliau, ji pati neįmanoma be opozicijos, be priešo. A. Huxley sistema iš karto formuojasi be priešo, ir, pagalvojus, ji tikrai gali būti daug kam priimtina.

Vis dėlto, įdomioji knygos dalis yra ne pačios sistemos aprašymas, kuris, žinoma, jau dvelkia tam tikromis technologinėmis senienomis, bet šios sistemos ir žmogaus iš išorės – necivilizuoto krašto gyventojo – susikirtimas, naujosios sistemos ir klasikinių vertybių susidūrimas. Panašiai kaip ir „451 Fahrenheito“, čia labai gražiai pažaidžiama klasikinės literatūros, šiuo atveju – Šekspyro – kūrinių citatomis.

Kita vertus, autorius nepateikia aiškaus ar objektyvaus vertinimo – tai kuri sistema geresnė, ar toji, kuri leidžia žmogui jaustis amžinai laimingu, ar toji, kurioje ir ligos, ir senatvė, bet tuo pačiu – romantika, meilė, aistros. Tiesiog parodoma, kaip senasis žmogus nesupranta naujojo pasaulio, bet ar tai iš karto reiškia naujojo pasaulio blogį? Be jokios abejonės, 1932-aisiais metais Huxley mintys buvo be galo drąsios, neįtikėtinai novatoriškos, tad atsakymas būtų aiškus – taip, puikus naujas pasaulis – klaikus. Bet dabar daug kas jau virto realybe: seksualinių papročių laisvėjimas, ypač seksualinės revoliucijos metais (ką tai lemia– žr. M. Hoellbecq „Elementariosios dalelės“, kapitalistinio, vartotojiško gyvenimo būdo įsigalėjimas (kiek per shoppingus įsigyjama tikrai reikalingų daiktų?), smegenų plovimas ideologijomis (nereikia net ir A. Huxley siūlomos hipnopedijos – mokymo miegant) ir per massmedia . Tad ar mes tik negyvename tame puikiame naujame pasaulyje? Tiesa, mums iki šiol liko svarbiausias atributas – valios laisvė, pasirinkimo laisvė, bet ar ir ji kartais neatrodo tik iliuzija? O kiek mūsiškių norėtų pakartoti Cypherio iš „Matricos“ žodžius: „ man nesvarbu, šis kepsnys tikras ar iliuzija, bet aš norėčiau turėti… “? O jeigu pagaliau būtume priversti rinktis tarp prievartos visuomenės ir malonumo visuomenės? Norisi linkėti, kad tokių pasirinkimų daryti nereiktų, nors… Pamėk tai, ką privalai daryti. Nenori? O jeigu kitaip negalės būti?

Beje, iš literatūrinės pusės man ypač patiko Bernardo paveikslas – tokio netipiško „maištininko“ seniai nebuvau sutikęs. Matyt, per daug skaitau herojinės literatūros, bet ką darysi – naudojuosi proga, kol romantika dar nedraudžiama.

Somos paragaus žmogus ir šia diena sotus bus

Rašytojo A.Maurois pristatyti nereikia. Žymių žmonių biografijomis skaitytojų simpatijas pelnęs autorius šia knyga įrodo, kad jo plunksna gali suvaldyti ne tik įžymybių likimus, bet ir kur kas trumpesnės apimties ir kuklesnio turinio siužetus. Knygoje „Labą vakarą, brangioji“ – šešiolika šmaikščiai, ironiškai ir smagiai parašytų novelių.

Ką trumpiausiai galima pasakyti apie šią knygą? Labai prancūziška. Ypač jei prancūzus pririšime prie flirto, meilės, išdavystės ir nesuskaičiuojamų aistros bangų etiketės. Iš tiesų daugeliui novelių tiktų paantraštė „ieškokite moters“. Tačiau moteris – ne vienintelė A.Maurois herojų varomoji (arba stabdomoji) jėga. Egzistuoja dar ir pinigai bei garbės troškimas. Būtent iš tokių trijų sienų sukonstruotame būste apgyvendintos beveik visos knygos novelės. Autorius pasimėgaudamas pasakoja apie likimus žmonių, kurie neatsispyrė bent vienai iš minėtų trijų jėgų, o dažnai – ir visoms iš karto.

Paryžiuje ši knyga išleista beveik prieš pusę amžiaus. Nuo to laiko painūs moters ir vyrų santykių labirintai nagrinėti turbūt šimtus tūkstančių milijonų kartų. Įstabu, kad ši knyga nepraradusi aktualumo ir originalumo. Viena šios sėkmės priežasčių, mano nuomone, yra išskirtinis autoriaus stilius. Jo plunksna itin lengva, pastabos – taiklios, žodis – šmaikštus, ironija – subtili. Kita priežastis – siužeto įvairovė. Pasakysiu banaliai, bet autoriaus fantazija netikėta kaip pats gyvenimas. Net standartiškiausias meilės istorijas A.Maurois pasuka netikėtu keliu. Vietomis jos nutrūksta taip pat netikėtai, kone vidury sakinio. Tikriausiai tai būdas išvengti didaktikos. Rašytojas nenori smerkti ar grūmoti piršteliu „nesielk taip, nes ir tau šitaip bus“. Jis pats – lyg kai kurie novelių herojai: išsilavinęs, šiek tiek snobiškas, šiek tiek abejingas, puikus pasakotojas, draugijos dėmesį užkariaujantis sąmoju, tačiau nevirstantis klounu.

Beje, apie herojus. Jų profesijos, gyvenamoji aplinka diktuoja elegantišką knygos stilių. O gal atvirkščiai? Šiaip ar taip, knygoje sutinkama draugija taip pat itin būdinga to laikotarpio Prancūzijos literatūrai. Tapytojai, aktoriai, rašytojai, jų mūzos, meilužės, žmonos, saloniniai pokalbiai, abejingi samprotavimai apie politiką, karštai ginčijami klausimai apie meną, rafinuotas flirtas... Herojai, kurie sveikinasi ne „priviet, zaičik“, ne „kas šiandien valgyt“, o „Labą vakarą, brangioji“. Net jei prieš penkiolika minučių „brangiąja“ buvo tituluota meilužė.

Novelės, mano subjektyviu įsitikinimu, yra specifinis žanras, kurio rankelės dažniausiai per trumpos ilgam užsikabinti už atminties kopėčių. Tačiau tai nėra trūkumas. Skaitydamas jauti, kad rašytojas rašo ne iš pretenzijos įkalti savo vardą pasaulio literatūros paminkle, ne dėl įsitikinimo savo genialumu, bet su malonumu ir malonumui. Tokia nuotaika lydi ir skaitant šią knygą.

MOTERS, PINIGŲ IR GARBĖS PADIKTUOTI GYVENIMAI

Lietuvoje sparčiai debiutuoja vis jaunesni autoriai. Nežinau, kas tai lemia, bet paauglių literatūra jau tampa normaliu reiškiniu, kuris dar prieš keletą metų, būtų atrodęs kaip fantastų vaizduotės vaisius. Ne veltui sakoma, kad pirmiausia visos novatoriškos idėjos gimsta fantastų galvose.

Teklė Kavtaradzė – pirmąjį romaną parašė penkiolikos, smagu, dar smagiau, kad Tyto alba jį išleido.

Skaitydamas jaunosios autorės knygą bandžiau ją lyginti su tais kūriniais, kuriuos jau anksčiau mums dovanojo jaunieji rašytojai – tai ir skandalingasis – „Noriu Nobelio“, ir Justinos Stučinskaitės „Ačiū, gyvenu gerai“. Žinau, kad pastaruoju metu ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido kelias tokio tipo knygas, bet jų neskaičiau.

Galvodamas apie romaną „Nespalvota“, aš prisiminiau Jūratės Sprindytės straipsnį „Šiaurės Atėnuose“, kuriame gerbiama kritikė labai išgyveno, kad atsiranda vis daugiau jaunų rašytojų, kurie rašo „kaip išeina“ ir tai tampa užkrečiama liga. Ir kas blogiausia – jauni, spalvingi veidai užgožia net tokius klasikus kaip Romualdas Granauskas. Vos ne literatūrinė tautos tragedija.

Dabar pakalbėkime apie rašymą. Bene vienintelis teksto komponavimo vadovėlis – Zitos Nauckūnaitės „Teksto komponavimas: rašymo procesas ir tekstų tipai“; galėtų tapti visų pradedančiųjų evangelija, pateikiančia stulbinantį faktą – neįmanoma išmokti rašyti! Ach, koks smūgis Jūratei Sprindytei – tikiuosi širdies priepuolio išvengti pavyks.

Aišku, jei rašymas būtų „tik“ bet kaip dėliojamų žodžių ir sakinių žaidimas, būtų dar paprasčiau. Dabar gi, yra ne visai taip.

Leidėjai (ta pati Tyto alba), išleidę Teklės knygą, bandė įtikinti, kad į autorės sukurtą tekstą galima žvelgti be jokių jos amžiaus vertinimų. Čia vėl gi, labai subjektyvus dalykas, bet mano nuomone – amžius nėra svarbu, svarbu, jog tai pirmas kūrinys. Pirmas bandymas prisiliesti prie paslaptingo žodžių pasaulio. Ir Zita Nauckūnaitė, kaip vienintelį būdą tobulinti rašymo įgūdžius, įvardija nuolatinį rašymą: savo teksto kūrimo stebėjimą, analizę.

Tik žmogus, kuris bandė rašyti, gali suprasti, kaip sunku savo mintis paversti juodomis avimis, besiganančiomis baltose lankose.

Būtent tos pajautos, kuriant tekstą, ir stinga Teklei. Manau, kad tai didžiosios dalies visų debiutantų problema. Galima parašyti puikų nedidelį tekstuką, bet kai imiesi romano, ir nesuvoki, kas tai yra, neišvengiamai susiduri su tokiomis problemomis.

Romano „Nespalvota“ pradžia nieko gero nežadėjo: daug smulkmeniškų aprašymų (primenančių J. Stučinskaitės knygą, tik be humoro, kuriuo žavi Justė), daug verkšlenimų, keiksmų, bet jokio svorio. Dialogai tikroviški, ir apie nieką. Po to, viskas ima kartotis, nes pagrindinei romano veikėjai, Severijai, viskas blogai. Blogai, blogai, blogai.

Primena „Noriu Nobelio“. Čia išryškėja dar vienas akivaizdus faktas – autorė neturėjo jokios aiškios kūrinio vizijos – tiesiog rašė.

Tačiau persiritus per romano vidurį, autorė, lyg įgavusi antrąjį kvėpavimą, savo pagrindinę heroję išgina iš jos „namų“ ir būtent čia prasideda tai, ką galėčiau pavadinti romanu. Ta įžanginė dalis buvo ilga, bet ne tokia ilga, kad taptų kankyne.

Nežinau, koks turėtų būti vienareikšmiškas Teklės kūrinio vertinimas (ar jis apskritai galėtų būti?), bet man, kaip tos pačios duonos paragavusiam žmogui, daugelis knygos minusų buvo puikiai pažįstami.

Galiausiai, perskaitęs knygą, turėjau pripažinti – ši mergaitė turi talentą, ji gali rašyti, ir rašyti gerai.

Kitas, ne ką mažiau svarbus dalykas, kaip autorė rašys toliau: ko ieškos, kokie bus literatūriniai prioritetai. Bene didžiausia romano „Nespalvota“ bėda – originalumo trūkumas. Išsiskirti iš tiesų yra sunku, bet reikėtų rasti nišą, iš kurios ir skaitytojai, ir kritikai atpažintų autoriaus stilių.

Romaną aš rekomenduočiau skaityti visiems, mėgstantiems paauglių literatūrą. Tai tikrai nėra prasta knyga. Linkiu autorei ir toliau eiti šiuo keliu: pradžia gera, bet tai tik pusė darbo.

Pirmas kartas

Serija: 2005m. leidykla „Vaga“ pradėjo leisti seriją „Pasaulio romanas“. Šiuo metu minėtoje serijoje pasirodė jau keturi romanai: „Fantomo skausmas" (Nyderlandų romanas), „Ninevė“ (Šveicarų romanas), „Ir slenka naktis“ (Islandų romanas) ir „Kilpa“ (Latvių romanas). Taigi, pasaulis kol kas apsiriboja Europa, tačiau džiugu, kad skaitytojas gali susipažinti ne tik su anglosaksiškąja literatūra ar pseudoistorinėmis knygomis apie gralį, tamplierius ir kitas „svarbiausias istorijos paslaptis“.

Autorė: „Šveicarų rašytoja Gertrud Leutenegger (g. 1948 m.) išgarsėjo jau pirmuoju romanu Išvakarėse (1975). Vėliau parašė romanus Ninevė (1977), Gubernatorius (1981), Kontinentas (1985), Medūza (1988), Acherontas (1994), dramas Sudie. Geros kelionės (1980), Plaukime drauge (1983), Sferinis skambesys (1999), eilėraščių ir esė rinkinį Kaip Saliamono sode (1981), novelių rinkinį Dingęs monumentas (1985). Po ilgokos kūrybinės pertraukos 2004-aisiais pasirodęs romanas Pomona sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo. Rašytoja yra gavusi nemažai literatūros premijų. Į lietuvių kalbą jos kūriniai iki šiol neversti.“ (116 p.).

Siužetas: Į vieną Šveicarijos miestelį atvežama parodyti užkonservuotą banginį. Pasižiūrėti gyvūno atvažiuoja du seniai besimatę, vienas kitą mylintys jaunuoliai. Susitikimas trunka vieną naktį, per kurią dabartis ir prisiminimai apie kartu praleistą laiką ir gyvenimą atskirai seka pakaitomis.

Vietoj istorijos: Senojo Testamento Jonos knygoje pasakojama, kad Dievas įsakė Jonai keliauti į Ninevę ir sakyti joje pamokslus, kad žmonės galėtų išsigelbėti, nes šio miesto nedorybės užtraukė Viešpaties rūstybę, todėl miestas yra pasmerktas žlugti. Tačiau būsimas pranašas nenorėjo imtis atsakomybės ir bandė bėgti nuo lemties: jis įsėdo į laivą plaukiantį į Taršišą. Vos tik laivas išplaukė į jūrą, prasidėjo audra. Jūreiviai metė burtus, kad išsiaiškintų, kuris keleivis kaltas dėl Aukščiausiojo rūstavimo. Burtas krito ant Jonos. Šis paprašė, kad jį išsodintų, tačiau audra neleido valčiai pasiekti kranto, todėl teko Joną tiesiog išmesti į jūrą. Jūra priėmė auką ir audra nurimo. Įmestą į vandenį Joną prarijo banginis, kurio pilve pranašas tris dienas ir tris naktis meldėsi. Dievas suteikė jam antrąją galimybę: banginis išspjovė Joną į sausumą ir Jona pasiekė Ninevę.

Filosofiniai ir autobiografiniai intarpai: Šio romano autorė, kaip ir pagrindinė veikėja, dirbo Friedrich‘o Nietzche‘s muziejuje Sils Marijoje, kur vokiečių filosofas praleido septynias vasaras. Todėl neatsitiktinai pakankamai trumpame kūrinyje rasite nemažai nuorodų bei citatų iš šio filosofo darbų.

Žanras – simbolistinis, filosofinis, alegorinis kūrinys. Nors romane yra keletas siužetinių linijų, nemažai to meto aktualijų (pirmą kartą „Ninevė“ išleistas 1977 m.), tačiau romane aprašomiems įvykiams, vardams, atsitikimams autorė stengiasi suteikti platesnę prasmę, paversti simboliu. Pavyzdžiui, skyriuje „Žarnų labirintas“ be šveicarų požiūrio į komunizmą ir socializmą aprašomi vieno iš pagrindinių veikėjų Fabricijaus bandymai įsikurti mieste, kai jam teko pardavinėti rytinius laikraščius metro. Skyriuje „Širdies vidus“ pasakojama – ne, ne apie meilę– apie imigrantų ir vietinių konfliktą (negyvo banginio širdis yra sunki, išsipūtusi ir beformė). Pavyzdžiu gali būti ir paskutinis, neskaičiuojant epilogo, skyrius „Ambra“ (ambra yra „geidžiamiausia meilės gėrimų sudedamoji dalis“, 111 p.), kurio nuotaika primena Šv. Velykų ryto džiaugsmą.

Asmeninė nuomonė. Pakankamai trumpas (šiek tiek virš 100 p.), todėl ir nepabostantis, pilnas simbolių romanas. Tiesioginių šiandienos aktualijų nėra, tačiau rasite aktualias temas plačiąja prasme: žmonių tarpusavio susvetimėjimas, nusistatymai prieš imigrantus ir pan. Romanas, po kurio į Šveicariją pasižiūri atidžiau: ne tik kaip į bankų, laikrodžių, šokolado ir Alpėse besiganančių karvių šalį.

Ninevė-Šveicarija-Europa-pasaulis

Jei debiutinis britų rašytojo E.Docx‘o romanas būtų ekranizuotas, po jo pavadinimu tikriausiai būtų parašyta „romantinė komedija“. Nepaisant akivaizdžių autoriaus pastangų įtempti kūrinį į dramos rėmus. Pagrindinį herojų – plevėsą gražuolį donžuaną Džasperą galėtų vaidinti Hugh Grantas. Arba Jude Law. Jo sudaužytų širdžių ir užkariautų lovų savininkes galėtų įkūnyti Meg Ryan, Cameron Diaz ir kiti geltonplaukiai mėlynakiai angelai. Kas galėtų būti ta fatališkoji, apkramčiusi paties pagrindinio veikėjo širdies kraštelius? Gal Nicole Kidman, gal Cate Blanchett, gal... Neįpareigojantis, smegenų slogiais vaizdais ir siužeto vingiais neperkraunantis filmas galėtų būti puiki pirmojo/antrojo/trečiojo pasimatymo preliudija. Deja, beveik panašiai galima pasakyti ir apie pačią knygą. „Kaligrafas“ galėtų būti puiki įžanga į literatūros pasaulį žmogui, kurio perskaitytų knygų sąraše yra gal dešimt pavadinimų. Bet jei jų yra daugiau?

Pagrindiniu romano bruožu įvardinčiau britiškumą. Knygos kilmė aiški nuo pat pirmųjų eilučių. Nesuprantantiems, kas tas garsusis angliškas humoras, „Kaligrafas“ gali tapti puikia aiškinamąja priemone. Pasiturintis jaunuolis Džasperas, nestokojantis nei išvaizdos, nei gabumo, nei ryšių, nei pinigų, sukasi Londono bohemos rate, bendrauja su auksinio jaunimo atstovais, o apie vargus ir skausmus žino tik iš perskaitytų laikraščių antraščių. Svarbiausias prieskonis jo santykiuose su kitais žmonėmis – subtilus cinizmas. Džasperas nevengia pasišaipyti nei iš savęs, nei iš kitų. Gurmanas, itin priekabiai besirenkantis vyną, arbatą, žuvį ir daržoves, ne toks išrankus rinkdamasis moteris. Tačiau nuo žiedo prie žiedo plevenantis drugelis vieną dieną lekia tiesiai į liepsną trapios šviesiaplaukės pavidalu.

Išties stilingai ir šmaikščiai parašytai knygai ypatingos nuotaikos suteikia Džono Dono poezija. Ją paslaptingo milijonieriaus užsakymu raidė po raidės perrašinėja pats Džasperas – gabus ir perspektyvus kaligrafas. Kiekvienas knygos skyrius prasideda kurio nors Dž.Dono eilėraščio posmu. Tai – lyg užuomina, kas laukia herojaus artimiausiuose puslapiuose. Romantiški eilėraščiai, rožinėmis spalvomis nusidažęs pagrindinio herojaus pasaulis ir subtilus cinizmas žengia vienas šalia kito, sukurdami išties originalų knygos stilių.

Tačiau. Nepaisant visų šių privalumų, susidaro įspūdis, kad į kulminacijos kalną užlipęs autorius staiga įsijungia visą parą meksikietiškus serialus transliuojantį TV kanalą. Knygos kulminacijos, kur „paaiškėja visa tiesa“ (tai turėtų nuskambėti ironiškai), niekaip negaliu pavadinti nei originalia, nei netikėta, nei įdomia. Netikėta, tiesa, ji buvo vienu aspektu: kai nuojauta ėmė kuždėti, kur šioje meilės istorijoje pakastas šuo, kilo klausimas, nejaugi autorius nueis tokiu banaliu keliu. Pasirodo, nuėjo. Meilės istorija papasakota įtikinančiai, jausmingai, bet kartu ir santūriai. Skaitydama iš tiesų patiki dviejų žmonių istorija, užčiuopi abipusio jausmo pulsą ir džiaugiesi, kad kai kas palikta vaizduotei ir interpretacijoms, o kai kas išsakyta iki galo. Tačiau finale telieka žiovaujant versti puslapius ir laukti tos atomazgos, kuri, neva netikėta, iš tiesų sukalta pagal visus „meilės romanų damoms“ standartus, neišvengiant elementarių logikos klaidų. Visi įsimylėjėliai savo istorijomis siekia įtikinti, kad būtent jų istorija yra ypatinga. Tačiau „Kaligrafe“ to ypatingumo ir išskirtinumo lieka vis mažiau: pobūvis baigiasi muštynėmis, meilužė į veidą šliukštelį taurę vyno, buvusi draugė pasirodo pačiu netinkamiausiu momentu ir taip toliau, kol netekęs vilties suvoki, kad knyga baigsis kaip ir milijonai prieš tai parašytų knygų.

Nuo baudžiamosios atsakomybės autorių atleidžia ne nežinojimas, o debiutanto vardas. Anotacijoje rašoma, kad šiuo metu E.Docx‘as rašo antrąją knygą. Dėl „Kaligrafo“ stiliaus ir dar poros privalumų pasižadu ją perskaityti. Jeigu autorius pasižadės išjungti „Mexican Soap Opera“ kanalą.

Stilingi lyčių žaidimai su nenustebinančia pabaiga

Idėjos

Turbūt jau girdėjote, kad šioje knygoje panaudotos idėjos iš kitų garsių siaubo ir fantastikos kūrinių.

- Pirma idėja. Gal matėte filmą „Gyvųjų numirėlių naktis“ („Night of the Living Dead“)? Ar bent girdėjote apie jį? Idėja nesunkiai nuspėjama iš pavadinimo: numirėliai atsikelia iš kapų ir traukia žudyti gyvųjų.

- Antra idėja. Skaitėte knygą Stephen King knygą „Dvikova“ („The Stand“)? Jos idėja tokia: beveik visi žmonės miršta. Likę gyvi pasidalina į geriečius ir blogiečius, apsiginkluoja iki dantų ir keliauja per ištuštėjusią, lavonais dvokiančią Ameriką, ruošdamiesi karui.

- Trečia idėja. Skaitėte Neal Stephenson knygą „Lavina“ („Snow Crash“)? Joje skaitmeninis virusas patenka į žmonių smegenis ir paverčia juos psichikos ligoniais, zombiais, kalbančiais ypatinga kalba, skambančia panašiai kaip „blalalala-kazalala“. Apie šią kalbą žr. toliau, skyrelyje „Glosolalija“.

Taigi. Pavojingas technologijų pagalba sukurtas smegenų virusas + zombiai žudikai, kalbantys „blabla“ kalba + išlikusių normalių žmonių kelionė per ištuštėjusią, lavonais dvokiančią Ameriką.

Štai iš tokių sudėtinių dalių suplaktas siaubo kokteilis „Mobilusis“ („Cell“).

Žinoma, idėjos naudotos, bet kas pasakė, kad negalima jų įgyvendinti geriau? Pažvelgti naujai, parodyti kitu kampu, sumaišyti taip, kad gautume naują hibridą...

Muzika

„Mobiliojo“ monstrai itin aktyviai klausosi muzikos. Mėgstamiausia jų dainelė – „Drambliuko pasivaikščiojimas“ („Baby Elephant Walk“). Ją galima išgirsti kad ir čia.

Ši kvailoka ir juokinga melodija Amerikoje naudojama komedijose, lengvuose animaciniuose filmuose, net „Simpsonuose“.

Tačiau kai „Drambliukas“ tampa liūdnos ir slegiančios knygos „Mobilusis“ temine melodija, tai sukelia įdomų efektą. Prisimenate „Tai“ („It“) – klouną, valgantį mažus vaikus? Tai irgi buvo kvailas, juokingas padaras – klounas, darantis baisius, slegiančius, liūdinančius nusikaltimus. Rezultatas: kraupus, iškreiptas, kraują stingdantis juoko, vaikiškumo, kvailumo ir siaubo mišinys, užkabinantis kažką pasąmonėje ir priverčiantis griežti dantimis.

Baisu, panašiai kaip vyšnių skonio žiurkių nuodai arba Alisos Stebuklų šalis pragare. Arba: įsivaizduokite, kad čiuožiate ilgu nupoliruotu laiptų turėklu. O dabar įsivaizduokite, kad tas turėklas pavirsta skutimosi peiliu.

Štai toks efektas.

Glosolalija

„Mobiliojo“ monstrai kalba tam tikra kalba, žinoma kaip glosolalija ( glossolalia ). Tai iš esmės yra beprasmių garsų skleidimas, kai ištinka transas ar šiaip kokia psichopatologinė būsena.

Pavyzdys iš knygos: „ Eyelah! Eeelah-eyelah-a-babbalah naz! A-babbalah why? A-bunnaloo coy? Kazzalah! Kazzalah-CAN! Fie! SHY-fie! ”

Pasak krikščioniškų raštų, glosolalija pradeda kalbėti žmonės, kuriuos paliečia Šventoji Dvasia, ir tada jie esą gali susikalbėti su bet kuriuo užsieniečiu.

Psichiatrai glosolaliją sieja su šizofrenija ir isterija, o lingvistai pabrėžia, kad skirtingų tautybių žmonės kalba skirtinga glosolalija, be to, ja susikalbėti neįmanoma, todėl tai neturėtų būti laikoma kalba.

Jei matėte filmą apie Boratą, tai ten jis kaip tik ateina į kažkokios krikščionių sektos palapinę, ten jį atseit paliečia Šventoji Dvasia ir jis pradeda marmaliuoti. Tai – dar vienas glosolalijos pavyzdys.

Tiek Neal Stephenson‘o „Lavinoje“, tiek ir „Mobiliajame“ žmonės, paveikti viruso, ne tik išprotėja, bet ir ima kalbėti glosolalija. Kad Kingas pasiskolino šią idėją būtent iš Stephensono, galima spręsti iš to, kad vienas iš „Mobiliojo“ herojų tiesiai šviesiai pareiškia, kad Stephensonas yra dievas .

Žanras. SF ar F?

Glosolalija yra realus reiškinys. Jis ištinka į transą patekusius sektantus, šizofrenikus, isterikus, narkomanus,taip pat ir Šventosios Dvasios paliestus žmones, šamanus, mistikus ir Delfų orakulus. Nepaisant keturių pastarųjų grupių, šis reiškinys, kai jis įgauna fantastinių bruožų, vis dėlto priskirtinas mokslinės fantastikos sričiai, o ne maginės, nes jis vyksta realiajame pasaulyje ir yra moksliškai paaiškinamas.

Kita vertus, Kingo glosolalija primena jo kitur naudojamą magiškąją dievų, mirusiųjų ir dar velniai žino kieno kalbą. Turbūt prisimenate visus tuos „can-tah“ ir „can-de-lah“ iš kitų Kingo knygų, įskaitant ir magiškąją Tamsiojo Bokšto seriją. Pagrindinis skirtumas – ši magiška kalba turi pastovų žodyną ir jos žodžiai kažką reiškia. Priešingai nei glosolalija.

„Tamsusis Bokštas“ jau pabaigtas, o „Mobilusis“ visiškai niekuo nesusietas su ta serija.

Kiti „Mobiliajame“ randami fantastiniai žaislai – telepatija, telekinezė ir kt., – kuriais taip džiaugiamės „Kerėje“ („Carrie“) ir „Padegančioje žvilgsniu“ („Firestarter“) (kurios, beje, irgi neturi nieko bendra su „Tamsiuoju bokštu“), Kingo knygose yra aiškinami moksliniais, o ne maginiais metodais. Atseit kažkas tokio yra žmogaus smegenyse, ką galima išlaisvinti vaistais, virusais arba genais – kitaip tariant, visiškai moksliniais metodais.

Ergo, tai mokslinė fantastika.

Mobilieji telefonai

Kas naujo: pasirodo, Stephen King neturi „mobiliako“. Jis, senas krienas, netiki šia velnio išmone. Pasak vieno šios knygos herojaus, turėti „mobiliaką“ viešumoje, o tuo labiau – naudotis juo, yra nemandagu.

Šalin mobiliakus! Jie suės jūsų smegenis, arba dar blogiau, apkrės jas kompiuterių virusais! Pavers jus zombiais, idiotais ir maniakais!

Būtų juokinga, jei nebūtų taip baisu. Kingas vis dėlto yra siaubo dievas, ir įtikinti moka. Tad atsargiau su tais „mobiliakais“...

Vos tik prasidėjus knygai, asfaltą nukloja sudaužyti mobilieji telefonai, o pro šalį prabėga išprotėjęs nuogas vaikinas. Jis bado orą dviem nulaužtomis automobilių antenomis, o jo pimpalas maskatuoja į šalis kaip senovinio laikrodžio švytuoklė, prisivartojusi amfetamino...

Visai padorus kingiškas siaubiakas – nelabai baisus ar bjaurus, bet užkabinantis emociškai. Skaityti malonu.

Siaubo kokteilis

John‘as Steinbek‘as (Džonas Steinbekas, 1902–1968) – vienas reikšmingiausių XX a. pirmos pusės JAV rašytojas. 1962 m. apdovanotas Nobelio premija „už realistinį ir kartu kupiną fantazijos pasakojimo meną, pasižymintį geranorišku humoru ir socialiniu požiūriu“. Ne visus J. Steinbeck‘o kūrinius kritikai vertina vienodai: tarp į chrestomatijas įtrauktų, dabar jau klasika laikomų pasitaiko ir silpnesnių. Tačiau romanas „Mūsų nerimo žiema“ (1961 m.) neabejotinai priskirtinas geriausiems. Ši knyga – paskutinis didelis J. Steinbeck‘o romanas, visiškai atitinkantis Nobelio premijos žodžius: realistinis ir kartu kupinas fantazijos pasakojimas, pasižymintis geranorišku humoru ir socialiniu požiūriu.

Pagrindinis kūrinio veikėjas Itenas Alenas Houlis – eilinis paprasto JAV miestelio gyventojas. Houlių šeima buvo turtinga ir įtakinga Nju Beilyje, tačiau Didžioji depresija apvertė gyvenimą aukštyn kojom: šiandien Itenas dirba pardavėju (sandėlininku, šlavėju ir administratoriumi) kadaise jo šeimai priklausiusioje, o dabar nelegalaus imigranto iš Italijos valdomoje parduotuvėlėje. Pačiam Itenui mažo žmogelio padėtis diskomforto nekelia: iš gyvenimo daug nereikalauja, į viską žiūri optimistiškai ir su humoru, netgi sugeba pasišaipyti iš savosios padėties, tačiau nuolatinis aplinkinių (žmonos, vaikų, kaimynų ir pažįstamų) spaudimas susigrąžinti buvusį statusą po truputį graužia pagrindinį veikėją: „Žmonės negriūna iš karto, kitaip tariant, su didelėm nelaimėm jei gali kovoti. Erozija – štai kas žmogų žlugdo ir palengva stumia pražūtin. Žmonės įsibaugina. Ir mane baimė kamuoja. „Longailendo elektros kompanija“ srovę gali išjungti. Žmonai reikia apsirengti. Vaikams reikia batų ir pramogų. O jeigu jie mokyklos negalės užbaigti? O mėnesinės sąskaitos, gydytojas, dantistas, tonzilektomija? Ir greta viso to, tik pamanykit, kas būtų, jeigu aš staiga susirgčiau ir nebegalėčiau šluoti šito nelemto šaligatvio? Žinoma, jūs nesuprantate. Palengva tai vyksta. Iš vidaus ėda. Aš galiu galvoti tik apie kito mėnesio įnašus už šaldytuvą.“ (22 p.)

Norint susigrąžinti vardą ir statusą visuomenėje, pirmiausia reikia susigrąžinti prarastus pinigus. Pora užuominų, keletas patikrinimų dėl informacijos patikimumo (dirbant vienoje iš dviejų miestelio parduotuvių išgirsti ar pašnibždėti labai lengva) ir pagrindinio veikėjo galvoje gimsta planas, kuris žingsnelis po žingsnelio, lėtai, tačiau užtikrintai įgyvendinamas.

Viskas būtų puiku, jeigu ne viena problema – sąžinė: Itenas abejoja dėl priemonių, kurių reikėtų įgyvendinant aplinkinių (savo?) lūkesčius ir norus, etiškumo. Iš vienos pusės – ne piniguose laimė: „Štai vakar vakare Elina manęs paklausė: „Tėti, kada mes būsime turtingi?“ Bet aš jai nepasakiau to, ką žinau: „Mes veikiai būsim turtingi, ir tu, kuri nemokėjai gyventi neturte, nemokėsi ir turte gyventi“. Ir tai teisybė. Neturtinga būdama, ji pavydėjo. O tapusi turtinga, ims pūstis. Pinigai ligos negydo, tik keičia jos simptomus.“ (131 p.), iš kitos pusės – „O jeigu mano kukli tarnyba bakalėjoje, kuriai ir galo nematyti, nėra duotybė, o tik dvasios tingumas? Kiekvienam pasisekimui reikia drąsos. Gal aš paprasčiausias bailys, bijantis pasekmių, trumpai tariant, tinginys?“ (119 p.)

Moralinių dilemų kankinamo veikėjo mintys bėga tolyn:
„Ir jei mes sau galime atleisti smulkius nusikaltimus, kodėl nebūtų galima atleisti staigaus, drąsaus, negailestingo nusikaltimo? Ar nužudyti žmogų, palengva tolydžio iš jo spaudžiant syvus, ne tas pat, kaip nužudyti staigiu ir negailestingu peilio smūgiu? Aš nesijaučiu kaltas dėl kare nužudytų vokiečių. O jeigu tam tikram laikotarpiui panaikinčiau ne kelis, o iš karto visus įstatymus. Juk, tikslą pasiekus, galima juos vėl atkurti. Nėra abejonės, kad verslas – savotiškas karas. Kodėl negalima paskelbti totalaus karo vardan taikos. Misteris Baikeris ir jo draugai nenušovė mano tėvo, bet tik patarinėjo jam, o kai jo verslas žlugo, jie tuo pasinaudojo. Ar tai nėra savotiška žmogžudystė? Argi bent vienas didžiulis kapitalas, kuriais mes žavimės, buvo sukrautas be žiaurumo? Tokio aš nežinau.
Jeigu aš laikinai atmesčiau visas taisykles, randų neišvengčiau, bet vargu ar jie būtų bjauresni už pralaimėjimo randus, kurie ženklina man veidą. Juk gyventi – tai tolydžio gauti naujus randus.“ (120 p.).

Daugiau siužeto neatskleisiu, ne tik norėdamas išlaikyti intrigą, bet ir nenorėdamas primesti savo požiūrio į veikėjų elgesį ar nuomonės apie tokį elgesį įtakojusias priežastis. Romaną skaityti lengva ir įdomu, o tai, kad, užvertus paskutinį puslapį, knygos sukeltos mintys dar keletą savaičių sukasi galvoje, padeda ją į „Patikusių ir vertingų knygų“ lentynėlę. Šiame kūrinyje nėra daug filosofinių apmastymų apie žmogaus prigimtį, nėra herojinių aplinkybių – tik paprasto žmogaus jausmai, mintys ir poelgiai jam sudėtingomis, tačiau tikroviškomis gyvenimo aplinkybėmis. Knygos privalumas – galimybė vertinti ir diskutuoti dėl veikėjų veiksmų: apie tai galima traktatus parašyti. Bet prieš tai reikia perskaityti šį romaną.

Manantiems, kad knyga paseno ir jos užduodami klausimai nebeaktualūs, – dar viena citata iš romano:
"– Vadinasi, ir anuomet buvo tas pats?
– Tas pats.
– Bet juk turi būti koks nors skirtumas
– Skirtumas tik žmonėse. Viskas nuo žmonių priklauso. Vienintelė jėga – pats žmogus. Nuo jo viskas priklauso.“ (64 p.)

Beje, šia mintimi J. Steinbeck‘as knygą ir pradėjo – romano „Mūsų nerimo žiema“ epigrafas skamba taip: „Skaitytojams, norintiems sužinoti, kokie realūs žmonės ir vietovės slypi po išgalvotais vardais ir pavadinimais, siūlyčiau atidžiau pasižvalgyti aplinkui ir pasižiūrėti į savo širdis, nes šioje knygoje aprašyta žymi dalis nūdienės Amerikos.“ (6 p.) Amerikos, kurioje 1934 m. Didžioji depresija pakeitė žmonių gyvenimą: turtinę padėtį, statusą, požiūrį į save ir kitus. Tokių pokyčių neišvengė ir Lietuva: prieš 15-20 metų didesniu mastu, šiomis dienomis – rečiau, todėl atidžiau pasižvalgę aplinkui ar pasižiūrėję į savo širdis Itenų rasite ir savo kieme. Šiuo požiūriu romanas „Mūsų nerimo žiema“ tampa ne tik puikiai parašyta klasika, bet ir taikli šiandienos analizė, verta dėmesio ir nuoširdžių rekomendacijų.

Klasika, tinkanti ir šiems laikams

Taigi ką daryti, kad gyvenimas būtų mielesnis? Šiais laikais „gyvenimo patarimų“ knygų parašoma ir išleidžiama daugiau nei reikia. O gal kaip tik nepakankamai? Didėjantį jų poreikį išduoda auganti paklausa. Dažniausiai tokios knygos atkeliauja iš JAV ar Vokietijos rinkos, kaip antai B. de Angelis „Gyvenimo paslaptys kiekvienai moteriai“ ar B. Schaeferio „Kelias į finansinę laisvę“ ir pan. Vyrai rašo vyrams, moterys – moterims. Arba vieni kitiems apie tarpusavio santykius.

Šį kartą rašytoja iš JAV pabandė į šio tipo literatūrą pažvelgti kitaip. Pažvelgti... katės žvilgsniu. Ir ne bet kokios katės, o „iškiliausios per visą istoriją kačių filosofės“ Jo Miau Ma. Kas ji tokia ir kaip ji atsirado knygos autorės gyvenime, paaiškinta tiesų dėstymo pradžioje (beje, prie šios katės kilmės priderintas ir knygos viršelis).

Plonoje knygelėje trumpai aprašyti ir pakomentuoti 12 kačių tipų, pvz., „Katė šiukšlininkė“ ar „Katė narkomanė“, be to, pateiktos ir 6 trumpos istorijėlės apie skirtingas kates, katinus, katytes ir kačiukus. Tikras džiaugsmas kačių mylėtojams, turint omeny ir tai, kad leidinyje gausu kačių iliustracijų.

Istorijos trumpos ir smagios, „suryjamos“ per vieną vakarą, tačiau pakankamai paprastos, kad reikalautų komentarų. Vis dėlto autorė jaučia pareigą paaiškinti kiekvieno katės tipo paraleles su žmonių pasauliu ir išlukštenti istorijos moralą.

Pasirodo, kačių yra pačių įvairiausių. Vienos įkūnija gerąsias savybes – siekį tobulėti (kaip katė paukščiautoja), nemalonių darbų nesibaidymą siekiant tikslo (kaip katė žuvautoja), didvyriškumą (kaip katė didvyrė), linksmumą (kaip katė linksmuolė), karjeros siekimą ir nesitenkinimą vien šeima (kaip katė karjeristė), kūrybingumą (kaip katė kūrėja). Kitos, atvirkščiai, yra pačios tikriausios lepūnėlės, delsuonės, narkomanės, šiukšlininkės ar pikčiurnos. Kaip ir žmonės, jos gimsta, bręsta, kuria šeimas, silpsta, miršta, leidžia skleistis vienokioms būdo savybėms ir užgniaužia kitas, pasirenka tam tikrą gyvenimo pobūdį ir kryptį, o vėliau dėl to džiaugiasi ar gailisi.

Būk kate, kuri niekad nesitenkina mažu. Verčiau būk tokia, kuri mokosi visus devynis gyvenimus.

P.S. Ir stovėdama ant smėlio kišk į jį uodegą, o ne galvą.

56 katės Jūsų namuose

Pro rakto skylutę į mus žvelgianti akis, pavaizduota ant knygos viršelio, tarsi informuoja, kad ir romane „Dievo šnipas“ bus daug paslapčių, į kurias skaitytojas žvelgs pro rakto skylutę. Ką gi, žvilgtelkim.

Jeigu knygos skaitymą palygintume su važiavimu traukiniu, tada galėčiau sakyt, kad šis kūrinys – greičiausias pasaulyje traukinys. Vos į jį įlipi, nepajunti – o jau tenka išlipt. Veiksmas sukurtas tobulai. Nieko, kas trikdytų, stabdytų ar drumstų kelionę. Knyga greitai pasiekia maksimalų greitį ir iššokti iš jos skaitytojas neturi jokių vilčių, išskyrus ekstremalius atvejus.

Veikėjai, daugiau ar mažiau – stereotipiniai. Paola Dikanti – inspektorė, psichiatrijos mokslų daktarė. Kaip visada „geroji fėja“ labai nelaiminga: niekas jos nemyli, viršininkas pasinaudojo akimirkos silpnumu. Tipiška. Ar bus ir Supermenas Romeo? Dar kyla klausimų – Antonis Fauleris – buvęs karinių oro pajėgų žvalgybos karinininkas. Amerikietis. Ko trūksta? Antagonistas – Viktoras Karoskis – kunigas, žudikas maniakas. Visi kiti, aišku, tik tarp kitko.

Knygos ašis – psichopato, maniako Viktoro Karoskio vykdomos kardinolų žmogžudystės. Kas čia įdomaus ir naujo, paklausite? Palūkėkit, mes dar neįsibėgėjom.

Startas – svarbiausias katalikų bažnyčios renginiui – konklavai, iškilo didelė grėsmė: kažkas vieną po kito žudo kardinolus, ir čia nebūtų nieko keisto, bet yra vienas „bet“ – tyrimo komanda sužino, kas juos žudo, ir tai nieko gero kardinolams nežada. Į dabarties istoriją nuolat grįžta psichopato praeities išgyvenimai, pokalbiai su gydytojais, vaikystės traumos...Traukinys juda vis greičiau...žudoma...ieškoma...maniakas trainiojasi visai šalia. Baimė auga: nužudomas Paolos kolega. Taip žiauriai, kad šeimos nariams neleidžiama į jį nė pažvelgti. Knygoje aprašomos scenos kelia šleikštulį. Žudiką maniaką norisi pagauti ir pribaigti savo rankom.

Bet ar viskas čia tikrai taip paprasta? Staiga- viršgarsinis greitis – važiuojama žemyn,o gal kylama į viršų: viskas apsiverčia, viskas yra ne taip, kaip galvoja skaitytojas – nesitikėk ištrūkt – finišas.

Maždaug taip schematiškai atrodytų šio romano puslapiais išmintas kelias. Nežinau, kaip skaitytojas „pajus“ šį romaną per kelias skaitymo sesijas, bet aš nesugebėjau atsispirti, ir nepabaigti knygos vienu kartu.

Ką gi iš tiesų nori pasakyti „Dievo šnipas“? Nes pasakyti, bet kuriuo atveju yra svarbiausias bet kokio kūrinio uždavinys. „Dievo šnipas“ savo giluminiais sluoksniais artimas John Katzenbacho „Analitikui“. Čia siužeto svarba nueina į antrą planą, nors tas siužetas sukaltas puikiai, ir pabaigoje iškyla esminis, visą knygą jungiantis klausimas. Ar į jį atsakoma? Ne. Skaitytojas gali į jį atsakyti, bet autorius tikrai neatsako. Knyga turi svorį, ir už tai didžiausia aplodismentai jos autoriui. Taip turėtų būti rašomi psichologiniai trileriai! Kaip ir kiekvienoje vertingoje knygoje, taip ir šioje gausu specialiai surinktos medžiagos, įvairiausių detalyčių, kurias sudėjus gaunamas puikus kūrinys. Nesiruošiu šios knygos labai girti, ji kalba pati už save. Malonu matyti, kad toks jaunas autorius, kaip J. G. Jurado sugebėjo ne tik pasisemti įkvėpimo iš A. Perez – Reverte, bet ir drąsiai diegti savo idėjas. Todėl tokie kūriniai ir populiarūs visame pasaulyje. Čia netuščiažodžiaujama, neblevyzgojama grakščiomis metaforomis ir tuščiais išvedžiojimais. Čia kalbama apie dalykus, kurie paliečia pačią žmogaus esmę.

Ko daugiau reikia? Nieko. Laukiam naujų kūrinių.

Taikliai ir giliai