„Nepriklausomybės praradimas – didžiausia XX a. Lietuvos tragedija“. Turbūt mažai atsiras abejojančių šiuo teiginiu, nežiūrint net to, jog naujoji Nepriklausomybė- taip pat ne rožėmis klotas „Baltijos tigro“ šuolis. Seniai, seniai jau buvo laikas į šį laikotarpį pažvelgti beletristo plunksna. Mes turime nepaprastai įžvalgių romanų apie sovietų ir nacių okupacijas bei pokarį, tiesa, su privaloma sovietizmo doze – pvz., Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metą“,Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“, bet visi jie atėję iš ten, kur glūdėjo šaknys – iš mūsų kaimo. Jie apie paprastų žmonių vargus, rimus nerimus ir tragedijas. O štai ką jautė tos limitrofinės valstybės vadovai, jos valdininkai (beje, ne mažiau tuo metu keikti nei dabartiniai) bandydami ir lankstytis, ir oponuoti dviems slibinams, nusprendusiems kraujuje išmaudyti visą Europą, tegalime pasisemti iš gan kuklių prisiminimų knygų. Beje, iki šiol neturime ir normalaus beletristinio romano apie pokario rezistenciją – juk M. Ivaškevičiaus eksperimentinis opusas „Žali“ to tikrai negali atstoti.

Ambasadorius Alfonsas Eidintas pabandė šią spragą užpildyti – parašyti istorinį romaną, pasakojantį apie tą baisų laikotarpį. Ar jam visa tai pavyko atskleisti – juk autorius parašė net beveik 600 psl. storio knygą?

Įspūdžiai dvejopi. Pradėsiu nuo teigiamų. Knygos pagrindas - gausi ir kruopščiai panaudota istorinė medžiaga. Iki šios knygos nebuvo tekę girdėti, kad vienas iš "priekaištų" SSRS, išsakytas Vokietijos, jai paskelbiant karą, buvo Pabaltijo valstybių sovietizacija! Nulindau patikrinti į internetą - tiesa. Iki šios knygos nebuvau susimąstęs ir apie faktą, kad sovietai Estijai ir Latvijai įteikė ultimatumus tik jau įsitikinę, jog Lietuva nesipriešins. Įdomūs istorinių (ypač mažiau žinomų) asmenybių paveikslai: Molotovo visiškai sugniuždyto A. Merkio, prieš Ribbentropą pravirkusio K. Škirpos, Lietuvos užsienio politikos "pilkojo kardinolo" E. Turausko, garbėtroškos S. Raštikio. Įdomioslietuviškos politinės intrigos, kai pasinaudojant Maskvos spaudimu krikdemai bando dar išpešti naudos ir sau, naiviai tikėdamiesi, kad Maskvai nepatinka tik tautininkai. Įspūdingi derybų Maskvoje aprašymai, nors jie įspūdingi ne tiek literatūrine forma, kiek turiniu. Viešpatie, kiek reikėjo pakelti vargšui J. Urbšiui... Šiame kontekste autoriui sunku ką nors prikišti – juk jis istorikas, išmano, ką rašo. Daug sudėtingiau su kita knygos turinio puse – žmogiškąja ir literatūrine.

Pristatydamas knygą, autorius ne kartą minėjo, kad jos pagrindinis veikėjas yra Lietuvos kontržvalgybos pareigūnas, be to - voldemarininkas Vytautas Kundrotas. Iš tiesų, ši linija yra. Knyga ja prasideda, knyga ja ir baigiasi. Yra netgi meilės istorija tarp Vytauto ir pogrindinės LKP ryšininkės Stasės, netgi susišaudymas su jau tarybinio saugumo agentais. Tačiau ar to ir užtenka? Ar gana įdomus Vytauto paveikslas nepasimeta tarp kitų – istorinių asmenybių ir politinės istorinės situacijos tapybos? Jei jau atvirai, aš mieliau būčiau skaitęs romaną apie Vytautą Kundrotą šių istorinių aplinkybių fone, o ne istorinį romaną apie istorines aplinkybes, kuriose kas keliasdešimt puslapių šmėkšteli Vytautas Kundrotas.

Skaitydamas knygą visą laiką norėjau, kad jos tikslu būtų ne tik kruopštus kiek beletrizuotas istorinės medžiagos atpasakojimas, o ir žmogaus refleksija apie šiuos įvykius. Kad taip galima parašyti gerą romaną liudija, pvz., A. Rybakovo romanas "Baimė" (toliau tęsiantis "Arbato vaikų" istoriją). Joje randa vietos ir Stalinas, ir Ežovas, tačiau pagrindinė istorija - Sašos Poliakovo. Deja, „Ieškok Maskvos sfinkso“ tik vietomis sualsuoja literatūros kūriniu. Apskritai, visoje "neistorinėje" dalyje labai ryškus neužbaigtumas, o tai dar kartą įrodė, kad autoriui labiau rūpėjo istorinės aplinkybės. Negana to, kai kur "neistorinė" dalis tampa labai neįtikinama: pvz., Vytauto pokalbis su rusų kariškiu jau po invazijos. Manyčiau, persistengta ir su SSRS - Vokietijos santykių istorija, ir su Slavino linija (nors epizodėlis, kai Slavinas Merkulovui pareiškia, kad Maskvoje jį labiausiai žavi "laisvė! - eiti visur nesekamam" ir t.t. yra tikrai velniškai geras ir priverčiantis nejuokais susimąstyti). Skaitant knygą nerandi su kuo susitapatinti, už ką išgyventi – nebent su vargše Lietuva. Žinote, kas labiausiai knygoje pritrenkia? Ogi tai, kad iš po visų istorinių tų istorinių aplinkybių šviečiasi toksbeviltiškumas, tokia ėriuko ir vilko pasakėčia, kad net sunku skaityti – emociškai. Tam tikru leitmotyvu tampa ir J. Urbšio žodžiai: „mes galvojame, kaip čia gyviems išlikus“.

Taigi, kad perskaičiau šią tikrai storą knygą - nesigailiu nė trupučio. Tačiau tie, kuriems istorija nelabai įdomu, knyga neabejotinai pasirodytų sunkoka ir nuobodoka. Taip pat vargu ar ji tiktų užsienio skaitytojui, ypač tam, kuriam Lietuva ten, kažkur Rygoje. Tad - bandymas pagirtinas, bet istorinio romano, kuris ne tik istoriškai, bet ir šiek tiek populiariau arba šiek tiek žmogiškiau pristatytų tuos tragiškus įvykius, tegul ir iš tų pačių Lietuvos politikų, diplomatų žvilgsnio, niša vis dar laisva.

Labai dokumentinis romanas

Pašnekesių knyga, kurioje yra aštuoniolika dviejų sielų pokalbių, turbūt nėra stebuklas, nes panašių knygų jau randasi ir Lietuvoje. Šis savotiškas žurnalistinės literatūros žanras gana populiarus. Kam skaityti žurnalus, kuriuose geriausiu atveju rasi vieną – du įdomius interviu, jei čia iš karto – aštuoniolika pačių geriausių?

Kaip sako Ger Groot, filosofai - puikūs pašnekovai (ar kas nors galėtų ginčytis?). Jiems neduok valgyti, duok pakalbėti ir jie, kaip Hans-George Gadamer siūlys: „ prieštarauk“, prisiminę pačius geriausius Sokrato dialogus, mielai sumals į miltus „neišmanėlius“, kurie naiviai tikisi įklampinti filosofus į jų pačių susikurtas pelkes.

Šešios temos, kurias nagrinėja atskiri filosofai – domesys, kultūra, heroika, Dievas, literatūra ir politika. Jos tikrai nėra atsitiktinis kalbinančiojo pasirinkimas, veikiau labai dėsningas ir vykęs. Šiomis temomis filosofai tikrai turi ką pasakyti.

Vieni kalba labai „filosofiškai“, klampindami skaitytoją į sunkiai suvokiamas erdves, kuriose karaliauja aukštos materijos, su visa savo terminija. Vieni filosofai, gali justi, žvaliai mąstantys, pozityvūs, kiti gi, kaip Leszek Kolakowski, nežino nei kam rašo knygas, nei kam, veikiausiai, iš viso gyvena. Ir visoje knygoje nėra nė vieno, kuris būtų toks „neprestižinis“, toks paprastas žmogus ir toks herojiškas, kaip apie heroiką kalbėjęs mėgstamiausias nūdienos mano filosofas – Fernando Savater.

Jo knyga „Gyvenimo klausimai“ skaitytojų rado ir Lietuvoje. Šis Madrido universiteto profesorius galėtų būti antipodas visiems niurzgoms, visiems nihilistams ir amžinai dėl kažko nerimaujantiems egzistencialistams. Jis – gyvas, tikras. Iš jo žodžių gali spręsti, kad tai ne naujo dirbtinio intelekto kompiuterio pateikti atsakymai. Jis godžiai džiaugiasi gyvenimu ir pasisako už tai, kad žmogui būtų suteikta proga rinktis tarp gera ir bloga.

F. Savater ne kartą papiktino davatkišką visuomenę tiek pasisakymais, tiek elgesiu: pasisakydamas už narkotikų legalizavimą, jis pripažįsta, kad tai blogis, bet palieka žmogui teisę rinktis, kur pasukti.

Būtent ši persona paliko didžiausią įspūdį, bet, tuo pačiu, nebuvo nė vieno filosofo, kuris to įspūdžio nepaliktų.

Dar vienas „įstrigęs“ filosofas – Cornelis Verhoevenu – toks pats prie akademinio komentatorių elito, kaip ir F. Savater, nepritampantis ekscentrikas, žavintis savo taikliais pastebėjimais ir išmintimi.

Visi filosofai – intelektualūs, saviti, įtikinantys. Šioje knygoje pateikiama nemažai jų autobiografinės medžiagos, išvardijami svarbiausi kūriniai, žodžiu, viskas atlikta labai kruopščiai.

„Dvi sielos“ yra geriausia pažintis su šiuolaikiniais filosofais, geriausias pradžiamokslis (turintis daugiau masinančio nei tiesiogiai virškinamo fermento), geriausia pašnekesių knyga, kokią teko skaityti. Kai prabyla tikri filosofai, kitiems geriau patylėti. Taip, išminties mylėtojai moka ir išklausyti, bet jie prisimena, kaip atėniečiai susidorojo su Sokratu ir niekada neatleis už tai.

Tai intelektuali, bet tikrai nenuobodi knyga apie sielas, kurios susitinka pasikalbėti.

Būtent sielos čia ir kalba. Nepaisant tam tikrų posūkių į buitiškesnius dalykus, pagrindinis laivo kursas – išmintis.

Lietuviška spauda mirga nuo interviu su pop kultūros išminčiais. Būtent jiems aš rekomenduočiau „Dvi sielas“ – kaip pavyzdį, kaip reikia kalbėti, ir kaip patarimą – geriau patylėkit.

Knyga sunkiai aprėpiama keliais žodžiais. Bet kad tai kiekvienam žmogui tikras turtas – tiek, kaip R. Descartes, viskuo abejoti aš negaliu.

Taip pat norėčiau paakinti visus Lietuvos leidėjus – kol kas tėra keli visų čia aprašomų filosofų kūrinių vertimai: na, nedarykite gėdos – paramą tokioms knygos tikrai gausite, gal tai nebus bestseleriai, bet kartais reikia padaryti ir kažką gero.

Privalote perskaityti šią knygą – kategorinis imperatyvas.

Išminties sielos

„Vieną rytą Veltinukė atsibudo po lova. Iš vakaro ji buvo pasidėjusi ten savo pagalvę ir šlepetes. Pamačiusi nustebusį Šiaudinukės žvilgsnį, pasakė: – Vaikai nebūtinai turi miegoti tik lovoje. Galima ir po lova“

Taip smagiai prasideda suomių rašytojų Sinikkos ir Tiinos Nopolų knygelė „Šiaudinukė ir Veltinukė“. Kaip žinome, gera pradžia – pusė darbo. Be to, pakvipo nuotykiu. Tas, kas nusprendė miegoti po lova, vargu ar yra labai ramus.

Pagrindinių veikėjų sesučių vardai – Šiaudinukė ir Veltinukė – keistoki. Šilti ir jaukūs. Galima pagalvoti, kad pasakiniai. Tačiau knygelės siužetas – ne pasakinis. Galima sakyti, kad pasaka čia tik žaviai „apsimetama“. Tai, kas nutinka Šiaudinukei ir Veltinukei, gali nutikti bet kuriam vaikui, bet kurioje šeimoje, todėl šių pasakojimų žanrą tiksliau būtų įvardyti kaip realistinį. O mergaites taip keistai vadina visi, nes Veltinukė žiemą vasarą avi veltinėmis šlepetėmis: jai nuolat šąla kojų pirštai, o Šiaudinukė nesiskiria su savo šiaudine skrybėle: mergytei atrodo, kad su ja yra gražesnė. Sesutės visada viską daro kartu, todėl iš pradžių gali pasirodyti, kad jos – dvynukės, bet taip nėra. Šiaudinukė vyresnė. Ji, matyt, ir protingesnė, rimtesnė už išdykėlę Veltinukę, bet labai labai nedaug, taigi į nuotykius jos įsivelia abi iš karto arba… viena po kitos. Jos visada kartu, kartu pabunda, keliasi, kartu eina ieškoti nuotykių. Sesutės viena kitą papildo, tariasi, savaip viena kitai paaiškina tai, ką mato aplink. Tie jų pasaulio aiškinimai vaikiškai naivūs, juokingi, bet kartu – stebėtinai taiklūs ir šmaikštūs. Pabėgti iš namų Šiaudinukei ir Veltinukei dar ir dėl to taip paprasta, kad dviese nebaisu. Jos gali viena kita pasikliauti. Bet viskas galų gale laimingai baigiasi. Kodėl?

Suomių rašytojos Sinikka ir Tiina Nopolos seka sena skandinavų tradicija – jos kuria pasaulį, kurį galima būtų pavadinti bendrai – „vaikų kultūra“. Prisiminkime švedų rašytojos Astridos Lindgren „Lotą“ ar „Padaužų kaimo vaikus“. Lygiai tą patį matome ir suomių rašytojos Tuvės Janson pasakojimuose apie Muminukų šeimą. Visose šiose knygose į vaiką žvelgiama pagarbiai, jam suteikiama laisvė ne tik gyventi, bet ir žaisti. Šiaudinukės ir Veltinukės tėvai taip pat užsiėmę savais darbais, tačiau visą laiką šalia, todėl mergytės jaučiasi saugiai. Tėvai įsikiša tik tuomet, kai pagaliau susivokia, kad išdykėlėms sesutėms nutiko kas nors nepaprasta.

Šiaudinukė ir Veltinukė gyvena su mama Hana ir tėte Mačiu. Matis yra mokslininkas ir neleidžia, kad jį kas trukdytų be svarbios priežasties. O ta svarbi priežastis – pavyzdžiui, „jei Mačiui paskambindavo koks kitas mokslininkas“. Mama Hana mėgsta įvairias gėles ir daržoves. Taigi palangės, stalai ir spintos yra paverstos augalų plantacijomis. Mama Hana jas rūpestingai prižiūri ir iš jų gamina keisčiausius patiekalus, pavyzdžiui, krapų sriubą, dilgėlių troškinį ar dobilų pudingą. Sesučių kaimynės panelės Bandelalytės – tipiškos juokingos senmergės, „ gana romantiškos prigimties “, mėgstančios šokti, siurbčioti kavos likerį ir prisiminti senus gerus laikus. Be to, jos tikrai yra dvynės, o kartais taip įsismagina, kad net pačios neatskiria, kuri yra kuri. O „plačiajame pasaulyje“, į kurį Šiaudinukė ir Veltinukė kartais išsprunka pasižvalgyti, gali sutikti policininkus Akiniuotį ir Pūstapilvį.

Seniai nebuvau skaičiusi tokių paprastų ir šiltų pasakojimų. Pats tas jais mėgautis lovoje žvarbiais lapkričio vakarais, šalia pasistačius gėlėtą puodelį arbatos. Arba paskaityti garsiai tiems, kurie dar patys skaityti nemoka. Nes šios knygelės skirtos pirmiausia jiems. O visi kiti (tai yra, mes) čia galime paieškoti to jaukaus prarastojo laiko, kai miegoti po lova atrodė visai normalu. Padėkos žodis ir vertėjai – Viltarei Urbaitei, kuri suomes sesutes lietuviškai prašnekino. Abi knygas skaityti labai malonu – matosi, kad žodžio kišenėje neieškota...

Lovoje su veltinukais

Ilgai mąsčiau, kaip reikėtų pradėti perskaitytos knygos apžvalgą, ir nei vienas variantas neatrodė tinkamas, nors visi variantai pradėti yra geri. Daug sunkiau yra su pabaiga, nes paskutinis taškas visada reiškia knygos mirtį. Tik to negalima taikyti Samuel‘io Beckett‘o neromanui „Molojus“. Tai, ir dar krūva apibūdinimų, kuriuos paprastai gali vartoti pertekdamas įspūdį apie perskaitytą knygą, šiuo atveju yra šnipšto verti. Kaip ir šnipštas gautųsi lyginant Beckett‘ą su kažkuo, ir tik kažką gali lyginti su juo, bet ir tai nesulyginama.

Taigi, Molojus. Luošys, kuris baigia mirti savo motinos kambary, margina puslapius apie tai, kas jam svarbu, kas jam liko ir ką jis pamiršo. Savo rašymu jis atsisveikina su gyvenimu, todėl koks skirtumas, ką jis rašo. Vyrui, kuris primargintus puslapius paima, ir kartais palieka už juos pinigų, nepatinka toks rašymas, kurio ir rašymu negali pavadinti, bet rašytojui tai mažiausiai rūpi. Rašytojas keliauja pas savo motiną, kuri gal jau seniai mirė, gal jau palaidota, o gal dar nepalaidota – tai nesvarbu. Daug nesvarbiau negu Kamiu „Svetimas“ veikėjui buvo nesvarbu, kada ir ar jo motina mirė. Molojus jau keliauja pas savo motiną; pamiršęs jos vardą ir adresą jis eina, nors to negalima pavadinti ėjimu, nes jo abi kojos nesilanksto, o viena daug trumpesnė už kitą; Molojus važiuoja dviračiu pas motiną, kuri padarė viską, kad jo neturėtų, nors vargu tai galima pavadinti važiavimu, nes dviratis neturi grandinės, o ir minti jis negali, bet kelionė vyksta. Skaitytojas veik kiekviename puslapyje turi alternatyvą pasirinkti savo erdvę ir jos atributus. Tokios fantastiškos galimybės realizavimui pateikiu pavyzdį: „ Kadangi mėnulis slinko iš kairės į dešinę arba iš dešinės į kairę slinko kambarys, arba, galimas daiktas, abu slinko sykiu, arba abudu slinko iš kairės į dešinę, tik kambarys slinko lėčiau negu mėnulis, arba iš dešinės į kairę, tik mėnulis slinko lėčiau už kambarį. Bet argi galima kalbėti apie kairę ir dešinę tokiomis aplinkybėmis? “

Grįžtant prie Molojaus, tai du ramentai, kurie labiau - našta negu pagalbininkai, ir kelias su retomis minčių stotelėmis nuveda jį į pamiškės griovį ir ten palieka. Ir Beckett‘as taip pabaigia trilogijos pirmosios knygos pirmą dalį. Tokia pabaiga panėšėja labiau į įžangą, kuri sukelia sąmyšį ir verčia skaitytoją pasijausti esant kvailesniam už silpnaprotį Molojų. Dar nepradėjus knygos antros dalies perbėgu atminty (kiek galima atsiminti tai, kas visiškai nevyko) keletą momentų,- būtent, Molojaus savanorišką įkalinimą pas Lus: kodėl man kyla vaizdinys, kad S.Kingas iš čia nugvelbė „Mizerės“ idėją, o Molojaus mąstymo matematiškumą „paskolino“ I. Ambjornsen‘as keistuoliui Elingui? Ar tai tik fikcija? Kaip ir Molojaus kelionė? Į pastaruosius klausimus neatsakė ir antroji knygos dalis, nes visas romanas yra vienas didelis klausimas. Ar tai iš viso romanas?

Antroji dalis, antroji kelionė, antras antiherojus ir dar vieno gyvenimo ataskaita. Žakas Moranas gauna atvykusio darbdavio Gaberio instrukcijas: jis turi išvykti dabar, ir su sūnum. Žakas yra labai tikintis agentas, kuris išvyksta dėl Molojaus bylos, tačiau niekas nesužinos, kokia ta byla (ar reikia Molojų gelbėti iš pamiškės griovio? ar reikia Molojų nužudyti?), nes Žakas visada vengė galvoti apie Molojaus bylos esmę. Vengia apie esmę kalbėti net pats autorius ir glumindamas skaitytoją rašo apie pasirengimą ypatingajai kelionei į nežinia kur ir nežinia ko. Galop imi suvokti, kad net pats Moranas rengiasi išvykti „ visiškai nenutuokdamas, ką įsipareigojo padaryti, nepasitikslinęs žemėlapyje nei tvarkaraštyje, neapsvarstęs nei kelionės, nei jos etapų problemų, abejingas meteorologinėms perspektyvoms ir tik neaiškiai tenutuokiąs apie tuos įrankius, kuriais reikėjo apsirūpinti, apie galimą tos ekspedicijos trukmę, apie pinigų, kurių prireiks, sumą ir netgi apie darbo, kurį reikės atlikti, pobūdį, vadinasi, ir apie priemones, kurias teks taikyti “. Taigi tėvas ir sūnus išvyksta į Molojaus šalį, ir keliasdešimt knygos antros dalies puslapių, kurie, kaip maniau, esą suprantamesni negu Molojaus kelionės mezginys, ir kurie, rodos, tuoj paaiškins visas mistines mįsles, staiga virsta į fantasmagorišką skautų žygį, kuriame žaibiškai įvyksta Morano metamorfozė. Dievobaimingas vyriškis užtikrintai virsta Molojaus antrininku: kojos ima nesilankstyti, psichika pakrinka, laiko suvokimas ima lietis su mintimis ir vaizdiniais, o netrukus lyg Mefistofelis atsiranda darbdavys (Gaberis), kuris duoda įsakymą Moranui grįžti namo.

Keliaprasmiška Morano kelionė namo truko visą žiemą. Tai nebuvo grįžimas su aukščiausiuoju ( Dieve, kuris nebesi danguj nei žemėje, nei pragare, nenoriu ir netrokštu, kad tavo vardas būtų šventas, tujen ir pats žinai, kas tau dera ), veikiau - su nelabuoju, kurio balsas nurodinėjo ir patarinėjo. Tai buvo virsmo kelias, kuriame Moranas transformavosi į Molojų. Sugrįžo į Molojaus nepažįstamą kūną. Sugrįžo namo. Tik tai nebuvo sugrįžimas. Nebuvo namai.

Ir aš, skaitytojas, vieną mirksnį maniau, kad perpratau Beck?tt‘ą, ir jo „Molojų“. Kaip panašiai manė ir tie, kurie 1969 m. skyrė Beckett’ui literatūros Nobelio premiją. Tačiau tai buvo tik mirksnis. Tik manymas.

Antiromanas

Asmuo, pasirinkęs Vilio Normano slapyvardį, skaityta.lt lankytojams tikrai turėtų būti žinomas. Nežinia, kiek iš jų galėtų pasigirti iš tiesų pažįstą tikrąjį Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos studentą, besislepiantį po šiuo vardu, tačiau nuomonę apie virtualųjį Vilį Normaną neabejotinai būsite susidarę iš jo aktyviai rašomų apžvalgų, komentarų ir knygų: ar dažnas jaunuolis galėtų pasigirti dviem romanais, kuriuos išleido elitinė leidykla (jai priklauso R. Gavelio, J. Ivanauskaitės, J. Erlicko kūrinių teisės), bei dešimtimis skaičiuojamomis apžvalgomis internete. Ir nors pats V. Normanas kartą prasitarė nelaikąs savęs nei rašytoju, nei kritiku, tačiau, kaip sakė vienas „Dviračio žinių“ veikėjas, „faktų nesuklastosi“: leidykla „Tyto alba“ pristato jau antrąjį šio autoriaus romaną – „Šventumas“.

Faktą, kad V. Normanas daug skaito, jau netiesiogiai paminėjau. Galiu pasakyti ir tiesiai: V. Normanas skaito daug – ir grožinės literatūros, ir pažintinės. Turėdamas omeny, kad filosofiją studijuojantiems dar privaloma susipažinti ir su klasikiniais šios disciplinos kūriniais, galėčiau drąsiai teigti, kad V. Normanas iš tiesų skaito daug. Tas matyti ir romane „Šventumas“, kuriame pilna citatų, nuorodų, minčių iš įvairių knygų. Skaitydamas šį romaną, save pagauni svarstant: tas paimta iš tos knygos, anas – iš kitos, o va šitas įdomu iš kur?.. Negalima sakyti, kad autorius būtų nusirašęs: V. Normanas į savo romaną bandė sudėti tai, kas padarė įspūdį, kas priimtina ir kuo nori pasidalinti su kitais, šiuo atveju – skaitytoju. Tačiau knygai labai trūksta, kad visai tai būtų ne tik priimta, bet ir apdorota bei pateikta savaip: nebūtina romane pažodžiui pakartoti K. G. Jungo minčių, kad pasakytum, kad pritari šio psichologo požiūriui dėl religijos įtakos europiečio savijautai; atskleisti tokį požiūrį savais žodžiais, veikėjų paveikslais – tai būtų menas. Perskaičius knygą, susidaro įspūdis, kad jeigu autorius būtų kulinaras ir norėtų mus sužavėti naudingu ir skaniu patiekalu, jis bandytų paruošti sriubą: paimtų tyro šaltinio vandens, prirautų ekologiškų morkų (gausių karotino), šviežių svogūnų bei česnakų (saugančių nuo ligų), prikastų bulvių (tradicinių daržovių, be kurių negali lietuviai), nupjautų kopūsto galvą (simboliškai), priskintų krapų ir petražolių (skoniui paryškinti ir padaryti jį subtilesniu), tačiau pamirštų ne tik pagrindinę maisto gaminimo taisyklę (produktus reikėtų dėti proporcingai), ne tik susmulkinti daržoves bei prieskonius (prieš tai jas nuplovus ir nuvalius), bet ir užvirti vandenį – vietoj išsvajotosios sriubos mums pateikiamas purvinas vanduo, kuriame šaltinio tyrumo neberasi tarp žemėtų morkų, neskustų bulvių, neluptų svogūnų jovalo. O ir morkos čia su „šaknelėmis bei viršūnėlėmis“. Tiems, kurie nevirė sriubos ir nesuprato, ką norėjau pasakyti, pasakysiu ir tiesiai: V. Normanas skaito daug. Ir tas yra gerai. Bet va rašo jis nekaip...

Nors pirmojo autoriaus romano „Šnabždesys“ nesu skaitęs, tačiau, a priori priimdamas J. Žilinsko apžvalgoje išdėstytus šios knygos trūkumus, pastebėsiu, kad visi trūkumai kepant antrąjį blyną išliko: autorius naudoja tik tezę ir antitezę, pamiršdamas sintezę (juoda naktis be mėnulio arba balti sniego patalai viduržiemy laukuose), veikėjų kalbai ir poelgiams trūksta realistiškumo – kunigo ir verslininko, vyro ir moters kalba vienoda, todėl dialogai tampa „mediniai“:
„– Jei aš dabar būčiau tavo vietoje, sugebėčiau išgyventi krizę, bet tu dar toks jaunas ir naivus. Bėgai nuo gyvenimo, bet jis tave pasivijo? Stengeisi susikurti savo misiją žemėje, pavadinęs tai pašaukimu? Labai kilnu, bet ne mes kuriame žaidimo taisykles.
– Bet kaip kitaip gyventi? Šiandien noriu tik mirti. Kaip save apgauti, kad visas šitas spektaklis ko nors vertas?
– Įtaiga išties paveikus dalykas.
– Ką tuo norite pasakyti?
– Žmogus ne mašina. Už sąmonės atsiveria kur kas didesnis pasaulis, kuriame nėra grynojo proto, tai kita erdvė, neatskiriama nuo sąmonės. Ar esi skaitęs Jungo darbus?
– Ne, – nesuprasdamas, apie ką kalbama, išlemenau.
Vyras išėmė iš stalčiaus storą sąsiuvinį ir ėmė skaityti. “ (66 p.)

Nors V. Normanas nuo kritikos ginasi deklaruodamas, kad „Man, priešingai nei daugumai Lietuvos rašytojų, svarbiausia ne gražiai blevyzgoti, o kažką pasakyti“, tačiau pamiršta, kad dar labiau už kalbos skurdumą skaitytoją atgraso didaktika – blogiau už rašytojus (kad ir lietuvių), rašančių gražiai ir tuščiai, yra rašytojai, aiškinantys „o jūs vaikai taip darykit, kaip Jurgelis daro“, t. y. tos XX a. pr. lietuvių literatūros, kurios taip nekenčiama mokykloje: „Ar kas nors galėtų pasakyti, kad yra laimingas? Ar koks nusipenėjęs firmos direktorius, turintis nuostabią šeimą ir didelę grandinę ant kaklo, prisipažins, kad norėtų daryti visai ne tai, ką daro? Ar prisipažins, kad linksminasi tik tam, kad „taip reikia“, dirba, nes „taip reikia“, gyvena, nes „taip reikia“. Ne, neprisipažins, kaip ir neprisipažins žmonai, kad turi krūvą kitų moterų, kaip ir neprisipažins savo vaikams, kad nejaučia jiems tėviškų jausmų. Tačiau jis plačiai šypsosis kiekvienam sutiktajam, kad parodytų, koks yra laimingas, pasakos apie savo pinigus, meilės nuotykius. Jis darys viską, kad pagautų save ir kitus.“ (140 p.)

Kalbant apie siužetą, reikėtų pastebėti, kad šiuo atveju autorius yra „modernesnis“: kaip ir kai kurie lietuvių autoriai, jis laikosi nuomonės, kad siužetą reikia „nušauti“ – šis elementas romane nėra svarbiausias, nes knyga skirta išsakyti rūpimas tiesas bei savo požiūrį į gyvenimą. Piktas kritikas pasakytų, kad romano siužetas naivus, silpnas, neįtikinantis, juokingas ir pan. (t. y. jo nėra), o gerasis – kad ne jis svarbiausias.

Tačiau apžvalgą norėčiau baigti optimistiškai, kad nepagalvotumėte, kad knygoje „Šventumas“ nėra nieko vertinga: prieš mėnesį spaudoje pasirodė sensacinga žinia, kad šiuo, vos 21-erių lietuvių autoriumi susidomėjo viena didžiausių leidyklų pasaulyje – „Harper Collins“: leidykla iš pradžių norėjo išleisti romaną „Šnabždesys“, tačiau, „sužinoję, kad vaikinas yra parašęs ne vieną romaną, nusprendė peržiūrėti visus jo kūrinius.“ Savame krašte pranašu nebūsi?..

Antras blynas

Atrodo, britų rašytoja J.Harris rimtai ėmėsi apdainuoti skanius, pavojingus ir stebuklingus dalykus. „Šokolado“ ir „Penkių ketvirčių apelsino“ autorė trilogiją užbaigia romanu apie magišką vyną, Prancūzijos provinciją, drąsą keisti savo gyvenimą ir, žinoma, meilę.

Knygoje yra visko, ko reikia meilės istorijai parašyti ir jausmingam filmui sukurti: apleistas, tačiau romantiškas namas; paniurusi, paslaptinga, bet grakšti ir daili kaimynė; senos paslaptys, mažo miestelio dideli siekiai, ramus provincijos gyvenimas ir t.t. Kai ko pritrūksta, kai ko pasirodo per daug, kai kas – tiesiog gražu.

Pusę knygos siužetas šokinėja dvidešimčia metų pirmyn ir atgal. Džei vaikystė – Džei dabartis – Džei vaikystė... Tada – nelaimingas, tėvų skyrybas sunkiai išgyvenantis paauglys, piktas ir atžagarus, tai yra, niekuo nenustebinantis tipažas tokio žanro literatūroje. Atrama jam tampa vis dažnėjantys vizitai pas vieną keistuolį sodininką. Senuko ir paauglio draugystės prieskonis – magiški burtai, sodo slepiamos paslaptys, stebuklingi žolių mišinėliai. Skaitydama šiuos skyrius prisiminiau Tomą Sojerį, Terį ant tvoros, Zuiką padūkėlį ir kitus personažus, kurių, nustebus teko konstatuoti, buvau pasiilgusi. Tai iš tiesų lengvai ir smagiai į vaikystės paupius sugrąžinantys skyriai.

O štai su dabartimi pasirodė kiek sunkiau. Pagrindinių veikėjų charakterių linijos nubrėžtos taip ryškiai ir tiesiai, neduok Dieve, kad tik nekryptelėtų kur kairėn ar nešautų aukštyn. Jei jau rašytojas – tai, aišku, nesuprastas, kankinamas vienintelės vykusios knygos šlovės, kurios nebegali pakartoti. Jei šalia negalinčio rašyti menininko yra moteris – tai, aišku, „prasisiekėlė“ ir panašių epitetų nusipelniusi žurnalinė pupytė. Balta – juoda. Juoda – balta. Atspalvių žmonės, priešingai nei vynas, šioje knygoje pritrūksta.

Kad jau pradėjau bumbėti, tai negaliu nepaminėti ir to, jog vietomis knyga tiesiog neįtikina. Na, pavyzdžiui, kaip patikėti, kad liežuvį būsimai mylimajai atrišo vyno magija? O ne tai, kad ji vyno paprasčiausiai padaugino? Kaip patikėti, kai su šmėkla po vienu stogu gyvenantis vyras pirmojo jos vizito atrodo ne itin nustebintas. Gal tik dėl akių pasisakantis „ne, negali būti“. Kibčiau ir prie knygos vertimo. Iš kai kurių frazių galima atkurti tobulą anglišką sakinį. Bet lietuviškai jis skamba dirbtinai. O kaip gi vynas? Ogi visaip. Knygos pradžia iš tiesų užliūliuoja. Pirmuosiuose puslapiuose, rodos, pajunti vyno gyvastį buteliuose. Jo šnekėjimą, dainavimą, jo smalsumą. Bet vėliau iš istorijos centro vynas atsitraukia. Laimė, tam, kad grįžtų. Vis dėlto knygos viduryje gervuogių vyno – šios istorijos pasakotojo – dvelksmą jau spėji pamiršti.

Visa tai nereiškia, kad knyga yra bloga. Ir kad geriau gerti gervuogių vyną, nei skaityti jo padiktuotą pasakojimą. Galima suderinti ir viena, ir kita. Paskutinė trilogijos dalis – labai paprastas, jaukus pasakojimas apie dar vieną kelią į laimę. Lietingai dienai nušviesti, liūdesiui nuvyti, tinguliui pateisinti – pats tas.

Stebuklų, naivumo, kvapų ir vyno dozė

„– Beje, iš kur jie visi?

– Iš 2090-ųjų, sere. Jūsų smokingas išėjo iš mados dvidešimčia metų anksčiau, beje, lygiai tokie pat nemadingi daugumos susirinkusiųjų kostiumai. Jūs neišsiskirsite iš minios.“

Laiko kelionių tema mokslinėje fantastikoje – it iki skylių nutrinti džinsai, pasiūti dar Velso laikais, o jeigu dar pridėsime ir dinozaurus, tai ši knyga iš pirmo žvilgsnio gali sukelti įprasto fantastikos kokteilio, kurio visos sudėtinės dalys seniai žinomos, išragautos ir išmėgintos, įspūdį.

Tačiau tik tiems, kuriems nėra žinoma Swanwicko – vieno iš įdomiausių ir originaliausių (tiesa, tai neįtakojo komercinės sėkmės) amerikiečių fantastikos rašytojo, pavardė. Na, o žinančius (Swanwickas lietuvių fantastikos mėgėjams turėtų būti žinomas dar iš 2001-siais „Eridano“ išleistų garsiųjų „Vakuuminių gėlių“) toks tariamas išorinis tik suintriguos – na, tartum Stivenas Kingas imtųsi perrašinėti pasaką apie Raudonkepuraitę.

M. Swanwicką vieni (daugiausia dėl jau minėtų „Vakuuminių gėlių“ (Vacuum Flowers) priskiria fantastikospožanrio rašytojams. Kitiems gi labiau įsiminė turbūt žymiausias jo kūrinys – „Geležinio drakono duktė“ (Iron Dragons Daughter) parašyta „techno“ ar „tvirtosios“ fantasy stiliumi.

Bet kokiu atveju, tai – itin universalus ir originalus rašytojas, tiesa, ilgą laiką nerašęs romanų, o prestižines fantastikos premijas (Hugo, World Fantasy, Theodore Sturgeon Memorial, Locus) pelnęs apsakymais ir straipsniais.

Pats Swanwickas pripažįsta, jog rašo pernelyg lėtai, kad, pagal amerikiečių rašytojų standartus, būtų vadinamas profesionalu. Pastaruoju metus jis dažniausiai rašo nedidelius apsakymus, kurie, tiesa, 1999-siais, 2000-siais ir 2002-siais jam pelnė prestižinę fantastikos premiją „Hugo“.

Na, bet pereikime prie „Žemės kaulų“, pačio naujausio Maiklo (išleisto 2002-siais) darbo. Parašyto, beje M. Swanwicko apsakymo „Scherzo with Tyrannosaur“ ir 2002-siais laimėjusio „Hugo“ premiją, pagrindu. Knyga buvo nominuota „Hugo“ (2003), „Nebula (2003) ir „Locus“ (2003, užėmė III vietą) premijoms.

Tai gana neįprastas (Swanwickui) kūrinys ir, panašu, pirmasis autoriaus bandymas parašyti „komercinę“, perkamą knygą.

Įžanga lengva, įtraukli, stilius nepasunkėja ir vėliau, siužeto vingiai, it upeliūkštis, čiurlena nieko nestabdomi, o skaitytojas, ištempęs kaklą vis spėlioja, kas gi ten – už eilinio siužeto posūkio.

Pagrindiniai herojai, sakyčiau, yra du. Paleontologas Ričardas Leisteris dovanų nešiojamam šaldiklyje gauna šviežią stegozauro galvą. Ir pasiūlymą, kuriam, aišku, joks tikras mokslininkas negalės atsispirti – galimybę keliauti praeitin ir tyrinėti dinozaurus, hm, iš arčiau.

Tiesa, mokslininkas ne pirštu penimas:

– Aš tiesiog negaliu suprasti, už kokius nuopelnus mums leista naudotis šia technologija? Kodėl būtent paleontologai? Kodėl ne kariškiai, ne CŽV, ne..., - jis mažumėlę užsikirto, - ne politikai?

Ak, tiesa, laikas pristatyti antrąjį herojų – vieną tokį Grifiną, kuris, be to, kad viliotų mokslininkus stegozaurų galvomis, dirba lyg ir pilkuoju kardinolu-laiko kelionių prižiūrėtoju. Taip pat – kovotoju su laiko paradoksais ir teroristais-kreacionistais, žudančiais (lyg) dėl to, kad laiko kelionės paneigia dieviškojo pasaulio sukūrimo teoriją.

Grifino rankos ilgos, kovoti su blogiukais jam padeda... jis pats, tik iš ateities (na, kartais – praeities):

„Įsivaizduoji, dar prieš savaitę tasai žmogus gavo išsamų ruošiamo nusikaltimo aprašymą! Šiandien Grifinas surinks visus raportus apie areštą, jų pagrindu sudarys dokumentą ir persiųs saviškiams į savaitės senumo praeitį – štai kur visa gudrybė.“

Tiesa, toji pati ateitis maksimaliai riboja ilgas Grifino rankas:

„Mes taip pasielgėme todėl, kad egzistuoja užrašai, liudijantys, jog padarėme būtent šitaip. Apsaugos nuo paradoksų taisyklės laiko mus surištus taip pat tvirtai, kaip ir jus. O gal ir dar tvirčiau.“

O kartais net ir pašiurpina – vargu ar daugelis mūsų apsidžiaugtų, gavę galimybę pamatyti tokį tolimos ateities daikčiuką, kaip...:

„Iš paketo barškėdamas išriedėjo kažkoks daiktas.

- Čia tau.

Ant stalo riogsojo žmogaus kaukolė. Žemėje ji aiškiai išgulėjo ilgiausiai kelias dešimtis metų. Ant vieno skruosto – simpatiška žalių samanų dėmė. Trūko kelių dantų.

Grifinui perdžiūvo gerklė.

- Kieno jinai?

- O kaip tau atrodo?“

Įvykis veja įvykį, Leisteriui likimas pakiša „kiaulę“ (jauno kreacionisto pavidalu) ir keliolikos mokslininkų ekspedicija atsiduria Mezozojaus eroje (65 mln. m. pr. Kr.) bei patiria visus laiko robinzonų liūdesius ir džiaugsmus (tarp jų, hm – ir į lengvą porno pretenduojanti grupinio sekso scenelė).

Su visais kovojantis, visus besistengiantis kontroliuoti Grifinas ūmai susivokia bevėpsantis į ant stalo riogsančią savo paties kaukolę. O laiko paradoksų vis daugėja, jie kraupėja, kol, galų gale ateina metas išsiaiškinti kas tikrieji laiko kelionių šeimininkai.

Finalas – gana nelauktas, netikėtas, bet, žinantys Swanwicko kūrybą vargu ar tikėsis tradicinio hapiendo.

Knyga gali patikti arba ne, tačiau nuo jos atsitraukti velniškai sunku, tad būkite atsargūs..:) Daugelis jai prikišo originalumo stoką, tačiau, vaikštant laiko kelionių temos vieškeliu vargu ar galima tikėtis naujų „Amerikų“. Tai pramoginė (gerąja prasme), lengvo, bet pakankamai intelektualaus turinio knyga, padėsianti įdomiai praleisti lietingą pusdienį ar nuobodesnį vakarą. Manyčiau, knygelė turėtų patikti tiems, kam patiko „Skaitmeninis Jėzus“, „Pasaulio pabaigos knyga“.

Pora mažų deguto šaukštelių – vietomis vertimas, hm, keistokas:

„...šis nespėjo nieko suprasti, nespėjo netgi išsisukti, kastuvo ašmenys įsirėžė jam į veidą ir, atšokę, trenkėsi į galvą.“

Ir – anotacijoje ant knygos nugarėlės Grifinas kažkodėl pavadintas „Grifitu“.

Laiko kelionių nugludinti žemės kaulai

Naujausias Johno Katzenbacho trileris priverčia nepaliaujamai sekti įvykius ir klaidžioti Francio prisiminimų labirintais, nepaleidžiant iš rankų knygos nei minutei.

Štai taip „Tyto alba“ pristato šį romaną. Deja, kartais likimas tyčiojasi iš leidėjų, kurie prižadėję išleisti knygą liepos mėnesį, išleidžia spalį, ir kaip tik tuo metu Johnas Katzenbachas ima ir tą patį mėnesį išleidžia iš tiesų naujausią romaną – „The wrong man“ (viliamės išvysti ir lietuvių kalba).

Jau „Analitikas“ įrodė, kad šis amerikiečių rašytojas moka sukurti trilerį, kuris gali pretenduoti į ganėtinai intelektualaus romano titulą. Retas atvejis, kai knyga, kurios negali padėti į šalį, dar būtų intelektuali. Pagirtina.

O dabar apie „Pamišėlio istoriją“. Kodėl žmonės tampa pamišėliais?

Francis vėl įsispoksojo pro langą – tyrinėjo horizontą. Jis nekentė žodžio „kodėl“. Tas žodis jį persekiojo visą gyvenimą. Franci, kodėl negali susirasti draugų? Kodėl negali sutarti su savo seserimis? Kodėl negali tiesiai mesti kamuolio arba ramiai elgtis klasėje? Kodėl nekreipi dėmesio, ką kalba mokytoja? Arba skautų vadovas. Arba parapijos kunigas. Arba kaimynai. Kodėl tu kasdien slepiesi nuo kitų? Kodėl tu kitoks, Franci, kai mes tenorime, kad būtum kaip visi? Kodėl nesusirandi darbo? Kodėl negali lankyti mokyklos? Kodėl neini į armiją? Kodėl negali būti mylimas?

Taigi, koks pagrindinis klausimas pamišėliui? Kodėl tu kitoks, Franci, kai mes tenorime, kad būtum kaip visi?

Būtent – Francis Petrelis yra kitoks . Jis girdi balsus, kurių normalūs žmonės negirdi, jis elgiasi taip, kaip normalūs nesielgia, jis jaučia tai, ko niekas nejaučia. Jis kitoks, ir to užtenka, kad būtų apšauktas pamišėliu.

Prieš dvidešimt metų Francis Petrelis pateko į psichiatrijos Valstybinę Vakarų ligoninę. Ten prasidėjo Pamišėlio istorija , kurią dabar mums ir nori papasakoti Paukštelis (tokia buvo jo pravardė beprotnamyje). Apie pamišėlius jau parašyta nemažai knygų – „Dievo namai“ su tęsiniu „Vargo kalnas“, „Skrydis virš gegutės lizdo“, „Haliucinuojantis Foucault“, etc. Kuo ši knyga patraukia, stebina, kartais tiesiog užburia, masina?..

Jei Johnas Katzenbachas būtų norėjęs tik parodyti beprotnamio gyvenimą, na, gerai, dar prie viso to pridėjęs detektyvinę istoriją, jis, geriausiu atveju, galėčiau sakyti, būtų sukūręs neblogą knygelę laisvalaikiui. Bet čia ne jo stilius. Parodyti jūros ošimą, jos bangavimą, meistriškai viską apipinti gražiomis metaforomis – puiku, bet manęs niekada nežavėjo tai, kas kiekvienam matoma, tai, kas normalu .

„Pamišėlio istorija“ nugramzdina į patį jūros dugną, pačius tamsiausius žmogaus sąmonės (ir pasąmonės) klodus. Čia riba tarp realybės ir sapno veik neatskiriama. Nėra nieko tikro, kas būtų tikriau už pamišėlio haliucinaciją.

Kartais linija, skirianti sapnus ir tikrovę, labai miglota. Man sunku tiksliai pasakyti, kas yra kas. Manau, kad dėl to man reikia gerti tiek daug vaistų, tarsi tikrovę būtų galima priartinti su chemija. Praryk pakankamai miligramų tos ar kitos piliulės ir vėl galėsi suvokti pasaulį. Liūdna, tačiau tai tiesa, ir vis dėlto vaistai atlieka savo darbą, ir, be to, dar daugelį ne tokių malonių pašalinių darbelių. Spėju, kad apskirtai tai teigiama. Tiesiog priklauso nuo to, ar labai vertini pasaulio suvokimą.

Šiuo metu aš jam visiškai neteikiu vertės.

Istorija apie tai, kaip psichiatrinėje ligoninėje ima dėtis keisti dalykai (be viso to, kad ten viskas keista), visai nepanaši į tą, kurią norėtum išgirsti. Keistai žūva praktikantė Trumpa Blondinė. Žodis keistai , čia tikriausiai visai netinka, greičiau – seselė yra žiauriai nužudoma. Tačiau tai dar ne keistenybių viršūnė. Netrukus į Valstybinę Vakarų ligoninę atvyksta prokurorė Liusi, ant kurios skruosto didelis randas, paliktas ją išprievartavusio vyro...

Istorija įsibėgėja. Knygą skaitant apima ne didesnis pamišimas nei tuos, kurie kasdien ryja krūvas tablečių, kad galėtų normaliai gyventi. Istorija nenormali, veikėjai taip pat, viskas čia tiesiog nenormalu, dėl to ir neleidžia atsitraukti.

Kažkas sėja mirtis, kažkas, galbūt Angelas? Galbūt. Pamišėlių pasaulyje išgalvoti žmogžudį daug paprasčiau nei išoriniame pasaulyje sugalvoti, ką veikti savaitgalį.

Įtampa stingdo. Ir stingdo ne dėl to, kad įvykiai vyktų vienas po kito. Priešingai – kai niekas nevyksta, kai aplink tik juoda naktis, puslapiai ima virpėti:

Rašytojas meistriškai perjunginėja veiksmų ir apmąstymų pavaras. Ir čia nėra kada sustoti. Sustoti – reiškia mirti.

Francis – vienintelis žmogus, kuris mato kitaip , mato kaip Angelas. Visa pamišėlio psichologija, jo pasaulio suvokimas (arba nesuvokimas). Tai – pagrindiniai koziriai bandant įminti didžiausią mįslę, ir tuo pačiu išsaugoti savo gyvybę.

Jis alsuoja, visai čia pat, šalia. Jis vaikšto, stebi, ruošiasi naujam puolimui. Jis čia, bet jo niekas nemato. Jis geba visus įtikinti, kad yra pamišęs, bet toks nėra. Ar tai Angelas? O gal Francis, suprantantis, kad jo viduje taip pat tūno blogis, kurį jis stengiasi slėpti? Kas? Kaip rasti žudiką, kai nežinai, kas tikra, o kas ne?

Kaip rasti tai, kas tikra?

Knyga gali gąsdinti ar bauginti, bet iš tiesų ji tik parodo, koks gali būti kitoks pasaulis, kaip kitaip jį galima suvokti.

Ši istorija nepaliks jūsų niekada, kaip nepaliko Francio, kuris užrašė ją ant savo buto sienų. Ji tokia gyva, koks tik gyvas gali būti grožinis kūrinys. Išnirus iš „Pamišėlio istorijos“ dugno sunku taip pat paprastai pažvelgti į šį, normalų pasaulį, suvokiant, koks nenormalus jis gali būti.

Johnas Katzenbachas, perskaičius dvi jo knygas, jau tapo vienu iš mėgstamiausių nūdienos mano autorių, kuriam labai sunku rasti analogų. Su nekantrumu lauksiu dar vieno vertimo – romano „Kilnus reikalas“. Tačiau tai labiau liūdina nei džiugina. Kodėl? Lietuvoje dažniausiai taip ir verčiamos knygos: vieno viena, dvi, kito: viena, dvi, trys ir viskas. Vėl ieškoma kažko naujo, bet...

Johnas Katzenbachas yra parašęs vienuolika romanų ir aš niekaip nesuprantu, kam versti kitus trilerius (bent jau trilerius), kai dar tiek daug neišversta šio autoriaus knygų? Kam išvis leisti kitas knygas, kai neišleistos visos šio rašytojo?

Tai retoriniai klausimai Tyto albos vadovybei. Neabejotina yra tik vienas faktas: Johnas Katzenbachas yra didžiausias šių metų leidėjų atradimas. Ir, po velnių, nėra nė vieno žmogaus, kuris dar būtų nusivylęs šio rašytojo kūriniais! O kai perskaičiau „Pamišėlio istoriją“, pasipylė grasinimų serija, kad kuo greičiau duočiau paskaityti šią knygą.

Žinodamas, kad leidėjai visada bent šiek tiek atsižvelgia į skaitytojų pageidavimus, norėčiau visų J. Katzenbacho gerbėjų tikėtis, jog Tyto Alba ryšis išversti visas šio rašytojo knygas ir kada nors pakvies jį pasisvečiuoti knygų mugėje; kaip sakė vienas mano draugas: „geriau už Johną Katzenbachą vis tiek nėra ką leist“. Ir aišku, didžiausia padėka leidyklai, kad apskritai šios knygos jau atkeliavo į Lietuvą.

Knygos, kuriomis gyvenama

Iš knygos tokiu pavadinimu tikiesi daug ko – siužeto, gyvai aprašytų veikėjų paveikslų ir, atsižvelgiant į tai, apie ką parašyta knyga – įtaigaus ir negailestingo nacių žiaurumų demaskavimo. Iš karto pasakysiu – knygoje radau tik SS žiaurumo dokumentinį aprašymą. Nei siužetu, nei veikėjų vidinio pasaulio atskleidimu čia ir nekvepia. Kodėl?

Visų pirma, leidykla tikrai neapgavo potencialių skaitytojų – anotacijoje parašyta, kad šis pasakojimas yra dokumentinis, beveik nepalytėtas rašytojo plunksnos. Su šiuo teiginiu visiškai sutinku. Tai iš tikrųjų beveik dokumentinis pasakojimas apie vieną Pasaulio teisuolių, Oskarą Šindlerį, kuris Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus, specialiai įdarbindamas juos savo emaliuotų dirbinių įmonėje.

Ką dar sužinojau skaitydamas? Perskaitęs pirmuosius 10 puslapių, sužinojau, kad esant reikalui prasukti kokį nors biznelį arba ištraukti iš bėdos vieną kitą žydą (būtent, kad tik vieną kitą, nes bėda, tuo metu tekusi šios tautybės žmonėms, buvo per didelė), Oskaras Šindleris rengdavo puotas ir juose dalindavo dovanas reikalingiems žmonėms. Ir dar - kad jis buvo Don Žuanas, pagarsėjęs meilės nuotykiais. O štai perskaitęs 35 puslapius, supratau, kad Šindleris dar ir pats eidavo į puotas pas kitus (arba pas tuos pačius) įtakingus asmenis, norėdamas išgelbėti jau kitus žydus ir prasukti kitus biznio reikaliukus. Ir dar, kad jis turėjo kelias meilužes ir galėjo daug išgerti nekankinamas pagirių. Na, o perskaitęs 100 puslapių, suvokiau, atspėkit, ką? Aha, atspėjot, tą patį. Nuo pat pirmojo puslapio Oskaras Šindleris nepakito nei per nago juodymą, jo veiksmų motyvai irgi išaiškinti labai miglotai. Pagrindinis veikėjas tarsi karuselėje sukasi toje pačioje erdvėje, o autorius, tarsi norėdamas paįvairinti veiksmą kaip dekoracijas keičia aplink besisukančių žydų pavardes. Tai kurių galų reikėjo rašyti tokią storą (maždaug 400 psl.) knygą?

Manyčiau, tam, kad galima būtų parodyti, jog ir vienas žmogus baisiais metais gali padaryti labai daug gero, net jeigu pagrindinis jo motyvas – daryti biznį, t.y. „kalti pinigą“. Tiesa, karui baigiantis šis motyvas jau visiškai nunyksta ir Šindleriui lieka tik noras gelbėti žmones. Knyga rašyta norint paliudyti žydams tekusių išmėginimų siaubą, nacių sistemos žiaurumą ir vieno kito (nes iš tikrųjų tais metais tokių buvo vos vienas kitas) žmogaus pasipriešinimą tai nežmoniškai sistemai, kurią nacistinė Vokietija sukūrė okupuotuose kraštuose. Antra vertus, autorius pasirinko labai ginčytiną būdą perteikti Holokausto siaubą ir nežmoniškumą. Jis tiesiog pasakoja baisias istorijas. Tarsi kūju tranko skaitytojo smegenis šaudomų, kariamų, smaugiamų, dusinamų, į pamatus įbetonuojamų ir kitaip marinamų bei kankinamų žydų istorijomis. Kai kurios šių istorijų net neturi nieko bendro su Šindleriu ir jo išganingąja gamykla. Jos tiesiog apie žiaurumą. Ar to reikėjo? Akivaizdu, kad autorius manė taip būsiant geriau.

Visiškai nuviliantis knygos finalas, kuriame keliuose puslapiuose papasakotas tolimesnis Šindlerio gyvenimas. Taip ir nesupratau, kam tokio finalo reikėjo.

Bendras įspūdis mano galvoje susidėjo labai savotiškas – knygos pradžia siaubingai nuobodi ir neįtraukianti, po to pasakojimas šiek tiek įsibėgėja, įvairėjant žydams tenkančioms nelaimėms ir artėjant visiems žinomai Trečiojo reicho pabaigai. Išvada tokia - esu skaitęs ne vieną knygą apie koncentracijos stovyklas, ir ši tikrai ne pati geriausia. Gal net pati negeriausia iš visų skaitytų. Emocine prasme “Šindlerio sąrašas” neprilygsta nei Solženycino “Vienai Ivano Denisovičiaus dienai”, nei tuo labiau R. Merlio “Mirtis – mano amatas”. Vis dėlto tai, kad prie dokumentų beveik neprisilietė kūrėjo ranka, labai juntama ir tampa dideliu šios knygos trūkumu, jei į knygą žvelgiama ne kaip į dokumentų rinkinį, o kaip į literatūros kūrinį.

Dar gerokai kliuvo knygos kalba. Nenorėčiau mėtyti labai didelių akmenų į vertėjo daržą, nes paskui ir pačiam rikošetu į kaktą gali kliūti, bet ypač knygos pradžioje buvo nemažai nelogiškų sakinių arba tokių, kurių konstrukcija buvo neįprasta mano akiai.

Pati paskutinė išvada – ši knyga ne man. Tiesiog ne man, nors motyvus, paskatinusius parašyti šią knygą, aš suprantu ir gerbiu.

Die Schindlerjuden – Šindlerio žydai

Štai kuo gali baigtis knygų išpardavimai, akcijos ir nuolaidos: prieš kelerius metus detektyvams „ate“ pasakęs žmogus imi ir parsitempi būtent šio žanro knygą namo.

Iš tiesų „Nakties traukinys“ nenusipelnė tokios ciniškos įžangos. Ar bent jau ne visai nusipelnė. Leidykla, įvardijusi knygos žanrą, papildo, jog tai „trikdančio žodžių žaismo kupina istorija su visais klasikinio detektyvo elementais“. Kuo šis romanas skiriasi nuo detektyvo, spręsti negalėčiau, todėl to ir nedarysiu. Nuo detektyvų iki šiol atgrasindavo skurdus žodynas, vienas į kitą panašūs scenarijai ir nuodugnus detektyvų darbo nagrinėjimas, nors ši profesija man neatrodo nei pati romantiškiausia, nei įdomiausia. Šių trijų elementų kratinys neretai mane priversdavo padėti knygą šalin taip ir nesužinojus, tai kas gi auką nužudė. O šįkart sužinojau.

Kaip beveik privaloma, mirusioji – jauna, graži, pasiutusiai sėkminga, laiminga ir taip toliau (nepamenu kada nors skaičiusi detektyvą apie ligotą senutę). O jos mirtis labai labai panaši į savižudybę. Kas, turint omenyje prieš tai išvardintus mirusiosios privalumus ir akivaizdumus, nesuvokiama. Detektyvė, kurios lūpomis ir pasakojama ši istorija – tai moteris, labiau primenanti vyrą, nors rūkanti, gerianti ir šiaip nuodėmingai gyvenanti daugiau nei jos stipriosios lyties kolegos. Gana stereotipinis įvaizdis, kaip stereotipinės yra ir n-tajame puslapyje išlendančios vaikystės traumos – mušė mama, nemylėjo tėtis, todėl aš taip ir padariau. Iš „pasaulinės šlovės sulaukusio jaunosios britų kartos rašytojo“ (cituoju paskutinį knygos viršelį) to nesitikėčiau sulaukti. Bet kažkas ima ir užkabina. Galbūt dėmesys psichologiniams niuansams. Tas noras pateisinti artimą, mylimą žmogų toks stiprus, kad kabiniesi už šiaudo. Tada net detalė „ji neturėjo televizoriaus“ atrodo reikšminga (aš irgi jo neturiu, todėl kikenu įsivaizduodama, kaip tai bandytų paaiškinti detektyvė Mika). Noras po mirties paskelbti išėjusįjį šventuoju užgožia net vis aiškėjančią tiesą, kad kiekvienas žmogus turi tik sau priklausančią dalį, kurią neretai tik sau ir parodo. Nes ta dalis gali būti labai tamsi ir bauginanti. Noras ieškoti kaltųjų vis garsėja. Jei jis neapkurtins, kaltinantiems gali prireikti pažiūrėti į veidrodį.

Kol artimieji liūdi, gedi, keikiasi, bando suvokti ir skuba apkaltinti, kietoji detektyvė Mika dirba. Šniukštinėja menkiausias detales. Naktimis. Klausydama, kaip pro namus bėgiais pradunda nakties traukinys. Mika vyriška tada, kai reikia atlaikyti vaizdų stambiu planu iš morgo seansą. Bet moteriškai subtili ten, kur nakties traukinys pasiekia ne kitą kaimą ar miestą, o sąmonės ir pasąmonės kampelius. Subtili, kad pajustų takoskyrą tarp trijų moterų: tos, kuri atrodo laiminga, tos, kur jaučiasi laiminga, ir tos, kuri yra laiminga.

Skaitydama jaučiausi lyg vis greitėjančiame traukinyje. Kažkada atėjo momentas, kai pajunti, kad tavo protas ir nuojautos jau nespėja su detektyve. Šaunioji Mika aplenkė skaitytoją, kaip šaunuolei ir dera. O skaitytojui telieka versti puslapį po puslapio ir vytis, vytis, vytis...

Vakaro skaitiniams. Dėl galimo poveikio pasitarkite su gydytoju arba vaistininku