„Marija Stiuart“ – iš tiesų vienas iš geriausių biografinių romanų pasaulyje. Tai ne reklaminis triukas, bandant suklaidinti skaitytojus, tai – šedevras, kurį apibūdinti yra labai sunku.

Dažniausiai panašaus turinio knygos būna nuobodžios, tačiau ši – pati tikriausia išimtis, tokia pat tikra išimtis, koks „išimtinis“ buvo aprašomos moters gyvenimas. Nepaisant labai gausiai cituojamos medžiagos: laiškų, eiliuotų kūrinių, - Stefan Zweig turi ką pasakyti ir pats: nieko neįtikinėdamas, laikydamasis kuo nuošaliau, jis sukūrė istoriją, kuri, nesvarbu – atspindi realybę ar ne, pranoksta ją ar užgožia, bet žavi, įtraukia ir nepaleidžia dar ilgą laiką nuo paskutinio puslapio užvertimo – ji gyvena kartu su tavim; jis parašė kūrinį, kuriame veikia jo sukurta Marija Stiuart, realiame gyvenime netekusi galvos ( tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme – iš meilės).

Netekti galvos nuo budelio kirvio – tik menkas, veik nereikšmingas faktas, iš kurio žmonės dažniausiai pažįsta Kruvinąją Meri, bet pro biografų, o ypač istorikų akis praslysta tai, kas jos gyvenime buvo esmingiausia – Meilė.

Marijos Siuart mėlynas kraujas nuo jos gimimo iki mirties vertė lietis paprastą, raudoną kraują. Vos jai gimus, užvirė kova dėl „svarbaus“ kūdikio, kuris šiame pasaulyje dar nieko nesuprato. Kova nesibaigė iki paskutinės akimirkos. Kova buvo šios karalienės egzistencijos pagrindas. Jos gyvenimo variklis.

Savo nesuvaldomu temperamentu, jausmingumu ir beprotišku elgesiu, Marija Stiuart labai primena Fransuazą Sagan. Ji gyveno taip, kaip norėjo, ji neklausė niekieno nuomonės, troško išsivaduoti iš visuomenės pančių ir prarado viską, bet net tada aukštai iškėlusi galvą ėjo pasitikti lemties ir išliko karaliene, visom prasmėm. Marija Stiuart tiesiog nemokėjo nebūti karaliene, nemokėjo pralaimėti ir pasiduoti, nemokėjo nemylėti.

Jos meilės istorija keista, beprotiška, tik niekas negalėtų ginčytis, kad Škotijos karalienė nebuvo įsimylėjusi. Ji mylėjo škotų didiką Botvelį labiau nei gyvenimą, dėl jo atsisakė visko, ko tik gali atsisakyt žmogus. Ar tapo laiminga? Mes turbūt jau nesužinosim, tokie dalykai nepavaldūs net biografams.

Stefan Zweig nesistengė kurti tobulo šios karalienės portreto, priešingai – jis rodo pirštu į kiekvieną jos ydą, kiekvieną neapgalvotą sprendimą, kiekvieną klaidą. Jis neteisina, negina, nepataikauja. Ir vis dėlto suvokti šios knygos fenomeną sunku. Tai ne detektyvas (nors mirčių daug), ne trileris ( nors veiksmo apstu), ne meilės romanas (nors daug meilės istorijų), tai ne... Ji ne tokia, kaip visos knygos.

Ta etiketė „biografinis romanas“ – taip pat netiksli. Tai ne gyvenimo istorija, tai... kažkoks fantasmagoriškas sapnas, bet ne fantastika, kažkas labai arti literatūrinės tobulybės ir visa galva aukščiau už gyvenimišką (net patį nuostabiausią) realizmą.

Kalbėti apie Stefan Zweig metaforas, rašymo stilių, minčių subtilumą ir gelmę tikrai neverta, nes visai tai kartu verčia sulaikyti kvėpavimą, - taip, tiesiog žiopčioti kaip žuviai, kuri išmesta į krantą dūsta nuo aplinkinio pasaulio žavesio. Knygą ryji godžiau nei išalkęs skaniausią kepsnį, bet jos vis negana... nes tokia kūryba negalima pasisotinti... ir tai supratusi leidykla „Tyto alba“ nusprendė išleisti dar vieną Stefan Zweig biografinį romaną – „Marija Antuanetė“. Belieka laukti jo pasirodant, nes Tokių knygų, kaip „Marija Stiuart“ niekas kitas neparašytų, ir aš nežinau su kuo ją palyginti.

Ar ji turi minusų? Taip, ji galėtų būti didesnės apimties.

Fantasmagorija

„Ne, jie, vyrai, nepakartojami! Tikri gyvuliai!“

Laimei, čia ne pagrindinė romano mintis. Bet tokių kaip ši – ciniškų ir truputį vulgarių – replikų gausu. Jomis išmarginti visi viršeliai ir priešlapiai. Knygos įvaizdį dar labiau sustiprina ryškiai raudonas, užrašais išmargintas viršelis. Dar vienas romanas apie aistras, išskaičiavimą, ir galbūt apie meilę – „romantikų paistalus“.

Viena iš daugelio tokio tipo knygų. Neišskirtinė. Ir vis dėlto, parašyta ne moters, kaip paprastai būdinga tokiai literatūrai, be to, autorius giriasi pavaizdavęs tas pačias situacijas moterų ir vyrų akimis, t.y. tarsi taiko į objektyvumą. Sunku pasakyti, ar jis apskritai įmanomas tarpusavio santykiuose.

Kuriama nuolatinio kalbėjimo, santykių aiškinimo ir aiškinimosi situaciją, bandoma išsiaiškinti tai, kas turbūt nepaaiškinama, arba priešingai – labai lengvai paaiškinama: kodėl vyrai ir moterys tokie skirtingi? Kodėl jie taip skirtingai suvokia ir įsivaizduoja tarpusavio santykius? Kodėl tokie skirtingi jų idealai bendravime su priešinga lytimi? Atsakymai knygoje nepateikti. Tačiau juk ir taip aišku, kodėl, kas ir kaip.

Pagrindiniai herojai susieina į poras, skiriasi arba ardo šeimas, konfrontuoja patys su savimi, barasi, atsiduoda seksualinėms fantazijoms (kažkodėl čia atvirai atskleistos tik vyrų fantazijos, o moterims priskirtas tik jų įgyvendinimo priemonių vaidmuo), nevaržomai mėgaujasi seksu ir sutrinka, kai dėl jų elgesio iškyla problemų...

Ar tikrai „ tai romanas ir būsimoms nuotakoms, ir moterims, jau stovinčioms prie skyrybų slenksčio “, pasakyti negaliu. Aišku viena: tai tikrai romanas moterims. Apie vyrų psichologiją. Apie tai, kodėl taip, o ne kitaip kas nors vyksta vyro galvoje klostantis tarpusavio santykiams. Bet vargu, ar kas nors dorai paaiškinta. Tiesiog parašytas neplonas skaitalas , galbūt keliais procentais vertingesnis už eilinį meilės romaną, bet vis tiek labiau skirtas skaityti skrudinant nugarą pliaže su draugėmis (akivaizdi nauda – galima iš karto aptarti patikusius teiginius).

„Kam tas nuoširdumas? Niekad tarp vyrų ir moterų tikro nuoširdumo nebūna.“ O gal pamirškim tuos stereotipus?

Raudona knyga apie seksą ir santykius

Riteris liūne

Vienas riteris ryžosi kovoti su kvailybe, pabaisa,

apie kurią nebuvo žinoma nieko daugiau,

išskyrus vardą ir slapstymosi vietą.

Apsivilkęs sunkius šarvus,

riteris su iškeltu kalaviju leidosi per pelkes.

Juo labiau jis artinosi prie tos vietos,

juo giliau klimpo jo kojos.

Prieš pat apstulbusiam riteriui pradingstant,

jį apglėbė liūnas (p. 28).

Yra parašyta daugybė knygų apie išmintį, tačiau apie kvailybę veikalų tikrai nedaug. Jau vien todėl Nyderlandų autoriaus M. van Boxsel knyga “Kvailybės enciklopedija” sukėlė susidomėjimą. Plačiai žinoma Nyderlandų Renesanso veikėjo Erazmo Roterdamiečio knyga “Pagiriamasis žodis kvailybei”, tačiau šis veikalas turėjo aiškią didaktinę reikšmę, o XXI a. išėjęs M. van Boxsel’o veikalas neturi tikslo kovoti su kvailybe; bandančius ją nugalėti, anot knygos autoriaus, ištinka epigrafe paminėto riterio likimas. Šiandienos autorius apie kvailybę rašo ramiai ir nelaiko jos kažkokiu ypatingu reiškiniu.

Autorius savo įžangoje trumpai pamini pagrindinius savo knygos apie kvailybę sudarymo principus. Pagrindinis principas – griežtos enciklopedinės sistemos nebuvimas ir interpretacijų galimybė, paliekanti didelę erdvę skaitytojo fantazijai. “Kvailybė reiškiasi visose srityse, visais laikais, ji susijusi su kiekvienu žmogumi” (p. 12) – teigia autorius, sunku nesutikti su tokia kiek kategoriška, bet sunkiai paneigiama fraze. Autorius narsto kvailybę pasitelkdamas pavyzdžius iš animacinių filmų, pasakų, parko architektūros madų, karališkųjų (daugiausiai informacijos pateikiama apie Nyderlandų monarchus) šeimų istorijos. Knygą sudaro esė.

Tekste autorius greit nuvilia optimistus, mąstančius, kad kvailybę galima lengvai atpažinti ir jos išvengti. XVIII a. mokslininkai netgi bandė aiškintis kaip žmogaus fiziologiniai duomenys liudytų jo kvailumą (p. 21). Šiandien šie bandymai kelia tik šypseną.

Kvailybė sunkiai apibrėžiamas dalykas, dar sunkiau ją įteisinti. Knygoje pateiktas pavyzdys, kaip Londone egzistavusį Nesėkmių klubą sunaikino jo sėkmė, – pernelyg daug žmonių norėjo būti jo nariais ir dėl to automatiškai susvyravo nesėkmių principas; jei klubas veikia sėkmingai, kaip jis gali vadintis Nesėkmių klubu? „Visos mūsų sėkmės yra neįvykusios nesėkmės, o visos mūsų nesėkmės tiesiog neįvykusios sėkmės“ (p. 31 ) – teigia autorius. Gyvenimas susideda iš daugybės atsitiktinumų ir įvertinti vieną ar kitą poelgį kvailu ar protingu nėra prasmės. Mes visuomet mokomės iš savų klaidų, tad protingiausias žmogus, didžiausias profesionalas yra tas, kuris padarė daugiausia klaidų. Mūsų gyvenimas, anot autoriaus, tai laimė per nelaimę. Autorius mąsto, kad taisyklės (pvz., raudonos šviesos šviesoforo signalas) pagrįstos ne argumentais, o bandos elgsena. Mes sustojame prieš raudoną, o ne raudona dega tam, kad mes neitume (p. 38). Teisėjų paskelbiami nuosprendžiai itin retai kada tampa pamoka nusikaltėliams, tačiau atskleisti tą atvirai būtų katastrofa teisėtvarkai, todėl mes apsimetame, kad teisėjo paskirtis – auklėti nusikaltėlį (p. 40). “Mūsų pasaulis sukasi aplink fantazijėles ir jomis tikinčius kvailius” (p. 41) – teigia M. van Boxsel. Tad, anot knygos autoriaus, kvailybė gyvenime viešpatauja ir tai nei gerai, nei blogai. Sunku nesutikti su autoriumi, pagalvojus, kad bet kokia gyvenime iškelta idėja ar problema įvertinus ją iš kelių pozicijų turi silpnų vietų.

Visas pasaulis yra apsuptas kvailybės ir joje tarpsta, autorius pateikia akivaizdžius jo to pavyzdžius – prancūzišką bei anglišką parką. Kam sveiko proto žmogui reikėtų kasti griovius vidury parko, sunku suprasti, bet tai vienas iš pagrindinių prancūziško parko elementų (p. 61–62). Angliško parko principas – pakeisti gamtą – perpylinėti kalnus, perkėlinėti kaimus, tiesti upių vagas, nors tam nėra jokių ekonominių ar estetinių priežasčių (p. 63). Dar įdomiau buvo, kai tvoras parkuose pakeitė grioviai. Visa tai knygos autorius laiko kvailybės triumfu.

Autorius pateikia nemažai pavyzdžių iš religinių kūrinių, kas laukia kvailių pragare, kita vertus, krikščionių religijoje nuolat kartojama, kad kvailu būti yra Dievo dovana.

Autorius kritiškai žvelgia ir į demokratinius rinkimus, teigdamas, kad kandidatai į rinkimus eina iš asmeninių paskatų, o laimi tiesiog pasinaudodami priešininkų silpnumu, naudingai susiklosčiusioms aplinkybėms, o rinkėjai irgi vadovaujasi savo individualiais, greičiau anarchistiniais požiūriais, ginančiais savus interesus. Tie, kurie eina balsuoti vedami demokratinio garbės jausmo, kitų laikomi kvaišomis, dar daugiau, jie gali tapti pavojingi demokratijai. Pabandžius kelti kandidatams pvz., intelekto reikalavimus, galima atsidurti intelekto diktatūros pavojuje ir demokratiniai rinkimai pavirstų farsu, panašiu, koks buvo Rytų Europoje iki komunizmo žlugimo. Demokratija gyvuoja per idiotizmo malonę, konstatuoja M. van Boxsel (p. 125). Demokratijai ir jos įgyvendinimui autorius skiria keletą karčių pastabų, teigdamas, kad demokratijos regimybė ir yra demokratija. Taip pat yra vertinama konstitucinės monarchijos santvarka. Nyderlandų karališkajai šeimai autorius skiria nemažai kritikos.

Knyga paliko neblogą įspūdį. Tiesa, kai kurie skyriai kiek nuobodoki, galbūt netgi per daug filosofuojantys, nuolat kartojantys minėtus dalykus, mažiau pasakojantys. Viena vertus, tokius leidinius sveika skaityti, nes įsigilinus ir priėmus knygos koncepciją, jog visur viešpatauja kvailybė, niekados nepakilsi į puikybę. Karjera, pasiekta bet kokiais būdais, troškimas valdžios, aukštos padėties visuomenėje dažniausiai tėra sėkmingai susiklosčiusių aplinkybių, o ne gilaus proto ir aukšto intelekto rezultatas. Kita vertus, perėmus šią idėją tiesiogiai atsitiktų nemalonūs dalykai: žmogus praras bet kokią motyvaciją, gyvenimas atrodys niūrus ir beprasmis, negalima bus nieko kritikuoti arba palankiai vertinti. Tačiau reikia pasinaudoti protingumo regimybe ir konstatuoti, kad ši knyga yra vertinga ir reikalinga visuomenei.

Gerą įspūdį paliko aukšta poligrafijos kokybė, būdinga “Aidų” leidyklai, tačiau blogai nuteikė didelis korektūros klaidų skaičius.

Kvailybė kasdienybėje

„Skaitymas tamsoje“ primena ilgesingą ir pilną paslapčių airių baladę“, taip rašoma ant ketvirto šios knygos viršelio. Iš tiesų, tai, ką randi airių rašytojo romane, sunku nupasakoti žodžiais, sunku apibūdinti literatūrinėmis kritikos klišėmis, nes ir The New York Times mintis – „skleidžianti šviesą, jaudinanti knyga“, iš principo nieko nepasako.

Po mažą gabalėlį, atskirų mėnesių, metų pasakojimų, vaiko lūpomis kalbami žodžiai lipdo ilgesingą, graudžią, skaudžią... galima tęsti ir tęsti – gyvenimo sakmę. Šviesos aš čia mačiau nedaug, juk vis dėlto – tai skaitymas tamsoje .

Skaitymas prieblandoje, be šviesos, gyvenimo; tokio, kuris aptraukia tave gličia kasdienybės plėve. Vaikai nemeluoja, vaikai sako tiesą, ir tas keistas (neradau tinkamesnio žodžio) autoriaus gebėjimas Būti vaiku, pasakoti vaiko lūpomis kartais trikdo, kartais žavi, o kartais tiesiog priverčia giliau įkvėpti oro.

Tokios knygos pasmerktos premijoms, pasmerktos populiarumui tarp geros literatūros mylėtojų – tai kitokia knyga, ir tas kitoniškumas, visų pirma, reiškiamas tik paprastu, lengvu, plazdančiu ore žodžiu, kuris lyg į sieną atsitrenkia, kai reikia išreikšti kažką skaudaus, juodo...

Aš perskaičiau tuos pirmus puslapius, paskui begalę kartų skaičiau juos vėl iš naujo. Lauke – dargana, viduj – liepsnojanti ugnis, numanomas pavojus, meilės ryšiai. Kažkas labai nepaprasta buvo tame derinyje, kai lovoje skaitydavau, o mano broliai miegodavo ir traukdavosi nuo šviesos, krintančios jiems ant akių vokų ir keičiančios jų sapnus.<...>

– Dėl Dievo meilės, išjunk tą šviesą. Tu juk net neskaitai, mulki.

– Ir Lijamas apsiversdavo ant kito šono, įspirdamas keliais man į nugarą ir tyliai keikdamasis. Aš išjungdavau šviesą, vėl atsiguldavau į lovą ir taip gulėdavau su vis dar atversta knyga, vaizduotės akimis vėlei regėdamas viską, ką perskaičiau, ir tuos skirtingus būdus, kuriais galėtų išsinarplioti siužetas, o tamsoje romanui vėrėsi aibės galimybių.

Esu girdėjęs ne vieną pasakojimą, kaip anksčiau vaikai, slėpdamiesi nuo tėvų, skaitydavo po užklotu, pasišviesdami prožektoriumi. Dabar tokios istorijos retai pasitaiko, bet visgi, Seamus Deane pasakojo būtent tokio gyvenimo istoriją, kai sunkus, darganotas gyvenimas, staiga tampa šviesiu, skaitant knygas, skaitant tamsoje.

Net smulkios detalės, kurių suaugęs žmogus dažniausiai nepastebi – čia labai svarbios, jos kuria vaiko pasaulį, žadina jame įvairiausias mintis. Tai jautri knyga. Apie tikrą gyvenimą.

Skaitymo šviesa tamsoje

Neseniai Maskvoje išleista kino ir teatro aktoriaus Donato Banionio prisiminimų knyga „Aš nuo vaikystės norėjau vaidinti“. Sako, dar išsamesnė nei lietuviškieji „Memuarai“. Plyksteli mintis – ot pasisekė tiems maskviečiams. Nes vienintelis atodūsis su priekaišto gaidele užvertus knygą – „Noriu dar“.

Rusijos sostinėje išleisti lietuvių aktoriaus memuarai, didžiulis vaidmenų sąrašas, kino ir teatro grandų, su kuriais teko dirbti autoriui, pavardės. Ne vien tik tai kalba apie aktoriaus talentą. Man atrodo, kad itin daug apie žmogų pasako jo paties santykis su savimi, kurį galima perskaityti tarp eilučių. Aš geriausias? Ar vis dėlto dar turiu augti? Aš talentingas? Ar abejoju savimi kasdien ir iš naujo? Aš didžiuojuosi savimi, kad dirbau su A.Tarkovskiu? Ar tiesiog traktuoju tai kaip dar vieną pamoką?

F.Felinis, A.Tarkovskis, garsių Lietuvos aktorių ir režisierių pavardės – nežinau, kaip, bet aktoriaus memuaruose nėra egocentriškumo, pasididžiavimo sutikus istorines asmenybes ir panašių šio amžiaus maro sindromų. Juste junti, kad svarbiau – ne pavardė, o žmogus. J.Miltinis sakė, kad mene reikia ieškoti ne naujo, o amžino. Taip turbūt ir gyvenime. Pavardės, apdovanojimai, netgi talento blyksniai turbūt priklauso naujam. Tuo tarpu bendras darbas, aktorinio meistriškumo ir žmogiškumo pamokos – amžinybei.

Kartą paklausta, ką dabar skaitau, atsakiau: „Atsiminimus apie J.Miltinį“. Liežuvis susipainiojo neatsitiktinai. Šiai asmenybei knygoje skirta itin daug vietos. Apskritai kalbėdamas apie darbą su garsiausiais režisieriais, D.Banionis lyg pasitraukia į šalį. Centre – pagarba autoritetui, neslepiant ir žmogiškųjų jo silpnybių, ir paties abejonių savimi sulaukus skaudžių pastabų. „Dar per durnas esi. Per mažai išsilavinęs, ot kas yra. Mažai lavinęsis“ – repeticijų metu rėžia aktoriui J.Miltinis (p.132). Ne visada aktorius iš karto „pačiupdavo“ savo kuriamo personažo esmę. Dažnai tekdavo jos ieškoti pliekiamam ir režisieriaus, ir vidinio teisėjo.

„Memuarai“ – tai ir Panevėžio teatro istorija, atskleidžianti jo įkūrimo aplinkybes. Sovietmečiu kentėta priespauda, reikalavimai statyti privalomus, socializmo idealus vaizduojančius spektaklius, J.Miltinio nušalinimas nuo teatro vadovo pareigų – tik kelios ano meto santvarkos įrėžtos detalės. Filmuojantis Vokietijoje D.Banioniui buvo pasiūlytas didelis honoraras. TSRS pasiuntinybė maloniai perspėjo aktorių, kad jo uždirbtus pinigus teks atiduoti valstybei... „Teisingo“ meno samprata, pasirodo, buvo gaji ne tik Sovietų Sąjungos rėmuose. Milane rodytą A.Tarkovskio „Soliarį“ pabandyta sutrumpinti, o kad menininkas nesukeltų skandalo, jam sukliudyta laiku pasiekti keltą ir atvykti į Milaną... Tokių dalykų nerasi jokiame istorijos vadovėlyje. O gaila.

Gana lakoniškas, vyriškai santūrus knygos stilius kartais pamėtėja ir komiškų detalių. Šiandien juoką keliantis nesėkmingas bandymas aktoriui suorganizuoti pažintį su geišomis Japonijoje tuo metu autorių privertė sutrikti. Kaip ir pastaba iš tarptautinio kino festivalio Karlovy Varuose, kur D.Banionis pelnė prizą už geriausio vyro vaidmenį: „Buvo pateikti blynai su ikrais. O aš maniau, kad tai – uogienė“. Ypač šiltai, nors santūriai D.Banionis kalba apie pažintį su būsima žmona Onute: „Taip mes ėmėm draugauti. Taip atėjo jausmas, kurį aš ligi šiol vadinu Meile“ (p.42). Skaudūs įvykiai – aktoriaus B.Babkausko savižudybė, poeto V.Mačernio žūtis (D.Banionis buvo paskutinis žmogus, kalbėjęs su savo bičiuliu) perteikti taip pat santūriai, vidinius išgyvenimus paliekant už privataus kambario durų.

Knyga pasirodė vietomis ironiška, vietomis – idealistiška, bet visur – nuoširdi. Perskaičius norisi panagrinėti F.Dostojevskį, pabaigti įpusėtas „J.Miltinio repeticijas“, pažiūrėti „Soliarį“. „Memuarus“ reikėtų laikyti stalo knyga, kad tas noras dėl visokių neva svarbių, o iš tiesų – merkantiliškų dalykų - nepraeitų.

Meno žmoguje ir žmogaus mene istorija

Šiandien, rytinio ir vakarinio pikų valandomis nuo automobilių pertekliaus dūstančiame Vilniuje kartais sunku patikėti, jog „...1913 metais gubernijos centre Vilniuje tebuvo vos 16 asmeninių automobilių, o kituose miestuose ir miesteliuose – po vieną ar kelis.“

Apie tuos tolimus laikus, kai Lietuvos keliais tik tik pradėjo dardėti pirmieji automobiliai pasakojama maždaug prieš metus, 2005-ųjų rugsėjį pasirodęs fotografijų albumas „Automobilis Lietuvoje. 1918-1940 metai“.

Pasakojama daugiau vaizdais – kaip ir dera fotografijų albumui, bet tai tikrai ne blogesnis (o daugeliu atveju gal ir geresnis) būdas atskleisti šalies automobilizmo istoriją tarpukariu, nei sausa storašonė monografija. Daugelis iš tų maždaug pustrečio šimto archyvinių (taip pat muziejinių ar privačiose kolekcijose saugotų) fotografijų priverčia šyptelti, kitos stebina, yra net ir lengvai šokiruojančių.

Vargu ar kas prieštarautų, jog žinomo fotografo Klaudijaus Driskiaus ir transporto eksperto Liucijaus Suslavičiaus parengtas leidinys – unikalus informacijos šaltinis apie to laikotarpio (1918-1940) automobilius, eismą, kelius, vairuotojus, vairavimo įpročius ir daugelį kitų įdomių smulkmenų, kurias galima įžvelgti pilkšvose senovinėse fotografijose. Tiesa, pats aukščiau minėtas transporto ekspertas žurnalistams yra kukliai išsitaręs, jog šiuo albumu anaiptol nepretenduoja į išsamų ir visapusišką to laikotarpio atvaizdavimą – juk į dienos šviesą bet kada gali „išplaukti“ dar daug senovinių fotografijų. O ir į jau pasigirdusius priekaištus – o kur laikotarpis iki 1918-ųjų, kur Lietuvos motociklininkai, kur tas, kur anas – telieka atsakyti, jog visko, deja, aprėpti neįmanoma.

Na, bet žvilgtelkime iš arčiau į patį albumą. Iš pirmo žvilgsnio tokio tipo leidiniui lyg ir nelabai derantys minkšti viršeliai, santūrus pilkšvas dizainas, ant viršelio – pats ponas prezidentas A. Smetona, lipantis iš prašmatnaus automobilio ir jam paslaugiai dureles atvėręs plikagalvis apsauginis.

Pasiutusiai įdomus L. Suslavičiaus parašytas įvadas, iš kurio galime sužinoti, kad jau 1905-aisiais Vilnius turėjo pirmąjį autobusą, o pirmosios kelių eismo taisyklės – „Taisyklės apie tvarką ir išlygas plentais ir Susisiekimo ministerijos vieškeliais mechanine jėga varomais vežimais žmonėms ir kroviniams vežti.“ – pasirodė 1920-aisiais. Mat kaip automobiliai tada vadinti, „mechanine jėga varomi vežimai“... Autorius pasakoja, kad 1932-aisiais Lietuvos keliais važinėjo vos daugiau nei pora tūkstančių automobilių. Dabartiniai „vokiškos kokybės“, t.y. „audinių“, „golfukų“ ir „Bemsų“ gerbėjai gal smarkiai nustebtų, jog masiškiausi automobiliai Pirmosios Lietuvos Respublikos laikais buvo amerikietiški – „Ford“, „Chevrolet“, „Buick“, „Studebaker“, „Chrusler“, „Essex“, „Pontiac“ ir kt. Šiam amerikiečių bumui tepajėgė atsispirti vienintelė europietiška automobilių markė – „Opel“.

Nustebino ir itin organizuotas Kauno autobusų eismas – ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje miestas turėjo 67 modernius autobusus, kurie pagrindiniais maršrutais dieną važiuodavo kas pusantros minutės. Tiesa, kaimynai automobilizavimusi mus gerokai lenkė: štai gyventojų skaičiumi ir valstybės plotu gerokai mažesnė Estija 1937-aisiais vien sunkvežimių turėjo 3,8 karto daugiau nei Lietuva. Įdomu sužinoti ir kad norintys tapti vairuotojais, be egzaminų, iš policijos turėjo gauti „ištikimybės pažymėjimą“, kuris nebūdavo išduodamas įvairaus plauko chuliganams ir „deboširams“ tad potencialūs kelių „ereliai“ geriausiu atveju galėdavo minti dviračius.

Dar įdomus faktas – nuo 1936-ųjų, į automobilius tekdavo pilti vadinamąjį „motoriną“ – benzino ir 5 proc. etilo spirito mišinį (šitaip valstybė norėjo palaikyti vietinius spirito gamintojus). Aprašytos ir kelininkų pastangos gerinti kelius: Kaune vienu metu norėta grįsti gatves ąžuolinėmis kaladėlėmis arba bitume mirkytomis silikatinėmis plytomis.

Po „Įvado“ prasideda fotografijų skyriai (su gana išsamiais L.Suslavičiaus komentarais). Pirmasis – „Lietuvos kariuomenės transportas“... Va, prie pastato su rėksmingu užrašu „Aptieka“ stovi Lietuvos kariuomenės štabo karininkai. Štai sunkvežimiu „Komnick“ parvežamos sudužusio lėktuvo nuolaužos. Daugelyje nuotraukų – vaizdai, kurie, anot L.Suslavičiaus, šiandien išgąsdintų kiekvieną karininką ar kelių policininką – daugybė kariškių keliaudavo susigrūdę tiesiog sunkvežimių kėbuluose. Ir ne tik kariškių – sprendžiant iš vėlesnių nuotraukų taip organizuodavo ir ekskursijas. Kaip jums patiktų atviram kėbule dardėti į ekskursiją, sakykim, iš Kauno į Klaipėdą?..

„Prezidentų ir valstybės pareigūnų automobiliai“, aišku, spindi prabanga, ne veltui tai daugiausia amerikietiški „Buick“: „opeliai“, „reno“, BMW automobilių tarp valstybės tarnautojų transporto nematyti. „Ko norėti – tada beveik visi šių markių automobiliai buvo nedideli, dažniausiai atviri, tad nereprezentatyvūs...“ Įdomu pastebėti, kad paskui prezidentą, lekiantį į seimą prašmatniu „lincolnu“, joja „tradicinė raita palyda“ – ietimis ginkluoti husarai. O štai ir pats A. Hitleris, saliutuojantis iš „Mercedes Benz 770“ 1939-ųjų kovą, nuo Lietuvos atplėštos Klaipėdos gatvėse...

O štai ir „Privatūs automobiliai“ – keisti mažučiai vokiški „Hanomag“, primenantys „zaporožiečius“. O! Gimtosios panemunės – ties Vilkija 1933-iaisiais sustojęs „ševrolė“.

„Viešasis transportas“. Kauno „konkė“ – savotiškas „arklinis troleibusas“, o šalia šmirinėja pirmieji autobusai, pirmasis autobusas, 1929-aisiasiais įvažiuojantis į Šiaulių autobusų stotį, išdidūs Šiaulių ir Panevėžio taksistai.

„Specialios paskirties ir komercinis transportas“. Tai pirmiausia šalmuoti gaisrininkai, juokinga Panevėžio gatvių laistymo sistema „Faun“, tokie pat juokingi firminiai sunkvežimiai („Pirmasis lietuvių garinis šokolado ir saldainių fabrikas Šiauliuose „Birutė“), jau minėtų ekskursantų sunkvežimis (Padubysio valsčiaus ūkininkai išsinuomotu sunkvežimiuekskursijoje prie Tilžės tilto, 1935-ieji).

„Žymių Lietuvos žmonių automobiliai“. Vėl aišku, Smetona, visokie turtuoliai, Balys Sruoga su savuoju „Fiat“, Kipras Petrauskas, Steponas Darius ir daug kitų.

„Lietuvos keliai, autoįvykiai, automobilių verslas“. Unikalios kelių tiesimo nuotraukos, avarijos, benzino kolonėlės – tikrąja ta žodžio prasme – jokių degalinių, o tik stūksantis gatvėje bokštelis-kolonėlė. Šiame skyriuje – ir lengvai šokiravusi nuotrauka: 1936-ųjų Pabaltijo cirko katastrofa. Neprivažiavus Alytaus posūkyje neatlaikė sunkvežimio stabdžiai ir šis nulėkė nuo stataus šlaito. 4 žuvo, aštuoniolika sužeistų, matyt, važiavo susigrūdę sunkvežimio kėbule, kaip tuomet įprasta. Grįžkim prie fotografijos – nuotraukoje lyg niekur nieko pozuoja šeima ir vaikai, o greta mėtosi sunkvežimio liekanos, daiktai ir... žuvusiųjų kūnai...

Nemažiau įdomus skyrius „Kelionės, lenktynės“, dar albume rasime ir skyrių „Šių dienų sulaukę senieji automobiliai“, kuriame – K. Driskiaus fotografuoti (stengtasi fotografuoti senovine maniera) senoviniai Lietuvos kolekcionierių turimi automobiliai (aišku, kaip čia be S. BrundzosJ).

Na ir dar viena įdomybė – Vido Grigoravičiaus straipsnis apie lengvųjų automobilių nacionalizaciją Lietuvoje bei visų nacionalizuotų automobilių ir jų savininkų sąrašas (galbūt rasite savo giminaitį?). Kai kurie savininkai automobilius tiesiog išardydavo ar užkasdavo, kad netektų komunistams o štai „...Savickas, nelaukdamas, kol jo ‚Plymouth K.1007“ pasiims naujoji valdžia, paskubėjo jį dovanoti komunistų partijai. Dar kurioziškiau skamba sveiku protu nesuvokiama nacionalizacijos priežastis, kad B. Boriso automobilis „DKW K.709“ buvo nacionalizuotas jo paties prašymu!”

Įdomu, kad kauniečiai jau tada pademonstravo apsukrumą – mieste norėta nacionalizuoti 298 automobilius, bet „dar kartą peržiūrėjus nuo nacionalizacijos atleisti 77 automobiliai“...

Apibendrinant – puikus albumas, gera dovana bet kuriam ir bent kiek automobiliais, technika ar jos istorija Lietuvoje besidominčiam žmogui. Tiražas ne per didžiausias – vos 1200 egz., kainuoja nuo 50 iki 60 Lt., bet knygynuose jau reikia labai pasistengti norint šį albumėlį rasti.

Iliustracijos:

A. Hitleris Klaipėdoje, 1939 m. kovo 23 dieną. Nuotraukos fragmentas.

Benzino kolonėlė Vilkaviškyje. Ketvirto dešimtmečio pradžia. Nuotraukos fragmentas.

Mažutis vokiškas „Hanomag 2/10 PS“, Šiauliai, apie 1930. Nuotraukos fragmentas.

Automobilis Lietuvoje ir fotografijose 1918-1940

Kaip jau sakiau pačioje pradžioje, tai istorija, kurios tikslas perspėti. Jūs, kurie skaitysite šiuos žodžius, kad ir kas būtumėte, - žydai ar „naujieji krikščionys“, sefardai ar aškenaziai, - jeigu jus tebesupa Europos sienos, esate rimtame pavojuje. Inkvizicija plis, ir labai greit mūsų Kraujuojantysis veidrodis pasrus krauju kaip niekad anksčiau. <...>Išmeskite krikščioniškąją Europą iš širdies ir niekados neatsigręžkite atgal.

Berekijus Zarkus, Konstantinopolis

5290 – ieji, Abo sep tintoji

Skaitydamas kraupiai tikrovišką, kartais tiesiog šokiruojantį romaną „Paskutinis Lisabonos kabalistas“, vis prisimindavau Balio Sruogos „Dievų mišką“, patį, mano nuomone, geriausią lietuvių autoriaus parašytą kūrinį. Abiem atvejais pasakojamos protu sunkiai suvokiamos nužmogėjimo istorijos, kurias išgyvenę žmonės bando perteikti savo patirtį skaitytojams.

Šį kartą, „Paskutiniame Lisabonos kabaliste“, tenka susidurti su žydų tautos genocidu. Teko girdėti ne vieną pasakojimą apie Antrojo pasaulinio karo baisumus iš tų, kurie visa tai matė, kurie tai išgyveno. Bet tai, kas dėjosi Lisabonoje XVI amžiuje pranoko net baisiausias fantazijas.

Ar žinote, ką reiškia žvelgti į begalvį kūdikį, sėdintį semtuve? Tartum visos pasaulio kalbos būtų buvę pamirštos, tartum visos kada nors parašytos knygos būtų buvę paverstos dulkėmis. Ir kad jūs tuo džiaugiatės. Kadangi tokie žmonės kaip mes neturi teisės kalbėti, nei rašyti, taip pat palikti istorijoje nors kokį pėdsaką.

Išrinktoji žydų tauta yra bene labiausiai nukentėjusi pasaulio istorijoje. Dvi didžiosios pasaulio religijos, krikščionybė ir islamas, gimė būtent iš judaizmo ir tikriausiai niekas nebūtų įtaręs, kad tie gimimai atneš baisiausius karus, žudymus, pogromus ir dar aibę nelaimių.

Šis romanas, jei tikėsime Richardu Zimleriu, parašytas tiesioginio įvykių liudytojo, Berekijaus Zarkaus, atskleidžia ne tik žydų tautos pasaulėžiūrą, papročius, gyvenimo būdą, bet ir paprasto, kasdieniško gyvenimo užkulisius. Mes dažniausiai sunkiai įsivaizduojame, kaip gyvena viena iš religingiausių pasaulio tautų, nesuvokdami, kad žmonių jausmai, norai ir troškimai visur vienodi.

Pagrindinis veikėjas ir pasakotojas sklandžiai pasakoja apie dalykus, kuriuos skaitant darosi baugu. Jei tai būtų paprasti žudymai, galbūt nekiltų tokių neigiamų emocijų, bet tokio tyčiojimosi, paniekos ir nužmogėjimo dar reikėtų paieškoti purviniausiuose žmonijos istorijos puslapiuose.

Tačiau ir čia neišvengiama žmogiškų paradoksų. Vieną akimirką Berekijui gresia mirtis, kankinami, žudomi, deginami jam artimi žmonės, jau kitą kalbama apie meilę, mylimasi, po to vėl bėgama, slapstomasi...

Vis dėlto, svarbiausi klausimai, perskaičius šią knygą, susiję su to žvėriško smurto priežastimis. Net jei turėsime omeny, kad tie konfliktai kilo dėl religinių skirtumų, dėl to, kieno Dievas yra „tikras“, o kieno ne, nebus aiškiau. Ir mums, mačiusiems griūnančius Niujorko bokštus dvynius, tai vis dar atrodo sunkiai suvokiama. Kas dėjosi tų musulmonų galvose, kai jie skrido lėktuvais?

Vargu, ar tie, kurie Lisabonoje žudė žydus buvo religiniai fanatikai, veikiau tai išsigimę, nesveiki padarai, kuriems bet koks pretekstas tenkinti savo iškrypusius troškimus atrodo pakankamai svarus.

„Paskutinis Lisabonos kabalistas“ palieka gilų, sunkiai išdildomą (ne, ne įspūdį) pasišlykštėjimą tais, kuriems nieko nereiškia nutraukti kūdikiui galvą, draskyti kitą žmogų į gabalus ir džiaugtis tuo, ką daro.

Silpnų nervų skaitytojams tikrai nerekomenduočiau skaityti. Tai tikras, bet labai skaudus pasakojimas.

Kaip tai pavadinti?

Vat ir užderėjo knygų apie madą – ant visos cepelininės Lietuvos. Imkime, seserys (broliai taip pat), skaitykime ir permanykime. Kiek gali vargšai dizaineriai visais media kanalais transliuoti naujausias žinias apie vis tą pačią lietuvišką beskonybę! O čia pasidėsi ant stalo tokį klykiančios spalvos viršelį – ir kaskart prisiminsi, kad „Adidas“ nedera su „Louis Vuitton“ ar panašiai. Vis dėlto kol kas man, žvelgiančiai į ką tik užverstą knygą, kyla vienintelė mintis. Tiksliau, klausimas. Ar tos knygos apskritai reikėjo, o jei reikėjo, tai kam?

„Ši knyga skirta visiems, kurie domisi mada, jos istorija bei aktualijomis“, - pratarmėje sako autorius. Į tokias tris dalis ir suskirstyta visa knyga. Demokratiškas lygiavos principas ( kairiajame puslapyje – tekstas, dešiniajame – iliustracija) vietomis primena visišką minčių anarchiją. Aukštosios mados istorijai dizaineris skiria tiek pat vietos, kiek ir skustagalvių evoliucijai. Feminizmo šešėlis, moters garderobe atsiradusios kelnės, korsetų kankynės – apie visa tai mielai pasiskaityčiau ir daugiau. Bet nevalia. Nes knyga ne guminė, o dar tiek pat vietos reikia skirti gėjų madai, jaunimo madai ir tėvų požiūriui, vokiečių madai ir kitiems galbūt pelnytai, bet vis dėlto nepakankamai motyvuotai išskirtiems mados vėjams. Ar aukštosios mados istorija tikrai telpa į vieną puslapį? Vargu. Aišku, mano smegenys keliems vakarams praturtėjo keliomis dizainerių pavardėmis. Tačiau kai kur tos pavardės knygoje labiau primena kruizinio laivo keleivių sąrašą. Čia ypač norėčiau paminėti 16-ame puslapyje esantį skyrių „Mados ikonos“. Cituoju: „Taigi kokios asmenybės nuo mados istorijos pradžios labiausiai traukė ir iki šiol traukia žmonių dėmesį? Tai – teatro aktorė Sara Bernard, šokėjos Izadora Dunkan ir Mata Hari, rusų aktorės Elza Kriuger...“ (p.16). Ir taip – beveik iki puslapio pabaigos. Taip ir norisi įžūliai paklausti – na ir ką? Kompensacijai – penkios nespalvotos ir iš tiesų įspūdingos mados ikonų fotografijos. O vis dėlto jaučiuosi lyg skaityčiau „Valstybės žinias“, bet ne mažąją mados enciklopediją, žinyną ar bent žurnalą.

Visai liūdnai nuteikė autoriaus kalbėjimo stilius, kimšte prikimštas itin abstrakčių, bereikšmių sakinių. Štai keletas jų: „Gyvenant margame pasaulyje, kartais sunku atsirinkti, kas yra gerai, o kas ne taip svarbu“ (p.106).„Pasaulyje egzistuoja begalė skirtingų stilių“ (p.102).„Mūsų šalyje dauguma jaunų vaikinų pasirenka skustagalvių grupuotės nario įvaizdį, todėl sunku atskirti, kuris iš jų blogas, o kuris geras – juk negali visi būti parazitai“ (p.96).„Paplūdimys – tai nuogalių šou, daugybė žmonių vos pridengtais kūnais“ (p.94).„Moterys renkasi pėdkelnes ar kojines pagal nuotaiką, progą ir sezoną“ (p.54).Kas atsitiktų, jei visų šių minčių perlų knygoje neliktų? Apimtis, be abejo, sumažėtų, o turinys? Piktina ir lietuviškoms aktualijoms prieštaraujantys teiginiai („Pamėginkite dabar pasipuošti kailiniais ir išeiti į gatvę. Jus užpuls, ypač jei gyvenate Didžiojoje Britanijoje ar Amerikoje“; p. 48). Visa laimė, kad įsiutusį žvilgsnį iš kairės galima nukreipti į dešinę – iliustracijų lauką. Bet kur iš amžinai madingų dalykų sąrašo dingo savikritika?

Visiškai nelendu į M.Janušausko kaip dizainerio lauką (nors jis nepasikuklino tarp žymiausių mados korifėjų darbų nuotraukų įdėti ir kelias savo sukurtų kolekcijų iliustracijas). Galbūt kurti madą išties lengviau, nei apie ją kalbėti ar jos mokyti kitus.

Vietomis šmėkštelėjusi autoriaus ironija nuteikia smagiau, bet galėtų būti aštresnė. Pastangos įžvelgti psichologinius mados niuansus taip pat galėtų būti gilesnės. Yra įdomių pastebėjimų („Kelionės mus išmoko atsirinkti, kas yra svarbiausia, o lagamino turinys dažniausiai parodo, kas esame ir ko ieškome: nuotykių, sukrėtimų, meilės ar naujo gyvenimo. Jei norite geriau pažinti save, patyrinėkite savo lagaminą“, p. 122). Tikėkimės, jie - ne paskutiniai.

Šia šviesia gaida ir užbaikime.

Pasiklydęs mados aidas

„Kam išmokei juoktis iš dangaus žvaigždžių, nedavęs sparnų jų pasiekti?“

Ne šiuo sakiniu prasideda keliautojo ir mokslininko, antropologo ir žurnalisto, rašytojo ir vieno pirmųjų lietuvių esperantininkų miniatiūrų knygelė. Tačiau ši mintis puikiai atspindi Antano Poškos požiūrį į save, pasaulį ir gyvenimą. Galbūt būtent dėl to ši rinktinė šiek tiek primena B. Sruogos „Dievų mišką“, tik čia susitelkiama į save, savo paties pojūčius ir išgyvenimus, jausmus ir nuotaikas, apmąstymus ir sprendimus.

A. Poška klausia likimo, kodėl šis „savo intymiųjų paslapčių dalininku“ pasirinko jį – „sukaustytą nelaisvės pančiais vargšą“. Jis jaučiasi toks silpnas, kamuojamas savo neišsipildžiusių svajonių ir nepasiektų tikslų („Ir kas dabar palies mano prisirpusių skausmų ir ilgesių taurę?“), bet drauge toks stiprus, matantis ir suprantantis daugiau nei aplinkiniai („Nebereikės ieškoti išminties gyvenime, nes suprasi, kad išmintis yra iliuzija“).

Taip, jis jautrus pesimistas, bet kartu ir cinikas. Sunku nepalūžti ekstremaliomis gyvenimo sąlygomis, kai kiekvieną minutę turi galvoti, kaip išgyventi, o ne kaip savo širdį pamaloninti. Sunku tikėti, kad pasaulis yra geras, kupinas džiaugsmo ir laimės. Nes realybė yra visiškai kitokia. Net teisybės, net ir jos, taip godžiai siekiamos, pasaulyje nėra. Ji – „stagnacija, dvelkianti šaltu kapu“. Kas tada belieka? Prisitaikyti. Stengtis išpešti naudos, kai tą padaryti atrodo visiškai neįmanoma. Atsitverti melo siena. Nes melas – „kūryba, menas, kova, veiksmas“.

Tačiau... net ir skausmo, netekčių bei abejingumo kupiname pasaulyje egzistuoja Meilė. Ji yra viskas: „ilgesio jūra“, užliejanti „įkaitusią nuo sunkių darbų krūtinę“; menkystė, prisirišimas ir juokingumas; saulė ir šešėlis... Tik Meilė paverčia žmogų menku savo jausmų vergu...

Kai kas lietuviškai, kai kas galbūt ir esperantiškai gėrėsis taikliomis miniatiūromis apie nepatenkintų troškimų skausmą, aistros ir šilumos ilgesį, didingos, pakilios išorės ir menko, niekingo vidaus kontrastą, filosofinėmis įžvalgomis apie gyvenimą, pasaulį ir... save.

„Nors šimtus kartų klystu, bet nesigailiu.

Lyriniai pastebėjimai lietuviškai. Ir esperantiškai

Kas skaitė Džeromo K. Džeromo (tas K. – tai Klapka) “Trise valtimi (neskaitant šuns)”, tam nereikia pristatinėti apysakos “Trise dviračiais” herojų. Tačiau manykime, kad pirmųjų yra mažuma ir pakvieskime prie arbatos tris draugus: Džordžą, Harį ir patį rašytoją (“Trise valtimi” vadinamą – Dži),- tai smagi anglų kompanija, kurią kai kam teko laimė (ar nelaimė) pažinti gyvai. Iš tikrųjų visi knygos personažai vaikščiojo šia žeme. Ne tik vaikščiojo, bet ir plaukė žemyn Temze ir po to dviračiais keliavo po Europą. Gaila tik, kad foksterjeras Monmorensis buvo Džeromo fantazijos vaisius.

“Trise dviračiais” neišvengiamai skaitytojo sąmonėje velka “Trise valtimi” šleifą. Vis norisi pradėti raitytis iš juoko ar bent skaitant nuolat šypsotis, tačiau tai daryti ne taip lengva.

Knygos pradžioje trys draugai svarsto apie gyvenimo permainas, kurių jiems žūtbūt jau reikia. Atmetus keletą netinkamų variantų„ pasirenkama kelionė dviračiais po Juodąją girią (tai toks kalnų masyvas Vokietijoje, Švarcvaldas). Toliau seka pasiruošimas kelionei, tarpais primenantis Merfio dėsnius, tik pateikiamus su konkrečiomis situacijomis. „ Jeigu mes ir gauname, ko trokštame, tatai įvyksta ne visai taip gražiai, kaip svajojome“,- sakinys paaiškinantis kiek vyrams kainuoja kelionė: vienam tai atsieis vonios kambario įrengimu ir virtuvės krosnies pakeitimu, kitam „tik“ pianino nupirkimu. Dėl važiavimu dviviečiu dviračiu taip pat kyla dilema: „ sėdintysis priekyje įsitikinęs, kad žmogus už jo nieko neveikia; lygiai taip pat sėdintysis užpakalyje įsitikinęs, kad jis vienas esąs varomoji jėga, o priekinis tiktai puškuoja“. Panašių ir kiek juokingų dalykų užtinkama iki trijų vyrukų kelionės dviračiais pradžios, o ji prasideda maždaug įpusėjus knygą. Iki tol vis nukrypstama į lankas, dažnai net nesusijusias su pasakojama istorija (pvz.: apie tai, kas šioje knygoje nebus aprašoma; ar apie tai, kaip autorius dirbo viename periodiniame leidinyje). Manau, dauguma istorijos dalių sėkmingai būtų tikę autoriaus knygoje „Kaip mes rašėme romaną“, o ne „Trise dviračiais“. Ilga įžanga į tikrąją kelionę dviračiais mane, ne tik išvargino, bet ir sunervino: kas, po galais, bebus aprašome kitoje knygos pusėje?!

O toliau buvo dar blogiau. Pagrindinis dėmesys likusioje knygos dalyje buvo skirtas vokiečių tautos įpročių ir papročių sausam ir kiek ciniškam aprašymui. Užmanymas gal ir neblogas, nes sužinojau, kad: Vokietijoje meilė tvarkai įkvepiama vos gimus, vokietis myli gamtą, vokiečiai labai mėgsta šunis, iš medžių vokietis labiausiai mėgsta tuopą, Vokietijoje yra daugybė dalykų, kurių nevalia daryti ir kuriuos visai lengva padaryt: ** nevalia gatvėje dėvėti įmantrių drabuži; nevalia šerti gatvėse arklius, mulus ar asilus; nevalia šaudyti iš arbaleto ir t.t. , tačiau tai nebuvo mano lūkesčių patenkinimas.

Iš knygos tikėjausi konservatyvaus angliško jumoro dozės, o gavau vos verčiančią nusišypsoti istoriją. Žinoma, buvo situacijų prilygstančių „Trise valtimi“ meistro plunksnai: gebėjimas orientuotis vietovėje pagal gyvulišką instinktą, žmogaus vaikščiojančio su plyta istorija, pagalvėlės pirkimas ir dar keletas.

Atsižvelgiant į „Trise dviračiais“ išleidimo metus (1900 m.) darosi net liūdna, knygos paskutiniuose puslapiuose perskaičius „Vokiečių nacija dar jauna, ir pasauliui svarbi jos branda. Jie geri žmonės, mieli žmonės, kurie turėtų daug prisidėti, kad pasaulis taptų geresnis“ . Likimo ironija - istorija parodė visiškai kitokią aprašomos nacijos bruožą.

Neverta vadintis „Trise valtimi“ tęsiniu