Ypatingų siužeto vingių reikalavimas paprastai keliamas knygoms, kurios vadinamos detektyvais ar aštraus siužeto trileriais. „Magas“ nėra nei detektyvas, nei trileris. Ir net ne magiškoji fantastika – nors kartais panašu, kad tai, kas dedasi yra neįtikinama ir be magijos čia neapsieisi. Atrodo, kad vienas iš rašytojo tikslų yra taip supainioti skaitytoją, kad jis paskui jau imtų nebetikėti nė vienu autoriaus žodžiu ir kiekviename naujame veikėjo žingsnyje ar siužeto posūkyje tikėtis naujos mįslės. Taigi - 800 puslapių apimties minklė. Bet gal reikėtų nors pora žodžių apie siužetą?

Į vangią, nedidelę Graikijos salą, kurioje įsikūrusiklasikinio stiliaus britų mokykla save ištremia jaunas Londonietis – Nikolas d‘Evrė. Jam dar tik 27-eri, bet gyvenimas atrodo jau išbandytas, merginos – neblogas lovos aksesuaras, o visa kita – tuštybių tuštybė. Tiesa, paskutinė pasija – australė Elison – tarsi įneša sumaišties į daugiau mažiau aiškų Nikolo pasaulį, bet kol kas ji - tik dar viena priežastis palikti Londoną. Sala Nikolą pasitinka nuobodžiais bendradarbiais, sifiliu Graikijos viešnamiuose ir paslaptinga asmenybe – Morisu Končiu, kuris čia ir legenda, ir vietinis šėtonas. Mat vieniems jis – nacių kolaborantas, kitiems – kažkokių neaiškių atrakcijų organizatorius. Aišku tik viena: tai – išsilavinęs, protingas ir kažkokį neaiškų tikslą turintis žmogus, į kurio keisto teatro be sienų žaidimus įsitraukęs Nikolas patiria viską – didžiausią laimę, sunkiausią pažeminimą, aršiausią pyktį ir nuoširdžiausią meilę. O viskas vardan ko? Ne, perskaitykite patys – pasikankinkite drauge su Nikolu ir kitais skaičiusiais.

Seniai bebuvau skaitęs tokią talpią, gausią ir storą visomis prasmėmis knygą. Pasitelkiant į pagalbą fizikos terminus – jeigu yra knygos, kurių tankis prilygsta putplasčiui, tai šios knygos tankis būtų švinas. Ja galima užmušti – ne tik laiką, bet ir žmogų. Joje visko nepaprastai daug: detalių, kruopščių aprašymų – kiekvienas puodelis, jo piešinys, ąselė. Graikijos gamta, Egėjo jūra, salos pušynai, pliažai, erdvės, Delfai, Olimpo šlaitai – beveik juntama (ypač jeigu ten yra tekę būti). Juslumas, erotika turėtų sukelti pavydą bet kam, kas yra bandęs apie tai rašyti ir pamatęs, kaip tai sunku. Jokių abejonių – parašyta visa tai meistriškai, sodriai, spalvingai ir užburiančiai. Tačiau… Et, ir kodėl gi būtinai turėjo rastis tas „tačiau“?

Man rodos, kiekvieno autoriaus tikslas – sukurti tokią knygą, kad skaitytojas prie jos norėtų grįžti. Ir jeigu autorius tiek deda pastangų paslaptingiausių įvaizdžių, mitologinių aliuzijų, psichologinių niuansų kūrimui, jam turėtų būti apmaudu, kai skaitytojas baigęs knygą su palengvėjimu atsidūsta: „pabaigiau. Trauk ją devynios!“ Aš buvau būtent toks skaitytojas. Du trečdalius viskas buvo nuostabu, neįtikėtina, svaiginama ir genialu. Bet galiausiai visi tie nesibaigiantys siužeto posūkiai, tas krūvis, kurį ant skaitytojo pečių užvertė autorius, nuvargino. O knyga įtraukia, labai. Ir tuomet kasiesi per puslapius jau prievarta – malonumas mažėja, protas pavargsta, bet vis dar nori išsiaiškinti what‘s the buzz ?Ir užbaigus knygą nebesinori prie jos grįžti, nors ir aišku, kad dar labai, labai daug kas liko nesuprasta, nesusekta, neiššifruota. Nebent po kiek laiko arba kai bus laiko tokiems ilgiems šifravimo žaidimams. O kol kas – trenki ją į šoną kaip sunkiai neštą naštą. Ir nesupranti, kas ima viršų – skaitymo malonumas, ar siutas dėl tokio skaitytojo netausojimo.

Apibendrinu – skaityti, be abejonės, verta. Bandantiems rašyti – netgi privaloma, gal po to mesite savo vargingus bandymus gadinti popierių ir taip sutaupysite keletą medžių (man – nepadėjoJ). Bet – įspėju – privalote nusiteikti, kad jūsų laikas bus pertvarkytas, o darbotvarkės – supainiotos, nebent esate labai valingas skaitytojas nepasiduodantis teksto magijai. Tačiau ar gerai jausitės perskaitę – atspėti negaliu. Gal nė vienas čia parašytas žodis apie šį kūrinį jums nepasirodys tikslus.

Magija be magijos

Siela. Nematerialioji žmogaus dalis. Ar ji tikrai egzistuoja? O, jei egzistuoja, tai kaip veikia mūsų gyvenimus?

Gary Zukov – labai garsus amerikiečių rašytojas. Ant knygos „Sielos buveinė“ viršelio puikuojasi užrašas – perkamiausia knyga Amerikoje. Smagu pažiūrėti, ką gi skaito svajonių šalies gyventojai.

Vos tik pradėjau skaityti šią knygą, iš karto supratau, kad tai bus gyvenimo vadovėlis, kuriame pateikiama „pagalba“ nelaimingiesiems.

Pratarmėje knygos autorius išvardija visus savo korifėjus, prie kurių veikalų nuolat grįždavo ir kurie suteikė jam savotišką įkvėpimą. Tai – Viljamas Džeimsas, Karlas Jungas, Bendžaminas Li Vorfas, Nilsas Boras ir Albertas Einšteinas.

Perskaičius tokią pratarmę veikiausiai galima tikėtis kažko panašaus į tai, apie ką rašė pastarieji genijai, deja, „Sielos buveinė“ nė iš tolo nėra panaši į minėtųjų veikėjų kūrybą.

Be abejo, nenoriu pasakyti, kad ši knyga apskritai nieko verta. Juolab kad matosi, jog parašyta tikrai intelektualaus ir dvasingo žmogaus,kuris bando sulydyti mokslą ir religiją į vieną lydinį.

Tokius tikslus sau kėlė ne vienas mirtingasis, tačiau, pripažinkime, jiems tai nelabai pavyko. Galbūt Gary Zukov - išimtis?

Knygos pradžioje autorius bando parodyti, kodėl pasaulyje tiek daug blogio ir kas tai lemia: poreikis fiziškai dominuoti sukelia konkurenciją, veikiančią kiekvienąmūsų gyvenimą aspektą. Tai štai kas nulėmė kryžiaus žygius, Vietnamo karą, Persijos įlankos neramumus ir netgi Romeo ir Džiuljetos tragediją. Tikriausiai kiekvienas žmogus turi savo nuomonę apie visus tuos įvykius ir jų priežastis, tačiau, mano galva, jei viską galėtume paaiškinti „tik“ poreikiu fiziškai dominuoti, vargu, ar kas nors gilintųsi į kryžiaus žygių istoriją ir kitus konfliktus.

Spekuliuoti tokiai dalykais galima, tačiau nereikėtų į vieną krūvą suversti tiek daug „blogų“ nutikimų ir pateikti labai „paprastą“ paaiškinimą: bet kokios prievartos esmė yra kova dėl išorinės galios. Galbūt, tačiau tam reikėtų įrodymų. O, štai ir įrodymas: galios, kaip išorinės jėgos, suvokimas suskaldo psichiką – nesvarbu, ar tai individo, bendruomenės, tautos, ar pasaulio psichika. Nėra jokio skirtumo tarp aštrios šizofrenijos formos ir kariaujančios pasaulio būklės. Sudraskytos sielos agonija niekuo nesiskiria nuo suskaldytos tautos agonijos.

Įdomi mintis, nesistengsiu pateikti savo nuomonės apie ją. Daug svarbiau tai, jog blogio želmenis knygos autorius mato sudraskytos sielos agonijoje. Turbūt kyla natūralus klausimas, o ką Gary Zukov laiko siela? Siela nėra pasyvi ar teorinė esybė, užimanti vietą kažkur jūsų kūtinėje. Tai – teigiama, turinti aiškų tikslą jėga, glūdinti pačiame jūsų būties centre. Eilinis skaitytojas tikriausiai liks sužavėtas tokio sielos apibrėžimo.

Antrame knygos skyriuje – „Karma“, pateikiami dar keli sielos apibūdinimai: siela nemirtinga, siela nepavaldi laikui. Ar nemirtinga gali būti pavaldi laikui?

Tai, kad siela nemirtinga, pastebėjo pirmasis filosofas Talis (625 – 547 m. Pr. Kr). Tiesa, jis netuščiažodžiavo ir paprastai bei aiškiai pasakė: siela – nemirtinga.

Gary Zukov apie sielą kalba daug, tačiau visa tai, apie ką jis kalba knygoje, būtų galima pasakyti keliais sakiniais – būk geras, dvasingas, mylėk visus žmones ir pasaulį ir viskas bus gerai. Kažkur jau girdėta, bet tiek to, nesigilinsiu.

Knygoje pateikiama nemažai pavyzdžių iš asmeninio autoriaus gyvenimo, kurie turėtų „įrodyti“, kad rašoma tiesa. Iš tiesų, jei esate susipažinę su psichologija, filosofija ir religija, šioje knygoje nerasite nieko naujo. Tai tos pačios, nuo neatmenamų laikų sakomo tiesos, pateikiamos kiek šiuolaikiškesne forma.

Blogai tai ar gerai, spręsti ne man. Viena vertus, žmonėms reikia paprastai adaptuoto gyvenimo vadovėlio, kita vertus, beskaitant norisi prie kai kurių minčių prirašyti tikrųjų jų „savininkų“ vardus ir pavardes.

Smagu, kad Amerikoje ši knyga populiari. Vargu, ar ten kas nors skaito senuosius filosofus.„Sielos buveinė“ skatina ieškoti dvasinių turtų ir tai pagirtina, tačiau kaip ir minėjau, tai supaprastinta amžinųjų tiesų versija tiems, kurie nesidomi „tokiais“ dalykais giliau.

Manau, kad ir Lietuvoje yra pakankamai daug ieškančių būtent tokios knygos – paprastos ir visiems suprantamos, tačiau aš savo ruožtu norėčiau paraginti leidėjus į mūsų šalį atplukdyti ir ką nors rimtesnio iš šio autoriaus kūrybos bagažo.

Kartais sakoma - paprastos tiesos visada panašios. Nepanašu tik tai, kas yra originalu, būtent to originalumo labai ir stinga Gary Zukov.

Tiesos

Kai skaičiau šią knygą, jau buvau ne kartą sukrimtusi šiaurietiškąją „Dinos knygą“. Perskaičiusi ledinį „Panelės Smilos sniego jausmą“. Mačiusi abiejų kūrinių pastatymus. Ir patį mažytį Norvergijos krašto kampelį ką tik buvau nupėdavusi savo kojomis. Permažai viso to, sutinku. Ir vis tiek nepaliauju stebėtis – iš kur taip, kaip jie taip?

Gal kaklas pačios ilgas. Bet galbūt iš tiesų ta šiaurietišku vėju į veidą dvelkianti literatūra yra kažkas, ko nepaaiškinsi, iki galo nesuvoksi, ir net po dešimt kartų išnagrinėjęs kiekvieną neplonos knygos žodį ir mintį vis tiek jausi, kad kažkas ką tik praslydo pro pirštus.

Kalbu ne apie kokį žilabarzdžio filosofo veikalą. L.S.Christenseno „Įbrolis“ – šeimyninė saga, knygos anotacijoje sulyginta su tokiu kūriniu kaip „Vėjo nublokšti“. Į dvidešimt penkias kalbas išversta knyga pelniusi aibę premijų, tarp jų – ir prestižinę Šiaurės Tarybos premiją. Vestuvės ir mirtys, gimimai ir praradimai, besikeičiančios kartos ir žmogaus jausmų kaleidoskopas. Rodos, viso to kaip tik pakaktų populiariam meksikietiškam serialui iškepti. Vat ir ne. Banalumo, rėksmingumo, pigaus sentimentalumo ir kitų blizgių niekučių čia – nė kvapo. Tik vienos šeimos moterų trijulė. Paženklinta prievartos, nepriteklių, vargo ir kartu – velniško išdidumo našta. Skausminga istorijos pradžia – moters išprievartavimas – kitu ženklu paženklina ir naujai atėjusiojo likimą, ir pačios šeimos istoriją. Kita ir skausmo anatomija: tiek motina, tiek ir sūnus skausmingiausias gyvenimo akimirkas iškenčia panirę į mėnesius ar metus trunkančią tylą. Jokių minčių, užuominų, paaiškinimų. Ta tyla ir lieka jo – žmogaus – tyla.

Skaitytojas ten įkiša nosį tik tiek, kiek pats supranta ar nujaučia. Dešimt balų būtent už tą nepasakymą iki galo, neapnuoginimą iki vulgarumo. Verti puslapį po puslapio, šimtą po šimto ir lyg staiga atsikvošėji – o tai kada jis čia spėjo taip įklimpti į alkoholizmą? Ji – taip staiga išeiti? Jie – įsimylėti? Esi šalia teksto, šalia likimų, bet stebi juos lyg pro plonytį stiklą. Kažkas lieka rūke. Lyg tie aplodismentai iš seno tėvo lagamino.

Dėl savo nemažos apimties knyga vargiai tiks įsimesti į kelioninę rankinę. Bet skaitant leis nukeliauti protui ir sielai. Į praeitį, moters pasaulį, kino režisieriaus kelio pradžią, į kiekvieno knygos herojaus paslaptį. Į Šiaurę.

Plačiai, bet taupiai.

Ką gi, sveikinu. Tai įvyko. Pasirodė trečioji LFB serijos knyga, ir pasirodė ji absoliučiai daugumai fantastų netikėtai. Šie metai apskritai lepina lietuviškų fantastinių knygų gausa. Panagrinėkime iš savo subjektyvumo varpinės, ar šiuo atveju džiugina ir kokybė.

„Evelina sustingo ant grindų, žvelgdama į seną atvaizdą. Štai žmonės, tikriausiai šeima, gyvenusi šiuose namuose; čia jie atrodo jauni ir laimingi, lyg visa ateitis priklausytų jiems. O kur jie dabar? Vyras ir moteris galbūt jau mirę, mažasis berniukas tapo pagyvenusiu ponu, o poros namai – apleista, tuščia landyne, palikta valkatų ir likimo valiai. „Keistas dalykas laikas. Tą, kas šiandien atrodo be galo svarbu ir reikšminga, jis paverčia vizijomis ir dulkėmis... Gal kada nors viską, kas dabar vyksta, prisiminsiu tik kaip nuotykį, kaip sapną, kaip kažką neįtikėtino ir tolimo...“ p. 194.

Šią citatą parinkau ne dėl to, kad ji būdinga knygai. Atvirkščiai. Nedažni pamąstymai „apie gyvenimą“ nenutolsta nuo siužeto krypties, iš ritmo neišmuša. Veiksmas nuo kokio 20 puslapio sukasi gana greitai: įvykis, dialogas, sprendimas, įvykis, monologas, sprendimas. Tiesa, tai nereiškia, kad veiksmas įtemptas. Nėra nei kvapą gniaužiančių nuotykių, kraują stingdančių avantiūrų, nei į gylį einančios socialinės, psichologinės analizės. Vaizdžiai kalbant, tai ne beatodairiškas lėkimas, būdingas trileriui, šaudant visus pakeliui ir narpliojant intrigų mazgus, ir ne sėlinimas, atidžiai stebint ir tiriant aplinką, žmones, kuriant hipotezes apie pasaulį, kaip galbūt turėtų būti kūrinyje, iškeliančiame ekologines, technologines, socialines problemas. Tai – tarsi bėgimas tvarkinga ristele nuo taško A iki taško B. Gal ir sveika, bet neįkvepia...

Ko gero, kaip tik nukrypimai į šoną nuo pagrindinės linijos šią knygą būtų padarę įdomesne. Kita vertus, mėgstantys nesunkiai ryjamas ir lengvai virškinamas fantastines knygas, turėtų džiaugtis, sulaukę lietuviško pavyzdžio. Jis nepapiktins stiliaus klaidomis, nesukels pasipiktinimo propaguojama moraline ar kitokia bjaurastimi, neužmuš intelektu ©. Perskaitęs jautiesi, kaip peržvelgęs dar vieno fantastinio–politinio trilerio scenarijų, tik reiktų įsivaizduot garsius aktorius ir dar garsesnius sprogimus. (O čia – serialo verta citata: „ Evelina pažvelgė į ilgą kruviną rėžį ant tyrėjo dešiniojo skruosto ir nesusilaikiusi palietė jį pirštų galiukais: – O Dieve... Nenorėjau tavęs taip užgauti! “ (p. 175))

Tai ką mes turime šioje knygoje–scenarijuje? Pasaulį, nutolusį nuo mūsiškio ne tiek jau daug. Jame – robotus, padedančius namų ruošoje ir šmirinėjančius gatvėse, smegenų plovimą, ekologines problemas, politiką, nusikaltėlius, žaliuosius ir mmm… leiskite truputį pavartyti… na, dar ne visai tyrus policininkus ir santūrias simpatijas tarp priešingų lyčių atstovų (jei būsit geri, pasakysiu, ar kas nors knygoje bučiuosis). Taigi, bemaž tą patį, ką ir dabar, išskyrus robotus ir kai kurias naujų technologijų apraiškas. Žmonės tokie patys. Jų problemos tos pačios, suktybės – irgi; tik štai galimybės kitos. Ir blogieji, kaippaprastai, turi tų galimybių daugiau už geruosius.

Pagrindiniam blogiečiui skersai kelio stoja ir Evelina – pirma atsitiktinai, paskui tyčia. Mergina iš pradžių atkakliai nesusigaudo, į kokį tinklą papuolė, tačiau vėliau – o džiaugsme! – jai paaiškėja tai, kas skaitytojui jau seniai aišku, ir Evi ima kovoti. Tai nelengva, juk Blogio užnugaryje nusikaltėliai ir aukštosios technologijos, jo priedanga – niekuo dėti protestuotojai. Evi nepasitiki nei pastaraisiais, nei policija, bet jai reikia įvykdyti mirusios tetos priesaką – perduoti labai svarbią informaciją. Jai teks išsiaiškinti, kas tas žmogus, kurį reikia surasti. Pradžioje sakiau, kad nėra kvapą gniaužiančių nuotykių. Pataisa: pačių nuotykių tai yra. Kur ne kur liejasi kraujas ir dūžta šukės, o gal net gyvenimai. Nuotykiai galėtų gniaužti kvapą, jei, jei... Jei būtų kitaip aprašyti? Jei neįtartum, kad vis tiek laukia hepiendas, nors gal ir ne visiems? Jei skaitytojo, šiuo atveju mano, skonis būtų kitoks? Tikslaus atsakymo nebus.

Romano veiksmas vyksta Europoje, o kur tiksliai, neaišku, – pasaulio politinis žemėlapis smarkiai pasikeitęs, iš vardų ir pavardžių taip pat sunku ką nors spręsti. Tiesa, valdžios rinkimai vyksta taip pat įkyriai... Vienas iš įdomesnių ėjimų – senamiesčio vaizdavimas kaip apleistos, tik keistuolių ir nusikaltėlių lankomos teritorijos. Ir, aišku, menininkų. „Senamiestyje vis dar išlikęs vienas kino teatras. Visiems meno studentams beveik privaloma pramoga – nueiti ten pasileisti senųjų filmų. Vien dėl to universitetas ir išlaiko šį pastatą, žinoma, minimaliai investuodamas. Juk žavesys ir slypi jo archaiškume, o dar ta daugybė apleistų pastatų ir mirusio gyvenimo dvasia...“ (6 p.) Egzaltuota? Na, čia pati pradžia, Evi dar naivi gudrutė mergiotė... Kai vėliau jai teks slapstytis tame senamiestyje, gal „mirusio gyvenimo dvasia“ ir neatrodys tokia žavinti. Viskas, stop. Labai nesinori pasakoti detalių, kad nesugadinčiau skaitysiantiems knygą viso reikalo. Tuo labiau, kad kai kuriuos vingius turbūt atspėsite ir taip...

7 baimės dienos, kurios jūsų neišgąsdins

Berods, tai pirmoji Amerikoje gerai žinomo rašytojo Harlan Coben, knyga lietuviškai. „ Winner of the Edgar Award, Shamus Award and Anthony Award - the first author to win all three – international bestselling author Harlan Coben’s critically-acclaimed novels have been called “ingenious” (New York Times), “poignant and insightful” (Los Angeles Times), “consistently entertaining” (Houston Chronicle), “superb” (Chicago Tribune) and “must reading” (Philadelphia Inquirer) .“ – taip šis rašytojas pristatomas savo internetiniame puslapyje. Įspūdinga. Bet čia ne apie tai.

„Kitos progos nebus“ – gerai sukaltas detektyvinis romanas. Panašu, kad Tom Clancy ne vieną tėvynainį įkvėpė sukurti „kvapą gniaužiančią“ knygą.

Pradžioje, tradiciškai, kas nors nužudomas, šį kartą nepasisekė daktaro MarkoZaidmano žmonai. Tiesa, buvo pasikėsinta ir į paties gydytojo gyvybę. Jis pabunda ligoninėje ir sužino, kas ir kaip. Viskas būtų tvarkoj, bet dingo judviejų dukrytė Tera. Vėliau pagrobėjai atsiunčia laišką, reikalaudami dviejų milijonų dolerių už Teros sugrąžinimą, raštelio pabaigoje žodžiai: „Mes jus sekame. Jeigu kreipsitės į policiją – savo dukros daugiau neišvysite. Kitos progos nebus.“

Viskas labai gražu. Prasideda žaidimas. Kaip ir visada, pagrindinis veikėjas esti kvailesnis už eilinį kvailį. Atiduoda pinigus, nieko negauna. Federalai irgi kaip iš vaikų darželio. Nieko nesugauna, visi dumia jiems akis ir t.t. ir pan. Žodžiu, amerikietiškas romanas. Blogiausia, kad tie, kas „apgaudinėja“, kaip vėliau paaiškėja, išėję iš „psichūškės“, bet labai protingi. Ne be reikalo sakau, kad bepročiai yra protingiausi. Bent jau šiam romanui, tai visiškai tinka.

Nepaisant visų minusų, romanas užkabina, verčia sekti įvykius, daryti prielaidas ir spėti – o kas už viso šito slepiasi? Gaila, greit galima šį tą nuspėti, bet ...

Jau įpusėjus skaityti, knyga įgauna antrą kvėpavimą, susipina žmones prekiaujančios grupuotės, buvusi Marko Zaidmano meilė ir Teros paieškos. Rašytojo vaizduotė laki, tačiau filosofavimai apie gyvenimą... Jie labai jau amerikietiški ir šiek tiek naivūs, tačiau kad ir kaip ten bebūtų įtampa išlaikyta iki galo, pabaiga kiek netikėta (net keista), viskas sudėliojama kaip ir turi būti.

Trumpai tariant, „Kitos progos nebus“ – knyga, skirta atsipalaiduoti – jokių gilių minčių. Priešingai nei ambicingesni kolegos Harlan Coben nebando vaidinti religinio žinovo, ar atskleidinėti slaptųjų tarnybų „užkulisius“.

Čia yra ir meilės peripetijų, ir draugų santykių analizės ir dar įvairių su bendravimu susijusių amerikietiškų problemų kapstymo. Nieko naujo Harlan Coben neparašė, tačiau skaityti verta. Nes gal kitos progos nebus...

Bus ar nebus - kita proga?

Koncentruotų leidinių apie kalbos kultūrą ilgą laiką trūko, nors poreikis buvo visada. Žymus kalbininkas, lituanistas,Lietuvių kalbos draugijos pirmininkas A. Pupkis parengė studiją, kurios informacijos nepakankamumu tikrai neapkaltinsi. Knygos vertę dar padidina ir po kiekvieno skyriaus pateiktos išvados bei sąvokų ir asmenvardžių rodyklė pabaigoje.

Studiją sudaro 9 skyriai; kiekvienas jų užima vidutiniškai 45 puslapius. Pvz., pirmajame skyriuje „Tautinė kalba“ nurodomos šios kalbos atmainos: bendrinėkalba (rašytinė, sakytinė), šnekamoji privati bendrinė kalba, miesto kalba (prasčiokiška kalba, žargonas, sociolektai, profesinės kalbos), pusiau tarminė kalba ir tarmių kalba.

Jau pats antrojo skyriaus pavadinimas – „Kalbos kultūros mokslo objektas“ – išduoda, kas šiame skyriuje nagrinėjama. O nagrinėjamos kalbos kultūros mokslo ištakos, su juo susijusios sąvokos, nurodoma, kas yra struktūrinė, o kas – socialinė kalbotyra, koks kalbos kultūros santykis su tautine kultūra, aprašomąja kalbotyra, socialine kalbotyra, stilistika, psicholingvistika, kitais humanitariniais mokslais.

Trečiasis skyrius „Normos teorija“ pasakoja, kas yra kalbos norma, kokia ji gali būti, kokia jos kilmė ir vartosena, kaita ir sklaida. Ketvirtajame kalbama apie kodifikaciją: koks jos apibrėžimas, pobūdis, tikslai ir uždaviniai, principai ir kriterijai, normos ir kodifikacijos santykis. Penktajame glaustai aptariama kalbos politika: kaip ją reikėtų suprasti, planuoti, kaip nenukrypti į antinormalizaciją (bendrinė kalba paliekama vystytis savaime) ar purizmą (perdėtas kalbos kultūros darbo sureikšminimas). Pačiame trumpiausiame – šeštajame – skyriuje aptariama lietuvių kalbos situacija šiuolaikinėje visuomenėje, o ilgiausiame – septintajame –pateikiama koncentruota informacija apie rašybą, skyrybą, tartį, kirčiavimą, bendrinius ir tikrinius žodžius, gramatiką.

Aštuntasis skyrius – „Bendrinės kalbos vartojimas ir ugdymas“ – pasakoja apie bendrinės kalbos vartojimo sritis (grožinė literatūra, mokslo veikalai ir mokslo populiarinamieji darbai, dalykiniai raštai, viešoji sfera: žiniasklaida, viešoji iformacija ir reklama, vaidybos ir dainavimo sfera). Paskutiniame – devintajame – skyriuje pateikiama informacijos apie kalbos ugdymo institucijas (terminologijos komisijos, Lietuvių kalbos draugija, Lietuvių kalbos sekcijos, Lietuvių kalbos institutas, aukštosios mokyklos, valstybinės kalbos norminimo institucijos) ir kalbos ugdytojus (senosios kartos: J. Jablonskį, K. Būgą, J. Balčikonį, P. Skardžių, A. Salį, S. Kymantaitę – Čiurlionienę, P. Joniką ir kt.; XX a. antrosios pusės: K. Ulvydą, J. Senkų, J. Balkevičių, J. Palionį, V. Grinaveckį, Z. Zinkevičių, J. Pikčilingį, E. Grinaveckienę ir kt.).

Šios visiems nuo studentų iki kalbos kultūros specialistų skirtos studijos autorius vis dėlto nelaiko galutine nuomone ar paskutine sprendimų instancija. Čia tiesiog bandyta susisteminti A. Pupkio ketvirčio amžiaus darbą universitete.

Kalbos kultūra. Viskas viename

Apibūdinimas „literatūriniai eksperimentiniai detektyvai“ turbūt skamba kaip tam tikra tautologija, ar ne? Juk, bet kuriuo atveju, detektyvas yra literatūros žanras, tad kokie dar gali būti spausdinti detektyvai? Tik ar retai girdime, kad detektyvas, fantastika, moteriški romanai – tai ne literatūra. Tad tebūnie „Niujorko trilogija“ būtent literatūriniai detektyvai, kadangi, iš karto atskleisiu, detektyvinė intriga juose tik tarp kitko. Autorius renkasi detektyvo formą, bet bando iš jos išspausti daugiau ir tikriausiai tai nori laikyti „literatūra“, o ne tik „detektyvu“. Kai kada tokie triukai pavyksta puikiai, pvz., „Tykiajame amerikietyje“. Kaip šįsyk?

Knygoje sudėtos trys istorijos: „Stiklo miestas“, „Šmėklos“ bei „Užrakintas kambarys“. Bet visos jų prasideda lyg ir kaip detektyvai, bet iš karto jaučiasi, kad čia kažkas ne taip: pirmojoje „detektyvą“ imasi tirti detektyvų rašytojas, antrojoje iš viso turime kažkokį Mėlynąjį, kuris pasamdomas stebėti Juodąjį, na, o paskutinėje – vienas draugas gauna kito draugo žmonos laišką, kad pastarasis dingo ir prašo padėti. Istorijos daugiausia vystosi irgi ne ieškant whodunit , o kažkur klaidžiojant, bastantis, painiojant – tik anaiptol ne faktus, dėl kurių turėtų sunkiau darytis „ištirti bylą“. O ir bylos čia keistos, kai kur – nuo pat pirmos akimirkos, kai kur – kai paaiškėja, kad autoriui ji visai nerūpi, o jis čia bando pakalbėti apie tapatybes, gyvenimo prasmes ir kitus kelius, kuriuos renkamės ar į kuriuos mus nustumia.

Turbūt Paul Auster iš tiesų yra vienas įžymiausių JAV rašytojų, be kurio pagalbos neišsiverčia garsusis režisierius Wynas Wangas, bet per pirmąsias dvi istorijas grūdausi kaip per užgriozdintus kambarius. Gal būtų nesvarbu, jeigu visa problema glūdėtų neįprastuose siužetuose, bet, prisipažinsiu, už jų aš taip pat neradau nei intriguojančių formų, nei tų anonsuotų gilių egzistencinių paieškų. Na, pasamdė Baltasis Mėlynąjį, kad stebėtų Juodajį. Na, stebi, stebi, supranta, kad jį tiesiog „išdūrė“, supainiojo, apgavo, galiausiai Mėlynasis apsidaužo su Juoduoju pratrūkęs, neišlaikęs tų stumdymų - kaitaliojimų. „Užvežė“ tik trečioji istorija, kurioje, tiesą sakant, buvo daugiau tiesinio siužeto, tikros įtampos ir mažiau mėginimo sukurti kažką iš nieko, bet, patikėkite, aš nuoširdžiai ieškojau, kuo ir kitos istorijos tokios ypatingos

Tad, kaip jau turbūt supratote, labiausiai šioje knygoje man įsiminė ne istorijos ir už jų galbūt glūdintis „antrasis sluoksnis“ ar neįprastos formos, bet… Niujorkas. Štai kas čia nupiešta su meile, vaizdu, kvapu ir net pojūčiais skirtingais metų laikais. Čia jo net daugiau nei „Kosmopolyje“, nors miestas čia nėra herojus, o tik scena. Ir dar pastebėjau vieną dalyką – nors 2/3 knygos skaitėsi sunkiai, galvoje ji buvo gerai įsitaisiusi, tarsi norėtų duoti laiko apie ją pamąstyti, tačiau net ir po ilgų apmąstymų mažokai sekėsi iš jos ištraukti. Beje, kiek žinau, knygos vertėjas Laimantas Jonušys mėgsta gerą detektyvą. Įdomu, ar ir jis liko suglumęs

Pabaigai galiu tik pasakyti kam aš šios knygos nerekomenduočiau. Ogi detektyvų mėgėjams.

Anapusinis pasaulis visada buvo aktualus šio pasaulio gyventojams. Ei, ar ten kas nors yra? Taip ir norėtųsi paklausti, bet, deja, atsakymo kaip nėra taip nėra. Ką gi tada daryti? Edvardas Dombrovskis siūlo išeitį – savo knygą – „Ženklai iš anapus“.

Ko galima tikėtis iš žurnalisto, kuris „tuo“ domisi ir yra šioje srityje tikras „profas“? Na, jau tikrai ne pasakų apie baubus, bet...Būtent tokias istorijėles gerbiamas autorius ir skaldo knygos pradžioj – „Lenkimų velnias“, „Bildukai pas Kaminskus“, „Tauragnų bildukai“...etc.

Pretenzingas autoriaus žodis žadėjo visai ką kita ir tik pasibaigus laikraštinėms sapalionėms prasideda kiek rimtesni dalykėliai, tačiau ir čia sunkiai pakylama iš provincijos žurnalisto lygio, pasakojant – „o taip ir yra“. Jokių argumentų, tik nuogi faktai, paremti kažkieno pasakojimais.

Nors šiek tiek apžvelgiama ir pasauliniu mastu nutikusiu paranormalių reiškinių, visgi, jie tik probėgšmais aptariami, be jokios gilesnės analizės. Svarbiausia šioje knygoje ne kokybė, bet kiekybė.

Situacijos negelbsti ir dangstymasis autoritetingais mokslininkais, nes paprasčiausiai nepateikiama jokia išvada. Gal čia išvadų nebūna? Trumpai tariant, „Ženklai iš anapus“ yra gana prasta fantastinių apsakymų rinktinė. Nesu nusiteikęs prieš fantastiką, tačiau ši knyga žadėjo visai ką kita, deja, tik žadėjo.

Prisikėlimai iš numirusiųjų, astraliniai kūnai, sapnų „aiškinimas“, regėjimai... Čia rasite visko, galbūt, kažkas net ir patikės tuo, tačiau tam jau reikia būti iš anapus. Vis dėlto, neturint ką veikti, tokią knygelę gal ir visai įdomu paskaitinėt, nors kur kas didesnės naudos duotų geri fantastikos kūriniai, nes jie bent jau būtų fantastiški. Tuo tarpu, Edvardas Dombrovskis bando įtikinti, kad tai, apie ką jis rašo „buvo“, kad tai „tiesa“.

Kiekvienas žmogus turi savo tiesą, kiekviena knyga turi savo skaitytoją. Kalbant apie tai, kas yra anapusiška ir nerealu, aš negaliu nepacituoti Jean Giono, su kurio nuomone visiškai sutinku, - Nėra nieko nerealesnio už realybę. Štai tau ir ženklas iš anapus, štai tau ir fantastika...

Be realybės

Kažkada, mažiau rūpestingos vaikystės/paauglystės laikais (kai ir to paties laiko tarsi ir buvo kur kas daugiau), vienu iš mėgiamų užsiėmimų man buvo tiesiog neskubiai vartyti enciklopedijas, paskaitant įdomesnius straipsnius, pažiūrint įvairiausių valstybių herbus, vėliavas. Populiariausios ir kone vienintelės prieinamos tų dienų Lietuvos kaime/miestelyje buvo dvi – „raudonoji“ dvylikatomė („Lietuviškoji tarybinė enciklopedija“) ir „žalioji“ („Tarybų Lietuvos enciklopedija“).

Be jokios ypatingesnės sistemos, tiesiog vartai, kol akys už ko „užkliūva“, o galvon, lyg be jokių pastangų, liejasi įdomūs ir mažai žinomi (o kartais ir menkai suprantami) faktai fakteliai. Toks tokių ir panašių leidinių skaitymas, mano manymu, kur kas naudingesnis už, pvz., kryžiažodžių sprendimą, kuris, žinoma, irgi neblogas „vitaminas“ intelektui lavinti.

Taigi, tarp tokių „vitaminų intelektui“ dar 2003-iaisiais pasirodė solidus „Vagos“ leidyklos „Istorijos žodynas“. Knyga vidutinio storio (o kaip enciklopedinio pobūdžio leidiniui, sakyčiau, net „liesoka“), tačiau matyti, kad jos rengėjai – VPU Istorijos fakulteto kolektyvas toli gražu neturėjo laisvės „kimšti“ į šį žodyną tiek kiek nori, kas pastebėta jau Įvade: „Dažnai vartojamų ir gerai žinomų sąvokų, dėl vietos stokos teko atsisakyti.“ Teko tai teko, labai rūstauti dėl to gal nereiktų, juk ir taip šio žodyno kelias buvo netrumpas – straipsniai (anot to paties įvado) buvo parašyti dar 2000-aisiais, bet „...dėl įvairių, ne nuo autorių valios priklausančių aplinkybių, skaitytojus pasiekia tik 2003 metais.“

Leidėjai ir sudarytojai nesikuklindami pastebėjo, jog knyga – „pirmas bandymas išleisti išsamesnį istorijos žodyną.“, nes ankstesni šio pobūdžio leidiniai neretai stokojo išsamumo ir vientisumo, o kartais, reikia manyti, matyt – ir profesionalumo.

Autoriai didžiausią dėmesį skyrė visuotinei istorijai, Lietuvos istorijos sąvokas taip pat pateikdami šiame kontekste, nes „...praktikoje mokytojai ir studentai pasigenda kai kurių įvykių išsamesnio aiškinimo arba sutinka seną įvykių aiškinimo interpretaciją.“ Taip pat, „...atsižvelgdami į nūdienos aktualijas“, kurios jau 2003-iaisiais, panašu, buvo pakankamai aktualios daugiau informacijos pateikė Rytų šalių istorijos klausimais.

Beje, tarp autorių – nemažai daugiau ar mažiau visuomenei žinomų asmenybių. Štai kino istorijos sąvokas aiškino Skirmantas Valiulis, Libertas Klimka parengė mokslo ir tehcnikos istorijos straipsnius, Kęstutis Petrauskis rašė XIX a. visuotinės ir Lietuvos istorijos temomis, o Artūras Mickevičius surinko informaciją, susijusią su Skandinavijos istorija.

Sąvokos žodyne, kaip ir dera tokio pobūdžio leidiniui, pateiktos abėcėline tvarka. Įspūdis, iš esmės, teigiamas – daugelis paaiškinimų gana išsamūs, pvz., skaitant apie Damasko plieną , visai įdomu sužinoti, jog Eruopoje viduramžiais tarp iš šio plieno pagamintų kalavijų labiausiai vertinti su užrašu „ULFBEHRTH“. Apstu ir mažiau žinomų ar sovietmečiu ir visai nutylėtų įvykių aprašymų, pvz., apie Kinijos ir SSRS pasienio konfliktą 1969-ųjų kovą (sovietai teigia, kad žuvo 152 sovietų ir 600 kinų kareivių, o kinų duomenimis sovietai prarado 250 karių, kai kinai – tik 92).

Tiesa, visai norėtųsi, jog bent prie didesnių tekstukų būtų ir jų autorių vardai ar bent šių simboliai, kaip, berods, buvo aukščiau minėtose „tarybinėse enciklopedijose“. Kai kuriais (tiesa, retais) atvejais tenka suabejoti ir tuo ar kai kuriems autoriams taip jau ir pavyko atsikratyti irgi aukščiau minėtos „senos įvykių aiškinimo interpretacijos“. Pvz., Kursko mūšio (vykusio 1943-aisiais) aprašymas, bent jau man, dvelkte dvelkia pažodiniu nurašymu nuo kurios iš sovietinių enciklopedijų, kuriose irgi vengta aprašinėti sovietų nuostolius, kas leistų kiek kitaip interpretuoti mūšio eigą.

Kai kur teiginiai, manyčiau, pernelyg kategoriški ir vienareikšmiški, pvz. apie Pilėnus – visai neatsižvelgiant į tai, kad iki šiol, švelniai tariant, pilies buvimo vieta tvirtai bei aiškiai nėra nustatyta (tai ir Bilionių piliakalnis Šilalės rajone, ir Ižiniškių piliakalnis Raseinių rajone ir t.t.) trumpai drūtai teigiama, jog „Ši pilis lokalizuojama Punios piliakalnyje“. Tiesa, panašiu „Vorutos“ (legendinės Mindaugo pilies) atveju aprašymas jau kur kas objektyvesnis, teigiama, jog „...mėginta lokalizuoti 13 vietų (patikimiausios versijos: Vilnius, Šeimyniškėlių piliakalnis prie Anykščių)“, kur galėjo būti ši pilis.

Tačiau šios pastabos tik menkos „špilkutės“, o vertinant bendrai, žodynas tikrai vykęs, išsamus ir įdomus bei naudingas kiekvienam besidominčiam istorija bei siekiančiam pralėsti savo akiratį šia tema. Kaina, tiesa, kaip ir dera solidiems leidiniams, nemaža – apie 50 Lt.

Solidžiai ir išsamiai – istorijos mėgėjams

Vos pasižiūrėjus į šią knygą galima pasakyti – vargšė knygelė, apvilkta tokiu jolitiškaiserėdaitišku viršeliu. Bet nespręskim apie knygas iš viršelio. Tik įdomu, kodėl klasika taip skriaudžiama, kai visi kiti Jotemos kūdikiai turi tokius prabangius rūbelius (nuskriausta ir M.Bulgakovo „Baltoji gvardija“).

Jackas Londonas, garsus ir gerai žinomas rašytojas, autobiografiniame romane „Martinas Idenas“ pasakoja apie jauno vaikino, aišku iš pavadinimo, Martino Ideno gyvenimą ir jo siekį tapti rašytoju. Netašytas stuobrys Idenas yra jūrininkas ir laivuose užsidirba sau duoną, bet vieną dieną sutinka nepaprastą merginą – Rutą. Apsiverčia visas gyvenimas ir jis nusprendžia išbristi iš savo vargingo luomo, kad galėtų vesti širdies damą ir ilgai laimingai...

Siužetas nėra įmantrus, čia jis ir nevaidina labai svarbaus vaidmens (nors jį juk sukūrė gyvenimas), bet pagrindiniai įvykiai, dramos, paieškos vyksta užsispyrusio svajotojo viduje. Jacko Londono talentas neginčijamas: tik skaitant tokias knygas supranti, ką reiškia „gerai parašyta“.

Kai kurios vietos atrodo kiek naiviai, apie meilę kalbama be atvangos, tačiau viską atperka tikroviškumas, įtaiga ir puikiai autoriaus sukurta kūrinio atmosfera. Tiesiog jauti, kaip gyvena Idenas. Pats imi ir persikeli į kūrinį, pats dalyvauji visuose įvykiuose.

Šią knygą galima traktuoti įvairiai, priklausomai nuo paties žmogaus požiūrio į gyvenimą. Man, aišku, buvo aktualu pažvelgti į beveik vienmečio rašančio žmogaus, kaip kūrėjo, kelią. Ir jau tikrai negaliu nepacituoti NUOSTABIŲ minčių apie redaktorius ir kritikus, su kuriomis sutinku visais įmanomais procentais.

Devyniasdešimt devyni procentai kvalifikuotų redaktorių yra nevykėliai. Jiems tiesiog nepasisekė tapti rašytojais . (Būtent!) Negalvokite, kad kiurksojimą už redakcijos stalo ir vergavimą prenumeratoriams bei leidėjams jie vertina labiau negu kūrybos džiaugsmą. Jie bandė rašyti, bet nesugebėjo. (Pritariu.) Ir štai koks prakeiktas paradoksas: visus įėjimus į literatūrą saugo šitie sarginiai šunys, šitie literatūros nevykėliai! (Oi, kaip skaudžiai, tiesiai į paširdžius). O be jų, dar yra kritikai, dar didesni nevykėliai. (Tris kartus valio!) Jų kritikos straipsniai tokie, kad verčia vemti kaip žuvies taukai (Nuostabus palyginimas, aš sužavėtas, tikra tiesa).

Taigi, Martino Ideno (Jacko Londono?) gyvenimo drama, su šiek tiek amerikietiška pabaiga.

Knyga – nuostabi, verta kiekvieno mąstančio žmogaus dėmesio. Tai – klasika, kurią galima skaityti - labai retas atvejis, bet visada yra išimčių.

Sudomino? Ne? Tada jūs arba kritikas, arba redaktorius.

P.A. Knyga šiuo metu nukainuota, nes, matot, joks redaktorius ar kritikas jos negiria (suprantama kodėl), bet jeigu perskaitę nusivilsite – kaltinkite tik save.

Menas mylėti ir rašyti