Pavojinga skolinti knyga. Nes puslapiai rizikuoja būti sulaistyti ašaromis ir kita graudulio produkcija. Ciniška, bet tiesa. Dar ciniškiau vadinti šios knygos temą dėkinga meno kūriniui tema. Bet taip jau yra, kad amžinai alkanam žiūrovui/skaitytojui/klausytojui reikia vis naujų prieskonių jo lėkštėje. Genocidas, katastrofos, net Kristaus meilės istorija ir palikuonių paieškos – režisierių ir rašytojų taikiniams galo nėra. Juolab kad tai, kas skandalinga, kaip rodo praktika, yra ir laaabai pelninga. Klausimas, tik kaip tai pateiksi. Ar sudėsi kirčius ant skaudžiausių ir juodžiausių dalykų ir pateiksi tikrą kančios fabriką. Ar nutiesi vos įžvelgiamą saulės blyksnio giją, ir gyvenimas net lageryje atrodys beprotiškas, bet gražus.

Lenkų rašytoja D.Terakowska savo plunksną nukreipė į neįgalaus vaiko ir jo šeimos likimą. Evos ir Adamo gyvenimas iki trečiojo šeimos nario atsiradimo buvo sukaltas lyg LEGO kaladėlės. Konstruok kaip nori – statiniai išeina tobulesni vienas už kitą. Sėkmės apakinta pora savo gyvenime pasijunta dievais. Viskas mano rankose. Viskas mano valioje. Aš pats savo gyvenimo šeimininkas. Madingų sentencijų mantrą iš galvos visam gyvenimui išmuša gimusi Myška – Dauno sindromu serganti dukra. Autorė imasi titaniško darbo. Ji pasakoja istoriją apie tėvus, kurie sunkiai, skausmingai, patys to nepripažindami mokosi mylėti savo vaiką. Kiekvienas savaip. Motina laviruoja tarp kankinės, didvyrės, beprotiškai mylinčios mamos ir nelaimingos moters delno nlinijų. Tuo tarpu tėvas pasirenka gyvenimą darbo kabinete, kurio izoliuotos sienos turi apsaugoti nuo nerišlaus dukros murmėjimo. O dukra šoka. Sunkiame kūne ir nerangiuose judesiuose Myška visą laiką slepia šokį. Ne, neslepia – tai tik aplinkiniai jo neįžvelgia.

Žurnalistės ir rašytojos knyga nevirto dienoraščiu, kaip diena po dienos Myška išmoko vis daugiau žodžių, o jos tėvai vis labiau lyg pupą puodelyje augino savo meilę. Tai nėra vien milijono kasdienių kovos su su savimi ir kitais minučių atpasakojimas. Veikiau - tylus, subtilus, melodramatiškais pliūpsniais nesisvaidantis žvilgsnis. Vedantis į tikėjimą, kad laimė gali būti visokia, ir kad ji būtinai dar bus. Labai pamažu, puslapis po puslapioMyška atranda savo Paslaptį. Ir nuo šeimos virtuvės, sodo, miegamojo pasakojimo linija vis dažniau krypsta į vidinį mergaitės pasaulį. Aš gyva, aš esu, aš jaučiu, aš augu. „O gal tėtis mane taip myli, jog bijo prie manęs prieiti, kad nenuskriaustų?“ (p.134) – mąsto mergaitė.Myškos likimo draugas mergaitei paaiškina, kad tėtis myli pats to nesuprasdamas, nes „žmonės labai dažnai tai sužino per vėlai“ (p.272). Taip ji ir iriasi per savo gyvenimą tarp nesvetingų žvilgsnių, replikų, poelgių. Laiminga mažoji irkluotoja. Nes kai pats esi tobulas, ir kiti šalia tampa tobuli – kas pasakė?..

Knygos atomazgoje, mano nuomone, rašytojai kiek pritrūko kvapo finišuoti su ta jėga, kuri aiški ankstesniuose knygos puslapiuose. Antra vertus, meniniai ieškojimai ir atradimai čia tikrai pasitraukia į antrąjį planą. Lieka papasakota mergaitės istorija. Didžiausia laimė ar didžiausia tragedija – vieno atsakymo nėra ir negali būti. Nes jo vieta – ne tarp baltos ir juodos spalvos eilučių.

Pasitikrinti, kiek pačiame esama Evos ir Adamo. Suvokti, kad ir tai, kas nuskamba baisiausia diagnoze, yra vis tas pats vienas mūsų gyvenimas. Išsijungti telefoną, apsikrauti kalnu nosinių ir duoti valią emocijoms. Prisiminti, kad ant grindų išverstas puodas uogienės vertas vietos ne tragedijos, o pokšto rubrikoje. Atsitraukti nuo savo reikšmingumo ir nepagarbiai iš jo pakikenti. Nusišypsoti vaikui. Net ir tam, kuriam tuoj metas į pensiją. Man ir tau. Sielai ir širdžiai.

Tikrovės pasaka ir pasakos tikrovė

Nemirtingumas. Ne, tai ne apie Kunderą. Netgi ne apie žmogų, o tai, ką jis sukūrė. Garsiausių pasaulyje šedevrų istorija kupina nuotykių, intrigų, netikėtų likimo posūkių, visai kaip įtempto veiksmo filme. Meno kūrinių gyvavimo aplinkybės jau tapo legendomis.

Nichollas Powellas pasitelkia į pagalbą visą savo žurnalistinį landumą ir išnarsto kiekvieną istorijos užkabarį, kuriame slepiasi pačios neįtikėčiausios paslaptys. Pradedant nuo senovės Egipto ir Graikijos relikvijų grobstymo iki Šanchnamė rankraščių.

Kaip ir reikėjo tikėtis, pažvelgus į knygos viršelį, kuriame puikuojasi neprilygstamoji Džokonda, jei taip pat atsiras vietos šioje knygoje. Tiesa, nieko naujo apie Moną Lizą veik nesužinojau. Pastaruoju metu Leonardas Da Vinčis tapo populiaresnis už Džordžą Bušą ir Bilą Geitsą kartu sudėjus. Kur bepasisuksi kodai, paveikslai, paslaptys. Nuo Gelbo iki Sierra.

Powellas taip pat stengiasi kiek galima daugiau išsunkti iš paslapčių. Knyga parašyta įtaigiai, lengvu, ne nuobodžių stiliumiu. Juntamas žurnalistinis faktų dėliojimas. Viena iš didžiausių knygos bėdų ta, kad faktų, vardų, chronologijos ir kitos „sausos“ medžiagos pateikiama labai daug. Norint viską atsiminti knygą reikėtų skaityti keletą kartų, tačiau, kadangi įvykiai pasakojami chronologiškai, visi vardai, titulai, vietovės ir panašiai nesukelia didelio pykčio, nors kartkartėmis skaitant knygą šį tą norėjosi praleisti.

Vargu, ar dėl to galima kaltinti autorių, kuris į vieną knygą sudėjo nemažai istorinės medžiagos, bet kaip įmanydamas stengėsi padaryti ją nenuobodžią. Iš dalies jam tai ir pavyko, nes vakaras, praleista su „Meno kūrinių paslaptimis“ tapo maloniu ir naudingu poilsiu. Pasakojimas apie Rafaelio paveikslą „Jėzus puola po kryžium“ atrodė neįtikimas, todėl teko ieškoti daugiau medžiagos, susijusios su šiuo paveikslu. Skęsta laivai, vyksta mūšiai, karai, grobimai, gaisrai, tačiau niekas nesunaikina paprasto paveikslo. O gal tai ženklas iš aukščiau, kad paveikslas nėra jau toks paprastas?

Po tokių klausimų žmonių mintyse randasi įvairiausių abejonių ir aliuzijų į antgamtiškus dalykus. Iš tiesų sunku paaiškinti, kaip tas Rafaelio darbas iš liko iki šių dienų, bet svarbiausia, kad mes jį vis dar galime pamatyti.

Knygoje taip pat daug informacijos apie karų metu vykdytas meno vertybių gelbėjimo operacijas. Dar viena įdomi detalė – autorius bando suklasifikuoti valdovus į mėgstančius ir nemėgstančius meno.

Aišku, tokios knygos kaip ši pirmiausia stengiasi pasakoti pritrenkiančias istorijas. Perskaičius knygą kyla klausimas – jei atimtume iš meno paslapčių jų paslaptingumą, ar jos vis dar kiekvieną dieną į muziejus sutrauktų tokią daugybę žmonių?

Menas turi būti paslaptingas

Skomanto, kas jis bebūtų – ar keli autoriai, ar vienas – turbūt niekam pristatinėti nereikia. Kaip ir jo apysakų, kurios leidžiamos keliomis serijomis („Skomanto kronikos“, kaip ši apysaka, ar kita – nestorų knygelių baltais viršeliais – serija) ir pasakoja vis apie tą patį – Lietuvos istorijos momentus iš tam tikro laikotarpio. Tačiau kiekvienąkart paėmus Skomanto knygelę, vis tikiuosi naujo, sudominsiančio požiūrio į vieną iš tų momentų, nes Lietuvos istorija man (nežinau, kaip kitiems) nebuvo itin įdomi kaip mokyklinė disciplina.

Bet grįžkime prie „Dviejų kalavijų“. Metaforiškas pavadinimas atskleidžia apysakos turinį – skaitysime apie susirėmimą tarp Novgorodo ir Kalavijuočių ordino kariuomenių, ir ne šiaip susirėmimą, o, anot metraštininko, „žiaurią pjūtį“ ant Čiudo ežero. Tokią žiaurią, kad net „nebesimatė ledo, viską užliejo kraujas“.

Tačiau iki mūšio dar daug kas įvyko. Visų pirma – viešnagė pas didįjį rikį Mindaugą, kur pirklys Einius sužino, kad reikės keliauti į Didįjį Novgorodą (Didįjį Naugardą). Jaunuolis nė neįtaria, kokie nemalonumai ten jo laukia. Vėliau likimas pasiunčia jam dar vieną išbandymą – sandorius korelų žemėje, kurie klostosi ne visai taip, kaip jaunasis pirklys bei jo kelionės draugas karaimas norėtų. Galiausiai draugai papuola į tikrą įvykių sūkurį, apie kurio baigtį baugu net pagalvoti.

Po ilgos pertraukos paėmusi į rankas Skomanto knygą, prisipažinsiu, tikėjausi daugiau. Galbūt „kokybė“ (jei taip galima sakyti) šiek tiek suprastėjusi, galbūt labiau reikėtų tobulinti pasakojimo stilių. Pradžioje buvo lyg ir įdomu, o pabaigos link skaitant imdavo nuobodulys. Tačiau knygutė šiaip ar taip nebloga.

Lietuvos istorija. Kitaip

„Paukščio šokis“ yra antroji tetralogijos dalis (pirmoji - „Vaizdas į rojų“), kurioje toliau pasakojama apie keistuolio Elingo gyvenimą. Didelių sąsajų su pirmąją knygą nelabai rasi. Apie anksčiau aprašytą Elingo gyvenimą pats autorius pasako, kad „mikrorajono gyventojai tebuvo statistai nerealiame vaidinime, vykstančiame aplink didžiąją sceną“ (59 psl.), ir ima traukti uždangą nuo didžiojo vaidinimo.

Romano pradžia tokia - Elingas prabunda jam nepažįstamoje aplinkoje, kuri pasirodo yra psichiatrinė klinika, ir tuoj susiduria su eiline gyvenimiška problema – noru šlapintis. Nuo to veiksmas rutuliojamas toliau: Elingas apgyvendinamas su kitu ligoniu - Kjeliu Bjarne. Tiek Elingas, tiek Kjelis turi savo pasaulį, kuriame viskas sudėliota tik į jiems žinomas lentynėles, ir nei vienas nedega noru ką nors savo pasaulyje keisti. Visgi permainos į abiejų klinikos gyventojų pasaulį ateina prieš jų norą: Elingas per prievartą apgyvendinamas psichiatrinėje ligoninėje, ir būtent Kjelio Barnės kambaryje; Kjelis netekęs savo kambario draugo turi taikstytis su Elingo charakteriu. Nežiūrint į tai, tarp abiejų „kambariokų“ užsimezga draugystė.

Knyga sudaryta lyg iš dviejų dalių. Pirmojoje pasakojama apie Elingo gyvenimą klinikoje. Skaitai ir galvoji, kokio velnio jis turi tupėti tarp dvasios ligonių? Taip, Elingas turi savo keistenybių, bet kas gyvena be jų? Elingas gali būti geras, moka užjausti, mylėti ir pradžiuginti savo artimus. Autorius nuo pat „Paukščio šokio“ pradžios tiesiog pirštu bado skaitytojui: „tik pažiūrėk, argi tai nesveikas žmogus? Visi „nesveikumai“ gimsta iš žmogaus vienatvės“. Ir tikrai, greit imi galvot, kad Elingas gyvena ne klinikoje, o tiesiog bendrabutyje, skirtame benamiams. Palaipsniui imi žavėtis Elingo mąstymo gilumu ir vaizduotės platumu. Seki, kuo baigsis kol kas vienpusė Elingo meilė prižiūrėtojai Gunai. Lauki kažkokio “happyendo”, bet netikėtai ir, žinoma, pačioje gražiausioje vietoje, per patį Kalėdų vakarėlį, baigiasi pirmoji knygos dalis. Baigiasi kartu su Elingo skrandžio turiniu ant jo paties ir jo mylimosios Gunos suknelės.

Lieki išsižiojęs ir nieko nesupratęs. Kurių velnių Elingas apsivėmė? Būtent į šį klausimą atsakoma antroje knygos dalyje, bet ir tai suvoki tik dalies pabaigoje.

Trumpai tariant, negali nesižavėti autoriaus sumanyta romano veiksmo struktūra ir genialiu pasakojimo stiliumi. Čia norisi juoktis, čia verkt. Knygos nugarėlėje pažymima, kad 1995 m. šis romanas apdovanotas norvegų literatūros Bragės vardo premija. Anksčiau tokios premijos girdėt neteko, bet, manau, tai turėtų būti vietinės (Norvegijos) reikšmės įvykis, į kurį labai gali dėmesio nekreipt, tačiau už prastą rašliavą, manau, premijomis niekur nesimėto.

Viršelis taip pat teigia, kad šis romanas tai norvegiškas „Skrydžio virš gegutės lizdo“ variantas, tačiau tai daugiau reklaminis palyginimas. Vieno ir kito romano panašumas tik toks, kad pagrindinis veikėjas yra dvasios ligonis. „Paukščio šokyje“ apie pačią psichiatrijos ligoninę ir kitus jos pacientus (apart Elingo, ir Kjelio) veik nieko nerašoma. Net susidaro įspūdis, kad visoje klinikoje gyvena tik du ligoniai ir viena prižiūrėtoja.

Daug negiriant I. Ambjornseno, galiu pasakyt, kad toliau skaityti Elingo nuotykius noras yra didžiulis. Ir tikiuosi, kad anksčiau ar vėliau, lietuviškai pasirodys likusios dvi tetralogijos dalys.

Žavintis protinga beprotybe

„Apskaičiavimuose įsivėlė klaida. Erdvėlaivis ne nuslydo viršum atmosferos, o tėškėsi į ją.“

Šitaip šeši minėto erdvėlaivio įgulos nariai – Daktaras, Kibernetikas, Chemikas, Inžinierius, Fizikas, Koordinatorius (ak taip, dar – automatai ir pusautomačiai) tampa pirmaisiais, įvykdžiusiais požeminį nusileidimą į naują pasaulį – mat erdvėlaivis „...daugiau nei keturiasdešimt metrų susmigo į kalvą.“

Tiesą sakant, gana įprastas ir banalus nutikimas, apie tokius (įvertinkim ironiją?), anot autoriaus, net fantastinėse knygutėse nerašoma:

– Būdamas apsiseilėjęs berniūkštis aš tikriausiai perskaičiau daugiau knygų apie kosmonautiką, nei sveria mūsų negyvėlis, bet ten nebuvo nė vieno pasakojimo, nė vienos istorijos, netgi anekdoto apie ką nors panašaus, kad nutiko mums. Kodėl – nesuprantu!

– Todėl, kad toks nutikimas nuobodus,– kandžiai burbtelėjo Kibernetikas.

Laivas, beje, su atominiu varikliu, tiems laikams (knyga parašyta 1958-aisiais) tai, matyt, savaime suprantama. Astronautai nepernelyg jaudinasi ir dėl to, kad subyrėjo reaktoriaus aušinimo sistema, o erdvėlaivį pamažu užlieja radioaktyvus vanduo. Na, tuomet dar nebuvo Černobylio (o žinios apie prieš metus įvykusią atominę Kyštymo tragediją – kai 1957-aisiais į orą išlėkė sovietų saugykla su 80 tonų radioaktyvių atliekų – dar nebuvo prasisunkusios pro geležinę uždangą), tad ir požiūris į radioaktyviuosius teršalus buvo kur kas, hm, lengvabūdiškesnis.

Taip, tai sena knyga. Tų laikų, kai frazės:

„– Taip, - atsakė Inžinierius juodai tamsai priešais save. Jis palietė ištiesta ranka Koordinatoriaus koją ir nepatraukė pirštų. Vyrukas jautė tokio prisilietimo poreikį.“

...dar reiškė visai ne tai, apie ką tikriausiai pagalvojote..

Ir, jei jau prakalbome apie senumą ir kitoniškumą, sunku nutylėti, jog atsivertęs S. Lemo „Edeną“ grįžti į senos geros „Zenitinės“ („Zenitas“ – sovietmečiu Lietuvoje leista fantastinių knygų serija) fantastikos laikus, kai, pavyzdžiui, kompiuteriai dar tebevadinti jau minėtais „automatais“ ir „pusautomačiais“.

Žodžiu, tai klasika, gal net superklasika, jei atsižvelgsime į kūrinio leidimo metus ir ypač – jo autorių. Ja „Eridanas“, panašu, atidavė savo pagarbos duoklę žymiajam (ir, ko gero, žymiausiam, nes Andrzej Sapkowski pasauliniu mastu vis dar laukia savo valandos) lenkų mokslinės fantastikos patriarchui Stanislawui Lemui. Tiesa, būtų buvę pasiutusiai smagu knygoje rasti kad ir trumpą straipsnį apie autorių, tačiau, berods, šis romanas pasirodė kiek anksčiau, nei, giliam fantastikos mėgėjų liūdesiui, prie Lemo pavardės teko pradėti naudoti žodelį „amžinatilsį“...

Ir jei Lemo pavardė jums nieko nereiškia (arba tik kažką miglotai girdėjote), neskubėkite vertinti šios knygos pagal aukščiau aprašytą siužeto įžangą. Tai toli gražu ne nuotykinė (kaip, pvz., puikūs to paties laikmečio F. Karsako darbai) ar, tiksliau, ne tik nuotykinė fantastika. Tai – Lemo fantastika, sunkiasvorė, kartais gal gremėzdiška, niūroka, bet nepaprastai įdomi ir, žinoma, švelniai tariant, kur kas gilesnė, pretenduojanti į filosofinės-socialinės-nuotykinės fantastikos apibūdinimą.

Astronautai Edene susiduria su civilizacija – ar bent jau civilizaciją primenančiu dariniu, nes Koordinatorius, ekspedicijos vadovas nusileidimo metu spėjo pastebėti „...kažką, kas priminė... miestą.“

Besidairydami po planetą žmonės netrunka įsitikinti, jog atsidūrė visiškai jiems nesuprantamoje vietoje ir aplinkoje – keisti „fabrikai“, nesuprantami „procesai“ daugelį jų varo į neviltį:

„– Čia pamišėlio kūrinys, - vyras bedė ranka nematomos gamyklos pusėn. – Tiksliau, pamišėlių. Psichinių ligonių civilizacija – štai kas yra tas prakeiktas Edenas!“

Tačiau aplink verdančios keistenybės tik dalis problemų – ateiviams juk reikia sutaisyti katastrofos gerokai aplamdytą laivą, atgaivinti mašinas, vien intelekto galia išsikapstyti iš padėties, kuri net Koordinatoriui kartais atrodė kone beviltiška:

– Jeigu oro sudėtis būtų kitokia, jeigu jame nebūtų deguonies, aš būčiau jus nužudęs.

– Ką? – Kibernetikas vos neišmetė buteliuko.

– Suprantama, nusižudyčiau ir pats. Mes neturėtume nė vienos galimybės iš milijardo. O dabar turime.

Matyt, ne veltui vienas iš rusų kritikų šią knygą rekomendavo psichiatrams, kaip pagalbinę priemonę, kad šie duotų ją paskaityti pacientams, nebeturintiems jėgų susidoroti su gyvenimo sunkumais. Juk astronautai gi, savo sumanumo dėka, galų gale palieka keistąją „negyvenamą salą“.

Tačiau nuotykiai ir kova dėl išlikimo tik vienas, ganėtinai paviršutinis šios knygos sluoksnis. Kitas gi, man labiau asocijuojasi su broliais Strugackiais ir jų nemirtinguoju „Sunku būti dievu“. Pastarajame toli į priekį pažengusios Žemės atstovai, vadinamieji „progresoriai“, infiltruoti į humanoidines kitų planetų civilizacijas, įvairiais būdais bando jas „humanizuoti“, sušvelninti žiaurumus, paspartinti vystymąsi ta linkme, kuri „teisinga“ žemiečių požiūriu.

Taigi, kai nesuprantama planetos „marmalynė“, neaiškūs procesai ima pamažėle aiškėti (arba – „aiškėti“, mat Lemas, kaip visada, itin atsargiai vertina net pačią žmonių galimybę suprasti svetimuosius) žmonėms pasirodo, jog jie susidūrė su kažkokia klaikia, pamišėliška dvikūnių (gyventojai sudaryti iš dviejų kūnų) visuomene, persunkta keista anonimine tironija. Kurioje įprasta bausmės ir manipuliavimo forma tapo savotiška informacinė „prokrustika“ (Prokrustas – senovės graikų mituose buvo milžinas plėšikas, savo aukas vertęs gultis į lovą ir tiems, kurių kojos lovoje buvo per ilgos – jas nukirsdavęs, kurių gi per trumpos – ištempdavęs): kai protingos būtybės skatinamos ar baudžiamos, kai jomis manipuliuojama, paprasčiausiai „dozuojant“ informaciją, ją suteikiant ar atimant. Visuomene, kuri, panašu, įvarė pati save į kampą, kadaise pradėjusi grandiozinę biologinę rekonstrukciją, Planą, iš kurio teliko apleistos, bet tebefunkcionuojančios „gamyklos“, „gaminančios“ išsigimėlius, o pati visuomenė susiskaldė į anonimų valdomas, viena kitos neapkenčiančias autonomines grupes, galinčias egzistuoti tiek, kiek, anot autoriaus du žmonės, kurių „...vienas turi degtukų, kitas – dėžutę. Juodu gali vienas kito neapkęsti, bet ugnį įžiebs tik drauge.“

Tačiau, skirtingai nuo Strugackių, beje, irgi tik sąlyginai „optimistų“, Lemas atmeta net pačią galimybę įsikišti žmonėms, stoti „teisiųjų“ ir “engiamųjų“ pusėn (prisiminus knygos leidimo metus tai buvo ypač įžūlu):

„– Gerai. Įsivaizduok, jog prieš šimtus metų, religinių karų metu, į Žemę atvyko aukštą išsivystymo lygį pasiekusi rasė ir nori įsikišti į konfliktą palaikydama silpnųjų pusę. Remdamiesi savo galia atvykėliai uždraudžia deginti eretikus, persekioti kitatikius ir taip toliau. Ar, tavo manymu, jie sugebėtų paskleisti Žemėje savąjį racionalizmą? Juk beveik visa žmonija tuomet buvo tikinti, jiems būtų tekę sunaikinti visus iki vieno ir likti vieniems su savosiomis racionalistinėmis idėjomis.“

Knygos pabaiga, o ir šiaip visas kūrinys savo nuotaika, man kiek priminė kur kas vėlesnį (tačiau ir daug niūresnį) britų fantasto Džono Branerio „Visišką užtemimą“. Astronautai šiaip ne taip išsikapsto, sukrėsti ir su sumaištim... sielose(?). Matyt, slapčia vildamiesi, jog tai tik pasaulis-slogutis, o Visata didelė, yra ir kitokių...

Kurį laiką vyrai tylėjo. Edenas tolo.

– Kokia tyra, - pakartojo Inžinierius. – Bet... žinai... Jei tikėsime tikimybių teorija, būna dar nuostabesnių.

Stasnislawo Lemo superklasika

Popiežiaus „profesijai“ jau 2000 metų atstovauja tik vienas žmogus. Kokia tai pareigybė?

Kažkada popiežiai buvo vos ne galingiausia jėga Europoje, kažkada jų bijojo ir jiems pakluso. Jei jau tapai popiežiumi, gali būti tikras – tavo vardas bus įrašytas į istoriją.

Anot autorės, „šioje knygoje nesiekiu papasakoti visos popiežių ir jų rinkimo istorijos. Pradėsiu šių laikų istorija, dviem paskutiniais šimtmečiais.“

Manau, kad civilizuotas žmogus bent jau „kažką“ apie popiežius žino. Juolab, kad ir Dan Brown „Angelai ir demonai“ – būtent apie konklavą ir popiežius.

Crista Kramer von Reisswitz kiek galėdama tiksliau ir detaliau nušviečia visas, neva, labai slaptas ceremonijas ir panašius su popiežių gyvenimu susijusius aspektus. Pasitelkusi kalnus istorinės medžiagos, ji nuo „sakė tas ir tas, taip ir taip“ prisikapsto iki tikrų faktų ir bando atidengti tą uždangą, po kuria slepiasi paslaptingieji bažnyčios kardinolai ir popiežiai. Knygoje pasaulio istorija neatsiejama nuo bažnyčios istorijos. Popiežiai čia tampa vos ne pačią istoriją lemiančiai veiksniais. Pasigardžiavimui - šiek tiek informacijos apie išpopuliarintą „Opus Dei“, bet svarbiausia dalis – kardinolai ir popiežiai. Jų gyvenimai, paslaptys ir tai, kas juos paskatino žengti vieną ar kitą žingsnį, aplinkinių reakcijos į jų darbus ir kt.

Galbūt kažkam kils klausimas – „ar viso to negalima rasti, tarkim, internete?“ Nelengva atsakyti, tačiau man rodos, kad knygos autorė - tikra savo srities žinovė, kuri stengiasi kiekvieną mintį grįsti faktais. Ar tai subjektyvu? Vėl gi, iš kurios pusės pažiūrėsi. Katalikų bažnyčia dažnai kaltinama vienais ar kitais nebūtai dalykais, tačiau popiežiai, kardinolai, vyskupai ir kunigai irgi žmonės, nors dažniausiai kita pusė stengiasi parodyti tik jų nuodėmes ir ydas. Autorė negina nei vienos, nei kitos pusės, manau, kad pagrindinė užduotis, kurią ji sau kėlė – kuo objektyviau perteikti mitais ir legendomis apipintus Bažnyčios galingųjų užkulisius. Knygoje juntamas savosios srities išmanymas ir svarbiausia – viskas grindžiama faktais, o ne spėlionėmis. Įdomių dalykų šioje knygoje tikrai ras ir gausiausia religine bendruomene besidomintis skaitytojas ir tas, kuris nė velnio nenutuokia apie tai.

Kaip viskas yra iš tiesų? Ką nuo mūsų slepia Vatikano sienos? Ką reiškia būti popiežiumi? Net ir neigiamai į Bažnyčios aukščiausius asmenis žiūrintiems žmonėms, patarčiau perskaityti šią knygą, gal jų požiūris pasikeis. Tai vertinga knyga – visiems.

Tu būsi Uola

Įtraukia ir veža. Turbūt pirmas tokio tipo lietuviškas kūrinys, kurį perskaičiau neatsitraukdama ir su malonumu.

Aišku, skandalų ir atradimų į pabaigą jau tiek daug, kad neištvėriau to nepalyginus su saldumynais, tortais ir diabetu... Ne, kūrinys visai nesaldus, greičiau - priešingai. Tiesiog labai jau visko daug. Gal kiek perkrauta...

Tačiau gerai pagalvojus, kaip ir paaiškėja, kad trileris vis dėlto ironiškas, todėl ko gero tyčia taip stipriai koncentruotas. Kaip kondensuotas pienas. Į kurį įdėta cukraus. Ir šokolado. Na, jei prisimenat reklamikę "fantazija - mano saldi pasaka", tai suprasit, apie ką aš.

Bet vis tiek - štai kaip reikia rašyti trilerius, Aidai Peleni! Trileris turi "susiskaityti" lengvai, greitai ir maloniai. Kaip "Vaiduoklis stiklainyje".

Romano veikėja - mergaitė Rasa, mėgstanti skandaliukus. Pasirodo, jos studijuojamoje istorijos ir archeologijos srityje irgi galima rasti skandalų.

Griuvėsiuose studentai aptiko ąsotėlį, kuris jiems atrodo esąs falo formos. Mergaitė rašo: rastas senovinis vibratorius! Nors jis visai ir nevibruoja...

Pilies išmatų duobėje mergaitė savomis gležnomis rankelėmis atkasė maldaknygės viršelį. Ir rašo straipsnį: Lietuvos valdovai šventraščiu šluostėsi užpakalį! Vaje! Bažnyčios atstovai griebiasi už galvos...

Už tokį bulvarinio lygio rašliavojimą mergaitės mylimas ir gerbiamas profesorius (kalbama, kad jo prototipas - A. Bumblauskas; dar kalbama, kad herojus toks panašus į Bumblauską, kad vien dėl jo verta skaityti knygą) išgrūda ją velniop į kaimą. Mergaitė pasipiktina: kaip taip galima, tai juk sovietmečio tradicijos - neįtikusius ištrenkti į provinciją! Bet gudrusis profesorius merkia akį: tolimajame kaime mergaitės Rasos laukia pavojinga istorinė-archeologinė misija. Verta Bondo, Džeimso Bondo, ar bent jau Indianos Džonso.

Miestelis, kuriame atsiduria Rasa, - tikra saldainių dėžė tiek skandalų, tiek trilerių mėgėjui. T.y., vienas malonumas tiek Rasai, tiek skaitytojui. Apie miestelio bažnyčią geriau patylėsiu, kad nespoilinčiau. Užteks pasakyti, kad šita šventykla - tortas iš kelių skandalingų ir trileriškų sluoksnių.

Miestelyje vyksta kraupūs, baisūs, mistiški dalykai. Šmėklos, pagoniški dievai, išprotėję krikščionys, keistos mirtys. Daug lavonų. Kurį laiką net gali pasirodyti, kad kūrinyje įpainioti fantastikos ar fantasy elementai. Bet ne - trileris skirtas ne tai auditorijai, todėl išlieka aišku, kad viskas tikrai turi arba privalo turėti racionalų paaiškinimą, kuris netgi baisesnis už fantastinį... Tikrų trilerių mėgėjai nenusivils.

Šį mistikos išvalymą, užkonservavimą ir pavertimą realybės (kad ir kokios baisios) konservais, vykstantį knygoje, kaip tik kuo puikiausiai išreiškia knygos pavadinimas - "Vaiduoklis stiklainyje". Nepaisant to, jis man atrodo gerokai pritemptas (įkištas į siužetą gana grubiai, per prievartą), nes joks realus žmogus, net jeigu jis ir profesorius, nenaudotų tokio termino šnekamojoje kalboje.

Buvo kalbama, kad "Vaiduoklį stiklainyje" Banys rašė mobiliuoju telefonu. O vat ir ne - kolegos paskubėjo patikslinti, kad rašyta komunikatorium su padoria klaviatūra, nors ir miniatiūrine. Nors jį ir galima naudoti kaip mobilųjį telefoną, bet vis dėlto tai ne tas pats, kas spausti "5" tris kartus, kad gautum raidę "L", kaip yra paprasto "mobiliako" klaviatūroje. Ko tik nesužinai, kai knygos autorius - tavo bendradarbis.

Pagooglinus galima rasti, kad Jonas Banys yra parašęs scenarijus AXX filmams "Ponas Pimpis" ir "Triguba nuodėmė", o taip pat ir tebestatomam AXX filmui "Ką padarė Džonis?". Be to, jis dar kūrė laidą "Lietuvos ryto televizija", realybės šou "Dangus" ir miuziklą "Meilė ir bananai". Taip pat, reikia manyti, jis sukūrė ir dar sukurs debesį reklamų, nes laisvalaikiu tebedirba reklamos kūrybos, gamybos ir žiniasklaidos planavimo agentūroje "VRS grupė".

Koncentruotas, lietuviškas, trileriškas, ironiškas.

Pirmoji mano pažintis su garsiausiu G. Greene kūriniu įvyko ne knygos puslapiuose, o ekrane. Nelabai seniai ji buvo ekranizuota antrą kartą. Filmas man labai patiko ir išeidamas iš jo aš sau pasakiau: „Jeigu Holivude dar galima pastatyti tokius filmus, reiškia, su Amerika viskas tvarkoje“. Tad kai, ieškodamas ko nors lengvo, ką galima skaityti eilėse laukiant į įvairias įstaigas ar pas gydytoją, paėmiau knygą į rankas, jau žinojau, kad Tomas Fauleris man atrodys kaip britų kino veteranas Michael Caine, o Oldenas Pailas – Brendanas Fraseris, o knyga – kažkas panašaus į Fredericką Forsythą ar Tomą Clancy, tik šįsyk su kairiuoju nuokrypiu – juk 1986 metais kitoks nuokrypis vis dar buvo nelabai įmanomas. Na, žinote, daug daug veiksmo, intrigos ir mažai literatūros.

Bet jau pirmi puslapiai parodė, jog G. Greene‘as gerokai lenkia politinio detektyvo šulus. Tikėjausi gausių techninių detalių (pvz., Vietnamo karo laikų ginkluotė, specialiųjų tarnybų operacijos, bombų gamybos technologijos), o gavau lyrišką, menišką, tragišką ir tuo pačiu labai realistišką istoriją apie meilę, naivumą ir išmintį. Tik paklausykite:

„Jis turėjo pats susipažinti su visa aplinka, kuri įsismelkia į žmogų kaip įkyrus kvapas: su auksiniais ryžių laukais liūdnuose vakaro saulės spinduliuose; su trapiom žvejų meškerėm, knibždančiom ryžių laukuose kaip moskitai; su arbatos puodeliais senojo kunigo terasoje, jo lova ir reklaminiais kalendoriais, jo ąsočiais ir apdaužytais puodais, kitomis šiukšlėmis, susikaupusiomis per visą gyvenimą aplink jo krėslą; su kriauklės formos skrybėles dėvinčiomis merginomis, kurios taiso minų išardytus kelius; su Pietų auksu, jauna žaluma ir ryškiais apdarais; su tamsiai ruda Šiaurės spalva ir juodais rūbais; su priešų kalnų pusračiais ir lėktuvų ūžesiu“ (p. 21).

Ir tik tada susivokiau, jog G. Greene taip pat parašęs ir smagųjį „Monsinjorą Kichotą“, tada dabar jo palyginimas su Frederyck Forsaithu turbūt būtų netgi pirmojo įžeidimas. Bet grįžkim į ten.

Tomas Fauleris – vieno iš didžiųjų britų žurnalų reporteris Saigone. Kol kas Vietname įklimpę tik prancūzai, bet amerikiečiai irgi veliasi vis labiau. Nei vieni iš civilizatorių per prievartą nenori Ho Ši Mino vedamo komunistinio Vietnamo pergalės, todėl ir krenta napalmo bombos, kovojama dėl kiekvieno miestelio, galiausiai – ieškoma kažkokios „trečiosios jėgos“. Faulerį gyvenimas jau smarkiai apipešiojo, jaunystė irgi tik prisiminimuose. Rytuose jis seniai ir geriau negu daug kas supranta situacijos beviltiškumą bei karo priežastis, tad didelių tikslų sau nekelia: dirba savo darbą, o laimę jam teikia mylima moteris - vietnamietė Fuong. Tiesą sakant, Fuong turbūt yra tas vienintelis tikslas, kurį dar turi Fauleris. Bet čia į jų apgaulingą idilę įsiveržia labai tykus jaunas amerikietis – Oldenas Pailas. Prisiskaitęs aibę „tarptautinių santykių specialistų“ knygų apie Rytus, šventai tikėdamas demokratija, jis nori tik vieno – nešti ją šio nelaimingo krašto žmonėms. Apie būdus per daug nesusimąsto – juk tikslas pateisina priemones, tai sakė dar Machiavelis. Tik netikėtai Pailo gyvenime be demokratijos atsiranda dar viena meilė – toji pati Fuong.

Klasikinis trikampis, apie kurį rašė dar Šekspyras. Tik viskas vyksta kitoje civilizacijoje, ir susiduria ne tik jausmai – susiduria pasaulėžiūros, protas, sąžinė. Susiduria Faulerio gyvenimiškos patirties pagimdytas cinizmas ir žmogiškumas, Pailo naivumas, kietakaktiškas, pavojingas idealizmas ir vaikiškumas, Fuong ir viso jos pasaulio kitoniškumas. Pailas žino ir tiki tik vienintelėmis žaidimo taisyklėmis: puritoniškai amerikietiškomis, Fauleris netiki niekuo, pirmiausia – bet kurių besikišančiųjų gerumu. Ir kaip surasti teisiuosius jeigu: „Pažvelkime, pavyzdžiui, į kaodaistus. Arba hoahaosistus, arba binksiuenistus… į visas samdomąsias armijas, kurios parduoda savo paslaugas už pinigus arba iš keršto… Ir dar, tariau, yra generolas Tche. Jis buvo kaodaistų štabo viršininkas, o paskui pabėgo į kalnus kovoti su abiem jėgom – prancūzais ir komunistais…

- Jorkas rašo, - tarė Pailas, - kad Rytams kaip tik ir reikia trečiosios jėgos.“ (p. 21)

Pailo naivumas iš pradžių Fauleriui kelia juoką, norą traukti per dantį, viltį, kad gyvenimas viską sudėlios į savo vietas, kol viskas nepasisuka link labai tragiškų įvykių.

„Bekojis kūnas prie gėlyno tebetrūkčiojo lyg viščiukas su nukirsta galva. Iš marškinių buvo galima spręsti, kad jis rikša.

Pailas tarė:

- Tai siaubinga. – Jis pažvelgė į drėgną dėmę ant savo batų ir paklausė negerumo apimtas: - Kas čia?

- Kraujas, - pasakiau. – Jūs niekada nebuvote matęs kraujo?

Jis tarė:

- Reikia nusivalyti einant pas pasiuntinį…

Aš galvojau: „Kas iš to? Jis buvo naivus, o naiviųjų negalima kaltinti – tokie visada nekalti. Belieka arba kontroliuoti juos, arba sunaikinti. Naivumas yra savotiška beprotybė“.

Knygos perleidimas pasirodo labai laiku, kai pasaulis vėl ir vėl dalinamas į teisingą ir neteisingą, blogą ir gerą, o juk kaip žinome kiekvienas – nėra vien tik juodos ir baltos spalvos, yra vaivorykštė. Tiesa, gyventi ir pažinti visas jos spalvas – sunku. Naujo leidimo anotacija pilte nupilta nuo senojo leidimo, kuriame – aiškus pritempinėjimas politizuoto, bet visgi – bendražmogiško romano prie komunistinių „barikadų pasirinkimo“ lozungų. Tad išduosiu paslaptį – Fauleris nepasirenka nė vienos pusės. Fauleris padaro tai, kas tą akimirką yra teisinga. Bet tai su komunizmu turi mažai ką bendro.

Naivumas yra savotiška beprotybė

Statula gatvės nišoj atgyja ir nulipa nuo savo pjedestalo kartu su minia pasidžiaugti švente. Balandžiukai supasi linksmai ant gatvės laikrodžio. Balkonas smagiai kybo "tarp žemės ir dangaus". Saulės zuikutis pavirsta pūkuotu mažu zuikučiu...

Didelio formato, spalvingais ir meniškais J. Vaičiūnaitės dukters Ulos piešiniais išmargintoje knygoje 75 smagiais eilėraštukais pasakojama apie gyvenimą. Tokį, kokį jį mato vaikai. Suaugusiesiems įprastos gyvenimo detalės vaikams yra atradimų šaltinis. Šiltai ir draugiškai jie pasitinka kievieną smulkmeną - išdygusią ūmėdę, garlaivį, pūkšintį po miesto tiltais, šaltas varlytes "tiesiog iš kūdros", šešėlių baletą ant sienos, pianiną, kurio viduje "dainelė kankinas"...

Eilėraštukai - trumpi ir paprasti. Kiekvienam iš jų pasirenkama tam tikra tema, kuri nupasakojama keliais sakiniais. Kai kurie eilėraščiai suskirstyti į mažus ciklus, pvz., "Po "Nykštuko" žibintu" (2 eilėraščiai), "Piešinys ant sienos" ir "Kitas piešinys" (2 eilėraščiai), "Parke" (5 eilėraščiai). Neretai kūrinėlio "pagrindiniu herojumi" tampa koks nors gyvūnas: žaislinis meškis (nuobodžiauja vitrinoj ir laukia to, kam bus "vienintelis ir nepakeičiamas"), žaislinis beždžioniukas (ne bet koks - raudonas, sportuojantis ir dar nupirktas močiutės), vilkas (kurį reikia pakutenti smilgomis ir pavaišinti agrastais, kad "naktim taip gailiai ir taip liūdnai neurgztų"), krokodilas (kosėjantis, nes nušalo nosį), kiškis (nuo vienišumo ir šalčio prisiglaudęs kavinėje), kačiukas (norintis į darželį), papūgos (mažyčiais sparnais tartum skėčiais), balandžiukas (sužvarbęs ir drebantis bokšto kertėj), pelytė ("Pelytės košė" - pagal visiems žinomą skaičiuotę), varlytės (nuo šokinėjimo pavargusios "ant sraigių sėdas"), laumžirgis (dangaus žirgelis), ožkytė (linksma ir juoda, ganoma priemiestyje gyvenančios tylios kvailos bobutės), žaislinis žirgas (medinis žirgas su į karčius įsegta raudona linksma rože), boružė (besisupanti ant geltono spindulio - balkono smilgos) ir keletas kitų.

Šioje rinktinėje J. Vaičiūnaitė atsiskleidžia ir kaip miesto poetė - dažname eilėraštyje sublyksi miesto (ir konkrečiai - Vilniaus) detalės: tiltai ("Garlaivis"), kavinė su patefonu ("Kiškis"), darželis ("Kačiukas"), "Užsnigtos karuselės", gatvė su vitrinomis ("Papūgos"), "Balkonas penktame aukšte", aikštės, troleibusas, Gedimino pilis ("Miestas bunda"), prekystaliai ("Gegužis"), Vilnelė, Neris ("Prie Vilnelės"), kranas, cementas, statybininkas ("Priemiestis"), senamiesčio gatvelė, čerpinis stogas, bokštelis su vėtrunge, žibintas ("Senamiesčio gatvelė"), parkas, alėja ("Alėja" ir "Jojikė"), šaligatvis ("Žiema"), "Gatvė su kepykla", teatras ("Teatre"), bokštas, kuriame skamba varpas, aikštė, kur Katedra dunkso ("Balandžiukas"), erdvus aeorodromas, lėktuvai ("Lakūnas"), skveras ("Rožė skvere"), skardis prie Vilnelės ("Priemiesčio ožkytė"), nuo vėjo besisupanti ar "sutemoj ant aukšto namo" deganti reklama ("Mergytė iš ledų reklamos"), "Statula gatvės nišoj" ir keletas kitų.

Tačiau kiekvienas eilėraštis, apie ką jis bebūtų, pulsuoja J. Vaičiūnaitės kūrybai būdingu jautrumu, šiluma, jaukumu, gerumu...

Jaukūs, maži, žaisliniai... eilėraštukai vaikams

Lakoniškas knygos pavadinimas slepia prašmatnų leidinio apipavidalinimą, makabriškas Šarūno Saukos iliustracijas, nuotraukas iš spektaklių, pokalbius su S.Parulskiu ir režisieriumi Oskaru Koršunovu, spektaklių recenzijų ištraukas... tiek randi vos pavartęs knygą. Iškoduoju toliau: knygą parengė Teatro ir kino informacijos ir edukacijos centras, sudarė Audronis Liuga bei Ramunė Balevičiūtė. Trys pjesės – tai „Iš gyvenimo vėlių“, „P.S. Byla O.K.“ bei „Nesibaigianti vienatvė dviems“. Pastarąsias dvi pastatė OKT, pirmąją – režisierius Vytatautas V.Landsbergis Šiaulių dramos teatre. Manau, nebus nekuklu šias „Tris pjeses“ pavadinti ir gražiai atpjautu bei įvilktu teatro istorijos gabalėliu.

Tiek trumpai. Turiu prisipažinti, kad iš trijų pjesių pastatytą esu mačiusi tik vieną. Taigi įsivynioju į gėdos maršką, kad tik akys tesimatytų, mušuos į krūtinę „mea culpa“ ir pradedu skaityti nuo antrosios pjesės. Vypteliu, kad panašiai jaučiausi skaitydama Johno Lennono ir Yoko Ono meilės istoriją. Na nebuvo manęs dar tada, alyvos žydėjo, bitlai vertė pasaulį aukštyn kojom, bet man tai tėra pasakojimai, niekada nevirsiantys asmeniška patirtimi. Taigi ir interviu bei recenzijų užuominos apie skandalingą reakciją, kurią sukėlė pastatytas „P.S. Byla O.K.“, tėra mįslė, kuriai įminti ir verčiu pjesės puslapius. Tie, kuriuos gerbiamas Parulskis šokiruoja savo kūrybinėm tėvažudystėmis, incestais ir panašiom nekaramelinėm temom, ir vėl galės piktintis ar burbėti. Likusieji atsiduos kiek sadomazochistiniam malonumui skaityti. Pjesė – ne prie arbatėlės skaityti ir ne apie arbatėlę. Izaokas su Abraomu, ausis lenkiančia rusiška tautosaka prabylantis seržantas, personifikavęsi įsimylėjėlių žvilgsniai, daktaru virstantis tardytojas, tardytoju – daktaras...Taip išvilkti juodžiausias pasąmonės duobes, retkarčiais jas užpilantvienu vieninteliu neįtikėtinai švelniu, net – mylinčiu žodžiu, mokančių reta. Veikėjų mintys klampina, šokiruoja, gąsdina, erzina, bet apsigyvena skaitančiojo galvoje ir lenda vėl ir vėl ir vėl. Savaip išspręsta byla vis tiek sulauks dar vieno – Paskutinio teismo.

Pjesėje „Iš gyvenimo vėlių“ į sceną išvelkama ir vėlės, ir pats velnias, ir pati didžioji pagunda, ir bučinys su mirtimi. Krizenau skaitydama velnio apgailestavimą, kad inteligentai visai nesidžiaugia gavę galimybę už parduotą sielą grįžti į gyvenimą:„Visi nuskurę, nė vienas nebenori gyventi... taip ir drebia man tiesiai į akis – o kokio velnio man ten grįžti. Į skurdą, šaltį ir taip toliau...“ (p.39). Tame siaube, tuose baisiuose dalykuose ironija žybteli dažnai. Rečiau – viltis ir kitos dorybės. O gal priklauso nuo skaitančiojo.

Užtat trečioji pjesė – atgaiva ir romantiškoms lyriškoms įsimylėjusioms persimylėjusioms sieloms. Neatsimenu, iš kurios knygos prieš daug metų įstrigo toks sakinys: „Paveikslas „Vienatvė dviese“. Du žmonės sėdi atsukę vienas kitam nugaras. Banalu“. Taigi parulskiška vienatvė dviese vis dėlto nebanali. Joje per daug skausmo ir baimės, per daug bijojimo apsinuoginti ir atsiverti. „Bijau patikėti. Bijau iliuzijų. Aš bailys. Jokių iliuzijų“ – taip sako Vyras (p.148). „Orgazmas kaip ir mirtis – tai asmeniška, tai priklauso vienatvės erdvei...“- dar sako vyras (p.167). „...ir jis jaučia, kaip dviejų metų siena jam vis dar trukdo apkabinti merginą“, - jaučia vyras (p.139). O jo moteris kekšiškai juokiasi, dreba iš nekaltybės ir ištaria „Tamsu, nematau tavo veido“ (p.166).

Trumpai drūtai: laisvę Joninėms iškovojome. Ar buvo verta, paklauskime prekybos centrų kasininkių. Gal jau pribręsta kovoti ir už laisvę S.P.teatrui? Nežinau, ar tuo džiaugsis PC kasininkės ir likusi didžioji tautos dalis. Bet aš džiaugčiausi.