Nedažnai tenka perskaityti knygą, kurios autorius, nebūdamas lietuvis, savo romaną susietų su Lietuva, ir nesublizgėtų pristatydamas Lietuvą kaip aborigenų šalį. Romanų, kurie apie Lietuvą pasakotų daugmaž tiksliai, nėra daug. Šiame Romane Lietuvos paveikslas nupieštas ganėtinai tiksliai, o pasakojimas taip pat skatina versti puslapį po puslapio.

Gal jums rūpi pakeliauti po Vilnių kartu su rašytoju? Prašau – išėję iš savo namų Vokiečių gatvėje, leiskitės senamiesčiu link Vilnelės, keliaukite iki Arkikatedros, įšokę į troleibusą, nuriedėkite į Karoliniškes. Kitąkart išeikite pasivaikščioti po Vilniaus geto gatveles, sustokite ties paminklu Gaonui, praeikite Stiklių gatve, neskubėdami nukeliaukite iki kavinukės Pilies gatvėje. Gal norite prisiminti tai, kas Vilniuje buvo žymu prieš dešimtmetį? Ar atsimenate, kaip Gedimino prospektu riedėjo troleibusai? Kaip tuomet atrodė miestas? Kokie barai veikė tuo metu ir kada pirmąkart užėjote į naująjį “McDonalds” restoraną. Bet S.Collishaw tikrai nesistengė idealizuoti gyvenimo Vilniuje. Romane, kaip ir gyvenime, susipina įvairių sluoksnių gyventojų likimai – rašytojo, buvusios prostitutės, valytojo, buvusio kalinio. Šios knygos apvalkalas – tikro gyvenimo Vilniuje atspindys.

O gal norite paieškoti faktinių klaidų, pasijusti didžiu nesutapimų ieškotoju? Ar tikrai 13 troleibusu nuvažiuosite į Karoliniškes? Nejau gyvendami Vokiečių gatvėje galėtumėt išgirsti kaip Pylimo gatve nurieda automobilis? Ir ar tikrai Dievo Motinos Ėmimo į Dangų bažnyčia stovi netoli Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių? Dažnas lietuvių autorius neišvengia faktinių klaidų, savo kūrinių siužetą įpindamas į realų miesto audinį, tad nereiktų stebėtis tokiomis klaidelėmis ir britų autoriaus kūryboje.

Tai pasivaikščiojimai, kurių metu gali atrasti Vilnių iš naujo, tačiau tai tik realios vietos, kuriose plėtojasi pagrindinio veikėjo - dėstytojo, buvusio rašytojo gyvenimo linija. Gyvenimas, kuriame būta visko, ir kurio epizodus lengviausia pamiršti. Tačiau tai nėra pasakojimas apie praeities ir dabarties (kuri jau buvo prieš dešimtmetį) Vilnių. Tai pasakojimas apie žmogų, kuris savo jaunystės atsiminimus ir jausmus stengiasi palaidoti užmaršties skraiste, bet pats sau to neprisipažindamas nejučiomis ieško to, ką sąmoningai 50 metų stengėsi užmiršti. Versdami romano puslapius, susipažinsite su žmogaus gyvenimo istorija, kuri prasideda Vilniaus krašte, valdomame lenkų, persikelia į Vilnių, plėtojasi antrojo pasaulinio karo žiaurumų akivaizdoje ir baigiasi paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Praeities ieškojimas – pagrindinė romano linija.

Abu savo romanus S.Collishaw susiejo su Lietuva. Nenuostabu – XX a. paskutinio dešimtmečio vidury jis vienerius metus gyveno Vilniuje. Tad nereikia stebėtis, kad šį rašytoją galėjome sutikti 2005 m. knygų mugėje, pasakojantį jau ir apie antrąjį romaną, kurio veiksmas taip pat Lietuvoje. Beje, rašytojas pastarąjį romaną subtiliai pristato ir paskutinėje merginoje, įpindamas užuominą apie Afganistano karo dalyvį – pagrindinę antrojo romano ašį.

Paskutinė mergina, tai kūrinys, kurį galima tiesiog maloniai skaityti puslapis po puslapio, arba gilintis į gyvenimų vingius, kurie vyksta tikro pasaulio ir tikrų istorinių įvykių šešėlyje.

Tikro gyvenimo atspindys

Leidykla „Jotema” ir toliau sėkmingai prievartauja auksinius kiaušinius dedančią vištą – Dano Browno fenomeną. Lietuvą pasiekė dar vienas kūrinys, parašytas dar prieš „Da Vinčio kodą”, bet jau po „Angelų ir demonų”.

Tikėtis kažko, bent šiek tiek „kitaip“ – nesitikėjau. Priešingai, šią knygą skaičiau tam, kad palyginčiau su kitais, pagal tą patį receptą iškeptais romanais. Turint omenyje tai, kad ši knyga ne apie religiją, o apie politiką, akivaizdu, kad pirmu smuiku griežia „blogi“ politikai. (Ar jie būna kitokie?)

Be abejo, pradžioje vėl kažkas žūsta, tik šį kartą tai nėra labai svarbi (aišku) žmogžudystė. Kaip visada intriguojantis ir mokantis sukurpti visą siužetinę raizgalynę, Brownas ir čia lieka ištikimas sau.

Romane pasakojama apie JAV prezidento ir senatoriaus S. Sikstono kovą (kažkas juk turi su kažkuo kovot). Politinių peripetijų labirintuose klaidžioja daug slaptųjų tarnybų, finansiškai suinteresuotų asmenų ir žurnalistų šešėlių. Visi siekia naudos sau – panašu, kad JAV politikai, tokiai, kokia ji vaizduojama šiame romane, puikiai tiktų šūkis – „padarysiu viską, tik balsuokit už mane“. (Ar Lietuvoje kitaip?)

Be visų politinių intrigų, bene didžiausias svoris (knygoje) tenka Meteoritui. Ar tikrai jame – nežemiškos gyvybės formos? Ar tai padės JAV prezidentui išlaikyti savo postą dar vienai kadencijai?

Man šis neva mokslinis žaidimas labiausiai ir patiko, akivaizdu, kad namų darbus Danas Brownas paruošė puikiai – ir tik nereikia sakyti, kad bet kas taip sugalvotų.

Personažai, kaip ir visose šio rašytojo knygose, vienodi. Geriečiai, blogiečiai, na, ir dar tie, kurių nesuprasi, kol neperskaitysi visos knygos. Gerai tai ar blogai - jums spręsti.

Nepaisant visų nuomonių, man ši knyga labiausiai įsiminė šiokiu tokiu humoro plykstelėjimu Browno kūryboje (linkėjimai, Jums, gerbiamas autoriau). Na ir dar, love story , skaityta.lt diskusijų dalyvė merihold jau „prasitarė“: „ O apie meilę Danas rašė ir dar kaip - pvz. "Point of deception ” :D“. Ach, kaip smagu!Kur gi čia ta meilė (pasvarstykim). Vienas toks TV vyrukas Tolandas (vos ne M. Mikutavičius po dešimties metų) ir, likimo ironija, o gal pokštas, senatoriaus Siksto dukra Rachelė, užkietėjus senmergė, nekenčianti savo tėvo. Vos ne Romeo ir Džiuljeta!

Ir visgi, aš pasilieku savo apdriskusią nuomonę, kad meilės daugiau „Skaitmeninėje tvirtovėje“, nes šiame romane įsimylėjaliams paliekami tik trys puslapiai „meilei“ išreikšti., taip sakant, bet vos tik nugriūva įsimylėjėliai ant lovos, prasideda epilogas, va tai tau, kad nori. (Meilės romanų gerbėjai – skaitykit knygą nuo pabaigos).

Žodžiu, iš principo, tai dar vienas saldainiukas tokio tipo knygų smaližiams, kuriems „Da Vinčio kodas“ pakeitė gyvenimą. Saikingai saldumynus vartojantiems asmenims, tai lengva, paprasta, bet Nenuobodi, kaip „Skaitmeninė tvirtovė“, istorija apie...e...meteoritą, politiką ir milžinišką sąmokslą, ir... na, meilę, kad ir kokia ji ten būtų.

Kaip ant gerbiamo rašytojo Stano knygos, kažkoks dar labiau gerbiamas žurnalistas parašė – „vakarą galima praleisti ir blogiau“, taip galiu pasakyti ir aš.Čia tas pats variantas – jūsų teisė rinktis.

P.S. Įdomumo dėlei - visos D. Browno knygos iki „Da Vinčio kodo” sėkmės net JAV rinkoje nebuvo peržengusios 10 000 nupirktų egzempliorių ribos.

Apgaulės taš kas

Šekspyro pristatinėti niekam nereikia. O juo labiau jo sonetų. Naujovė šįkart ta, kad visa knyga yra tarytum vienas ciklas, sudarytas iš 154 itin elegantiškai išverstų žymiausio anglų poeto kūrinių, kuriuos harmoningai papildo keliolika bene garsiausio lietuvių grafiko S. Krasausko darbų, įkvėptų būtent šių sonetų.

Rinktinėje nagrinėjamos amžių amžius aktualumo neprarandančios vertybės ir temos: meilės jėga („Bet nebijau <...> negandų <...>, / Nes myliu aš ir mylimas esu!“), meilės kančios („Kankinuos kasdien kasnakt“), gyvenimo džiaugsmas („Bet išsisklaido skraistė tamsumos, / Ir vėl man juokiasi dangus pamėlęs“), jaunystė, ištikimybė („Dvasia ir kūnu ištikimas tau“), kuklumas ir paprastumas, gėris ir tiesa („gėris ir tiesa gyvens lyg broliai“), draugystė („O Laike <...> / Kad savo nenuilstamu skaptu / Paliest nedrįstum kaktą mano draugo“), užuojauta ir gailestis („Užuojauta tavoji man atneš / Išganymą“), atlaidumas, pernelyg greitai bėgantis laikas („bėgščiu nepasikliaudamas laiku“), vaikų ir tėvų santykiai...

Lyrinis herojus vienur yra įsimylėjęs vyrukas, apdainuojantis savo mylimosios grožį įstabiausiais žodžiais („Ir atvaizduosiu dangiškas akis, / Nupiešiu tavo dievišką portretą“) arba kaip tik vengiantis tai daryti, nes tauriam grožiui pagyrų nereikia („Aš žinau, jog ta, / Kuri gražiausia man visam pasauly, / Yra duktė šios žemės paprasta“, „prekiauti savo meile – man koktu!“). Kitur jis jau daug patyręs žilaplaukis, mokantis jaunąją kartą gyventi: nešvaistyti jaunystės veltui, nesižavėti trumpalaikiu išoriniu grožiu, būti dosniam ir švelniam, vertinti turimus turtus ir mokėti jais pasinaudoti, nebūti abejingu meilės galiai („Meilės vaisiaus paragauk bentsyk“), nepasukti prieš gamtą, t.y. anksti pradėti galvoti apie vaikus („Juk tėvas tau gyvybę davė tam, / Kad ją galėtum perleisti kitam!“).

Galbūt vienintelis šios rinktinės minusas – siekiant kūrinių teminio panašumo neišvengta monotonijos. Tačiau Šekspyras nebūtų Šekspyras – jam rūpi vis kitais, vienas už kitą gražesniais žodžiais papasakoti apie širdžiai ramybės neduodančius jausmus...

Dviejų širdžių ištikima draugystė

Jokių nepaiso kliūčių kelyje.

Juk meilė – dar ne meilė, jeigu ją

Sutriuškina klasta ir išdavystė.

Tikroji meilė – tai žvaigždė skaisti,

Kuri nė mirksniui nepaliauja degti

Ir drąsina jūreivį gūdžią naktį,

Kai laivą svaido viesulai pikti.

Jei tau meluoja posmai šių eilių, –

Nebėr pasauly meilės! Aš tyliu...

Anglolietuviška klasika

Pirmiausia pasidžiaukim: lietuviškai pasirodė knyga apie Lewisą ir Tolkieną. Aišku, truputį keista, nes išleisti anaiptol ne visi svarbiausi jų grožiniai ar negrožiniai kūriniai, bet šiuo atveju ir viena kregždė – mažas pavasaris. Antras pasidžiaugimas: pamačiusi leidyklos pavadinimą tikėjausi apie religinius Lewiso klaidžiojimus ir Tolkieno įtaką jiems pasakojančios prokatalikiškos knygelės; laimė, autorius laikosi daugmaž neutralios pozicijos ir kalba ne vien apie tai.

Tiek tų džiugesių. Be abejo, plačiajai publikai bus įdomu pirmąkart lietuviškai paskaityti išsamias šių dviejų Oksfordo keistuolių biografijas, juolab kad jos labai tvarkingai išdėstytos pagrečiui. Bet kai naujumo tose biografijose, palyginus su garsesnėmis, tiek nedaug, labiau jau norisi turėti po knygą kiekvienam – ir ne nurašytą, o paremtą originaliais tyrimais. Mano galva, pastangos išryškinti Tolkieno ir Lewiso poveikį vienas kitam paskęsta bendrame informacijos sraute. Šį tą naujo sužinojau, betDuriezas didžiąją knygos dalį praktiškai atpasakoja tai, kas jau parašyta kitur, – tarkim, tie, kas skaitė Humphrey Carpenterio Tolkieno biografiją, čia daug naujo neras (su Lewisu nesu taip gerai susipažinusi, todėl nuo komentarų susilaikau). Nurašyti daliai knygos – pirmyn, nematau problemų, o beveik visai knygai – ar tikrai yra prasmės? Be to, gale surašytus apibendrinimus iš esmės galima pasidaryti ir pačiam, jeigu atidžiai skaitei. Erzina tos pačios informacijos ir faktų pasikartojimas tekste. Reziumė: žaliavos yra, bet akcentai sudėlioti per silpnai.

Daug didesnė problema yra vertimas. Toks įspūdis, kad vertė ne vertėja profesionalė, o tiesiog anglų kalbą gerai mokantis žmogus. Vertėjos fantazijos, lankstumo stoka išlenda sakiniuose, kurių konstrukcijos tiesiog akis bado – regis, galima būtų atkurti originalo sakinį iš vertimo. Na, pavyzdžiui: „...dokų kranų portalai, kur didingi laivai, tokie kaip Olympic , o vėliau Titanikas , įgyja savąjį pavidalą per įgudusių ir išradingų inžinierių triūsą.“ (15 psl.) Arba: „Nuo 1926 metų, kai jiedu susitiko Oksfordo universitete, visi Lewiso literatūros kūriniai turi Tolkieno įtakos pėdsaką, paženklinusį Lewiso pasirinktus vardus arba jo kurtus įtaigius pramanytus pasaulius.“ (8 psl.) O ir redaktorius patingėjo pataisyti kad ir tokius liapsusus: „...klaikiu sapnu apie milžiniškas bangas, virstančias ant žaluma pasidabinusį kraštą.“ (128 psl.)

Kita bėda – vertėja apie Lewisą ir Tolkieną tikriausiai žino graudžiai mažai (arba standartiškai mažai). Vėlgi nekomentuosiu Lewiso, nes ne mano daržas. Sutinku, kad visko žinoti neįmanoma, bet bent jau minimaliai pasidomėti būtina . Kodėl staiga vertime atsiduria „The Music of the Ainur” lietuviškas variantas „Ainuro muzika“ ( ainur šiaip yra daugiskaita)? Žodis „gnomish”, be abejo, jau sunkesnis rebusas, bet „Nykštukų kalbos žodynas” į rimtą pretenduojančiame vertime yra neatleistinas – net Wikipedijoje galima sužinoti, kad Tolkienas „gnomais” vadino elfus. Dar vienas vertėjos nekompetencijos, jau nesusijusios su konkrečiai Tolkienu, pavyzdys – „Father Christmas Letters” virtimas... „Kalėdiniais tėvo laiškais“. Netyčia neteko girdėti apie Kalėdų Senelį ?

Trečia ir paskutinė bėda: lietuvinimai. Sveikintina, kad vardus ir pavadinimus stengiamasi palikti originalios rašybos su lietuviškomis galūnėmis: kaip ir pridera ne grožiniam, į išsilavinusius skaitytojus orientuotam leidiniui. Atkreipkite dėmesį į žodį „stengiamasi”: pastangos matyti, o rezultatas margas it Velykų kiaušinis. Kodėl tekste randame Cape Towną, tačiau Hartfordšyrą? Ar tik todėl, kad Anglijos grafysčių lietuviškus atitikmenis VLKK patvirtino? Betgi komisijos sąrašuose ir Keiptauno esama. Buvo kilusi mintis, kad norima palikti įėjusius į kasdienę vartoseną lietuviškus variantus. Čia tinka Liverpulis vietoj Liverpoolio, bet kodėl tuomet karalius Arthuras? Su specifiniais žodžiais taip pat elgiamasi neatsargiai. Tarkim, Narnijos Burtininkė Jadis vienam sakiny pavirsta Džiadžiu , o kitam, žiū, jau moteris... Gražu, kai originalo rašybos laikomasi Tolkieno pasaulio pavadinimuose (Númenoras, Túrinas), bet kodėl ne visada – kuom nusikalto elfų mergelė Lúthien, kad ją vertėja įvardija Lúthiena, kodėl negalėjo būti Lúthiena? Kurioziško lietuvinimo pavyzdys – Anadûnê virto Anadiunu (jeigu jau virš raidės yra stogelis, tai gal verta pasidomėti, ką jis reiškia ir kaip veikia tarimą?) Analogiškai Moraja. Vien dėl to, kad yra „Žiedų valdovo“ lietuviškas vertimas, dar nereikia griauti lietuvinimo sistemos, kuri knygoje bent jau iš pirmo žvilgsnio teoriškai buvo bandyta pritaikyti.

Papykau ant vertėjos, šiek tiek ant autoriaus, bet pradėjus smagia gaida, reikia tokia ir baigti: knyga tikrai rekomenduojama tiems, kuriems užsienio kalbomis parašytos Lewiso ir Tolkieno biografijos neįkandamos. Tinka atostogoms arba savaitgaliui. Yra keistokų pareiškimų (apie Tomą Bombadilą: „Šis laikmečio dvasią puikiai atitinkantis veikėjas, atsisakantis būti gamtos viešpačiu, labai tiktų būti gerųjų mokslininkų globėju“ – 85 psl.), gražių pamintijimų, gale – chronologinės lentelės ir bibliografijos. Pabaigai – viena Lewiso mintis: „Įsimylėjėlius, rašo Lewisas, įprasta įsivaizduoti žvelgiančius vienas į kitą, o draugus – vieną greta kito, žvilgsnį nukreipusius į bendrą tikslą“ (217 psl.) Siūlau palyginti su citata iš Antoine‘o de Saint-Exupéry „Žemė – žmonių planeta“: „Mylėti – tai nereiškia žiūrėti vienas į kitą, tai reiškia žiūrėti visiems viena kryptimi“. Skanaus.

Šluba, bet kregždė

- Manote, galite sukurti planą, kuris leistų profesionalui nužudyti Didįjį Zohrą ir pabėgti?

Kelias minutes anglas rūkė ir nepraverdamas burnos žvelgė pro langą.

- Iš esmės taip, - galop atsakė jis. (p. 61)

Sveiki atvykę į misterio FF, kaip koduotai Fredericką Forsythą vadina jo gerbėjai, pasaulį. Pasaulį, kuris labai artimas tam, kuriame mes gyvename, bet tuo pačiu gana tolimam nuo mūsų kasdienybės savo problemomis ir mastais. Na, nebent jūs esate bent jau koks nors ministras pirmininkas ar bent jau ministras. Turime blogų naujienų – šiame pasaulyje ant kortos statoma viskas, įskaitant ir Ypač Svarbių Asmenų gyvybes. Nes YSA kartais vien savo egzistavimu trukdo kitiems įgyvendinti jų asmenines legendas ar tiesiog savanaudiškus kėslus. Tai vadinama „politine žmogžudyste”, purvinu reikalu, apie kurį dar ilgai rezonuoja pasaulio žiniasklaida, kuris užtraukia gėdą savo atstovo neišsaugojusiai valstybei ir kuris net gali sukelti tokius globalius sukrėtimus kaip Pirmasis Pasaulinis Karas (juk jis irgi prasidėjo nuo vienišo studento teroristo šūvio į Austro-Vengrijos sosto paveldėtoją).

Nuo ko prasideda „Šakalo diena”? Ogi nuo prancūzų maištininko papulkininkio Žano Mari Bastjeno Tiri sušaudymo karabinų tarškesio. Skirtingai nuo Gylio ar kitų romantiškų revoliucionierių, šis kariškis gavo ko nusipelnė – vadovaudamas slaptai organizacijai OAS ( Organisation Armeè Secrete ) jis suorganizavo sąmokslą nužudyti savo valstybės prezidentą, legendinį Šarlį de Golį. Prezidentą, kuris, užuot parodęs Alžyro sukilėliams ir teroristams geležinę kuoką, priešingai savo pažadams nusprendė, kad metas pasitraukti iš kolonijos, kuri iki tol daugelio prancūzų galvose buvo laikoma taip pat neatsiejama nuo Prancūzijos kaip ir Klaipėdos kraštas – nuo Lietuvos. OAS sutrikę – jų vadas sušaudytas, kiti – ilgam patupdyti už grotų, pati organizacija knibžda Prancūzijos saugumo tarnybų agentais, pasitikėti negalima niekuo, o išdavikas De Golis vis dar gyvas, pilietinis karas, turėjęs grąžinti teisiesiems galią,ne tik, kad nekilo, bet netgi aktyvūs OAS rėmėjai ima abejoti savo pasirinkimo teisumu. Perėmęs OAS vairą pulkininkas Rodenas prieina prie vienos vienintelės išvados – vienintelis asmuo, galintis įgyvendinti didįjį OAS siekį yra samdomas žudikas, apie kurį nieko nežino nei Prancūzijos specialiosios tarnybos, nei kiti OAS nariai. „Purvino darbo” specialistas randamas, bet už savo veiklą jis nori pusės milijono JAV dolerių, o septintajame dešimtmetyje tai vis dar buvo baisūs pinigai. Tačiau ko nepadarysi tėvynės labui! Gavęs garantijas, Šakalas paima pėdsaką…

Iki šios man yra tekę skaityti trejetą FF knygų: „Dosjė „Odessa”, „Karo šunys” bei „Manheteno vaiduoklis”. Pirmosios dvi atrodė tokios pilkos, kad nesinorėjo net vargintis dėl jų apžvalgomis, o visi misterio FF talento garbstymai tekeldavo santūrų nepritarimo šypsnį. Tai – ne grožinė literatūra, tai – pseudo dokumentika ar kaip tai bepavadinsi. Tad „Šakalo dieną“ į rankas ėmiau šiek tiek įtariai – ir čia mane pagavo. Tris dienas, tarp įvairiausių darbų ar reikalų, žiūrėjau į Šakalo rengiamą žmogžudystę iš arti. Beje, visi trys knygos skyriai turi pavadinimą „Iš arti“: sąmokslas, žmogaus medžioklė, žmogžudystė.

Kas nutiko? Ne, neatsirado koks nors užburiantis stilius, iki pavydo žavintis meninių priemonių vartojimas ar įžvalgiausios mintys, bet esu priverstas sutikti: „Šakalo diena” - geriausias FF romanas. Net tiek geriausias, kad, mano manymu, nereikėjo tų kitų. Būtent ši knyga yra trilerio kvintesencija: nepaleidžia nuo pirmo puslapio, domina bet kurioje vietoje ir bėga prieš akis tarsi filmas. Iš arti.

Taip, nežiūrint stiliaus „dokumentiškumo” knyga vaizdinga, tikriausiai dėl to, kad FF skiria ypač daug dėmesio pačioms smulkiausioms detalėms. Jeigu bus kalbama apie snaiperio šautuvą, mes apie jį sužinosime viską (medžiagas, ypatumus, kaip susirenka ir t.t.) Jeigu apie sprogstamąją kulką – mes būtinai sužinosime, kodėl jos viduje gyvsidabris, kodėl galvutė užlieta švinu ir kas būna, kai ji atsitrenkia į kietą objektą, pvz., krūtinkaulį. Jeigu apie automobilio perdažymą – teptuko šerelių tipą. Jeigu apie kokią nors veiksmo vietą – bus ten ir vartų metalas, ir sargybinių apranga, ir portjė nuotaika. Kartais atrodo, kad skaitai žemėlapį, kartais – kad instrukciją, o kartais – vis dėlto, knygą. Nes, kaip ir pats nustebau, būtent šiame kūrinyje pastebėjau, kad FF vis dėlto moka kurti paprastas, bet taiklias metaforas, pvz., „kelias vyniojosi kaip numestas kaspinas”.

Kaip beveik moksliniame straipsnyje apie „Šakalo dieną“, Šakalą ir jo inkarnacijas tikrovėje pastebėjo Bernardas Gailius, trileriui netinka postmoderniškumas, tad čia jo – nė lašo. Veikėjų veiksmų ir vertinimų ribos – aiškios kaip diena ir naktis. Šakalas yra objektyvus blogis, jį gaudantis komisaras Lebelis – objektyvus gėris. Pulkininkas, iš kvailumo ir tuščiagarbiškumo trukdantis Lebeliui, yra objektyvaus blogio parankinis, o britų premjeras, duodantis nurodymą savo policijai visomis išgalėmis padėti varliaėdžių kolegoms, objektyvaus gėrio atrama. Trileris ištrintų ribų pasaulyje virstų parodija, FF to nepakęstų. Beje, smurto knygoje ne tiek jau ir daug, nors visi jo epizodai - įsimenami.

Na, ir pabaigai. Žinote, kas mane labiausiai knygoje sužavėjo? Ne, ne Šakalas ir jo velniškas išradingumas, profesionalus pasiruošimas užduočiai, ne ginklų detalės ir suklastotų dokumentų gavimo būdai. Sužavėjo tas įtikinamumas, kuriuo aprašytas kelias, kaip iš nereikšmingos užuominos seklys išgliaudo sąmokslą ir jo vykdytoją. Jeigu reiktų iliustracijos apie tai, kad nusikaltimo nebūna be pėdsakų, „Šakalo diena“ tam geriausias pavyzdys, nors tai – ir fiction .

Ką gi – rekomendacijos. Knyga subalansuota vyrams, netgi patinams, bet gali patikti ir energingesnėms moterims, ypač toms, su... patys supratote. Knygą gali netgi skaityti aukštosios literatūros gerbėjai, kai pavargs šifruoti postmodernių žaidimų kodus. Nepulsiu vėl skaityti kitų FF knygų, bet jeigu papuls po ranka – kodėl gi ne. Už „Šakalą” galima ir pora „Odessų” atleisti.

Kvintesencija

„Hermeneutika“ nuo pirmojo šio žodžio pasirodymo XVII a. reiškia aiškinimo mokslą arba meną. Iki XIX a. Pabaigos ji paprastai įgaudavo pavidalą teorijos, žadėdavusios pateikti menui deramo aiškinimo taisykles.

Vos į rankas paėmus šią knygą, tampa aišku, kad teks labai pasistengti ir ilgai paplušėti, kad tai, ką nori pasakyti autorius suprastum ir svarbiausia – atsimintum. Jau pirmieji puslapiai nežadėjo nieko gero – teko skaityti po kelis kartus, vėliau ėmiau žymėtis atskirus sakinius, o galėsiu – ieškoti papildomos medžiagos, kad suprasčiau, ką Jean Grondin nori pasakyti, savo kalboje vartodamas ne tik gausybę nesuprantamų žodžių, bet ir nuolat prikaišiodamas tekstą įvairių filosofų pavardėmis. Tikriausiai autorius yra tikras Imanuelio Kanto gerbėjas, nes akivaizdu, kad galvoja, jog tai, kas svarbu, paprastai tiesiog nepasakoma.

Knygoje daugiausia vietos skiriama pačiai hermeneutikos raidos istorijai, kuri taip pat gali būti labai prieštaringai vertinama. Aišku tik viena – pradžią šiam aiškinimo mokslui arba menui davė Biblijos interpretacijos, nepamirštant ir visų kitų, daugiausia religinių tekstų.

Pirmoje dalyje – „Apie hermeneutikos priešistorę“, trumpai apžvelgiama Filono, Origeno, Augustino, Liuterio, Melanchthono ir Flakijaus kalbinės įžvalgos universalumus. Bandoma pažvelgti į jų, kaip savotiškų hermeneutikos kūrėjų virtuvę, kaip jie interpretavo tekstus ir panašiai. Toliau - vėlesnių filosofų pasiekimai ir, aišku, pagrindinis akcentas – Hansas Georgas Gadameris ir Martynas Heidegeris, bet vis tik autorius nesistengia pačios hermeneutikos pavaizduoti būtent kaip šių dviejų filosofų „nuopelno“.

Tai kas gi ta hermeneutika, paklausite? Keisčiausia, kad jos apibrėžimų ir apibūdinimų knygoje apstu, bet jų visų čia nesudėsiu, o imtis konkretaus įvardijimo - sunku. Mano nuomone, pagrindinė hermeneutikos užduotis – suprasti ir paaiškinti. Ir ne tik atskirus tekstus, bet prasibrauti iki pačios egzistencijos. Ir bene didžiausias dėmesys čia, bet kuriuo atveju, skiriamas kalbai, žodžiui, mąstymui ir suvokimui.

Tik kvailiausia, kad apie hermeneutiką šioje knygoje yra kalbama taip, kad galima ir nė velnio nesuprasti, nesuvokti ir neišmąstyti. Bet tokie jau tie filosofai, kad juos kur galas. Už tai man jie ir patinka.

Kietas riešutėlis

Dideliu klausimu turbūt galima vadinti kiekvieną, į kurį nerandi atsakymo. Arba kiekvieną, kuris reikalauja to atsakymo paieškoti. Pavaikščioti atminties ar vaizduotės knibždėlynais, pasirausti po savas ir po svetimas patirtis. Ir turbūt likti ten pat, kaip ir prieš kelionės pradžią. Dabar skeptikų valanda užgiedoti „tai kokia čia prasmė?“. Ogi didelė, kaip ir patys klausimai.

Jubiliejų švenčiantis Nacionalinės premijos lauretas Juozas Aputis leido kyštelėti nosį į jo pokalbius su rašytojais, kritikais, leidyklų atstovais. Knygoje atskleista ne virtuvinių pašnekesių išklotinė iš serijos „ko jūs dar nežinojote“. Beveik visi šie interviu buvo publikuoti įvairiuose leidiniuose. Beje, turbūt pirmą kartą teko laikyti rankose knygą, kurioje yra bibliografinės pastabos, bet nėra turinio! Bet ne apie turinius daina čia. O apie vieną turinį. Žmogaus, vaikystės, literatūros, sovietmečio, pamokymų ir prisiminimų turinį.

Kas skaitys tokią knygą? Tikriausiai visi, kas turi prievolę ar laimę susipažinti su J.Apučio kūryba. Moksleiviai ir studentai, nes kontekstas nagrinėjant autoriaus kūrinį – tai juk taip svarbu! Ir aš – paprastas skaitytojas, ne iš naudos ar būtinybės, bet iš žingeidumo prisiliesti prie žmogaus minčių. Kurios šį kartą jau neužkoduotos jokiais herojų vardais nei likimais.

Skirtingų pašnekovų vedinas J.Aputis keliauja skirtingais keliais. Gintarė Adomaitytė sako: ”Kaip rašote? Laukiate įkvėpimo ar kas dieną, po truputį?” (p.83).Liudvikas Jakimavičius klausimus ištraukia iš pačių J.Apučio herojų lūpų: ”Tai kaip tu išsilaikei gyvas?” (p.67). Su Valdu Kukulu pokalbis vyksta raštu. Kelionė padalinta lyg į savotiškas dvi tematines dalis – sovietmečio ir šiandienos Lietuvos, sovietmečio ir šiandienos žmogaus. Vieni interviu daryti prieš pora metų, kiti – prieš tris dešimtis. Bet tas „sovietizmas“ išlenda ne vien 1971-aisiais vykusio interviu klausimu „Kaip Jūs apibrėžtumėte tarybinio rašytojo pilietinę pareigą, jo vietą šiuolaikiniame pasaulyje?“ (p.34). Man ir daugeliui mano bendraamžių tokie pokalbiai – lyg istorijos vadovėlis. Ko sava atmintis nesiekia, to ieško smalsumas. Smalsumas, kuris pasmerktas nepatikrinti, kiek tiesos yra tau sakomoje istorijoje. Bet šiuo atvejuskaitytojui turbūt ir nereikia tiesos. Bent jau mane mažiau domina statistinės sovietmečio istorijos, teorijos, statistiniai piliečiai ir statistinė kasdienybė. Norisi žinoti vieno žmogaus istoriją.

Vadinti šiąknygą autobiografija būtų nevykusi mintis. Ypač jei autobiografiją suvokčiau kaip faktų, datų, prisiminimų ir pamąstymų apie savo būtį rinkinį. J.Apučio atsakymai - lyg visuma to, ką įkvėpė Zervynos, ką suformavo tėvų išmintis, sutvirtino sovietmečio užtvaros, gimstant įdavė Dievas. Atrodo, kad pamąstymai apie rašytojo kelią, kolegų konkurenciją, patirtas skriaudas jam mažiau svarbūs ir įdomūs nei pats žmogaus kelias, pati literatūros esmė, pats klausimo ir atsakymo gyvenimas.

Stilistiškai ramiose, „aputiškose“ eilutėse vis dėlto daug pasipiktinimo, priešinimosi tam, kas vyksta šiandienos Lietuvoje. Nuoširdaus, gilaus, esminio. Vis dėlto, mano nuomone, ne visada pamatuoto, gal paskubėto supeikti. „Barmeniškos“ šypsenos, baidarėmis plaukiantys poilsiautojai – tik kelios detalės, pakliuvusios rašytojo nemalonėn. Man pasirodė, kad knyga yra ir savotiškas manifestas. Bandymas visuomenei sušukti didelius klausimus. Visuomenės ligas diagnozuoti lengva. Kur kas sunkiau bent pradėti jas gydyti. Bet gal viskas prasideda nuo mažų atsakymų? Tačiau J.Apučio atsakymuose jau slepiasi daug nusivylimo. O nuoskaudos, mano nuomone, gali žaizdą tik įaitrinti, bet ne išgydyti.

Apie esė iki šiol neužsiminiau neatsitiktinai. Iš konteksto tematine prasme jos neiškrenta. Bet neatsikračiau įspūdžio, kad sudėti tas kelias esė knygos pabaigoje buvo paskubėtas sprendimas.

Knyga neatvers J.Apučio mūzų sąrašo, neleis įkišti nosies į jo piniginę. Net neleis jo pažinti geriau, nei tą leidžia pačios knygos. Gal iš tiesų apie literatūrą nereikia kalbėti – reikia ją tiesiog skaityti. Bet žmogus taip pat yra kūrinys. Ir jį skaityti taip pat gera, ypač jei jis „aputiškas“.

Dideliam žmogui – dideli ir klausimai

"Septyni metų laikai" - pirmoji Pauliaus Norvilos eilėraščių knyga. Autorius man atrodo jaunas, nors cituojant "Pravdos" (2006, gegužė) interviu, jam "jau 20 metų", o cituojant tos pačios "Pravdos" anotaciją - jo "eilės gražios ir paprastos kaip obuolys". Teisingai. Taip ir jautiesi skaitydamas: daugelis pastebėjimų yra lyg ir iš tavo paties gyvenimo, bet pasakyta šiek tiek gražiau. Tai kasdienybė, įvilkta į muzikaliai rimuotą poezijos rūbą. Šiais laikais atiduoti skaitytojų teismui rimuotus eilėraščius reikia didelės, net, sakyčiau, grafomaniškos drąsos. Taip rašyti buvo galima dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Ir dvidešimtmetis (neo)romantikas Paulius Norvila tuo metu būtų tikrai pagirtas tarp vyrų. O štai šiandien tokia poezija rizikuoja atsidurti ant sentimentalios moteriškaitės naktinio stalelio. Tačiau nevykime Dievo į medį. Ne veltui poetas ir literatūrologas Tomas Venclova išsitarė: "Talentas neginčijamas. Dėl kai kurių eilučių tiesiog aiktelėdavau". Tie žodžiai juodu ant balto nusėdo ant knygos nugarėlės. Su tokiu įvertinimu nesiginčysiu ir aš. Kiekviename eilėraštyje rasime po kelias (na, tarkime, penkias-septynias) eilutes, kurios neginčijamai liudija: išaugs iš to daigelio poetas. Jei tik bus kritiškas sau ir neužmigs ant tos pačios knygos nugarėlės gyvuoju klasiku praminto Juozo Erlicko paklotų laurų: "Man čia viskas gražu. Seniai tokių esu ir skaitęs". Deja. Gal viskas ir yra gražu, bet gerai - toli gražu ne. Ieškant tobulo skambesio, į kiekvieną (!) P. Norvilos tekstą ima ir įšoka atsitiktinis žodis ar eilutė, atsiranda daug balastinių abstraktų ("na kodėl tiek balasto / ir tiek nevilties", p. 83), frazių, aiškinančių kas ir taip aišku, a la sentencijų (" juk ginklas / be karo tampa tik našta žalinga ", p. 16). Daugžodžiaujama, bet nepasakoma nieko: tiesiog atkakliai rimuojama įsivaizduojant, kad poezija be rimo - netikra. Tačiau poezija - ne tik rimas. Todėl dabar - apie tai, kas liktų to balasto atsikračius.

Skaitydamas Norvilos poeziją patenki į miestą, kuriame pats gyveni: viskas yra pažįstama, išbraidyta, aišku. Ir - tarsi nieko nevyksta, tik "šluoja stogus pavėsis, / kreivai pradarytos durys / ir sklinda dirbtinės šviesos" (p. 15). Tačiau tame sustingusiame mieste būna momentų, kai " laikrodis pameta laiką " (p. 28 ). Ir nuo čia, kaip pasakytų rimti literatūros tyrinėtojai, įžengiama į kitą - poetinį - laiką ir pasaulį, kuriame prasiskleidžia metaforos: "raktas užnuodija spyną", "paukščiai pameta rūką", o žvilgsnis užkliūva už įskilusio bažnyčios varpo… Eilėraščių veikėjas galėtų būti koks nors valkata intelektualas - "klonuotas senas herojus", klajojantis gatvėmis: "aš toks - iš stoties į stotį, / iš miesto į miesto kraštą / ir kartais centrinė aikštė, / o kartais pakampės baras" (p. 15). Įaudrinta vaizduotė regi miestą kaip pasaką - čia jauni romantikai bastosi tarp sapno ir realybės: "tu sapnuosi mane, o aš nieko nejausiu / nei spalvoto rudens, nei vienspalvio šlavėjo, čia kartoninių sienų namai ir auksinės kaliausės, / ir į bunkerius miestas šaltai sutemom panašėja" (p. 92 ), "aš kaip vakar, taip šiandien - vėluoju naktim, / kurias dengia drakonų šarvai " (p. 95), patenkama "ten, kur ganosi pūkas avies, / ten kur sninga truputį į viršų / ir pasimeta paukščiai tarp pirštų, / kopia milžinas stiebu žolės" (p. 19). Pasirodo trapi mylimoji: "tavo pėdos mažos snaigėm krinta" (p. 77), kurios paslapties eilėraščio herojus įminti nesugeba: "tavo mintys - detektyvinis romanas, algoritmais nusitrynusiais nuo vėjo" (p. 77). Prieš jausmus mylimajai nublanksta net ir užklydusios mūzos grožis: "ji vaikšto tyliai, be klaidų / grakšti ir paprasta, sakytum, / bet kas iš to, jei ten ne tu" (p. 74). O kokia tu? - "…kavos skonio. tavo rūbas - juodesnis už lietų, tavo kvapas - tirpesnis už orą" (p. 29). Sutinkama ir… prasilenkiama, nes sapnas ne tas, nes susitikti reikia tik ten, kur "bus daug šviesos ir daug vietos, bus sodas / ir gal gėlės žydės, jeigu jų pasodint nepamiršim, / ant aukščiausios kalvos… […] / tik žinau - ten sapnuosim viens kitą ir tyliai nurimę / suvoksim, jog pasakos vėlgi, kaip visad - iš šiaurės į pietus." (p. 93).

Taigi, kaip kažkada teigė klasiku tapęs poetas Henrikas Radauskas: "Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu." Ar ne taip, Pauliau? Bet kaip vis dėlto gera, kad tokių tikinčių pasaka ir ją sekančių poezijoje dar atsiranda.

būk prakeiktas, karaliau, už naktį,

kada baigėsi tūkstantis pasakų,

bet lieku amžinai tau skolingas

už tą vieną, kuri vis dar tęsiasi

(p. 46)

Romantizmo renesansas?..

Kai pirmą kartą išgirdau apie šią knygą, nusistebėjau, kodėl atskleisti monsinjoro likimo ėmėsi literatūrologė. Tačiau perskaičius knygą neliko jokių abejonių, kad to iš tiesų vertėjo imtis tik šiai autorei. Ir ne todėl, kad ji būtų buvusi artimiausia K.Vasiliausko sielos bičiulė, jo dažna pašnekovė ar pamokslų klausytoja.

Pasak autorės, „žmogaus asmenybė yra ypatingas tekstas, ypatinga dvasinė struktūra“ (p.10). Literatūrologė V.Daujotytė monsinjoro asmenybę analizuoja iš tiesų kaip Dievo tekstą, nepamiršdama nei jo sakinių centrų, nei vietos kontekste, nei pabaigos žodžio. Knygos pradžioje autorė klausia, „kas galėtų būti šios knygos, kurioje Monsinjoras matomas iš pasaulio, skaitytojas?“ (p.24).Tas gražus pastebėjimas – „matomas iš pasaulio“ – lydi kiekviename puslapyje: savo didžiąją paslaptį žmogus nusineša su savimi, ir nei literatūrologai, nei filosofai, nei paprastas skaitytojas jos nepastvers ir nesulaikys. Knygoje to ir nesistengiama padaryti. Lieka tik tas prisiminimas, pamatytas iš šalies, „iš pasaulio“. Bet kartais likusiesiems jis gali atstoti daugybę pamatinių dalykų.

Stilingumu išsiskiriantis tekstas, ypatinga atida žodžiui, vengimas nereikalingo sentimentalumo – vargu ar žinant, kas yra teksto autorė, nustebina tokios knygos savybės. Vis dėlto unikalumas slypi V.Daujotytės pasirinktame požiūryje. Kampas, į kurį atsistojusi autorė nužvelgia kunigo likimą – literatūrinis, itin glaudžiai susietas su amžininkais poetais, jų kūriniais, rezistencinėmis nuotaikomis. Knygoje gausu eilėraščių, taip pat – poetų ir rašytojų minčių, pasisakymų, užuominų. Natūralu – juk pačiam monsinjorui literatūra reiškė ypatingą vietą jo gyvenime. Kartu ši knyga – tai lyg subtilus raginimas atsigręžti į knygą, į perskaitytą pasaulį, į rašytojo jėgą. Knyga formuoja, veda, skatina, ugdo. Ir monsinjoras – puikus to pavyzdys. Nors pats nemėgęs rašyti ir sakęs, kad nei Kristus, nei Sokratas neužrašė nė žodžio, vis dėlto atmintinai citavo patikusius eilėraščius, literatūros klasikos ištraukas. Perskaitęs šią knygą net didžiausias skeptikas turėtų įsitikinti,kad egzistuoja skirtumas tarp literatūros kaip pomėgio ir literatūros – kaip būtinos sąlygos išlikti, kaip nepasotinamo, vis didesnio sielos alkio žadintojos. F.Dostojevskis, B.Brazdžionis, J.Marcinkevičius, V.Mykolaitis – Putinas, S. Nėris, M.Proustas, T.Venclova– visus šiuos skirtingus autorius jungia vienas skaitytojas. Visų skirtingas nuostatas vienija monsinjoro tolerancija, atlaidumas, pagarba.

Memuarai, mano nuomone, yra itin slidūs toje vietoje, kur prasideda beribis mirusiojo garbinimas ir iškėlimas į šventuosius, pamiršus jo žemiškąsias nuodėmes ir silpnybes. Šioje knygoje paliečiama ir kita, ne tokia fasadinė, mažiau vieša monsinjoro pusė. Abejonės, vis prašmėžuojanti saviironija, subtilus humoro jausmas, o kartais – tiesiog nuovargis, persisotinimas vienatve, laukimas žmogaus, laukimas artimo... Lyg dar kartą patvirtinantys – žmogaus asmenybė yra ypatingas tekstas. Itin daug pasakantis man pasirodė kelis kartus knygoje pakartotas monsinjoro „jie mano, kad aš savas, o aš ne visai savas...“ Pasaulietiškasis mūsų bruožas savintis, prisiskirti sau, kai neužtenka vien prisišlieti, kai norisi išsikovoti teisę šlietis nuolat ir tik vienam pačiam – kiek tai kainavo tokiam jautriam ir subtiliam žmogui? Ar kainavo? Knygoje gražiai perteikti monsinjoro subtilūs dvasiniai niuansai, jautimas, kada ir dėl ko yra reikalingas, net žinojimas, kad kartais jis šaukiamas vien dėl galimybės pasireklamuoti.Tačiau ir tą skausmingą supratimą lydi žinojimas – ten esu reikalingas, esu ten šaukiamas, esu...

Knygoje nepersisotinta ir monsinjorą pažinojusių žmonių prisiminimais. J.Stauskaitė apie monsinjorą sakiusi „nežemiškas žemiškumas“, J.Ivanauskaitė užsimena apie jo meilės sampratą, Tėvas Stanislovas lageryje vadino K.Vasiliauską Kultūros ministru. Iš brangiausių, šilčiausių prisiminimų dėliojamas koliažas neryškus, nešaukiantis, bet gal todėl ir įdomus daugeliui kartų.

„Ką Dievas norėjo apdovanoti, leido su Tavimi susitikti“ – ši, kaip mena V.Daujotytė, sentencija buvo užrašyta ant Vilniaus Arkikatedros atsisveikinimo su monsinjoru dienomis. Norisi pridurti – leido prie Tavo žodžio bent prisiliesti.

Apie tai, kas iš tiesų telpa žodžiuose „šviesios atminties“

Kai mėginu kapstytis po smegeninę ir prisiminti skaitytus amerikiečių autorius, kuriuos galėčiau pavadinti „moderniais”, galvoje vienos „modernios senienos”: Jack Kerouack, Jerome Salinger, Charles Bukowski, visas būrys fantastų… Ne, nė už ką negalėčiau pasakyti, kad esu susipažinęs su modernia, būtent vėlyva modernia JAV literatūra.

„Kosmopolis” patraukė labai paprastu faktu – viena pažįstama pastebėjo, jog tai – „sušvelnintas” Hoellebecq‘o variantas. Mesjė kūryba, nežiūrint visų drastiškų ekscesų, man tikrai patiko. Nusprendžiau susipažinti ir su misteriu Don DeLillo. Į jo gimimo datą atkreipiau dėmesį tik perskaitęs knygą – 1936! Taigi, jam… 70 metų! O knyga – vos dvejų metų senumo. Dabar logiškas jūsų klausimas būtų – kokia moderni literatūra iš 70-mečio senuko? Turbūt jis, kaip, pvz., dauguma mūsų įamžėjusių tautiečių, reflektuoja senųjų dienų impresijas, liūdi dėl netikusių laikų ir papročių? Ponai, nė velnio! Nežiūrint to, kad misterio DeLillo rašymo stilius man kažkuo priminė senąjį lietuvių modernistą A. Škėmą, pagal tekstą niekaip nebūčiau atspėjęs rašytojo amžiaus.

Erikui dar nėra trisdešimties, bet jis „varto“ tokias sumas, apie kurių dydžius turbūt niekas iš mūsų nesvajos ir būdami vyresni. Jo būstas ir ofisas – ilgas, baltas limuzinas, kurio interjeras vertas fantastinių filmų dekoracijų. Dabar multimiljardieriaus galva užimta vienintele operacija – sulaukti jenos kritimo ir taip padaryti kažką panašaus, ką kapitalizmo geradaris Georgas Sorosas padarė su D. Britanijos svaru sterlingu, tik be jokios apgailėtinos filantropijos. Tik štai reikia apsikirpti, o nuolatinė kirpykla – kitame Niujorko – miesto, kuris niekada nemiega – gale.

O dabar labai ramiai galite nekreipti dėmesio į visos ankstesnės pastraipos turinį, nes ši knyga – tai ne „Wallstreet” novelizacija ir visi jenų kilimai ar kritimai – tik detalės. ** Svarbios kitaip , bet detalės.

„Kosmopolis“ – romanas – vaizdas, romanas – įspūdis, romanas, kuriame stebėtinai derinasi pašėlęs kasdienybės tempas ir stingdantis akimirkos lėtumas. Eriko kelionė galėtų vykti bet kuriame megapolyje, Niujorkas čia tik sąlyginė vietovė, savyje sukaupusi progreso ir civilizacijos dūzgesį. Dūzgesyje gyvena skubantys žmonės: ar tai būtų pats Erikas, ar jo žmona, ar finansininkė, ar meilužė, ar anarchistai, ar policija, tuoj pat išardanti anarchistų barikadas. Net ir žmonės čia susidegina greitai. O Erikas laukia. Laukia, kol kris jena, ir kol jo didelis, baltas limuzinas, lėtai rėplios iš vieno kamščio į kitą, kol daktaras, baigdamas kasdienį hipochondrijos kankinamo kliento medicininį patikrinimą, apžiūrės jo prostatą ir paprastai ištars „jūsų prostata asimetriška“. Kol jo asmens sargybinis Torvalis ramiai žingsniuos arba meistriškai guldys ant kapoto anarchistus, vis tiek išpaišysiančius limuziną grafitais. Net ir ištikus staigiam krachui, šūviai bus lėti, pokalbiai – neskubūs, nors ir lakoniški, atomazga – netikėta.

Skaitydamas „Kosmopolį“ dažnai jautiesi surrealistiškai. Kaleidoskopiškai besikeičiančių vaizdų ir intensyvaus, bet lėto Eriko vidaus gyvenimo jungtis taip užpildo smegenis mintimis, kad knygos greitai nepaskaitysi, ji pati tiesiog privers surasti laiko pamąstyti, grįžti prie atskirų epizodų vos juos perskaičius. Knygoje nėra pirmo ir antro sluoksnio, joje tiesiog yra turinys beveik niekuo neprimenantis to, kas mums pirmiausia asocijuojasi su žodžiu „Amerika“, t.y. paviršutiniškumas ir action . Nepasakyčiau, kad tai – lengva knyga. Ne, tai, gink Dieve, ne Hoellebecq‘o kankynė seksu ir cinizmu, bet ji irgi neglaisto kampų, o kai kurios scenos (pvz., su susideginančiu žmogumi) priverčia šiurpti. Beje, dar labai glumina tai, kad net ir tai, kas, protu vertinant, atrodytų tarsi personažo šaržavimas, humoras (pvz., yra ten toks „pyragaičių teroristas“), iš tiesų yra labai rimta, ir knyga, bent jau manęs, neprivertė nė karto džiugiai nusišypsoti. Nejuokinga – nei neįtikėtina hipochondrija, nei keistuoliai teroristai, gąsdinantys kavinės gyventojus nudvėsusiomis žiurkėmis, nei „kerštas” žmonai. Herojaus savęs paieškos žvėriškai intensyvios, bet tuo pačiu kažkokios tuščios, bevaisės - tarsi miestas, kuris, rodytųsi yra vientisas, bet giliau pažvelgus suskyla į tūkstančius mažų, labai individualistiškų gyvenimų.

Anglai turi sunkiai išverčiamą žodį – weird , kuris reiškia ir keistumą, ir neįprastumą, ir nenormalumą, ir lemtingumą. Tai štai – ši knyga yra weird, ir vargu ar kiekvienas ją norės priveikti iki galo. Bet jeigu įveiksite – turėtumėte nesigailėti.

Į save