Kaži ar rasis toks neišprusėlis, kuris nebūtų girdėjęs apie Bibliją. Nors atlikus gatvėse "Klausimėlio" apklausą rastųsi ne vienas sakantis, kad tai maldaknygė, knyga apie Budą ar pan. Man nė motais tokie atsakymai, kaip ir tai, kad pats prieš porą savaičių nebūčiau pasakęs, ar Galijotas yra Senojo Testamento veikėjas, ar Rable "Gargantiua ir Pantagriuelis" personažas. Man šiek tiek rūpėjo mano pačio nežinojimas, kas pasakojama Biblijoje, perkamiausioje knygoje pasaulyje.

Mano mokyklinės tikybos pamokėlių žinios sustojo kažkur prie Ievos polinkio į nuodėmes ir Abraomo sanguliavimu su tarnaite, Saros sutikimu. Buvo ir bandymas skaityti Šventojo rašto tomus, bet tada tai buvo dar sudėtingiau, negu Homero hegzametras. Tad buvo pats laikas vienu šūviu nušaut du zuikius: sužinot Biblijos istoriją ir tuo pačiu atsakyt sūnui į jau pradedantį atsibost klausimą "kas yra Dievas?".

Iš pradžių skaičiau aplinkiniams nesiafišuodamas - visgi Biblija vaikams. Pirmuosius puslapius įveikiau kartu su sūnumi, kuris greit nusprendė, kad Dievas yra negeras, nes išvarė žmones iš rojaus, sukėlė potvynį, neleido užbaigti Babelio bokšto ir pan. Be to, klausimas, kas per daiktas yra Dievas, vaikui liko atviras ir šis gražiai, Izaokui beieškant žmonos, nuo tolimesnio "Biblijos vaikams" skaitymo nusimuilino. Manykime, kad ateityje šios knygos skaitymą pratęs (kad ir panašiomis paskatomis kaip mano) Aš taip pat neėmiau eskaluoti temos apie tai, kaip šimtametės moterys gali gimdyti, ar jog Nojaus laivas, kad tilptų visų pasaulio gyvūnėlių poros, turėjo būti didesnis už amžinatilsį Titaniką. Šios ir kitos antikrikščioniškos Biblinės banalybės taikliai pažymėtos Marko Tveno "Adomo dienoraštyje". Bet manau, kad Biblijos nereikia suvokti kaip rimtos realiais faktais paremtos istorijos - tai tiesiog gražus hiperbolizuotas pasakojimas, kuriame įtvirtintos paprastos ir visiems priimtinos gyvenimo tiesos apie tai, kas iš principo yra teisinga, o kas ne.

Nežiūrint į akivaizdžius krikščioniškosios istorijos pramanus ir tai, kad šiomis dienomis vėl paūmėjęs ažiotažas dėl D. Brown'o keliamų "mįslių" ir jo oponentų veiksmų, perskaityti tiek Senąjį, tiek Naująjį Testamentą yra pravartu ir mažam, ir dideliam. Biblija - tai knyga, kuri gali įskiepyti ne tik tikėjimą į dievulį, bet mažą gali išmokyti elementarios gėrio sampratos, o didelį - bent suvokti, kas turima omeny vartojant tokius palyginimus kaip "geras kaip samarietis", "išmintingas kaip Saliamonas" ir pan. bei suvokti kitur minimų Biblinių personažų kontekstą.

Žinau, kad yra ne viena knyga, kurioje taip pat savais žodžiais atpasakojamas Biblijos tekstas, bet ar jos geresnės, ar blogesnės už čia minimą, neskaičius sunku pasakyti. Myrray Watts perpasakotas tekstas ganėtinai suprantamas. Sakiniai nesudėtingi. Knygos gale pateikiamas Biblinių žemių žemėlapis, kas leidžia vaizdžiau suvokti atpasakojamų istorijų geografinę vietą; taip pat yra žodynėlis, kuris netgi man per trumpas. Tad sunku nustatyti, kokio gi amžiaus vaikui skirta ši "Biblija vaikams".

Knygoje gausu H. Cann iliustracijų, kurių meniniu lygiu drįsčiau suabejoti. Visi piešiniai atrodo lyg nuspalvintas štrichas, spalvos šaltos, bruožai kampuoti, veidai visų vienodi. Šiais laikais net nemokantys skaityti vaikai mieliau vartys kokį "Antino Donaldo" žurnalą, negu šios "Biblijos vaikams" paveikslėlius. Ir kaip atsakyt vaikui į klausimą, kurį šis uždavė pamatęs 24 puslapyje į Nojaus laivą keliaujančius vėžlius: " ar tie vėžliai nemoka plaukti, kad bijo potvynio? " .

Nors ir vaikams, bet tai - Biblija

Visos meilės istorijos, visos jos geometrinės figūros ir evoliucijos stadijos jau aprašytos milijonus kartų talentingų ir ne tokių talentingų žmonių, o prieš tai – išgyventos milijardų pasaulio piliečių. Ir visos meilės istorijos atrodo banalybių banalybė...kol tai neatsitinka tau pačiam. Tai kam rašyti dar vieną?..

Nežinau, ar šito savęs klausė ponas Martin Suter. Atvirai kalbant, nežinau, ar be jo knygos literatūros pasaulis būtų gavęs galą. Jo romane viskas labai paprasta: Davidas įsimyli Mari, bet Mari neįsimyli Davido. Norėdamas sužavėti merginą, rastą svetimą knygos rankraštį Davidas perduoda Mari kaip savąjį, o ši neatsiklaususi atiduoda leidyklai. Toliau viskas beveik happy end : mergina jį įsimyli, leidyklos pešasi dėl knygos, pinigai ir pripažinimas auga ne lėčiau nei kaltės ir baimės šešėlis...o dar atsiranda vienas asmuo, kuris puikiai žino Davido paslaptį... tas „beveik“ čia ir yra svarbiausia.

Štai ir viskas. Nėra jokių šimto puslapių apimties monologų apie gyvenimo prasmę ar panašiai. Autoriaus stilius toks lakoniškas, kad veikiau primena laikraščių, o ne literatūrinį tekstą. Knyga sukramtoma taip pat greitai, kaip koks nors storesnis „gyvenimo būdo žurnalas“ troleibuse ar eilėje prie stomatologo durų. Tačiau romanas įsimena ilgiau. Gal būtent tas lakoniškumas ir verčia patį skaitytoją giliau paknebinėti veikėjų charakterius ir pačią meilės anatomiją. Pavyzdžiui, ar Mari įsimylėjo žmogų, ar rašytoją? O jei to rašytojo niekada ir nebuvo?.. Ar tokia meilės istorija gali baigtis laimingai? Ar apskritai meilės istorija gali baigtis laimingai?.. Gal visi jausmai trunka, kol esi juos įsikalbėjęs?.. Dingteli, kad kol verpiu tokias mintis, M.Suter stebi tokius painius labirintus trindamas delnais, nes toks ir buvo jo tikslas.

Knygos viršelyje rašoma, kad autorius „ironiškai vaizduoja gerai jam pažįstamus leidybos pasaulio užkulisius: sensacijų godūs leidėjai, pervargusios leidyklų redaktorės...“ Vis dėlto man pasirodė, kad šią temą užgožia meilės istorija. To amžino noro būti mylimu ne už tai, kad rašai ar skaitai, bet tik už tai, kad esi. „Lila, Lila“ – tai ne „Diringas“. Reklamos ir PR čia kur kas mažiau, nei galima pagalvoti perskaičius knygos aprašymą. Gal ir gerai.

Tikriausi ir meistriškiausi knygoje man pasirodė veikėjų dialogai. Tokie atsainoki, paprasti, lyg ištraukti iš troleibusų, kavinių, kino salių konteksto. Tokie, kokiais kreipiamės į mylimus ir nemylimus – lyg jie būtų visai vienodi. Bet turbūt ne toks šios knygos moralas. Moralas turbūt tik vienas – taip gyvenime būna. Ir gerai, jei toks gyvenimas šįkart – ne tavo.

Trumpa meilės ar savimeilės istorija?

Tai bent papuoliau – pirmiausia išklausiau ekspertų ir autoriaus kalbas knygos pristatymo metu A. Mickevičiaus bibliotekoje ir tik tada sėdau rašyti apie Gugį. Viena vertus – dabar tikrai sunku formuluoti viską naujai, o juolab išsakyti savais žodžiais; kita vertus, nėra to blogo, kas neišeitų į gera – nes pasiklausiusi gerbiamos aktorės Kristinos Gudonytės skaitomų knygos ištraukų, pasakojimą pamačiau truputį kitaip. Galiausiai – tokiu atveju yra labai puiki proga polemikai apie tai, kas žinoma ir kas tik nutuokiama.

Labai daug buvo kalbama apie knygos tikslinę auditoriją. Mano akiai, apibrėžti tikslinę auditoriją „knyga vyresnio mokyklinio amžiaus vaikams” yra truputį trumparegiška. Arba „visai šeimai” (nes visokių šeimų yra). Geriausiai tikslinę auditoriją turbūt apibūdintų žodis „svajotojai”, bet tai, deja, ne leidyklinis terminas.

Knyga ypatingai turėtų patikti tiems, kurie nemėgsta galvoti – ką ir kodėl autorius pasakė taip ar kitaip, kodėl parašė šitą, o ne kitą. Taip pat tiems, kurie myli gamtą, mėgaujasi įvairiausio stiliaus istorijomis bei skaito jas pasigardžiuodami ir pasičepsėdami. Tai yra gera gražaus turinio porcija. Tiesa, gal replikų autorius susilauks iš istorikų – mat tiems, kurie ne istorikai, įvykių datos – metai šen ar ten – nėra taip svarbu, o tie, kurie istoriją nors kiek gano, turbūt puls ginčytis – ar čia buvo, ar čia ką? O autorius, akivaizdu, mėgavosi tuo, ką rašė – vien jau ko vertas įrašas knygos gale 1998 – 2004! Mėgavimasis rašymu matyti ir iš ramaus, neskubraus rašymo stiliaus, gražios lietuviškos kalbos, daugybės apibūdinimų, ištiktukų, herojų aprašymo. Kiekvienas knygos herojus – iš žmonių ar iš kaukų pasaulio jis būtų – tai atskiras pasakojimas, kurį labai nesunku įsivaizduoti, susikurti ar susapnuoti.

Tiesą sakant, smagu, kad per tokį neilgą savo gyvavimo laiką Gugis jau tapo įvykiu – internetinė svetainė su sakykla, skaitykla, regykla ir galimybe gauti protingojo senolio Urkio atsakymus į įvairius gyvenimo klausimus, naujienos ir visa kita. Akivaizdu – tai puikus komandinio darbo pavyzdys, taip pat akivaizdu, kad jau buvome pasiilgę lietuviškos literatūros (ne sausos dokumentikos) apie lietuvišką senovę.

Labiausiai netikėti knygos herojai – kas neskaitėte – nepatikėsite: Kuzia ir Nafania, gyvenantys kažkur gūdžiuose Gudijos miškuose, vilkintys siuvinėtus marškinius, sukantys vienas kitą iš įvairiausių situacijų ir šiaip gražiai bendraujantys. O ypač – jų baigiamasis žodis “ kruto ” (206 psl.). Šį epizodą – apie Gugio ir kitataučių mažiulių susitikimą – skaičiau su didžiausiu malonumu.

Kažkada rašiau, jog perskaičius knygą turi kažkas likti – galvoje, širdyje ar bent šypsena lūpose. Kas liko po „Gugio”? Pirmiausia – išmokau gražiai kaukiškai keiktis: “paršo koja”, pelkių glitena”, “po šimts šeškų” – tai juokais. Bet svarbiausia, ką duoda knyga – tai tikrai gerą pavakarį ir smagų skaitymą – ypač vaikams, kurių galvos užkištos šaudymais ir gaudymais. Be to, džiugu, kad knyga – lietuvių autoriaus ir kad viskas, kas rašoma – daugiau ar mažiau sava, nes Karlsonas – švedas, Mumiai Troliai – danai, o labai mažo protelio meškiukas Pūkuotukas – britas. Tad dabar turime savo herojų – Gugį, kuris sutalpina savyje visas gražiausias šitų mažųjų herojų savybes: irgi nedidukas, gudrus, drąsus, žingeidus, kartais – juokingas, svarbiausia – labai geranoriškas ir draugiškas.

O dabar subjektyviai: perskaičiau knygą mielai maloniai. Galbūt dėl to, kadvisada mėgau įvairiausio pobūdžio pasakas ir istorijas, o gal dėl to, kad pas mus, žemaičiuose, tokių istorijų – apie kaukus, maumus, baltažekius, aitvarus ir kitokias matomas-nematomas būtybes dar ir dabar apstu.

Tiesa, bandžiau ja dalintis su savo šešiamečiu, tad dabar tenka skaityti iš naujo, nes tik pradėjusi, ėmiau ir pabaigiau ją skaityti mažiui užmigus.

Bezdu bezdu bezdu purpt!

Remiantis leidyklos „Jotema“ perkamiausių knygų dešimtuko duomenimis, Dano Browno knyga „Angelai ir demonai“ yra... pati neperkamiausia šio rašytojo knyga. Antrasis šio autoriaus kūrinys galbūt taip ir nebūtų susilaukęs jokio dėmesio, jei ne garsusis „Da Vinčio kodas”, kurio priešistorė yrabūtent „Angelai ir demonai”.

Neslėpsiu, man asmeniškai tai labiausiai patikusi šio autoriaus knyga. Tam yra kelios priežastys. Visų pirma, čia nespekuliuojama religijos istorija, nemelodramatizuojama, bet keliama gana aktuali – mokslo ir religijos kovos tema.Daną Browną galima kaltinti dėl visų pasaulio blogybių (taip, beje, kai kurie ir daro), bet nereikia pamiršti, kad jis tik rašo perkamiausius romanus pasaulyje, kurie sugrąžina žmones prie knygų. Tik tiek! Galima kelti klausimą, kas geriau – skaityti Dano Browno knygas ar išvis neskaityti, bet tai jau kvepia retorika, o su retorika net Hamletui nelabai gerai baigėsi, todėl nereikėtų pernelyg įsijausti.

„Angelų ir demonų” centrinė ašis - Šveicarijos CERN (Conseil Europeen puor la Recherche Nucleaire) mokslo tyrimų įstaiga ir Vatikanas, kuriame vyksta konklava. Žavioji Viktorija Vetra ir neprilygstamasis Robertas Lengdonas bando išgelbėti pasaulį nuo baisios katastrofos, ir kad jau gelbsti, tai...

Trumpai tariant, tai detektyvas, kuris ir prikausto dėmesį ir t. t. ir pan. Tačiau aš norėčiau akcentuoti ne tai, kad jį malonu skaityti, kad jame yra nemažai įdomių mokslinių faktų, bet tai, kas išties jame geriausia – mokslo ir religijos kova.

Sena dvikova tarp mokslo ir religijos baigta. Jūs nugalėjote. Tačiau nugalėjote negarbingoje kovoje. Jūs nugalėjote ne pateikdami atsakymus į amžinuosius klausimus. <...> Kas yra šis dievas mokslas? Kas yra dievas, kuris siūlo savo žmonėms jėgą be jokių moralinių varžtų, reguliuojančių šios jėgos panaudojimą? <...> Jūs gausinate ir tobulinate masinio naikinimo ginklus, o popiežius keliauja po pasaulį maldaudamas lyderius uždėti apynasrį beatodairiškai pažangai.<...> Tačiau kas yra didesnis tamsos skleidėjas? Žmogus, kuris negali suvokti žaibo priežasties, ar žmogus, nejaučiantis pagarbos jo didybei? <...> Pateikite mums įrodymų, kad egzistuoja Dievas, sakote jūs. Aš atsakau - patyrinėkite teleskopais dangaus skliautą ir pasakykite man, argi gali nebūti Dievo. <...> Aš jūsų klausiu - kodėl jūs šito klausiate? <...> Argi mes patyrėme tokį dvasinį bankrotą, kad labiau tikime matematine neįmanomybe nei aukštesne už mus jėga? <...> Turėdami tikėjimą, mes esam atsakingi vienas kitam, sau patiems ir aukštesniajai tikrovei. Neturėdami tikėjimo, mes nesame atsakingi niekam .

Skaitant šią knygą man labiausiai ir įstrigo šios eilutės. Galbūt, kaip daugelis pasakys, ir čia Danas Brownas tik dar kartą pasityčiojo iš religijos, bet nepaisant to, aš manau, kad už viso komercinio „Angelų ir demonų” fasado jame galima rasti ne tik puikiai suregztą detektyvą, nors ir yra vietų, kurios akivaizdžiai „išspaustos“, o pats rašymo stilius niekada nebus garbinamas tikrų literatų. Galima pasakyti tik tiek, kad šios knygos nepatartina skaityti žmonėms, turintiems kritikams būdingų gerų kūrinių stereotipų.

Visiems kitiems - tai smagus detektyvas su trupučiu prieskonių. Ir nepamirškite -tai, ką randame, priklauso tik nuo to, ko ieškome.

Ko ieškosime? [a]ngelų ar [d]emonų?

„Penki ketvirčiai apelsino“ – tai paskutinė Joanne Harris trilogijos, kurią galima būtų pavadinti „kulinarine“ (visos knygos susijusios su maistu ir jo ruošimu), dalis. Pirmoji vadinasi „Šokoladas“, kurią leidykla „Versus aureus“ pristatė 2004 m. ir pagal kurią pastatytas to paties pavadinimo filmas su Juliette Binoche ir mano mėgstamu Johnny Depp. Antrąją dalį – „Gervuogių vynas“ – leidykla ruošiasi netrukus išleisti. Būtent toks trilogijos eiliškumas nurodomas įvairiose bibliografijose, todėl neleiskite suklaidinami knygos „Penki ketvirčiai apelsino“ nugarėlės, kurioje parašyta, kad tai - antroji dalis.

Ponia Simon atvyksta į kaimą ant Luaros kranto ir atidaro jame kavinę. Užeigėlę iš karto pamėgsta visi kaimo gyventojai, nes naujoji savininkė nuostabiai ruošia maistą. Tiesa, nesuprantamas vienas dalykas – kodėl ji įsikėlė į Dartigenų šeimos namą, kuris stovėjo apleistas nuo karo laikų, kai Dartigenai dėl bendradarbiavimo su vokiečiais buvo išvaryti iš Plovėjų kaimo. Rašytoja priežastį skaitytojams atkleidžia greitai: Simon namas mielas, nes ji yra jauniausioji Dartigenų dukra Frambuaza. Tačiau visa tai, be abejo, slepiama nuo kitų kaimo gyventojų, dar pamenančių, kad toje šeimoje buvo trys vaikai (dvi seserys ir brolis), kurie gyveno tik su motina, nes tėvas žuvo kare. Kadangi motiną kankino baisūs galvos skausmai, kartais ji dieną ar dvi neišeidavo iš kambario. Vaikams tokia liga net patiko, nes tokiomis dienomis jie darydavo ką nori. O kai gali daryti tai, ką nori, neabejotinai ir įsivelsi į bėdą. Būtent per atžalas ir motina pakliuvo į kaimelio žmonių nemalonę.

Slapčia sugrįžusi namo, Frambuaza maistą ruošia pagal savo motinos paliktą receptų knygą. Tačiau ši knyga – ne vien tik receptų užrašai, tačiau ir dienoraštis, kuriame motina žymėdavo savo mintis ar dienos įvykius. Jauniausioji Dartigen atžala nagrinėja receptus, skaito motinos prisiminimus ir po truputį sau bei skaitytojui atskleidžia vaikystėje patirtus išgyvenimus, kurie leidžia išaiškinti pagrindinę šeimos paslaptį.

Romane šie prisiminimai kartais pateikti labai sklandžiai ir skaitosi lengvai, o kartais teksto rišliu niekaip nepavadinsi ir todėl skaitymas tampa sunkesniu: reikia atidžiau sekti mintį, ne iš karto supranti, ką autorė nori vienu ar kitu sakiniu, epizodu ar įvykiu pasakyti. Ir nors jau kūrinio viduryje maždaug nuspėji, ką iškrėtė Dartigenų vaikai, tačiau knyga lengvai perskaitoma iki galo: sekti kaip vystosi visa ši istorija ir kuo viskas baigiasi tikrai įdomu.

Paklausite, o kur gi tie apelsinai minimi pavadinime? Jie tikrai yra, nors iš jų niekas negaminama (kaip ir knygoje nepateikiamas nė vienas receptas) – apelsinai romane skirti kitiems tikslams.

Pabaigoje dar paminėsiu, kad nors „Šokoladas”, „Gervuogių vynas” ir „Penki ketvirčiai apelsino” vadinami trilogija, tačiau nei siužetu, nei pasakojimo struktūra, nei pagrindiniais veikėjais pirmoji ir paskutinė dalis nėra panašios. Jas jungia kiti trys dalykai: abi jas parašė J. Harris, abi jos pasakoja apie produktus, kuriuos aš labai mėgstu, ir abi knygos man patiko.

Apelsinų kvapas

Vertimų į lietuvių kalbą daugėja, tačiau jų kalba prastėja. Ypač dažnai taip atsitinka su filmais. Didieji kino teatrai ar regioninės televizijos neretai neturi gerų vertėjų, kurie meistriškai išverstų filmą iš originalo kalbos. Netiksliai išverstas filmas netgi gali įgyti visai kitą prasmę. Ir deja, ne geresnę už originaliąją. Kritiškiems žiūrovams, kurie į filmą eina ne spragėsių valgyti, neretai būna apmaudu, kad ir vėl vertėjai pakišo kiaulę,

Du didžiausi stilingo vertimo priešai – vertimas pažodžiui ir trafaretai. Abiem atvejais išverstas tekstas yra dirbtinas ir bespalvis, nes verčiant pažodžiui nukenčia, pvz., frazeologija, vaizdingi posakiai, o trafaretiškai – sinonimija ir pan. Trumpoje, bet itin informatyvioje V. Vilkončiaus knygelėje aptariama, koks turėtų būti stilingas lietuviškas vertimas: sklandi kalba, sinonimai, lietuviški atitikmenys, konkretūs, įtaigūs apibūdinimai. Kaip to pasiekti? Atliktą vertimą neretai pravartu padailinti, t.y. pakeisti kai kuriuos posakius vaizdingesniais, gyvesniais, galbūt netgi lietuviškesniais (pvz., frazeologizmai, patarlės, priežodžiai, metaforos ir kiti tropai). Tai naudinga ir redaguojant jau išverstą tekstą.

Didžiąją knygelės dalį sudaro žodynėlis, kuriame pateiktos dažniausios vertimo klaidos ar tiesiog apibendrintos reikšmės žodžiai, kuriuos autorius siūlo keisti konkretesniais, vaizdingesniais, įtaigesniais. Pvz., autorius neteiktinais laiko tokius žodžių junginius su daiktavardžiu „laikas“: „gerai praleisti laiką“ (dar neteiktinesnis – „turėti gerą laiką“), kurį siūloma sukonkretinti: „gerai praleisti dieną / vakarą / atostogas ir pan.“; „neturėjau laiko“ –> „neturėjau progos“; „užmušinėti laiką“ –> „stumti laiką / laisvalaikį“; „visą šį / tą / šitą laiką“ („Šitą visą laiką negalėjai laiško parašyti?!“, „Visą šį laiką norėjome tau pasakyti“) –> „šitiek laiko / jau seniai“ („Šitiek laiko negalėjai laiško parašyti?!“, „Jau seniai norėjome tau pasakyti“) ir pan.

Knygelės redaktorius A. Pupkis tikisi, kad šis leidinukas pateks į specialistų, t.y. vertėjų, kalbos korektorių rankas. Kad tokios knygos pamažu tampa vis paklausesnės, įrodo tai, kad Vilniaus mokytojų namų organizuotame „Knygų pavasaryje“ jų nebeliko akimirksniu.

stilistinės pastabos apie vertimų kalbą

Amerikiečiai turi Mikimauzą, rusai – Kūlverstuką, o estai – Cypliuką (est. Sipsik). Tai personažas, pažįstamas ne vienai kartai: juokinga lėlė dryžuotomis kelnėmis ir vilnoniais plaukais, mokanti kalbėti. Prakalbo ji todėl, kad siūta buvo su meile, – tai Martas sumanė jaunesnei seseriai Anai padaryti dovaną gimimo dienos proga. Tiesa, lėlė išėjo ne per gražiausia – ne lėlė, o kažkoks cypliukas... Cypliuku ji ir liko. Anai – penkeri. Ji dar maža mergaitė, žaidžianti su lėlėmis, ir jos nutikimai, aprašyti knygoje, vaikiški. Tai ikimokyklinukams ar pradinukams skirta knyga: spalvingi paveiksliukai, nesudėtingos istorijos, geros pabaigos

Prieš akis turiu dvi šios knygos leidimus: 1982 metų („Vagos“) ir naująjį. Neverta klausti, žinoma, senesnė, suskaityta knyga mielesnė. Net pats Cypliukas joje kažkoks cypliukiškesnis, labiau charakteringas. Ne, man ne paranoja – išties, nors šią knygą iliustravo vienas ir tas pats dailininkas, kiekvienam leidimui piešiniai sukuriami šiek tiek skirtingi. Nesunku rasti ir skirtumų tekste. Dingo „Volgos“ ir „Pobedos“. Dingo kapeikos. Iš pasakojimo apie Kiniją liko vien tik ryžiai, jokios socialinės–politinės užuominos*. Keičiasi realijos... Gal dėl to dingo apsakymas, kuriame Cypliukas skrido į Mėnulį ar kur Ana su Martu iš kartoninės dėžės darė televizorių? Kita vertus, argi nebesvarbus yra vaikų fantazijos ugdymas, nepaisant to, turi jie televizorių ar ne?.. Pamenu, man tai buvo vienas šauniausių epizodų, nors galėjau namie žiūrėti tikrą televizorių. Didelį, nespalvotą ir raguotą. Tačiau jei toks paties autoriaus pasirinkimas, – šiame leidime paskelbti kelis kitokius tekstus, kurie štai man atrodo kur kas nuobodesni ir netrykštantys originalumu nei dinamika, ką padarysi... Apskritai Cypliukas įdomus ten, kur ne moko (pvz., kaip stebėti zylutes, – vienas iš „naujųjų epizodų“), o elgiasi užsispyrusiai, gudriai, narsiai: vilioja Aną lipti ant stogo, sumano plaukti gumine valtele į jūrą, kovoja su širšėmis

Nemokant estų kalbos, aišku, keistai atrodys pareiškimas, kad naujasis leidimas dar ir vertimu keistas. Tačiau kad tekstas man rodosi mažiau sklandus, negaliu nutylėti, nors nelyginant knygų tą sunku įvardinti. Galbūt vertimas tapo tikslesnis (pažodiškesnis?), bet kažką jis vis dėlto prarado. Plg. „Cypliukas perpyko ir sušuko: – Kaip tu gali manęs norėti!” (1982 m., p. 48) ir „Dabar Cypliukui trūko kantrybė. Jis tarė: – Kaip tu gali manęs norėti!” (2006 m., p. 26). Kitavertus, gal tai irgi Eno Raudo valia pasikeitusi kalba. Šiaip ar taip, laiko atgal neatsuksi; senąjį leidimą sunkiai ras tie, kurie tik dabar nuspręs susipažinti su Cypliuku (beje, palyginimui: senojo tiražas – 40 000, naujojo – 2000...). Todėl tai, kas pasiūlyta leidyklos – tikrai geriau negu nieko. Mažoms mergaitėms šis linksmas padaras turėtų patikti. Jis nefilosofuoja ir negraudina, jo problemos paprastos ir aiškios, čia nėra froidistinių poteksčių. Tai tiesiog simpatiška kalbanti lėlė, – kas nenorėtų tokio žaidimų draugo vaikystėje

*Beje, paaiškinimas tekste skliausteliuose, įterptas į tiesioginę kalbą, privertė žioptelti: „Apie skurdą naujajame leidinyje neminima.“ (p. 19). O jei aš senojo neskaičiau, ką man toks nesubtilus pareiškimas sako?

Cypliukas po 25 metų...

- Jūs suradote kai ką, kas nusipelno šiek tiek daugiau nei eilutė archeologijos žodyne?

- Atrodo, - pritariamai linktelėjo Vilfordas Smitas.

- Heinrichas Šlymanas surado Troją. Džonas Karteris atkasė Tutanchamono kapą. O Čarlzas Vilfordas Smitas... - pirmą kartą už galingojo kaukės šmėstelėjo šis tas žmogiško. - Turiu prisipažinti, jog vos iškenčiau, - pasakė rėmėjas. - Viso skrydžio metu neįstengiau galvoti apie nieką daugiau.

Čarlzas Vilfordas Smitas kviečiamai mostelėjo kadaise britų armijai priklausiusios palapinės pusėn.

- Kad ir kokie būtų jūsų lūkesčiai, - patikino mokslininkas, - realybė juos pranoks.

Šis, „vokiečių Michael Crichton“ vadinamo Andreaso Ešbacho romanas, nors pirmąsyk išspausdintas dar 1998-aisiais, deja, neišvengė palyginimų su (liūdnai) pagarsėjusiu D. Brown'o „Da Vinčio kodu “, kuris, tvirtinama, tėra blyškus vokiečių fantasto kūrinio atspindys.

Na, vokiečiai kuklumo perteklium gal ir nepasižymi, tačiau faktas, jog vos pasirodęs, romanas susižėrė tris prestižines Vokietijos fantastikos premijas („Kurd Lasswitz”, „Deutscher Science Fiction Preis” ir „award@phantastik.de”) pakankamai iškalbingas. Be to, net po ketverių metų nuo pirmo leidimo, šis kūrinys vis dar tebebuvo geriausių vokiškų knygų šimtuke (2002-aisiais užėmė ten 27-ąją vietą). O 2002 m. pagal ją režisierius Sebastianas Niemannas sukūrė filmą. Žodžiu, romanas turi visus reikiamus atributus, visiškai pateisinančius kone kiekvieno leidimo viršelyje besipuikuojantį reklaminį jo apibūdinimą – bestseleris.

Jo receptas (religiniai ir fantastiniai motyvai+galinga trilerio porcija) galbūt išoriškai primena D. Brown'o virtuvę, tačiau, kaip labai tiksliai pastebėjo rusų kritikas V. Itkinas, „...skirtingai nuo Deno Brauno, Ešbachas nesistengia savęs puošti Umberto Eko laurais. Tai sąžiningas, gerai apgalvotas ir tvirtai suręstas tekstas su paprasta žmogiška morale: Jėzus, ne Jėzus, Dievas ne Dievas, svarbu, kad būtų geras žmogus.“

Kiti (kritikai) teigia, jog knyga jiems panaši į „Indianos Džounso“ scenarijų, kurį būtų parašęs garsusisFilipas K. Dikas (/Turinys4.html#Dick) , bet, mano nuomone, čia gal jau kiek ir perlenkia. Tiesa, autoriaus stilius išties nepriekaištingas. Romanu, beje, jau spėjo pasidžiaugti prancūzai, italai, japonai, lenkai, rusai, na ir, pagaliau – lietuviai.

Taigi, apie knygą. Siužetas iš pažiūros nesudėtingas, na, bent jau apsiskaičiusiam fantastikos. Dulkėtuose Izraelio užkampiuose kasinėjantys tyrinėtojai poros tūkstančių metų senumo kape randa ne tik skeletą, kurio dantyse – šiuolaikinės plombos, bet ir skaitmeninės vaizdo kameros „Sony” naudojimo instrukciją.

Ko gero, ko gero, kažkur netoliese turėtų būti paslėpta ir pati kamera, kurios vaizdajuostėje, hm, ką gi galėtų nufilmuoti žmogus, matyt, laiko keliautojas, lyg tyčia atsidūręs ten ir tada, kur vaikštinėjo Kristus? Klausimas, aišku, retorinis, tad aukso vertės kameros (kuri dabartyje, kaip paaiškėjo, dar net nepradėta gaminti) puola ieškoti ne tik archeologai, bet ir Vatikanas, spectarnybos, koncernai ir t.t.

– Jūs norite žinoti, - galų gale pakartojo kanadietis sustingusiu žvilgsniu įsistebeilijęs į raudonmedžiu apkaltą vagonėlio sieną, - kur yra kamera?

Žiniasklaidos magnatas linktelėjo:

– Tikra teisybė.

– Kur Jėzaus laikais galima buvo kažką užkasti tikintis, jog po dviejų tūkstančių metų tas daiktas bus atkastas sveikas ir nesugadintas?

– Tikrai taip.

Atvykėlis bemaž komiškai atsidūsėjo:

– Sudėtinga.

Gera dešimtis detektyvinių siužeto linijų susirezga į tokį kamuolį, paskanintą dar ir gana įdomiu laiko kelionės klausimo aprašymu, meilės linija, jog finalą atspėti, na, jeigu ir įmanoma, tai bent velniškai sunku.

Lengvų ir paprastų sprendimų romane nėra. Tuo įsitikina ir vienas pagrindinių knygos veikėjų, multimilijonierius (keista lietuvio ausiai pavarde) Džordžas Kaunas su gana savotišku požiūriu į Bažnyčią:

„Kaip bepažvelgsi, katalikų bažnyčia visais įmanomais mastais buvo pati solidžiausia firma. Ypač turint omeny, jog Vatikanas – atskira, suvereni valstybė, taigi niekam nemokėjo mokesčių. Apie tokią padėtį koncernas Exxon arba IBM galėjo tik pasvajoti. Net ir praleidus tam tikras ginčytinas Baso prielaidas, pelnas liko toks, kokį gaudavo nebent narkotikų karteliai.“

... ir šventai įsitikinęs, jog archeologų radinys jam padės it avinėlį papurtyti Vatikaną, kurio „ .visi tie turtai, visa ši galia, svarstė Kaunas, paremta apsukriai parduotu mitu, atsiradusiu prieš du tūkstančius metų Palestinoje.“

Deja, multimilijonieriui tenka įsitikinti, kad Bažnyčia turi savo požiūrį į tiesą ir tikėjimą. Kaunui grasinant, jog:

„...galbūt mes įrodysime, jog įvykiai tuomet klostėsi visai kitaip, nei aprašyta Biblijoje, ir tikėjimo išpažinėjų minios atsižadės bažnyčios.

- Tiesa, misteri Kaunai, - pareiškė sekretorius, perkreipęs siauras lūpas, - nėra demokratiška. Net jei atsitiks taip, kaip jūs užsiminėte, - o aš įsitikinęs, kad šitai neatsitiks, - šis įvykis netaps Šventajai Bažnyčiai pretekstu skelbti kokias nors kitas tiesas, o ne tas, kurios jau tūkstančius metų sudaro tikėjimo turinį.“

Kiek apie autorių. A. Ešbachas Štutgarto technikos universitete studijavęs programavimą, o vėliau dirbęs kompiuterinės-konsultacinės firmos direktoriumi retkarčiais parašinėdavo fantastiką: apsakymą-kitą. O 1995-aisiais pasirodęs pirmasis jo romanas „Die Haarteppichknupfer“ (berods verčiasi kaip „Kilimų audėjai“) iškart pelnė literatūrinę „Science Fiction Clubs Deutschland“ premiją. 1996-aisiais pasirodęs jo romanas „Solarstation“ (Saulės stotis) jau gavo dvi premijas, tarp jų ir prestižiškiausią „Kurd Lasswitz“, tad Ešbachas rimtai „susirgo fantastika“ – metė darbą ir atsidėjo profesionalaus rašytojo karjerai. Rezultatus žinome – šiandien šis autorius yra vienas (jei ne pats) populiariausių Vokietijos fantastų, parašęs, berods, jau 13-ką romanų.

Beje, „Skaitmeninis Jėzus“ gana reta paukštė – tai vokiečių fantastikos, kuria lietuviai toli gražu nelepinami, kūrinys. Lietuviškai teprisimenu išleistą gal tik vokiečių fantastinių novelių rinkinį „Karavanas sustoja“ ir „Zenito“ serijoje sovietmečiu išspausdintą Herberto Frankės „Galingųjų bejėgiškumą“. Taigi, ši knyga – ir puiki proga susipažinti su netolimų mūsų kaimynų fantastika.

Dar kiek apie romano lietuviškąjį pavadinimą. Verčiant pažodžiui „Das Jesus Video“, matyt, skambėtų kaip „Video Jėzus“ ar „Jėzaus Video“, tačiau tam pasipriešino kalbininkai. Na, o „Vaizdajuostinis Jėzus“ tikriausiai skambėtų, che, keistokai. Tad galų gale vertėjai teko apsistoti ties variantu „Skaitmeninis”.

Dievas ne Dievas, svarbu, kad būtų geras žmogus

Harvardas – burtažodis, kurį išgirdęs ne vienas studentas pagalvoja – „o, kaip norėčiau...“ Gerais norais ir pragaras grįstas, moko senoliai, bet jaunimas jų vis tiek nesiklauso ir stačia galva neria į prestižo, garbės ir šlovės vandenyną.

Jei studentas nesvajoja, kaip šaunu ir nepaprasta būtų studijuoti geriausiame pasaulyje universitete, tai iš jo, kaip ir iš kareivio, nesvajojančio apie generolo laipsnį, tikrai niekada neišaugs profesorius. Tikriausiai su panašiomis mintimis ir Scott Turow, palikęs dėstytojo darbą Kalifornija, su žmona išsikėlė į kitą JAV pusę, kad išmėgintų jėgas Harvardo teisės mokykloje, kurioje mokosi tik geriausi, šauniausi, puikiausi...

Iš pirmo žvilgsnio, viskas čia labai gražu, net tobula, kaip mėgsta sakyti Harvardo dėstytojai. Bet autobiografinis pasakojimas apie pirmuosius mokslo metus HTM „Pirmokas“, atsirado ne todėl, kad pačiam autoriui ši vieta būtų priminusi rojų, priešingai, Scott Turow ji panašėjo į pragarą.

Įdomiausia šioje knygoje turbūt yra tai, kad apie HTM pasakoja ne koks nors vos apsiplunksnavęs, ką tik mokyklą baigęs studenčiokas, bet dvidešimt šešerių metų vedęs vyras, jau dirbęs dėstytoju. Tačiau atvykęs į naująją mokslo įstaigą jis supranta – visi ankstesni jo pasiekimai – nuo puikių pažymių koledže iki dėstytojo darbo, čia ne tik niekam neįdomūs, bet priešingai – visiškai eiliniai, nes susirinkusi publika gali pasigirti kur kas svaresniais laimėjimais. Štai tau, svarsto knygos autorius, palikau viską, ką turėjau, kad studijuočiau HTM ir galvojau, kad būsiu išskirtinis, o pasirodo, nieko panašaus.

Man, kaip studentui, šioje knygoje buvo įdomiausia pažvelgti į HTM virtuvę ir, aišku, palyginti ją su vieta, kurioje pats studijuoju. Gaila, kad panašumų beveik neradau, išskyrus kelis trenktus dėstytojus.

Visa kita – lyg iš „ano“ pasaulio. Pradedant nuo pačios HTM mokslo krūvių ir baigiant mokinių kova už geresnį pažymį ir tarpusavio priešiškumu. Be abejo, tai galima paaiškinti tuo, kad ten susirinkę žmonės visą gyvenimą troško būti geriausiais (tik kas jais netroško būti?) ir pačia HTM paskirtim. Ten besimokantieji negyvena, jie paprasčiausiai mokosi. Nuo ryto iki vakaro. Turėdami laisvą minutę jie, tiesa, dar pavalgo. Toliau – mokslai, knygos, konspektai, kalimas...

Pats Scott Turow greitai palūžta nuo tokių nesveikų mokslo tempų. Kitiemsmoksladraugiams taip pat ima važiuoti stogai. Net karo ir maro matę vaikinai prisipažįsta, kad niekada nejautė didesnės baimės ir spaudimo, kaip mokydamiesi HTM. Gal eiliniam žmogeliui tai sukels juoką, bet tie, kurie žino, ką reiškia per naktis kalti ir svarbiausia, yra išgyvenę, ką reiškia laikyti egzaminą, kuris gali sugriauti tavo gyvenimą, žino, kad tai kur kas sunkiau nei runkelius ravėti, ar melžti karves. Aš jau mieliau dešimt karvių būčiaupamelžęs nei laikęs kelis egzaminus.

„Pirmoką“ perskaičiau per dieną, galima sakyti, vienu ypu. Pasakojama įdomiai, nors humoro kiek ir pagalėta, o gal teisininkai jo išvis neturi?

Beje, savotišką „Pirmoko” analogiją turime ir: Lietuvoje. Prieš keletą metų, dviejų moksleivių išleista knygelė „Noriu Nobelio”, sukėlė gana daug ginčų, nes ten aiškiai ir nedviprasmiškai buvo „užvažiuota“ ne tik ant konkrečios gimnazijos, bet ir visos Lietuvos švietimo sistemos už tuos pačius mokslo krūvius, kurie padaro daugiau žalos nei naudos.

Kaip knygos pabaigoje prisipažįsta pats autorius, dažniausiai skaitytojų užduodamas klausimas – „ar gali būti, kad ta moteris vis dar su tavim? (turima omenyje Scott‘o žmona). „Taip“, - atsako teisininkas ir priduria– „Anetei, žavinčiai savo neišsenkama išmintimi, su meile ir dėkingumu. Kad ir ko būtų verta likusi knygos dalis, šis sakinys ir lieka pats svarbiausias.“

Vėl laimėjo Meilė, kaip nuostabu! Palinkėkime sėkmės autoriui, auginančiam tris vaikučius ir jo žmonai, kuri nepaliko tris metus teise gyvenusio vyro ir nesvajokim apie tą Ameriką, čia per atsiskaitymus bent jau galima nusirašyti.

Geriausiems

Ar esate ką nors girdėję apie rašytoją Mariną Aleksandrovą? Jei skaitote šią recenziją, vadinasi domitės jos kūryba. Nes Marina Aleksandrova - tikrasis detektyvų meistrės Aleksandros Marininos vardas ir pavardė. Atrodytų, romanus ji kepa kaip blynus, nes kasmet, bent jau lietuviškai, pasirodo po kelias jos knygas. Beje, A. Marinina turbūt yra vienintelė detektyvų rašytoja iš Rusijos, kurios knygos seniai tapo bestseleriais visoje Europoje.

A. Marininos detektyvų pagrindinė veikėja visada yra moteris - smulkaus sudėjimo, nedidelio ūgio, vidutinio amžiaus, neypatingos išvaizdos, iš pažiūros labai trapi. Tačiau tik iš pažiūros. Viduje ji labai stipri - sugeba viena išnarplioti itin sudėtingas bylas, nepalūžti užgriuvus negandoms. Tiesa, kartais jai malonu pabūti ir silpna dailiosios lyties atstove, kuriai reikia dėmesio, meilės, šilumos, rūpesčio...

Romanas "Kiekvienas už save" šiek tiek primena E. Černiauskaitės romaną "Visos Italijos dulkės" - pasakojimas pradedamas tuo, kad pagrindinė herojė atsiduria nepavydėtinoje padėtyje. Atrodytų visas pasaulis prieš ją susimokęs - netikėtai išėjus vyrui, Veronika Kadyrova lieka be paso (jis kažkada nebuvo išduotas dėl labai banalios priežasties), registracijos ir pinigų pragyventi. Neturėdama darbo, negali susimokėti už butą, o darbo negali gauti todėl, kad nėra prisiregistravusi ir neturi paso. Žodžiu, gili duobė, iš kurios išsikapanoti yra sunkiau nei atrodo. Bet kas ieško, tas randa - buvusi greitosios medicinos pagalbos gydytoja įsidarbina namų tvarkytoja. Nuo šios vietos įvykiai ima klostytis pašėlusiu greičiu: atsiranda vis naujų veikėjų, išaiškėja vis naujų paslapčių... Įdomu tai, kad A. Marininos romanuose net ir menkiausios detalės nėra paminėtos be reikalo - jos visos anksčiau ar vėliau pasitarnauja narpliojant sudėtingas istorijas. Įtempto siužeto trileris pasibaigia netikėtu hepiendu, kuris būdingas visiems rusų Agatha Christie tituluojamos rašytojos romanams.

Geras detektyvas - vertybė. Jį galima sugraužti per pusdienį arba atvirkščiai - pasilikti savaitgaliui kaip desertą po sunkios darbo savaitės. O kad jis būtų tikrai geras, verta rinktis bent iš trijų "banginių": rusų (A. Marinina), britų (A. C. Doyle, A. Christie) ar skandinavų (P. Hoeg ir kt.) autorių.

Geras detektyvas su gera pabaiga