1979-ųjų pavasaris. Brendinso universiteto (Valthemas, Masačiusetso valstija) absolventams įteikiami diplomai. Mitch‘as Albom‘as – vienas iš šių absolventų. Linksmame pabaigtuvių šurmulyje jis susiranda mylimiausią savo dėstytoją Morį Švarcą, kad atsisveikintų prieš žengdamas į kitą gyvenimo etapą. Nereikšmingi žodžiai, gražūs palinkėjimai bei pažadas ir toliau palaikyti ryšius.

1994-ųjų rugpjūtis. M. Švarcui neurologas praneša diagnozę – šoninė amiotrofinė sklerozė (SAL – lot. sclerosis amyotrophica lateralis). Nepagydoma galvos ir nugaros liga, pažeidžianti smegenų motorinius laidus ir neuronus: paralyžiuojamos kojos, ima trūkčioti liemens raumenys, nyksta raumenų skaidulos. Kai pasiekiamas smegenų kamienas, ligonis dūsta, springsta, užkimsta, nyksta liežuvio raumenys. Iš pradžių žmogui sunku judėti, vėliau kojos visai atsisako klausyti. Liga kyla kūno vertikale: sunku šlapintis, valdyti rankas, valgyti, kvėpuoti. Po vieno iš priepuolių ateina Jos Didenybė Mirtis.

Tačiau profesorius atsisako smilkti kaip žvakė, todėl nesutinka gėdytis mirties: „Ne, jis nutarė paversti mirtį savo paskutiniu moksliniu projektu, svarbiausiu savo gyvenimo įvykiu. Jei jau visiems teks mirti, tai jo mirtis gali turėti nemenką vertę kitiems, tiesa? Jis galėtų būti tyrimo objektas. Tarsi žmogus-vadovėlis.“ (17 p.). Knygoje „Antradieniai su Moriu“ dėmesys skiriamas ne nagrinėti tokio elgesio etiškumą, o atskleisti požiūrį į gyvenimą žmogaus, žinančio, kad po poros mėnesių mirs.

Be abejo, tokia laikysena susilaukia didelio susidomėjimo: studentai, kolegos, draugai, spauda, radijas, TV. Vieną tokių interviu pamato M. Albom‘as ir po šešiolikos metų prisimena duotą pažadą lankyti Mokytoją, trenerį, dvasinį vadovą. Kartu tai proga prisiminti „universiteto laikus, kai laikiau turtą blogiu, baltus marškinius su kaklaraiščiu – kalėjimo drabužiais, o gyvenimą – nevertą gyventi, jei netenki laisvės kurį rytą atsikėlęs apžergti motociklą ir, atstatęs vėjui veidą, išlėkti kur akys veda – į Paryžiaus gatves ar Tibeto viršukalnes“ (40 p.) bei pasižiūrėti realybei į akis: „Vietoj to, jau dešimt metų gyvenu Detroite, einu į tą patį darbą, lankausi tame pačiame banke ir pas tą patį kirpėją. Man trisdešimt septyneri, aš apsikarstęs kompiuteriais, modemais, mobiliaisiais telefonais ir esu kur kas produktyvesnis, nei koledžo laikais. Kurpiu straipsnius apie išturtėjusius atletus, kurių daugumai tik nusispjaut į tokius kaip aš. Nebesijaučiu jaunesnis už savo kolegas, nebedėviu pilkų sportinių nertinių ir nebevaikštau su neuždegta cigarete dantyse. Nebesiginčiju, prisikimšęs burną mišrainės su kiaušiniu, apie gyvenimo prasmę.“ (41 p.).

Buvęs studentas skrenda pas Mokytoją (mokytojai niekada nebūna buvę), kad pabandytų susigrąžinti prarastą laiką. Jie susitinka kiekvieną antradienį ir aptaria vis kitą temą. Klausimų M. Albom‘as turi daug: mirtis, baimė, senatvė, godumas, vedybos, šeima, visuomenė, atlaidumas, prasmingas gyvenimas. O antradienių bus belikę tik keturiolika...

Knygos struktūra paprasta: kiekvienas susitikimas skirtas aptarti vienai iš temų ir parodyti, kaip gęsta profesorius. Antradienių aprašymai kaitomi su M. Albom‘o prisiminimais apie studijų laikus ir M. Švarco paskaitas, prisiminimais iš vaikystės ir istorijomis iš profesoriaus gyvenimo. Deja, šie aprašymai yra stiprioji knygos dalis, nes išmintis, kurią Mokytojas perduoda mokiniui (ir kuria M. Albom‘as siekia pasidalinti su kitais), pateikta silpnokai. Ne, ne todėl, kad ji neteisinga ar atrodo paprasta. Pirmiausia, knygelė per plona, kad būtų galima išsamiai išnagrinėti visas užsibrėžtas temas. Antra, visi atsakymai yra žinomi ir, dar blogiau, dėstomi nuvalkiotai: „Mūsų šalyje veikia savotiška smegenų plovimo sistema, – atsiduso jis. – Ar žinai, kaip plaunamos smegenys? Reikia vis ką nors kartoti. Būtent taip pas mus ir daroma. Nuosavybė – tai gerai. Daug pinigų – gerai. Daugiau nuosavybės – gerai. Daugiau pelno – gerai. Daugiau – gerai. Daugiau – gerai. Mes kartojame šias frazes ir mums jas kartoja tol, kol niekam net nebekyla jokia kita mintis. Eiliniam žmogui jos taip apdumia akis, kad jis visiškai nebemato, kas iš tiesų svarbu.“ (130 p.).

Visa tai dar galima būtų pateisinti (kartojimas žinojimo motina, pakartota teisinga mintis netaps neteisinga, geriau kartoti, ką sako profesorius, o ne jo minimi „smegenų plovėjai“ ir pan.), tačiau neatleistinas trečias, svarbiausias, M. Albom‘o trūkumas – didaktika. Net neperskaičius trečdalio knygos, nuolatinis bukas baksnojimas pradeda kelti alergiją. Tartum ir gerai, kad mintis nevyniojama į vatą, t. y. į kokią pamokomą istoriją, tačiau to paties autoriaus romanas „Penki žmonės, laukiantys tavęs rojuje“ skaitėsi daug įdomiau.

Knygos nuotaika slogi, nes pabaiga žinoma iš anksto: progresuojanti liga ir neišvengiama mirtis. Dėl to jautresniems skaitytojams „Antradieniai su Moriu“ suvirpins širdį, o cinikams iš knygos šaipytis neleis mirštančiojo padėtis.

Ši knyga labai tinka prie kitų leidyklos „Trigrama“ išleistų knygų: Richard‘o Bach‘o „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“ bei „Iliuzijos“ ir Deng Ming-Dao „365 Dao: įžvalgos kasdienai“ (tiek tiesiogiai pagal knygų formatą, tiek pagal tikslinę grupę). Nors „Antradieniai su Moriu“ yra asmeninė knyga ir neabejotinai svarbi M. Albom‘ui kaip pagarbos savo Mokytojui išraiška, tačiau siūlyčiau nesekti autoriaus pavyzdžiu. Geriau savo Mokytojus, jeigu tokių turite, pagerbkite geru darbu ar geru kūriniu – nebūtinai apie Mokytoją, svarbu, kad būtų vertinga. O Mokytojui, neabejoju, užtektų ir dedikacijos.

Parašyta iš pagarbos Mokytojui

Rašytojas Antoine de Saint – Exupery buvo ne tik plunksnos meistras. Turėjo dar ir kitų gabumų ir aistrų - ypač aviaciją, tačiau save įamžino būtent kaip žodžio genijų.

Keista, kai knygoje vienai minčiai skiriamas vienas puslapis. Nesunku įsivaizduoti, kaip eilinis vartytojas tai pamatęs garsiai išreikš savo nepasitenkinimą: „kokia čia nesąmonė“. Knygų rinkimasis vis dar vyksta tokiu pat principu, kaip sovietmetį vyrai rinkosi žmonas – kuo „drūtesnė“, tuo geresnė. Galbūt tai šiek tiek perdėtas palyginimas, tačiau pernelyg neatitolęs nuo realybės.

Ką turi parašyti žmogus, kad jo minčių vertė būtų toki didelė? Šioje vietoje labai tiktų garsiojo dendžio Frederiko Beigbederio mintis: Gyvenimas reikalingas, kad pasisektų parašyt knygą arba vieną sakinį knygoje. Daugelis praeities asmenybių turi savo „identifikacinius“ sakinius. Žinau, kad nieko nežinau – tikriausiai žinot, kas pasakė? Po manęs nors ir tvanas. O ji sukasi. Skaldyk ir valdyk, ir t.t.

Antoine de Saint – Exupery – tokių minčių taip pat turi ne vieną: Meilė tėra dievų pažinimas; žmogus eina ten, kur veda jo siekiai; gyventi – tai iš lėto gimti.

Svarbiausi klausimai, kuriuos sau kėlė rašytojas, ir kurie atsispindi visoje jo kūryboje – žmogaus prigimtis, ištvermė, grožis, tiesa, laikas, meilė ir etc. čia apibendrinami trumpomis, talpiomis frazėmis

Be abejo, kiekviena šios knygos mintis reikalauja įsiklausymo, susikaupimo ir dėmesio, nes kitu atveju telieka gražios formos sakiniais. Pati minčių rinktinė suskirstyta į penkias atskiras dalis: apie gyvenimą, apie laiką, apie tiesą, apie meilę ir bičiulystę, apie kūrybą ir apie grožį ir laimę.

Kiekvienas skaitytojas čia ras kažką, kas jam rūpi, kažką, ko jis pats galbūt nesugebėjo išreikšti žodžiais. Taip pat ras ir to, kas veikiausiai niekada net ir nešovė į galvą.

Knygoje iš tiesų gana daug „tuščios“ vietos, todėl į ją galima sudėti ir savo įžvalgas, perskaičius Antoine de Saint – Exupery mintis. Juolab, kad kiekviena mintis originali ir gali turėti keletą interpretacijų, tačiau rašytojas palieka savo kūrinių raktą: ...matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.

Ne kiekybė, o kokybė

Prieš tai buvo "Karalienė miega", dabar - "Vaizdas į rojų". Tai pirmoji knyga iš tetralogijos apie Elingą (kitos - "Paukščio šokis", "Kraujo broliai", "Mylėk mane rytoj"). Būtent šiuo kūrinių ciklu išgarsėjo norvegų rašytojas Ingvar Ambjornsen.

Mirė motina . Taip prasideda romanas "Vaizdas į rojų". Ir sukelia asociacijas, kad gal bus kažkas panašaus į A. Kamiu "Svetimas". Dvi dešimtys puslapių atskleidžia beveik analogišką fabulą dar 1954 m. kino meistro A. Hičkoko pavaizduotai filme "Langas į kiemą" (Rear window). Pagrindinis herojus Elingas po motinos mirties gyvena jos Oslo mikrorajono bute. Vienišius kasdienybei užpildyti įsigyja teleskopą ir ima stebėti priešais stovinčio daugiabučio gyventojų buitį. Taigi nieko ypatingo siužete.

Vis dėlto autorius turi savotišką pasakojimo stilių, kurio žavesys leidžia knygą perskaityti labai nenuvargstant. Skaitant veik dialogų neturintį tekstą išlenda herojaus mintis ar poelgis, kurio tikrai negalėjai tikėtis.

Knygoje veiksmo nedaug. Tuo tikriausiai pasižymi visi I. Ambjornseno kūriniai. Elingo veiksmai užima gal tik dešimtadalį pasakojimo, visa kita - herojaus mintys ir prisiminimai.

Elingas keistas vienišius. Jam 32 metai. Iki šiol jį prižiūrėjo motina, bet po jos mirties Elingas pasijunta padėties šeimininku, kuris stovi ties savo vidinio pasaulio kryžkele. Elingas pradeda naują gyvenimą pasaulyje, kuriame be jo, nėra nieko daugiau. Vienišiui tenka pasirūpinti savimi, tačiau jis apie tai nieko neišmano. Jis tiesiog gyvena savo pasaulyje, kuriame renka laikraščių iškarpas su Norvegijos premjere Gru ir paranojiškai pro teleskopą stebi kitų žmonių gyvenimą, palaipsniui nuo stebėjimo pereidamas prie lengvos intervencijos į jų kasdienybę.

Reiktų pasakyti, kad Elingas dar nėra praradęs nekaltybės. Tai tikriausiai sąlygojo kiek kreivas jo pimpalas ir dėl to patirtas pažeminimas mokykloje, kai jį pravardžiavo "Riestuku", "Zoro" ir "Zigzagpimpalu". Elingas tai prisimena ir papasakoja taip pat kaip ir sapną, kuriame Norvegijos premjerė Gru čiulpia jo penį. Keisti Elingo sapnai, ir mintys jo keistos, tačiau skaitant nekart pagalvoji, kad tai kažkuo panašu į tavo niekad nepasakytas mintis. Pararelės tarp dvasios ligonio minčių ir eilinio skaitytojo kasdienybės retkarčiais stulbina, ir sunkiai leidžia nuspėti ribą tarp to, kokie samprotavimai yra sveiko žmogaus, o kurie - dvasios ligonio.

Romanas lyg be pabaigos. Skaitytojui lieka nesuprantamas Elingo likimas. Perskaičius paskutinius romano sakinius gali daryti išvadą, kad Elingas galutinai išprotėjo; arba kad Elingas niekada nebuvo Elingas, o kaip koks R.Bloch'o Normanas gyveno "už du".

Įdomiausia, jog autorius, pradėdamas "Vaizdą į rojų", neplanavo, kad tai virs knygų ciklu. Viename interviu I. Ambjornsenas sakė, kad pabaigęs pirmą knygą ketino rašyti visiškai kitką, tačiau jis (Elingas) vis tiek buvo viduje, ir jo nepaleido. Nežinia, kiek tuose žodžiuose esti pataikavimo esamiems skaitytojams ir būsimiems romanų pirkėjams, tačiau lietuviškoji leidykla autoriaus pavardę tikrai išnaudojo tiesiogiai. Viršelyje - autoriaus pavardės pirmos trys raidės išspausdintos kita spalva, kas išryškina inicialus AMB, plačiojoje Lietuvos visuomenėje suprantamą kaip Algirdas Mykolas Brazauskas. Jei tai padaryta dėl marketingo strategijos, tai man viduje džiugu, jog pastebėjau ir perkandau leidėjų rebusą, jei ne - tai man, kaip ir Elingui nepamaišytų psichiatro pagalba.

Įtraukiantis beprotybe ir liūdinantis vienatve

Kalkit mane prie kryžiaus – aš NESKAITAU lietuviškos literatūros. Meilę savo šalies rašytojoms man sėkmingai ir iki galo dar mokykloje numarino lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Neįsižeiskite, „Skaitytos” nariai – rašytojai, bet toks tas mano liūdnas gyvenimo faktas, dėl kurio aš visiškai neliūdžiu. Taigi, manau dabar suprasite, kodėl pamatęs apžvelgtinų knygų sąraše šią knygą, akimis nubėgau toliau beveik neužsikabindamas. Beveik. O paskui Vilis N. man ją „įsūdė”. Ir tik todėl, kad knygos apraše buvo stebuklingas žodis „tarpukaris” ir dar vienas, numanomas, „Kaunas”. Būdamas smetoninio Kauno fanatiku, neatsispyriau pagundai perskaityti šį tą autentiško. Taigi, apie knygą:

Tai iš nedidelių apsakymų – prisiminimų sudaryta knyga. Apsakymai tikrai neilgi ir šiuo atveju tai yra jų privalumas, nes sudėti vienas po kito jie jungiasi į to meto kaleidoskopą, kuriame matyti ir geri, ir baisūs įvykiai, ir mažos mergytės ėjimas į didelį ir tuo metu labai pavojingą pasaulį, ir jos artimųjų likimai. „Dita” iš tikrųjų yra atsiminimų knyga, tačiau tie atsiminimai ne visiems matyt gerai žinomo, miegą ir tylų siutą varančio tipo „…o 19.. krakosmečio metais aš buvau tavo metų ir mes…”, o gyvi, matomi kelerių mergaitės akimis ir tik retkarčiais tarsi iš tolimos ateities atsklindantis autorės balsas prideda gyvenimiškos išminties ir patyrimo, pažeria nuoskaudų trupinių ar švelnaus liūdesio.

Negandos ir nelaimės aprašytos be lietuviams būdingo sentimentalumo alia „kliudžiau Brisių”, bet vis tiek matyti, kad Dita, vėliau dėl žydiškos kilmės gavusi pakeisti vardą ir pavardę, sielojasi dėl tėvų skyrybų, dėl tėvo ir įtėvio mirčių, dėl to, kad mama, neištvėrusi gyvenimo smūgių, tapo pikta ir pagiežą ant jos liejančia asmenybe. Antra vertus matyti, kaip jai smagu kaime su giminėmis, kaip gyvi prieš akis kyla jos seneliai, tetos ir kiti giminiečiai.

Ačiū dievui, rašytoja neįvelia į savo knygą politikos, na, gal tik tiek, kiek reikia paaiškinti to meto įvykius ir to ar kito žmogaus poelgį. Mano galva, tai yra dar vienas knygos privalumas. Ypač tokiems kaip aš, turintiems aiškiais politines pažiūras. Neduok dieve, jos nesutaptų su autorės pažiūromis… Žinoma, tai būtų tik mano problemos.

Knyga nenusibosta, neįkyri pasikartojimais, nes aprašomi daugelio pažinotų žmonių likimai ar dalelė jų gyvenimo. Ir iš viso to susidėsto toks šiek tiek nostalgiškai liūdnas, šiek tiek autoironija prakvipęs vaikystės ir jaunystės paveikslas, kurį nupiešti gali tikrai tik rašytojo dovaną turintis žmogus, ir kuris tikrai, manau, gali patikti. Daug kam. Net ir tiems, kurie neskaito lietuvių literatūros.

Taigi, jei nenorite ieškoti didžių, ant visokių antkapių ir pan. rašomų sentencijų, jei nesitikite siužeto vingrybių, o tiesiog norite panerti rankas į laiko upę, tekančią iš Kauno Vaižganto gatvės šalia Ąžuolyno per kaimus ir miestelius, per okupacijas ir ramius laikus, per gyvenimus ir mirtį – imkit „Ditą” ir skaitykit. Nes tai gyva istorija. Gyva mūsų šalis.

P.S. Aš vis tiek neskaitau lietuvių literatūros!

Nostalgiška

Islandija... Tokia maža ir lengvai pranykstanti Skandinavijos kontekste. O islandų rašytojai? Juk vertimų į lietuvių kalbą ne tiek jau ir daug. Visgi Islandijos padėtis šiuo atžvilgiu geresnė nei Kipro, kurio kol kas išleista tik nedidelė poezijos rinktinė.

Tikra istorija paremtas romanas, kuriame harmoningai dera nusikaltimo narpliojimas bei neteisėtos meilės istorija, turi visus skandinavų autorių romanams (pvz., Jostein Gaarder "Sofijos pasaulis", "Maja", Michael Larsen "Moteris ir beždžionė", Peter Hoeg "Panelės Smilos sniego jausmas", Agnetha Pleijel "Fungi" ir "Žiema Stokholme") būdingus bruožus: stiprų psichologinį užtaisą ir iki pat pabaigos išliekančią įtampą, paslapčių narpliojimą, pasitelkiant įdomias detales bei atokiausius užkaborius, netikėtą pasakojimo konstravimą (šiuo atveju - keletas pasakotojų, ne iš eilės pateikiami įvykiai, tiesioginė kalba nesiskiria nuo netiesioginės ir kt.) ir upės ištakas primenančią pabaigą, tykiai nuvilnijančią į nebūtį - į ten, iš kur ir buvo atkapstyta romane papasakota istorija.

Italų patarlė iš Markės regiono sako: "Kas nori gyventi ramiai, turi girdėti, matyti ir tylėti". Italai bent jau nori girdėti ir matyti, o islandams daug patogiau yra atsiriboti, nežinoti, nes sunku nustatyti ribą, kada jau žinai per daug ir tavo pečius ima slėgti sunki atsakomybės našta. Kažkas kažką matė, kažkas kažką girdėjo. Tik tiek. Moterys bijo pakelti akis į savo vyrus, vyrai bijo prasitarti pastoriui. Apie nusikaltimą, kuris buvo įvykdytas jų pačių ūkyje. Apie neleistiną atskirai augusių įbrolio ir įseserės bendravimą. Apie jų nuodėmingos meilės vaisių, kurio žvaigždė taip ir nesužibo. Galų gale apie šaltį, kuris būdingas ne tik Islandijos klimatui, bet ir pačių islandų bendravimui. Apie skurdžią Islandijos augmeniją ir tokią pat islandų buitį. Apie mėlį - dangaus, kalnų, jūros... Tik atsitvėrimas abejingumo ir stingdančio šalčio siena. Tuo šis romanas kiek primena britų filmą "Ištikimasis sodininkas".

Puikus ir itin meniškas vertimas (ko vertos vien metaforos ir palyginimai!) tik sustiprina pasakojimo įtaigumą, perteikiamų jausmų įspūdį, kontrastą tarp gražios, nors ir atšiaurios, gamtos bei tradicijų sukeltos tragedijos.

Ar Dievas, kuris yra gailestingas, ir šįkart toks bus? O gal jis visai ne gailestingas, o priešingai - labai žiaurus, nesuteikiantis jokio pasigailėjimo nusikaltusiems žemės kirminams? Žmogui belieka tik ramiai priimti savo lemtį, nes jis tik žmogus, nesugebantis pasipriešinti gamtos šauksmui, vadinamam meile. Mylėti bet kokiomis sąlygomis. Mylėti net ir žinant, kad toks ryšys negalimas, net neįsivaizduojamas tradicijų sukaustytoje visuomenėje. Mylėti net ir netekus mylimosios, vis dar mylėti ją po daugelio metų, gyvenant kitą gyvenimą...

"Taigi viskas užgyja. Taip atrodo. Tik žmogus gali mirti iš sielvarto; nors tai nutinka retai".

Sunkiai perprantama atšiaurioji Islandija

Dailininkė J.Stauskaitė pakalbina trylika vyrų, klausinėja jų apie buitį ir būtį (apie pastarąją – gerokai daugiau), o visus pokalbius, kadais publikuotus žurnale „Kultūros barai“, sudeda į vieną knygą ir pokšt – bent jau „Knygų pavasaryje“ ši knyga nuo leidyklos stendo tirpte tirpo, pati mačiau.

Skaityta.lt debiutavau (skamba labai pretenzingai, atsiprašau!) Jurgos Ivanauskaitės pokalbių knygos „Švelnūs tardymai“ apžvalga. Knygų lentynoje dulka seniai perskaityta nedidelė knyga „Dalia Kutraitė kalbina...“. Įtarimai, kad tokios pokalbių knygos tampa lengvi ir efektyvūs knygų verslo sprendimai, šioje vietoje atrodo gana logiški ir pagrįsti. Tačiau. „13 x 13“ jokiu būdu nesutikčiau dėti į vieną lentyną šalia lėkštų žurnalų ar romaniūkščių iš serijos „Neįmanoma meilė“. Kur tokių pokalbių knygų paslaptis? Kodėl jos ne tik leidžiamos, bet ir perkamos bei skaitomos? Galimybė kyštelėti nosį į tai, kas tikriausiai vadinama bohemos gyvenimu, galėtų būti bent vienas iš atsakymų. Dviejų menininkų pokalbiai apie tai, kas skauda, apie tai, kiek gerta ir kodėl gerta, apie tai, kas dar jaudina, o kas jau praeita, patirta, nuvalkiota, masina ne vieną. Vis dėlto didžiuoju sėkmės laidininku šio žanro literatūroje tampa pats kalbintojas. „Kai turi duoti interviu žurnalui „Atleisk“,- tai irgi duobė, nes privalai kalbėti to žurnalo kalba. Tavęs ten nebelieka...“, - va taip menininkei sako kompozitorius Giedrius Kuprevičius (p.55-56).Irtampa aišku, kad kalbėdamas su kolege, su žmogumi, kuris kalba ta pačia kalba, menininkas turbūt netampa atviras kaip per išpažintį, vis dėlto jo kaukė mažesnė, joje mažiau spalvų, gal dėl to jis – mažiau suprantamas, mažiau pasiduoda apibrėžiamas, bet ne mažiau įdomus.

Tai, mano nuomone, ir išgelbsti interviu su menininkais. O ne su menininkais (pašnekovų sąraše – Artūro Zuoko, Gitano Nausėdos, Juliaus Sasnausko, Vlado Vitkausko pavardės)? Irgi. Šioje knygoje itin daug pačios J.Stauskaitės: bendros nuotraukos su pašnekovais, klausimai iš serijos „o prisimeni, kaip mes...“, galų gale – keturioliktasis pokalbis su pačia savimi. Kai kur ji įžūli (pvz., prisipažindama D.Kajokui, kad jo knygą iliustravo neskaičiusi eilėraščių), daug kur – egoistiška, pirmiausia išsakanti savo nuomonę ir laukianti jos patvirtinimo ar paneigimo, iš karto paklausdama kokių keturių klausimų (nors žurnalistikoje tai griežtai draudžiama!), tačiau visur – tiesmuka ir smalsi. Skaitant atrodo, kad žmogus pats mėgaujasi tuo, ką daro. Nelieka „privalomų” klausimų, būtinybės pasiteirauti apie skandalus šeimoje ar neva droviai išlementi „laikraščiai rašė, kad jūs...”. Ne. Autorė klausia to, kas įdomu jai pačiai. Ne veltui kalbėdama su dailininkuMikalojumi Vilučiu J.Stauskaitė tarsteli: „Kaip manai, ar mūsų pokalbis galėtų būti įdomus kam nors kitam?“ (p.50). Manau, kad galėtų, ir ne vienam.

Bene vienintelis dalykas, prie kurio „pagavau” autorę – skirtingas santykis su pašnekovais, tiksliau, skirtingi interviu „ėmimo” būdai. Kaip ji rinkosi pašnekovus ir kaip tarp aibės dailininkų atsirado sostinės meras ar ekonomistas – šventa autorės valia ir jos vienos reikalas. Tačiau vienuose interviu tiesiog intuityviai jauti visokius pokalbio niuansus, nutylėtas ar pusbalsiu ištartas detales, lengvą flirto ar nedrąsos užuominą. Kiti labiau priminė kiek formaloką susirašinėjimą ar vis labiau kerojantį interviu būdą, kai atsakymai perduodami per atstovą spaudai ir taip netenka pirmykščio savo žavesio. Ką gi – paskutiniuose puslapiuose paaiškėjo, kad iš tiesų su vienais pašnekovais J.Stauskaitė buvo susitikusi, su kitais bendravo elektroniniu paštu. Neteisiu nė vieno iš šių būdų, tačiau interviu kokybė nuo jo aplinkybių bet kuriuo atveju neturėtų nukentėti. Tuo tarpu šioje knygoje viename iš trylikos interviu man pritrūko paties žmogaus. Pritrūko paties pašnekovo, kurį užgožė tegu ir įdomios, tačiau vadovėline išmintimi dvelkiančios mintys ir jų dėliojimas. Manau, kad dėl to „kalta” būtent bendravimo forma.

Dešimt balų J.Stauskaitei galėčiau rašyti vien už kiekvieno interviu antraštę. Vos perskaičius jas pavadinimus galima užčiuopti ir knygos, ir pašnekovo esmę.

Kaip pratarmėje rašo J.Stauskaitė, „menininkui kitas paprastai nėra įdomus”. Bet kaip gerai, kai kartais ima ir sudomina! Nes, pasak autorės, „reikia iš naujo mokytis to, nuo ko jau atprasta: klausytis, girdėti ir priimti”.

Toli nuo žurnalistikos standartų, arti sielos ir širdies

Ar kada nors pagalvojote, kodėl gyvenime kažkas įvyksta taip, o ne kitaip? Likimas, valia Dievo, o gal jau metas karmos diagnostikai? Radote savo atsakymą į šiuos varginančius klausimus? Atsargiai, atsargiai - esate arti dar vieno varianto, galinčio gerokai vožtelėti per smegenis: galbūt viskas priklauso tik nuo kauliuko, kurį danguje ridena Kažkieno rankos. Ir iškritusi dviakė reiškia, kad skrydis per balkoną iš penktojo aukšto jums atsipirks išgąsčiu. Bet jau rytoj išriedės šešios akys - ir tiesiai ant jūsų galvos grakščiai nusileidusi plyta pastūmės jus Anapus... Gyvenimas, valdomas vienintelio dievo - Atsitiktinumo. Makabriška. Bet dar ne taip, kaip būtų tuo atveju, jei kauliuką valdytumėte pats. Kas atsitinka, kai žmogus tampa kauliukžmogiu - apie tai daugiau kaip pusė tūkstančio puslapių.

Luke'as Rhinehartas, pasirodo, yra kūrybinis George'o Cockrofto slapyvardis. Dar pasirodo, kad toks ir pagrindinio knygos herojaus - Kauliukų žmogaus - vardas. O štai knygos išleidimo data - 1971-ieji - man nepasirodo. Ir nepasivaidena. Kaip atsitiko, kad į gimtąją lietuvių šis romanas išverstas praėjus kone 35-eriems metams? Iš ką tik užverstos knygos išlindęs kipšas kikena, kad taip norėjo Kauliukas. Galbūt, tebūnie.

Nesuprantantiems, kas, po galais, tas Kauliukas, aiškinu: kauliukas yra dievas. Kauliukas vienintelis kuria įstatymus ir juos laužo. Jis turi savo moralės kodeksą, kurį kasdien pats gali sudeginti. Kiekvienu klausimu - šeši atsakymai. Tereikia paridenti kauliuką, ir sprendimas atsiveria tiesiai prieš akis. Pagrindinis knygos veikėjas - sočiu ir ramiu gyvenimu lyg manų koše apsivėlęs psichiatras - atranda netikėtą visų problemų sprendimo būdą - kauliuką. Problemų? Vargu. Veikiau - būdą išvengti rutinos, elgtis spontaniškai, vis kitaip praleisti dieną, vis labiau rizikuoti, vis labiau nutrinti ribą tarp žaidimo ir gyvenimo. Nedidelė figūrėlė su keliais taškeliais Luke'o gyvenime sukelia įvykių laviną. Kauliukas tampa narkotiku. Jam neužtenka pasirinkti pietų (žuvis?ledai? sriuba?nieko?), muzikos (AC/DC? Ar Tina Turner?) ar atostogų vietos. Kauliukas sprendžia, ar išprievartauti draugo žmoną. Ar palikti mylimą šeimą. Ar savaitę pabūti globėjišku tėvu, ar agresyviu isteriku. "Emocijas, kurias turėjau visa kam jausti, nulemdavo kauliukai, o ne vidiniai santykiai tarp manęs ir žmogaus ar daikto. Meilė man ėmė rodytis kaip nelogiškas, despotiškas, pančiojantis ryšys su kitu daiktu." (117 p.). Puslapis po puslapio didėja herojaus, o kartu ir skaitytojo alkis: o kur riba? Kiek vaidmenų žmogus gali pakeisti per savaitę? O per parą? Kaip ilgai jis gali išlikti nenubaustas? O kaip galės būti nubaustas, jei psichiatro kolegos gūžčioja pečiais, nesuvokdami, kas tai - nauja religija, apsimetinėjimas ar paprasčiausias pamišimas?

Visa laimė ar nelaimė, bet kauliukas nėra vien hedonistiniams poreikiams tenkinti sukurtas dalykas. Bent vienas iš šešių variantų - toks, kurio labai nesinorėtų jį ridenančių rankų savininkui. "... visada duodavau Kauliukui bent menkutę tikimybę mane sužlugdyti, o kadangi Kauliukas buvo Dievas, jis negalėjo ilgai atsispirti" (270 p.).

Luke'o Rhineharto argumentai už paties sukurtą sistemą negali nežavėti. Jo beprotiška idėja apnuogina ne tik apklausoje dalyvaujančių pareigūnų ar TV laidos dalyvių trumparegiškumą. Ji atveria mūsų laikų moralės spragas. Žmogus, sąmoningai vengiantis bet kokios sistemos, neigiantis bet kokią tradicijos ar pagarbos vertę, tokį elgesį motyvuoja kauliukais. Bet kuo jis skiriasi nuo kitų dvigubos moralės puoselėtojų, kurie taip elgiasi be jokių kauliukų? Kas yra žmogus, kurio santykiai apsiriboja sąvoka "be įsipareigojimų", kurio vienintelė vertybė - malonumai, vienintelė motyvacija - "kodėl gi ne?"?.. Atsitiktinumo dievas perlaužia ne tik rutinos, bet ir paties žmogiškumo stuburą.

Jei skaitant knygą iš pradžių dar iškyla klausimas, kam viso to reikia, tai su kiekvienu puslapiu to nenuovokumo lieka vis mažiau. Kauliukas neklausia, kam to reikia. Jis meta užduotį, kuri iš pradžių dar panaši į problemų sprendimą, bet vėliau vis dažniau pati virsta problema. Mano surastas atsakymas į "kodėl?" labai paprastas: žmogus turi turėti kam melstis. Net jei jo dievas - tik bukais taškeliais spoksantis kauliukas.

Įsimintino vakaro, ponios ir ponai. Knygos anotacija baigiama žodžiais "Pabandykit. Gal netgi patiks". Su geriausiais ketinimais sakau:

Nebandykit. Nes gal netgi patiks.

Mėnulis - natūralus Žėmės palydovas, artimiausias Žemei kosminis kūnas. Būtent apie šio kūno paslaptis ir yra naujoji Sergejaus Azanovo, Lietuvoje išgarsėjusio parapsichologijos, astrologijos ir liaudies medicinos temomis parašytais straipsniais.

Kadangi čia ir vėl „ieškoma” paslapčių (pastaruoju metu tas žodis klijuojamas veik prie kas antros istorinės, religinės, ar, kaip šiuo atveju – parapsichologinės knygos), stengiamasi pririnkti kuo daugiau pikantiškų detalių, visiems - „oho, ar žinai?” gurmanams.

Knyga pradedama nuo mitų, simbolikos ir viso kito, ką apie mėnulį „galvojo” įvairių kultūrų senieji gyventojai. Gera pradžia – pusė darbo. Vėliau prasideda tai, ką įvardyčiau kaip „Mėnulio kalendorių”, kurį kasmet su savo broliu ir išleidžia gerbiamas autorius.

Be abejo, kuo toliau į mišką... Prasideda liaudies medicina ir visi kiti „mistiniai” gydymo būdai, kaip ir kada geriausia pastoti (verta dėmesio!), ką valgyti ir panašiai, tačiau kulminacija kitur – skyrelis „Mėnulis ir rūkymas“, manot, čia nėra sąsajų? Klystat. Kaip mesti rūkyti pasak Sergejaus Azanovo? Jeigu nusprendėte mesti rūkyti - Kuo nors užimkite rankas, kai jos iš įpročio tiesiasi prie cigaretės. Tam tiktų netgi pieštukas. Tikti čia gali daug kas...

Žodžiu, knyga laviruoja tarp pretenzijų į mokslinį darbelį ir kaimo bobučių išminties. Kartais jau atrodo, kad tam naivumui nėra ribų – vis tik ne viduramžiais gyvenam, bet vis dėlto, šioje knygoje apie Mėnulį yra turbūt daugiausia medžiagos, kokią tik yra pateikęs koks nors lietuvių autorius.

„Mėnulio paslaptys” – į aukšto pilotažo viražus nepretenduojanti skraidyklė, kuri labai tinka tada, kai užsimanai nueiti pas būrėją. Tiesiog atsiverti knygelę ir matai, kodėl nesiseka - juk Mėnulio fazė nekokia. Kita vertus, knygoje yra ir gan nemažai naudingos medžiagos, įdomių paveikslėlių iš senų alchemijos vadovėlių.

Pagrindiniu trūkumu nenumaldomai išlieka per didelė dozė to, kas nei patikrinta moksliniais tyrimais, nei turi logišką paaiškinimą.Šią knygą rekomenduočiau skaityti auditorijai, kuri nėra tokia skeptiška visiems „abrakadabra”. Šiais laikais jaunimas žino du neginčijamus dalykus – enter & escape. Mėnulis jų gyvenime svarbus tik tada, kai vėlai naktį reikia grįžti namo, o kelio nesimato, bet mėnesiena tokia nuostabi, net dainą apie ją galima sukurti.

Saulutė nusileido, Mėnulis patekėjo ?

Ant knygos viršelio labai teisingai parašyta: "Tomo Pinčono tekstai verčia skaitytojus gerokai pasukti galvą". Pradėjęs skaityti sakinį, kuris nesibaigia per pusę puslapio (įdomumo dėlei skaitytojas paskaičiuoja šeštajame puslapyje esančio penktojo sakinio žodžių kiekį ir gauna skaičių 116) skaitytojas ima nervintis, kad jo galva gerokai pradėjo suktis dėl sakinių ilgumo ir beprasmių žodžių vardijimo ten, kur jų visiškai nereikia. Skaitytojas greit pasiklysta ir viduje pagimdo mintį mesti tokį sumaltą skaitalą šalin, bet jis manosi ir dedasi intelektualiu skaitytoju bei postmodernistinės literatūros snobu, todėl skaito toliau, kol ima suvokti nereikalingų žodžių atsijojimo būdą ir pagaliau pagauna romano mintį, kuri veik analogiškai nupasakota tos pačios knygos nugarėlėje.

Knygos herojė yra moteris vardu Edipa. Ji gauna žinią, kad yra paskirta vieno mirusio milijonieriaus, buvusio vyro, testamento vykdytoja. Velionio valiai įvykdyti moteriškė palieka savo dabartinį vyrą ir vyksta į San Narcizo miestą, kur jau pirmąjį vakarą sugeba prisiliuobti ir permiegoti su velionio advokatu. Kitą dieną iki grabo lentos prisiekęs filatelistas Edipai išaiškina, kad mirusiojo nekilnojamojo turto magnato palikime, tiksliau pašto ženklų kolekcijoje, rado falsifikuotų "markučių", nuo kurių ir pradeda suktis paslaptingų įvykių ratas.

Paslaptingumas ir kitos sąmokslo teorijos gimdomos iš pašto tarnybų istorijos, kurios pagrindas toks, kad nuo viduramžių iki dabar ( "dabar" turima galvoje knygos išleidimo datą - 1966 metus) tas, kas valdė pašto monopolį, tas valdė ir visą Europą (po to ir Ameriką). Taigi, ponia Edipa (ne veltui pavadinta mitologinio graikų paslapčių minėjo vardu) imasi narplioti tarptautinę aferą.

Klausimų daug, o atsakymai slypi anapus. Tam kad sužinoti atsakymus, Edipai nereikia daug pastangų, o skaitytojas turi sekti kiekvieną eilutę iki knygos galo. Savanorė seklė tiesiog vyksta iš vienos vietos į kitą, susitinka su vienu žmogumi, kuris nusiunčia pas kitą, tas dar pas kitą ir taip be galo. Skaitytoją, rodos, jau pagavo "Da Vinčio kodo" (gi tūlam lietuviui neims intelektualusis skaitytojas minėti tokių pavadinimų kaip "Fuko švytuoklė", "Vikšras" ar "Vienišasis prišaukia mirtį") lygio įtampa, ir čia pat net, neįpusėjus knygos, įtampa dingsta, dėl ko skaitytojas ima vėl nervintis, nes autorius jį vedžioja už nosies: atsakymus į klausimus lyg žino kiekvienas San Narcizo gyventojas, bet Edipai jų tiesiog niekas nesako, todėl prašome skaityti iki pabaigos. Ir skaitytojas skaito iki pabaigos, kuri sukelia dar didesnį galvos skausmą. "Da Vinčio kode" (kad ir kaip skaitytojas nenori pripažinti, kad tai aukšto meninio lygio kūrinys, nes jis, skaitytojas,- intelektualas) bent pateikiami atsakymai į visus klausimus ir pagrindinis blogietis gauna savo atpildą, o "Skelbiamas numeris 49" palieka skaitytoją išsižiojusį ir bemanantį, kad ponas Pinčonas iki šiol tebesuka galvą, kaip būtų galima užbaigti šį romaną. Skaitytojas ima įsivaizduoti prisiekusį detektyvų rijiką, kuris perskaitęs knygiukštę sužino, kad Erkiulis Puaro, Peris Meisonas ar Šerlokas Holmsas knygos pabaigoj pasako "atsiprašau, gerbiamas skaitytojau, kad susukau tamstai galvą, bet nusikaltėlio (žudiko, vagies ar skerdiko) nurodyti negaliu". Skaitytojas, nežiūrint į tai, kad iš paskutiniųjų puslapių bent suvokia knygos pavadinimo prasmę, lieka įskaudintas.

Velniop tokį galvalaužį ... Skaitytojas labai nusivylęs romano siužetu, bet jaučiasi patenkinęs savo intelektualiojo skaitymo poreikį. Tokios gausos metaforų, hiperbolių, kalambūrų, alegorijų ir kitokių iš piršto laužtų dalykų nerasime keliuose D. Brown'o knygose, nors ir čia turime paslaptingą organizaciją, kuri apraizgiusi savo tinklu visą pasaulį, yra ir knyga iš Vatikano bibliotekos, ir demonas dėžutėje; sužinome apie Buchenvalde vykdytus kankinimus grimasomis ir kitokių intelektualybių ir iki šiol negirdėtų įdomybių.

Visgi skaitytojas kad ir koks jis išsimokslinęs pasiilgo išnašų. Ir ne tik šioje knygoje. Leidėjai paskutiniu metu, matyt, leidžia knygas tik eruditams ir nebemato reikalo knygose paaiškinti ne tik rečiau vartojamo tarptautinio žodžio, bet ir lotyniškų frazių. Žinoma, tam yra TŽŽ. O jei jo neturi? Kas tada? Skaityti tokias knygas kaip "Skelbiamas numeris 49" skaitykloje? O jeigu norite pasiimti knygą į kelionę, tai tempkitės kartu ir TŽŽ.

P.s. Romano skaitytojas tikisi, kad apžvalgos skaitytojas nenuvargo skaitydamas romano apžvalgą, nes romano skaitytojas labai stengėsi rašyti kuo paprasčiau; o jeigu buvo atvirkščiai, tai nevarkite pradėdami skaityti Tomo Pinčono literatūrines struktūras romane "Skelbiamas numeris 49".

Unikalus rašymo stilius, bet neišbaigtas siužetas

Siužetas: Trys draugai Endis (Endrius Palmeris), Klerė ir Dagas bėgdami nuo amerikietiškojo gyvenimo būdo susitinka dykumoje. Šios dykumos negyvenama nepavadinsi (jie juk gyvena!): čia yra vagonėliai apsistoti, visi veikėjai turi šiokį tokį darbą (pavyzdžiui, bare "Pas Larį"). Tačiau ši vieta - jei ne pasaulio, tai bent jau JAV užkampis tai tikrai: savotiška savanoriška tremtis.
Čia trijulė susitiko ir leidžia laiką pasakodami vienas kitam istorijas:
"- Apie savo gyvenimą reikia pasakoti istorijas, nes kitaip neįmanoma toliau gyventi.
Aš sutinku. Dagas taip pat. Mes suprantam, kad būtent todėl mes visi trys palikom savo gyvenimus praeityje ir atvykom į dykumą - pasakoti istorijų ir šitaip paversti savo pačių gyvenimą istorijų vertu objektu." (19 p.)

Romano struktūra beveik ir aiški: pagrindinio veikėjo Endžio žvilgsnis į trijulės gyvenimą ir jo lūpomis pasakojami įvykiai, kuriuos patyrė visi kartu ir kiekvienas atskirai. Tai kamienas, o draugų pasakojamos istorijos - didelės ir mažos, tiesios ir kreivos šakos.

Dar įdomesnė knygos struktūra - jos paraštėse pilna paaiškinimų, apibrėžimų, paveikslėlių, šūkių. Vieni paaiškinimai tiesiogiai susiję su tame puslapyje spausdintu tekstu (pavyzdžiui, slengo paaiškinimas), kiti - tiesiog dera prie bendros knygos idėjos.

Istorijos. Kaip minėta, pagrindinis draugų gyvenimas - istorijų pasakojimas. Pamiršau paminėti, kad Endis, Klerė ir Dagas - tik draugai: ne meilužiai, ne mylimieji, o paprasčiausi draugai. Todėl ir jų istorijos neturi vienas kito atžvilgiu paslėptos minties - tiesiog pasakojimai, kurie rūpi ir įdomūs jiems patiems. Pavyzdžiui, apie susikurtus pasaulius:
"Nuo karščio išgeibę šunys guli "Saabo" šešėlyje ir per miegus trūkčiojančiomis užpakalinėmis galūnėmis vaikosi įsivaizduojamus zuikius. Mudu su Dagu, ištikti angliavandenių trūkumo komos, ne taip jau toli nuo jų atsiliekam ir esam kuo puikiausiai nusiteikę klausytis, kai Klerė pradeda pasakoti savo dienos istoriją.
- Tai istorija apie Teklahomą, - praneša ji, dideliam mūsų džiaugsmui.
Teklahoma - tai mūsų sukurtas mitinis pasaulis, kuriame vyksta daugelio mūsų istorijų veiksmas. Tai liūdna "bet kuri vieta", kurios gyventojus amžinai išmeta iš darbo "7-Eleven" parduotuvėse, o jų vaikai stumiasi narkotikus ir svaigsta nuo naujausios šokių muzikos prie vietos ežerėlio, apžiūrinėdami chemikalais apnuodyto vandens nudegintą odą; jie svajoja apie tą laiką, kai užaugs ir išmelš iš vyriausybės pašalpą. Teklahomos gyventojai kniaukia iš pigių prekių parduotuvių padirbtus kvepalus ir kiekvienais metais šaudo vieni į kitus per Padėkos dienos vakarienę. Vienintelis geras dalykas Teklahomoje - ten auginami paprasčiausiai niekuo neišsiskiriantys kviečiai, kuriais visi gyventojai teisėtai didžiuojasi; pagal įstatymą kiekvienas turi ant savo mašinos bamperio prisiklijuoti lipduką su užrašu "NĖRA FERMERIŲ - NĖRA MAISTO".
Gyvenimas Teklahomoje nuobodus, bet turi savų džiaugsmų: visų suaugusių gyventojų komodų stalčiai prigrūsti blogai pasiūtų ryškiai raudonų "seksovų" drabužėlių. Visos tos kelnaitės ir sekso reikmenys jiems pristatomi raketa iš Korėjos - sakau "raketa", nes Teklahoma - tai aplink Žemę besisukantis asteroidas, kuriame laikas sustojo 1974-aisiais, pirmaisiais metais po naftos krizės, tada realus darbo užmokestis Jungtinėse Valstijose liovėsi didėti. Asteroido atmosfera susideda iš deguonies, kviečių pelų ir trumpųjų radijo bangų. Teklahomoje netgi smagu praleisti vieną dieną, bet paskui jau norisi bėgti kuo toliau, kur akys veda.
Šiaip ar taip, dabar jau žinote veiksmo vietą, tad galime grįžti prie Klerės pasakojimo." (63-64 p.)

X karta. Ši knyga yra pirmasis Douglas'o Coupland'o romanas, po kurio pasirodymo rašytojas tapo kultiniu bei pradėtas vadinti savo laikmečio balsu. Romanas taip pat įtvirtino ir X kartos pavadinimą. Pačioje knygoje ši karta ne tiek apibrėžiama, kiek priešinama japių kultūrai. Geriausias japio pavyzdys - Tobijas:
"Tobijas - tai Klerę apsėdusi nelaimė iš Niujorko, ir šįryt jis turi atvaryti iš Los Andželo oro uosto. Jis yra mūsų amžiaus; kaip ir Klerės brolis Alanas, yra baigęs privačią mokyklą ir dar kilęs iš kažkokio baltųjų turtuolių geto Rytų pakrantėje, lyg Niu Rošelės... Ar Šeiker Haitso? Darieno? Vestmounto? Leik Oresto? Bet pagaliau ar tai svarbu? Tobijas banke dirba tokį darbą, kad kai per vakarėlį pradeda pasakoti, koks jis, viską pamiršti dar jam nebaigus. Jis kalba nepakenčiamai nuobodžiu korporacijų klerkų žargonu. Nemato nieko kvaila ir žeminančio dažnai lankytis stambių kompanijų restoranėliuose su dirbtiniais pavadinimais (vien tikriniai vardai), tokiais kaip "Pas Maktakį" arba "Pas O'Duliganą". Išmano visas batų su kutais variacijas ir niuansus (" Niekada negalėčiau avėt tavo batų, Endi, Jų siūlės kaip mokasinų. Per daug kasdieniškas stilius.")
Todėl nenuostabu, kad jis visada kontroliuoja padėtį ir įsivaizduoja viską žinantis. Jam patinka laidyti juokelius, pavyzdžiui, tokius, kad reikia išasfaltuoti Aliaską ar mestelėti atominę bombą ant Irano. Kalbant populiarios dainelės žodžiais, jis yra ištikimas Amerikos Bankui. Tačiau jis gyvenime atsisakė kažko svarbaus, ir nuo jo verčia vemt!
Nepaisant viso šito, Tobijas atrodo taip, kad galima išvirst iš koto - jį galima būtų rodyti cirke, ir mes su Dagu jam pavydim. Atsistojęs vidurnaktį miesto centre ties kampu, Tobijas galėtų sukelti mirtiną transporto grūstį. Normalios išvaizdos žmones tai labai slegia. "Jeigu jis norėtų, tai galėtų gyvenime nedirbti nė vienos dienos, - sako Dagas. - Nėra gyvenime teisybės." Tobijas turi kažką tokio, kad žmonės jį pamatę visada sako: "Nėra gyvenime teisybės". <...>
Na, gerai gerai. Aš kalbu neobjektyviai. Bet man labai patinka varyt ant Tobijo. Tai labai paprasta. Jis man įkūnija visus mūsų kartos žmones, kurie eikvoja geriausius savo sugebėjimus užkalti pinigus ir labiausiai vertina tai, kas lengvai pasiekiama. Tuos, kurie patogiai jaučiasi dirbdami greitą pelną duodančius darbus, tokius kaip rinkodaros vadybininkai, spekuliantai žeme, teisininkai, skatinantys žmones kelti bylas dėl nelaimingų atsitikimų, ir biržos makleriai. Jie tokie savimi patenkinti. Įsivaizduoja esą ereliai, sukantys galingus lizdus iš ąžuolų ir nendrių, bet iš tikrųjų yra labiau panašūs į mūsų Kalifornijos erelius, kurie lizdus suka iš visokio šlamšto: išmestų automobilių dalių, primenančių nuimtus nuo sumuštinio žalumynus - surūdijusių duslintuvų žarnų ir išvaržos sutrauktų ventiliatoriaus dirželių; krūvos atliekų, besivoliojančių pageltusios žolės meridianuose palei Santa Monikos greitkelį - plastikinių sodo kėdžių, šaldomųjų termosų dangtelių, sulūžusių slidžių, - pigių, prastų toksinių atliekų, kurios arba iškart subyra į dulkes, arba išliks nesuirusios tol, kol mūsų galaktika pavirs gigantiška balta šviesa pulsuojančia žvaigžde." (116-118 p.)

Santykiai su kitomis kartomis. X karta - tai žmonės, kurie nenori būti vartotojų visuomene, nes abejoja tokios visuomenės ateitimi. Tačiau ši karta - ne kovotojų, o stebėtojų: jie nekonfliktuoja su japiais, nes pastarieji parodo, kuo galėjo tapti Endis ir jo draugai: "Ne, nepamanykit, aš nejaučiu Tobijui neapykantos. Ir kai išgirstu jo mašiną įvažiuojant į garažą, suprantu, kad įžvelgiu jame kažką, kuo galėjau tapti pats, kažką, kuo gali tapti kiekvienas iš mūsų, jei tik praras budrumą." (119 p.). Be to, bet kuris japis gali tapti x'iuku, kaip, beje, ir šios kartos atstovas gali pereiti į kitą stovyklą.

Su tėvais santykiai sudėtingesni - tėvai nesupranta, ką jiems sako vaikai: geriausiu atveju nesusikalba, o blogiausiu - iš viso nesiklauso, ką X karta sako apie jai rūpimus dalykus ("Atrodo, kad mūsų tėvų karta arba negali, arba nenori suprasti, kad juos išnaudoja prekių gamintojai. Jei į vartojimą žiūri visiškai rimtai.", 101 p.). Be to, nuolat siekiama vaikų gyvenimą "pakeisti ir sutvarkyti", t. y. padaryti panašų į tą, kurį gyvena patys: "Tik parodyk tėvams nors krislelį pasitikėjimo, ir jie tuoj pat pasinaudos juo kaip laužtuvu, kad tave atidarytų ir pertvarkytų tavo gyvenimą, kuris neturi jokios ateities. Kartais man net norisi papurkšti jiems į veidą ašarinių dujų. Noriu jiems pasakyti, kad pavydžiu jų auklėjimo - tokio švaraus, kuriame nebuvo nė pėdsako ateities neturėjimo. Ir noriu pasmaugti juos už tai, kad džiaugsmingai mums dovanojo šį pasaulį kaip padėvėtus apatinius." (127 p.). Tačiau nors su tėvais nesutariama, kažkokios griežtai išreikštos priešpriešos taip pat nėra: tas pats pasyvus stebėjimas ir stovėjimas šalimais, ne šūkavimai "Pabuskite! Atmerkite akis!", o praktinis pavyzdys, kad galimas ir kitas variantas.

Įspūdingiausia vieta - knygos pabaigoje pateikiami skaičiai: vien dėl jų verta perskaityti romaną!

Asmeninė nuomonė. Romanas pirmą kartą originalo kalba pasirodė 1991 m. - prieš penkiolika metų. Tuomet jis turėjo padaryti įspūdį, nes prabilo apie žmones, nenorinčius būti vartotojais. Dabar informacijos apie kitą kelią (kai renkamasi ne besaikis vartojimas, o harmonija bendrąja prasme: vidinė, tarpusavio santykių, su aplinka) galima rasti vis daugiau: jį renkasi ne tik žmonės, tačiau tokio požiūrio pradeda laikytis ir kai kurios įmonės, todėl plačiau besidomintiems romanas "X karta" pasirodys kiek per primityvus. Vis dėlto nežinantiems, kad gali būti ir alternatyva visuomenei, kuri nori visko daugiau bei greičiau, knyga paliks įspūdį. Gal net taps kelio, kurio ieškoma, pradžia.

Ši knyga primena J. D. Salinger'io romaną "Rugiuose prie bedugnės": galbūt D. Coupland'as skirtas vyresniems negu J. D. Salinger'is, o gal tiesiog ieškantys atsakymų dabar kelia kitus klausimus. Tačiau jeigu vartotojiškos visuomenės grimasos jūsų ir taip nežavi, romanas "X karta" bus per daug paprastas: "Ilgokai pažingsniavęs dulkinu kelkraščiu, pasukau į fermerio lauką, užsėtą man nežinomais žaliais, panašiais į kukurūzus javais, siekiančiais iki krūtinės; kai broviausi pro juos, lapai šnarėdami drėskė odą lyg aštraus popieriaus kraštas. Priartėjus numatytai tamsos valandai, minutei ir sekundei, tame lauke atsiguliau ant žemės. Mane supo aukšti stambūs javai ir vos buvo girdėti vabzdžių dūzgimas. Sulaikiau kvapą ir išgyvenau tokį jausmą, kuris įstrigo man visam gyvenimui - paslapties, neišvengiamybės ir susižavėjimo jausmą. Jį nuo neatmenamų laikų tikrai išgyvena daugelis jaunų žmonių, kurie, užrietę galvas į viršų, žiūri į padangę ir stebi, kaip gęsta šviesa." (11-12 p.).

Dar vienos kartos manifestas?