Thomas Bernhard Lietuvoje nėra jau toks nežinomas. Jau prieš kelis metus galėjome skaityti puikų jo romaną "Grimzdėjas"(Der Untergeher). Tačiau žmogui, išsamiau nesusipažinusiam nei su pačiu Thomas Bernhard, nei su jo kūryba, "Grimzdėjas" galėjo pasirodyti kažkas įdomaus, bet tai, už ką nedėtum galvos. Žinoma, čia būtina tarti, kad jo kūryba išskirtinė. Tik šiuo atveju reikėtų atgaivinti šio atgrasaus žodžio reikšmę. Bernhard kūryba nesistengia šokiruoti, ieškoti naujos kalbos (čia kalbos nederėtų painioti su kalbine raiška, apie kurią neišvengiamai reikės užsiminti), greičiau ji stengiasi atgaivinti tai, kas užmiršta, arba tai, kas kasdieninei sąmonei atrodo svetima. Thomas Bernhard rašo apie vienišuosius (romanuose "Užgesimas", "Šaltis", "Sutrukdymas", "Taip"), savižudžius ("Betonas", tas pats "Grimzdėjas", pjesėje "Didvyrių aikštė"), ligonius ("Sutrukdymas", pjesėje "Šventė Borisui").Žmogaus egzistencija susijusi su kančia. Tikroji egzistencijos prasmė slypi mirtyje: "Jei turim tikslą, man atrodo, kad tas tikslas yra mirtis." ("Sutrukdymas"). Savo romaną "Užgesimas" jis pradeda Montaigne`io citata: " Jaučiu, kaip mirtis nuolat mane turi savo naguose. Kad ir ką aš daryčiau, ji čia visur. ". Ankstyvieji Bernhard romanai kalbėjo apie mirtį, gyvenimo beprasmybę, vienatvę. Vėlyvojoje savo kūryboje šios temos taip ir lieka jo kūrybos ašimi, bet Bernhard vis labiau leidžiasi į politiką, jis negailestingai daužo filosofijos ir literatūros patriarchus (M. Heidegger, A. Stifter), atvirai niekina savo šalį, tyčiojasi iš Bažnyčios, keikia švietimo sistemą. Vis dėlto jei pamėgintume atsekti tam tikras įtakas, nes, kaip sakė Goethe, visi esame tik įtakų mazgai, reikėtų skaityti jo biografiją ir ten ieškoti pirmųjų užuomazgų, arba įtakų.

Gimė Thomas Bernhard 1931 m. vasario 9d. Heerlene prie Mastrichto, Olandijoje. Motina augino sūnų viena, galiausiai atvežė pas senelį, rašytoją Alois Zuckerstätter. Ten Thomas lanko mokyklą, bet turi problemų, todėl išsiunčiamas į pataisos darbų koloniją Zalcburge. Iš jos grįžta pas senelį, kuris rūpinasi anūko išsilavinimu: jis duoda jam piešimo, tapybos, dainavimo pamokas. Seneliui mirus, vėl grįžta į Zalcburgą. Ten lanko klasikinę gimnaziją, bet pirma laiko mokslus nutraukia ir pradeda mokytis maisto prekių parduotuvėje. Dėl neišsigydyto peršalimo sunkiai suserga pleuritu, kuris išsivysto į plaučių tuberkuliozę. Vienas po kito einančių apsilankymų įvairiose sanatorijose ir tuberkuliozės dispanseriuose metu, kurie tęsiasi iki 1951 m., Thomas Bernhard pradeda intensyviai skaityti ir rašyti. Miršta motina. Tais pačiais metais pradeda muzikos studijas (baigia 1957 m. Zalcburgo Mozarteum), dalyvauja aktorių seminare. Dirba reporteriu įvairiuose laikraščiuose, teismo pranešėju. Po to kaip laisvas rašytojas ligi savo mirties gyvena Austrijoje. Miršta Thomas Bernhard 1989 m. vasario 12 d. Gmundene, Aukštutinėje Austrijoje.

Th. Bernhard romanas "Senieji meistrai" yra nelyg visų romanų santrauka, tiksliau pasakius, temų, kurios jam visada rūpėjo, santalka.

Rėgeris, senas muzikos filosofas, bėgdamas nuo išorinio pasaulio ir ieškodamas ramios vietos mąstyti, jau daugiau nei trisdešimt metų kas antrą dieną ateina į Vienos dailės istorijos muziejų ir atsisėdęs ant suolo Bordonės salėje apžiūrinėja Tintoretto paveikslą "Žilabarzdis vyras".

Visų pirma, jokio siužeto čia nėra. Jei jis ir būtų, tai dėl to nukentėtų tik pats kūrinys. Svarbiausia yra vidinės minties slinktis, nesuklysime, jei tarsime, kad Bernhard kūrinys yra totaliai egocentriškas. Beje, ar gali būti kitoks? Siaubingai ilgas Rėgerio tiradas perpasakoja jo draugas Acbacheris. Dėl to sakinys nuolat užbaigiamas ta universaliąja "jis pasakė" sintagma. Dabar, be abejo, reikia užsiminti apie kalbinės raiškos subtilumus. Dėl lietuvių kalboje esančios sinonimų įvairovės tą patį galima pasakyti kiek kitaip. Galime kalbėti "jis pasakė", "jis ištarė". Vienas nuolat tekste vartojamas veiksmažodis sukelia sterilumo įspūdį, stilistiniu požiūriu nukenčia tokio teksto kokybė. Vokiečių kalboje nuolat vartojamas veiksmažodis teksto nesugriaus ir nesukels stilistinės painiavos.

Thomas Bernhard romanas, būdamas totaliai asmeniškas, pasižymi minties įtampa, sakinys, nors ir būdamas unikalios raiškos objektu, nekuria gremėzdiškumo įspūdžio. Rėgeris savo pasakojimą pradeda žmonos mirties apmąstymu: "Joks žmogus nebuvo toks sveikas kaip mano žmona, ji gyveno gyvenimą sveikatoje, o aš visada egzistavau ligoje, mano gyvenimas visada buvo egzistencija mirtinoje ligoje, kalbėjo jis" (19 p.). Jau nuo pat pirmųjų eilučių tekstas pradeda "dusinti", jei galima taip tarti, ir sveikam protui, kvailybės optimizmui ši knyga gali sukelti šleikštulį, nerimą ar baimę. Todėl, tebūna tai tik nevykęs priminimas, nes jo nebus laikomasi, tokį tekstą skaityti ir suprasti gali tik liguistas protas, protas, linkęs šlykštėtis pasauliu, neviltim ir mirtimi paženklintas protas. Rėgeris kalba apie savižudybę, bet nenusižudo, jis gelbstisi, ir gelbstisi skaitydamas Schopenhauerį, kaip jis pats sako, nesąžiningai skaitydamas: "Visos knygos ir visi raštai, kuriuos per savo gyvenimą surinkau, sutempiau į butą Singerio gatvėje ir kuriais kimšte užkimšau visas lentynas, galų gale pasirodė beverčiai, kai žmona mane paliko, jie visi man tapo tiesiog juokingi.<...>Bet Schopenhaueris man padėjo išgyventi, žinoma, tik todėl, kad paprasčiausiai išnaudojau jį savo tikslams ir nesąžiningai piktnaudžiavau juo kaip vaistu" (175-176 p.). Rėgeris kalba apie meną, muziką, filosofiją, literatūrą, Bažnyčią, švietimo sistemą, ir viskas persmelkta didžiausio pasišlykštėjimo. Prisiminę A. Strindbergo žodžius, kuriais jis apibūdino savo knygą, sakytume: "Tai griausminga knyga".

Thomas Bernhard už savo kūrybą 1965 m. buvo apdovanotas Bremerio literatūros premija, 1968 m. Didžiąja Austrijos valstybės ir 1970 m. Georgo Büchnerio premija.

Egzistencija mirtinoje ligoje

Manau, neverta skaičiuoti, kiek yra knygų religijos tema. Visi garsiausi praeities meno kūriniai sukurti vienaip ar kitaip darant įtaką religijai. Žmonės nuo žilos senovės garbino įvairiausias dievybes, o šiuo metu pasaulyje išskiriamos bent penkios didžiosios religijos. Būtent apie jas ir yra ši knyga.

Pirmiausia, kuo knyga ypatinga. Tai nėra nuosekliai išdėstyta istorinė medžiaga, kurią būtų nuobodu skaityti. Apie kiekvieną religiją rašė skirtingi autoriai, tačiau knygos bendras bruožas – dėstymas beveik dialogo forma. Autoriai iškelia klausimą, į kurį patys ir atsako. Supažindindami su kiekviena religija, pradžioje pateikia labai glaustą informaciją apie religijos istoriją, o toliau – klausimai ir atsakymai, vadovaujantis chronologija. Tokia forma gali atrodyti šiek tiek keista, tačiau skepticizmas greitai išgaruoja, nes, mano manymu, tai puikus knygos rengėjų pasirinkimas. Knygą įdomu skaityti, be to, nebūtina tai daryti nuosekliai, galima tiesiog atsiversti bet kurią vietą.

Knygoje pateikiama daug įdomių su religijomis susijusių detalių, kurios ne visada paminimos kituose panašaus turinio leidiniuose. Tai šiuolaikiška knyga, kurios autoriai ne religiniai fanatikai, o objektyviai viską vertinatys religijotyrininkai. Knygoje pakanka ir istorinių faktų, ir pikantiškų smuklmenų, kurios tikriausiai ne itin priimtinos religijų pasekėjams. Daugelis „tiesų“ interpretuojama visai kitaip nei įprasta. Aptariant penkias didžiąsias religijas, taip pat nepamirštama ir dauguma jų atšakų, o pabaigoje pateikiama svarbiausių septyniasdešimt trijų religinių judėjimų ir bendruomenių apžvalga. Trumpai supažindinama su kabala, daosizmu, konfucionizmu, sikhizmu, šintoizmu, Jehovos liudytojų judėjimu ir kt.

Net neabejoju, kad didžiajai daliai, pvz., “Klausimėlio” dalyvių čia pateikta informacija bus dar negirdėta. Ar žinojote, kad Jėzus Kristus gyveno 7 amžiuj po Kristaus. Paradoksalu, tačiau tai tiesa, na, o jei jau šitai žinote, tai ar galėtumėte pasakyti kodėl? Ar žinote kas yra mandala? O Golemas, o Elijas?

Nors XXI amžiuje religijų vaidmuo gerokai sumenko, tačiau manau, kad dar yra žmonių, kurie tuo domisi. Tikintiesiems pravartu paskaityti knygą, kad žinotų kuo tiki, o netikintiems - kad susimąstytų, ar neverta patikėti. Galbūt išsirinksite jums patikusią religiją ir tapsite uoliais tikinčiaisiais.

„Pasaulio religijos“ – puikus gidas, klaidžiojant po religijų pasaulį. Vargu ar galima nubrėžti ribą, kokiai amžiaus grupei ši knyga tiktų ir patinkų, mano manymu, kiekvienas besidomintis dvasiniais dalykais apsidžiaugs perskaitęs šią knygą.

Ar tiki?

Apie 1887 m. gimusi ir iki šių laikų išsilaikiusi dirbtinė esperanto kalba turbūt yra geriausiai žinomas ir laiką įveikęs bandymas sukurti pasaulinę kalbą, kuri nebūtų jokios tautos gimtoji. Tačiau esperanto turbūt yra ir vienintelė dirbtinė pasaulio kalba, patyrusi tiek daug persekiojimų bei draudimų. Šį neploną tomelį būtų galima pavadinti esperanto enciklopedija, nes joje Pasaulinės esperantininkų sąjungos viceprezidentas (1989 - 1995 m.) vokietis U. Linsas preciziškai ir įvairiapusiškai aptaria esperanto kalbos vystymuisi bei plitimui iškilusias kliūtis Vokietijoje, Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje, Sovietų Sąjungoje ir kitose socialistinėse šalyse.

Esperanto kalba su sunkumais susidūrė jau nuo pat savo gimimo. Jos kūrėjo, carinėje Rusijoje gyvenusio žydo Lazario Zamenhofo pagrindinis motyvas buvo protestas prieš žmonių diskriminaciją dėl kalbos, tačiau šį judėjimą anksti pradėta įtarinėti dėl įvairių dalykų. Pvz., carinės Rusijos valdžia baiminosi esperantininkų ryšių su tolstojininkais, Tarybų sąjunga - esperantininkų susirašinėjimo su užsieniu padarinių (esperanto kalbos padėčiai Tarybų sąjungoje skirta bene du trečdaliai knygos), nacionalistinė Vokietija esperantininkus kaltino antivokišku internacionalizmu ("smulkiųjų buržujų ir kosmopolitų kalba"). Daug kuo įtarinėjama esperanto iš tikrųjų buvo tik kalba, nes esperantininkų judėjimas skelbėsi esąs griežtai neutralus. Vėliau, paaaiškėjus, kad tokia pozicija nepasiteisina ir netgi yra pavojinga, esperantininkų judėjime įvyko nemažai pokyčių.

U. Linso teigimu, esperantinio judėjimo likimas yra tarsi barometras, kuriuo galima matuoti, kaip pasaulyje pripažįstamas internacionalizmas, bendravimo su užsieniu troškimas, mėginimai pažvelgti toliau, nei leidžia nustatytos nacionalinės ar ideologinės formos. Taigi šią smulkiausių detalių ir kartais itin kraupių faktų iš esperantininkų judėjimo istorijos kupiną studiją visai pagrįstai būtų galima pavadinti paminklu visiems žuvusiems ir kentėjusiems esperantininkams. Autoriaus siekį kuo tiksliau pavaizduoti visus nusikaltimus esperanto kalbai ir jos pasekėjams galima paaiškinti tuo, kad jis jaučiasi įsipareigojęs pranešti pasauliui apie tai, kaip sunkiai esperanto kalba skynėsi kelią į pripažinimą.

Kam skirta ši knyga? Be abejo, ne tiems, kurie pirmą kartą girdi apie esperanto (jiems geriau perversti A. Duličenko "Pasaulinės kalbos beieškant"). Galbūt tiems ir tik tiems, kurie susiję su pasauliniu esperantininkų judėjimu, kuriems ši kalba svarbi ne tik kaip bendavimo priemonė, bet ir kaip pasaulio kalbų istorijos dalis. Nes kam daugiau rūpėtų skaityti detalėmis perkrautą, beveik pusės tūkstančio puslapių storio knygą apie nebeaktualius dalykus?

Esperanto: ar tikrai pavojinga kalba?

"Tai romanas apie Taminą, o kai Tamina nueina nuo scenos, tai romanas Taminai... Visos kitos istorijos - jos istorijos variacijos. Tai romanas apie juoką ir užmarštį, apie užmarštį ir Prahą, apie Prahą ir angelus".

O tai - ištrauka ne tik iš knygos anotacijos ketvirtajame viršelyje, bet ir iš paties romano. Autorius - prancūzų ir čekų (įdomu, ir kaip jie tokiu šviesuliu pasidalina?) rašytojas Milanas Kundera - romaną rašo taip, lyg su mažomis mergaitėmis žaistų klases. Atrodo, kad jo posūkius romano siužete labiau nei logika, literatūros tradicijos bei panašūs gėriai ir blogiai lemia koja paspirtas akmenukas. Čia siužetas įtraukia į patį veiksmo įkarštį neįvardintame Europos mieste, čia mesteli į prieš keliasdešimt metų buvusį Prahos gyvenimą. Čia rašo apie heroję taip, lyg jau išgirsti net jos balsą, o čia jau aiškina, kaip pats rašytojas sugalvojo jos vardą arba apie ką apskritai ši knyga. Skaitant kartais atrodydavo, kad iš skaitytojo autorius tyčiojasi. Ir jam nieko nėra maloniau, nei pamatyti suglumusią virš jo knygos palinkusio skaitytojo išraišką. Net jei ir taip - kai esi laikomas "vienu įdomiausių ir labiausiai skaitomų XX a. romanistų" (šlovė ketvirtajam viršeliui!), gali sau leisti tiek ir dar daugiau.

Taigi jei supratote, apie ką autorius kalba anotacijoje, tai gal suprasite, ir apie ką šis romanas. Sakyčiau, kad man variacijos vietomis pasirodė kiek nutolusios nuo pagrindinės temos...bet kas tada ta pagrindinė tema? Juokas ir užmarštis? Praha ir istorijos žymės šiandienos gyvenime? Seksualumo inspiruojami poelgiai? Meilės istorijos? Kas? Nesu tikra, kad pats M.Kundera tikėtųsi išgirsti vieną kurį nors atsakymą. Ir jo sukurtoji Tamina man pasirodė vargu ar kuo ypatingesnė ar vertesnė tapti pagrindine variacijų tema nei kiti herojai - Marketa ar mėsininko žmona Kristina. Visos jos - lyg kaladėlės romano autoriaus rankose. Spalvoti LEGO kubeliai. Iš kurių lipdomas į šimto dalelių mozaiką panašus kūrinys. Kažkuo knyga man priminė F.Ozono filmą "5x2". Tiesa, ten atskirais gabalėliais dėliojama vis tų pačių žmonių istorija, o čia - vis skirtingų. Bet gal būtent todėl ir pamatai, kokie jie (mes!) visi panašūs.

Bruožas, už kurį labiausiai vertinčiau šią knygą - pakankamai harmoningas naivios, rožinės, įsikalbėtos ar gilios meilės ir politinės satyros suderinimas. Prahos pavasario įvykiai, sovietmečiu dingę ar tiesiog išbraukti žmonių vardai, bandymai rasti laimę Vakaruose - į šiuos įvykius M.Kundera žvilgeli taip lengvai ir drauge taip atvirai skaudžiai. Technologijos "nereikalingus" asmenis ištrina iš nuotraukų, o laikas - iš mūsų prisiminimų. Paradoksalu, bet "Juoko ir užmaršties" knyga veikiau skatina prisiminti. Net ir tai, kas visai nejuokinga.

Net jei M.Kundera, sužinojęs mano samprotavimus apie jo ironiją ir skepsį, sugniaužtų kumščius ir šauktų niekada taip nemanęs - tebūnie. Savo dalį suspėjau pasiimti - įsiminiau krūvą ironiškų, bet labai taiklių citatų, įsiminiau kelias a la "gyvenimiškas", tačiau šioje knygoje lyg naujoje šviesoje apnuogintas situacijas - ryškių karolių reikšmę ant provincialės kaklo, absurdišką nutikimą pamoką atsakinėjančioms pirmūnėms - bei aktualijas (itin smagiai, nors ir trumpai, M.Kundera brūkšteli eilutes apie XXI amžiaus menininkų marą - grafomaniją p. 124). O ko vertas jau vien naujas terminas litost . Šis čekų kalbos žodis vargiai išverčiamas į mūsų gimtąją kalbą, tačiau autorius jam paaiškinti pažeria tokių situacijų pavyzdžių, kad skaitytojui belieka susiskaičiuoti tik savo patirtus litost .

Ši knyga M.Kunderos gerbėjų sąrašą galėtų papildyti vardais tų, kuriems patinka literatūroje žaisti klases, "kvadratą" ar panašius žaidimus. Ir turbūt nelabai patiks tiems, kurie labiau vertina lėtesnius pasivaikščiojimus prieš miegą ar tiesiog šiuo metu kiek šlubčioja viena koja. Manęs "Juoko ir užmaršties knyga" nepavertė M.Kunderos garbintoja. Tačiau kartais visai smagu pabandyti kartu su autoriumi pašokinėti ten, kur veda jo fantazijos bei ironijos paspirtas akmenukas.

Juokingai graudžios erotikos ir politinės atminties knyga

Kai aš buvau dar jauna studentė ir dėl mano lietuvaitiškų plaukų ir akių iš proto ėjo visi bendrakursiai, skaičiau tokią gražią knygą, vadinosi ji “Likimo kalavijas”, pasakojo ji apieraganių Gera ltą, tokį vyriškį. Ne, TOKĮ vyriškį! Tad baisiai, baisiai apsidžiaugiau pamačiusi, kad naujas, lietuviškas, fantastinis romanas vadinasi “Raganiaus karas”. Juk romano pavadinime įrašyti žodį „Raganius“ gali tik labai drąsus žmogus, kuris nebijo būti lyginamas su LDK bajoru ponu Andrzejumi Sapkowskiu. Mano širdis, nors ir aptekusi nuodais (o ką darysi – toks gyvenimas), tiesiog persisunkė staigia meile ponui Romualdui, šios knygos autoriui. Skubėdama nusipirkau, atsiverčiau, pradėjau skaityti ir

Nusviro rankos. Argi čia apie raganių? Argi toks gali būti raganius? Ar jūs kur nors matėte raganių ir jo mylimąją, kurie kalba štai taip:

„- Einu, tavo mėgstamiausią patiekalą paruošiu. Kur būsi, brangusis? – pasidomėjo Rasminta. **

– Einu padirbėti į savo darbo kambarį, sauluže mano. Sumaniau naujo kūrinio scenarijų “ arba

„- Na... na ir ką gi tu sumąstei, brangus mano gyvenimo palydove? – paklausė suklususi Rasminta “.

O jau kokia veikėjų draugystės giesmė! Juozapai šventas! Braukiau gausias moteriškas ašaras:

- Raganiau, ar nepastebėjai, kad mes keičiamės būdami požemiuose? Ta paslaptis <...> neverta jos slėpti nuo draugo.

- Keista... – šyptelėjo Rapertas. – Tu pirmą kartą mane pavadinai draugu. Gal netyčia?

- Man taip pat keista, bet tai tinkamiausias žodis. Aš nežinau kodėl, bet taip jaučiu. Jaučiu, kad ir Tijus, ir tu kausitės dėl manęs, girias pereisit ir upes perplauksit, jei to reikės. Taip pat jaučiu, kad aš elgsiuosi panašiai dėl Jūsų, - jausmingai kalbėjo Tauragas. – Tai labai keistas jausmas ir anksčiau nesu tokio patyręs. Maniau, negaliu mylėti ir turėti draugų. Bet dabar matau, kad klydau. <...>“

Kaip tai neprimena dažnai savanaudžių, gyvenimiškai ciniškų, bet be skambių frazių pasiaukojančių A. Sapkowskio herojų. Kiek daug pasako jų tyla. O čia tokios gražios, tokios pažįstamos klišės, tarsi būtų susitikę ir susiporavę berniuko Kibaldžiuko ir Lotynų Amerikos muilo operos herojai.

Moterišką, į smulkmenas linkusią natūrą sunku sudominti ir staiga, lyg Pilypai iš kanapių, išlendančiais istorijos faktais. Pamenu, kad kai dar turėjau ilgas kasas ir sėdėjau mokykloje, ten pasakojo, kad Aleksandras Makedonietis nemylėjo moterų, todėl ir nusprendė visą pasaulį nukariauti – matyt, reikėjo kažkur dėti energiją. Kaip nustebau, radusi net visą skyrių apie tai, kas buvo blogesnis karvedys, Hanibalas ar Aleksandras.

Dar sunkiau mane sudominti ilgais aprašomaisiais intrigų aiškinimais. Intriga turi eiti kaip meilė iš pirmo žvilgsnio - per visą kūną, iki pat pirštų galiukų, iki pat nevalingo virpulio, kitaip - tai jokia intriga. Jūsų intriga primena policijos ataskaitas: tą dieną įvyko muštynės tarp sienos ir tvoros . Nukentėjusieji išvežti į Saraso pilies nuovadą.

Užtat moteriškam protui buvo labai lengva suvokti siužetą: išėjo, pasimušė, susitaikė, pasibaigė. Skaitytojo nevarginate – ir gerai, reikia juos tausoti. Juk jau nuo pirmo Šešėlio pasirodymo epizodo yra beveik aišku, kad jo užduotis nepavyks. Tad kam jam skirti tiek daug dėmesio

Minusas jums ir už negražų elgesį – kaip galima cituoti dainų ištraukas (Jurgos „Nebijok“ ir Tajos „Angelas baltas“), bet nenurodyti autorių? Norite, kad kaip poną Valinską į teismą paduotų? Palaukite, šarkos sakė, kad jūs lyg ir... Teisininkas? Turbūt girdėjote tokią organizaciją LATGA-A. Oi, kokie jie apdairūs, oi, galite įkliūti.

Beje, vakar kaip tik žiūrėjau per savo diedo petį ir mačiau, kad jis žaidžia tokius „ Hyrousus “. Aš jam ir sakau: „pažįstu! Pažįstu! Štai šitas – Atvartas! O tu turbūt Rapertas? O jis man – putpelyte tu mano, gal galvelę persikaitinai? Aš lyg ir Kęsts?” Taip, jau sakėte, kad tai – tik sutapimas. Bet kartais man jūsų kūrinys labai priminė bet kurį nuotykinį kompiuterinį žaidimą, net sutapimų neieškant.

Ech, kodėl gi aš tokia negailestinga ir taškausi nuodais? Moteriška natūra? Šliužiška prigimtis? Juk debiutantas, iki šiol nežinomas vardas lietuviškoje fantastikoje. Bet, mano mielieji ir jūs, ponas Romualdai, patikėkite, yra už ką.

Skaitant šį kūrinį aš tvatijau uodega grindis ir šnypščiau: redaktoriusssss! Redaktoriusssss! Kur šio romano redaktoriussss? Kodėl jis nepraėjo ugnimi ir kalaviju, t.y. principu „siaura žodžiui, platu minčiai?“ Kodėl pradedančiajam autoriui niekas nedavė patarimų, kaip reikia rašyti? Ir tai – anaiptol ne dėl techninių detalių, kiek tvirtovėse gali gintis asmenų. Tai – dėl stiliaus, personažų, netgi siužeto. Kur mūsų Campbellai, Beresnevičiai ar bent jau Aleksoniai?

Taip, patiko man autoriaus juokai apie barsukus, apie naująjį inkvizitorių, dar kai kurie pokštai. Bet jų tiek mažai – kartais rodės, jog net smėlis tarp dantų girkši nuo rimtumo, o nugarėlė juk žadėjo humorą! Ir vėl aš tylomis svajojau apie poną Sapkowskį... Nežinau, ar ponas Romualdas skaitė minėtą kūrinį, bet, tikiuosi, dar skaitys, nes iš pono Sapkowskio pasimokyti tikrai yra ko. Labai yra. Netgi – privaloma.

Taigi, jūs jau atleiskite man, ponas Romualdai, bet paskubėjote. Tikrai paskubėjote su šiuo kūriniu. Ir nors palikote aiškią užuominą tęsiniui, maldauju: nebeskubėkite! Knyga tikrai gali būti geresnė, jeigu atsisakysite perkrovimo veiksmą stabdančiais, bet turinio nepridedančiais samprotavimais (arba tie samprotavimai įgaus gelmės), jeigu naudosite daugiau metaforų ir sinonimų, ieškosite įdomesnių veikėjų aprašymo būdo nei „1,87 ir nė lašo nereikalingų riebalų“, jeigu jūsų veikėjai prabils taip, kaip kalba žmonės. Žinau, tai – nelengva. Bet pabandyti reikia.

Taigi, mielieji fantastikos mylėtojai, užklupti šios knygos prierašo„fantastinis romanas“ (dar vienas neįprastas žingsnis lietuviškoje knygų leidyboje), stebuklas neįvyko. Geriausia šioje knygoje, deja, ne romanas „Raganiaus karas“, o pridėtas trumpas, efektingas apsakymas „Nevyk Dievo į medį“.

YPATINGAI pirmas blynas

Net neverta kalbėti apie tai, kiek knygų parašyta apie meilę. Galiu paminėti tik Kirilo Vasilevo knygą, kuri taip ir vadinasi „Meilė“.

Brenda Schaeffer – garsi psichoterapeutė, siekianti pagerinti meilės ryšius. Knyga lyg ir bando atskleisti naują požiūrį į intymumą, deja, remiasi senomis kaip šis pasaulis Froido tiesomis, todėl daug „naujumo“ aptikti nepavyko. Ši knyga remiasi vakarietiška psichologija ir kaip teigiama knygos gale „Apie autorę“ – įvairiomis pasaulio filosofijomis. Įdomu, kiek tų „filosofijų“ yra?

Kūrinys tikrai vakarietiškas, su visom tam būdingomis problemomis. Lietuvoje dar gana skeptiškai žiūrima į psichoterapeutus ir kitus gyvenimiškų problemų sprendimo pagalbininkus , tačiau amerikietiškuose filmuose galima grožėtis šia egzotika, kuri vieniems kelia juoką, o kitiems - pavydą.

Autorė knygos ašimi pasirinko meilės manijos temą, kuri, neva, yra priežastis dėl pašlijusių santykių. Kada peržengiamos ribos, kai graži ir tyra meilė tampa manija? Be abejo, ribų nėra, tačiau jei kartu gyvenantys žmonės jaučiasi blogai, vadinasi, reikalinga pagalba. Būtent savo pagalbą siūloBrenda Schaeffer, pateikdama nemažai pavyzdžių iš savo, kaip psichoterapeutės praktikos.

Tai nėra vadovėlis „Praktiniai meilės patarimai“. Nors akivaizdžiai piktnaudžiaujama gerumo ir blogumo priešprieša, visgi perskaičius knygą lieka aišku, jog santykiai tarp vienas kitą mylinčių žmonių reikalauja abipusio pasišventimo.

Na, gerai, o dabar prie pačios esmės. Dažniausiai žmonės nelinkę pripažinti, kad nesugeba susitvarkyti su juos užgriuvusiomis problemomis. Ką jau kalbėti apie viską išmanančius lietuvius. Tačiau tiems, kurie pripažįsta, jog kartais sunku pačiam įveikti visas problemas, Brenda Schaeffer ištiesia pagalbos ranką. Knygoje pateikiami ne tik pavyzdžiai iš įvairiausių žmonių gyvenimo, bet ir stengiamasi įžvelgti gilesnius žmogaus klodus, kurie tas problemas sukelia.

Kadangi knyga parašyta ne literatūriniu stiliumi, o greičiau mintys perteiktos veik šnekamąja kalba, todėl tekstas aiškus ir suprantamas.

„Aš sutikau vyrų, kurie deda visas pastangas, kad pakeistų tuos kultūrinius įpročius, kurie gėdina juos dėl jų pažeidžiamumo, arba sako jiems, kad sveika ir vyriška būti seksualiniu maniaku“. Naujoji kultūra visiems bruka sexy įvaizdžio kietumą. „Meilė. Naujas požiūris į intymumą” bando ištaisyti šią klaidą

Tiesiog apie meilę

Vieta ir laikas. Florencija, nuo 1300-ųjų birželio 15-osios vidurnakčio iki 1300-ųjų birželio 22-osios švintant, t. y. viena 1300-ųjų savaitė bei keletas užuominų į ankstesnius bei vėlesnius laikus.

Laikai. Viduramžiai. Kryžiaus žygiai Azijoje pralaimėti – Jeruzalė atiduota musulmonams, todėl peštynės persikelia atgal į senutę Europą. Florencijoje, kaip ir kituose Italijos miestuose respublikose, vyksta kova tarp popiežiaus ir Šv. Romos imperijos šalininkų.

Pagrindinis veikėjas ir šiais vadybos laikais būtina kviestinė „žvaigždė“: Dantė Aligjeris (1265-1321). Vienas garsiausių poetų, turėjęs didelės įtakos visai Europos kultūrai, – iš tiesų reikšminga figūra.

Pastaba. 1300-aisiais D. Aligjeris jau buvo išgarsėjęs kaip poetas (sonetai Beatričei parašyti ir jais žavimasi), tačiau kūrybos viršūnė – „Dieviškoji komedija“ – dar neapsiekta: ši poema parašyta 1307-1321 m.

Pradžia. Šiuo metu (t. y. 1300 m. birželio 15 d.) D. Aligjeris – vienas iš Florencijos priorų (prioras – renkamas pirklių ar amatininkų gildijos vadovas viduramžiais). Vidurnaktį atsibeldęs Florencijos miesto sargybos vadas praneša apie Šv. Judo bažnyčioje, esančios prie naujos miesto sienos, įvykdytą nusikaltimą. Kadaise čia būta vienuolyno, dabar pastatas apleistas ir naudojamas kaip gynybinis mūras ar statybinių medžiagų šaltinis: „Metams bėgant pastatas keitėsi, ir tie pokyčiai teikė jam keisto – iš dalies religinio, iš dalies karinio – ansamblio vaizdą“ (19 p.). Dabar bažnyčia restauruojama, tačiau joje dirbęs meistras Ambraziejus nužudomas. Kad atsakymai į pagrindinius klausimus – kas ir kodėl – bus komplikuoti, aišku iš karto:
„Negyvėlis buvo atremtas į vieną iš pastolius laikančių stulpų. Jis vilkėjo pilkšvus apdriskusius drabužius, rankos surištos už nugaros, kojos išžergtos, keliai kiek sulenkti, lyg būtų pasirengęs šokti. Galva ir kaklas padengti kalkių sluoksniu – šykšti jo fizionomijos kopija.
Dantė užgniaužė instinktyvų norą pulti jam į pagalbą. Sustingusi poza bylojo, kad jame vargu ar rusena kibirkštėlė gyvybės. Nužudytojo rankos buvo pririštos prie stulpo, o sukietėjęs kalkių skiedinys laikė jo galvą. Negyvėlis stovėjo lengvai palinkęs į priekį, kaip kraupi dekoratyvinė laivo skulptūra. „Charonas, mirusiųjų sielų keltininkas, galėtų pasinaudoti juo kaip valties puošmena“, pagalvojo Dantė. <...>
Dantė prisiartino prie lavono. Gyvas šis žmogus turėjo būti maždaug jo ūgio. Rodėsi, lyg stebi jį, pasislėpęs po kauke. Bet kaip jis galėjo išsilaikyti ant kojų? Vieno iš kareivių Dantė paprašė durklo ir keliais ryžtingais smūgiais nukirto rankas laikančias virves.
Aukos rankos nusviro į priekį lėtai, tarsi žmogus būtų gyvas. Bet kūnas, garsiai šūkčiojant ir žegnojantis visiems susirinkusiems, liko stovėti stačias.
Dantė ranka palytėjo kaukę. Skiedinys buvo visiškai sudžiūvęs, kietas kaip akmuo. Tai nepanėšėjo į statybinį skiedinį – žudiko ranka į jį įmaišė kažko daugiau. Kelissyk trinktelėjus į kietą apgaubą, kuris dengė negyvėlio pakaušį, šis stipriai suskilo. Taip kartą matė darant vienoje varpų liejykloje. Metalas pamažu laisvinosi iš jį sukausčiusios žemės, o apdangalas sluoksniais biro nuo kūjo.
Pasirodė galva. Kaklas virve buvo pririštas prie stulpo. Štai dėl ko žmogus išsilaikė stačias.“ (22-23 p.).

Siužetas. Ieškodamas nusikaltimo priežasties ir kaltininko, gildijos vadovas sužino vis daugiau naujienų: Florencijoje popiežiaus nurodymu kuriamas universitetas, nužudytuoju labai domisi inkvizicija. Studium kolegija, kuriai priklausė velionis ir į kurią kviečiamas ir pats poetas, kalba užuominomis, o elgetos žino daugiau negu priorai...

Realybė. Paslaptys paslaptimis, bet gyventi reikia toliau: romane labiausiai patiko viduramžių gyvenimo smulkmenos – šiame G. Leoni kūrinyje rasite įvairių detalių apie XIII a. pab. – XIV a. pr. Italijos miestų gyvenimą, to meto politines permainas, sužinosite šį bei tą naujo apie „Dieviškosios komedijos“ autorių. Nors knyga atrodo storoka (~330 p.), tačiau informacijos norėjosi daugiau, ypač kaip apie minimus laikus bent jau mano žinios skurdokos. Štai kad ir pats poeto: romane šiek tiek atskleistas charakteris (nervingas niurzglys, kurį kankina pasikartojantys galvos skausmai), apie sonetus Beatričei girdėta iš mokyklos laikų, o pagrindinė naujiena (bent jau man) – Dantės prioro pareigos (tikiuosi, kad tai ne autoriaus išmistas). Dar rasime informacijos apie maestro politines pažiūras... Ir viskas. Norintiems daugiau, teks ieškoti poeto biografijos arba pavartyti enciklopedijas, o skeptikams iškils klausimas, kam romane minėti Dantę, jeigu jį galėjo pakeisti bet koks kitas prioras. Iš kitos pusės, jeigu labai norisi pasinaudoti garsiu vardu, tai be šios asmenybės nelabai kas ir belieka: kokią dar viduramžių Italijos garsenybę galėtumėte greitai prisiminti?

Paslaptis . Gyvenimas lieka gyvenimu, bet kam įdomi realybė po Dan‘o Brown‘o romanų (čia ir čia): visiems reikia paslapties ir sąmokslo teorijų. Faktų, kuriuos kai kas nori nuslėpti, rasite ir šioje knygoje ir jie labiau įtikinami negu D. Brown‘o siūlymas Dievą laikyti Jėzaus sūnumi ir Marija. Tuo labiau, kad apie G. Leoni aprašomus laikus iš tiesų nedaug žinau. Ir kol šio autoriaus aprašyta legenda netapo „istorikų-žinovų“ argumentais ar tvirtai paremtais faktais, lieka pasidžiaugti gražia istorija.

Klausimas. Kadangi poeto kūrybą skaičiau tik mokykloje kaip privalomą literatūrą, todėl jos visai nepamenu. Tačiau vienas romano veikėjų Džanetas paprašo poeto paslaugos – parašyti ką nors apie jį (117 p.). Negi dabar reiks perskaityti visą Dantės kūrybą, kad sužinočiau, ar ką nors maestro parašė apie Džanetą?..

Trūkumas. Skaityti lietuvišką vertimą labai padėtų kai kurių žodžių paaiškinimai: italams jie gal ir nereikalingi, tačiau nemanau, kad daugelis žino, kad gonfalonieras – tai 1) XIII-XV a. Italijos miestų respublikų kvartalo arba viso miesto pašauktinių kariuomenės vadas arba 2) Florencijos pareigūnai: nuo 1289 – miestiečių vyriausybės apsaugos būrio vadas; nuo 1293 – vyriausybės vadovas; XV-XVIII a. – magistrato vadovas; gvelfai ir gibelinai – tai XII-XV a. Italijos politinės grupuotės, popiežiaus kovoje su Šv. Romos imperijos imperatoriais buvusios popiežiaus (gvelfai) arba jo priešininkų (gibelinai) šalininkų pusėje; terakota – tai poringa, žemos degimo temperatūros natūralios molio spalvos keramika. Visų šių bei daugelio kitų (tarp jų ir prioro) žodžių reikšmes galima rasti žodynuose, bet negi skaitydamas romaną bėgiosi žiūrėti į žodyną.

Asmeninė nuomonė: Leidyklos „Versus Aureus“ direktorius vienoje TV laidoje apie D. Brown‘o romanų reikšmę literatūrai pasakė (pakartosiu tik mintį, nes tikslios citatos nepamenu): „Nėra blogai, jeigu žmones pradeda skaityti ir atranda knygas nuo „Da Vinčio kodo“. Galbūt pradėję nuo šio romano, jie atras G. Leoni „Mozaikos nusikaltimus“, o po jų – ir U. Eco kūrybą. Blogai, kai pradėjus D. Brown‘u, juo ir baigiama.“ Linkiu gero skaitymo ir sėkmės žengiantiems aukštyn!

Savaitė iš nepoetiško Dantės gyvenimo arba pora laiptelių į viršų

Diskusijos apie tai, ar verta literatūrą skirstyti į moteriškąją ir visą likusią, gimė, augo, brendo, galiausiai – išsikvėpė ir turbūt jau mirė. Vis dėlto jei atsiras tokių, kurie kaip dinozaurai laikosi formuluotės „moteriška literatūra“, kalbėdami apie šią knygą jos tikrai neužmirš. Ir teisūs bus tiek pat, kiek ir klys.

Rašytoja, dramaturgė Laura Sintija Černiauskaitė ir jos pirmasis romanas. Jei reikėtų skirti balus (apsaugok mus nuo šito) už du dalykus – kas pasakyta ir kaip pasakyta, svarstykles vis dėlto nusvertų „kaip“, o ne „kas“. Knygos centras - viena iš šeimų, kur daug šmėklų – netekties, mirties, išdavystės, kur moteris – užgesusiomis akimis, kur vyras – įžiebiantis tik cigaretę. Kur žmonės bando, bet nemoka, nežino ar negali būti laimingi. Kaip ir ankstesnėse knygose, jaučiu ypatingą autorės dėmesį vaikui. Tikėjimą jo gilumu, tikrumu, jo suvokimu. Vaiko žvilgsnis – lyg lakmuso popierėlis beprotiškoje vyro ir moters chemijoje. Tai vaikas mato, kad mama – visa šilkinė. Jis tik nežino, kaip tai parodyti ir tėčiui.

Atvirai sakant, ankstesnės autorės knygos („Liučė čiuožia“ bei „Artumo jausmas“) man pasirodė nuo naujosios besiskiriančios tik apimtimi. Bet L.S.Černiauskaitės kūrybos gerbėjų toks vertinimas turbūt neišgąsdins. Nes čia randi ne tik senovinių veikėjų vardų sąrašą (ar tik nepadaugės „ant Lietuvos“ Kiprelių, Beatričių ir Izabelių???). Ne tik vienoje knygoje pradėtus, šioje – lyg pabaigtus posakius (nežinia kodėl iš „Artumo jausmo“ įsiminusi akimirka, kai „švito skaudžiai ir greitai“, o čia aptinku, jog „švito jaukiai, neskaudžiai“ (p.92). Čia lieka ir tas savitas, su niekuo nesupainiojamas autorės stilius. Gal tikrai, anot vienos kritikės, primena F.Sagan, bet visgi turi kažką lietuviškai, o ne prancūziškai melancholiško. Sakiniai vyniojasi lengvai, grakščiai, su vos juntama šviesaus liūdesio gaidele, nušlifuoti iki skausmo, bet likę gyvi, pulsuojantys autorine energija. Romane nuolat juntama ypatinga atida žolės krustelėjimui, blakstienos virptelėjimui, balso drebuliui. Lyg įrodant, kad tokia smulkmena - dienos, žmogaus, o gal ir viso jo gyvenimo esmė.

Autorės gvildenama mirties tematika man pasirodė viena įdomiausių, jautriausiai išreikštų knygos nuotaikų. Jos dvelksmo, nenuspėjamumo, bet kartu ir skausmingo žinojimo, jog ji laukia, lenkiami herojai priešindamiesi draskosi (suaugusieji) arba pasitinka ramiai ir oriai (vaikai): „Žinau, kad mano mirtis auga kartu su manimi ir yra staigi ir aštri kaip dūris. (....) Ir viskas manyje nuščius, kai mirties šydas rangysis ir raibuliuos per mano audinius. Nesipriešinsiu jai. Nes ji žino, ką daro“ (p.162).

Taigi ar čia moteriškas romanas? Gal. Nors moteriški romanai man labiau asociuojasi su tokiomis antraštėmis kaip „Turtingi vyrai geriau bučiuojasi“ (tokia tikrai buvo!). Aistros verda, bet prislopintos. Istorijos vyniojasi, bet lyg pro santūrumo ir drovumo rūką. Labiausiai vertinu šios autorės kūrybą ne už tai, ką ji pasako, bet už tai, ko ji nepasako.

Trumpai tariant – jei patiko ankstesnės L.S.Černiauskaitės knygos, patiks ir ši. O jei nepatiko, tai skaitykite dar kartą!

O paralelės su F.Sagan vis dėlto neišvengsiu.Nes paskutinį sakinį norisi parašyti būtent taip:

TRUPUTIS SAULĖS ŠALTAME VANDENYJE

Šventoji vilkolakio knyga (tekstas dar žinomas pavadinimu "A Chuli"), reikia manyti, bus ne kas kita kaip Maskvos miesto Bicevsko parke keistomis aplinkybėmis aptikto nešiojamo kompiuterio standžiajame diske rastas tekstas, kuris, kaip ironiškai pastebėjo majoras Tengizas Kokojevas, netrukus " ...pasklido tarp okultinių marginalų, o paskui buvo išleistas kaip knyga. "

Žinomo rusų rašytojo (ar tik irgi ne vilkolakio, gal ir su antpečiais?;) Viktoro Pelevino vardas bei pavardė knygos viršelyje, matyt, irgi bus ne kas kita kaip leidyklų apmokėta virtuoziška reklaminė akcija, siekiant suvilioti patiklius skaitytojus ganėtinai ekscentrišku tekstu.

O iš tikrųjų tai paprasčiausia Viršvilkolakio įžengimo į Žėrintį srautą patirtis, žodžiai, reikalingi vos akimirkai, "..kaip atramos taškas. Jeigu bandysi neštis juos su savimi, jie nutemps tave į prarają."

Tos patirties ieško Lolitos išvaizdos, bet ne mažiau kaip tūkstantmečio amžiaus lapė (senovės kinai taip vadino moteriškos lyties vilkolakius), gerokai dviprasmišku Rusijai vardu A Chuli, pragyvenimui uždirbanti hipnotizuodama turtingus dėdules, ištroškusius abejotinų pedofilijos malonumų. Hipnotizuoja rudė, kaip ir dera, uodegos pagalba: " Kai žmogus gauna hipnozės smūgį, jo veidu perbėga lengvo pasibjaurėjimo šešėlis, kaip kulkai pokštelėjus į kiaušą: mačiusieji dokumentinius sušaudymų Vietname kadrus supras, apie ką aš kalbu. "

Taigi, šitaip uodega "pokštelėjusi" klientui į kiautą, laputė ramiausiai skaito sau kokią knygą, nepamiršdama dėl visa ko pažvilgčioti į lovoje siaučiantį ištvirkėlį, kuris "Kai jam pabodo glėbesčiuotis su tuštuma iš viršaus, jis ėmė spaustis prie jos iš šono. Paskui vėl užsiropštė ant viršaus."

Darbas gan nuobodokas, bet galima pasilinksminti bent jau kuriant internetinius eilėraščius-skelbimus tinklapiui "kekšės.ru":

Čia šypsena, liemuo čia liaunas, ko dar gali norėti? Ir klasika čia, ir analas - ateik, nesigailėsi!

O kai Gražuolei A (kitas A Chuli vardas) paskambina vienas toks Pavelas Ivanyčius, susidomėjęs " ...petingu, bondažu, pėrimu (taip pat ir Rusišku Rimbu) ", rudės gyvenimas pakrypsta netikėta, hm, vaga. Mat Pavelas, tas (kaip spalvingai išsireiškė Pelevinas) " ...pagyvenęs humanitaras, panašus į apvarvėjusią rausvos spalvos gauruotą žvakę " labai jau mėgsta švaistytis lapės l. nemėgstamu žodžiu "minetas". Tad gauna tokius tris kirčius Rusiškuoju Rimbu (kas, kad hipnozinius), jog "-Vaikeli, ką tu? Ką tu darai, gyvate? Milicija! Žmonės! Gelbėkit!"

Reikia pastebėti, kad per tuos tūkstančius (ar tūkstantį) metų laputė sukaupė nemažą išmintį, gerokai atsiduodančia budizmu, gal net dzen. Tad knygoje apstu jos pasamprotavimų, kad ir apie "tiesą". Ši, pasirodo, tik žodis, o " Išpainioti visų žodžių kamuolių neužtektų amžinybės. Klausimų ir atsakymų galima prigalvoti be galo daug - žodžius galima kombinuoti ir vienaip, ir kitaip, ir kaskart jie turės tam tikrą prasmę. " O ir dukart du nebūtinai visada bus keturi, nes "...pavyzdžiui, tu turi du kiaušinius ir dvi šnerves. Dukart du. O keturių čia nematau."

Tie, kuriems panašios mintys kelia žiovulį, galės jas praversti - daugiau mažiau "įkandamas" ir ganėtinai įtrauklus siužetas leis šį romaną perskaityti net tiems, kurie nėra pratę klausytis tokių pliaukšėjimų vienu delnu.

Grįžkime prie siužeto.

Laputės guolio partneriu ne be išplaktojo P. Ivanyčiaus pagalbos tapęs FST generolas, magiško naftos iššaukimo ritualo žinovas, kuris pasirodo, yra vilkolakis - puikiausias aukščiau pateiktų dialogų partneris. Beje - ir sunkiai sužeidžiamas, nes vilkolakiams labai padeda mitas, jog juos įmanoma nužudyti tik sidabrine kulka. Labai, labai naudingas mitas (juk žaizdos " ...niekada nepūliuoja ir nereikia dezinfekcijos - sidabras savaime antiseptikas ", be to " mums skirta mažiau kulkų - žmonės taupo brangų metalą "), ir jei tik " ...žmonės netingėtų pagalvoti, jie, žinoma, suprastų, kas skleidžia tuos gandus apie sidabrines kulkas. "

Generolas nevengia sudalyvauti ir vištų medžioklėje, kuriai reikia labai jau daug lapiniškų ceremonijų:

- prisiartinti prie vištidės reikia "apsimetus prašmatnia aukštuomenės malvina - vakarine suknele, aukštais smailiakulniais"

- vištidės šeimininkai "privalo matyti, kaip rafinuota viešnia vagia vištą"

- "bėgti nuo įsiutusių persekiotojų ne per greitai, bet ir ne per lėtai: svarbiausias medžioklės uždavinys - kuo ilgiau palaikyti jų įsitikinimą, kad jie gali pasivyti vagilę"

Tiesa, žiauresnės lapės nevengia ir britų aristokratų medžioklių (taip keršydamos už šių tradiciją medžioti lapes), kurios, hipnozės pagalba, maskuojamos po tokiais visuomenei žinomais įvykiais kaip "Titaniko" žūtis ar Vaterlo mūšis.

Na, bet visi šie smulkūs gyvenimiški įvykiai, strakaliojimas, diskusijos - tik kelias į Žėrintį srautą, apie kurį kadais, senovės Kinijoje, kurios " ...dailininkai ir poetai vertino bendravimą su lape, ypač būdami įgėrę. O iš ryto mėgo atsibusti tarp žolynų prie apsamanojusio kapo akmens, pašokti, rėkti iš siaubo ir bėgti į artimiausią šventovę, plevėsuodami palaidais plaukais. "

...taigi, apie kurį kadais Gražuolei A papasakojo Geltonasis Ponas. Prieš tai ironiškai rudės pasiteiravęs, ar ši bent žinanti žodžių " Forma yra tuštuma, o tuštuma yra forma " prasmę.

"-Žinau, žinau, - pasakiau įsitempusi kaip standi spyruoklė. - Štai, pavyzdžiui, sėdi prieš jus lapė A Chuli. Atrodytų, kad ji visiškai tikra, turi formą. O geriau įsižiūrėjus, jokios A Chuli prieš jus nėra, tik visiška tuštuma!

Ir, tai pasakiusi, iš visų jėgų šokau prie juodo laisvės kvadrato, kuriame jau švietėsi pirmos žvaigždės."

O kuo baigėsi panašūs šokinėjimai laputei A Chuli - niekas nežino. Aukščiau minėtam Maskvos parke terastas nešiojamas kompiuteris, apsilydęs dviračio "Canondale Jekyll 1000" rėmas, džinsai, pora sportbačių, "savaitėlės" tipo apatinės kelnaitės su žodžiu "Sekmadienis" ir baltinukai su užrašu ant krūtinės "ckuf" (reiškiančiu, beje, visai ne tai, apie ką ką tik pagalvojote) bei taisyklingos penkiakampės žvaigždės formos išdegusi dėmė žolėje - matyt, visa, kas, majoro Tengizo Kokojevo nuomone, ir teliko iš romano herojės po akistatos su Žėrinčiu srautu.

Pradžioje buvo lapė...

Žinynas. Sprendžiant iš šio žodžio, tai turėtų būti knyga, kurioje "sudėtos" žinios. O kaip atrodo žinios? Vargu ar tai tėra paprasti faktai. "Religijos. Bažnyčios. Tikėjimai." - viskas, ką reikia žinoti kiekvienam, kuris nori turėti fundamentalias žinias, susijusias su religijos pasauliu.

Tokios knygos yra tam, kad žmonės, neturintys laiko gilintis į religijos istoriją, galėtų susipažinti su ja, nesugaišdami tam pernelyg daug laiko.

Koncentruota informacija pateikiama paprastai ir aiškiai. O ko daugiau reikia? Kita vertus, knygoje nerasite kontroversiškų idėjų, kurios absoliučiai skirtųsi nuo pripažintų "tiesų". Tai truputėlį liūdina.

Priešingai nei tikėjausi, šis žinynas pakankamai išsamus. Aišku, tai nėra specializuotas leidinys šios srities žinovams, tačiau žintant tai, kas jame parašyta, į klausimus, susijusius su religija, užduodamus per televizojos laidas, be vargo atsakysite.

Taigi, čia galite sužinoti kas yra Opus Dei, Juodieji musulmonai, Anglikonų sąjunga ir pan. Taip pat norėčiau paminėti, jog šioje knygelėje daug dėmesio skirta su religija susijusiems asmenims. Jų tarpe yra ne tik garsiausi pranašai, bet ir mažiau plačiąjai visuomenei žinomi veikėjai, tokie kaip Christian Rosenkreutz, Sabatujus Cvi, Banna al Hasan ir kiti.

Šiuo metu pasaulyje gausu įvairių religinių grupuočių ir sektų, kurios teigia, kad bendrauja su Dievu ir žada išganymą. Manau, kad kiekvienam žmogui pravartu susipažinti su įvairių religijų ištakomis ir pasidaryti savas išvadas.

Ką dar galima pasakyti apie šį žinyną? Skaitykite ir semkitės žinių.

Žinių versmė iš religijų šaltinio