Išsilavinimas - pastaruoju metu atgaunantis socialinio paralyžiaus laikais prarastas pozicijas, kai kas antras abiturientas svajojo ne apie toliesnes studijas, o prestižinį darbą Gariūnų turgelyje. Turėti aukštojo mokslo diplomą – tai neabejotinas pranašumas, todėl dažniausiai studentai akcentuoja, kad tik tam, kad turėtų gražų popierėlį ir studijuoja, tik ar tai – jau išsilavinimas.

Taigi, kas tas išsilavinimas? Ar puikiais nusirašinėjimų įgūdžiais įgytas diplomas, ar žinios,kurių vargiai pasisemsi Lietuvos universitetuose.

Grįžkime prie knygos, kurią parašė protingas vokietis, dergiantis savo šalies švietimo sistemą. O aš maniau, kad tik Lietuvoje tokia prasta švietimo situacija. Jau iš knygos pavadinimo aišku, kad išsilavinęs žmogus pirmiausia turi kažką žinoti. Kitu atveju nesi išsilavinęs.Garsus Hamburgo universiteto anglų literatūros profesorius nori padėti visiems, bijantiems apsikvailini geroje kompanijoje.

Iš tiesų, ši knyga mažai kuo skiriasi nuo vadovėlio, bet pats autorius pabrėžia, kad tai nenuobodus kūrinys, kuriame nėra nieko nereikalingo. Čia rasite viską, kas susiję su istorija, religija, kultūra ir t.t. Žodžiu, mokyklinis kursas pagal Dietrichą Schwanitzą. Čia sudėti svarbiausi įvykiai, jų priežastys, prie viso to dar nemažas autoriaus komentarų šūsnis. Leidėjai teigia, kad mąstantis eruditas (autorius) šmaikščiai ir kontraversiškai parašė knygą, supažindnančią su kiekvienam, norinčiam save vadinti išsilavinusiu žmogumi, privalomomis žiniomis.

Keista, bet iš šios knygos tikėjausi kažko daugiau. Informacija labai paviršutiniška, pažintinė ir be to, „užknisa“ tas šmaikštus, bet ne vietoje ir ne laiku naudojamas rašymo stilius. Šaipomasi iš visko ir iš visų. Kaip ir dera profesoriui – subtiliai ir daugiareikšmiškai. Taip neišvengiama subjektyvumo, kaip sako vienas istorijos dėstytojas – geriausia skaityti amerikiečių parašytas istorines knygas, jie bent jau neturi šališkumo, kuris tiesiog veržte veržiasi iš europiečių, o ypač, kai esi šalies, pralaimėjusios du pasaulinius karus pilietis. Garsūs vokietijos žmonės giriami ir liaupsinami, bet kitų šalių atstovai pašiepiami. Kliūva ir Da Vinčiui, ir kitiems, ne vokiečiams. Tai viena knygos silpnųjų pusių. Kita – struktūra. Sudėti viską į vieną knygą išties sunku, bet jei jau iškėlei sau tokią užduuotį, tai reikėjo ieškoti būdų. Jei norėsi surasti informaciją apie filosofus, turėsi vartyti visą knygą ir ieškoti prie ko jie prišlieti, be to, pateikti tik seniausieji išminties mylėtojai, gerokai ignoruojant naujuosius.

Dar didesnė nesąmonė – skyrius „Ko nereikėtų žinoti“. Cituoju: Pavyzdžiui, nelaikoma gilaus išsilavinimo ženklu, jei žmogus kuo tiksliausiai nusimano apie visų šalies didmiesčių raudonųjų žibintų kvartalą. Kaip tai susiję su išsilavinimu?

Nors knygoje gausu nereikalingų dalykų, vis tik niekas nepaneigs, kad joje sudėtos fundamentalios bendrosios žinios, kurios galbūt ir padaro žmogų išsilavinusiu, aišku, jei jis geba jas panaudoti. Apie gebėjimus taip pat rasite atskirą skyrių.

Kadangi nesu profesorius, negaliu spręsti, ar Europos istorijos išmanymas padaro žmogų išsilavinusiu, bet, kad ir kaip ten bebūtų, jei vieną dieną juo tapsiu, išsakysiu savo asmeninę nuomonę.

Ar norite būti išsilavinę?

Iš karto pradėsiu nuo pagyrimų: R. G. Grant‘o knyga „Kruvinos paslaptys“ – tai gražiai išleistas, puikios kokybės, gausiai iliustruotas, įdomus ir informatyvus pasaulį sukrėtusių pasikėsinimų pristatymas. Gera ir, būtų galima sakyti, maloniai skaitoma knyga, jeigu ne aprašomas objektas: žmogžudystės, išdavystės, beprotybės.

Ilgai nevarginęs pirštukų, pacituosiu autoriaus įžangą:
„Visuomenės pamatus sudrebinančios žmogžudystės, kurių aukomis tampa iškilios asmenybės, žinomos nuo neatmenamų laikų. Angliškai jų vykdytojai vadinami arabiškos kilmės žodžiu assassin <...>.
Šiuolaikinių hasasinų plačiąja prasme taikinys paprastai būna išskirtinę padėtį visuomenėje užimantys žmonės, pasirenkami aukomis politiniais sumetimais ir turint tikslą sukelti sąmyšį, nors neretai šis terminas taikomas įvardijant ir sąmyšį sukeliančias žmogžudystes, įvykdytas be politinių motyvų, bei politinis motyvais įvykdytus mirties nuosprendžius be netikėtumo elemento. Kadaise tai buvo išimtinai karalių ir imperatorių likimas, kuris lemdavo, kad priešiškų jėgų kova dažnai baigdavosi smurtiniu valdovo nuvertimu, kurį įvykdydavo vienas iš aukščiausios valdžios atstovų varžovų, o pasikėsinimo auka asmeniškai pažinodavo savo žudiką.
Artėjant šiems laikams smurto aktai prieš žinomus žmones, kaip ir kiti gyvenimo aspektai, gerokai sudemokratėjo. Šios žmogžudystės virto ideologiniais motyvais veikiančių interesų grupių skiriamuoju ženklu, o jų pagrindu tapo religinė neapykanta, liguistas nacionalizmas arba revoliuciniai ar anarchizmo siekiai. Vis dažnesni tampa atvejai, kai žudikai nepažįsta savo aukos, kuri simbolizuoja nekenčiamą valdžią ir įtaką.
Grynai politinių žmogžudysčių vykdytojai dažnai būna sveiko proto ir nepažeistos psichinės pusiausvyros individai, įsitikinę, kad šaltakraujišką kraujo praliejimą pateisina šventas tikslas. Kita vertus, smurto prieš žinomus žmones besigriebiantis amerikietis paprastai yra iškreiptai tikrovę suvokiantis vienišius, bet kokia kaina trokštantis išgarsėti, užgraužtas savo menkavertiškumo jausmo, kurio manosi atsikratysiąs vieninteliu smurto aktu. Žudikas gali skelbti turėjęs kokį nors politinį motyvą – kaip Leonas Čolgošas, nužudęs prezidentą Viljamą Makinį, nors iš tikrųjų sunku įžvelgti, kuo jis skiriasi nuo kitų nevispročių, kurie žmogžudystei pasiryžo be jokių bendrininkų. Jei asmeninės paskatos kur kas svarbesnės nei politinės, beveik visada paaiškėja, kad žymaus žmogaus nužudymas tokiam individui tėra būdas pasireikšti <...>.
Apžvelgus per daugelį amžių įvykdytas žmogžudystes, kurių aukomis tapo iškilūs žmonės, tenka liūdnai konstatuoti, kad neabejotinai visos jos palieka beviltišką įspūdį. Kad ir kokie altruistiški gali atrodyti kai kurių politinių žmogžudysčių motyvai, pats šis aktas visada yra brutalus ir niekšingas. Asmuo, kurį kėsinamasi nužudyti, pasikėsintojams tampa pliku valdžios simboliu ar jų sufantazuota pamėkle, o ne gyvu žmogumi iš kūno ir kraujo. Tarp tų, kurie buvo aukštai iškilę ir krito nuo žudikų rankos, buvo nuostabiausių pasaulyje žmonių. Jokia žmogžudystė niekada negali būti pateisinama.“ (10-11 p.).
Skaitydamas šią enciklopedinio stiliaus knygą negali nesutikti su tokiu R. G. Grant‘o požiūriu į aprašomus įvykius.

Istorijoje pėdsaką palikę pasikėsinimai knygoje sąlyginai suskirstyti į devynis skyrius: „Istorijos lūžiai“ (Abraomas Linkolnas, Pranciškus Ferdinandas, Džonas F. Kenedis), „Kova dėl valdžios“ (Pilypas II Makedonietis, Julijus Cezaris, Kaligula, Tomas Beketas, lordas Darnlis, Petras III, Rasputinas), „Revoliucijos raugas“ (Maratas, Aleksandras II, Viljamas Makinis, Emilianas Sapata, Maiklas Kolinsas, Ernestas Rėmas, Levas Trockis, Aldas Moras), „Kovotojai už žmonių teises“ (Mahatma Gandis, Edgaras Everestas, Malkolmas X, Martinas Liuteris Kingas, arkivyskupas Romeras), „Dievo ir tautos vardu“ (kunigaikštis Itas, grafas Folkė Bernadotas, Robertas F. Kenedis, lordas Mauntbatenas, Anvaras al Sadatas, Indira Gandi, Icchokas Rabinas), „Slaptosios tarnybos“ (Reinhartas Heidrichas, Patrisas Lumumba, Ngo Din Džemas, Zoranas Džindžičius), „Pamišėliai ir maniakai“ (Džeimsas Garfildas, Hiujus Longas, Olafas Plamė, Ana Lind), „Sąmokslai ar tik nusikaltimas?“ (Romanovai, Stivenas Biko, Džonas Lenonas). Paskutinė dalis – „Žlugę sąmokslai“ – atrodytų turėtų kelti ne tokias niūrias nuotaikas, tačiau, deja, šiame sąraše be karalienės Viktorijos, Franklino D. Ruzvelto, popiežiaus Jono Pauliaus II minimos ir Vladimiro Iljičiaus Lenino bei Adolfo Hitlerio vardai.
Kaip knygos priedas (t. y. be nuotraukų ir smulkaus lemtingo įvykio aprašymo) „Kitos garsios žmogžudystės“ pateikiamas dar 49 kruvinų žmogžudysčių sąrašas.

Visi pasikėsinimai aprašomi tuo pačiu stiliumi: lemtinga diena ir aplinkybės, 10 svarbiausių gyvenimo datų asmens, į kurį kėsintasi, trumpa informacija apie tą, kuris kėsinosi (jeigu toks žinomas), keletas nuotraukų arba atvaizdų (tiek nukentėjusiojo, tiek žudiko), susijusi informacija apie kitą panašią auką ar nusikaltimą, bei alternatyvios, t. y. sąmokslo, teorijos, jeigu jos turi nors kokį pagrindą. Tačiau reikia pagirti autorių, kad tokiomis teorijomis knygoje nepiktnaudžiaujama: „Amerikoje itin paplitusios sąmokslo teorijos – jos sklandė ir tada, kai buvo nušautas prezidentas Abraomas Linkolnas, ir po šimtmečio, kai kulkos pakirto prezidento Džono F. Kenedžio gyvybę. Šios teorijos, nuaustos iš neišvengiamai prieštaringų balistinės ekspertizės išvadų bei liudytojų parodymų ir neretai inspiruotos nepasitikėjimo tais, kurie yra valdžioje, Jungtinėse Valstijose tapo būtinu kiekvienos politinės žmogžudystės ar nepavykusio pasikėsinimo priedu. Šioje knygoje laikomasi požiūrio, kad nors kai kurios paslaptys neabejotinai iki šiol lieka neatskleistos, vis dėlto paprastai labiausiai priimtina ta išvada, kurią sąmokslo teorijų kūrėjai paniekinamai vadina oficialia versija.“ (11 p.)

Ne visi nužudytieji buvo svarbūs asmenys (pavyzdžiui, pasikėsinimas į Pranciškų Ferdinandą buvo tiesiog pretekstas paskelbti karą, vėliau gavusį Pirmojo pasaulinio karo vardą), ne visi asmenys buvo verti žmogaus vardo (žr. Kaligulos ar A. Hitlerio istorijas), tačiau skaitant vienoje vietoje surinktus dokumentinius faktus apie šią istorijos pusę, nejučia apima neviltis dėl žmonijos praeities ir ateities.

Knygoje yra smulkių klaidų, tačiau jos negadina gero įspūdžio apie leidinį. Skirtingai nuo įspūdžio, kurį palieka aprašomi įvykiai.

Kita istorijos prizmė: žmogžudystės, išdavystės, beprotybės

Unė Babickaitė–Graičiūnienė (1897–1961 m.) – sudėtingo likimo asmenybė. Gimė ji skurdžiame Kupiškio valsčiuje, vėliau išvyko į tuometinį Petrogradą, kur studijavo Imperatoriškoje konservatorijoje, vėliau vaidino Amerikos teatruose ir kino filmuose, kūrė vaidmenis Paryžiuje, Londone, galiausiai grįžo į Lietuvą, kur pergyveno pirmąją sovietų ir nacių okupaciją. Vėliau suimta, kalinta Maskvoje, po to – Kuibyševo srityje, pasibaigus tremčiai grįžo į Lietuvą ir pabaigė gyvenimą Kaune. Knygos sudarytojai Linas Broga ir Romana Brogienė išleido dokumentų tomą, kuriame daugiau dėmesio skirta pačios Unės asmenybei nei jos, kaip aktorės ar teatralės, karjerai.

Korespondencija yra vienas iš palankiausių šaltinių rekonstruoti rašiusiojo bei jo epochos mentalitetą. Laiškuose geriausiai atsispindi jų autoriaus to momento darbai ir galvosena, laiškai rašomi dažniausiai karštais įvykių pėdsakais, jie ryškiai nušviečia įvykius, laiškuose pasireiškia autoriaus asmenybė, jo interesai ir politinės pažiūros.

Su U. Babickaite–Graičiūniene laiškais bendravo lietuvių literatai: Žemaitė, Jonas Dambrauskas (Adomas Jakštas), aktorės brolis Petras Babickas, Kleopas Jurgelionis, Vytautas Alantas, Vincas Mykolaitis–Putinas, Balys Sruoga, Mykolas Vaitkus, rusų simbolistas Konstantinas Balmontas, vertėjas Antanas Lelys, kultūrologas ir literatūrologas Juozas Eretas, aktorė Zuzana Arlauskaitė–Mikštienė, muziejininkai: Petras Galaunė, Vladas Nagius–Nagevičius, skulptorius Vytautas Kašuba (Košuba), istorikė Marija Rudzinskaitė–Arcimavičienė ir kiti.

Pasakojimą apie Unės dvasinį pasaulį reikėtų pradėti nuo jos požiūrio į Lietuvą. Laiškuose atsispindi, kaip ji vertino savo Tėvynę kaip šalį, jos politinį gyvenimą, ką ji rašė apie lietuvių tautą. Kadangi iki Antrojo Pasaulinio karo U. Babickaitė–Graičiūnienė gyveno daugiausiai JAV ir Vakarų Europoje, Lietuvą aplankydavo retai, todėl vertindavo Tėvynę remdamasi gyvenimo Vakaruose patirtimi, juolab Lietuvoje ji buvo patyrusi ne vieną nuoskaudą. Kai ji tik įsikūrė Amerikoje, iš karto pasipylė giminių ir artimųjų prašymai siųsti pinigų. 1936 m. aktorė grįžo į Lietuvą, dirbo Panevėžio teatre. Prieš okupuojant Lietuvą Sovietams Unė su vyru sugrįžo į Tėvynę, turbūt nesitikėdami tragedijos. Sovietų tankus U. Babickaitė–Graičiūnienė pasitiko gana ramiai, netgi piktdžiugiškai vertino Antano Smetonos ir tautininkų kapituliacijos faktą. Nedaug galime rasti žinių ir politinių pasvarstymų apie nacių okupaciją. Vėliau, 1953 m. grįžusi iš kalėjimo ji rašė, kad turi gerą butą, bet prisipažino, kad grįžo iš pragaro (p. 304). Lageryje žuvo vyras, broliai Petras ir Kazys emigravo, Vytautas buvo ištremtas, susiaurėjo adresatų ratas. Sovietmetis U. Babickaitės–Graičiūnienės laiškuose vaizduojamas labai niūriom spalvom, nors kartais ji kritikavo ir kapitalistinį pasaulį. Anot jos laiško,Vakaruose “kiekvienas akylai stebi, ar Jūsų kišenės pūpso, ar Jūsų kišenėse žvanga [...] “Oh, jis neturi pinigų!” Ir tuoj visos durys užsitrenkia. Mes čia šiuo atžvilgiu gyvename sveikesniu gyvenimu, mes ne po platju vstrečiajem, a po umu i po serdcu , o piniguočiai mums paskutinėje vietoje. Ir kai jų neturime, niekas už tai pirštais nebado ir skarmaliais nevadina”, – rašė ji broliui Petrui Babickui 1957 m. (p. 319). Ji žinojo, kad laiškus skaitys cenzūra (p. 327–328), gal šiek tiek įtakos turėjo N. Chruščiovo atlydys, bet savaime suprantama, kad skurdžiu gyvenimu aktorė nebuvo patenkinta. Anksčiau Paryžiuje režisieriai pateikdavo jai pjeses, dabar, norėdama pragyventi, ji nuolat pardavinėjo savo išlikusį turtą.

Laiškuose į Lietuvą, kuriuos sovietinis saugumas kontroliavo mažiau, aktorė okupacinį režimą vertino griežtai ir nekompromisiškai. Laiške Linui Brogai 1959 m. ji rašė apie “Literatūroje ir mene” Antano Miškinio išspausdintą “čelobitnaja”. U. Babickaitė–Graičiūnienė piktinosi: “kokia baisia kaina įsijungia į menkystų gaują. Mano širdis alpsta iš gėdos ir pasišlykštėjimo” (p. 340). Atsivertus seną laikraštį pavyko atrasti, ką tuo metu kalbėjo poetas Tarybų Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavime. Tiesa, tame pačiame laiške Paleckį aktorė vadino tiesiog Justu (p. 340). Aptardama knygą apie Stalingradą laiške Linui Brogai U. Babickaitė–Graičiūnienė mini: “Dar pasaulyje nebuvo tokio didelio svolačiaus, koks buvo Hitleris. [...] būtų gerai, kad būtų pragaras ir kad velniai ten jį kartu su tuo “genijum”, kuris nugeibo Kremliuje, murkdytų per amžių amžius karštoj smaloj” (p. 341).

Vertinant pagal laiškų informaciją U. Babickaitės–Graičiūnienės santykiai su giminaičiais (ypatingai su broliais) buvo pakankamai komplikuoti. Sunku komentuoti, tačiau atrodo, kad visų Babickų ir Graičiūnų šeimos narių charakteriai buvo itin ūmūs. Svarbiausias šeimyninių konfliktų šaltinis ilgą laiką buvo pinigai, kurių nuolat prašydavo Lietuvoje pasilikę giminaičiai.

1927 m. brolis Kazys Babickas prašė pinigų: “Ką Tau reiškia multimilijonierei porą desėtkų tūkstantėlių išmesti už mano aukščiausios rūšies žemės sklypą” (p. 77). Brolis Petras 1929 m. laiške pyko, kad sesuo jam laidė nuodingas pastabas, kaltino, kad ją apvogė (p. 133). Savo vyro tėvui Andriui Graičiūnui ji rašė, kad neturinti brolių, išauginusi tris, o jie nei vienas jos nemyli, jie egoistai, o pats egoistiškiausias Petras (p. 146), bet ar tai buvo nuoširdi gili nuoskauda, ar tiesiog momentinis įtūžis, spręsti sunku. Praėjus kiek laiko ji rašė prelatui Adomui Jakštui (Aleksandrui Dambrauskui) apie brolį Petrą Babicką, kuris už jos “meilę, pasiaukojimą atsilygino taip pat meile, dėkingumu” (p. 193). Ji finansavo K. Babicko poezijos rinkinį “Žmogaus remontas” (kuriame vienas eilėraštis buvo skirtas seseriai), gynė kūrinį nuo itin neigiamai jo atžvilgiu nusiteikusio prelato kritikos, tad vargu ar Unės santykiai su broliais buvo visą laiką įtempti.

Labai įdomūs buvo Unės santykiai su vyru V. A. Graičiūnu. Jie buvo pusbroliai, todėl jų santuoka aplinkinių vertinta įtariai. Kita vertus taip susiklostė, kad vyras nuolat palikdavo žmoną ilgiems laikotarpiams kitoje Europos dalyje ir vykdavo dirbti, todėl jie matydavosi pakankamai retai. Iš savo inžinieriaus amato jis pragyvendavo ir siuntė pinigus žmonai. Adomas Jakštas kritikavo tokį gyvenimo atskirai būdą (p. 178). Vyrui ji buvo gana griežta, nevengdavo iš jo pasišaipyt, netgi aprėkt, o vėliau tame pačiame laiške pripažinti begalinę meilę ir dėkingumą. Viename laiške apie jį ir savo brolius U. Babickaitė–Graičiūnienė rašė: “ir visuomet man skaudžiai, baisiai skaudžiai pikta, kad nieko neturiu, nei vyro, nei brolio, kurie man patart, padaryt, palengvint man, atlikdami pašalinį darbą ir palikdami man tik artistės užduotį. Ne! tik moka kritikuot, išjuokt, o gal dar iškoliot. [...] Bučkis tavo Unė (p. 110)“. Tai rodo, koks buvo nepastovus Unės charakteris. Būdamas toli nuo sutuoktinės V. A. Babickas rašydavo, kad nežino, kur be jos dėtis. Bet vis tiek siuntė pinigus jai (p. 83). Vyras rašė: kaip visuomet: rėmiau, remiu ir remsiu (p. 96), bet po keleto savaičių jis maldavo: “Grįžk ir būk žmona” (p. 99). Apie vyro paramą ji kalbėjo atvirai: “Kas man tie prodiuseriai? Vyras moka už mano veikalų statymą” (p. 108). Iš Londono ji rašė, kad turinti daug draugų ir “tavo pagalba man nereikalinga, apart davimo man progos būti nepriguliminga materialiai. Nes čia kalba tiesiai: ne duok man vaidmenį, o duok man pjesę, štai tau pinigai” (p 114).

Iš laiškų galima susidaryti įspūdį, jog U. Babickaitė–Graičiūnienė turėjo daug pažįstamų, bet tikrų draugų nebuvo itin daug.Įdomūs, jausmų kupini, leksikografo ir vertėjo Antano Lelio laiškai. Jis vadino Unę sesute (p. 21), pasirašydavo: “Tave mylintis Lala” (p. 42). Unė rašė vyrui, jog A. Lelys pyksta, kad ji ištekėjo už V. A. Graičiūno, nors praėjo jau 5 metai nuo vedybų (p. 105). Savo meilę Unei (nors jai buvo jau 47 metai) demonstravo ir skulptorius Vytautas Kašuba nacių okupacijos metais. Jis rašė: “Man mano meilės dar nepristigs ir dėl tavęs aš pakovosiu” (p. 285).

Apie save U. Babickaitė–Graičiūnienė rašė gana daug. Ji mėgdavo pabrėžti savo ypatingumą. Iš Londono ji rašė, kad vyrui išsiunčia laiškutį ir sako: “matai, kokia aš caca lialia”. Šiame laiške yra įdomus pastebėjimas apie jos buitį ir įpročius (p. 116). Ji teigė, kad sekmadienį “aš nevalgau, nesiprausiu, nesirėdau ir visą laiką skaitau ar lovoj, ar atsitūpus prie pečiaus”. Savo gyvenimą ji vertino pakankamai nekukliai. “Žinai, pikta man ant jų visų, artisčių, ir jų biografijų. Nė viena iš jų neturėjo nė trečdalio tokio baisaus gyvenimo nuo pat kūdikystės dienų, kaip U. B. ir nieko ypatingo nenuveikė nei atsiekė” (p. 116–117) – svarstė aktorė. Atskleidžiant U. Babickaitės–Graičiūnienės charakterį svarbu įvertinti ir tai, kad netgi po kalinimo, tremties, kamuojama sveikatos negalavimų ir našlės gyvenimo nepriteklių, U. Babickaitė–Graičiūnienė jausdama pareigą ateičiai rūpinosi albumais, recenzijomis (p. 292).

Bendras įspūdis apie knygą, reikia pripažinti, yra labai teigiamas. Jos apipavidalinimas patrauklus, puiki poligrafijos kokybė, minimalus korektūros klaidų skaičius. Sudarytojams reikėtų padėkoti už kruopščiai parinktus komentarus, paaiškinimus, užsienietiškų laiškų bei intarpų vertimus.

Per epochas

„Tuomet Činhu lėtai atsistojo. Jis nebedrebėjo. Sveikoje rankoje laikė kitą lūžusio kardo dalį.

– Tu dar gyvas, šlykštyne? – sušnypštė jis. – Tuoj pasiųsiu tave pas negyvuosius! Pusė mano kardo tavo širdy! Matai – kita pusė mano rankoje! Tuoj aš ją sukišiu tau į subinę!“ (p. 42)

Dabar tie, kurie tikisi atlaidžiai ciniškos apžvalgos, o iš pateiktos citatos*, atrodo, turėtų jos ir sulaukti, bus nuvilti. Aš nežinau, kiek tekstas buvo redaguotas (jei buvo – tai jam tik į naudą), todėl vertinu tą rezultatą, kokį matau. Neišvengiamai apžvalgoje turėsiu pavartoti vieną tokį žodžių junginį, todėl iškart negudraudama pasakysiu: kaip penkiolikmetei šis romanas – tikrai šaunus. Teko skaityti blogesnių kur kas vyresnių asmenų kūrinių; žinoma ir geresnių. Iš interviu spaudoje galiu spręsti, kad autorė protinga mergina, ir nepaisant jauno amžiaus priims pastabas kantriai.

O šiaip jau aš esu subjektyvi: kartais norisi autorius atgrasinti nuo publikavimosi, tačiau šiuo atveju man įdomu, ką Justina parašytų po penkerių ar penkiolikos metų. Ir jei tai vis dar būtų fantastika, ko gero, Lietuvos fendomui tai būtų tik į naudą. Kiek teko skaityti spaudoje, jau ir antra dalis šio romano sukurta, trečia dar kuriama... Jei autorė iš tiesų stengiasi bent 10 puslapių per dieną parašyti – pavydėtinas atkaklumas. Tiesa, kyla klausimas, ar verta plėtoti šią temą toliau, ar geriau imtis kitos... Bet nespėliokime iš anksto.

Iš pradžių „Paslapties įpėdinio“ įvykiai klostosi Žemėje – Japonijoje, šiek tiek JAV, o dar vėliau jo herojai žemiečiai persikelia į stebuklingą pasaulį. Pasaulis su savo atributais: deivėmis, Gėriu, Blogiu, burtais, vilkolakiais, demonais ir pan. Pagrindinė problema aiški: įveikti Blogį. Blogis (žavingai) blogas, kodėl – pats nežino, paprasčiausiai jo tokia paskirtis. Greičiausiai to nežino ir autorė, ir mums nesuka galvos. Galvos sukti apskritai čia nereikės. Visa knyga absoliučia didžiuma sudaryta iš veiksmo, dialogų, nelabai sunkiai įžvelgiamos intrigos ir trupučio jausmų. Pasirinkimo dilema – žinoma. Simpatijos ir antipatijos – be abejo. Rytietiškos išminties (kaip reklamuotakažkurioj anotacijoj) – nė lašo.

Svarbiausi klausimai čia kas? ir ką darė? Kažkiek yra kaip? , o kodėl? beveik nefigūruoja. Stebuklingojo pasaulio etimologija neaiški, – jį tiesiog kadaise sukūrė Dievų valdovas. Yra Rytai, Vakarai, Pietūs ir Šiaurė – pasaulio šalis pasidalinusios deivės ir kiti valdovai; tiesa, saulė čia teka atvirkščiai, iš Vakarų. Kodėl? Aš juk jau sakiau apie „ kodėl? “... Viena svarbiausių veiksmuivietovių šiame pasaulyje – deivės Mirties valdos. „ Paprastai Aname Pasaulyje ramu. Klaikus sielų vaitojimas ir pasmerktųjų klyksmai – įprasti garsai, ir Mirties deivei jokių įtarimų nekelia .“ Miela deivė turėtų būti, tiesa? Deivių išties čia įvairiausių. Kam Dievų Valdovui reikėjo sutverti pvz., melo deivę Venus, kuri jį patį mausto, neįsivaizduoju, bet mano vaizduotė, ko gero, nelabai dieviška. Taip, jūs neapsirikote, melo deivė išties pavadinta vardu, kuris daugumai siesis su Venera, meilės deive. Tačiau čia pasielgta originaliai: meilės deivė vardu... Undinė. O deivių vardai Angelas ir Ledas pirmą šimtą puslapių tikrai erzina klausą, bet paskui pripranti. Toks pasirinkimas turbūt jaunos – laisvos – fantazijos požymis. Na ir kas, kad giminės neatitinka. Ledas ir viskas!

Intriga, kuri varo siužetą, nėra sudėtinga: jau iš pradžių aišku, kad vaikinas, patekęs į burtininkų pasaulį, atskleis stebuklingas savo galias, paveldėtas iš savo tikrosios motinos, Paslapties deivės, ir susikaus su Blogio Valdovu. Ne, jis nesubręs – tik sustiprės. Įtariu, kad po Činhu pratybų („pasprogdinkime uolas beigi kalnus spinduliais“) geografams reiktų perpaišyt visus Niūriųjų kalnų žemėlapius... Kaip priklauso, sulauksime baisių mūšių ir šiaip pavienių kautynių. Nepaisant to, kad kraujas, fantazija ir šiaip veiksmas liejasi laisvai, tikrai šiurpu nebus nė karto. Nors niūresniorašytojo plunksna turbūt paverstų Blogio Įpėdinę, stiprią, piktą, negailestingą būtybę išties kraupinančia išpera. Čia ji gražiai apipavidalintas, gerai įtaikantis į romano stilių, bet savo deklaruojamomis savybėmis nelabai įtikinantis personažas. Gal čia turi reikšmės jos atstovaujama pusė – Blogis. Sunku rimtai jį pavaizduoti, jei dar nesi juo įsitikinęs ar išmokęs apsimesti.Kadangi dauguma kitų personažų pakankamai charakteringi, jų veiksmai – pagal jų charakterį – nuoseklūs. Ypač gerai išryškintas burtininko Borno portretas: galima ginčytis, ar ne per stiprūs burtininkai apskritai, palyginus su deivėmis, ar tikrai juokingas jo pokštas su demono genitalijomis, bet Bornas puikiai tinka toj vietoj, kurią užima romane.

Beje, skaitydami apie jaunąjį herojų Činhu vaikai nesilydys ir tikrai nelaikys jo pavyzdžiu, kaip kokio Hario Poterio. Kadangi jis, ačiū dievui, vaizduojamas ironiškai. Ačiū dievui – nes siužetą į priekį veža būtent gyvumas ir humoras.

Išskirtinis linksmybių šaltinis – žemietiška Činhu gimdytoja, aktorė, anekdo... t.y., etaloninė blondinė Priscila. Ji, ko gero, savo tarškėjimu tik Blogio Valdovo, jos familiariai vadinamo tiesiog Daktaru Blogiu, neišveda iš kantrybės. Tiesa, burtininkų pasaulyje tokia gudruolė ne vienintelė. Dar yra penkios jos greit susirastos draugės, penkios karalienės. Linksmi epizodai, kaip jos bandė surinkti mobilųjį telefoną ir paskui juo naudojosi. Kaip jis gali veikti, nesant mobiliojo ryšio operatorių burtininkų pasaulyje? Apie kaip? – žr. aukščiau... Bet veikė. Ir tada

„– Kai mes paskambinome... – sušnibždėjo Raudonoji. – Išgirdome keistus garsus... Maždaug tokius – pyp! pyp! pyp! pyp!

Marona užvertė akis..

– Tada... – dar baisiau tęsė karalienė. – Išgirdome Priscilos balsą!

– Ir dėl to vos neišprotėjote?!

– Palauk, čia dar ne viskas. Tada išgirdome trenksmą ir mūsų vargšės bičiulės klyksmą!

Kitos keturios karalienės susižvalgė.

– Argi taip buvo?

– Na... Ne. Bet tada išgirdau, kaip siaubingas, kraupus, žudantis balsas pasakė...

– Ką jis pasakė? Ką jis pasakė?! O Dievų Valdove! – karalienės jau pašėlo iš baimės.

– Nagi, ką jis pasakė?!– netvėrė burtininkė.

– Jis pasakė „Labas vakaras...

– ...ponios“, – užbaigė karalienė Aramina.

Marona žioptelėjo.

– Na ir?

– Tada Raudonoji pagalvojo, kad čia Priscila, – pasakė Perla.

– Na taip, pagalvojau, – sumikčiojo Raudonoji. – Bet tai buvo... bet tai buvo... Bet tai buvo Blogio valdovas!

– Aaaaaaaaaaa!– atsiliepė visos kitos.

Marona užsikimšo ausis.

– Pusprotės! – sušnypštė burtininkė. – Vargšui Blogio Valdovui tikriausiai plyšo ausų būgneliai!“

Šia ilga citata noriu ir užbaigti apžvalgą. Beveik. Nes liko dar P.S.

P.S. Neskubėkit nusivilti pradžia: ji nesklandi ir nelogiška; Japonijoje „apgyvendinami“ troliai, atrandama kažkokia „žmonių kalba“... Tačiau vėliau tekstas bus lygesnis. O po kelerių metų... pažiūrėsime.

* Na velniškai ji prašėsi į eterį ;)

Pradžia

Retkarčiais kasdienėje mūsų kalboje vis šmėsteli koks nors, dažniausiai moralizuojantis, posakis ar pamokymas. Kam gi neteko girdėti: skaldyk ir valdyk, sveikame kūne - sveika siela ir t.t. Dažniausiai net nesusimąstome, kas juos sugalvojo ir priskiriame tai liaudies kūrybai.

Kazimieras Kuzavinis į vieną knygelę sudėjo garsiausius visų laikų lotyniškus posakius ir sparnuotus žodžius, kuriuos vartojo didieji žmonijos protai. Bet praėjo laikai, kai lotynų kalba buvo prieinama tik išrinktiesiems, nes anksčiau šie posakiai buvo geriausias išsilavinusio, apsiskaičiusio žmogaus požymis. Ir štai - akivaizdus paradoksas: kai galime pasiekti ką tik norime, nustojame siekti; taip ir posakiai, kai jie tapo visiems prieinami, vis tiek teliko lotynų kalbą kalančių snobų duona, iš kurių dažnas net nepasakytų, kokia vieno ar kito posakio kilmė.

Kita vertus, kiekvienam tikriausiai kyla natūralus klausimas - o kam man reikia tų lotyniškų posakių? Juk kur kas madingiau kalbėti televizinių pajacų žargonu, be to, anoks čia išprusimas kartoti kažkieno kito mintis.

Apskritai, nesu iš tų žmonių, kurie mėgtų sakyti - daryk tą ir tą ir būsi protingas ar panašiai. Kiekvienas iš mūsų skirtingai suvokia tokius dalykus kaip protas, intelektas, išsilavinimas ir kt. Asmeniškai man tokios posakių ar minčių knygos sukelia daug naujų minčių, drįsčiau teigti, kad net lavina saviraišką. Perskaičius sparnuotus žodžius ir pats bandau savo mintis sudėlioti "sparnuotai". Tokiuose posakiuose slepiasi išmintis, neretai įvilkta į, atrodytų, palaikį elgetos drabužį.

Čia ir yra visas žavesys - ne įmantrybėse slypi genialumas. Kalbant konkrečiai apie šią knygą - ji gali būti ir lotynų kalbos pradžiamokslis, ir smagi laisvalaikio praleidimo knyga.

Nosce te ipsum!

Sunt facta verbis difficiliora (Cicero)

Nulla tam odiosa oratio, quam sui ipsius laus (Cicero)

Homo unius libri (Quintilianus)

Čia keletas man labiausiai patikusių posakių. Ką jie reiškia? Tam, kad žinotumėte - Kazimieras Kuzavinis "Lotyniški posakiai ir sparnuoti žodžiai".

Norintiems skraidyti su žodžiais

Rašydama prieš tai skaitytos to paties autoriaus knygos "Be pykčio" apžvalgą pradėjau žodžiu "neapsirikite". Įspėjimas buvo skirtas tiems, kurie tikėjosi rasti knygoje to paties pavadinimo pokalbių laidos santraukas ar ištraukas. Galbūt "be pykčio" - tiesiog autoriaus moto, išlaikytas ir šioje knygoje. Tai gal šįkart išlaikyti ir pavadinime suformuluoti tematikos rėmai?

Sakysite, ko čia kabinuosi prie to pavadinimo, ir būsite teisūs. Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Tačiau esė pavadinimas - tai turbūt ne tik būdas greičiau surasti ieškomą knygą knygyne. Tai - raktas, turinio kvintesencija ar bent užuomina į ją. Kaip ten bebūtų, vis dėlto ir ketvirtajame knygos viršelyje rašoma, kad "tai knyga apie Lietuvą ištikusią politinę ir moralinę krizę, o sykiu ir apie didžiąsias istorines permainas, gal net civilizacinį lūžį...". Tačiau pirmieji knygos puslapiai veda Europos ir Amerikos santykių keliais ir klystkeliais. Toliau - įspūdžiai iš Europos kultūros parlamento sesijų, trumpas istorinis ir kultūrinis Budapešto maršrutas.. Skyrius, kuriame prabylama apie Lietuvos aktualijas ir tendencijas, prasideda 83-ajame puslapyje. Tai - knygoje. O skaitytojo, pabandžiusio drauge su autoriumi gvildenti tarpkontinentinių santykių raidą ar senojo žemyno kultūros politiką, galvoje toks šuolis, švelniai tariant, atrodo gana netikėtas. Būtent miglota knygos struktūra, neaiški temų atrinkimo motyvacija yra, mano nuomone, silpnoji šios knygos vieta. Dar vienas minčių žemėlapis? Tačiau knygos pavadinimas nustato labai konkretų tokio žemėlapio mastelį, kuris turinyje lyg ir pamirštamas.

Knygos pratarmėje rašoma, kad šie komentarai ir esė buvo publikuoti internetiniuose laikraščiuose. Visiškai tikiu, kad tokiame kontekste periodiškai publikuojami esė buvo aktualūs ir motyvuoti. Bet nedidelės apimties knygoje labiau norėčiau tikėtis išsamesnės analizės ir įžvalgų pilietinės visuomenės tema, nei (tegu ir tikrai įdomių) skaitinių apie geografines autoriaus keliones. Koncentracija - būtent tai, ko pasigedau šioje knygoje.

Internetinėje žiniasklaidoje publikuoti kūriniai, pokalbių ciklai ir t.t.vis dažniau sugula į įprastos knygos puslapius. Todėl galbūt diskusijos apie tai, ar internetinės erdvės ir spausdintinis žodis gali būti vienas ir tas pats, jau pavėluotos. Vis dėlto man toks klausimas iškyla vis dažniau. Ir ne tik perskaičius mano gerbiamo autoriaus L.Donskio knygą.

Sunkiai įvardijamo mastelio žemėlapis

Autorė. Rašytoja Colleen McCullough, australų pasididžiavimas (jai suteiktas Australijos nacionalinės vertybės titulas), šlovę pelnęs detektyviniais ir istoriniais romanais, Lietuvoje labiau žinoma kaip sagos „Erškėčių paukščiai“ (ir kitos sagos – „Morgano kelias“) autorė – kad nepamirštume apie tai primena užrašas ant pirmojo viršelio.

Romanas. Šį kartą C. McCullough taip plačiai neužsimojo ir parašė romaną apie 1960 m. Australiją: tuos laikus, kai moterys negaudavo didesnio darbo užmokesčio už vyrus vien dėl to, kad jos – moterys, o turint darbą valdžios institucijose jį reikėjo palikti, jeigu ištekėdavai. Tačiau būtent tada sparčiai augo pasididžiavimo savo lytimi ir kovos už lygias galimybes daigai. Gaila, tačiau šios temos knygoje pasiklysta tarp „aktualesnių“: mistikos ir detektyvo.

Siužetas. 1960-ieji. Aplink siaučia bytnikai ir laisva meilė. 21-erių mergina iš santūrios šeimos pirmą kartą išsikrausto iš tėvų namų savarankiškam gyvenimui. Vienintelis prieinamas variantas – Namas, esantis vieną blogiausių vardų turinčiame rajone. Jau pirmą dieną Harieta Persel (toks pagrindinės veikėjos vardas) susitinka lesbietę, susipažįsta su keliomis kekšėmis bei transvestitu, sužino, kad naujoji geriausia draugė savaitgalius leidžia lovoje su vyrais, gauna pasiūlymą prarasti nekaltybę, o dorovės policininkas (buvo ir tokie) naujokę įtaria besiverčiant prostitucija – taip sakant, gera pradžia – pusė darbo (turėjau omenyje autorės sumanymą, kaip sudominti skaitytoją).

Pagrindinė veikėja – tipiškas šių laikų paauglės atitikmuo: jai atrodo, kad geriau persipjauti gerklę negu 35-erių likti dar neištekėjusia kaip viršininkė („Nesu įsitikinusi, kad man patinka Kristina Li Hamilton, prisistačiusi mano viršininke. Jai maždaug trisdešimt penkeri, ir sprendžiant iš to, ką išgirdau iš jos pokalbio su sesele, kenčia nuo, kaip aš vadinu, senmergės sindromo. Jeigu aš būsiu vieniša po trisdešimt penkerių, jau mieliau persipjausiu gerklę, nei kęsiu senmergės sindromą.“, 65 p.), ją kamuoja globalios problemos – kas geriau: seksas ar sielos draugas („Ir štai Pepė, kurią myliu, žaidžia su ugnimi visokiais būdais, nuo nėštumo iki lytiškai plintančių ligų ir galimybės būti sumuštai. Naudodama seksą kaip priemonę sielos draugui surasti! Bet kaip galima per seksą rasti vyriškio sielą? Bėda, nežinau nė vieno atsakymo.“, 58 p.), ji rašo dienoraštį ir išgyvena pirmą tikrą bučinį („Jo rankos išslydo iš manųjų, susikryžiavo teis mano nugara ir prispaudė mane prie savęs. Jis kaip reikiant mane pabučiavo. Stovėjau plačiai atmerktomis akimis ir vis dar virpėjau nuo nenusakomų pojūčių, srūvančių veidu. Aš užsimerkiau ir pasidaviau tėkmei. Ak, tai buvo nuostabu!“, 100-101 p.). Nors paaugle gal ir nederėtų jos vadinti – Harieta gyvena atskirai nuo tėvų, turi darbą: finansiškai ji iš tiesų nepriklausoma mergina.

Angelėlis – Namo šeimininkės dukrelė Flo. Jai septyneri, tačiau ji vis dar nekalba, motina ją dar maitina krūtimi, nors leidžia gurkštelti ir alkoholio („– Bet juk ji taps alkoholike! – sucypiau aš. <...> / – Kas? Flo? Nee! – visai nerūpestingai atšovė ji, – princese, to nerodo nei kortos, nei jos horoskopas. Brendis – ne tik girtuoklių gėrimas, jis labai nuramina sielą“, 82 p.). Vėliau paaiškėja, kad mergaitė serga autizmu, o šiuose Namuose gyvena kaip mediumė, šių namų savininkei poniai Delvekio Švarc padėdama burti ir pranašauti: „Mediumė Flo. Jos motina leido suprasti, kad, rutulio padedama, ji bendrauja su mirusiais, tačiau tiksliai neapibūdino jos veiksmų padedančių bendrauti su anuo pasauliu. Flo žino atsakymus į visus klausimus, kuriuos užduoda „mano klientės“ (64 p.).

Rimtesni dalykai. Romane galima rasti ir vertingų dalykų: be minėto 1960-ųjų požiūrio į moteris, yra užuominų apie senbuvių ir naujųjų australų santykius („Krisė dar buvo čia, kai Demetrijus, naujasis australas, dirbantis su sudėtingesniais rentgeno aparatais, vežė pas mus nesuskaičiuojamą galybę pacientų. Demetrijus yra graikas, priklauso organizacijai, bendraujančiai su įvairių tautybių žmonėmis, taip pat ir daugybe naujųjų australų. Man labai patinka naujieji australai, be to, aš manau, kad jie naudingi mūsų šaliai (mažiau kepsnių su bulvytėmis, daugiau befstrogenų). Mano šeima šlykštisi jais, taip pat ir panelė Kristina Hamilton. Gaila, nes Demetrijus mano, kad Krisei viskas gerai. Jis vienišas, ganėtinai aukštas, ir kaip atvykėlis atrodo visai neprastai. Jis užsiminė, kad durininko darbas laikinas. Ketina studijuoti technikume, o naktimis mokytis automechanikos, nes svajoja turėti nuosavą garažą. Kaip ir visi naujieji australai, jis daug ir sunkiai dirba ir taupo kiekvieną pensą. Mano manymu, senieji australai niekina naujuosius todėl, kad pastarieji darbą laiko privilegija, ne prievole. Jei būna tokie laimingi, kai turi savo vietą, kai pilvai sotūs, o banko sąskaitoje yra šiek tiek pinigėlių.“, 89-90 p.), jauno žmogaus pasikeitimus, pradėjus savarankišką gyvenimą („Ne, aš nepasikeičiau, bet tapau kitu žmogumi. Aš įgijau drąsos spręsti pati ir valios nenusileisti žmonėms, kurie žaidžia mano jausmais.“, 135-136 p.). Tačiau tokios temos kūrinyje pasitaiko labai retai ir yra užgožtos pagrindinės temos: sužinoti „Who the F**k is Alice?“. Oij, atsiprašau: pagrindinė tema – sužinoti, kas gi iš tiesų yra ponia Delvekio Švarc, koks jos ryšys su Namu, Haroldu ir pan.

Labai nustebino pirmajame priešlapyje įdėtas paveikslėlis, kuris yra spalvotas! Jis atrodo dar keisčiau, kai knygoje daugiau jokių iliustracijų nerandi. Tačiau jeigu spalvotos iliustracijos tokioje knygoje įsimintinas dalykas, tai pats piešinys nevertas įskilusio krištolo rutulio – Harietos astrologinė lentelė.

Sutapimai arba pranašystės. Trumpai apibūdinti romaną galima būtų taip: mergina, ieškanti gyvenimo kelio, būrėja, kortos ir krištolinis rutulys, katė, paslaptys, kekšės ir meilužiai, šiek tiek sekso. Visa tai kažkur skaityta? Jurga Ivanauskaitė galėtų apsvarstyti galimybę paduoti C. McCullough į teismą už plagiatą, o leidykla „Tyto alba“ romaną „Placebas“ galėjo išleisti ir serijoje „Garsiausios XX a. pabaigos knygos“, jeigu jau „Angelėlis“ į šį sąrašą pateko...

Asmeninė nuomonė . Žr. priekabiojo kritiko nuomonę apie J. Ivanauskaitės romaną „Placebas“, tik C. McCullough knygoje nerasite lietuviškų aktualijų. O savi marškiniai arčiau kūno...

Ne vardas atveria duris į aukštybes

Kūryba - iš ko ji gimsta? Ar tai nėra meilės ir beprotybės dermės rezultatas? Kiekvieną kartą į rankas paėmęs naują knygą, pirmiausia stengiuosi įsivaizduoti, kas paskatino autorių ją parašyti. Literatūros kritikai dažniausiai pabrėžia kieno nors įtaką, tačiau mano manymu knygos gimtsa kitaip: norint ne kopijuoti, bet sukurti kažką savita.

„Haliucinuojantis Foucault“ – romanas, kurio atsiradimą neabejotinai nulėmė Michelio Foucault darbai, tačiau tai jokiu būdu nėra atkartojimas to, apie ką rašė iškilusis prancūzų filosofas.

Patricia Dunker už šį romaną gavo „Dillons First Fiction“ premiją. Tai įrodo, kad originalumo šiam kūriniui netrūksta. Vaizduodama akademinio elito santykius, rašytoja kviečia atidžiau pažvelgti į pačios kūrybos esmę. Pagrindinis romano veikėjas netikėtai patenka į keistų įvykių sūkurį, kuriame pamato, jog viskas, ką jis lig tol buvo išmokęs, yra nieko verta. Rašydamas mokslinį darbą apie Paulį Michelį, garsų prancūų rašytoją, jis nė neįtarė, kad tai taps viso gyvenimo išbandymu. Knygose galima rasti faktus, kūrinuose ieškoti ją parašusiojo asmenybės bruožų, bet norint pažinti žmogų, būtina pažvelgti į jo vidų.

Kontraversiškas, ekscentriškas, įtaigus, originalus, nenuspėjamas, žavintis... Visi šie epitetai puikiai tiktų „Haliucinuojančiam Foucault“. Šiek tiek nuobodoką pradžią kompensuoja vėlesni siužeto vingiai ir pačias giliausias žmogaus gelmes atskleidžiantys veikėjų paveikslai. Bepročio Paulio Michelio personažas išties verčia susimąstyti apie tai, ką reikėtų laikyti tikrais bepročiais. Skaitytojo ir rašytojo meilė įgauna simbolinę prasmę – tai gali atnešti palaimą arba prakeikimą. Mirus didžiausiam Paulio Michelio autoritetui Micheliui Focault – jis praranda ne tik mylimiausią skaitytoją, bet ir save bei savo kūrybą.

Moralės normų laužymas, lytinis iškrypimas, beprotybė – pagrindinės Michelio Foucault darbų temos, kurias toliau plėtoja Patricia Duncker, ieškodama meilės ir beprotybės prigimties bei ribų. Perskaičius knygą lieka keistas jausmas, lyg iš tiesų būtum tai išgyvenęs.

Nežinau ką dar pasakyti apie romaną, kuris, mano manymu, turėtų gauti ir daugiau premijų. Žmonėms, nesidomintiems kūryba, tai gali pasirodyti perdėm vulgarus, groteskiškas ir iššaukiantis niekalas, tačiau tikriesiems kūrybos gurmanams tai bus tikras desertas, kurio skonis dar ilgai išliks atmintyje.

Kai idėjos ir įsitikinimai yra aukščiau už viską, belieka tą viską paaukoti, kad įsitikintum, ar pasirinkai teisingai. Sunku pasakyti, kur slypi šios knygos žavesys, tačiau ji tikrai hipnotizuoja ir sukuria nepamirštamą haliucinaciją .

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido dar vieną nuostabų romaną, išsiskiriantį iš gausios rašliavų krūvos, kurias leidžia daugelis leidyklų. Tai irgi yra menas. Lenkiu prieš jus savo jauną galvą ir linkiu toliau leisti nuostabius kūrinius.

Tarp meilės ir beprotybės

Literatūroje ir kinematografijoje yra toks detektyvo tipas - "kietas vyrukas": išvaizdus (užtenka jam mesti vieną žvilgsnį į merginą ir ji jau "pakabinta"), protingas, šmaikštus ir aštrialiežuvis (nors šiaip nelabai kalbus), rūko kaip kaminas, geria kibirais (nepaisant to, yra sveikas ir stiprus), pažįsta visą miesto grietinėlę ir padugnes (nors iš esmės tai vienas ir tas pats), moka elgtis kaip džentelmenas (nors dažniausiai geria prišnerkštuose baruose), drabužiai paprasti ir visada tvarkingi, nesvarbu su kuo muštasi, kur gerta ar miegota (tiesa, garderobas skurdokas: vienerios kelnės, vieneri marškiniai, švarkas ir, be abejo, juodas lietpaltis; gali turėti skrybėlę), važinėjasi (nepriklausomai blaivas ar girtas) senu automobiliu (dabartinių laikų atitikmuo būtų golfukas), turi paprastą, bet patikimą ginklą (nors dažniausiai naudojasi kumščiais) - vienintelį tikrą draugą ir patikimą partnerį. Galima rasti nemažai detektyvinių istorijų (dažniausiai jos būna amerikietiškos), kuriuose veikia tokio ar panašaus tipo privatus seklys: yra gerų knygų (filmų) apie tokį "blogiuką", bet dar daugiau - prastų. Pastarąją literatūrą parodijuoja (ir jai skiria: "Skiriama prastai literatūrai") Charles'as Bukowski's romaną "Skaitalas".

Ch. Bukowski'o proza pristatoma kaip iššūkis ir priešprieša išdailintam viduriniojo sluoksnio gyvenimui: senas ožys (taip save vadino autorius) šiurkščiai, agresyviai, tačiau ironiškai ir šmaikščiai rašė apie žmones, esančius už sistemos ribų, t. y. gyvenimo dugne. Toks, pavyzdžiui, yra jo pirmasis romanas (beje, ir pirmasis Ch. Bukowski'o romanas lietuvių kalba) - "Paštas" (1971 m., liet. - 2004 m.).

Paskutinis šio kultinio JAV poeto ir rašytojo romanas "Skaitalas" (1994 m.), baigtas prieš pat mirtį, nenagrinėja visuomenės problemų ar ydų - tai, kaip minėjau, kietojo detektyvo parodija, todėl, kaip ir parodijuojamas žanras, skirtas atsipalaidavimui, bei, skirtingai nuo parodijuojamo objekto, pasijuokimui.

Susipažinkite su detektyvu Niku Bileinu: jis talentingas, protingas, pastabus, ir, atkreipkite dėmesį!, savikritiškas - "Aš buvau talentingas ir dabar esu talentingas. Kartais aš žiūrėdavau į savo rankas ir suvokdavau, kad galėjau būti didis pianistas ar dar kas nors. Tačiau ką veikė mano rankos? Kasė kiaušius, išrašinėjo čekius, užrišinėjo batų raištelius, nuleisdavo vandenį unitaze ir pan. Iššvaisčiau aš savo rankas. Ir smegenis." (11-12 p.). Jis - eruditas (žino, kad prancūzų rašytojas L. F. Celine jau miręs), myli moteris ("Kojos man svarbiausia. Tai pirmas dalykas, kurį išvydau gimęs. Tačiau tada aš bandžiau išlįsti. Nuo to laiko bandau patekti atgal. Bet man sekasi sumautai."; 9 p.). Kaip ir visi, turi trūkumų: "Deja, tą popietę pakliuvau į žirgų lenktynes, o vakare prisigėriau. Tačiau laiko veltui negaišau, mąsčiau, analizavau faktus. Viskas buvo mano rankose. Bet kurią akimirką mįslė galėjo išaiškėti. Tikrai." (22 p.). Kartą pagal Džono Bartono rekomendaciją į Niką pagalbos kreipiasi nuostabi moteris, prisistačiusi Ponia Mirtimi. Šiai poniai reikia surasti L. F. Celine (taip, tą patį, mirusį, kuris, pasirodo, nėra miręs, o trinasi Redo knygyne). Po to prisistato ir Džonas Bartonas, kuris paprašo surasti Raudonąjį Žvirblį, apie kurį nieko nežinoma, tačiau užsakovas įsitikinęs, kad jis egzistuoja. Dar kreipiasi ponas Basas, įtariantis žmoną neištikimybe, ir tūlas misteris Groversas, kuriam ramybės neduoda Džinė Nitro - pasakiška gražuolė, galinti prasiskverbti pro lubas. Be užsakovų gyvenimą gadina, kaip ir pridera kietajame detektyve, įvairūs niekšeliai: biuro savininkas, iš kurio patalpas nuomojasi Nikas, kvaili barmenai, pinigų skolintojai su savo "berniukais", smulkūs sukčiai. Tačiau mūsų seklys - kietas vyrukas ir viską sutvarkys. Ne šiandien, tai rytoj: "Atidariau stalčių. Radau puslitrį degtinės. Atsukau. Ir gerai įkaliau. Nusprendžiau, kad šiandien pakaks, o ryt vėl viskas iš naujo" (67-68 p.).

Ar patiko šis skaitalas? Labai: galima ieškoti postmodernistinių šio romano prasmių, kaip kad siūlo paskutinis knygos viršelis, bet galima tiesiog mėgautis parodija: sarkazmu, ironija, hiperbolizacijomis, pereinančiomis į idiotizmus.

Beje, nesuklyskite: garsusis Q. Tarantino filmas "Pulp Fiction" (1994 m.) nėra apžvelgiamos Ch. Bukowski'o knygos ("Pulp" - toks originalus šio romano pavadinimas) ekranizacija. Nors tiems, kam patiko "Bulvarinis skaitalas", turėtų patikti ir "Skaitalas".

P.S. Lietuviško leidimo knygos viršelis pasirodė prastos kokybės - panašu, kad leidykla "Kitos knygos" taip pat nutarė idėjiškai prisidėti prie šio Ch. Bukowski'o romano.

Puiki literatūra, skirta prastai literatūrai.

Naujasis Umberto Eco romanas skęsta tirštame rūke. Pagrindinis veikėjas Jambas pabunda ligoninėje praradęs savo praeitį - atmintį. Jis turi iš naujo susipažinti su pasauliu, kuriame praleido jau šešiasdešimt metų, tačiau vėl viskas prasideda iš naujo. Atmintyje liko viso pasaulio istorija, bet asmeniniai prisiminimai paslėpti. Kai solidaus amžiaus knygų antikvaro gyvenime jau nebuvo likę pirmų kartų, staiga net dantų valymasis tapo nauju potyriu. Šešiasdešimtmetis kūdikis nepažįsta savo žmonos, vaikų, geriausio draugo, padėjėjos Sibilės.

Knygos pradžioje ironija susipina su giliai slepiamu liūdesiu. Umberto Eco meistriškai sugeba sulydyti šiuos dalykus. Kiekviena smulkmena, kurios dažniausiai niekas nė nepastebi, šiame kontekste tampa svarbi ir įgauna visai kitą atspalvį. Kartais taip norisi ką nors pamiršti, tačiau tik pamiršus suvoki, kas yra atmintis.

Yra kvailių, geriančių, kad užsimirštų, ar vartojančių narkotikus, jie sako: jei tik galėčiau, norėčiau viską užmiršti. Aš vienas žinau tiesą: užmiršti yra siaubinga. Ar yra kvaišalų, kurie padėtų atsiminti?

Juokingiausia ir kartu graudžiausia šioje istorijoje yra tai, kad Jambas neatsimena, ką iš tiesų mylėjo, o kandidačių yra ne viena. Žmona, kaip visada yra žmona, bet kaip čia su ta jaunute padėjėja Sibile? O kur dar kelios meilužės...

Norėdamas prisiminti praeitį, Jambas nuvyksta į savo vaikystės namus, čia ir prasideda pagrindinis pasakojimas. Įdomu, kaip atmintį susigrąžintų žmogus, kuris nėra perkaitęs nė vienos knygos? Jambui knygos tampa raktu, tiesa, dar prie viso atminties atkūrimo plano pridedamos ir plokštelės bei laikraščiai, komiksai, žurnalai, nors pagrindinio veikėjo nekankina tokia nostalgija, kaip skaitytojo, kuris prisimena vaikystėje Žiulio Verno, Aleksandro Diuma skaitytas knygas.

Prie minėto siužetinio knygos stuburo dar pridedama Italijos ir viso pasaulio istorija, Antrojo pasaulinio karo kontekste. Knyga įgauna pagreitį, nors milžiniškas kitų kūrinių ištraukų citavimas šiek tiek trukdo įsibėgėti, tačiau pamažu ryškėja praeities kontūrai, pamažu einama link svarbiausio...

Keisčiausia tai, kad ši knyga iš tiesų neturi pabaigos. Perskaitęs paskutinį žodį verti puslapį ir lauki, kas bus toliau...Toliau – grįžimas atgal. Umberto Eco įrodo, kad ne be reikalo yra laikomas vienu iškiliausiu šių dien romanistu, apie mokslinę veiklą neverta kalbėti – atsibostų ir vardyti visus pasiekimus.

Visiems, neskaičiusiems šios knygos, gali kilti klausimas dėl jos pavadinimo, tačiau ir čia rašytojas sugebėjo susieti iš pažiūros visai nepanašius dalykus.

„Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna“ – dar vienas Umberto Eco šedevras, gausiai iliustruotas „praeities“ nuotraukomis.

Kas iš tiesų yra ta atmintis?Ar verta gimti, jei paskui nieko neatsimeni?Ar verta neperskaityti knygos, kurios niekada nepamirši?

Gyvenimo liepsna