Viršelio galinėje pusėje pasitinka citata iš Sunday Times: "Unikali kiberpankinė/detektyvinė mokslinė fantastika! Tarytum V.Gibsonas rašytų savo "Mnemoniškąjį Džonį" ar "Matricą" sėdėdamas pragare." Būtent ši citata (teisingiau - "kiberpankas") ir patraukė akį. Todėl tą patį vakarą knyga atsirado mano namuose ir nusprendžiau patikrinti citatos teisingumą.

Netolimoje ateityje mūsų sąmonė taps skaitmenine. Kiekvienam gimusiam žmogui bus implantuota laikmena, kuri įrašinės kiekvieną gyvenimo sekundę, kiekvieną potyrį ar mintį. Turintiems pakankamai pinigų po mirties jų prisiminimai bus perkeliami į naują kūną. Neturintys amžinai liks tūnoti duomenų bazėse. Nusikaltėliai nėra saugomi kalėjimuose. Daug paprasčiau juos saugoti skaitmeniniais pavidalais. Nebėra kosminių skrydžių. Juk bet kurį žmogų galima perkelti skaitmeniniu būdu. O kūnas tampa tik eiline mova.

Pagrindinis veikėjas Takeši Kovačas, buvęs diplomatinio korpuso darbuotojas, nusprendė eiti nusikaltelio keliu ir po vienos nesėkmingos operacijos ilgam įkalinamas duomenų bazėje. Iš Žemėje gyvenančio milijardieriaus metušo Lorenco Benkrofto gauna nepadorų pasiūlymą: jis turi įrodyti, kad metušas pats nenusižudė. Už paslaugą jo laukia dosnus atlyginimas ir nurašyti likę metai duomenų saugykloje. Neturėdamas kito pasirinkimo, jis sutinka epopėja prasideda. Kas gali būti blogiau, jei tu esi prievarta atvežamas į svetimą pasaulį, tau yra duodamas sukompromituoto faro kūnas ir kažkas stabiliai bando tave nudėti? Kaip tu pasielgtum blaškydamasis pareigos, keistos savo moralės ir prievolės gniaužtuose? Ką darytum jei už bylos nutraukimą tau siūlomi beprotiški pasiūlymai?

Beje, tai - tik pirmasis Richardo K. Morgano romanas apie Takeši Kovačą, istorija tęsis ir toliau, tik nežinia, ar lietuviškai. Ech, tas nesolidus įprotis rašyti serialus...

Stipri pradžia

Gana keista, bet “Tyto Alba” prancūzų triukšmadarį Michel Hoellebecq pradėjo leisti ne nuo pirmosios, dabar galiu drąsiai sakyti – programinės knygos, o nuo kitų, iš esmės nagrinėjančių tas pačias temas: “Platforma” ir “Lansarotė”. Nežinau, tai buvo padaryta specialiai, ar ne, bet mano manymu, išėjo gal net ir geriau: nors “Elementariosios dalelės” yra neabejotinai stipriausia šio autoriaus knyga, tačiau ją skaityti be tam tikro pasiruošimo ar nusiteikimo gali būti sunku. Kita vertus, perskaičius „Elementariąsias daleles“ nelabai yra tikslo skaityti nei „Platformą“, nei, tuo labiau, „Lansarotę“. Nors, žinoma, jums spręsti.

Neslėpsiu – „Elementariosios dalelės“ niūri, pikta, sunki knyga. Visiškai netinkanti pliažui, sekmadieniui, saulėtam vidudieniui. Kitaip nelabai gali būti. Juk tai – beveik moksliškai dėsningai sukaltas visiškai neiškilmingas requiem sekso revoliucijos kartai ir jos palikuonims. Reiškiniui, kuris mus aplenkė dėl valstybės, kurioje „sekso nėra“ viešpatavavimo, bet dabar tai irgi vis daugiau reiškiasi. Nugarėlėje knyga apibūdinama dar plačiau: „kaltinimo aktas Vakarų visuomenei“. Kokiai? Ogi tai, kurios vienintele religija yra patapusi jaunystė ir su ja siejamas seksualinis pajėgumas. Tai, kuri nebemoka oriai pasenti, kuri investuoja milijonus į plastinę chirurgiją, „stebuklingas“ kosmetikas, procedūras, kuri visaip bando apgauti laiką, dėl to kankinasi ir, be abejo, vis tiek pralaimi.

„Taigi, moterys, kurioms apie „1968-us metus“ buvo dvidešimt, o dabar sukako keturiasdešimt, atsidūrė apgailėtinoje padėtyje. Dauguma išsituokusios, jos visai negali tikėtis naujos santuokos – draugiškos ar atgrasios, - nes jos išnykimą pačios ir paspartino. Priklauso kartai, kuri pirmoji taip ryžtingai pareiškė jaunystės viršenybę, tad kaip jos gali stebėtis, kad dabar jau pačios yra niekinamos tos kartos, kuri atėjo užimti jų vietos . Galų gale kūno kultas, prie kurio kūrimo pačios daug prisidėjo, jų kūnams glembant, kelia tik vis didesnį pasibjaurėjimą savimi – beje, atitinkantį tokį patį pasibjaurėjimą, kokį pačios pastebi kitų žvilgsniuose" (p. 117). Galiausiai, tai - visuomenė, kaip jokia kita, atsiejusi seksą nuo meilės ir seksą pavertusi savitiksliu užsiėmimu. Girdėta? Žinoma. Ar tikrai Vakarų visuomenės daugiau neapibūdina jokie bruožai, tik šis? Žinoma, kad ne. Ar galima į tai pažvelgti šiek tiek kitaip, nei dažnai daro virkaujantys intelektualai ar apsimestiniai šventeivos? Žinoma. Mesjė Hoellebecq‘ai, buvęs psichiatrinės ligoninės paciente, kompiuterių specialiste, koks gi tas jūsų kaltinamasis žodis?

Visas „kaltinamasis aktas“ atskleistas per dviejų brolių – Mišelio ir Briuno istorijas. Jų motina – būtent „1968 laisvės kartos“ atstovė, tad vaikai motinos kaip ir neturi. Kokia laisvė, jeigu reiktų auginti vaikus?! (Atėjus laikui vaikai atsakys – kokia laisvė, tokios ir laidotuvės). Auginimui labiausiai tiks senelė ir internatas. Gerai, jeigu internate būsi stiprus, o jeigu ne? Apie vaikišką žiaurumą dažnai sakome: „jie nesupranta, ką daro“. Tik ar nuo to lengviau aukoms, tokioms kaip Briuno. Ne vienas šios knygos aptarinėtojas kažkodėl būtinai citavo šokiruojančią, nors nelabai baisesnę nei kai kurie epizodai iš S. Parulskio „Trys sekundės dangaus“, pažeminimo sceną. Įtaigu? Ne, gal tiesiog įspėjimas skaitytojui – grožio čia nesitikėk. Vėlesnės XXX scenos liko už citatų – ir teisingai, gal visa tai skaito ir vaikai? Antrasis brolis- Mišelis - tiesiog keistas, jam už viską svarbiau knygos ir žinios. Su žmonėmis jis bendrauti nemoka, tuo labiau su merginomis. Jam sunku save išreikšti žodžiais, o ne formulėmis. O meilė formulėms taip lengvai nepasiduoda.

Nors spręsti apie kito žmogaus, net literatūrinio personažo laimę – nedėkingas reikalas, bet, mano manymu, abu broliai tiesiog labai nelaimingi. Mišelis bent jau sugeba susirasti sau tikslą ir prasmę – mokslą, o Briuno neturi beveik nieko, jis tiesiog bando plaukti pasroviui be jokių aiškesnių tikslų, išskyrus vieną – elementarų seksualinį pasitenkinimą, tegul ir dažnai apgailėtiną. „ Turint galvoje seksą, metų pradžia jam buvo puiki. Po merginų iš Rytų antplūdžio smarkiai krito kainos, dabar be jokių sunkumų atsipalaidavimą galėjai gauti už du šimtus frankų, nors vos prieš kelis mėnesius gaudavai pakloti keturis šimtus “ (p. 113)

Ir, staiga, abiems vyrams, jau sulaukusiems keturiasdešimties, būtent to barjero, kai kūnas ima ryškiau byrėti ir vis labiau priminti, kad jis - neamžinas, broliai sutinka po moterį. Jiems dovanojama viso ankstesnio gyvenimo tuštumos suvokimas ir tikra meilės pilnatvė (kad ir kaip keistai ji atrodytų Briuno atveju). Tiesa, neilgam.Juk tai – M. Hoellebecq, happy endų čia nebus.

Kaltintojas tikrai negailestingas. Sunku pasakyti, ar jis kenčia, ar jis tyčiojasi, ar jisbarasi, bet tai yra knyga su pozicija. Autoriui visi tie Vakarų visuomenės kultai, hiperbolizuota laisvė yra akivaizdžiai nepriimtini, svetimi, atstumiantys, tušti, antižmogiški.Į naujuosius mokymus, susidomėjimą Rytų religijomis, kitas „new age“ apraiškas jis žvelgia tiesiog su pasityčiojimu – štai keletas Briuno pastebėjimų iš Kempingo „Kaitos vieta“, kažkada įsteigto tų pačių – 1968-ųjų laisvūnų:

„Ypač didelį pasisekimą turėjo tantra, kuri jungė seksualinį trynimąsi, miglotą dvasingumą ir didžiulį egoizmą“ (p. 118), „Karminė kekšė tęsė etiudą, ji toliau postringavo apie žemės gelmių jėgas, persmelkiančias pilvą ir lyties organus… „Dabar jūs peržengėte racionalaus mąstymo barjerą, užmezgėte ryšį su savo giliaisiais klodais. Prašau jūsų atsiverti beribei kūrybos erdvei.“- „Krušybos erdvei“, - su įtūžiu pamanė Briuno… Apskritai visi tiesiog seilėjosi iš dėkingumo ir džiaugsmo dėl užmegzto ryšio; mūsų motina – žemė, tėvas – mėnulis ir panašiai. Atėjo Briuno eilė. Niūriu balsu jis perskaitė savo trumpą kūrinėlį: „ Tie taksistai tikri pederastai- niekaip nestoja, kol nenukrisi kaip rastas “. „Čia ir yra tai, ką tu jauti… - tarstelėjo joginė. – O tai jauti todėl, kad dar neišsivadavai iš savo blogųjų energijų… O dabar visi atsistosime ir susibursime į ratą“ .

Pamąstyti knygoje verčia beveik kas antras puslapis – nesvarbu, ar tai būtų gamtamokslinis pastebėjimas, ar atvira seksualinė scena, ar socialinė kritika. Minčių daug, nemažai ir girdėtų, bet čia viskas vienoje vietoje ir tarška niūriu domkratu. Taip, domkratu. Juk būtent ištraukus domkratą, pakeltas daiktas nuvirsta. Ir dar kartais prispaudžia.Gal dėl to šią knygą skaičiau ilgai ir ne kiekvieną dieną ryždavausi jos imtis. Per didelis įžvalgumas kartais ne tik žavi.

Gerai, mesjė Hoellebecq, kritikuoti kiekvienas gudrus, kokią išeitį mums siūlote, į purvą įmynęs visą kartą?

Jeigu knygą būtų apžvelgęs Vilis Normanas, manau, kad jis pasakytų taip: „bet čia autorius viską sugadino ir į pagalbą pasitelkė fantastiką“. Taip, iš tiesų, fantastika jis pasitelkė, bet nieko nesugadino. Aš visgi atskleisiu šį autoriaus sprendimą – pirmiausia dėl to, kad tai - ne siužeto knyga, ne trileris. Autorius mums siūlo naują būtybę, kurią sukuria vienas iš brolių: žmogų be meilės pojūčio ir poreikio. Galiausiai autorius išsiduoda, išsiduoda, kad visas knygos leitmotyvas gali tilpti į eilutes: „Žmogui nereikia sekso, žmogui reikia meilės. Žmogui nereikia saugumo, žmogui reikia meilės. Žmogui nereikia gyventi, žmogui reikia meilės“, arba - „ All we need is love “, bet būtent love , o ne free love , ką vėliau suprato ir pats Johnas Lennonas. Žinote, aš jam pritariu.

Tiesą sakant, man buvo labai keista, kai net du lietuvių kritikai, aptarinėję šią knygą (vienas iš jų - S. Parulskis) kažkodėl manė, jog reikia pabrėžti, jog Mišelio pavardė Džerzinskis. Gal tai turi ką nors bendro su „Geležiniu Feliksu“? Man net tokios minties nekilo – elementari lenkiška pavardė, o mesjė Hoellebecq gal net negirdėjo apie sadistą lenkų dvarininką - revoliucionierių. O gal aš be reikalo nuvertinu autorių? ČK juk irgi aktyviai dirbo „naujojo žmogaus“ kūrime, prisimenate G. Orwello „Mūsų pareigą partijai“?

Taigi, turbūt jau supratote - knyga, kuri patiks anaiptol ne kiekvienam. Bet kažką sau joje gali rasti kiekvienas. Ir tegul S. Parulskis abejoja literatūrine verte, jam tai leistina. O man ji priminė į kampą įsprausto žmogaus raudą ir tomis kruvinomis ašaromis užrašytą odę Meilei. Taip, Meilei. Vienai iš pagrindinių homo sapiens ypatybių, skiriančių jį nuo kitų Dievo kūrinių.

Pikta, įžvalgu, stipru

Muitininkas. Galbūt kažkuo primenantis "raktininkus" iš ankstesnio Sergejaus Lukjanenko romano "Spektras". Ne užkietėjęs kyšininkas ar parsidavėlis kontrabandininkų parankinis, bet (o kaipgi be šito) irgi nevengiantis pasinaudoti "tarnybine padėtimi" (o ar susilaikytumėt ir jūs, jei tektų muitininkauti tarp paralelinių pasaulių?). Toks naujojo Sergejaus Lukjanenko romano pagrindinis personažas - iš pilko mums įprasto pasaulio kasdienybės savotiško "trintuko" pagalba išbrauktas Kirilas.

Jei anksčiau Sergejaus Lukjanenko vardas buvo savotiškas kokybės etalonas, tai dabar jis jau seniai tapęs tiesiog prekės ženklu (o tai ne tas pat) ir tai, hm, jaučiasi. Daugelis dalykų, tiesa, išliko kaip buvę - atsiversdamas "Lukjano" knygą dažniausiai žinai, ko galima laukti. Tai - stiliaus lengvumas, įtrauklumas, nepaleidžiantis iki paskutinio puslapio. Ir negali sakyti, kad siužetas suregztas labai jau nenuspėjamai, bet kažkas, galbūt savotiška pasakojimo maniera, kai fantastiniame kūrinyje pasakojama ir apie visiems gerai pažįstamus dalykus, buitinius išgyvenimus (na, kad ir unitazo remontą) padaro jo kūrinius ganėtinai artimus:

Aš nusikamavau, jis pats nusikamavo... geri meistrai prietarą turi - kol unitazas nepastatytas kaip reikiant, į tualetą eiti negalima. Užtat paskiau pirmiems juo pasinaudoti - šventa jų teisė ir pareiga...

Problema ta, kad už pasiektą šlovę Lukjanenko moka savo kainą - jis jau seniai prarado teisę į klaidą, literatūrinę nesėkmę. Šimtai ir tūkstančiai pavyduolių nekantriai laukia kiekvienos naujos jo knygos, kad galėtų puse lūpų piktdžiugiškai burbteli, jog "Lukjanenko vis labiau nusivažiuoja..." Leidėjai, panašu, rašytoją irgi įspraudę į kampą, griežtas kūrinių apimtis, laiko rėmus ir pan.

Todėl išbalansuoti ant lyno, kurio vienoje pusėje leidėjų reikalavimas (na, gal veikiau primygtinis prašymas) rašyti kuo universaliau, kad įtiktum kuo didesnei auditorijai, o kitoje - noras rašyti savaip vien sau būdingu stiliumi... Taigi, išbalansuoti ant tokio lyno ganėtinai sunku ir, ko gero, abiejuose pernai metais parašytuose S. Lukjanenko romanuose (be "Juodraščio" dar buvo "Paskutinė sargyba"), kaip niekad anksčiau išryškėjo, pavadinkim jį, "komercinis momentas". Teisę eksperimentuoti (t.y. rašyti tik savo malonumui), manyčiau, Lukjanenko pasiliko tik apsakymuose. Dabar "Lukjanas" renčia tvirtus, užtikrintai komercinius, bet gal mažumėlę nublankusius romanus. Na, rašytojas profesionalas negali sau leisti rizikuoti, jam "pakvailioti" su stilium tolygu jums porą savaičių neiti į darbą rizikuojant - o gal šefas nepastebės?..

Bet grįžkim prie "Juodraščio".

Muitininkas Kirilas, vartų į paralelinius pasaulius saugotojas, patirs daugybę nuotykių bei netekčių, nors aiškių ir vienareikšmių pabaigų mėgėjai tikriausiai liks nuvilti. Labai jau akivaizdžiai rašytojas romano gale išpureną dirvą potencialiai antrajai "Juodraščio" daliai.

Bendrai kalbant apie knygą, šiek tiek ji man priminė ir "Šalčio krantus" - pirmas šimtas romano puslapių tikrai labai stiprūs, parašyti kruopščiai ir, kaip sakoma, "su meile". Aprašymas, kaip blaškosi po miestą "trintuku" iš pasaulio "trinamas" Kirilas, - fantastiškas. Gi vėliau, kai susiduriame su anuo (anais) pasauliais, įspūdžiai kiek priblėsta ir, bent jau man, ima ryškėti rašytojo skubotumas (nuovargis), kad ir paslėptas po ironijos kauke.

Stabtelkim gal ties pora smagesnių kūrinio momentų. Tokių, kaip pusiau paslėpta "Nokia" reklama. "Tavo gi "Nokia"? Paimk mano įkroviklį, jie visi standartiniai. Sąskaitą už elektrą aš tau paskiau atsiųsiu. - Kostia sukikeno.

Aš išsitraukiau telefoną, įjungiau - tikrai patogu, kai įkroviklis tinka visiems modeliams..."

...ar begėdiškai atviras, tačiau žaismingas pokalbis apie alų "Obolonė":

- Klausyk, o kodėl tu visą laiką perki šitą alų?

- Man jų reklamos strategija patinka, - kreivai šyptelėjo Kotia. - Įsivaizduoji, jie rašytojams fantastams siūlo minėti savo knygose "Obolonės" alų.

- Ir ką?

- Tai va, jeigu knygoje dešimt kartų bus pavartotas žodis "Obolonė", tai autorius gaus premiją. Supranti?

- Taip paprastai? - susižavėjau aš. - "Obolonė", "Obolonė", "Obolonė" - ir viskas?

Tokių "baikų", daugelis kurių gal suprantamos vien priklausantiems fantastikos mėgėjų "cechui", knygoje ne viena. Manyčiau, tai tas pats metodas, kaip kad kokiam užsienio dainininkui, atvykus į Lietuvą, pasisveikinti lietuviškai - savotiškai "sušildyti" auditoriją, nuteikti ją palankiai autoriaus atžvilgiu. Štai, kad ir reveransas Miyazakio animacijos gerbėjams:

Tu vakar pas Kirilą buvai? Kokia dar "Kikės pristatymo tarnyba"? Ne, nesidomiu.

....arba arkliška saviironijos dozė aprašant susitikimą su vienu tokiu Dmitrijum Melnikovu, kuris

...buvo retos profesijos žmogus. Jau maždaug dvidešimt metų jis rašė fantastiką ir jam šioje srityje, iš visko sprendžiant, sekėsi.

Arkliška, nes minėto retos profesijos herojaus aprašyme galima nesunkiai atpažinti, hm, kad ir patį Lukjanenko:

Aš visada įtariau, kad žmogus, kurio knygų herojai dantimis lanksto armatūrą, o betonines sienas išverčia vienu kojos spyriu, pats turėtų būti ne paties herojiškiausio stoto. Paaiškėjo, kad Melnikovas tikrai yra pusamžis, vidutinio ūgio ir vidutinio petingumo žmogus. Bet užtat su geroku pilvuku

Dar daugiau, pilvūzas Melnikovas (Lukjanenko) turi įžūlumo paauklėti, paraginti būti labiau apsiskaičiusiems ir savo gerbėjus:

"Pasakykit man, kaip galima įsikąsti vieną autorių ir skaityti tik jį? Net jeigu mane?"

Na, o tikra "juoko puota" daugeliui fantastikos mėgėjų, bent kiek pažįstamų su dabartiniu Rusijos ir Ukrainos fantastikos rašytojų žvaigždynu, turėtų būti scena, kurioje Melnikovas svarsto, kaip situaciją, į kurią pakliuvo romano herojus, aprašytų koks rašytojas-fantastas.

Štai po fraze " Jeigu aš būčiau Globačiovas, tai sugalvočiau, kad į Žemę braunasi ateiviai. ", nesunkiai atpažįstamas V. Golovačiovas, o po "Zarovu" (nors šį pseudonimą kadais naudojo ir pats Lukjanenko), manyčiau, slepiasi fantastikos rašytojas vaikams Vladislavas Krapivinas - "Ir jūsų dvasios tvirtybę bandytų kito pasaulio civilizacija - ne tokia pikta, kaip Globačiovo, bet irgi negera."

"Jeigu aš būčiau vyras ir žmona Inočenko" - čia, žinoma, turimi omeny ukrainiečių fantastai Sergejus ir Marina Djačenkos, o "Jeigu būčiau Dromovas, tai žmonių ištrynimo epidemija prasidėtų staiga ir visame pasaulyje." - be abejo, tai Aleksandras Gromovas.

Pokalbio su rašytoju fantastu pabaigoje nusivylusio pagrindinio herojaus padaryta išvada, jog "Fantastai stebuklais tiki dar mažiau negu prostitutės - meile." puikiausiai tiktų kokiam aforizmų rinkiniui.

Zenitą autoriaus ironija pasiekia, sakyčiau, tuomet, kai ties paslaptingomis durimis herojus pašaipiai svarsto, jog už tokių (durų) rašytojo Melnikovo kolegos, matyt, apgyvendintų pasaulius, "...kur raumeningi didvyriai pučia kovos ragus, sunkiu aštriu gelžgaliu baidydami piktas pabaisas."

Ką gi, herojus žengia pro tas duris ir gauna... Nei daugiau, nei mažiau, o lygiai tokių pat nuotykių virtinę, nes jau po kelių-keliolikos puslapių: "Vieno širdyje buvo peilis, kitam nulaužtas kaklas, dar du aš perdūriau. Vieną, atrodo, kiaurai."

Kas dar krinta į akis skaitant romaną? Jau minėtas skaitytojo "papirkinėjimas" gyvenimiškom smulkmenom, kurios itin ryškios pirmojoje kūrinio pusėje (kai veiksmas dar vyksta mūsų pasaulyje). Kai kurios jų gana keistos (nuolatiniai pro šalį važiuojančių automobilių stabdymai - matyt, Maskvai tai įprastas dalykas, it kas antras vairuotojas dirbtų taksistu - kažkokia savotiška nelegali mūsų "mikrūškių" atmaina), kai kurios gerai atpažįstamos, pvz., apie valdiškas poliklinikas, pilnas "...kosėjančio jaunimo ir dejuojančių senučių. Jaunimui reikėjo nedarbingumo lapelių, senutėms - bendravimo. Gydytis čia buvo verta tik tuo atveju, jeigu jūsų nedomino rezultatas."

Ir dar. Panašu, kad rašytojas seną taisyklę, jog skaitytoją privalai sudominti pirmais kūrinio puslapiais, pritaikė ir romano skyriams. Kiekvieno jų pradžia - kelios pirmos pastraipos itin įdomios, tačiau neretai visai "ne į temą", lyg būtų parašyta kažkada, kaip atskiros trumpos miniatiūros, kurios tik vėliau "priklijuotos" prie siužeto.

Vieno skyriaus pradžioje autorius aprašinėja prekybos centrų ypatumus ( "Normalus žmogus neis vidury nakties pirkti maisto milžiniškoje salėje" ), kitame svarsto apie pagalbos prašymo būdus ( "O įsakymą padėti ar teko kada nors gauti?" ), o trečiame mąsto, kieno žudymas laikomas niekšingiausiu ( "Priimta manyti, kad pats niekšingiausias pasaulyje nusikaltimas yra vaikų žudymas. Senių žudymas kelia pasipiktinimą ir panieką, bet infernalinio siaubo jau nežadina. Į moterų žudynes žmonija taip pat žiūri labai nepalankiai..." ).

Skaityti tokius "įvadus į skyrių" ganėtinai įdomu, tačiau tas "vyniojimas į vatą" ir kiek erzina. Ypač jei po šių įžanginių pamokymų, pastebėjimų ar perdirbtų anekdotų vėl reikia pasinerti į dosniai pažeriamas nuotykių virtines.

Tarppasaulinis muitininkas 007

„Knygos himnas, knygos konstitucija, knygos katekizmas, bibliofilijos elementorius, bibliofilijos enciklopedija, bibliotekininkystes vadovėlis, bibliografijos abėcėlė, skaitymo kultūros patarėjas, literatūrinis testamentas, autobiografinė esė“ – tokius epitetus šiai knygai priskiria skaitytojai. Pridėsiu dar vieną – odė knygoms. 1345 metais parašyta knyga lig šiol neprarado savo aktualumo. Richard de Bury – garsus to meto dvasininkas ir vienas didžiausių bibliofilų pasaulio istorijoje. 1700 knygų, kurias jis turėjo savo bibliotekoje, net ir šiandien yra nemažai. Tuo metu tai buvo, be abejones, didžiausia asmeninė knygų kolekcija. Galbūt koks nors karalius ir turėjo daugiau, tačiau vargu ar buvo nors vieną perskaitęs.

Skaitant “Philobiblon“ sunku patikėti, kad ji rašyta XIV amžiuje. Savo problematika ji labai artima nūdienai. Neabejoju, kad daugelis knygų gimsta iš meilės, tačiau vargu ar daug iš meilės knygoms.

Kadangi spėjama, jog tai galėjęs būti savotiškas testamentas: autorius rašė smarkiai sirgdamas ir praėjus vos trims mėnesiams po knygos parašymo mirė, galima įžvelgti išties didelį nuoširdumą, kurį geba prišaukti tik tolumoje skambantys varpų garsai.

Richardo de Bury šią knygą parašė lengvu stiliumi – „ retorikams juokinga, kai aukštu stiliumi rašoma apie lengvus dalykus “. Manau, jog autorius įrodė, kad paprasti žodžiai pasako daugiau už ilgiausius sudėtingiausių frazių raizginius. Paprastumu ir nuoširdumu alsuojanti jo knyga sukuria jaukią atmosferą knygos skaitytojui, priversdama susimąstyti apie knygą ir jos reikšmę žmogui.

„Visa pasaulio šlovė nugrimztų užmarštin, jeigu Dievas nebūtų mirtingiesiems parūpinęs knygų“. Šie žodžiai buvo pranašiški, nes ir jų autoriaus šlovė neišblėso. „Parašyta knyga atsilygina autoriui - kol ji gyva, tol autorius bus nemirtingas.“

Tai knyga tiems, kurie myli knygas, kurie neįsivaizduoja gyvenimo be knygų. Galima tik pasveikinti Baltų Lankų leidyklą, kad išleido šį traktatą, kuriame gausu išminties ir šviesos, kurią įžiebė žmogus gyvenęs knygų pasaulyje ir visus pinigus išleidęs knygoms. Kodėl jis parašė šią knygą? Ar tai duoklė knygoms, testamentas, o gal - noras save įamžinti?

„Jame (traktate) mėginome paaiškinti nustebusiems savo amžininkams, kodėl taip pamilome knygas.“

Kaip ir minėjau, tema aktuali ir šiandieniniame pasaulyje. Tik ar verta paviršutiniškumu persisunkusiems žmonėms įrodinėti, kodėl mylime knygas. Kas turėtų labiausiai mylėti knygas? „Tie, kuriems reikia daugiau išminties.“ Ką čia ir bepridursi.

Odė knygai

Prisimenate A. Saksės „Pasakas apie gėles“? „Rožių sodo žiedlapiai“ taip pat kupini gerumo mokančių istorijų, tik šįkart jos atkeliavo iš daug toliau – net iš Persijos. Jų autorius – poetas Saadi (tikrasis vardas Mašrifas ad Dynas Abdula), parašęs daug knygų, garsėjęs kaip nuostabus pasakotojas. „Rožių sodo žiedlapiai“ – laisvai perpasakoti jo pasakojimų ir pamokymų rinkinio„Rožių sodas“, parašyto XIII a., fragmentai.

Šioje plonoje, mažo formato knygelėje pateiktos 72 trumputės (neretai vos kelių sakinių) istorijėlės, kurių kiekvienoje vaizduojamas vis kitas persiškos realybės aspektas: sultono ir vizirių santykiai, tėvo ir sūnaus bendravimas, keliautojų nuotykiai, senolių pasakojimai, dervišų ir atsiskyrėlių gyvenimas, turtuolių ir vargšų santykiai, istorijos, susijusios su įvairiais gyvūnais – kate, lape, kupranugariu, asilu, žirgu, povu...

XIII a. persiški pamokymai aktualūs ir dabar – juk rožių sode ir šiandien veisiasi tokios piktžolės kaip šykštumas, apgaudinėjimas, puikybė, kantrybės trūkumas, žiaurumas, panieka silpnesniam, visko kritikavimas ir piktinimasis viskuo, išdidumas, šiurkštumas, padlaižiavimas, apkalbinėjimas... Trumputės istorijos taikliai parodo, kad žmogaus, leidžiančio keroti šioms piktžolės savo širdyje, gyvenimas nelaimingas ir bedžiaugsmis. Tikrosios vertybės yra kitos: meilė artimui ir palankumas prašalaičiui, pagarba kitokiam, gerumas, atlaidumas, kuklumas...

„Keliu ėjo berniukas, o jam iš paskos bidzeno avis.

– Nesistebiu, kad avis nuo tavęs visiškai neatsilieka, – tarė jam vienas dervišas: – juk jai apie kaklą aprišta virvė.

Berniukas nusijuokė ir atrišo virvę. Šokinėdama iš džiaugsmo avis nubėgo, o berniukas patraukė savais keliais. Avis tai pamačiusi grįžo prie šeimininko ir neatsilikdama nusekė jam iš paskos.

Berniūkštis nusišypsojo ir davė jai saują miežių.

– Tu buvai teisus, išminčiau, – tarė jis, – bet, kaip matai, šios virvės vardas – gerumas.“ („Virvės vardas”)

Persiškos rožės jūsų sode

Atrodo, kad dėl neaiškaus adresato Makso Frajaus „Atėjūnas“ ir „Amžinybės Glėbyje“ daug kam praslys pro akis nesukėlę susidomėjimo. Ir kalti mūsų leidėjai. „Echo labirintų” serijos leidimas – kažkoks nesusipratimas: viršelis, iliustracijos, netgi pati leidykla – „Nieko Rimto“, leidžianti linksmas Vytauto V. Landsbergio knygeles vaikams su dar linksmesnėmis Sigutės Ach iliustracijomis, visa tai lyg ir turėtų sudominti jaunesniuosius skaitytojus. „7 Meno dienos” irgi teigia, kad tai – grožinė literatūra vaikams. Galbūt Sigutės sukurti apsnūdę viršelių katinai ir pritrauks vaikus pavartyti knygas, tačiau po to jie išsigąs ne vaikiško šrifto dydžio bei apskritai pačio knygų storio ir padės jas atgal į lentyną. Suaugęs, tuo tarpu, dėl vaikiško apipavidalinimo, irgi dėmesio į jas neatkreips, nors knygos ir yra skirtos būtent jiems.

Labiausiai gaila, kad knygas pro akis praleis ir konkreti jos auditorija – fantastinės literatūros mėgėjai, nes tai aukščiausio lygio nuotykinė fantasy. Ir tikrai ne vaikams.

Maksui, kuris, jo žodžiais tariant, visuomet buvo klasikinis nevykėlis, pasitaiko proga per sapnus nukeliauti į kitą pasaulį ir ten susikurti visai kitokį gyvenimą – susidedantį iš nuostabaus miesto su savo miestiečiais ir jų keistais, be magijos neapsieinančiais įpročiais, iš aštrialiežuvių bendradarbių, tampančių artimiausiais herojaus draugais, niekad nepraleidžiančiais progos pertraukti vieniems kitus per dantį, ir linksmos jų kasdienybės, anaiptol ne kasdieniškos dėl netikėčiausių nutikimų. Galų gale čia Maksas tampa nepakeičiamu, ne tik dėl atrastų savyje įvairiausių galių, bet ir apskritai dėl pačios jo asmenybės, kuriai taip ir nepavyko rasti vietos savo gimtajame pasaulyje. Svarbiausia Maksui – jo darbas, kurį jis gali dirbti naktimis, juk tik dėl buvimo visiška pelėda jam anksčiau taip ir nesisekė prisitaikyti prie gyvenimo. Na, daugiausia naktį. Jeigu ne naktį, tada jį gelbsti kamra, tenykštis kavos pakaitalas, bei kiti gėrimai. Negalima pamiršti ir Echo miesto kulinarų meno, daug kur pagardinto žiupsniu vienos ar kitos pakopos magijos, kurio žinovais, besiginčijant, kas tą dieną moka už visus, ir išbandant vis naujus restoranus, tampa Maksas ir jo kolegos.

Šis herojus negali nesužavėti. Jo komanda – tuo labiau. Ypač, jei lengvai pasiduodi humoro jausmo nestokojančiai kompanijai, Echo miesto Mažajai Slaptajai Paieškos Kariuomenei, kurios pareiga saugoti miestą nuo nusikaltimų ir juose įsivėlusios uždraustosios pakopos magijos, tai yra, aukštesnės nei penktojo lygio...

Maksas - klasikinis, žavus herojus, turintis tam tikrų ydų, kurios jį padaro tik dar žavesnį. Tačiau ilgainiui visur jį lydinti sėkmė ima nusibosti. Kiek galima be jokios patirties būti visur pačiu šauniausiu, greičiausiu, sumaniausiu? Turint omenyje, kad tai tik dvi knygos iš kol kas dešimties parašytų, neaišku, ko laukti toliau. Atrodo, kad daugiau siekti nebėra ko. Kas žino, gal paskutinėse knygose aprašinėjama, kaip jis augina krūvą putliaveidžių vaikučių, kurie tampa naujaisiais herojais?

Ir kažkodėl jam labai trūksta pomėgio menui, konkrečiai – muzikai. Taip ir norisi, kad Eche atsirastų kokių nors bardų, linksminančių Makso ir kompanijos lankomų restoranų publiką.

Makso kolegos žavumu irgi neatsilieka. Seras Džufinas – „gerasis dėdė“, mokytojas, o tuo pačiu ir šefas, kitame pasaulyje suradęs neįtikėtiną darbuotoją naktinei pamainai, rūstus ir amžinai rimtas mirtinų rankų savininkas Lonli – Loklis, kurio vardo niekados teisingai neištaria linksmasis Melifaras, Dieninis Slaptosios Paieškos Kariuomenės Veidas, iš visų, turbūt, labiausiai besivaržantis su Maksu dėl šmaikštuolio laurų; Klausantysis Kofa, Ledi Persekiotoja Melamori, paukščių burivuchų sergėtojas Lukfis, galų gale netgi pats Miesto Policijos viršininkas, storasis keikūnas Bubuta – sudaro komandą, kuriai neįmanoma atsispirti. Verčiant pirmuosius puslapius ima džiugesys, kad liko dartiek daug, o verčiant paskutiniuosius, ima liūdesys, kad viskas jau baigiasi. Ir iš tiesų, užvertus paskutinius lapus liūdna, lyg išsiskyrus su draugais. Ir norisi DAR.

Nors knygos ir sudarytos iš atskirų pasakojimų, kurių kiekvieno pagrindas – Slaptosios Paieškos Kariuomenės tiriamas koks nors vykstantis ar įvykęs, keliomis pašalinėmis istorijomis paįvairintas, nusikaltimas, nėra taip, kad galėtum skaityti bet kurią dalį ar bet kurią knygą be tvarkos. Eilės reikia laikytis, nes kuo toliau, tuo daugiau komentarų apie ankstesnius įvykius. Vienoje dalyje atsiranda koks nors juokelis, o žiūrėk, po kelių kitų,jį ima kas nors ir vėl pamini.

Visos istorijos tiesiog „ryjasi“, galbūt, tai paprasčiausiai priklauso nuo skonio. Kerintis herojus, kurio linksmomis akimis stebime pasaulį, humoro nestokojantys kolegos, šmaikštūs dialogai, dinamiškas veiksmas, nespėji atsikvėpti – ir jau pabaiga.

Pirmoji knyga „Atėjūnas“ yra daugiau kaip įvadas, kuriame mes supažindinami su pasauliu lygiai tai pat, kaip ir Maksas, o antroji dalis „Amžinybės glėbyje“ – tai jau savimi pasitikinčio Echo miesto gyventojo, Naktinio Slaptosios Paieškos Kariuomenės Veido, Makso nuotykiai. O kas toliau?

Toliau – liūdnas išsiskyrimas su šia kompanija, nors ir tik iki gegužės mėnesio, kada, kaip teigia žinutė knygos gale, bus išleista trečioji Echo labirintų dalis – „Paprasti stebuklingi daiktai“. Įdomu, kas dabar bus ant viršelio, juk Makso katinaiArmstrongas ir Ela jau pavaizduoti, gal dabar, tęsiant gyvūnų temą,bus Kurušas, išmintingasis paukštis burivuchas, o gal ledi Melamori gauruotasis chubas? Laukiam.

Laukiam

Paskutiniu metu atrandu vis daugiau ne anglosaksų rašytojų. Prieš porą metų įveikiauNikos Kazantzakis“Paskutinį Kristaus gundymą”, o dabar ką tik baigiau skaityti kito graiko – Jeffrey Eugenides “Midlseksą”. Pasakyti, kad likau sužavėtas – tai nepasakyti visiškai nieko. Todėl bandysiu pasakyti daugiau.

Tai – saga. Graikų, kilusių iš Turkijos, dėl graikų ir turkų karo turinčių bėgti iš šalies, stebuklingai išsigelbėjančių iš turkų siaubiamo Smirnos miesto ir galiausiai išplaukiančių į Ameriką, istorija. Tai šeimos saga, kurią trečiosios kartos vardu pasakoja Kaliopė Stefanides. Tiksliau, pradeda pasakoti Kaliopė, o pasakojimą baigia jau Kelas. Tačiau tai tas pats asmuo. “Midlseksas” šioje knygoje yra tik vietovės pavadinimas. Taip vadintas namas Detroite, kuriame Stefanidų šeima gyveno labai ilgai. Vis dėlto šis žodis labai tinka ir pasakotojai(-ui) Kaliopei-Kelui nes jo seneliai buvo trečios eilės pusbrolis su pusesere, tačiau kartu ir brolis su seserimi. Jie ir paleidžia gyventi tą chromosomos anomaliją, kuri trečiojoje kartoje mergaite gimusią Kaliopę paverčia hermafroditu (“midlseksu“) Kelu.

Tačiau knyga ne apie hermafroditus, o tiksliau – ne vien apie juos. Tai, kaip knygos kalboje po truputį nyksta graikiški žodžiai, graikiški patiekalų pavadinimai ir tradicijos po truputį, neskubriai atskleidžia kitą, sakyčiau, pagrindinį knygos sluoksnį – emigrantų likimus ir asimiliaciją “tautų katile”. Kaliopės senelė nepripažįsta technikos naujovių, ypač automobilių (ir dėl to, kad yra kilusi iš kaimo, bet ir dėl to, kad to nebuvo jos tėvynėje), jos sūnus jau visiškai nesibodi pirktis naujausių kadilakų, tačiau nebeišmoksta rašyti graikiškai, o į senatvę šia kalba su savo motina jau sunkiai ir besusikalba. Kaliopė ko gero graikiškai ne skaityti, nei kalbėti iš viso nebemoka, nes apie tai niekur net neužsimenama. Vis dėlto šis tautiško identiteto nunykimas niekur nepateikiamas pabrėžtinai, o praslysta lyg ir regos lauko pakraštyje.

Ypatinga šios istorijos stiprybė yra subtilumas. Nors turkų žiaurumai Smirnoje aprašyti ypač įspūdingai (įspūdingai būtent blogąja, emocine prasme) ir aš šios vietos nerekomenduočiau skaityti jautresniems žmonėms, iki smulkių detalių aprašymo beveik nenusileidžiama. O apie Kaliopės kūno ypatumus kalbama aiškiai, bet kartu ir nepereinant iki koktaus anatomijos lygio. Na, o Kaliopės meilės istorija Neaiškiam Objektui (būtent taip ši mergina ir įvardinama) aprašyta taip, kad aš visiškai patikėjau, jog ją pasakoja savo jausmų dar gerai nesuvokiantis paauglys, kuris, be to, gerai nežino, kuriai lyčiai iš tikrųjų priklauso.

Negaliu susilaikyti nepacitavęs vienos iš daugelio man ypač patikusių minčių, kurių šioje knygoje, manau ras kiekvienas savo skoniui, nes knyga tikrai protinga, jei tik tai galima sakyti apie knygas. Taigi: “ Dezdemonos kentėjimo ir gyvenimo neigimo pamoka primygtinai tvirtino, kad senatvė nepratęs visokeriopų jaunystės malonumų, bet bus ilgas išbandymas, kuris pamažu atims iš gyvenimo netgi mažiausius, paprasčiausius džiaugsmus. Visi kovoja su neviltimi, bet galų gale ši visados laimi. Privalo laimėti. Kaip tik tai mums leidžia pasakyti “sudie”.

Puikią istoriją vainikuoja nuostabi kalba. Apie ją net papasakoti sunku, reikia perskaityti ir paskanauti. Būtent taip, kaip skanaudamas ypatingą, graikišką patiekalą aš ir jaučiausi visą laiką, kol skaičiau šią nuostabią knygą. Gaila, kad tas laikas netruko labai ilgai. Kaip senoji Dezdemona leisdama slysti rožiniam savo pirštais kartodavo graikiškas maldas ir kyrie eleison , visą laiką skaitydamas pats sau nejučiomis tarsi “Dievo avinėlį” kartojau: “graikai moka rašyti, graikai moka rašyti, graikai moka rašyti”.

Graikai TIKRAI moka rašyti

Šis epinės literatūrinis žanras, be abejo, užima išskirtinę vietą visame literatūros pasaulyje. Galima ginčytis, kas lėmė jo populiarumą, tačiau, mano manymu, būtent laisva strukūra sukūrė palankią dirvą rašytojams, kurie sunkiai įtelpa į prievarta velkamus tramdomuosius kitų žanrų rūbus, išsivaduoti iš visų normų ir kurti tai, kas jiems patinka. Šiandieniniame pasaulyje šis žanras drąsiai gali vadinti save literatūros karaliumi. Nepaisant to, kad dažnai juo naudojamasi kaip priemone, kuria stengiamasi bet kokia kaina pavergti skaitytoją. Net jei tai istorijos iškraipymas ar nepagrįstas šmeižtas.

„Įvadas į didžiasias romano teorijas“ – nėra romano istorija. Šios knygos autorius jau pratarmėje leidžia suprasti, kad nesistengs žūtbūt sudėlioti visų istorinių detalių. Jam kur kas svarbiau esmingiausi įvykiai ir nuomonės apie romano žanrą. Žinoma, visiškai išvengti istorijos neįmanoma, juolab, kad ir pati knyga parašyta atsižvelgiant į epochas ir jų įtaką romano raidai.

Knygos įžangoje keliamas klausimas – Neapibūdinamas žanras? Iš tiesų, net perskaičius Pierre Chartier veikalą, sunku būtų savais žodžiais nusakyti – kas gi yra tas romanas? Kasdienėje kalboje šis žodis atrodo toks visiems įprastas, kad vargu ar kas nors susimąsto – kas tai?

Supažindindamas su romano teorijomis Pierre Chartier pradeda ilgą kelionę nuo mito, epo ir Aristotelio teorijų iki šių dienų romano. Toje kelionėje pateikiama daug pavyzdžių, susijusių su svarbiausiais romanais ir jų ištakomis. Bene daugiausia dėmesio susilaukia garsusis „Don Kichotas“, vadinamas pirmuoju moderniu romanu, apie kurį rašoma tikrai nemažai. Taip pat nepamirštamas ir ilgasis Marselio Prusto „Prarasto laiko beieškant“. Šie du, klasika tapę kūriniai, karaliauja visame veikale.

Kiekviena epocha skirtingai suvokė romaną, pirmiausia, kaip literatūrinį žanrą. Klasicizmo epochoje buvo manoma, kad šis nerimtas žanras gadina skonį, apskritai, ilgą laiką jis buvo laikomas neverta dėmesio rašliava, kurią skaityti pritinka tik neišprususiems žmonėms. Dievobaiminga Europa skelbė, kad romanas skatina nedorovingą elgesį (kai kas tikriausiai ir dabar taip tebemano).

Šios knygos autorius taip pat pateikia unikalių pavyzdžių, kurie parodo vieno ar kito laikmečio žmonių požiūrį į šį žanrą. Tai ir laiškai, kuriuos skaitant neįmanoma nenusišypsoti ir tekstai iš įvairių kūrinių.

Nors „Įvadas į didžiąsias romano teorijas“ sudėtingas, net gana nuobodus kūrinys, prigrūstas tarptautinių žodžių, visgi, norint geriau suprasti iš kur ir kaip kilo pats romanas, verta jį perskaityti.

Apsišvieskime