John Fowles (Džonas Faulzas), nesuklysiu pasakęs, - literatūros genijus, mirė pernai – 2005 m. lapkričio 4 d. „Kolekcionierių“ parašė 1963 m. Kalbama, kad per 4 savaites. Įdomi asmenybė, kurios nebėra. Dar įdomesnės jo knygos, kurios tebėra.

Romanas „Kolekcionierius“ yra stulbinantis psichologinis trileris. Stulbinantis daugiau literatūrine ir pateikimo formos prasme, o ne siužeto vingiais. Dabartiniai Holivudo scenaristai sugalvoja įmantresnių istorijų, tik jų žavesys esti paviršutiniškas ir ne toks tikras.

Istorija tokia: klerkas Fredrikas Klegas laimi žirgų lenktynėse solidžią sumą ir imasi įgyvendinti savo norus ir svajonę (ne paslaptis kaip baigė gyvenimą kai kurie Teleloto milijonieriai). Klegas – drugelių kolekcionierius, įgyvendina svajonę, kuri liovėsi būti svajone po praturtėjimo: jis ruošiasi pagauti savo kolekcijai ypatingą egzempliorių, dėl kurio naktimis neužmiega, - studentę Mirandą. Planas pavyksta. „Egzempliorius“ eksponuojamas rūsyje tik pačiam savininkui ir, galima sakyti, tai - viskas. Toliau - jokios policijos, jokių persekiojimų. Tik senas namas su rūsiu Londono priemiestyje, ir du žmonės jame.

Lyginant „Kolekcionierių“ su kitomis skaitytomis knygomis, tai savotiškas Kamiu „Svetimas“ ir T. Harris „Hanibalo“ hibridas. Romanas kupinas aukos ir budelio vidinių išgyvenimų. Budelis kalba pirmuoju asmeniu, o auka savo patirtį dėsto dienoraštyje. Būtent jį skaitant, galima suvokti, ką reiškia būti uždarytame auksiniame narve. Autorius priverčia skaitytoją žvelgti į savo vidų, ten, kur kiekviename iš mūsų slypi blogio ir gėrio daigai.

Jei skaitydamas palaikai Mirandą (kažkas pasipiktinęs sakys, o argi galima palaikyti žmonių grobiką Klegą, tai sulig kiekviena jos įkalinimo diena skaitytojas gauna viltį, jog viskas baigsis gerai, jog ji sugebės pasprukti. Bet sulig kiekvienu sekančiu puslapiu suvoki, jog visos pastangos perniek, ir skaitytojas ima jaustis nejaukiai. Kaip rašė Margaret Atwood „Greis“ : „ nėra nieko baisesnio, kaip duoti viltį, o paskui ją atimti, tai beveik dar baisiau, nei suvis jokios vilties neturėti“. Žiauru, bet, manau, teisinga.

Knygoje nemažai įdomių ir protingų minčių. Kaip antai: „kai nemoki parodyti savo jausmų, tai dar nereiškia, kad jie nėra gilūs“; „Mes visi norim to, ko negalim turėti“; „Kiekvienas ima iš gyvenimo tai, ką gali“ ir pan.

Knygos tekstas įtaigus, prisėdęs nenori pasitraukti, ir tuo pačiu gąsdinantis,- skaitai ir bijai, ir nerviniesi, ir pyksti, kad rašytojas tave kartu su Miranda uždarė tarp keturių sienų ir tau prasidėjo klaustrofobija.

Aš tikėjau tuo, ką skaičiau, ir tebetikiu, ką perskaičiau. Viskas vyko iš tiesų. Tik tai išgyvenęs žmogus galėjo parašyti Mirandos dienoraštį. Tik būdamas kolekcionieriumi gali elgtis taip, kaip Klegas. Aš tuo tikiu, aš tą žinau, bjauriuosi ir bijau, kad vieną dieną galiu pamatyti savo rečiausiąjį egzempliorių ir ...brrr...bijau net pagalvoti, ką dėl jo galėčiau padaryti, nes aš taip pat esu Kolekcionierius. Kolekcionierius, kuris „netiki jokiu kitu pasauliu, išskyrus tą, kuriame gyvena, kurį mato. Iš tikro jis pats yra kalinys; įkalintas savo paties bjauriame ankštame šiandieniniame pasaulyje“ (228 psl.) .

Romanas sudarytas iš keturių dalių, nors knygos aplanke bei romano pabaigoje esančiame straipsnyje minimos tik trys dalys. Matyt iki galo apžvalgininkė G. Baužytė - Čepinskienė nepaskaitė, bet tai nesvarbu: užtat rašo, kad „autorius pasitelkia Šekspyro romantinės dramos „Audra“ simbolius ir motyvus“. Taip ir yra,- pasitelkia. Tik man kol kas netekę skaityti šios dramos. Ir neskaitysiu.

Knygos pradžios neišversti viduramžių rašytojos Marijos Prancūzės (lietuviškai jos jau turime “ Lė” (Lais)) žodžiai „que fors aus ne le sot riens nee“ reiškia lyg, „apie tai žinojo tik jie patys“, ir tai, manau, prieš skaitant būtina įsidėmėti.

Ir pabaigai reikėtų užsiminti, kad „Kolekcionierius“ – ganėtinai silpnas romanas palyginus su Faulzo šedevru „Magas“.

Kažkas negyvo

Neapsirikite. "Be pykčio" - tai ne to paties pavadinimo TV laidoje skambėjusių minčių šifruotės. Paties laidos vedėjo, o taip pat filosofo ir publicisto L.Donskio teigimu, ši knyga - "vienerių metų minčių žemėlapis". Tiesiogiai su laida sieja bene vienintelis bruožas - dedikacija. Pratarmėje dar rašoma, kad kai kurių knygos skyrių idėjos kilo būtent kalbant su laidos kūrybinės grupės nariais.

Tiek žinių apie televizinę šios knygos pusę. Iš tiesų tai - tikras didelio mastelio žemėlapis. Per vienerius metus mintys spėja apšokti daug ką: nuo Lietuvos ir pasaulio aktualijų iki žvilgnio į politinę, kultūrinę, socialinę šalies ir žmogaus istoriją; nuo samprotavimų apie chamus ir cinikus iki aukštojo mokslo problemų ar tariamų kosmopolitizmo pavojų. Tiems, kurie postringauja nematantys reikalo domėtis deklaratyviomis sąvokomis ar tariamomis problemomis, pravartu atsiversti knygos skyrius apie nelaimingąją Euroviziją ar Lietuvos žiniasklaidą... o tada ir visus kitus skyrius.

Ir iš tiesų apie visus ir viską - be pykčio, be šiandien madingos isterijos, be paslėptos ar atviros neapykantos. Aktualu, argumentuota, santūru. Tokius galėčiau išskirti esminius knygos bruožus. Dar - itin daug pavyzdžių, tik patvirtinančių autoriaus kompetenciją kalbėti viena ar kita tema.

Vienas įdomiausių bruožų man pasirodė L.Donskio siūlomi sąvokų aiškinimai ar apibrėžimai. Isteriškai staugiant nuvalkiotomis tampančias kosmopolitizmo, patriotizmo ar lojalumo sąvokas neretai pamirštama tikroji žodžio reikšmė. Džiugina autoriaus atidumas terminams ir jų skirtumams. Pavyzdžiui, kalbėdamas apie šiandienines "žvaigždes" L.Donskis sąmoningai vartoja žodį "garsenybė", o ne "įžymybė" (p. 86). Skirtumas - akivaizdus, tik gal per retai akcentuojamas.

Skyrius, kuriuose diskutuojama apie politinio gyvenimo aktualijas bei žiniasklaidą, galėčiau palyginti su gaiviu vaisių desertu po gero gabalo rūkyto paršelio. Nesiraukykite: paršelį šiuo atveju atstovauja žiniasklaidos teškiamas srautas informacijos. Kai visa tai tampa vienu dideliu triukšmu, užgulančiu ausis ir neleidžiančiu atsirinkti dalykų, kuriuos atsirinkti būtina, štai tokios knygos lyg sureguliuoja rūgščių ir šarmų pusiausvyrą bei leidžia išsiskirti skrandžio sultims (t.y., kviesdamos diskusijoms). Aišku, jei suvalgytas paršelis dar ne visiškai apnuodijo organizmą...

Nesiūlau laikyti "Be pykčio" naująja Biblija ar vadovu po veidmainišką pasaulį. Daug kur galima ginčytis, daug kur galima nesutikti. Pavyzdžiui, manęs neįtikino komentaras apie būtinybę panaikinti mokslinį habilituoto daktaro laipsnį. (p. 98). Tačiau turbūt tik diskusijose gimsta tiesa, jei apskritai dar gimsta... Be to, bet kur keliaujant pravartu turėti ir galvą - ne tik žemėlapį.

Ir mažytė pastabėlė leidėjams ar teksto rinkėjams: korektūros klaidos tokioje knygoje ( YPAČ TOKIOJE KNYGOJE!!!) atrodo itin nesolidžiai.

Apie skaudulius ir graudulius - be pykčio

Pagal senovės egiptiečių mitus, paukštis Feniksas gyvena prie vėsios versmės Rytuose. Pajutęs artėjantį galą, jis susisuka medžio viršūnėje lizdą, kurį uždega saulė. Iš tų liepsnų gimsta naujas Feniksas.

Paul Claes - vienas iš garsiausių šiuolaikinių flamų rašytojų, vertėjų ir poetų.„Feniksas“ – gausiai istorinėmis detalėmis papuoštas romanas, pasakojantis apie garsų italų filosofą Džiovanį Piko de la Mirandolą. Be abejo, kaip skelbia knygos anotacija, tai dar ir detektyvas, nors gal geriau, kad tų detektyviškų epizodų nebūtų. Kita vertus Mirandolos mirties aplinkybės iki šiol nėra gerai žinomos, todėl jas „sugalvoti“ labai patogu. Ar pirmą kartą prisidengiant istoriškumu, autoriai ne tik kuria istoriją, bet ir ją perkuria? Ir ne tik Danas Brownas.

Renesanso epocha atvedė į pasaulį daug genijų, kurių vardai iki šių dienų yra gerai žinomi. Džiovanis Piko de la Miandola nebuvo dailininkas, skulptorius, tačiau jo nemirtingumo priežastis kita – eklektinis įvairių filosofijos mokyklų idėjų jungimas. Jis parašė dvi knygas – „Filosofiniai, kabalistiniai ir teologiniai samprotvimai“ ir „Kalba apie žmogaus orumą“: šios knygos ištrauką galite rasti Filosofijos istorijos chrestomatijoje, renesansas, I dalis ir išgarsėjo pirmiausia savo pažiūromis ir neišsemiamomis žiniomis. Bandydamas „sutaikyti“ Platono ir Aristotelio filosofines pažiūras, jis rėmėsipersų, arabų ir kabalistų filosofinėmis tradicijomis.

Ar reikia tiek daug kalbėti apie Mirandolą, apžvelgiant šį romaną? Be abejo, nes pati knygos ašis – Piko de la Mirandolos asmenybė. Nors, mano subjektyvia nuomone, norint parodyti tokio filosofo kaip De la Mirandolos minčių gelmę, varginga knygiūkštė, kuri tik apgraibomis prisiliečia prie svarbiausių temų, nieko gero neduoda.

Na, taip, čia yra svarstymų apie filosofiją, kabalą, Dievą ir religiją, meilę, mirtį ir gyvenimą, tačiau sudėti tiek daug tematinės medžiagos į tokios mažos apimties knygą tiesiog neįmanoma. Tie, kas neturi nė žalio supratimo apie filosofiją, nieko nesupras, o bent kiek geriau su ja susipažinę žmonės, paprasčiausiai, nesužinos nieko naujo. Ją skaitydamas nuolat jauti, kad kažkas praleista, kažko trūksta, o galiausiai, net nežinai, kas ja norima pasakyti.

Kiek įtikina „Feniksas“? Neslėpsiu, „Feniksas“ man visiškai nepatiko. Neįdomus rašymo stilius, dialogai apie nieką. Detektyvinė istorija atrodo gana blankiai, palyginus ją su tikrai gerais detektyvais.Šioje vietoje negaliu neprisiminti nuostabiojo MargueriteYourcenar romano„Filosofinis akmuo“. Iš principo abu kūriniai vaizduoja panašų laikotarpį, bet skirtumai tarp jų labai dideli.MargueriteYourcenar perteikia visą renesanso epochą, o Paul Claes tik šiek tiek prisiliečia prie jos.

Knygos pabaiga apskritai nuslysta nuo bet kokių realybės rėmų ir geriausiai parodo, kad knygos autorius siekia ne realistiškumo, o paprasčiausio įspūdžio, tik gaila, kad daro tai pačiu primityviausiu būdu – pasinerdamas į fantastiką, nors romanas pristatomas kaip istorinis detektyvas. Tik pristatomas.

Pelenai

Nenustebkite, nes apie knygą galiu rašyti mažai. Daugiau - apie jausmus, kuriuos ji sukėlė. Dažniausiai knygos duoda estetinį pasitenkinimą - jei rašo literatūriškai išsiugdęs žmogus. Tada norisi ieškoti tobulų citatų, žavėtis kalbos skambesiu; iš proto veda supratimas, jog rašytojas galėjo turėti tiek talento, kad sukurtų nepakartojamus personažus ir aprašytų, atrodytų, neaprašomus dalykus.

Ši knyga kitokia. Pirmiausia - ji mane privertė daug galvoti, daug ką prisiminti, įvertinti. Ypač - paprasčiausius kasdienos dalykus. Privertė mokytis - nepaisant to, kad visi dalykai yra puikiai žinomi ir pažįstami. Kartais, rodos, jau ne kartą girdėti - iš tėvų, iš senelių - sena "nevartotojiška" išmintis. Begales būtų ir esamų dalykų norisi sugretinti, skaitant ją. Atrodo, ji parašyta dabar, tačiau taip toli nuo to, ką mes esame priversti gyventi. Ir taip arti to, ką svajojame ir prisimename. Prisimename tie, kurie matėme kitokį pasaulį. Pasakykite, ar prieš dvidešimtį metų mums viską leido tėvai? Ar mums mokykloje buvo dėstomas lytinis švietimas? Ar mes desperatiškai plaudavome rankas prieš valgį? Ar mes žinojome apie tokį dalyką kaip "vaikų teisės"? Ar turėjome viską, ko širdelė troško? Ar skraidydavome su tėvais vasarą į šiltus kraštus, o žiemą slidinėti (o gal veikiau sėdę į ketvirtą žiguliuką trise ant galinės sėdynės važiuodavom į Kareliją)? Bet ar buvome nuo to nors kiek nelaimingi? Ir ar buvome nuo to neturėjimo nors kiek blogesni už šiandieninius vaikus. Ar žodis "lepus" mums kažką reiškė? Atsakymas garantuotai bus vienintelis - ne. Nes buvome susitelkę ir nenutolę vieni nuo kitų, nes seneliai dažnai būdavo tokie brangūs kaip ir tėvai, nes giminė susieidavo bent kartą per metus, nes bendravome ne sms ir ne telefonais, o matydavome vieni kitų akis. Nes supratimas buvo kitoks ir kitokia buvo gyvenimo reikšmė - jis tiesiog buvo "sunkesnis" - ir svorio prasme. Vadinasi, labiau vertinamas, labiau reikalingas. Gyvenimas buvo vertybė, ne realybė. Apie tokius dalykus verčia galvoti knygos autoriai - tuo pačiu nemoralizuodami ir nesakydami, jog turime grįžti ten, nuo ko pradėjome. Tad nelaikykite ir manęs užsilikusia aname pasaulyje, negebančia gyventi šiuolaikiniame. Aš tik žiūriu į jį kažkiek ironiškai ir tarsi per langą. Bet žiūriu. Taip pat kaip ir tie, kurie žino, jog galima būti kitaip. Gyvenime tarsi ant trolių Mumių debesėlių iš burtininko skrybėlės.

Tai knyga, kurioje surinkti straipsniai, esė, jau buvę spausdinti bernardinai.lt puslapyje. Bet gėrio niekada nebūna perdaug, tad ši knyga - puikus įprasminimas dalykų, apie kuriuos šiuolaikiniame besiglobalizuojančiame, tobulėjančiame, o greičiausiai - patologiškai pragarmėn lekiančiame pasaulyje beveik nebekalbama. O galbūt ir kalbama, tik dažniausiai - su ironija ir nepasitenkinimu. Praktiška, neįdomi, bet savimi patenkinta realybė dažnai būna aukščiau už bet kokias svajones, užtat esu dėkinga žmonėms, sugalvojusiems išleisti šią knygą.

Nesu praktikuojanti katalikė. Veikiau - priešingai. Tačiau nė vienas čia rašęs žmogus (vienuoliai, ar kitaip su religija gyvenimą susieję žmonės, pirmiausia turbūt - giliai tikintys) manęs nesuerzino. Tai, kaip jie rašo, yra vienintelis būdas priartinti žmones prie Dievo, koks jis bebūtų ir kokį jį kiekvienas savyje matytume. Turint galvoje, kad Dievas yra Gėris, priartina pirmiausia prie Gėrio.

Nors knygos viršelyje rašoma, kad knyga kviečia ginčui, man nekilo joks noras kažkaip diskutuoti su autoriais, veltis į paikas replikas ar ieškoti literatūrinių priekabių prie tų, kurie sudėjo savo mintis, svajones ir prisiminimus šioje knygoje. Priežastis labai paprasta - tai, kas parašyta, nėra kažkieno asmeninė patirtis. Tai yra kažkas bendro visiems. Pasižiūrėkime į naujuosius "trumpalaikius" lietuvių autorius, kurie turbūt pasirodo vienam kartui - "ant bangos" - jie gyvena metus Amerikoje, dirbdami juodą darbą, jie įsimyli, juos palieka, staiga "pajunta" jog yra homoseksualūs, palieka šeimas… o tada sėda ir rašo knygą. O gal ne taip? Kodėl įsivaizduojama, kad knygai parašyti užtenka dienoraščio iš to gyvenimo, kurį gyvename kiekvienas. Gyvename skirtingai, bet juk visi mylime, kenčiame, dirbame, patiriame, kabinamės į gyvenimą, tuokiamės, skiriamės, verkiame, juokiamės. Tad negi tai pakankamas pretekstas knygai? Viena, ko negaliu suprasti - tai lietuvių polinkis į savęs išskleidimą popieriuje. Ar įsivaizduojame, kad išrašydami savo "gyvenimišką" patirtį kažkam padėsime, kažką išgydysime? O gal tik paskatinsime kopti į rašytojus dar daugiau neturinčių apie ką rašyti.

Ir štai šiame naujame lietuviškame kontekste - verta būti šalia tikrai vertingų, jau išbandytų Lietuvos rašytojų knygų - "Aštuntoji diena". Knyga, kurioje tekstai žmonių, kurie iki šiol sąlytį su literatūra išgyveno tikrai ne savo rašomais romanais. Nesu susipažinusi su visų autorių gyvenimų istorijomis, bet kai kurių jų istorijos - senos, žinomos, skaudžios, išgyventos. Bet ne apie gyvenimą, man regis, čia rašoma. Apie svajones.

Tikiu, kad kiekvienas susirasite savo mėgstamiausią autorių. Man jis - nepakeičiamasis Julius Sasnauskas. Rašo taip, kad juo netikėti neįmanoma. Priartina prie dalykų, kuriuos pamirštame per kasdienius savo rūpesčius. Bet niekada nesudaro įspūdžio, jog kažkuo esi nusikaltęs gyvenimui. Tai visiškas gyvenimo "pozityvas", mano akimis. Žavi tuo, kad esi skatinamas tobulėti ne per savigraužą, o per norą tiesiog gyventi gražiau. Galbūt net prasmingiau. Svarbiausia, kas visada "pagauna" - jo tekstuose visa yra gyva. Nėra dirbtinų, pritemptų, išgalvotų dalykų. Bet svarbiausia, kad jie yra ne jo - ne asmeniškai, ar greičiau ne savanaudiškai patirti, bet visų. Tiesiog tokį įspūdį jie sudaro. Užtai nė menkai akimirkai nepagauna jausmas, jog skaitai svetimą dienoraštį.

Išskyriau jį ne todėl, kad kiti rašytų blogiau. Tiesiog jo tekstai yra seniau pažįstami, vadinasi ir artimesni, savesni. Iš tiesų visi autoriai turi ką pasakyti. Sako tai gražiai - be pykčio supančiam pasauliui su lengvutėle kaip dūmas nostalgija. Apie gėles, apie batus, apie meilę, apie Vilnių, kuriame gyventi buvo svajonė.

Skaitykite. Knyga nereikalauja atskiro laiko. Tekstai trumputėliai. Galite leisti sau malonumą kas vakarą po tekstą. O geriausia - kas rytą. Ir pirmyn į pasaulį su nušvitimo ir atgimimo nuojauta.

Tad darsyk - aleliuja (Julius Sasnauskas, 45 psl.)

Tą berniuką, po galais, sukaposim... Karolis, auksinis berniukas - tai jaunuolis, dėl kurio užvirė visa ši košė. Aišku, galima būtų pasakyti, kad viskas dėl Dianos, pagrindinės veikėjos, kurios vardu vyksta pasakojimas, įnorių ir troškimų, bet nebūkim priekabūs. Taigi, Karolis myli savo (netikrą?) seserį Ramą, bet sako, kad myli vyrus, o Diana myli Karolį, kuris jos tarsi ir nemyli. Ką myli Rama, aiškėja ilgai, kadangi meilės jai buvo lyg per mažai, lyg per daug, ir ji dingo. Tai štai ir gaudo Karolis su Diana savo Žydrąją paukštę anapus Atlanto.

Apie paradoksus. Pabandžius aprašyti "Auksinį berniuką" tampa aišku, kad nenuteikti neigiamai bus sunku - todėl, kad kur dursi, ten skylę pradursi. Tačiau perskaičius šią knygą nekilo pasipiktinimas, kaip kad kartais būna, kad mane pasižadėjimas apžvelgti privertė kankintis prie neturinčio išliekamosios vertės kūrinio, kai laiką buvo galima praleisti ir naudingiau. Nesipiktinau ir tiek: lengvas skaitalas turi savo taisykles, ir, matyt, šį kartą joms nelabai nusižengta. Tačiau taip, išsityčioti galima: iš neįtikimų siužeto vingių, iš personažų-vaidmenų, iš filosofinių pasvaičiojimų ir poetinių intarpų, kuriuos galima aptikti romane, iš to, kad galų gale taip ir neaišku, "kas iš to" - į ką subrendo herojė po visų jos patirtų išgyvenimų, kadangi jos kalbos apie save nėra nuoseklios. Tačiau poetiniai intarpai ne tokie ir prasti, siužetas neverčia daug iš jo tikėtis - tiesiog eini, kur veda, o vietomis visai smagiai galima pasijuokti - galbūt iš paprastų triukų, bet vis tiek (pokalbis su storu amerikonu bare).

Apie vienalypiškumą. Autorė šiaip ar taip turi vieną tikrai įdomų sugebėjimą: visi veikėjai knygoje kalba...unisonu. Jie tiesiog kaip protagonistės antrininkai: nesvarbu, ar studentė lietuvaitė, ar Los Andželo transvestitas-prostitutė, jie kalba tokiu pačiu stiliumi. "Mano brangus drauge" ir "kvaily" eina iš vieno herojaus lūpų kitam, patetiškai-isteriškas tonas - atitinkamai. ("Aš, sakau tau, AŠ dabar jaučiu skausmą, ar tu žinai, kas yra skausmas, mano sniego mergaite, ar bent kartą savo baltame gyvenime tau teko kentėti, kentėti ne šiaip ašarojant, o iš tikrųjų kentėti, ar žinai, tu visažine, kad ašaros yra lengviausia skausmo išraiška ir jos nieko nereiškia, nė velnio nereiškia" ir t.t. (129 p.)). Na, gal čia gili mintis - visi žmonės yra broliai? Ir nors vieni iš jų miršta, visuma (suma) lieka nepakitusi? Ne, čia aš juokauju. Greičiausiai priežastis kur kas paprastesnė ir susijusi su autorės rašymo įgūdžiais. Linksma, kol nepradeda erzinti.

Apie sutapimus. Tiesą sakant, tai ne kelionių, o sutapimų romanas. Jei asmuo paminimas, su juo bus susitikta po keliolikos ar keliasdešimties puslapių. Laabai netikėta. O gal herojė taip visus traukia, kad net knibždančioje žmonių Amerikoje jai sugeba pasipainioti būtent reikiami asmenys? Tik bėda, kad nei jos, nei Karolio, nei Ramos charizmatiškumas neįtikina. Nors įtikinėjama periodiškai. Neatsimenu nė vienos savybės, kuria "auksinis berniukas" galėtų išties didžiuotis kaip nepaprasta, darančia įspūdį žmonėms. Jis tiesiog auksinis. Prosto Karolis. Arba nekreipi dėmesio, arba priimi kaip duotybę. Žinoma, žmonės mylimi ne už gabumų sumą, bet... Romane aprašoma meile patikėti galima, charakterių ypatingumu - nelabai.

Potencialas. Vienas geras personažas knygoje - dažnai tai jau daug. Čia buvo vienas potencialiai geras personažas, Albinosė, keista balta mergaitė, turinti nepaprastų galių. Jeigu jai būtų mažiau suteikta Dianos (Jolitos?) bruožų, jei būtų sukurtas kitoks šnekos stilius, tai būtų įdomiausia knygos veikėja. O gal ir yra, - bent jau už potencialą. Tiesa, iš ji esmės tik etapas - kai nebereikia, dingsta, kaip ir visi kiti.

Kodėl knygą, kaip sakiau, paprasta skaityti, - ji parašyta lengva kalba (tiesa, neišvengta keleto liapsusų, kaip pvz., "atsilošus parimau" ar "aplink mane nėra nė vieno žmogaus, ir jie visi nemoka kalbėti"). Joje pribarstyta šauktukų, nemažai "moteriškų smulkmenų", bet nėr to žurnalinio saldumo ar noro puikuotis nesvarbu kuo - grožiu, blizgučiais ar savo įžūlumu. O, kad dar nebūtų ir noro pafilosofuoti "rimtomis temomis" (draugystė, taika, pasaulis)!

Tai, kas turėjo būti pradžioje. Bet nebuvo, nes kam nuteikinėti iš anksto. Tačiau be šio paminėjimo apžvalga būtų neišsami. Interviu prieš knygos pasirodymą neišvengiamai būdavo minima, kad Jolita Seredaitė - realybės šou "Baras" ir "Domus galerija. Direktorius" dalyvė. Šių laidų aš nežiūrėjau ir išankstinės nuomonės apie jų dalyvius stengiuosi neturėti. Tačiau faktas, kad knygą autorė rašė 8 metus (nuo devyniolikos), iškart vertė suabejoti jos savikritiškumu. Nedažnas savo - kadais devyniolikinio - pradėtus kūrinius laiko tiek vertais dėmesio, kad juos stengiamasi užbaigti ir pateikti viešumai. Užtat dėl atkaklumo abejonių nekilo; apskritai tai sveikintinas bruožas. Kad Lietuvos leidyklos staiga ims ir pakels kokybės kartelę tiek, jog "Auksinio berniuko" tipo knygos jos neįveiks, artimiausiu metu nereikia tikėtis. Taigi, kodėl nepasinaudojus proga?..

Susidaro įspūdis, kad ir tikėtis, jog su autoriais dirbs rimti redaktoriai (gal nebūtinai leidyklų, bet kam tada Rašytojų sąjunga? Pati sau pakankama?) neapsimoka. Bet gal! leidyklos! galėtų! pagaliau! išsiugdyti žmonių, kurie mokėtų rašyti ketvirtą viršelį?! Autorei reiktų į dvikovą iškviesti žmogų, anotacijoje praleidusį teiginį, kad tai knyga "apie vienišos motinos meilę žmonėms". Na ne motina ji, ne motina, nei vieniša, nei ne vieniša. Gal yra skirtumas tarp vienišos merginos ir vienišos motinos? (Ir beje, siūlau leidyklai savo tinklapyje šią klaidą išsitaisyti.)

Apibendrinimas. Gelmių neieškokit, bulvarinių pikantiškumų nesitikėkit (net maloniai nustebau; keiksmai ir žodis "pederastas" nesiskaito). Pakeliaut kartu galima, jei veikt nėr ką, bet auksinio berniuko turbūt neatrasit.

Pelenų - gerokai daugiau

Tai - dešimt metų Suomijoje dirbančios "Lietuvos ryto" žurnalistės 58 trumpi pasakojimai apie Suomijos vyrus ir moteris, jos istoriją ir politikus, apie suomių santykius su kaimynais, požiūrį į gamtą, apie tautos tradicijas ir šventes, apie šalį, sukūrusią klestintį verslą. Knyga patraukli tuo, kad autorė būtent šmaikščiais ir linksmais potėpiais piešia pilną įdomybių kraštą, keliantį ir nuostabą, ir susižavėjimą, ir pagarbą ar juoką. Kadangi knyga linksma, pasakojimai trumpi, tai ją ypač patogu skaityti kelionėje ar prieš miegą.

Pasak autorės, nė viena Europos šalis nėra taip apipinta legendomis ir mitais kaip Suomija. Autorei Suomija - šalis, kur dar gyvena pasaulio vaikystė. Čia, esą, viskas tikra. " Tikra žiema su balto sniego pusnimis ir speigų kaustoma tyla. Tikri tankūs miškai, kur slampinėja meškos ir vilkai. Tikra trumpa karšta vasara su saunų dūmeliu ir baltosiomis naktimis, prinokinančiomis laukų ir miškų gėrybes. Skaidrūs ežerai su tikromis žuvimis ir geriamu vandeniu. Tikri ir dėl to net juokingi žmonės su tikra tiesa, tikra išmintimi ir tikrais jausmais. "

Kai kurie iš pateiktų faktų ypač įdomūs:

Suomijoje nepapirksi nei muitininko, nei policininko, todėl čia neprigijo rusų (gal ir mūsų) banditai.

1155 m. Švedija surengė pirmą krikščionybės platinimo žygį į Suomiją ir 700 metų pamiršo išeiti. Dabar Suomijoje yra tik 40000 švedų, bet dėl jų 5,2 mln. suomių privalo mokytis antros valstybinės - švedų - kalbos.

Dar prieš 100 metų suomių inteligentai kalbėjo švedų (kaip aukštesne) kalba, o suomių kalba buvo trečia (po švedų ir rusų). Tada niekas nebūtų patikėjęs, kad anuomet skurdi kalba tiks teisei, literatūrai ir pan.

1921 metais Tautų Sąjunga nusprendė Alandų salas, esančias tarp Suomijos ir Švedijos prievarta atiduoti Suomijai. Čia gyvenantys 23 000 Suomijos piliečių kalba tik švediškai ir nieko nenori girdėti apie Suomiją. Alandai turi savo parlamentą, 7 narių vyriausybę ir savo vėliavą. O suomiai tai pakenčia.

Suomiai dėkingi švedams, padėjusiems per Žiemos karą: 1939 metais 8260 švedų atvyko padėti suomiams, iš jų 33 žuvo, 185 sužeisti. Švedija davė ginklų, lėktuvų, pabūklų, atsiuntė 2500 tonų maisto ir 3500 tonų žieminių drabužių. Švedai paaukojo milijonu kronų. Jų šeimos priglaudė 70 000 suomių vaikų, 7000 iš jų nebegrįžo į Suomiją - priprato prie antrų tėvų.

Žiemos karas truko 105 dienas, jame žuvo 23 000 suomių. Rusijai įsiveržus į Kareliją, per vieną naktį 420 000 suomių iš Rytų Karelijos persikėlė į Vidurio Suomiją. Suomiai teturėjo 100 pabūklų, 120 lėktuvų, iš jų tik 20 galėjo bombarduoti, kare dalyvavo visi 10 tankų. Tuo tarpu rusai metė 460 000 karių, daugiau nei 2000 tankų ir 1000 lėktuvų. Užtat suomiai turėjo Mannerheimo liniją. Tai 130 km ilgio gynybos linija, turėjusi 68 bunkerius, prieš juos priversta didžiulių akmenų, kad nepravažiuotų tankai, nutiestos kelios vielų užtvaros. " Kai buvo paskelbta taika, abipus fronto linijos Karelijos sąsmaukoje atsistojo kareiviai. Tūkstančiai rusų mėtė kepures į viršų ir šaukė suomiams: "Ei, stokitės visi, taika" - "Mes visi čia ir esame", - atsakė suomiai. Prieš tūkstančius rusų stovėjo po keliasdešimt suomių karių. "

Tik 4 proc. suomių pietaudami geria vyną, užtat 58 proc. maistą užsigeria pienu.

Pavasario linksmybės Helsinkyje prasideda balandžio 30 d., kai sostinę užtvindo studentų kepurėmis pasipuošę suomiai. Kiekvienas, išlaikęs abitūros egzaminą, gauna baltą kepuraitę ir balandžio 30 d. jaučia nenumaldomą pareigą ja pasipuikuoti; kuo daugiau pageltusi kepuraitė, tuo labiau ja didžiuojamasi.

Vasarą visi suomiai traukia į kaimo šokius. Šokių vakarų kultūra Suomijoje atsirado 19 a. pabaigoje, kai kaimuose buvo pastatytos pirmos šokių aikštelės, kai šokiai būdavo atlyginimas po sunkių vasaros darbų. 1960-1970 metais suomių karta, gimusi po karo, vėl susitiko šokiuose. Dabar vasaros šokių aikšteles sunku suskaičiuoti, jas turi kas antras kaimas. Drovūs, baikštūs ir nemokantys žavingai pilstyti iš tuščio į kiaurą suomiai sukūrė savotišką tango versiją. Dabar rengiami garsūs tango festivaliai.

Suomija - keisčiausių festivalių kraštas, pvz., malkų krovimo, senukų sekso, aukso plovimo ir pan.

Suomiai žino, kiek turi miškų, vilkų ir skruzdėlynų, bet nepajėgia suskaičiuoti, kiek šalyje yra vasaros teatrų, gal daugiau nei 500. Tai lyg visuotinis judėjimas, be jo neįsivaizduojama nei vasara, nei suomių gyvenimo būdas. Sakoma, kad iš suomių, atėmus saunas, vasaros teatrus ir vasaros šokius (tango festivalius), liks tik nuobodūs švedai.

Tai ežeringiausia pasaulio šalis - čia telkšo 187888 ežerai. Jie kitokie nei mūsų, dažnai neaišku, kur baigiasi vienas, kur prasideda kitas, nes juos į didžiuliu telkinius jungia sąsiauriai ir upės. Iš bet kurio suomio namo lango pažvelgęs visada pamatysi tris dalykus - vandenį, mišką ir akmenį.

Suomija - talentingų žmonių kraštas. Knygoje pasakojama apie Tove Jansson - mumių trolių mamą, dailininką Hugo Simbergą, architektą Alvaras Aalto, šuolininąs nuo tramplino Matti Nykaneną, "Formulės - 1" pasaulio čempioną Mika Hakkineną, pasaulyje garsias suomių bendroves. Taip pat gražios istorijos apie buvusį ilgametį prezidentą Urho Kekkoneną ir dabartinę raudonplaukę prezidentę Tarja Halonen.

Taigi, tokią Suomiją pamatė žurnalistė ir pasiūlė mums į ją žvelgti linksmomis bei atlaidžiomis akimis. Tiesa, ar tikrai knyga tokia jau linksma? Na, komedijos nesitikėkite, kaip ir apžvalga, ji vietomis primena tiesiog pikantiškesnių naujienų žinyną. Bet apsišviesti - nepakenks.

Suomija per tris valandas

Kinų autoriaus knyga. Smalsu. Ypač prisiminus šiuolaikinį Azijos kiną, kurio pasižiūrėti susirenka pilnos salės. Jau dvejus metus "Kino pavasario" Lietuvoje favoritu tapo korėjiečio Kim Ki-duko filmai, šiemet sužavėjo Wong Kar Way ("2046"), bei Changwei Gu ("Povas"). Atrodo, kad iš Azijos šiuo metu nemažai tikimasi, o ji Europos lūkesčius sugeba patenkinti. Tarsi Azijos menas gali kalbėti naujai, o gal švariai apie tokius dalykus, kurie čia jau seniai įsukti į purvo ir komercijos košę, pvz.: seksas, smurtas ir t. t.

Dai Sijie romanas šiuos lūkesčius patenkina. Pagrindinių veikėjų Luo ir Siuvėjėlės meilės istorija pirmapradžiu paprastumu primena Kim Ki-duko filmo "Pavasaris, vasara, ruduo, žiema ir vėl pavasaris..." kadrus. Kuomet kalbama apie smurtą, pavydą, pažeminimą, nesidraskoma lyg muilo operose, nesileidžiama į skandalus, kurie šias prigimtines patirtis subanalintų, paverstų butaforija.

Kūrinio apimtis išties nedidelė (156 p.), tačiau užtenka vieno kito epizodo, kad taupiu žodžiu būtų sukurtas stiprus įspūdis. Romano tonas iš esmės paprastas, be patetikos. Nesileidžiama į peripetijas, pasakojama tik tai, kas svarbiausia.

Kartais gali pasirodyti, kad siužetas rutuliojasi pernelyg palankia pagrindiniams veikėjams linkme, tačiau tuomet sau primenu, kad tai nėra gyvenimo kronika. Tai romantikos kupinas pasakojimas apie tris jaunus žmones.

Veiksmas vyksta kultūrinės revoliucijos Kinijoje metu. Dai Sijie, kaip ir romano pagrindiniai veikėjai, buvo siųstas "perauklėti". Dėl šio sutapimo tikiu romane atskleistos aplinkos autentiškumu. Ir tuomet džiaugiuosi, nes atrodo, lyg pildyčiau savo istorijos žinias, kurios apsiriboja mokykloje į galvą kaltomis pasaulinių karų ir kitų didžiųjų mūšių priežastimis ir pasekmėmis, visai nesusijusiomis su žmogaus patirtimi ir išgyvenimais.

Pagrindinė kūrinio tema - geismas pasakoti istorijas ir skaityti knygas - dvelkia pasakas primenančia archaika. Bet gal čia yra knygos žavesys? Iš miego prikeliami devyniolikto amžiaus rašytojų vardai (Balzakas, Hugo, Stendalis, Diuma, Floberas, Bodleras, Romenas Rolanas, Ruso, Tolstojus, Gogolis, Dostojevskis, Dikensas, Kiplingas, Emilija Brontė), kurie tikrai nėra skaitomiausi šiomis dienomis, žavimasi knyga, kai tuo tarpu dabar jos autoritetas sumenkęs. Knygos poveikiu romane neabejojama, jis metaforiškai gali būti suvoktas kaip vienintelis būdas išgyventi humanitarinių vertybių nepaisančioje aplinkoje, knyga gali padėti "augti" asmenybei, o kartais sukelti švelniai komiškų padarinių, apie kuriuos perskaitysite patys.

Ši knyga jaunuoliams. Ne veltui ant viršelio sakoma: " Jaunatviško entuziazmo ir meilės kupinas romanas ". Pagrindiniams veikėjams (pasakotojui, Luo ir Siuvėjėlei) yra po 17, 18 metų (toks galėtų būti ir skaitytojų amžius, jei jau jį reikėtų apibrėžti). Jų maksimalizmas nėra afišuojamas, tačiau pastebimas, ypač tais atvejais, kai kalbama apie perskaitytas knygas: "Vis dėlto aš nemirsiu nepatyręs, kas yra meilė, mylėjimasis ir toji kova su visu pasauliu, kuria jis kovojo" (97 p.). Kai kurie knygų, rastų vogtame lagamine, autoriai jau skaitomi ar net privalomi mokyklų programose. Tad nors ir nesiekiau surasti šios knygos "tikslinės grupės", atrodo ji yra ar gali būti. Tuo pačiu neabejoju, kad šiuo jaunatvišku entuziazmu užsikrės ir labiau pagyvenęs skaitytojas.

Nelygumai. Romane puikiai sukuriamas atokaus kaimo įspūdis, kur žmonėms gyventi padeda burtai ir prietarai. Į šį kaimą perauklėti atsiųsti inteligentų vaikai Luo ir pasakotojas, be abejo, skiriasi nuo kaimo, jie šiuolaikiškesni. Tačiau vis dėl to neskoninga, kuomet jų bendro pokalbio metu vienas pasako: "aš neišsikalinėju" (67 p.). Tai, be abejo, buvo vertėjo sprendimas, tačiau nuo šio žodžio dvelkia toks "lietuviškumas", tiesiog neįtikėtina, kad ir "ten" taip galėtų sakyti, jei ir čia toli gražu ne visi taip šneka. Akimirksniu subliūkšta įspūdis, kad klausaisi tolimos Azijos istorijos, ir reikia laiko, kad atsitokėtum.

Šiokių tokių abejonių sukėlė ir tai, kad pradžioje sakoma, jog šie du perauklėti siųsti jaunuoliai rimtai niekad nestudijavo: "Nei Luo, nei aš niekada nebuvome studentai. Mums nenusišypsojo laimė sėdėti licėjaus suole. Kai mus, "intelektualus", išsiuntė į kalnus, kaip tik buvome pabaigę trečius metus koledže" (9 p.). Taigi dėl to suprantamas jų troškimas skaityti uždraustas knygas, nes net ir namuose jie tokios progos neturėjo. Tačiau pabaigoje pasakotojas prabyla aliuzijomis į kūrinius, kurie nebuvo rasti lagamine: "Visai netekom vilties, nes vieta, kur galima būtų pasislėpti nuo įstatymo, kur mūsų Romeo ir nėščia Džiuljeta būtų galėję pabėgti ir padedami buvusio policininko, virtusio Penktadieniu, gyventi kaip Robinzonai, neegzistavo" (135 p.). Tai, žinoma, tik smulkmena, bet kyla klausimas, kaip neišprusęs jaunuolis gali vartoti tokius palyginimus, jei lagamine šių knygų nebuvo. Tuomet atrodo, kad autorius tiesiog susipainiojo.

Galvoje sukasi visai kitame kontekste etnologo R. Trimako mestelėta frazė "Lietuvos skandalu jau nebenustebinsi". Dabar stebinti galima tik paprastumu, kuo ir pasižymi ši knyga. Ir dar vienas, visiškai praslydęs jos bruožas - tai rytų ir vakarų kultūrų harmoninga jungtis, užšifruota jau pavadinime "Balzakas ir kinė Siuvėjėlė". Kinai, skaitantys Vakarų Europos literatūrą. Norėčiau ir aš rasti lagaminą, pilną Azijos literatūros klasikos...

Meilė ir Kinijos kultūrinė revoliucija

Šių dienų pasaulyje vis daugiau žmonių ieško, kur galėtų pasislėpti nuo triukšmo, todėl tokios knygos, kaip ši, turėtų būti itin populiarios. Joje Thich Nhat Hant moko, kaip surasti dvasinę pusiausvyrą ir išmokti džiaugtis gyvenimu. Vienas iš patarimų - kuo daugiau šypsotis. Šis vienuolis budistas iš Vietnamo yra ne tik gerai žinomas mokytojas, bet ir kovotojas už taiką, todėl knygoje gausu aliuzijų į globalines problemas.

Kaip ir kiekvienas dvasinis vadovas, taip ir knygos autorius ragina daugiau laiko skirti sau, nesiekiant kuo daugiau nuveikti, bet ieškoti laimės ten, kur esi. Budizmu persmelkti pamokymai kasdieniam gyvenimui ir dvasiniam žmogaus pasauliui.

Žinoma, tokio turinio knygoms tiesiog privalu turėti pavyzdžių, kurie suteiktų daugiau įtaigos tam, kas parašyta. Be abejo, garsusis vietnamietis ne išimtis ir gausiai apiberia skaitytoją istorijomis apie tai, kaip jo pagalba žmonės tapo laimingesni ir ramesni.

"Ramybė su kiekvienu žingsniu" nėra radikalus veikalas apie gėrį ir blogį. Tai - šilta ir nuoširdi knygelė, kurioje nėra sudėtingų minčių ar, kaip pasakytų eilinis lietuvis, išvedžiojimų apie gyvenimą. Čia viskas aišku, paprasta ir konkretu, jokių įmantrybių.

Nuolat skubantiems ir blogos nuotaikos persekiojamiems žmonės ji iš tiesų gali atverti akis ir parodyti, kad taip gyvendami jie ne tik netaps laimingi, bet dar ir nugyvens beprasmį gyvenimą.

Taigi, visi ramybės ieškantys žmonės jau turi išeitį, kuri padės surasti pusiausvyrą ir pagerinti gyvenimą. Kadangi nesu budizmo fanas, nesiimu spręsti, ar šypsena, nusiteikimas ir panašūs dalykai gali padėti, tačiau, kad ir kaip ten bebūtų, manau, kad tai nėra pilstymas iš tuščio į kiaurą, tik galbūt sunku patikėti, kad tokie paprasti dalykai gali atnešti daug naudos.

Rytai visada garsėjo savo guru, siūlančiais meditaciją, jogą ir gyvenimišką išmintį. Pastaruoju metu būti budistu madinga. Thich Nhat Hant nesistengia priversti vakariečius tapti budistais, jis nori tik padėti beprotiškai greit skriejančiame gyvenime.

Ramybės visiems

„Šiandien, keliaudami Rytprūsiais, su širdgėla matome išniekintą ir apleistą žemę. Panaikinti net vietovardžiai. Ir tik retas pajunta upių tėkmėj, virš kalvų ir ąžuolynų tvyrančią išnykusių prūsų dvasią, po kojomis dūlančius jų kaulus. Sakalų skrydyje mato už savo žemę, lauką ir namus kritusius, vėjo gūsiuose nuo jūros buvusias aistras ir užgesusias gentis.“ , – knygos įžangoje („Apie iliustracijas“) rašo Arvydas Každailis, paskyręs leidinį: „Mūsų brolių prūsų, Herkaus Manto ir sūduvių-jotvingių atminimui.“

Tiesa, A. Každailį, matyt, galima pavadinti vienu iš trijų šios knygos autorių. Trijų, nes ši „Prūsijos žemės kronika“ jau mažai kuo beprimena kiek egzotišką istorinį šaltinį ar sausą akademinį leidinį, kokiu 1985-aisiais pirmąsyk pasirodė lietuviškai.

Be P. Dusburgiečio kronikos teksto bei išsamių Romo Batūros komentarų, paaiškinimų, įvado ir išsamaus straipsnio apie baltų genčių vienybę ir laisvės kovas, čia rasime ir nuostabaus grožio 65 ofortų (metalo graviūrų) ciklą. Minėtas iliustracijų ciklas 2002-aisiais buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Ši trejopos medžiagos – įmantraus pompastiško senovinės kronikos teksto, išsamių mokslinių paaiškinimų ir metalo raižinių sintezė sukuria savotišką, it trijų persipynusių, susipynusių vijoklių, leidinio struktūrą. Kiekvienas iš šios „trijulės“ jaučiasi jei ne svarbiausiu, tai bent jau lygiaverčiu likusiems. Yra puslapių, kur kronikos tekstas dalijasi plotą su raižiniu, tačiau yra ir tokių, kur, greta iliustracijos, visas puslapis skiriamas R. Batūros komentarams.

Todėl vartyti šią knygą kiek neįprasta: sunku priprasti, jog komentarai ne nugrūsti kur į puslapio apačią, o paprasčiausiai įterpti tarp kronikos tekstų. Žvilgsnis nuolat „kliūva“ tai už įdomesnės kronikos vietos, tai už datomis, vietovardžiais ir pan. dalykais mirgančių kronikos komentarų, tai už...

Ne, vis dėlto centrinė „...kronikos“ dalis – tai užburiančios, sukuriančios labai savotišką atmosferą, iliustracijos. Nuo pačios pirmosios – iliustracijos/eilėraščio, kurioje du vyriškiai viduramžių apdarais (reikia manyti, įkūnijantys lietuvių ir latvių tautas) kelia midaus sklidiną ragą ir aukoja grūdus prie stalo sėdinčio trečiojo, iš kurio telikusi blyški šmėkla, atminimui*.. ..iki paskutiniųjų, kuriose regime tik kūnais nuklotus mūšių laukus, deginamus žuvusius paskutinius prūsų vadus, rūkstančius nuteriotos Nadruvos griuvėsius ir vis dar slapta tebeaukojančius saviems Dievams galindus...

Kad ir kaip domintų pagyrūniškas Dusburgo tekstas, kad ir kokie išsamūs būtų R. Batūros komentarai, vis tiek pirmiausia knieti perversti knygą it albumą, neskubriai įsižiūrint į dešimtis kruopščių, smulkmeniškų juodai-baltų raižinių. O šie šiame leidinyje gyvena savą gyvenimą, dažnai visiškai nesusijusį su „...kronikos“ tekstu. To neslepia ir pats jų autorius, teigdamas, jog raižinių paskirtis – „... prūsų būsenos bei veiksmų atvaizdavimas mirtino pavojaus akivaizdoje “ (p.11), o ne kryžiuočio teksto iliustravimas ar nuoseklus kronikos įvykių vaizdavimas. Dar daugiau, šios iliustracijos ne tik nesutinka su tekstu, bet jam prieštarauja: „Jos nepaklūsta kryžiuočių metraštininko teksto sekai, nei jo teiginiams.“ , – teigia A. Každailis.

Anot dailininko, piešdamas jis nenorėjo „... gretinti ir lyginti krikščioniškos kultūros su archajiška ir pagoniška prūsiškąja. “, jis troško „... tik pabūti vienu iš prūsų didžiulės negandos užgultoje žemėje. “

Taigi, įsivaizduokite savotišką nebylų kiną, kai matomi vaizdai tik šiek tiek susiję su ekrano apačioje pasirodančiais titrais. Ir gerai, jei tie vaizdai tiesiogiai prieštarauja tekstui – pvz., Dusburgas aprašo prūsų bailumą, o raižinyje vaizduojamas šių karingumas. Neretai (bent jau man) sunku atsekti net ir tokį ryšį: pvz. kronika pasakoja apie tai kaip prūsai šturmavo Bartenšteino pilį, o A. Každailio raižinyje matome nuogų vyro ir moters tramdomo jaučio atvaizdą...

Patys ofortai labai įvairūs, daugelis – trinariai, savo sandara atitinkantys senovės baltų pasaulio, susidedančio iš dangaus, žemės ir požemio, sampratą. Kiti – tarsi neišsitenka viename puslapyje ir be didesnių ceremonijų peržengia į dalį kito, visai nepaisydami, jog taip suskaldo perpus kryžiuočių kronikos tekstą ar mokslinius komentarus. Tiesa, bendro pilko knygos fono, imituojančio senovinio rankraščio puslapius, dėka šitokios iliustracijos visai neatrodo įžūliai į tekstą įsiterpusiu svetimkūniu. Kita vertus, tas pats pilkas fonas neišvengiamai susilieja su raižiniais, galbūt, paslėpdamas dalį juodai balto oforto detalių ir niuansų.

Dar vienas įdomesnis niuansas – kai kuriuose raižiniuose pamatysime ne tik prūsiškus įrašus, bet ir legendinių jų vadų: sembų Glando, varmių Glapo, sūduvių Skomanto, pagudėnų Auktumos, bartų Divonio ir kt. portretus medalionuose. Žinant, kaip nedaug, net jei tai ir meninė išmonė, yra sukurta baltų genčių vadų atvaizdų, tai tikrai vienas vertingesnių raižinių niuansų.

Šiek tiek apie pačią „Prūsijos žemės kroniką“. Joje pasakojama apie Kryžiuočių Ordino įsikūrimą, jos kovas su prūsais ir kt. įvykius iki 1330-ųjų. Pasakoja Ordino kunigas Petras Dusburgas ir, žinoma, pasakoja tendencingai, pagrįsdamas žudynes ir užkariavimus krikščionybės sklaida, iškeldamas Ordino „nuopelnus“, menkindamas prūsų vertybes, jų kultūrą ir tikėjimą.

Kai kur tas autoriaus tendencingumas pakankamai naivus: pvz., paminėjęs, kad kryžiuočiai stojo į kovą su 1000 rinktinių prūsų karių, Dusburgas jau po pusės puslapio džiaugiasi, kad Ordino broliams pavyko nukauti pusantro tūkstančio pagonių... Kai kur – suktas ir įtaigus, verčiantis daugelį ir šių dienų istorikų jei ne tikėti pramanais, tai bent daryti prielaidą „..jog taip galėjo būti“.

Pvz., gajus mitas apie tai, jog prūsai nepažinojo lankų ir arbaletų, gali būti, kilęs iš šio epizodo:

„Vienas sembas paėmė šį arbaletą ir pasikabino ant kaklo. Kiti, apspitę jį, didžiai stebėjosi, nežinodami, kas tai yra, nes anksčiau tokių daiktų nebuvę matę; ilgai jį čiupinėję, galop paspaudė ir atpalaidavo nuleistuką, o arbaleto templė nukirto jam kaklą..“ (p. 186)

Tuo tarpu dar ne taip seniai pasirodžiusioje knygoje „Arbaletas ir lankas Lietuvoje“ Gintautas Rackevičius pateikia pakankamai svarius bei archeologiniais tyrimais pagrįstus argumentus, įrodinėdamas, jog maždaug nuo XIII a. antros pusės arbaletas buvo puikiai žinomas (tiesa, galbūt vartotas ne tiek masiškai) lietuviams ir prūsams, o kai kuriais atvejais lietuviškų arbaleto strėlių kokybė net lenkė vokiškas.

Gausu ir tokių, hm, pavadinkim jas tragikomiškomis, karo legendų (panašių, pvz., į pirmojo Čečėnijos karo metu tarp rusų sklandžiusias kalbas apie priešo pusėje kovojančias „baltąsias pėdkelnes“ – snaiperes iš Baltijos valstybių). Jos pagyvina tekstą, tačiau visur suteikia jam, mažų mažiausiai atsainų požiūrį į prūsus:

„Vienas sūduvių karys, stiprus vyras, leidosi paskui vieną krikščionę, kuri tuo metu spruko į pelkes; kai jau ketino ją nužudyti, ši, užmiršusi savo lyties trapumą, drąsiai pasipriešino. [ Karys], įniršęs dėl tokio jos elgesio, dantimis jai nukando didįjį pirštą, o ji, savo ruožtu įtūžusi, prigrūdo jam į burną bei ausis dumblo ir jį mirtinai užtroškino. “ (p. 230).

arba

„...Gebhardas, kilęs iš Saksonijos, persekiojo kelis bėgančius prūsus ir vienam jų vienu kirčiu nukirto kalaviju galvą, tačiau tas po šitokio smūgio nekrito tučtuojau žemėn, o tol bėgo be galvos kurį laiką drauge su kitais tuo pat keliu, kol sukniubo.“ (p. 185).

Nepaisant to, tai unikalus istorijos šaltinis, nes Dusburgas, rašydamas kroniką, panaudojo daugelį kryžiuočių dokumentų, kurie neišliko iki šių dienų, daugelis kovų su prūsais faktų težinomi vien iš šios, tegul ir tendencingos kronikos.

Išsamūs žinomo istoriko R. Batūros komentarai verti ne mažesnio dėmesio: juose „nuvainikuojami“ daugelis Dusburgo prasimanymų, patikslinamos datos ir vietos. Knygos pabaigoje pateikiamas didelis ir išsamus istoriko straipsnis „Baltai-prūsai-jotvingiai ir Lietuva šimtmetinėse laisvės kovose“, kuriame aprašyta ne tik kryžiuočių agresija, bet ir skandinavų, lenkų puolimai, glaudūs prūsų, jotvingių, lietuvių ryšiai.

Tikras mokslinių Batūros komentarų „desertas“ – didelis (net didesnis nei A3 formato) žemėlapis. Jame rasime ne tik prūsų, kryžiuočių, lietuvių piliavietes, gausybę susirėmimų ir kautynių vietų, bet ir spėjamas, prūsų, lietuvių, jotvingių vadų žuvimo (palaidojimo) vietas, prūsų prekyvietes ir pan.

Reziumuojant: tai reto universalumo knyga, puiki dovana bet kuriam bent kiek istorija besidominčiam, o taip pat menui neabejingam žmogui.

* Etwerpeis brati, tu enkapts, as asmai giwan,

Be twajjan teisin zmunina stai sirai nusan

Tu simtans mettans maiguns teinu etskiwuns

Be mes etkumps widaimai uran PRUSAN

Atleiski, broli, tu palaidotas, aš – gyvas,

Bet garbę tavąją vis šlovins mūsų širdys,

Tu šimtmečius miegojęs, dabar kelies,

Ir vėlei matome mes seną Prūsą.

(Čia pateiktas ketureilis – iš Prans Arellis eilėraščio „Atleisk, broli“ (Etwerpeis Brati)

Ir vėlei matome mes seną Prūsą

Taip galėčiau įvertinti knygą, išklausiusi draugės pastabų, jog knygą ji "prarijusi" per porą naktų (jeigu neatkreipėte dėmesio į knygos apimtį, tai yra - 680 puslapių). Sakydama "muilas" - aš nebūtinai turiu galvoje meksikietišką serialą šiuo atveju, o pirmiausia pabrėžiu tai, kad knyga skaitėsi lengvai. Nepaisant visų 680 puslapių. Nors aš knygos neperskaičiau per dvi naktis, juolab į pirmus šimtą puslapių reikėjo dėti labai daug pastangų, kad įsikabinčiau. Tačiau po šimtojo puslapio pagavusi srovė ėmė ir nusinešė.

Visiškai neįmantrus tekstas, paprasti dialogai, normaliu tempu besivystantys įvykiai - autorė niekur neskuba, išgyvena ir mėgaujasi kiekvienu knygos žodžiu, kiekvienu posūkiu ir nauju knygos herojumi, įvesdama jį į romaną tarsi naują klasės mokinį - su sava biografija, įpročiais, charakterio bruožais. Akivaizdu, kad kiekvienas knygoje dalyvaujantis herojus (ar realus herojaus prototipas) autorei yra brangus. Knyga - dokumentika. Galbūt nepažinsime tų, apie kuriuos rašoma, bet mintis apie "tikrovę" taip ir nepaliks iki paskutinio puslapio.

Jacqueline Susann - moteris ne "šiaip sau" ir gyvenime mačiusi visko, ką gali matyti pramogų verslo žmonės ( tai joks pramogų verslas, - neslėpdamas apmaudo atsakė Henris. - tai grynas mėšlas. Iš kurios pusės bežiūrėtum, tai mėšlų mėšlas. (214 p.), taigi to visko galima rasti ir knygoje - šlovė, grožis, narkotikai, populiarumas, neskausminga ir ryžtinga pradžia, bet duobėtas tolimesnis kelias. Tačiau nepaisant to, kad romane rašoma apie tuos žmones, kurie toli nuo kasdienio gyvenimo, romanas, mano akiai, pirmiausia apie moteris - apie tokias kaip mes - ne scenoje, ne ant podiumo, ne žurnalų viršeliuose. Todėl per visą romaną nepalieka mintis, kad visa "kažkur jau girdėta".

Knygos viršelyje rašoma, jog knyga apie tris drauges, kurioms svarbiausia - kad visada po ranka būtų buteliukas "lėlyčių". Ne visai taip, drįsčiau teigti. Knyga iš tiesų apie trijų moterų likimą. Neišvengiamai, liūdną. Taip norėjosi laimingos pabaigos šiame romane. Nors vienai herojei. Deja. O lėlytės, kadangi angliškas knygos pavadinimas skamba " Valley of the dolls ", manau, nebūtinai reiškia tik tas įvairiaspalves tabletes, kurios, beje, atsiranda tik 297 psl. Jeigu leisčiau sau truputį nukrypti, lėlėmis galima vadinti pačias romano herojes. Nebūtinai paklūstančias gyvenimo taisyklėms ar tampomas už virvelių, bet neabejotinai nebeturinčiomis jėgų ir stiprybės, o gal noro arba suvokimo gyventi savaip.

Romaną nesunku apšaukti bulvariniu. Vistik išminties jame netrūksta. Turėdama dukrą, šią knygą jai pakiščiau po nosim jau paauglystėje. Koks moralas iš knygos - pirmiausia, turbūt, apie vidinį žmogaus stiprumą. Nors ir šis privalumas, regis, ne išeitis. Net ir ta iš jų trijų, kuri man atrodė be galo determinuota, rimta, protinga, žavi ir aiškiai žinanti, ko gyvenime nori, lyg ir pasiekė to, ko troško. Tik ar tai padarė ją laiminga? Galbūt todėl tai, kas parašyta, tiesiog skatina ieškoti savojo moralo ir savos išeities, kad neatsidūrus "lėlių slėnyje".

"Knyga - pralenkusi laiką" - sakoma viršelyje. Bet juk visais laikais buvo problemų ir įvairių jų sprendimo būdų. Tiesos, kuri ypač aktuali ir šiandienai, knygoje daug - apie jaunystės, tiksliau - jauno kūno - kultą, apie grožį, kūniškumą ir meilę, apie santykius:

Žinai, Ane, man rodos, moteris gali arba mylėti, arba būti mylima, bet turėti viską iš karto - beveik neįmanoma . ( 480 p.) - sakė viena herojė kitai, ir aš iškart mintyje puoliau su ja ginčytis, tik kokia paika pasijutau su savo žinojimu.

Romanas vertas skaityti ir vertas vietos lentynoje dėl daugybės priežasčių. Pagrindinė - tiesiog dėl to, kad vertas .

O keisčiausia žinote kas? Nė vienas romano vyras nebuvo pasidavęs "lėlytėms", nė vienas jų nebaigė gyvenimo savižudybe. Visi jie taip ir laikėsi be didesnio vargo. Išskyrus vieną nelaimėlį, kuris iki gyvenimo pabaigos buvo pasmerktas likti psichiatrinėje ligoninėje (ir tai jo liga - paveldima). Ar palikti, ar patys pasilikę, jie vistiek laimingi - su viena ar su kita moterimi, su vaikais ar be vaikų. Gal jie tiesiog mažiau apie viską galvojo, mažiau laukė ir mažiau tikėjosi? Bet kokiu atveju, man tai pasirodė mažumėlę įtartina.

O pabaigai - keletas visiškai stereotipinių išvadų:

1. vyrams ši knyga nepatiks (o vis dėlto perskaitykite);
2. vyrams žemėje gyventi gera;
3. filmas būtų paprasčiau (nes trumpiau - pirmiausia);
4. akivaizdu - įvykiai ir veikėjai neišgalvoti;
5. Meilė egzistuoja net ir pramogų pasaulyje. Tik velniškai iškreiptu būdu.

Liūdinkitės.