Pagrindinis knygos herojus - analitikas, gyvenantis nuobodų ir įprastą gyvenimą. Prieš trejus metus mirus jo žmonai, vyras iš gyvenimo nebesitiki nieko. Aptarnaudamas Manheteno turtinguosius, kurie skundžiasi įvairiais psichikos sutrikimais, jis ramiai išklauso kiekvieno paciento pasakojimą, kaip ir dera jo profesijos žmogui, bandydamas surasti problemų priežastis. Bet vieną dieną jis gauna laišką, kuris prasideda tokiais žodžiais: „sveikinu su penkiasdešimt trečiuoju gimtadieniu, daktare. Sveiki atvykę į pirmąją savo mirties dieną.“ Štai čia ir prasideda visos „linksmybės“.

Akivaizdu, kad Darvinas buvo teisus, sakydamas, kad išlieka tik stipriausieji. Taisyklė,galiojanti ir šiam romanui, kurio dar neįpusėjus tampa aišku, kad Pyro pergalės nebus.

Kaip ir visiems detektyviniams, psichologiniams romanams bei filmams, „Analitikui“ galioja labai protingo blogiečio personažas. Ir kodėl gi jie visada tokie smulkmeniškai apdairūs, jei neabejotinai yra psichiškai nesveiki? Tačiau vargu ar būtų įdomu skaityti knygą, kurioje nesikauna du lygiaverčiai protai, atstovaujantys skirtingas stovyklas. John Katzenback sukuria ne tik įtampos ir veiksmo kupiną istoriją, bet ir intelektualų žaidimą, kuriame svarbu ne raumenys, bet protas. Šachmatų principu žaidžiama iš psichoanalitiko Frederiko Starkso gyvybės. Daktaras turi apsispręsti – nusižudyti, ar matyti kaip žūsta jauni jo giminaičių vaikai.

Knyga greitai „užkabina“. Rašytojo meistriškumas neabejotinas. Padėti ją į šalį kartais atrodo tiesiog neįmanoma. Nesigilinant į tai, ar taip iš tiesų galėtų būti (o gal buvo?), kai kurie sutapimai, atsitiktinumai neužgožia realios įvykių tikimybės, nes būtent realumas ir yra knygos pagrindas. Ribinės situacijos, kuriose viena klaida gali būti lemtinga, aitrina. Bandai „iššifruoti“, kas bus atskleista. Stengiesi prisiminti, kad dažniausiai blogis būna šalia. Ar šį kartą taip ir bus? Ar Frederikas Starksas pasiduos? Ar turi jis dėl ko gyventi?

Nesitikėjau iš šio romano gilesnių klodų, tačiau buvau maloniai nustebintas, nes iš pažiūros paprasta istorija staiga tapo žmogaus prigimties keliamo klausimo simboliu. Puikiai išlaviruota tarp intrigos ir kur kas svarbesnių dalykų. Ar žmogų iš tiesų galima sukurti taip, kaip nori? Iš bendro panašaus pobūdžio knygų „Analitikas“ akivaizdžiai išsiskiria savo intelektualiniu svoriu, gramzdindamas į gilius pamąstymus ir tuo pačiu kaitindamas kraują netikėtais posūkiai, kuriems labai tiktų prierašas – neišlėk.

Pabaiga šiek tiek nuvilia (jau neatsimenu knygos, kurios pabaiga būtų palikusi gilesnį įspūdį), tačiau ir čia yra tam tikrų netikėtumų. Veikiausiai „Analitiką“ teks skaityti dar kartą, nes pirmą sykį ją prarijau – kartą paragavęs negali...

Įspėjimas visiems silpnų nervų žmonėms – šios knygos neskaitykite, jei turite svarbių darbų, nes greičiausiai knyga bus svarbiau.

Neskaitai - praryji

Apie Dievo egzistavimą ir kitus religinius klausimus mąstė daug filosofų, o savo pamąstymus sudėjo į knygas. Kadangi kiekvienas vėlesnis filosofas stengiasi paneigti savo pirmtako idėjas, filosofinėje literatūroje sugulė begalė medžiagos šia tema.

"Religija ir filosofija" - pirmasis originalus lietuviškas vadovėlis, skirtas religijos, tikėjimo, Dievo egzistavimo filosofinės refleksijos problematikai. Taip šią knygą pristato leidėjai, kurie patikina, kad ir aukštųjų mokyklų studentai čia ras daug naudingos informacijos. Iš tiesų, nelabai įsivaizduoju, kaip iš šio vadovėlio mokosi vienuoliktokai, nes jame pateikti tekstai gerokai sudėtingesni nei kai kurie tekstai, pateikiami studentams. Matyt, knygos autorė nusprendė, jog jautį už ragų reikia griebti iš karto. Taigi, griebė ir sudėjo į knygą pačių garsiausių filosofų ir rašytojų tekstus, susijusius su Dievo egzistavimu.

Tikriausiai neverta kalbėti apie pačius tekstus, kurių išties nemažai. Tai - pamatiniai religijos ir filosofijos sankirtos taškai. Pradedant Sapfo ir baigiant Miklosu Veto. Prieš kiekvieno skyraus tekstus pateikiami klausimai lyg ir turėtų padėti suvokti patį tekstą, nors man asmeniškai tie klausimai tik trukdo. Kodėl? Nes iš karto nukreipia viena linkme, o interpretacijų gali būti labai daug, juolab, kad kalbant apie egzistenciją, kiekvienas žmogus ją suvokia skirtingai.

Rita Šerpelytė, užuot pakomentavusi pateiktą medžiagą, mesteli klausimus, tuo lyg ir duodama meškerę, o žuvį ragindama sugauti patiems. Vis dėlto, keletas komentarų nepakenktų, nes abejoju, ar išsamiai nesusipažinus su kontekstu galima išgliaudyti šį tikrai kietą riešutėlį. Kad ir kaip bebūtų, autorė pasidarbavo išties puikiai, vienoje vietoje sudėjusi reikšmingiausių religijos ir filosofijos veikalų ištraukas, nepamirštant ir grožinės literatūros.

Jei apie knygą kalbėsime kaip apie vadovėlį, tai vienareikšmiškai galiu sakyti, kad jis per sunkus, net jei siekiama tik supažindinti mokinius su religija ir filosofija. Vargu, ar vienuoliktokai varginsis nagrinėdami tokius sunkiai suvokiamus dalykus, bet jei pamiršim, kad tai vadovėlis, tada pripažįstu - knyga parengta puikiai.

Belieka tikėtis, kad "žalias" Lietuvos jaunimėlis nenumos ranka ir ryšis mesti iššūkį sau ir autorei, atsakinėdami į jos pateiktus klausimus. O visus kitus raginu pagliaudyti šį riešutėlį, užuot gliaudžius saulėgrąžas. Gal bus ne taip skanu, bet juk mokslo šaknys karčios, o vaisiai - saldūs.

Gero apetito.

Panašu, kad "Baltų lankų" leidykla pradėjo tikrai ambicingą projektą - kaip bebūtų keista, Lietuvos skaitytojai tikrai nėra išlepinti daugiatomėmis, išsamiomis savo krašto istorijomis. Ko gero, vienintelė, be šios, naujosios, buvo keturtomė sovietmečiu (1957-1975 m.) leista "Lietuvos TSR istorija", istorikų juokais dar vadinama "žiugždine" (pagal vyr. redaktoriaus pavardę) arba "juodąja" (pagal viršelio spalvą, na ir, žinoma, dėl to, kad atitiko to laikmečio reikalaujamą ideologiją). Dauguma kitų, sovietiškai neideologizuotų "Lietuvos istorijų" kukliai sutelpa į vieną tomą ir dažniausiai neapima absoliučiai visos Lietuvos istorijos - išpopuliarėjusi Atgimimo metais A. Šapokos "Lietuvos istorija" baigiasi ties "smetoniniais laikais", naujausioji A. Bumblausko "Senosios Lietuvos istorija" - 1795 metais; kur nutrūksta Z. Ivinskio "Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties" ar Z. Kiaupos, J. Kiaupienės ir A. Kuncevičiaus "Lietuvos istorija iki 1975 metų", nereikia nė sakyti. Tikėkimės, kada nors sulauksime tolesnių E. Gudavičiaus "Lietuvos istorijos" tomų (pirmasis, pasirodęs 1999 m., apėmė laikotarpį nuo seniausių laikų iki 1569 metų).

Naujoji, "Baltų lankų" leidžiama "Lietuvos istorija" turėtų iš visų ankstesniųjų išsiskirti ne tik apimtimi, bet ir turiniu. Itin daug dėmesio čia skirta Lietuvos priešistorei - kuri paprastai tebūdavo trumpai aptariama keliuose pirmuosiuose "Istorijų" puslapiuose. Naujojoje "Lietuvos istorijoje" priešistorei bus paskirtas netgi ne vienas tomas - ką tik pasirodžiusi pirmoji dalis apima tik akmens, bronzos ir ankstyvąjį geležies amžius (nuo pirmųjų žmonių pasirodymo Lietuvos teritorijoje (apie 11 000 m. pr. Kr). iki pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigos). Šis Lietuvos, gal greičiau reikėtų sakyti - Lietuvos teritorijos - istorijos laikotarpis - pats ilgiausias, trukęs net 11 tūkstančių metų, tačiau kartu ir mažiausiai pažįstamas, labiausiai amžių gūdumoje nutolęs.

Iki šiol aptariamajam laikotarpiui nagrinėti buvo skirtos dvi monografijos: R. Rimantienės "Akmens amžius Lietuvoje" (Vilnius, "Mokslas", 1984, perleista "Žiburio" leidyklos, Vilnius, 1996), ir E. Grigalavičienės "Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje" (Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995). "Lietuvos istorijos" pirmąjį tomą parengė naujų autorių, pagarsėjusių šio laikotarpio paminklų tyrinėjimais, kolektyvas: Džiugas Brazaitis, Algirdas Girininkas, Vygandas Juodagalvis, Tomas Ostrauskas. Knygoje remiamasi ir naujausių tyrinėjimų duomenimis. "Lietuvos istorijos" įvade pastebima, kad šiame naujame darbe pateikiama tobulesnė epochų periodizacija, aptariamos naujai išskirtos kultūros, bendruomenių gyvenimo būdas nagrinėjamas remiantis ne tik archeologijos, bet ir gamtos mokslų duomenimis. Pirmą kartą išskirtos miškų ir agrarinio neolito bendruomenės. Vietoj anksčiau vyravusio termino "žalvario amžius" čia įtvirtintas terminas "bronzos amžius".

Itin daug džiaugsmo ši knyga suteiks studentams - humanitarams. Kadangi istorija akademinė, eiliniam skaitytojui bent jau šis tomas, skirtas priešistorės laikotarpiui, nebus labai lengvai skaitomas - pirmajai pažinčiai su Lietuvos priešistore geriau būtų rinktis kad ir populiariąją R. Rimantienės "Lietuvą iki Kristaus".

Pagaliau išsamiai

Francoise Sagan (tikr. Francoise Quoirez; 1935-2004) jau pirmuoju romanu "Sveikas, liūdesy" (1954 m.) sukėlė triukšmą prancūzų literatūroje ir visuomenėje. Devyniolikametė, pasiskolinusi vieno iš M. Proust'o ciklo "Prarasto laiko beieškant" veikėjų vardą, tapo jaunosios kartos balsu: šios bei antrosios knygos "Šypsenos..." (1955 m.) poreikis ir poveikis buvo lyginami su J. D. Salinger'io kūrybos įtaka paaugliams (žr. "Rugiuose prie bedugnės").

Po etapo "Sagan - jaunoji žvaigždė" sekė "Sagan mada" etapas: Sagan tapo nepriklausomos moters, iš gyvenimo imančios tai, ką nori, simboliu. Moters, kuri nelaukia, kol į ją atkreips dėmesį koks nors vyras, o pati renkasi priešingos lyties atstovus, su kuriais nori bendrauti, moters, kuri dievina greitus automobilius, moters, kurios gyvenimas sukasi naktiniuose klubuose, - tai buvo revoliucija, lyginant su prieškario ar pokario pirmojo dešimtmečio moterų ir vyrų santykiais.

Tokį požiūrį (moteris priklauso sau) F. Sagan diegė ir gyvenimu, ir literatūra. Būtent šiuo etapu parašyti romanai "Po mėnesio, po metų" (1957 m.), "Ar mėgstate Bramsą?" (1959 m.; ekranizuotas 1961 m.) ir "Kapituliacijos signalas" (1965 m.) sudaro "Tyto alba" 1996 m. išleistą bei 2005 m. naujai perleistą knygą "Po mėnesio, po metų".

Šią knygą galima laikyti trilogija: pirmoje dalyje nagrinėjama pasirinkimo tarp moters-pagalbininkės (moters-draugės) ir moters-mūzos problema (dažniausiai iš vyrų pusės, tačiau šiame romane veikėjų ir linijų tiek daug, kad rinktis turi (gali?) ir kai kurios moterys), antrojoje gvildenamas klausimas, "kurį vyrą rinktis moteriai - bendraamžį nuobodą ar mielą, aistringą, bet penkiolika metų jaunesnį?" (paskutinis viršelis), o trečioji skirta išsiaiškinti, ar meilė stipresnė už nerūpestingą, patogų gyvenimą. Trumpai tariant, tai prancūziška (vartojant šį žodį stereotipine prasme) trilogija apie vyrų ir moterų santykius, kurioje didesnis dėmesys tenka antrajai pusei.

Visų trijų romanų veikėja priklauso vidurinei Prancūzijos klasei. Visi - tipiški prancūzai. Romanuose ne tik nėra temų, veikėjų ar stiliaus variacijų, bet net ir siužetai beveik vienodi, tarytum sukalti "ant vieno kurpaliaus": asmuo M palaiko santykius su asmeniu N, susižavi asmeniu K, nori susieti su juo gyvenimą, tačiau nieko nepavyksta - pabaigoje grįžtama pas asmenį N. Toks temų pasikartojimas pats savaime nėra smerktinas dalykas (turint omeny, kad literatūroje iš viso tų temų gal tik penkios: žmogus ir Dievas, žmonių tarpusavio santykiai, meilė, vienatvė ir dar viena kita): blogiausia, kad šiuose romanuose siužeto pasikartojimas nėra didžiausias trūkumas. Nors kritikai vardija tokius F. Sagan prozos privalumus kaip kalbos aiškumas, tikslumas, psichologiniai veikėjų paveikslai, tebūsiu apkaltintas šališku požiūriu į šios autorės kūrybą, tačiau nieko panašaus nė viename iš šių trijų romanuose neradau: dokumentinio, atpasakojamojo stiliaus nevadinčiau nei kalbos aiškumu, nei stebėčiausi jo tikslumu, nekalbėčiau ir apie veikėjų paveikslus (tuo labiau - psichologinius!), kurie neverti dėmesio arba jų iš viso nėra. Iš visų 350 puslapių radau tik vieną puslapį, kuriame yra kažkas panašaus į santykių analizę.

Tuo tarpu visus kritikų nurodomus F. Sagan-rašytojos trūkumus jau vardijau: pasikartojančios temos, charakteriai (veikėjai), problemos. Knygoje publikuojami romanai priminė paprastus meilės romanus: nors juose nėra sacharino (romantiški laikai, neįtikėtini susitikimai, slapti ar paveldėti milijonai), bet ir įdomesnių skonių nerasta - virtos bulvės pusryčiams, pietums bei vakarienei.

Iš knygoje sudėtų romanų verčiausias dėmesio pasirodė trečiasis - "Kapituliacijos signalas": įdomesnė struktūra, bandymas kažką kapstyti giliau, tačiau po pirmųjų dviejų jau buvo pabodę skaityti vis apie tą patį ir taip pat nuobodžiai. Todėl jeigu norėsite susipažinti su šio laikotarpio F. Sagan kūryba, siūlyčiau pradėti nuo minėto kūrinio: patiks - perskaitysite ir kitus, nepatiks - kiti geresni nebus.

Užaugus kitai kartai, etapą "Sagan - mados etalonas" pakeitė trečiasis etapas "Sagan legenda": paskutiniais metais apie rašytojos kūrybą beveik nebuvo kalbama, tačiau F. Sagan vardas laikas nuo laiko pasirodydavo spaudos puslapiuose: įvairūs skandalai (problemos su mokesčių inspekcija, kokaino vartojimas, įtartinos draugystės su politikais) neleido pamiršti autorės. Toks visuomenės susidomėjimas didino ir knygų tiražus. Kaip minėjau, per paskutinius dešimt metų Lietuvoje jau pasirodė antrasis apžvelgiamos knygos leidimas. Ir nesu tikras, kuri priežastis pagrindinė: ar tai, kad tokia literatūra yra šiandieninis meilės romanų atitikmuo, ar tai, kad F. Sagan vardas tapo legenda. Tačiau yra du tikri faktai:
1) rašytojai mirus, jos gedėjo visa Prancūzija, o nekrologuose F. Sagan buvo pavadinta šiuolaikinės Prancūzijos simboliu;
2) F. Sagan nebuvo apdovanota nė vienu ordinu, kurių Prancūzijoje devynios galybės.

Faktas Nr. 1 vs. Faktas Nr. 2

Apelsinai?! Kodėl gi Jostein Gaarderis - garsusis norvegų filosofas, filologas, teologas ir, žinoma, rašytojas - nusprendė ketvirtojoje į lietuvių kalbą išverstoje knygoje rašyti apie citrusinius vaisius ir dar kažkokią mergaitę? Būtent tokie klausimai sukosi mano galvoje, kai pamačiau šią knygą “Alma Littera” anonsuose.

Pirmoji šio autoriaus knyga – „Ei! Ar čia yra kas nors?“ - pasirodė lygiai prieš dešimt metų ir tada didesnio susidomėjimo nesukėlė. Po dviejų metų išleistas romanas „Sofijos pasaulis“ privertė atidžiau pažvelgti į šį autorių, o 2002 metais iš “Tyto Albos” estafetę perėmusi „Vagos“ leidykla nudžiugino vienu geriausių romanų pasaulyje „Maja“, kuris, deja, dabar nukainuotas ramiai sau dūla knygynuose (nebūtų Lietuva). Kadangi žinojau, jog nei „Tyto Alba“, nei „Vaga“ daugiau šio autoriaus knygų neleis, veik nesitikėjau, kad dar kas nors imsis tai daryti, bet... Įvyko stebuklas (kitaip nepavadinsi) ir “Alma Littera” nusprendė išleisti naujausią, 2003metais Norvegijoje pasirodžiusią knygą. Garbė šiai leidyklai!Tikėsimės, kad ir likusias devynias knygas dar išvysim lietuviškai, tada nereikės pavydėti draugams iš užsienio šalių, kurie giriasi, kad perskaitė visą Jostein Gaarderio kūrybą.

„Mergaitė su apelsinais“ – būdingu šiam autoriui stiliumi parašytas romanas.

Apie ką gi ji? Pačią istoriją būtų galima nupasakoti keliais žodžiais – penkiolikmetis Georgas iš savo senelės gauna prieš vienuolika metų jo tėvo parašytą laišką. Laiško „radimo“ aplinkybes nutylėsiu. Žodžiu, iš pirmo žvilgsnio, nieko įspūdingo. Knygos pradžia tikrai nežada kažko daugiau nei eilinė graudi istorija. Iš tiesų, didžiąją dalį knygos ir sudaro mirusio tėvo laiškas, kuriame, likimo ironija, pasakojama istorija apie mergaitę su apelsinai.

Sakysite, tokių knygų nors vežimu vežk? Deja, turiu jus nuvilti, tokių knygų, išskyrus Jostein Gaarderį, niekas nesugeba parašyti. Į paprastutę istoriją įpinama filosofijos, astronomijos ir be abejo, žmogiškų jausmų. Asmeniškiausiu Jostein Gaarderio kūriniu vadinama knyga alsuoja tikroviškais išgyvenimais. Taip paprastai ir aiškiai pasakyti tiek daug ir svarbių dalykų!

Perskaitęs knygą rekomendavau ją vienam savo draugui, nes man buvo įdomu išgirsti nors vieną kito žmogaus nuomonę. Na, tikėjausi, maždaug tokio pasakymo: “neblogai, bet...” Ir štai - net gerokai užmane vyresniam žmogui ta knyga labai patiko, nors perkant knygyne „protingųjų knyginininkių“ kastos atstovė ir pasišaipė, kad tai knyga, skirta vaikams.

Tiesa, aš manau, kad vaikams, alpstantiems nuo Hario Poterio, ši knyga visai nepatiks. Kodėl? „Mergaitė su apelsinais“ neturi įmantraus siužeto ir fantastikos elementų. Joje, kaip jokioje kitoje knygoje, parodomas pasaulio grožis. Grožis, kuris slypi kiekviename žemės lopinėlyje. Kaip sakė mano draugas: “perskaitęs šią knygą imi kitaip žiūrėti į atrodytų perdėm įprastus dalykus”. Bet vėlgi, ar ne kiekvienos knygos anotacija skelbia – ši knyga pakeis jūsų požiūrį į pasaulį? (oj, kažkaip labai čia ir man tinka). Na, gerai, kaip tą požiūrį gali pakeisti, tarkim, kad ir neprilystamasis Frederikas Beigbederis? Ar į pasaulį imi žiūrėti kaip į reklamos iškreiptą narkomanų ir prostitučių irštvą? Tikriausiai jau ruošiatės prieštarauti – bet juk „ten“ viskas daug tikroviškiau nei „čia“, kažkokiose pasakėlėse. Galbūt, bet tai priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi. Visi taip svaigsta nuo tos tikrovės (aišku, išskyrus fantastus), kad kartais atrodo, jog tikrovė yra tik tai, kas bloga.

Atsivertus „Mergaitę su apelsinais“, bent trumpam pamiršti, kiek daug mėšlo yra šitam pasaulį ir kartu su knygos herojais išgyveni gilius, bet tokius šiltus jausmus. Knygoje yra daug liūdnų epizodų, juk vis dėlto, sūnus skaito mirusio tėvo laišką, tačiau iš to laiško trykšta gyvenimo džiaugsmas, kuris abejingus paliks tik visiškus bejausmius.

Romano pabaigoje miręs tėvas užduoda klausimą sūnui, tuo pačiu, rašytojas užduoda klausimą skaitytojui. Ilgai galvojau, kaip čia paaiškint jums apie tą klausimą. Norėtųsi kažkaip paprastai ir aiškiai – iš principo, tai nėra sudėtingas klausimas, tačiau mes paprasčiausiai apie jį nesusimąstome. Apie tokią knygą galima rašyti ir rašyti, bet geriausia ją skaityti, ir ne vieną kartą. Trumputė ištrauka, kad geriau suprastumėt apie ką kalbu:

“Georgai!Paskutinis klausimas: ar galiu būti tikras, kad po šio gyvenimo nėra jokios kitos būties?

Ar galiu būti tvirtai įsitikinęs, kad nestebėsiu tavęs iš kur nors kitur, kai skaitysi šį laišką? Ne, negaliu. Jei šis pasaulis egzistuoja, tai neįmanomybės riba jau peržengta. Ar supranti, ką noriu pasakyti? Vien tai, kad egzistuoja šis pasaulis mane taip be galo stebina, kad negalėčiau nustebti dar labiau, jei paaiškėtų, jog po šio egzistuoja ir kitas.”

Ne, tai ne tas „svarbiausias“ klausimas, bet visgi, yra apie ką pamastyti.

Jei egzistuoja Jostein Gaarderis ir jo knygos – jokių ribų nėra. Manau, kad nesuklysiu, rekomenduodamas šią knygą tiems, kurie stengiasi matyti šviesiąją gyvenimo pusę. Visiems kitiems – kalnai „nuostabaus“ šlamšto.

Suagusiems vaikams

Aidi Vallik , kaip galime susipažinti knygos viršelyje, - literatūros mokytoja, nusprendusi grąžinti mokinius prie knygų skaitymo ir parašiusi štai šį “šedevrą”, turbūt turintį lavinti mokinių literatūtinį skonį. Taigi ne man – beveik treisdešimtmetei senutei – skaityti tokio tipo knygą, atvirai nukreiptą į tam tikrą skaitytojų kategoriją. Kita vertus, galbūt auginant paauglę dukterį, būtų gerai kartu parypuoti su visais knygos veikėjais bei “pasimokyti” auklėjimo subtilybių iš fone veikiančios pagrindinės herojės mamytės. Jeigu mokytis čia būta ko. Vistik, kad jau perskaičiau, tai ir pasidalinsiu mintimis apie šios apysakos ypatumus.

Siužetas štai toks:

Keturiolikametė pirmūnė Ana netyčia rūsyje randa mamos dienoraštį ir, susipažinusi su jo turiniu, bei nuoširdžiai pakraupusi anuometiniu “septyniolikinės” savo mamos gyvenimu, pabėga iš namų bandyti laisvės savo kailiu. Negana to, kad viską savo dukrai draudžianti ir prie mokslų spaudžianti mamulė savo laiku tyrė nuotykį po nuotykio, iš to paties dienoraščio dar išaiškėja, kad Aną užauginęs ir Aną – kaip čia paprasčiau pasakius – pradėjęs – vyras yra du skirtingi asmenys. Chronologiškai antrasis – tai motiną mylintis žavus linksmuolis, paglostantis Anai galvą, kai jai būna liūdna; pirmasis – kažkoks prašalaitis dailininkas be aiškiai išreikšto atsakomybės jausmo. Su tokiu žinių bagažu Ana traukia į pasaulį (netoliese esančią klasiokės tėvų sodybą) ieškoti laimės, meilės ir laisvės.

Paauglystės kvapas akivaizdus. Autorės nenaudai, deja, visame kame – net ir rašymo manieroje. Viskas parašyta taip skubotai ir pritemptai, kad nė nespėji gaudytis, kaip čia taip visas veiksmas staigiai vystosi. Visos parūkymo, pagėrimo ir sekso scenos vyniojasi taip paskubomis, kad klausimas “Kur skubi, Ana?” knygos pavadinimui tiktų labiau. Pavyzdžiui, pirmoji “meilės” scena su visom įžangom ir baigiamaisiai štrichais čia netruko nė puslapio.

Pasakų ir istorijų pagal tikrą paaugliško “filmuko-saldainiuko” scenarijų apysakoje daug. Vienas iš herojų, kurį nuo pirmo jo pasirodymo vakaro įtariau esant mamos siųstu prievaizdu, pasirodė toks ir esąs. Pilna detalių, kurių, esą, paauglė pirmūnė duktė nesupranta, o kiekvienam skaitančiajam jos akivaizdžiai bado akis – mamos tyčia palikti pinigai, prezervatyvai, maistas. Žinote, man net pikta vienu momentu buvo pasidarę dėl tokio motinos supratingumo. O kita vertus, turbūt tikrai protinga motina pirmiausia bandytų su savo keturiolikine dukra kalbėtis, nei leistų jai visa tai tirti savo kailiu, juolab, kad istorijos pabaiga galėjo būti ir ne tokia seilėta. Ir šiaip – tokio lygio apysakai vienu apdegėliu ir vienu skenduoliu man pasirodė perdaug.

Anos mamos dienoraštis užimtų daugiau nei dešimt lapų visoje knygoje. Rašytas jis 1984 – 1986 metais Taline, mūsų Pabaltijo sesės sostinėje, pačiame tarybinių laikų žydėjime. Kad jau iš tikrųjų nieko šviečiamo knygos audotorijai nerasta, tai bent mamos dienoraštis galėjo būti puiki proga papasakoti šį tą apie tuometį miestą, gyvenimą, galbūt netgi apie tam tikrus kultūrinius ypatumus, kurių tikrai buvo ir kurie tikrai galėtų būti įdomūs šiuolaikiniams paaugliams. Betgi ne – apart “rūkiau, gėriau, dulkinausi”ir “man labai liūdna”, kas iš principo nesiskirtų nuo 2005 – 2006 metų paauglės užrašų, dienoraštis nerašo nieko. Tiesa, yra Maskvos kino teatras, užsiminta apie tuometinę valiutą – kapeikas ir tiek žinių.

Kaip mokytoja, gerbiamoji Aidi Vallik turėtų žinoti ir tai, kad knygos paprastai skaitomos ne tik dėl skaitymo, o tam, kad kažkas, jas perskaičius, liktų – žinių, įspūdžių ar galbūt net pilnatvės pojūtis (juk visokių gebėjimų žmonės rašo). Mano akiai, betkuris rašto kūrinys turėtų pasižymėti kuria nors iš šių dimensijų: sklandžia kalba/ turiningu tekstu/ humoro jausmu/ išsiskiriančia (įsimintina) istorija etc. Nagi šioje apysakoje aš nieko to nerandu. Tekstas kaip įėjo, taip ir išėjo. Kalbos sklandumu drįsčiau abejoti, nes kai paskaitau savo dvylikos metų rašytą dienoraštį, tai randu tą patį žodynėlį. Su humoro jausmu prasilenkia ir herojė, ir rašytoja, o apie istorijos išskirtinumą aš jau nė nekalbu, nes panašių istorijų galima išgirsti per žinias arba pasiskaityti eilinėje, spaudos kioske įsigyjamoje, lektūroje.

Citatos, kuria galėčiau pasidalinti, nerandu. Nerandu ir argumentų, kuriais remiantis galėčiau rekomenduoti knygą skaityti.

Gaila, visiškai nereklaminis knygos aprašas…

Paauglystės keliais ir klystkeliais

Iliuzijos. Richardo Bacho kūryboje realybė susipina su tuo, kas sunkiai paaiškinama arba yra tiesiog antgamtiška, kaip, tarkim, ėjimas vandeniu. Žvelgiant tiesiogiai, veikiausiai tai primintų pasakas, tačiau šis rašytojas nėra fantastas, todėl jo kūryba neapsiriboja išgalvotais dalykais.

Pagrindinis knygos veikėjas ir pasakotojas yra pats autorius, kuris teigia, kad nemėgsta rašyti, tačiau - likimo ironija - vis tiek rašo. Rašo, kad papasakotų tai, kas jam atrodo svarbu. Kaip ir dera Richardui Bachui, jo knygose gausu gyvenimiškų tiesų, kurias protingi žmonės, atseit, jau žino, todėl knygos nerekomenduoju skaityti šių dienų išminčiams.

Perskaičius "Iliuzijas" kyla noras įsitikinti, ar tikrai galima eiti vandens paviršiumi. Nemanykite, kad juokauju. Knygos žavesys ir slypi tame, kad ištrinama riba tarp to, kas tikra, ir to, kas tėra iliuzija, o gal veikiau norima įtikinti, kad viskas - tik iliuzija?

Pasakotojas ir pagrindinis veikėjas už tris dolerius skraidina Amerikos provincijų gyventojus. Jis laisvas, niekam neįsipareigojęs žmogus. Vieną dieną šis keistuolis sutinka kitą panašaus likimo lakūną. Jiedu pradeda darbuotis drauge. Čia ir prasideda visos linksmybės - stebuklai ir iliuzijos. Ar tai ne tas pats, ar supratę stebuklų prigimtį nevadintume jų tiesiog iliuzijomis?

Richardas Bachas moka įtikinti tuo, kuo pats tiki. Manau, kad jo knygų populiarumą lemia esminis dalykas, priverčiantis žmones susimąstyti, ar tikrai viskas yra taip, kaip atrodo - kas yra gyvenimas? Tai ne sapnas, kad ir kaip gražiai skambėtų tokia kvaila metafora. Tai kas tada?

Vienas iš didžiausių knygos minusų - rašymo stilius. Man jis per daug primityvus, paprastas ir nuobodus. Nemėgstu knygų, kurios nieko nesiskiria nuo šnekamosios kalbos. Pati kūrinio idėja puiki, pateikta irgi gana įdomiai. Na, o baisiausia - pabaiga. Visiškas nesusipratimas. Ji tiesiog sugadina visą kūrinį. Galbūt Bachui atsibodo rašyti ir jis nusprendė daugiau nesiterlioti, bet kad ir kokios būtų tos priežastys, gaila, jog iliuzijos baigėsi taip nevykusiai. Ilgai mąsčiau, ką ta pabaiga norima pasakyti, bet, deja, kad ir ką sugalvoočiau, tai nesiderino su tuo, ką visame kūrinyje bandė pasakyti autorius.

Nepaisant klaikios pabaigos, "Iliuzijos" privertė susimąstyti, kitaip pažvelgti į daugelį dalykų. Nors ir trumpam, bet visgi sugebėjo atitraukti nuo kasdienybės ir panardinti į nepaklūstančią jokiems dėsniams tikrovę. Knygoje yra daug gerų minčių, nors Bacho užsidegimas tapti vos ne tikru Mesiju kai kur kelia juoką. Juolab kad dar be visa ko, pabaigoje kaip užuomina pateikiama mintis, neva, tai nebūtinai turi būti tiesa. Jei nesi tikras tuo, ką rašai...

Na gerai, kritikuoti visada lengva. Kūrinėlis išties neblogas, nors būna ir geresnių.

Viskas įmanoma, jei tik labai nori (?)

Priešistorė: "Gyveno kartą vyras ūkyje prie provincijos miestelio Naujajame Pietų Velse ir niekaip negalėjo apsispręsti dėl dukters. Ir priėmė netikėtą sprendimą. Neįtikėtiną! Kurį laiką žmonės vargiai begalėjo galvoti ir kalbėti apie kitką, kol suvokė, kad šis vyras tik taip ir tegalėjo pasielgti; ar vertėjo stebėtis? Iki šiol vis dar apie tai kalbama, įvykis vis dar veikia miestelį ir apylinkes." (7 p.) Ponas Holendas savo ūkyje pasodino visus žinomus eukaliptus. Visus. Ir pažadėjo dukterį tam, kuris pirmas teisingai įvardins šiuos eukaliptus. Visus iki vieno.

Faktai: Eukaliptas (lot. eukaliptus ) - mirtinių šeimos visžalių medžių ir krūmų gentis. Skaičiuojama virš 500 rūšių: "Medžių pasaulyje tik akacija turi daugiau rūšių už eukaliptą" (34 p.). Savaime auga Australijoje ir gretimose salose. Auga viso pasaulio tropikuose ir subtropikuose. Medžiai kartais siekia virš 100 m. "Žodis eukaliptas kilęs iš graikų kalbos žodžio "geras" ir "paslėptas". Jis apibūdina tam tikras rūšies ypatybes. Eukalipto pumpurų reprodukcinius organus, iki jie prasiskleidžia ir pasirengia apvaisinimui, dengia gaubtelis." (33 p.).

Startas: "Pasakojimas apie Holendą ir jo gražiąją dukterį perskrodė Tasmaniją, nukeliavo iki Australijos centro, palei Stiuarto greitkelį, pakeliui įgaudamas jėgų. Jis pasklido aplink greitkelį į kairę ir į dešinę, tarsi tai būtų medžio kamienas ir šakos." (57 p.)

Eiga: "Iš gerbėjų liko tik reikalą išmanantys profesionalai. Mintis, kad vyro dukters ranką galima laimėti įvardijus visus jo medžius, ir galimybė bent vienam tai padaryti buvo aptarinėjama visos šalies kabinetuose. Prabėgo metai, paskui dar beveik vieneri, o nugalėtojo vis nebuvo, ir užduoties sunkumas tapo patrauklesnis. Botanikos ir miškininkystės specialistai, kaip tie didieji olimpiados čempionai, taupantys jėgas ir darantys psichologinį spaudimą varžovams, prieš pradėdami varžytis laukė, kol kartelė bus iškelta iki maksimalaus aukščio." (59 p.)

Finišo tiesioji arba pagrindinis pretendentas: ponas Rojus Keivas "Eukaliptų pasaulyje jis turi vardą. Iš Adelaidės <...> Žmonės juokavo, kad jis asmeniškai apžiūrėjo kiekvieną eukaliptą Pietų Australijoje. Adelaidė - eukaliptų miestas. Taip kalbama. Jis užaugo su gumos medžiais. Ar girdi? Čia sakoma, kad jis pasiėmė kasmetinių atostogų. <...> Užsisakė vietą smuklėje. Jis nejuokauja! Mins mums ant kulnų ištisas savaites." (60 p.)

Juodasis arkliukas: Tačiau tuo metu, kai ponas Keivas neskubėdamas, tačiau užtikrintai iš eilės vardino ūkyje augančius eukaliptus (tai truko ne dieną ir ne dvi), Elena tame pačiame ūkyje (deja, negaliu sakyti sode) sutiko nepažįstamąjį. Jų pažintis prasidėjo ne nuo prisistatymo ar eukalipto pavadinimo, o nuo istorijų, kurias nepažįstamasis pasakojo gražuolei. Net ne nuo istorijų, o nuo istorijų nuotrupų: retkarčiais be pradžios (ilgų įžangų nebūdavo, užtekdavo "ar žinai, kad..."), dažnai be pabaigos, tačiau visada netikėtomis ir, rodos, visai nesusijusiomis nei tarpusavyje, nei su Elena, nei su pasakotoju, nei su eukaliptais. Nors ryšys su eukaliptais buvo: be to, kad pasakojimus dažniausia išprovokuodavo medžio pavadinimas ar su juo susijusi asociacija, šiose istorijose, tarsi eukaliptų pumpuruose gaubtelių dengiami reprodukciniai organai, pasislėpusi vyro ir moters santykių tema - vilties, meilės, pasirinkimo, aukojimosi ar keršto.

Struktūra: Knygą sudaro 39 skyriai pagal 39 lotyniškus eukaliptų pavadinimus. Kiekvieno skyriaus pradžioje pristatomas vienas ar kitas eukaliptas: kaip jį vadina žmonės (pavyzdžiui, Lenktasis malis, gumos medis, Geltonoji dėžė, Pilkoji dėžutė, Geležinė žievė), kodėl taip, kur auga, kokios savybės, dar viena kita įdomybė (nesu tikras, ar lotyniškas pavadinimas ir skyriuje aprašomas eukaliptas visada sutampa - čia mano žinios lygios apskritam nuliui). Toliau samprotavimas - tiesiog šiaip: lyg ir apie eukaliptus, lyg ir apie Australiją, lyg ir apie žmones. Po to vėl grįžtama prie pagrindinės - Elenos ir užduoties - istorijos.

Deja, prieš pradėdamas skaityti knygą, apie eukaliptus žinojau tik tiek, kad jie yra, todėl sakyti, kad nepažįstu eukaliptų - per švelnu. Manau, kad knyga būtų dar įdomesnė, jeigu galėčiau pasakojimą susieti su romane minimais medžiais: australai šioje knygoje galėtų pakapstyti giliau. Turbūt. Tačiau romanui užteko ir mano žinių apie gamtą, nes...

Tikroji istorija: ... nes tai knyga ne apie eukaliptus - tai istorija apie žmones, kurie norėjo būti laimingi: mylėti ir būti mylimi, apsaugoti artimus, troško pripažinimo, siekė po savęs palikti atminimą ir t. t.. Žmogaus noras būti laimingam visur panašus: ir Australijoje, ir Amerikoje, ir Europoje. Ir eukaliptai čia niekuo dėti.

Nesupratau, kodėl daugelis apžvalgininkų šią knygą pristato kaip pasaką: "Tai meilės pasaka. Tas, kuris teisingai įvardins visus didžiuliame ūkyje augančius eukaliptus, gaus karalaitės - gražuolės raudonplaukės ūkininko dukters - ranką." (paskutinis viršelis). Romanas tiek panašus į pasaką, kiek ir į vadovėlį apie eukaliptus.

Patarimas: Ir iš viso - neskaitykite viršelyje pateikiamos anotacijos, nes, pirma, ji atskleidžia visą siužetą, antra,

SPOILERIS
nesutinku, kad "rinktis jaunikį tenka karalaitei": Elena nesirinko, nes tas, į kurį linko širdis, teoriškai pirmas teisingai išvardijo eukaliptus. Tiesa, ponas Keivas irgi nebuvo nuskriaustas - jis atpažino visus medžius, t. y. patvirtino savo kaip geriausio eukaliptų specialisto vardą.
SPOILERIO PABAIGA

Kinas: 2006 m. turėtų pasirodyti pagal šį romaną pastatytas filmas. Pagrindinius vaidmenis atliks Russell Crow, Geoffrey Rush ir Nicole Kidman.

Asmeninė nuomonė : Šią knygą palyginčiau su kito australų rašytojo P. Carey romanu "Oskaras ir Liusinda": jos abi subtiliai pristato žaliojo žemyno gamtą, istoriją, kultūrą, nacionalinį identitetą. Tiesa, "Eukaliptas" skaitomas daug lengviau ir greičiau: čia ir siužetinė linija labiau įtempta, ir istorijų daugiau. Tačiau trilerio nesitikėkite, nes Australija - tai ne Amerikos didmiesčiai: žemyno viduje peizažas keičiasi iš lėto. Tačiau čia kiekvienas medis turi savo istoriją.

Visos eukaliptų rūšys

Knygų, pripildytų įvairiausių garsių žmonių pasakytų arba parašytų minčių, sentencijų, sparnuotų žodžių ir posakių - gausu. Veik visos leidyklos turi po keletą knygų iš šios serijos. Spėju, kad tokių knygų skaitytojai yra tie, kuriems knyga į rankas pakliuvo kaip dovana, nes juk dažnai paprasčiausiai gaila pinigų kažkokiems "išvedžiojimams" apie gyvenimą, meilę ir panašius dalykus, bet -

"Daugiausia žinių įgyjama iš knygų, kurios neatneša pelno jų leidėjams" - Thomas Fuller

"Įžvalgiausios visų laikų mintys" - viena įdomiausių tokio pobūdžio knygų, kurias teko skaityti. Tai nėra vien sentencijų rinktinė. Veikiau šiek tiek kandi ir žaisminga įžvalgių ir taiklių minčių knyga. Joje, kaip ir tokiom knygom dera yra atskiri skyriai. Pavyzdžiui - "Vyrai, moterys ir jų tarpusavio santykiai", "Literatūra", "Žmogaus padėtis visuomenėje" ir t.t. Daugiausia minčių apie gyvenimą ir žmogų. Apie ką gi daugiau? Be abejo daugiausia tokiomis mintimis stengiamasi pamokyti:

"Tikrasis žmogaus gyvenimas - tai gyvenimas, kurio jis negyvena. " (Oscar Wilok). Kokia paprasta gali pasirodyti tokia mintis, bet juk genialumas slypi iš pažiūros paprastuose dalykuose.

Kita vertus, knyga nėra išminties vadovėlis. Tos išminties, kurią daugelis įsivaizduoja kaip filosofų pamokymus, kaip gyventi. Pačių filosofų minčių irgi nėra daug. Didžiąją dalį sudaro garsių rašytojų mintys:

"Leidėjui nė vienas rašytojas neatrodo genialus ." (Meinrich Heine). Bene labiausiai sužavėjo John M. Shanahan atrinktos visiškai skirtingų laikmečių žmonių mintys, kurios glaudžiai siejasi viena su kita. Be to, gausu ir įvairiausių tautų patarlių:

"Pavyzdžiai - tai ne įrodymas". Žydų patarlė

"Sėkmė yra aklai įsimylėjusi darbščiuosius". Persų patarlė

"Geriau nudėvėti batus nei paklodes" . Genujiečių patarlė.

Taip pat yra ispanų, lotynų, rusų, švedų ir kitų tautų patarlių. Gaila, nė viena lietuvių patarlė nepateko.

Viena iš labiausiai patikusių minčių - " Išsilavinęs žmonės yra tiek pat pranašesni už neišsilavinusius, kiek gyvieji prieš mirusius " (Aristotelis).

Prie visų rimtų sentencijų puikiai dera ir šmaikščios, taiklios tiesos:

"Profesorius - tai žmogus, kuris kalba kitiems miegant". (W. H. Anolen)

"Galbūt kada nors vadinamiesiems viduramžiams priskirs ir mūsų laikus." (Georg Christoph Lichtenberg)

"Seniausi ir išmintingiausi politikai netampa žmogiškesni, tik vis labiau primena žilas uosto žiurkes. " (Henry David Thoreas)

Prisipažinsiu, tai, ką šioje knygoje radau, gerokai pranoko mano lūkesčius. O vienintelė knygos bėda - toji, jog kai kurios mintys yra pakartojamos kituose skyriuose, nublanksta palyginti su tuo, kiek daug gerų įspūdžių ji suteikia. John M. Shanahan vertas pagyrimo už savo darbą. Dažniausiai patikusius pasakymus išsirašau, bet šįsyk jų buvo tiek daug, kad nevertėjo to daryti, juolab kai turiu knygą.

Ir pabaigai viena mintis, kurią jau žinojau, bet negaliu jos neįdėti.

"Jei norite išvengti kritikos, tai nieko nedarykite, nieko nesakykite ir būkite niekas." Ir dar viena to paties įžvalgaus žmogaus mintis: "Didžiausia žmogaus klaida gyvenime - tai nuolatinė baimė suklysti." (Elbert Hubbard)

Na, ir dar viena Thomo Fullerio mintis: "Tik kvailiams būdinga visuomet teisti kitus"

O ši - visiems kritikams: "Žmogus, kuris nesugeba būti menininku, tampa kritiku, kaip ir žmogus, kuris nesugeba būti kareiviu, tampa skundiku." (Gustowe Flanbert)

Na gerai, paskutinė, nes pamanysite, kad viską jau išrašiau: "Knygai parašyti reikia plunksnos, rašalo ir stalo. Šiais laikais plunksnai, rašalui ir stalui reikia knygos." (Friedrich Wilhelm Nietzsche)

Vis dar galvojate, kad esate labai protingi?

"Niekuomet vyras nebūna labiau pasipūtęs nei tada, kai kalba apie save patį. Atrodo, kad ši tema sužadina įgimtą jo tuštybę. Todėl nerasime knygos apie vyrus, kuri nebūtų silpnaprotybės dokumentas ir kvailysčių rinkinys. Yra tik dvi, kuriose galima įžvelgti bent jau bandymą rimtai gilintis į save. Viena iš jų - Gustavo Viurtembergerio "Vyras, palyginti su moterimi" (Gustav Württenberger, Der Mann in seinem Verhähaltnis zum Weibe, Leipzig 1878). O antroji - šita."

Tokia L.H. Mankin'o citata D. Schwantitz pradeda savo knygą apie vyrų padermę būdamas gana kritiškas sau ir priskirdamas savąją tai daugybei neteisingų knygų. Knygų apie vyrus ir moteris nemėgstu ir neskaitau nuo tų laikų, kai į mano rankas pakliuvo Džono Grėjaus knyga "Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros". Tačiau šia knyga susigundžiau tikriausiai dėl to, kad joje rašoma tik apie vyrus. Turbūt suveikė noras pažinti tą nedidelę dalį man netekusios lyties įvairovės.

Kam knyga skirta? Moterims. Autorius vyras siekia atskleisti moterims vyriškosios giminės ypatumus.

Ką radau šioje knygoje? 12 tipiškų vyrų portretų - išsamus apibūdinimas ir patarimai bei rekomendacijos kaip su kokiu tipu gyventi. Taip pat išsamius paaiškinimus kodėl ir kaip šie tipai atsirado. O visa teorija demonstruojama "gyvai" kiekvieną knygos dalį užbaigiant vienu draminio veikalo "Moterų komedija. Amfitrionas, arba Alkmenės dilema" veiksmu.

Ko neradau? Taip ir nepavyko rasti tipo, kuriam galėčiau priskirti savo nuosavą vyrą. Truputis iš to, truputis iš kito tipo. Matyt taip jau veikia mokslo principai, klasifikuoti reikia, tačiau grynųjų tipų praktikoje pasitaiko retai. O gal man iš arti sunku įžiūrėti vyro tipą? ;)

Kam rekomenduočiau paskaityti? Ištekėjusioms moterims, kurios jau savo kailiu patiria, kad susišnekėti su nuosavu vyru darosi sunku. Netekėjusioms jaunoms panelėms gal būtų verta peržvelgti pavojingus vyrų tipus, kad su tokiais nesusidėtų, tačiau nemanau, kad verta visą knygą skaityti, neduos naudos. Dėl to, kad meilė vyrą padaro moterimi, jam net ir vyriškoji jo kompanija leidžia kurį laiką pakvailioti. Tačiau, kai meilės kerai praeis, kai vyras pasiilgs vyriško bendravimo, štai tada siūlyčiau moteriai paimti šią knygą į rankas ilgais vakarais, kol brangusis leis laiką kaip buvo įpratęs.

Vyrams nerekomenduočiau skaityti. Na, kam įdomu skaityti ir taip savaime suprantamus dalykus? Juk knyga subalansuota moterims. Moterys čia imamos pilnaverčio žmogaus pagrindu, o vyrai, lyginant su jomis, atrodo, tam tikra prasme susiluošinti paauglystėje, kad taptų "tikrais vyrais". Tenka jiems atsisakyti dalies savęs, o kadangi tai padaryti sunku, tai tenka tą dalį smarkiai represuoti. Turbūt todėl, kai pačias, mano manymu, smagiausias vietas bandžiau paskaityti vyrui, jis tik kažką neaiškaus numykdavo.

Vertinčiau knygą gerai . Jei autorius siekė parašyti moterims suprantamą knygą apie vyrus, tai mano nuomone jam pavyko. Iš tiesų net ant Dž. Grėjaus nebepykstu už tą skirstymą į marsiečius ir venerietes. Beskaitydama "Vyrai. Padermės apžvalga" ir iš asmeninės patirties priėjau išvados, kad vyrai ir moterys iš tiesų kaip skirtingų planetų gyventojai. Tokia praraja juos skiria, kad net nuostabu, jog yra dar toks tiltas - meilė, - kuris sugeba suvesti šias dvi padermes bent jau giminės pratęsimui. Tik noriu palinkėti nė vienai porai nesusitikti išvirkščiojoje meilės pusėje.

Gaila, kad Tyto Alba šios knygos jau nebeparduoda. Padovanočiau Kalėdų proga draugei, septintus metus gyvenančiai santuokoje.

Knyga apie vyrus, subalansuota moterims